2022-05-25 Nr. AB-13616-3-61-3-01011-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-442-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01011-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas L. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 27 d. buvo pažeidinėjamas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, nes pareiškėjas buvo matomas kitų, kartu besimaudančių asmenų, taip pat įėjimo į dušą duryse buvo įrengtas stebėjimo langelis per kurį tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties dirbantys personalo darbuotojai nuolat stebėjo besimaudančius nuteistuosius. Dušuose nebuvo įrengtų pertvarų, persirengimo kambario. Dušo patalpoje Nr. 6 buvo matomas pelėsis. Taip pat nebuvo galimybės pasportavus pasinaudoti dušu. Patirtus nepatogumus pareiškėjas prašė kompensuoti priteisiant žalos atlyginimą.

3. Atsakovas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), išvedimas į dušą buvo organizuojamas teisės aktų nustatyta tvarka. Siekiant užtikrinti nuteistųjų privatumą naudojantis dušu, įstaigos dušų patalpose buvo įrengtos 1,6 m aukščio ir 1,2 m. pločio pertvaros. Dušų sienos, grindys, kiti paviršiai lygūs, lengvai valomi. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, kur buvo grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema. Nusiprausti dušu buvo sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę, kaip nustatyta teisės aktuose. Siekiant užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalėjo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį. Be to, buvo užtikrintas nuteistųjų/suimtųjų išvedimas į mankštos kambarį bei teisė po mankštos pasinaudoti dušu. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į administraciją dėl skunde keliamų nusiskundimų su skundais nesikreipė.

5. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nurodo, kad konkrečiu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 27 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

8. Teismas, įvertinęs CK nuostatas dėl ieškinio senaties termino bei teismų praktiką, nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo atstovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2021 m. kovo 23 d. (skundo teismui išsiuntimo data), ir tai reiškia, kad taikant ieškinio senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2018 m. kovo 23 d. iki 2021 m. kovo 23 d. (trejų metų laikotarpis). Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo galėtų būti nagrinėjamas tik už minėtą laikotarpį, todėl pareiškėjas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2018 m. kovo 22 d. neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

9. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas savaime nelaikytina aplinkybe, sudarančia pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Nors pareiškėjas skunde ir nurodė, kad dušuose nebuvo pertvarų, tačiau šią faktinę aplinkybę paneigia atsakovės atstovo į bylą pateiktos dušo patalpų nuotraukos. Nuotraukos aiškiai iliustruoja, kad dušo patalpose, kaip ir nurodyta atsakovo atstovo atsiliepime, yra įrengtos pertvaros. Iš nuotraukų vizualiai matyti, kad kai kuriose patalpose pertvaros netgi aukštesnės nei 1,6 m. Pareiškėjas savo skunde nurodytų teiginių dėl pertvarų dušuose nebuvimo nepagrindė jokiais įrodymais, tuo tarpu susipažinus su į bylą pateiktomis nuotraukomis nėra pagrindo sutikti, kad dušuose nebuvo įrengtos pertvaros. Be to, byloje taip pat nėra duomenų, kad per pakankamai ilgą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjas būtų skundęsis dėl privatumo neužtikrinamo naudojantis dušu. Ši aplinkybė iš esmės leido teismui spręsti, kad pareiškėjui tokios naudojimosi dušu sąlygos nekėlė diskomforto. Nesant vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėtų Vilniaus PN veiksmų ar neveikimo, neturtinės žalos priteisimas šiuo aspektu nėra galimas.

10. Dėl persirengimo kambarių teismas nurodė, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja, kad atskirai nuo dušo patalpos turėtų būti įrengti persirengimo kambariai, todėl tokių patalpų neįrengimas pats savaime negali būti pripažintas neteisėtu veiksmu. Teismo nuomone, pareiškėjas, žinodamas, kad jo drabužiai gali sudrėkti, galėjo imtis atitinkamų veiksmų siekiant tokių padarinių išvengti (pvz. maudymosi metu drabužius galėjo laikyti neperšlampamame maišelyje ar pan.).

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą dėl to, kad maudantis duše jis galėjo būti stebimas kitų kartu besimaudančių nuteistųjų ir Lukiškių TI-K pareigūnų, atsižvelgė į Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktą. Teismas, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pertvarų įrengimas užtikrino pakankamą privatumą naudojantis dušu. Pareiškėjas jokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų daryti priešingą išvadą, nenurodė. Pareiškėjas nenurodė, nedetalizavo, kada konkrečiai pareigūnai pažeidė jo privatumą naudojantis dušu, todėl pareiškėjo skundo argumentai, susiję su tikėtinu pareigūnų stebėjimu per stebėjimo akutę, vertintini kaip abstraktaus pobūdžio, grindžiami tik prielaidomis ir nekonkretūs. Pareiškėjas nenurodė jokių faktais pagrįstų argumentų, kurie leistų daryti išvadą, jog ginčo laikotarpiu pareigūnai stebėjo pareiškėją sąmoningai ignoravę pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Atsakovo atstovas atsiliepime, be kita ko, nurodė jog pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi etikos taisyklėmis bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Teismas nustatęs, jog dušuose buvo įrengtos pertvaros, padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo taip pat ir šiuo aspektu. Teismas nurodė, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2021 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-316-438/2021).

12. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad negalėjo nusiprausti po mankštos. Teismas nurodė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punktą ir pažymėjo, kad skunde pareiškėjas nurodo priešingas aplinkybes, kaip tai, jog po sporto varžybų (tinklinio, krepšinio) buvo vedamas į dušą. Atsakovo atstovas atsiliepime taip pat nurodė, kad nuteistajam pasinaudojus mankštos kambariu jam būdavo užtikrinta galimybė pasinaudoti dušu.

13. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik bendrai nurodė, kad dušo patalpoje Nr. 6 2018 m. lapkričio mėn. buvo fiksuotas higienos reikalavimo pažeidimas (pelėsis). Pareiškėjui šios aplinkybės plačiau nedetalizavus (pvz. nenurodžius, ar pareiškėjas, laikotarpiu nuo 2018 m. kovo mėn. iki pažeidimo panaikinimo buvo vedamas į dušo patalpą 6, kokia žala dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjui kilo ir pan.), teismas neturėjo pagrindo šios aplinkybės vertinti kaip pagrindo žalai priteisti.

14. Teismas konstatavo, kad nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami sukėlę žalą, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjo pateikti argumentai dėl netinkamų kalėjimo sąlygų yra daugiau bendro pobūdžio ir nepagrįsi. Nenustatyta, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų nusiskundimų būtų patyręs sveikatos problemų, be to, pareiškėjas dėl skunde išdėstytų aplinkybių nei karto nesikreipė į kalinimo įstaigos administraciją.

15. Teismas, nenustatęs būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkino ir skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 16. Pareiškėjas L. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus.

17. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodo pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui.

18. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylą ir pagrįstai nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 27 d.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo jo skundą tenkinti visiškai ir priteisti jam 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.)

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų (aplinkybių) vertinimo ir teisės taikymo aspektu, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos duomenis ir nustatė bylos aplinkybes bei spręsdamas, ar yra kalinimo sąlygų pažeidimai, tinkamai taikė ginčui aktualius teisės aktus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės tik pakartoja tas pačias skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes, tačiau nepateikia jokių argumentų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad teismas netinkamai nustatė bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikė teisės normas.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2018 m. kovo 22 d., nes pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2021 m. kovo 23 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 str.) padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017 ir kt.).

Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020 ir kt.).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2022 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1273-624/2022; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Vadinasi, pareiškėjas, pateikęs skundą teismui tik 2021 m. kovo 23 d., prarado galimybę į reikalavimo dalies atlyginti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2018 m. kovo 22 d. patenkinimą.

24. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina pareiškėjo teiginių dėl netinkamų sąlygų naudojantis dušu Lukiškių TI-K. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad, nors pareiškėjas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuriose teismas nustatė neteisėtus veiksmus, kai buvo neužtikrintas privatumas, naudojantis dušu Lukiškių TI-K, teismų praktika yra kintanti ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi vėliausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pagal vyraujančią LVAT praktiką dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1229-624/2020; 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-929-556/2020; 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1672-968/2021).

25. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo aplinkybių vertinimu dėl kitų pareiškėjo argumentų (dėl pareigūnų stebėjimo dušo patalpose, persirengimo kambario dušo patalpose, pasinaudojimo dušu po sporto, pelėsio), todėl papildomai šių aplinkybių nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.

26. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu , teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Jūratė Varanauskaitė