2015-12-03 Nr. BB-4932-1-10-9-00150-2010-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-357-699/2015

Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00150-2010-0 Procesinio sprendimo kategorija 2.6.7.5

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Rimos Ažubalytės, Olego Fedosiuko, Eligijaus Gladučio, Gintaro Godos, Artūro Pažarskio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Giedriui Tarasevičiui,

nuteistiesiems D. N. ir N. L.,

nuteistųjų gynėjui advokatui Edgarui Dereškevičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. N. ir N. L. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo N. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1–3 dalimis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL (2600 Lt, t. y. 753 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą; D. N. pagal BK 225 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1–3 dalimis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL (2600 Lt, t. y. 753 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Taip pat skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, kuria nuteistojo D. N. gynėjos Alfredos Pūkienės ir nuteistojo N. L. bei jo gynėjo Mindaugo Paukštės apeliaciniai skundai atmesti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 22 d. nutartimi byla perduota nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, paaiškinimų,

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

N. L. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – UAB „VV“ pardavimo ir rinkodaros direktoriumi, veikdamas bendrininkų grupe su valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – UAB „VV“ generaliniu direktoriumi D. N., 2010 m. vasario mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, tačiau iki nurodomo mėnesio 18 d., kavinėje „Rene“, esančioje Vilniuje, Antokolskio g. 13, iš UAB „K“ komercijos direktoriaus P. K. (P. K.) pareikalavo 16 000 Lt (t. y. 4633,92 Eur) kyšio už tai, kad UAB „VV“ pasirašytų su šia bendrove serverinės virtualizavimo paslaugų sutartį ir kad pusė šios sumos būtų perduota iki sutarties pasirašymo.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. vasario mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki nurodomo mėnesio 18 d. 9.15 val., N. L. susitiko su P. K. UAB „K“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kur priėmė dalį reikalaujamo kyšio, t. y. 8000 Lt (t. y. 2316,96 Eur).

Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. vasario 18 d., tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje Vilniuje, N. L. pareikalavo iš P. K. papildomai 4000 Lt (t. y. 1158,48 Eur), t. y. padidinti kyšį iki 20 000 Lt (t. y. 5792,40 Eur).

Veikdamas bendrai su D. N., N. L. susitiko su juo 2010 m. vasario 18 d. 9.14 val. UAB „VV“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), poilsio kambaryje šalia D. N. darbo kabineto Nr. 201, informavo D. N., kad iš UAB „K“ gavo 8000 Lt (t. y. 2316,96 Eur) kyšį, tačiau su savimi nepasiėmė, jam (D. N.) atneš po pietų.

Veikdamas bendrai su D. N., N. L. susitiko su juo 2010 m. vasario 19 d., apie 8.30 val., UAB „VV“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), poilsio kambaryje šalia D. N. darbo kabineto Nr. 201, perdavė pusę iki 2010 m. vasario 18 d. 9.15 val. iš P. K. gautų pinigų, t. y. 4000 Lt (t. y. 1158,48 Eur), informavo D. N. apie papildomai pareikalautus dar 4000 Lt (t. y. 1158,48 Eur), o iš viso apie 20 000 Lt (t. y. 5792,40 Eur) kyšį, po to abu bendrai nutarė, kad toks kyšio dydis pakankamas.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. vasario mėnesį, laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 19 d. iki 2010 m. vasario 23 d., tiksliai nenustatytu laiku, tyrimo tiksliai nenustatytoje vietoje Vilniuje, N. L. susitiko su P. K. ir pareikalavo, kad dalis reikalauto 20 000 Lt (t. y. 5792,40 Eur) kyšio būtų perduota ne pinigais, bet jam (N. L.) ir dar vienam asmeniui nuperkant poilsinę kelionę į Egiptą.

Vykdant N. L. nusikalstamą reikalavimą, UAB „K“ iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Swedbankas“, į UAB „VK“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbankas“, 2010 m. vasario 23 d. sumokėjo 3838 Lt (t. y. 1111,56 Eur) už N. L. ir kartu su juo vyksiančios J. J. laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 28 d. iki 2010 m. kovo 7 d. įvyksiančią poilsinę kelionę į viešbutį „Coral Sea Holiday“ Sharm El-Sheikh mieste Egipte.

Tokiais veiksmais N. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 1 dalyje.

D. N. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – UAB „VV“ generaliniu direktoriumi, veikdamas bendrininkų grupe kartu su valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – UAB „VV“ pardavimo ir rinkodaros direktoriumi N. L., pastarajam 2010 m. vasario mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, tačiau iki nurodomo mėnesio 18 d., kavinėje „Rene“, esančioje Vilniuje, Antokolskio g. 13, UAB „K“ iš komercijos direktoriaus P. K. pareikalavus 16 000 Lt (t. y. 4633,92 Eur) kyšio už tai, kad UAB „VV“ pasirašytų su šia bendrove serverinės virtualizavimo paslaugų sutartį ir kad pusė šios sumos turi būti perduota iki sutarties pasirašymo,

N. L. tęsiant nusikalstamą veiką, 2010 m. vasario mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki nurodomo mėnesio 18 d. 9.15 val., susitikus su P. K. UAB „K“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir priėmus dalį reikalaujamo kyšio, t. y. 8000 Lt (t. y. 2316,96 Eur),

N. L. toliau tęsiant nusikalstamą veiką, 2010 m. vasario 18 d., tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje Vilniuje, pareikalavus iš P. K. papildomai 4000 Lt (t. y. 1158,48 Eur), t. y. padidinti kyšį iki 20 000 Lt (t. y. 5792,40 Eur),

2010 m. vasario 18 d. 9.14 val. D. N. susitikus su N. L. UAB „VV“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), poilsio kambaryje šalia D. N. darbo kabineto Nr. 201, N. L. informavo D. N., kad iš UAB „K“ gavo 8000 Lt (t. y. 2316,96 Eur), kyšį, tačiau su savimi nepasiėmė, jam (D. N.) atneš po pietų;

D. N. ir N. L. veikiant bendrai, abiem susitikus 2010 m. vasario 19 d., apie 8.30 val., UAB „VV“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), poilsio kambaryje šalia D. N. darbo kabineto Nr. 201, D. N. priėmė iš N. L. pusę iki 2010 m. vasario 18 d. 9.15 val. pastarojo iš P. K. gautų pinigų, t. y. 4000 Lt (t. y. 1158,48 Eur), aptarė su N. L. kyšio sumos padidinimą 4000 Lt (t. y. 1158,48 Eur), t. y. iki 20 000 Lt (t. y. 5792,40 Eur), bendru susitarimu priėmė sprendimą, kad toks kyšio dydis pakankamas.

Tokiais veiksmais D. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 1 dalyje.

Kasaciniu skundu nuteistasis N. L. prašo Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra neteisėti, priimti padarant esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltumo pagrįstos šališkomis prielaidomis, t. y. nenustačius, kas konkrečiai dalyvauja bylai reikšminguose pokalbiuose, tarp esamų duomenų nepašalinus esamų prieštaravimų, neįvertinus Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka rinktų duomenų surinkimo bei jų panaudojimo pagrindžiant jo kaltę leistinumo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 6 straipsnio 3 dalį, nes valstybės kaltinimą palaikiusiam šioje byloje prokurorui G. Tarasevičiui buvo suteiktos privilegijos kaltinti jį nepateikiant tai patvirtinančių duomenų ar pagrįstų teisinių argumentų. Kasatoriaus nuomone, nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas net netikrintas, šališkas ir klaidas procese daręs prokuroras nenušalintas, o tai aiškiai sutrukdė apeliacinės instancijos teismui priimti nešališką ir objektyvų teismo sprendimą. Pasak kasatoriaus, teismo išvados nuosprendyje neatitinka bylos aplinkybių. Kasatoriaus nuomone, ypač šiurkštus BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimas yra apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas neteisėtais duomenimis – akivaizdžiai suinteresuoto bylos baigtimi bendrovės akcininko ir vadovo P. K. parodymais, taip pat neteisėtai sankcionuotų telefoninių pokalbių bei tuometinio „VV“ vadovo darbo kabinete užfiksuotų pokalbių įrašais. Pasak kasatoriaus, tai pripažintina esminiu BPK 44 straipsnio 6 dalies pažeidimu. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 302 straipsnio nuostatą, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, teismui neapsvarsčius ir neišsprendus nuosprendžiui priimti reikalingų klausimų – duomenų rinkimo teisėtumo, liudytojų parodymų atitikties įrodymų liečiamumo bei leistinumo principų reikalavimams. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos išvados neatitinka šios bylos aplinkybių, taip pat selektyviai iš bylos konteksto paimtomis duomenų dalimis, be to, kurių ne tik nepatvirtina, o priešingai, paneigia kiti byloje surinkti įrodymai.

Nuteistasis teigia, kad jis kardomajame kalinime (suėmime) išbuvo nuo 2010 m. balandžio 26 d. iki 2010 m. gegužės 28 d. Nuosprendžio priėmimo metu galiojusi BK 66 straipsnio redakcija nustatė, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę, tačiau, pasak nuteistojo, jam BK 66 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo taikytos.

Kasatorius teigia, kad prokuroras piktnaudžiavo BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatomis, kurios reglamentuoja ikiteisminių tyrimų atskyrimo galimybę, taip pat nesilaikė BPK 220 straipsnyje įtvirtintos prokuroro pareigos teismui perduoti visą reikalingą bylai nagrinėti medžiagą, pažeidė Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir Generalinio prokuroro) rekomendacijas, reglamentuojančias tokių duomenų panaudojimo baudžiamajame procese tvarką, o tai akivaizdžiai sutrukdė teisingų ir teisėtų teismų sprendimų priėmimui.

BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Tai reiškia, kad asmens kaltė negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis, juolab pažeidžiančiais BPK 20 straipsnio 2, 4 dalių nuostatas. Teismų išvada, kad STT Vilniaus valdybos ikiteisminio tyrimo skyriaus 2012 m. vasario 17 d. savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokole aptariami 2010 m. vasario 18 d. vykę pokalbių įrašai byloje gauti teisėtai, nepažeidžiant OVĮ nustatytos tvarkos, ir jais kaltinimai jam grindžiami pagrįstai, kasatoriaus teigimu, yra nepagrįsta ir neteisėta.

Pasak kasatoriaus, formaliai konstatuodami, kad įrodymais baudžiamajame procese gali būti pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, tačiau realiai spręsdami dėl garso įrašų UAB „VV“ darbo ir poilsio kabinete ir telefoninių pokalbių klausymosi teisėtumo, teismai visiškai ignoravo kasacinės instancijos teismo formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 2, 4 dalių reikalavimus. Remiantis suklastotais duomenimis, o konkrečiai – neteisėtai, vien nepatikrintų STT agentų (D.

A.) prielaidų pagrindu gautomis sankcijomis, surašytais tarnybiniais pranešimais, po jų, 2010 m. sausio 13 d. intelektualiai suklastotu ir prokuroro G. Tarasevičiaus pasirašyto prašymo Nr. 5.14-27 pagrindu gavus 2010 m. sausio 14 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį, negalima buvo grįsti jo kaltės. Iš Vilniaus apygardos prokuratūros ONKTS prokuroro 2010 m. sausio 13 d. prašymo Vilniaus miesto ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo, taip pat iš 2010 m. spalio 1 d. prokuroro prašymo pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą, iš 2010 m. lapkričio 30 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo atskyrimo turinių matyti, kokiais „duomenimis“ grindžiamas prašymo taikyti BPK 158 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę bei prašymo dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo prieš jį pagrįstumas.

Prokuroras nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad ikiteisminis tyrimas dėl galbūt neskaidrių, korupcinio pobūdžio viešųjų pirkimų UAB „VV“ STT Vilniaus valdyboje pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 straipsnio 1 ir 5 dalyse, 227 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 300 straipsnio 1 dalyje, buvo pradėtas tik 2009 m. lapkričio 23 d. Tai, kad viename dokumente tariamai yra suklydęs dėl ikiteisminio tyrimo datos, dėl techninės klaidos ją nurodant kaip 2008 m. lapkričio 23 d., prokuroras bandė paaiškinti apeliacinės instancijos teisme.

Tačiau, kasatoriaus nuomone, nepaaiškinama, kad prokuroras tokią „techninę“ klaidą nuo 2009 iki 2012 m. padarė net dvylikoje baudžiamojoje byloje esančių prašymų aukštesniems prokurorams pratęsti tyrimo terminą, taip pat nuo 2009 iki 2012 m. trylika kartų suklaidindamas įvairius Vilniaus miesto ikiteisminio tyrimo teisėjus, prašydamas pratęsti procesinių prievartos priemonių taikymą. Kasatorius nurodo, kad tame pačiame 2010 m. sausio 13 d. Nr. 5.14-27 prašyme prokuroras Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui, prašydamas leisti taikyti BPK 158 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo, nurodė, jog yra nustatęs, kad 2008 m. lapkričio 23 d. ikiteisminis tyrimas pradėtas ir atliekamas STT Vilniaus valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriuje, ir tai, kad, „gavus duomenų apie tai, kad UAB „VV“ organizavus dumblo apdorojimo gamyklos projektavimo darbų viešą pirkimą apklausos būdu ir šį pirkimą laimėjus UAB „V“ vadovaujamai T.

S.“. Tačiau, kaip pažymi kasatorius, nei 2008 m., nei 2009 m. UAB „V“ užsakovo UAB „VV“ paskelbto dumblo apdorojimo gamyklos projektavimo darbų konkurso net negalėjo laimėti, nes šiuos projektavimo darbus atliko ne UAB „V“, o Norvegijos-Vokietijos įmonių „WTE“ ir „C“ konsorciumas. UAB „V“ 2008 m. buvo pakviesta dalyvauti ne dumblo gamyklos projektavimo, bet teritorijos šalia Upės, Geležinio Vilko gatvių ir Konstitucijos prospekto. Dumblo gamyklos statybai teritorijos 2009 m. projektuoti jau nebereikėjo, nes, pasak kasatoriaus, dumblo gamykla jau buvo pastatyta.

Nuteistasis teigia, kad 2010 m. vasario 19 d. STT savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuoti duomenys yra surinkti neteisėtai vykdžius ir naudojus ikiteisminio tyrimo metu prieš jį neteisėtus metodus, taip pat suklastojus dokumentus – prokuroro prašymą, į jį neteisėtai „įkeliant“ tikrovės neatitinkančius faktus dėl dumblo gamyklos projektavimo.

Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai įrodymu pripažino 2011 m. sausio 21 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – LTEC) specialisto išvadą Nr. 11-3409(10), kuri padaryta pirmiausia STT neteisėtai gavus sankciją pasiklausyti D. N. pokalbių, be to, STT nuo LTEC ekspertams nuslepiant apeliacinės instancijos teismui pateiktus duomenis CD diske. Pagrindinis fonoskopinės ekspertizės objektas – garso įrašai, kuriuose užfiksuotos žmogaus balso ir sakytinės kalbos savybės. Tyrimo metu asmuo identifikuojamas pagal balsą, kalbą ir kalbėseną, užfiksuotą tiriamajame (operatyviniame) ir lyginamajame garso įrašuose.

Spręsdama identifikacinius uždavinius, fonoskopinė ekspertizė nustato: konkretų asmenį, kurio balsas ir kalba užfiksuoti garso įraše. LTEC teismo ekspertams negalėjo būti teikiamas 2010 m. vasario 17 d. STT Vilniaus valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokolas, nes jame jau ir be specialiųjų žinių tariamai buvo nustatyti pokalbyje dalyvavę asmenys. Kasaciniame skunde teigiama, kad, vadovaujantis 2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo (toliau – TEĮ) Nr. IX-11612 22 straipsnio 2 dalimi, teisinės žinios teismo ekspertizėje nelaikomos specialiomis žiniomis, o teismo ekspertai negali duoti išvadų teisiniais klausimais.

Teismai net neįžvelgė to, kad LTEC ekspertės R. Konarskienė bei J. Devenson neturėjo įgalinimų vertinti STT teikiamo 2010 m. vasario 17 d. STT Vilniaus valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokolo ir jame užfiksuotos informacijos pagrįstumo. Kasatoriaus nuomone, teismai privalėjo vadovautis ir TEĮ įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, kur įtvirtinta, kad teismo eksperto išvados, išeinančios už eksperto specialių žinių ribų, negali turėti įrodomosios reikšmės. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas CD diskas su STT Vilniaus valdybos buvusio Operatyvinės veiklos skyriaus viršininko G. bei jo pavaldinio S. P. pokalbio įrašu, iš kurio turinio matyti, kodėl šioje byloje LTEC ekspertai, atlikę STT pateiktų garso įrašų fonoskopinę ekspertizę, negalėjo objektyviai ir pagrįstai atsakyti į klausimą, ar pateikiami garso įrašai vientisi, nesuredaguoti ir nesumontuoti.

Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, kaip vieną iš duomenų šaltinių, tariamai pagrindžiančių jo kaltę, nurodė LTEC specialisto išvadą Nr. 11-3409(10), kurios pagrįstumas ir teisėtumas BPK 20 straipsnio prasme teismui jokių abejonių dėl neaiškių aplinkybių nesukėlė. Iš byloje esančios LTEC pateiktos specialisto išvados Nr. 11-3409(10) motyvuojamosios dalies, kasatoriaus teigimu, matyti, kad pirmiausia jo balsas iš viso liko neidentifikuotas, nors apeliacinės instancijos teismas, prieš darydamas nutartyje prielaidą, jog pokalbyje dalyvauja būtent jis, visiškai neįvertino fakto, kad jis, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pats teikė rašytinį prašymą atlikti jo balso fonoskopinę ekspertizę, tačiau pirmosios instancijos teismas tą prašymą ne tik nemotyvuotai atmetė, bet ir nepašalinęs prieštaravimų BPK nustatyta tvarka tarp jo parodymų ir specialisto išvados, kurioje buvo identifikuoti kitų asmenų balsai, iš tokios informacijos darė kategorišką prielaidą, kad pokalbiuose yra užfiksuotas būtent jo balsas.

Vadovaujantis generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 1-383 79 punktu vaizdo ir garso įrašų, padarytų BPK 158, 159 ir 160 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus, originalai privalėjo būti laikomi prie baudžiamosios bylos. Nesant techninių galimybių originalių vaizdo ir garso įrašų pridėti prie baudžiamosios bylos, turi būti daroma šių įrašų kopija ir tai nurodoma slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų protokole. Jeigu originalūs įrašai nesunaikinami ir nepridedami prie baudžiamosios bylos, protokoluose nurodoma jų laikymo vieta. Įrašų kopijos gali būti daromos ir kitais atvejais, tačiau tik prokuroro rašytiniu leidimu ar ikiteisminio tyrimo teisėjo sutikimu BPK 162 straipsnyje nustatyta tvarka. Kasatoriaus teigimu, byloje jokių duomenų apie įrašų kopijų darymo būtinybę taip pat ir informacijos, kur saugoma originali įrašų laikmena, nėra. Iš savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų matyti, kad nors pokalbių garso įrašai būdavo įrašomi į skaitmeninę laikmeną SD atminties kortelę, liko neaiškus jos, kaip pirminio šaltinio, iš kurio ir turėjo būti atliekama fonoskopinė ekspertizė, likimas, o iš protokolų matyti, kad be jokio prokuroro rašytinio sutikimo buvo daromos šiose laikmenose įrašytų pokalbių įrašų kopijos, jos perrašomos dar ir į antrinius diskus ir pan., kol diskuose neliko jokio įrašų autentiškumo. Tai, pasak kasatoriaus, vertintina kaip Generalinio prokuroro rekomendacijų bei BPK 4 straipsnio pažeidimas.

STT darytuose garso įrašuose, kasatoriaus nuomone, pokalbių turinys užfiksuotas ne pažodžiui tiksliai, bet yra sumontuotas, o atskirais atvejais (pokalbis Nr. 39) net klaidingai nurodant visų pokalbių laiką, jų dalyvius, vietoj vieno asmens pasakytas frazes priskiriant kitam žmogui.

Teismai, kasatoriaus manymu, pažeidė dubia iudicis de tnaltitia alterius sempet sunt in meliorem pattem interptetanda teisės principą, kad visi neaiškumai ir abejonės privalo būti traktuojami kaltinamojo naudai, nes neįrodytas asmens kaltumas lygiagrečiai teisiškai prilygsta įrodytam jo nekaltumui.

Kasatorius teigia, kad teismai akivaizdžiai pažeidė BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus ir ignoravo kasacinės instancijos teismo praktiką, suformuotą analogiškose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-225/2009, 2K-183/2009 ir kt.). Pasak kasatoriaus, teismų praktikoje pripažįstama, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Liudytojo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. BPK 80 straipsnio 1 punkto prasme asmuo bet kurioje proceso stadijoje negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, nes duomenys apie jas galėtų būtų pagrindas vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje „baudžiamojo pobūdžio“ byloje. Formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225/2009). Dėl to sprendžiant, ar tokia teisė nebuvo varžoma, atsižvelgtina ne tik į tai, ar procesine prasme asmeniui buvo pareikšti įtarimai dėl aplinkybių, kurios buvo tiriamos byloje, bet būtina įvertinti visus faktinius bylos duomenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183/2009). Kitaip, anot kasatoriaus, o ne kaip esminį BPK pažeidimą galima įvardyti prokuroro veiksmus, kai prokuroras, privalėjęs kontroliuoti, kad STT ikiteisminio tyrimo pareigūnų atlikta UAB „K“ komercijos direktoriaus P. K., šmeižikiškai liudijusio ne apie savo, bet apie tariamą kitų asmenų veiką, apklausa būtų vykdoma pagal BPK reikalavimus, leido tokio asmens apklausą vykdyti. BPK 80 straipsnis draudžia kaip liudytoją apklausti suinteresuotą asmenį, jam numatant įstatyme visai kitokį procesinį statusą, įtariamojo arba specialaus liudytojo.

Kasatoriaus teigimu, iš bylos duomenų matyti, kad subjektyvus ir tendencingas prokuroro tikslas ne visapusiškai ir objektyviai ištirti šią bylą ir surinkti visus tiek kaltinančius, tiek teisinančius duomenis, o siekis surinkti ir pateikti teismui tik UAB „K“ naudingus duomenis taip pat nuo teismo nuslėpti tikruosius UAB „K“ ir šiai bendrovei atstovaujančių asmenų turtinius interesus. To nenutraukė ir apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą nagrinėjęs šią baudžiamąją bylą. Prokurorui buvo pareikštas nušalinimas, tačiau apeliacinės instancijos teismas jį atmetė be jokių motyvų neskundžiamoje nutartyje, pasinaudodamas įstatymo spraga, iš esmės neatsakė nė į vieną nušalinimo aspektą.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. N. prašo Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra neteisėti, priimti padarant esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus.

Kasatorius nurodo esąs įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas netinkamai taikant BK 66 straipsnį, taip pat iš esmės pažeidžiant BK nuostatas, todėl yra nepagrįstas, neteisingas, o „bylos apeliacija buvo formali, atlikta tyčia neištaisius esminių BPK pažeidimų, netinkamo BK 66 straipsnio taikymo“, dėl to teismų sprendimai turėtų būti panaikinti, o baudžiamoji byla jam nutraukta.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta pažeidžiant BPK 6 straipsnio 3 dalį, nes valstybės kaltinimą palaikiusiam šioje byloje prokurorui buvo suteiktos privilegijos kaltinti jį nepateikiant tai patvirtinančių duomenų ar pagrįstų teisinių argumentų. Kasatoriaus nuomone, nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas net netikrintas, šališkas ir klaidas procese daręs prokuroras nenušalintas, o tai aiškiai sutrukdė apeliacinės instancijos teismui priimti nešališką ir objektyvų teismo sprendimą. Kasatoriaus nuomone, ypač šiurkštus BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimas yra apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas neteisėtais duomenimis – akivaizdžiai suinteresuoto bylos baigtimi bendrovės akcininko ir vadovo P. K. parodymais, taip pat neteisėtai sankcionuotų telefoninių pokalbių bei tuometinio „VV“ vadovo darbo kabinete užfiksuotų pokalbių įrašais. Pasak kasatoriaus, tai pripažintina esminiu BPK 44 straipsnio 6 dalies pažeidimu. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 302 straipsnio nuostatą, jog kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, teismui neapsvarsčius ir neišsprendus nuosprendžiui priimti reikalingų klausimų – duomenų rinkimo teisėtumo, liudytojų parodymų atitikties įrodymų liečiamumo bei leistinumo principų reikalavimams.

Nuteistasis teigia, kad kardomajame kalinime (suėmime) jis išbuvo nuo 2010 m. balandžio 26 d. iki 2010 m. gegužės 25 d., t. y. lygiai mėnesį. Nuosprendžio priėmimo metu galiojusi BK 66 straipsnio redakcija nustatė, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę, tačiau, pasak nuteistojo, jam BK 66 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo taikytos. Kasatorius teigia, kad prokurorui pažeidus BPK 220 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes jis teismui kartu su kaltinamuoju aktu neperdavė visos bylos medžiagos, kuri būtų reikalinga bylai išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, yra pagrindas manyti, kad, manipuliuodamas BPK nuostatomis, jis peržengė savo, kaip prokuroro, įgaliojimus. Tai pasireiškė tuo, kad nors BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punkte yra įtvirtinta teisė prokurorui atskirti tyrimus, tačiau šiuo atveju pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas jam buvo paskirta ir vieną mėnesį jis išbuvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, tačiau, teismams negavus informacijos apie jo suėmime išbūtą laiką, buvo atimta galimybė įskaityti vieno mėnesio suėmimo terminą į bausmės laiką.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas po trejų metų bylinėjimosi pagaliau į bylą priėmė jo iniciatyva pateiktus išslaptintus prokuratūros teikimus Šiaulių apygardos teismo pirmininkui B. Kalainiui, kuris be jokio teisinio pagrindo sankcionavo kriminalinės žvalgybos metu prašomus sankcionuoti teikimus ir priėmė neteisėtas nutartis, tačiau dėl nesuvokiamų priežasčių jų nevertino. Nuteistasis nurodo, kad, kaip matyti iš šioje byloje esančio 2009 m. lapkričio 25 d. prokuroro prašymo Nr. 5.14-655, ikiteisminis tyrimas ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 07-1-514-09 dėl UAB „VV“ vykdomų viešųjų pirkimų buvo pradėtas dar 2008 m. lapkričio 23 d. ir, kaip nurodo pats prokuroras, buvo atliekamas STT Vilniaus valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriuje pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 straipsnio 1 ir 5 dalyse, 227 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 300 straipsnio 1 dalyje, todėl pagal galiojusias Generalinio prokuroro patvirtintas rekomendacijas šio ikiteisminio tyrimo metu nuo 2008 m. lapkričio 23 d. galėjo būti atliekami tik tie operatyviniai veiksmai, kuriais neribojamos asmens teisės, įtvirtintos BPK 44 straipsnio 9 dalyje.

Teismai, anot kasatoriaus, kaip matyti iš byloje esančių teismo posėdžių garso įrašų, stebėjosi tokiais prokuroro ir STT sprendimais, tačiau tai niekaip neatsispindi skundžiamoje teismo nutartyje ir netgi, priešingai pateiktiems duomenims, priimtas panašius neteisėtus prokuroro kontrolės veiksmus legalizuojantis teismo sprendimas. Pagal galiojusių Rekomendacijų reikalavimus ikiteisminio tyrimo metu atlikus minimus operatyvinius veiksmus bei gavus informacijos apie nusikalstamą veiką, tokia informacija negalėjo būti panaudota baudžiamajame procese tuometinio OVĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Rekomendacijų 11 punkte nustatyta, jog, priėmus sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroro ar teismo sankcionuoti operatyviniai veiksmai, taip pat ir kiti operatyviniai veiksmai, kuriais ribojamos asmens teisės, numatytos BPK 44 straipsnio 9 dalyje, nutraukiami. Ikiteisminio tyrimo metu prireikus tęsti asmens teises ribojančius veiksmus, jie turi būti sankcionuoti prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo BPK nustatyta tvarka. Pasak kasatoriaus, Šiaulių apygardos teismo pirmininko pagal 2009 m. gegužės 22 d. bei 2009 m. rugpjūčio 20 d. prokuroro teikimus Nr. 706-709 ir Nr. 1058-1059 sankcionuotų 2009 m. gegužės 22 d. bei 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutarčių Nr. 416-419, taip pat Nr. 621 bei 622 pagrindu surinktų operatyvinių veiksmų duomenų prieš jį ikiteisminiame tyrime Nr. 10-9-150-10 prokuroras naudoti jau nebegalėjo.

Įstatymų nustatyta tvarka Šiaulių apygardos teismo pirmininko 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutarčių Nr. 621 bei 622 šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo, todėl tam, kad būtų įsitikinta nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. iki 2009 m. lapkričio 26 d. jam taikytų operatyvinių veiksmų, kuriais ribojamos asmens teisės, teisėtumu, taip pat ir viso tolesnio elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo šioje byloje teisėtumu, apylinkės teismas privalėjo šiuos teikimus ir nutartis turėti baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-576/2012, tačiau tai nebuvo padaryta, be to, kaip matyti iš po dvejų metų apeliacine tvarka bylą peržiūrinėjusio Vilniaus apygardos teismo priimtos nutarties, teismui to nereikėjo ir jis surinktų duomenų – pokalbių UAB „VV“ surinkimo teisėtumo klausimo – net nesvarstė.

Iki 2009 m. gegužės 22 d. Šiaulių apygardos teismo teisėjo B. Kalainio sankcijos, leidžiančios pasiklausyti jo pokalbių telefonu ir darbo kabinete, jis buvo ką tik paskirtas į šias pareigas, t. y. nuo 2009 m. gegužės 16 d., todėl kriminalinės žvalgybos subjektų (STT Vilniaus valdybos agentų) įtarimai, kad jis galėjo padaryti net 9 nusikalstamas veikas per tris savo darbo kaip „VV“ vadovo dienas, yra absurdiškai melagingi ir neatitiko tikrovės.

Nuteistasis daro išvadą, kad taip pat, kaip ir baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2014, šioje byloje pagal esamą informaciją liko neaiškus operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad BPK 162 straipsnyje numatyti reikalavimai dėl vienoje byloje surinktos informacijos panaudojimo kitoje byloje negali būti apeinami nuslepiant operatyvinio tyrimo pradėjimo tikslus; kad kai sankcionuojant operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimą nurodoma, jog siekiama nustatyti net kelių BK numatytų nusikalstamų veikų požymius, niekaip nesukonkretinus, kaip atsirado pagrindas manyti, kad tokios veikos gali būti daromos, yra pažeidžiamas proporcingumo principas, nes prievartinio pobūdžio priemonių taikymas motyvuotai nesusiejamas su taikant tas priemones keliamais tikslais. Nagrinėjamoje byloje operatyvinių veiksmų neatitikimas proporcingumo principui konstatuotinas atsižvelgiant ir į ilgą operatyvinės veiklos trukmę (kelių prievartinio pobūdžio priemonių taikymas pratęstas kelis kartus) bei priemonių taikymo metu gautą rezultatą – nusikalstama veika nelaikytiną valstybės tarnautojų elgesį. Kokio rezultato buvo siekiama pradedant operatyvinę veiklą, iš bylos medžiagos nėra aišku.

Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, privalėjo įsigilinti į jo apeliacinio skundo argumentus dėl to ar pradinė kriminalinės žvalgybos informacija buvo surinkta teisėtai, ar teisėtai sankcionuoti ir gauti UAB „VV“ patalpose, panaudojant pasiklausymo aparatūrą, surinkti duomenys, ar fonoskopinei ekspertizei atlikti buvo nusiųsti ne „pravalyti“ duomenys ir pan., tačiau to nepadarė.

BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, o tai, anot kasatoriaus, reiškia, kad asmens kaltė negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis, juolab pažeidžiančiais BPK 20 straipsnio 2, 4 dalies nuostatas. Teismų išvada, kad STT Vilniaus valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus 2012 m. vasario 17 d. savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokole aptariami 2010 m. vasario 18 d. vykę pokalbių įrašai byloje gauti teisėtai, yra nepagrįsta ir neteisėta. Pasak kasatoriaus, formaliai konstatuodami, kad įrodymais baudžiamajame procese gali būti pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, tačiau, realiai spręsdami dėl garso įrašų UAB „VV“ darbo ir poilsio kabinete ir telefoninių pokalbių klausymosi teisėtumo, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimus ir ignoravo kasacinės instancijos teismo formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.

Iš prokuroro 2010 m. sausio 13 d. surašyto ir pateikto oficialaus procesinio dokumento – prašymo Vilniaus miesto ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo, taip pat iš 2010 m. spalio 1 d. prokuroro prašymo pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą, iš 2010 m. lapkričio 30 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo atskyrimo turinių matyti, kokiais „duomenimis“ grindžiamas prašymų taikyti BPK 158 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę bei prašymo dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo jo atžvilgiu pagrįstumas (šiuo aspektu nurodomi analogiški argumentai kaip ir nuteistojo N. L. kasaciniame skunde, todėl nekartojami). Nuteistasis teigia, kad 2010 m. vasario 19 d. STT savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuoti duomenys yra surinkti neteisėtai, vykdžius ir naudojus kriminalinės žvalgybos metu prieš jį neteisėtus metodus, o prokuroras pateikė teismui prašymą leisti taikyti procesines prievartos priemones, intelektualiai „įkeliant“ tikrovės neatitinkančius faktus dėl dumblo gamyklos projektavimo, kai ji jau 2009 m. buvo pastatyta.

Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai įrodymu pripažino ir 2011 m. sausio 21 d. LTEC specialisto išvadą Nr. 11-3409(10), kuri atlikta, pirmiausia, STT neteisėtai gavus sankciją pasiklausyti jo pokalbių, be to, STT nuo LTEC ekspertų nuslepiant apeliacinės instancijos teismui pateiktus duomenis CD diske (šiuo aspektu nurodomi analogiški argumentai kaip ir nuteistojo N. L. kasaciniame skunde).

Kasatorius teigia, kad teismai akivaizdžiai pažeidė BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus bei ignoravo kasacinės instancijos teismo praktiką, suformuotą analogiškose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-225/2009, 2K-183/2009 ir kt.) (šiuo aspektu nurodomi analogiški argumentai kaip ir nuteistojo N. L. kasaciniame skunde).

Pasak kasatoriaus, Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat Vilniaus apygardos teismui tikrinant nuosprendžio pagrįstumą apeliacine tvarka, buvo pažeistos BPK 6 straipsnio 3 dalies nuostatos, draudžiančios kam nors teikti privilegijas dėl kokių nors aplinkybių, taip sudarant sąlygas juridiniam asmeniui – UAB „K“ – išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šioje byloje suteikta privilegija išvengti baudžiamosios atsakomybės P. K., kuris visuose parodymuose aiškino apie jo paties nusikalstamą veiką. Privilegija visiškai išvengti baudžiamosios atsakomybės prokuroro buvo suteikta taip pat ir UAB „K“, kurios vardu ir interesais veikė šioje byloje net ne administracijos vadovas – direktorius, bet UAB „K“ direktoriaus pavaduotojas – komercijos direktorius P. K., nors, kaip matyti iš kaltinimo ir teismo nuosprendžio turinio, net ne P. K., o būtent UAB „K“ iš bendrovės sąskaitos į UAB „VK“ sąskaitą banko pavedimu 2010 m. vasario 23 d. sumokėjo 3838 Lt (t. y. 1111,56 Eur) už N. L. ir kartu su juo vykusios J. J. poilsinę kelionę į Egiptą. Pats P. K. parodė, kad „UAB „VV“ už atliktus darbus pervedė UAB „K“ tik 30 000 Lt (t. y. 8688,60 Eur). Pirmosios instancijos teismas, neištyręs tinkamai byloje esančių duomenų ir neįgyvendinęs BPK normos, reglamentuojančios nuosprendžio surašymą, bei apeliacinės instancijos teismas, nepatikrinęs bylos tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, taip padarė esminius BPK pažeidimus.

Pasak kasatoriaus, teismai netinkamai taikė ir BK 24 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes teismų baigiamuosiuose aktuose konkrečia bylos medžiaga liko neatskleistas bendrininkavimo subjektyviųjų požymių įrodytumas ir pagrįstumas. Tiek pirmosios instancijos teismas, vertindamas prokuroro sukurtą kaltinimą pagrindžiančius įrodymus, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą apeliacine tvarka, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir nevertino jų viseto. Teismas, nevykdydamas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, bandė teigti, kad nuosprendį grindžia teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais ir, nesilaikydamas BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be to, kad nenurodė įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nenurodė ir motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus, jį teisinančius, įrodymus.

Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

Pasak kasatoriaus, jokių panašių bendrininkavimo subjektyvių požymių nekonstatavus, nuosprendyje nenurodžius nė vieno įrodymo, kuris tai atskleistų ar patvirtintų, akivaizdu, jog pripažinti jį kaltu bendrininkavus padarant nusikalstamą veiką nebuvo jokio teisinio pagrindo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neabejotinai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Analogiški įstatymo reikalavimai – neabejotinais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį – taikytini ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankiškas kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Kasatorius pažymi, kad EŽTT yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146;

Telfner v. Austria, no. 33 50119620, 20 March 2001 ir kt.). Pasak kasatoriaus, teismo baigiamuosiuose aktuose neįvardijant, kokie konkretūs bylos įrodymai atskleidžia ne vien objektyviąją, bet ir subjektyviąją bendrininkavimo pusę, taip pat vadovaujantis neteisėtai surinktais duomenimis darant prielaidas ir „išvedžiojimus“ apeliacinės instancijos teismo nutartyje, buvo pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimai, kurie laikytini esminiais BPK nustatytų reikalavimų pažeidimais.

Nuteistųjų D. N. ir N. L. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl BPK nuostatų laikymosi bylą nagrinėjant apeliacine tvarka

Kasaciniais skundais nuteistieji D. N. ir N. L. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą nutraukti. Tokį prašymą kasatoriai iš esmės argumentuoja tuo, kad jų kaltumas padarius BK 225 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką teismų sprendimuose grindžiamas duomenimis, kurie gauti neleistinu būdu ir negalėjo būti pripažįstami įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus; kad teismai, formaliai pakartodami BK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, jog įrodymais baudžiamajame procese gali būti pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais proceso veiksmais, iš esmės nesprendė, ar UAB „VV“ darbo ir poilsio kambaryje vykę pokalbiai buvo įrašinėjami teisėtai, esant faktiniam pagrindui tokius veiksmus atlikti, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, į šiuo aspektu keliamus klausimus ir nurodomus argumentus apskritai nereagavo ir priimtuose sprendimuose nepasisakė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys apie nusikalstamą veiką, ją padariusį asmenį ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, turi būti renkami tik BPK nustatyta tvarka, o kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius, atliekami proceso veiksmai.

Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant OVĮ (nuo 2013 m. sausio 1 d. – Kriminalinės žvalgybos įstatymas) nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti yra arba 1) apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys (OVĮ straipsniuose nurodytiems operatyviniams veiksmams atlikti), arba 2) generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai (OVĮ 12, 13 straipsniuose nurodytiems operatyviniams veiksmams atlikti). Faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas OVĮ 9 straipsnyje, tai – tam tikra informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie įstatyme išvardytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413/2011, 2K-313/2010, 2K-P-94-895/2015).

Nagrinėjamoje byloje kaltinimas nei D. N., nei N. L. nebuvo grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas, suteikiant jam Nr. 07-1-514-09, buvo pradėtas 2009 m. lapkričio 23 d. pagal STT Vilniaus valdybos operatyvinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto tarnybinį pranešimą, kad Operatyvinės veiklos skyriuje pradėtas ir atliekamas operatyvinis tyrimas Nr. OT-020-2009 dėl galimo piktnaudžiavimo tarnyba ir kyšininkavimo UAB „VV“ vykdant viešuosius pirkimus, t. y. veikų, numatytų BK 225 straipsnio 2 dalyje, 226 straipsnio 1 dalyje, 227 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje. Pranešime nurodoma, kad operatyvinio tyrimo metu nustatyta, jog UAB „VV“ paskelbė konkursą dėl projektavimo darbų, susijusių su žemės paskirties pakeitimu, sudarant detalųjį planą, kurio paskirtis suformuoti sklypą, kuriame bus statoma dumblo apdorojimo gamykla. Šio konkurso nugalėtoja buvo pripažinta UAB „V“, vadovaujama T. S., tačiau sutartis su ja nebuvo pasirašyta; <...> 2009 m. spalio mėnesio viduryje UAB „VV“ patalpose generalinis direktorius D. N., departamentų direktoriai V. K., N. L., L. D. ir generalinio direktoriaus padėjėjas L. R. buvo susitikę su T. S.. Susitikimo metu <...> D. N. pareiškė, kad jeigu jis nori ir toliau tęsti pradėtus darbus, privalo tai padaryti už 60 000 Lt ir artimiausiu metu nupirkti jam ir jo paminėtiems kolegoms poilsinę kelionę į Turkiją, bei pridūrė, jog jie nurodys kokiai kelionių agentūrai sumokėti 10 000 Lt už minėtą kelionę <...>. Pokalbio pabaigoje T. S. sutiko su D. N. pasiūlymu. Todėl manoma, kad tokiuose D. N., V. K., N. L., L. D. ir L. R. veiksmuose yra požymiai nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 straipsnio 2 ir 5 dalyse, 228 straipsnio 3 dalyje ir 300 straipsnyje, o T. S. veiksmuose požymiai nusikalstamų veikų, numatytų BK 227 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnyje.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras 2010 m. sausio 13 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui pateikė prašymą leisti taikyti BPK 154, 158 ir 160 straipsniuose numatytas procesines prievartos priemones. Šiame prašyme prokuroras nurodė, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas 2008 m. lapkričio 23 d. gavus duomenų apie tai, jog UAB „VV“ organizavus dumblo apdorojimo gamyklos projektavimo darbų viešą pirkimą apklausos būdu ir šį pirkimą laimėjus UAB „V“, vadovaujamai T. S., susitikimo, įvykusio 2009 m. spalio mėnesio viduryje UAB „VV“ patalpose, metu, kuriame dalyvavo UAB „VV“ generalinis direktorius D.

N., gamybos direktorius V. K., pardavimo ir rinkodaros direktorius N. L., plėtros direktorius L. D., generalinio direktoriaus padėjėjas L. R. ir UAB „V“ direktorius T. S., D. N. pasakė T. S., kad sutartis bus pasirašyta tik tuo atveju, jei jis (T. S.) nupirks jam ir susitikime dalyvavusiems jo kolegoms poilsinę kelionę į Turkiją už 10 000 Lt kelionių agentūroje, kurią nurodys vėliau. Šiuo klausimu D. N. palaikė ir su T. S. bendravo ir N. L.. T. S. su tuo sutiko, tačiau, turimais duomenimis, sutartis nepasirašyta iki šiol; kad faktiniai duomenys duoda pagrindo manyti, jog sutartis dėl minėtų projektavimo darbų nepasirašyta dėl galimų UAB „V“ ir UAB „VV“ atstovų tarpusavio nesutarimų ar dėl kokių nors kitokių pastarosios bendrovės atstovų išreikštų neteisėtų ir nusikalstamų reikalavimų vykdymo, todėl yra pagrindas manyti, kad naudojant procesinę prievartos priemonę, numatytą BPK 158 straipsnyje ir taikytiną D.

N. ir N. L., pagalba (STT Vilniaus valdybos pareigūnams neatskleidžiant savo tapatybės ir slapta patekus į minėtų asmenų darbo kabinetus, atlikus tų patalpų, jose esančių dokumentų, kompiuterių bei juose esančių duomenų apžiūras, esant tyrimui reikšmingų duomenų – padarius atitinkamų dokumentų kopijas, įrengus technines priemones garso ir vaizdo fiksavimui ir jų pagalba slapta fiksuojant D. N., N. L. bei su jais bendraujančių asmenų pokalbius ir kitokį susižinojimą), galima gauti duomenų apie padarytus apysunkius ir nesunkius nusikaltimus, dėl kurių atliekamas tyrimas (išsiaiškinti ketinimus dėl sutarties pasirašymo su UAB „V“, dėl reikalaujamo kyšio realizavimo ar paėmimo, surasti tyrimui reikšmės galinčių turėti dokumentų ar nustatyti jų buvimo vietą, gauti kitų duomenų, galinčių turėti reikšmės tyrimui).

Be to, šiame prašyme prokuroras nurodė, kad vykdant ankstesnes procesines prievartos priemones nustatyta, jog, D. N. bendraujant su S. L., UAB „VV“ dirbančiu ekspertu viešųjų pirkimų klausimais, užfiksuota, kad su korupcinio pobūdžio neteisėtomis veikomis UAB „VV“ yra susijęs ir S. L., ir projektų skyriaus vadovė I. D.; kad yra pagrindas manyti, jog „VV“ vadovai galbūt piktnaudžiauja ir reikalauja kyšio ne tik sprendžiant klausimus dėl sutarties pasirašymo su UAB „V“, bet ir atliekant pirkimus iš kitų įmonių.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010 m. sausio 14 d. nutartimi prokuroro prašymas buvo patenkintas, panaudoti procesines prievartos priemones, numatytas BPK 154, 158 ir 160 straipsniuose, buvo leista nuo 2010 m. sausio 14 d. iki 2010 m. balandžio 13 d. Vadovaujantis šia nutartimi, UAB „VV“ patalpose (poilsio kambaryje šalia D. N. darbo kabineto) buvo už fiksuoti D. N. ir N. L. 2010 metų vasario 18 ir 19 dienomis vykę pokalbiai, surašyti savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų 2010 m. vasario 19 d. bei 2010 m. birželio 3 d. protokolai, kurie kartu su užfiksuotais garso įrašais pridėti prie bylos Nr. 07-1-514-09.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2010 m. lapkričio 30 d. nutarimu, priimtu vadovaujantis BKP 170 straipsnio 4 dalies 1 punktu, nagrinėjamos bylos ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas nuo ikiteisminio tyrimo Nr. 07-1-514-09, suteikiant jam Nr. 10-9-150-10.

BPK 162 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2011 m. rugsėjo 1 d.) nustatyta, kad vienoje baudžiamojoje byloje taikant šiame Kodekse numatytas procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sutikimu. Iš bylos duomenų matyti, kad prokuroras 2010 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėją prašydamas leisti informaciją, gautą taikant procesines prievartos priemones ikiteisminiame tyrime Nr. 07-1-514-09 pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010 m. sausio 14 d. nutartį, panaudoti ir byloje Nr. 10-9-150-10, atskirtoje iš bylos Nr. 07-1-514-09. Toks leidimas, kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo teisėjo šiame pareiškime esančios rezoliucijos, buvo duotas.

Abiejų instancijų teismai šiuos duomenis – savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų protokolus ir garso įrašus – pripažino įrodymais, patvirtinančiais kyšio iš P. K. reikalavimą, gavimą, taip pat ir D. N. ir N. L. veikimą bendrininkų grupe.

Kasatoriai teigia, kad šie duomenys kaip įrodymai neleistini, nes operatyvinio tyrimo veiksmai atlikti neteisėtai, nesant tam jokio faktinio pagrindo, kad 2009 m. lapkričio 23 d. STT pareigūno tarnybinis pranešimas pagrįstas suklastotais duomenimis (UAB „V“ dumblo apdorojimo gamyklos projektavimo darbų konkurso net negalėjo laimėti, šiuos darbus atliko Norvegijos–Vokietijos įmonių konsorciumas, 2009 m. projektuoti nereikėjo, nes 2009 m. ji jau buvo pastatyta), kad prokuroras į prašymą neteisėtai „įkeldamas“ tikrovės neatitinkančius faktus dėl dumblo gamyklos projektavimo suklaidino ikiteisminio tyrimo teisėją, 2010 m. vasario 14 d. nutartimi leidusį atlikti BPK 154, 158 ir 160 straipsniuose numatytus veiksmus. Be to, kasatorius D. N. teigia, kad jis apeliacinės instancijos teismui pateikė išslaptintus prokuratūros teikimus ir Šiaulių apygardos teismo pirmininko B. Kalainio 2009 m. gegužės 22 d. iki 2009 m. rugpjūčio 21 d. priimtas niekuo nepagrįstas nutartis, šiuos dokumentus teismas priėmė, tačiau dėl jų nepasisakė, klausimo dėl duomenų (pokalbių UAB „VV“) surinkimo teisėtumo net nesvarstė. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje kasatoriaus nurodomų prokuroro teikimų bei teisėjo nutarčių nėra.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo, o 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-467/2013, 2K-135/2015, 2K-319-976/2015).

BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Proceso teisingumo, teisės į teisingą bylos išsprendimą principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje.

Pagal EŽTT praktiką teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, apima proceso šalių teisę pateikti teismui bet kokius, jų nuomone, reikšmingus bylai argumentus. Kadangi Konvencijos tikslas – garantuoti ne teorines ar iliuzines, o realias ir veiksmingas teises, tai ši teisė gali būti veiksminga tik tuo atveju, jeigu šalių argumentų iš tikrųjų „išklausoma“, t. y. juos tinkamai išnagrinėja bylą nagrinėjantis teismas (Didžiosios kolegijos 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją, peticijos Nr. 47287/99, § 80). Viena motyvuoto sprendimo funkcijų – parodyti šalims, kad jos buvo išklausytos. Taigi teisė būti išklausytam apima ne tik galimybę pateikti teismui argumentus, bet ir atitinkamą teismo pareigą motyvuojant sprendimą parodyti priežastis, dėl kurių argumentams buvo pritarta arba jie atmesti. Pagal nuoseklią EŽTT praktiką Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, be kita ko, įpareigoja teismą tinkamai išnagrinėti jam pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, nors nenustato jų vertinimo ar reikšmės sprendimui, nes EŽTT neturi nagrinėti, ar į argumentus atsakyta tinkamai (pvz., 2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Fomin prieš Moldovą, peticijos Nr. 36755/06). Šiai pareigai visada yra taikoma išlyga, kad teismas gali manyti, jog nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra aiškiai nereikšmingi, nepagrįsti, pateikiami piktnaudžiaujant arba yra nepriimtini dėl kitų priežasčių atsižvelgiant į aiškias įstatymo nuostatas ar susiformavusią teismų praktiką dėl analogiško pobūdžio argumentų (Fomin prieš Moldovą, § 31). EŽTT praktikoje nurodoma ir tai, kad motyvuotas sprendimas suteikia šalims apskundimo ir sprendimo peržiūrėjimo aukštesnės instancijos teisme galimybę, o žemesnės instancijos teismui nepateikiant konkrečių savo sprendimo motyvų, iš asmens atimama galimybė veiksmingai jį ginčyti (pvz., 2013 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Mitrofan prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 50054/07; Fomin prieš Moldovą, § 31).

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, ne kartą yra atkreipęs dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnyje) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalyje ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-3987/2013).

Šioje byloje D. N. ir N. L. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 225 straipsnio 1 dalį paskiriant laisvės atėmimo bausmes ir, pritaikius BK 75 straipsnį, jų vykdymą atidedant, kartu paskiriant atitinkamus įpareigojimus bei baudžiamojo poveikio priemonės.

Nuteistųjų gynėjai padavė apeliacinius skundus, kuriais prašė apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį. Pirmą kartą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, pareikšti prašymai atlikti įrodymų tyrimą teisėjų kolegijos buvo atmesti, išnagrinėjus bylą, 2013 m. vasario 1 d. nutartimi apeliaciniai skundai atmesti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartimi, bylą išnagrinėjus pagal nuteistojo D. N. ir jo gynėjos advokatės A. Pūkienės bei nuteistojo N. L. gynėjo advokato E. Dereškevičiaus kasacinius skundus, apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nustačius, kad bylą nagrinėjusios apeliacinės instancijos teismo kolegijos sudėtyje buvusi teisėja nagrinėjo N. L. gynėjo skundą dėl apylinkės teismo nutarties, kuria N. L. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, todėl pagal BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas negalėjo nagrinėti šios bylos.

Iš naujo pradėjus nagrinėti bylą apeliacine tvarka, pirmojo, 2014 m. sausio 28 d. vykusio posėdžio metu, nuteistųjų gynėjas pareiškė nušalinimą prokurorui. Pareiškime dėl nušalinimo, kaip vieną iš argumentų, jis nurodė tai, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 07-1-514-09 buvo pradėtas 2008 m. lapkričio 23 d., o prokuroras „nuo kaltinamųjų bei jų gynėjo, o taip pat ir teismų, nagrinėjančių šią bylą, slėpdamas tiek šio ikiteisminio tyrimo pradžios pagrindą, o taip pat nustatyta tvarka išslaptintus Vilniaus apygardos prokuratūros teikimus – 2009 m. gegužės 22 d., Nr. 706-709 bei 2009 m. rugpjūčio 20 d. Nr. 1058 KF, 2009 rugpjūčio 20 d. Nr. 1059 KF, taip pat Šiaulių apygardos teismo šių teikimų pagrindu priimtas 2009 m. gegužės 22 d. nutartis Nr. 416-419 bei 2008 m. rugpjūčio 21 d. nutartis Nr. 621 bei 622, tokiais savo neteisėtais veiksmais siekdamas suklaidinti teismus ir proceso dalyvius, kad šie neišsiaiškintų tikrųjų šios baudžiamosios bylos išskyrimo iš bendros bylos tikslų – siekimo panaudoti baudžiamajame procese tuometinio Operatyvinės veiklos įstatymo tvarka surinktus duomenis, kurių, pradėjus ikiteisminį tyrimą, naudoti negalima“.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2014 m. vasario 12 d. nutartimi prašymą nušalinti prokurorą atmetė nenustačiusi BPK 58 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų. Šiame 2014 m. vasario 12 d. posėdyje buvo nuspręsta atlikti įrodymų tyrimą, prie bylos pridėti advokato pateiktą CD diską, o tai, kuriuos asmenis kviesti į teismo posėdį, kolegija nutarė paskelbti kitame teismo posėdyje – 2014 m. balandžio 17 d.

Iš bylos duomenų matyti, kad D. N. gynėjas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 2 dalimi, be kitų prašymų, teismui pateikė ir atskirą prašymą (2014 m. sausio 28 d.), kuriuo prašė įpareigoti prokurorą į šią baudžiamąją bylą pateikti teisės aktų nustatyta tvarka išslaptintą informaciją – Šiaulių apygardos teismo pirmininko B. Kalainio priimtų 2009 m. gegužės 22 d. bei 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutarčių Nr. 416–419 ir Nr. 621-622 patvirtintas kopijas, nes jis pats tai turėjo padaryti jau perduodamas šią bylą į teismą.

Pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja viešai, išskyrus šio Kodekso 9 straipsnyje numatytus atvejus. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, taikomos šio Kodekso XIX skyriaus bendrosios nagrinėjimo teisme nuostatos, atsižvelgiant į šiame skyriuje numatytus ypatumus. BPK 324 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kolegijos pirmininkas atvykusiems į posėdį asmenims išaiškina jų teises ir pareigas ir paklausia, ar jie turi prašymų. Šie asmenys gali prašyti, kad teismas pakviestų į posėdį liudytojus, nukentėjusiuosius, ekspertus, specialistus ar išreikalautų bylai nagrinėti reikalingą medžiagą. Dėl pareikštų prašymų teismas priima motyvuotą nutartį. Jeigu prašymui patenkinti reikia papildomai laiko, teismas gali padaryti bylos nagrinėjimo pertrauką.

Pateikiant prašymus visi proceso dalyviai turi vienodas teises. Teismas nesuteikia atskiriems dalyviams jokių privilegijų, todėl, vertindamas bei spręsdamas prašymus, vadovaujasi vieninteliu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių išnagrinėjimui. Išklausius kitų proceso dalyvių nuomonės dėl pareikšto prašymo, teismas priima nutartį, kuria arba patenkinamas prašymas, arba jis atmetamas. Teismo nutartis dėl prašymo patenkinimo ar atmetimo turi būti motyvuota. Proceso dalyvių prašymų nagrinėjimas ir išsprendimas yra svarbi jų teisių garantija, todėl turi būti sprendžiami laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (BPK 324 straipsnio 2 dalis, 270 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas 2014 m. vasario 26 d. rašytine nutartimi minėtą D. N. gynėjo prašymą atmetė nenurodęs jokių motyvų, be to, nutartį priėmė vadovaudamasis BPK 238 straipsnio 1 dalimi ir 439 straipsnio 2 dalimi.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistieji ir jų gynėjas kėlė ikiteisminio tyrimo pradžios klausimą, nes prokuroro prašyme pratęsti ikiteisminį tyrimą, nutarime dėl ikiteisminio tyrimo atskyrimo, prašyme leisti informaciją, gautą taikant procesines prievartos priemones, panaudoti kitoje baudžiamojoje byloje, prašyme leisti taikyti BPK 154, 158 ir 160 straipsnyje numatytas procesines prievartos priemones ir kt. nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2008 m. lapkričio 23 d. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje šiuo klausimu, nors jis yra svarbus sprendžiant byloje surinktų duomenų teisėtumo klausimą, visiškai nepasisakyta. Abejonės dėl minėtuose dokumentuose nurodomos datos turėjo būti pašalintos ir nutartyje padaryta kategoriška išvada, ar juose padaryta rašytinė klaida, ar ne.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, suvaržė nuteistųjų teisę į apeliacinių skundų tinkamą išnagrinėjimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

Kiti kasaciniuose skunduose nurodomi argumentai, susiję su įrodymų vertinimu, nenagrinėtini. Jų nagrinėjimas, bylą perduodant iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl nurodytų BPK pažeidimų, pažeistų BPK 386 straipsnio 2 dalies imperatyvą, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, nes, analizuodamas kasatorių skundų argumentus, kasacinės instancijos teismas neišvengiamai padarytų išvadas, kurios saistytų apeliacinės instancijos teismo, iš naujo nagrinėsiančio šią bylą, savarankiškumą.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Rima Ažubalytė

Olegas Fedosiukas

Eligijus Gladutis

Gintaras Goda

Artūras Pažarskis

Aldona Rakauskienė