2017-12-19 Nr. AB-24021-3-61-3-02237-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5161-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02237-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. Y. A. T., P. G. L. ir K. D. L. C. G. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. Y. A. T., P. G. L. ir K. D. L. C. G. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai G. Y. A. T., P. G. L. ir K. D. L. C. G. A., atstovaujama atstovų pagal įstatymą – tėvų G. Y. A. T. ir P. G. L. (toliau – ir pareiškėjai, apeliantai), kreipėsi su skundu (b. l. 1–8) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2017 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (15/6-10)-12PR-92 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo bei išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jų prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai nurodė, kad pareiškėjai G. Y. A. T. nuo mažens nepriimtina politinė sistema. Mokykloje ji mokėsi labai gerai, dėl to jai buvo liepta stoti į (duomenys neskelbtini). Atsisakius nebuvo leista tęsti mokslų, o po šio įvykio teisėsaugos institucijos nuolat vizituodavo jos namuose, išveždavo ją, prieš ją buvo smurtaujama tiek fiziškai, tiek psichologiškai, buvo kankinama, žeminama. Dėl savo politinių įsitikinimų (nes buvo ne (duomenys neskelbtini)) ji negalėjo susirasti darbo. Pareiškėjas P. G. L. 2007 m. įstojo į opozicinę partiją (duomenys neskelbtini), dalyvavo jos susirinkimuose, porą kartų dalyvavo mitinguose. 2007 m. jis išreiškė nepasitenkinimą prezidentu, viešai sušukdamas frazę prieš jį, už tai vėliau buvo nuteistas metams laisvės atėmimo.

Paleistas iš įkalinimo įstaigos jis negali susirasti darbo. Pareiškėjų įsitikinimu, juos išsiuntus į kilmės valstybę, būtų sulaikyti oro uoste ir dėl jų tęstinio pobūdžio veiksmų praeityje būtų uždaryti į kalėjimą, mušami, kankinami. Neturi rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jų teiginius, todėl jų argumentai turėtų būti vertinami vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Pareiškėjai pažymėjo, jog atsakovas, nepatenkindamas prašymo, rėmėsi aktualumo ir tikslumo neatitinkančia informacija, t. y. atsakovas rėmėsi duomenimis, kurie apibūdino kilmės valstybės politinę padėtį 2001 m., tačiau reikėjo vadovautis 2007–2009 m. laikotarpiu buvusia valstybės politine padėtimi (pareiškėjos liepimo stoti į partiją laikotarpis).

Atsakovas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjai, galbūt dėl patirtų traumų, baimių konkretaus laikotarpio, kada prieš juos buvo smurtaujama, galėjo ir neatsiminti, todėl į tai turėjo būti atsižvelgta. Departamentas neatsižvelgė į aplinkybę, kad įvykiai buvo beveik prieš dešimt metų, todėl natūralu, kad jie maišosi tarp įvykio detalių (kokia frazė prieš prezidentą buvo pasakyta, kokioje gatvėje, kokiame kalėjime pareiškėjas atliko bausmę ir kt.). Pažymėjo, kad atsakovas nesurinko pakankamai duomenų apie opozicinės partijos, į kurią buvo įstojęs pareiškėjas, galbūt ankstesnę įsikūrimo datą, negu oficialiai nurodyta.

Pabrėžė, jog atsakovas iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 168 punkto nuostatą, nes nėra aišku, kokiu pagrindu atsakovas rinko informaciją apie asmenims kylančias grėsmes, susijusias su prieglobsčio prašymu. Be to, pareiškėjų prašymas dėl prieglobsčio suteikimo buvo nagrinėtas nepagrįstai ilgai, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties “ (toliau – ir Įstatymas) numatytus maksimalius prašymo išnagrinėjimo terminus.

Nurodė, kad tuo atveju, jeigu nėra nustatoma, jog prieglobsčio prašytojui gali būti suteikiamas pabėgėlio statusas, turi būti vertinama, ar tokiam asmeniui gali būti suteikiama papildoma apsauga.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 27–33) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad Sprendimu pareiškėjams buvo atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, nes jie nepateikė informacijos, leidžiančios daryti išvadą, jog jiems reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo ar smurto. Atlikus tyrimą, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, buvo atmesti ir nenagrinėjami pareiškėjų pateikti faktai apie skirtingą politinę nuomonę ir kilmės šalyje vykdomus policijos persekiojimus, be to, buvo įvertinta, kad pareiškėjų baimė dėl jų persekiojimo nėra pagrįsta. Remiantis surinkta informacija buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta joks karinis konfliktas. Remiantis surinktais duomenimis, buvo konstatuota, kad pareiškėjų prašymai neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pažymėjo, jog pareiškėjų nurodytos aplinkybės buvo įvertintos daugiau netikėtinomis, negu tikėtinomis, o nustatyti prieštaravimai, nesutapimai negalėjo būti paaiškinami pernelyg ilgu laiko tarpu ar asmeninėmis pareiškėjų savybėmis. Atsižvelgiant į pateiktus neišsamius, nedetalius paaiškinimus, abejonių privilegija nebuvo taikyta. Pabrėžė, kad nesutapo ne tik esminės pasakojimų detalės, tačiau ir pareiškėjų tarpusavio paaiškinimai. Atsakovas nurodė, kad kaip neišsamūs ir dviprasmiški buvo įvertinti ir pareiškėjo argumentai dėl nuomonės apie prezidentą, sušuktos frazės bei kalėjimo įkalinimo įstaigoje (skirtingai nurodė sulaikymo aplinkybes, vietas, kuriose sušuko frazę apie prezidentą, įkalinimo įstaigą, kurioje kalėjo). Pareiškėjai taip pat neišsamiai apibūdino ir aplinkybes apie dalyvavimą mitinguose, eitynėse, narių susitikimuose. Surinkus informaciją nebuvo nustatyta, kad pareiškėjams gresia jų nurodyti veiksmai, todėl buvo priimta pagrįsta išvada, jog nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjams grįžus į kilmės valstybę su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi, bus žeminamas jų orumas ar jie bus kaip kitaip baudžiami. Dėl ilgo prašymo nagrinėjimo termino nurodė, kad terminas išnagrinėti prašymą buvo pažeistas nežymiai, todėl pažeidimas laikytinas mažareikšmiu ir neturinčiu esminės reikšmės prašymo išnagrinėjimui.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu (b. l. 97–109) iš dalies patenkino pareiškėjų G. Y. A. T., P. G. L. ir K. D. L. C. G. A., atstovaujamos atstovų pagal įstatymą – tėvų G. Y. A. T. ir P. G. L., skundą. Teismas panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. (15/6-10)-12PR-92 dalį, kuria nuspręsta įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir apsaugos) nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiams G. Y. A. T., gim. (duomenys neskelbtini), P. G. L., gim. (duomenys neskelbtini), bei K. D. L. C. G. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečių išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), ir įpareigojo Departamentą spręsti pareiškėjų grąžinimo į jų kilmės valstybę klausimą iš naujo; panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. (15/6-10)-12PR-92 dalį, kuria nuspręsta sprendimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečių G. Y. A. T., gim. (duomenys neskelbtini), P. G. L., gim. (duomenys neskelbtini), bei K. D. L. C. G. A., gim. (duomenys neskelbtini), išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pavesti vykdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui; atmetė kitą pareiškėjų skundo dalį kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad ginčas byloje keliamas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. (15/6-10)-12PR-92, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašyme nurodytas aplinkybes ir atsižvelgęs į apklausos metu pateiktus paaiškinimus, 2017 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. (15/6-10)-12PR-92 nesuteikė pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nes jie nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jų baimė patirti persekiojimą ar smurtą kilmės valstybėje yra pagrįsta. Departamentas Sprendimą motyvavo tuo, kad pareiškėjų pateikti argumentai nėra susiję su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei 87 straipsnyje įtvirtintais kriterijais, keliamais papildomai apsaugai suteikti.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjai, nesutikdami su priimtu Sprendimu, kreipėsi su skundu į teismą. Nesutikimą su Sprendimu pareiškėjai ginčijo keliais, jų nuomone, pagrindiniais aspektais. Pareiškėjų teigimu, Departamento surinkta informacija apie kilmės valstybės padėtį neatitiko aktualumo pareiškėjos nurodytų aplinkybių (dėl pareiškėjos vertimo stoti į (duomenys neskelbtini) partiją ir su tuo susijusių neigiamų pasekmių) kontekste, todėl Departamentas negalėjo pareiškėjos nurodytos informacijos atmesti kaip prieštaraujančios kilmės valstybės informacijai. Departamentas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjų nurodyti įvykiai (neteisėti policijos pareigūnų veiksmai – pareiškėjos kankinimas, išvežimas, pareiškėjo viešai išsakyti teiginiai prieš prezidentą, nubaudimas laisvės atėmimo bausme), sąlygoję išvykimą iš kilmės valstybės, dėl jų senumo galėjo būti perteikti ne visiškai tiksliai ir rišliai. Departamentas taip pat nesurinko pakankamai informacijos apie (duomenys neskelbtini) susikūrimo ištakas ir priežastis, dėl to buvo nepakankamai ištirti pareiškėjų politiniai įsitikinimai ir jų persekiojimo priežastys.

8. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktu, 83 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, 86 straipsnio 1 dalimi, Aprašo 116.1.1, 116.1.8 punktais, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-359/2014, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjai prieštaravo, jog Departamento surinkta informacija neatitiko jų nurodytų prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvų. Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės siejo su faktine aplinkybe, jog jie buvo ir šiuo metu yra aktyvūs kilmės valstybėje vyraujančios politinės sistemos (duomenys neskelbtini) priešininkai, buvo opozicinių judėjimų dalyviais, dalyvavo jų veikloje, todėl kilmės valstybėje tuo atveju, jei būtų grąžinti, kiltų reali susidorojimo su jais grėsmė. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjai nepateikė pakankamų ir įtikinamų įrodymų, jog dėl pareiškėjų viešai išreikštos nuomonės jiems nepriimtina politine sistema, dalyvavimo opozicinėje veikloje jiems kiltų grėsmė jų kilmės valstybėje. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas pritarė atsakovo vertinimui, kad pareiškėjai pateikė tik nekonkrečius, nedetalius teiginius apie situaciją kilmės valstybėje, taip pat neišsamią informaciją apie savo dalyvavimą opozicijos veikloje ir su tuo susijusias neigiamas pasekmes, kuri, vertinamu atveju, nepagrindžia jiems kylančios objektyvios grėsmės.

10. Teismas nurodė, kad atsakovas pareiškėjams jų apklausų metu (2017 m. vasario 10 d., 2017 m. birželio 6 d.) sudarė sąlygas išsamiai pateikti argumentus, motyvus ir įrodymus apie savo dalyvavimą opozicijos veikloje; apklausų metu atsakovo atstovas teikė patikslinančius klausimus, atsakymai į kuriuos atskleistų, kuo konkrečiai pasireiškė pareiškėjų prieštaravimai kilmės valstybėje vyraujančia politine sistema ir kokios neigiamos pasekmės dėl to pasireiškė. Pareiškėjai jokių šias aplinkybes patvirtinančių rašytinių ar kitų įrodymų nepateikė, todėl prašė vadovautis tikimybių pusiausvyros principu, kad jų nurodytos aplinkybės būtų vertinamos daugiau tikėtinomis, nei netikėtinomis. Šiuo aspektu teismas, vertindamas pareiškėjų pateiktus paaiškinimus pagal Departamento surinktą medžiagą ir nustatytas aplinkybes, sutiko, kad pareiškėjų paaiškinimai nėra detalūs, neabejotinai įtikinami ir neprieštaringi.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėja savo dalyvavimą opozicijos veikloje siejo su tuo, jog jai politinė sistema buvo nepriimtina jau nuo mažens; dėl to, kad mokykloje ji mokėsi labai gerai, jai buvo liepta stoti į (duomenys neskelbtini), o atsisakius jai nebuvo leista tęsti mokslų; po šio įvykio ją nuolat vizituodavo policijos pareigūnai, ji daug kartų buvo išvežta, prieš ją buvo smurtaujama; dėl atsisakymo stoti į partiją ji negalinti susirasti darbo. Pareiškėjas šiuo aspektu nurodė, kad dar 2007 m. įstojo į opozicinę partiją (duomenys neskelbtini), dalyvaudavo susitikimuose, porą kartų dalyvavo mitinguose; 2007 m. išreiškė nepasitenkinimą prezidentu, viešai sušukdamas frazę prieš jį, už tai buvo nuteistas metams laisvės atėmimo; dėl savo politinių pažiūrų kilmės valstybėje negalintis susirasti darbo.

12. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja skunde nurodė, jog problemos dėl jos politinių pažiūrų prasidėjo jau nuo 15 metų, kai ji buvo 9 klasėje. Kaip nustatyta iš apklausos metu surinktos informacijos (2017 m. vasario 10 d. apklausa), pareiškėja, būdama 9 klasėje, sutiko su mokyklos direktoriaus pasakymu stoti į (duomenys neskelbtini) partiją, tačiau tik 11 klasėje dėl jos atsisakymo būti (duomenys neskelbtini) jai buvo neleista baigti mokslų. Pareiškėja tiek skunde, tiek apklausų metu akcentavo gana aktyvų teisėsaugos institucijos atstovų jos persekiojimą dėl to, kad ji atsisakė stoti į (duomenys neskelbtini) (kiekvieną savaitę atvykdavo pareigūnai, išveždavo į neaiškias patalpas, patupdydavo ant kelių, neduodavo valgyti, parveždavo po kelių parų, ne kartą buvo išmesta iš darbų, galiausiai buvo išmesta iš miestelio, kur gyveno, ir pan.).

Departamentas, tirdamas informaciją šiuo aspektu, vadovavosi Kanados imigracijos ir pabėgėlių valdybos 2001 m. surinkta informacija, kurioje nurodyta, kad apie taikomas baudas dėl atsisakymo stoti į (duomenys neskelbtini) nėra žinoma, taip pat rėmėsi 2016 m. Airijos specialistų, cituojančių Kanados specialistus, naujesne informacija, iš kurios nustatyta, kad Airijos specialistai nerado naujesnės informacijos apie tai, ar narystė (duomenys neskelbtini) partijoje ar (duomenys neskelbtini) yra būtina stojant į universitetus, ar gaunant valstybinį darbą.

Airijos specialistai taip pat rėmėsi 2010 m. M. H. straipsniu, kuriame kaip tik nurodyta, kad didėja (duomenys neskelbtini), paliekančių ar atsisakančių stoti į (duomenys neskelbtini) partiją arba (duomenys neskelbtini), skaičius (pagrindas – Departamento 2017 m. gegužės 24 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)). Taigi pareiškėjai argumentų dėl jos intensyvaus persekiojimo, sulaikymo daugiau nei vienai parai, baudimo įvairiomis bausmėmis ir pan. neįrodžius jokiais įrodymais, o Departamentui nesurinkus bent dalies pareiškėjos teiginius patvirtinančių įrodymų, Departamentas pagrįstai šių teiginių nevertino kaip labiau tikėtinų, nei netikėtinų.

Kaip matyti iš paminėtos pažymos, Departamentas rėmėsi 2016 m. Airijos specialistų surinkta medžiaga, kuri tik patvirtino, kad nebuvo rasta naujesnės nei 2001 m. Kanados imigracijos ir pabėgėlių valdybos nustatytos informacijos, todėl teismas nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad Departamentas turėjo surinkti ir vadovautis informacija, kuri tiksliai apibūdintų 2007–2009 m. laikotarpiu buvusią valstybės politinę padėtį. Iš Airijos specialistų minimo 2010 m. M. H. straipsnio ištraukos (didėja (duomenys neskelbtini), paliekančių ar atsisakančių stoti į (duomenys neskelbtini) partiją arba (duomenys neskelbtini), skaičius) taip pat galima teigti, kad pareiškėjos, išsiskiriančios tik tuo, kad ji buvo gerai besimokanti (kaip ji pati nurodė), individualus atvejis nėra išskirtinis.

Atsakovas pagal galimybes surinko informaciją apie pareiškėjų kilmės valstybę, todėl teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad atsakovas paviršutiniškai atliko tyrimą.

13. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad abejonių dėl pareiškėjos persekiojimo, jos sulaikymo kėlė ir kiti pareiškėjos apklausų metu nurodyti teiginiai. Pareiškėja apklausų metu nurodė, kad jų vaiką kelis mėnesius sauganti moteris vėliau atsisakė teikti šias paslaugas dėl to, jog jai grasino ir buvo pasakyta, kad jei moteris neatsisakys pareiškėjų vaiko priežiūros, ji turės problemų (2017 m. birželio 6 d. apklausa). Tačiau, kaip apklausos metu nurodė pareiškėjas, jų vaiko, išskyrus jų šeimos narius, niekas kitas neprižiūrėjo. Vaikas nėjo į darželį, nes tėvai neturėjo darbo (2017 m. birželio 6 d. apklausa). Pareiškėja taip pat buvo nurodžiusi, kad vaiką pas tą moterį nešusi tiek ji, tiek jos sutuoktinis, kartais – ir jos mama, tačiau, kaip paaiškėjo iš pareiškėjo apklausos, vaiko jokia svetima moteris niekada neprižiūrėjo. Nurodydama aplinkybes dėl gimdymo, pareiškėja paaiškino, kad jai ir jos vyrui gydytojai ir policija 5 dienas neleido matytis su vaiku, o pareiškėjas apklausos metu nenurodė, kad matytis su vaiku jam draudė policija, pastarasis nurodė, kad vyrams (duomenys neskelbtini) draudžiama pasilikti ligoninėje, leidžiama tik aplankyti. Pareiškėja, pažymėdama aplinkybes dėl jos išvežimų, vienos apklausos metu nurodė, kad paskutinį kartą ją buvo išvežę 2014 m. sausio 10 d., kitos apklausos metu nurodė, kad paskutinį kartą ją buvo išvežę 2013 m. spalio mėn. 8 dienoms, o pareiškėjas apie tai žinojo. Pareiškėjas šiuo aspektu nurodė, kad jiems jau gyvenant kartu (nuo 2012 m. balandžio mėn.) pareiškėja buvo išvežta daug kartų, tačiau paprašytas konkrečiai nurodyti datas, nurodė tik kelias: vieną kartą 2012 m. kovo–liepos mėn. ir vieną kartą 2012 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. Nurodė tik du jam žinomus pareiškėjos išvežimo atvejus. Be to, kaip 2017 m. vasario 10 d. apklausos metu nurodė pareiškėjas, jo sutuoktinės problemos su policija buvo prasidėjusios dar iki jų pažinties dėl to, kad ji turėjo draugą (duomenys neskelbtini). Jų šalyje tai nėra priimtina, todėl ją kartais persekiodavo ir jau tada buvo prasidėję vizitai į namus, klausinėjimas, vienai dienai buvo pasodinta į kalėjimą.

14. Teismas taip pat sutiko su Departamento išvada dėl nenuoseklių ir nekonkrečių (į konkrečius klausimus) pareiškėjo apklausų metu duotų parodymų. Pareiškėjas pirmosios apklausos metu nenurodė, kokią konkrečiai frazę jis ištarė apie prezidentą. Nurodė, kad sušaukė kažką gatvėje (surėkė nepasitenkinimą apie savo prezidentą), dėl to šalia važiavę policijos pareigūnai sustojo ir nuvežė į nuovadą, ir vien dėl to buvo suimtas ir nuteistas laisvės atėmimu. Paklaustas, ką konkrečiai surėkė, nurodė, jog negalintis paaiškinti. Jau vėlesnės apklausos metu nurodė konkrečią frazę ir kad tai padarė (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) aikštėje. Patikslino, kad tą pačią frazę sušuko keliose vietose. Pareiškėjas apklausų metu taip pat skirtingai nurodė bausmės atlikimo vietą, kurioje kalėjo. Departamentas pagrįstai sprendė, kad negalėjimas įvardyti, paaiškinti frazės, dėl kurios pareiškėjui teko kalėti kalėjime, taip pat kalėjimo vieta negali būti pateisinami vien tik ilgu laikotarpiu ir pareiškėjų patirtomis neigiamomis emocijomis, kurios galbūt galėjo slopinti esminius atsiminimus.

15. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl sulaikymo ir tarnavimo karinėje tarnyboje taip pat pagrįstai kėlė abejones. Pareiškėjas 2017 m. vasario 10 d. apklausos metu nurodė, kad karinėje tarnyboje tarnavo nuo 2007 m. sausio mėn. ir tarnyboje išbuvo tik 46 dienas. 2017 m. birželio 6 d. apklausoje pareiškėjas jau nurodė, kad karinėje tarnyboje tarnavo nuo 2007 m. iki 2009 m. kovo mėn. Dėl ištartos frazės buvo sulaikytas 2007 m. rugsėjo 5 d. per tarnybos pertrauką, kai buvo išleistas į namus, dar nepasibaigus tarnybos laikui. Pareiškėjas, apibūdindamas savo veiklą (duomenys neskelbtini), 2017 m. vasario 10 d. apklausoje nurodė, kad į šią sąjungą įstojo 2007 m. sausio–vasario mėn. ir dar tais pačiais metais draugas jį nusivedė į pirmą susitikimą. 2017 m. birželio 6 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) pradėjo lankyti arba 2010 m., arba 2011 m. Sutuoktinių parodymai išsiskyrė ir dėl dalyvavimo (duomenys neskelbtini) veikloje. Pareiškėjas 2017 m. birželio 6 d. apklausos metu nurodė, kad po to, kai susipažino ir apsigyveno su pareiškėja, daugiau į asociacijos susitikimus abu neidavo, taip pat nurodė, kad jo problemos yra asmeninės ir nesusijusios su (duomenys neskelbtini). Nors tos pačios dienos apklausoje nurodė, kad nuo 2012 m., kai jau apsigyveno su žmona, jis į susitikimus nueidavo, tačiau tik kartą, nes buvo mažas vaikas. Pareiškėja 2017 m. birželio 6 d. apklausos metu nurodė, kad kai pradėjo gyventi su pareiškėju, jie į susitikimus eidavo rečiau, buvo nuėję kokius 2–3 kartus. Pareiškėja 2017 m. vasario 10 d. apklausos metu nurodė, kad po jų pažinties vyras į susitikimus eidavo kiekvieną savaitę ir susitikimai vykdavo skirtingo nario namuose.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų pasakojimai apie priežastis, jų manymu, sąlygojusias išvykti iš kilmės valstybės, vertintini kaip nenuoseklūs, kintantys, prieštaraujantys. Pasakojimuose daug nekonkretumo, subjektyvaus vertinimo, todėl Departamentas turėjo pagrindą pareiškėjų argumentus atmesti kaip nepagrįstus ir netaikyti jų nurodytiems faktams abejonių privilegijos.

17. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad pareiškėjai tik pateikė savo subjektyvius paaiškinimus dėl galimo jų persekiojimo dėl politinių motyvų tuo atveju, jei jie būtų grąžinti, tačiau nėra jokių objektyvių aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti prielaidą, kad taip realiai atsitiktų. Atsižvelgiant į Departamento 2017 m. gegužės 24 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotus duomenis, į (duomenys neskelbtini) norintis grįžti asmuo, kuris prašė prieglobsčio kitoje valstybėje, galėtų būti suimtas ar su juo būtų tam tikru būdu pasielgta tuo atveju, jei asmuo būtų padaręs sunkų nusikaltimą, įvykdytą dar prieš jam išvykstant, ir (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnai būtų paskelbę jo paiešką. Tokių duomenų apie pareiškėjus byloje nebuvo, todėl pareiškėjų gyvenimo 2007–2012 m. įvykių (persekiojimas dėl atsisakymo stoti į (duomenys neskelbtini) partiją, dalyvavimas opozicinėje veikloje, vienas ar keli sušukimai prieš tuometinę valdžią) suvokimas negali būti vertinamas kitaip nei subjektyvus. Pareiškėjų teiginius apie būsimą persekiojimą, jiems grįžus į kilmės valstybę dėl politinių priežasčių, teismas atmetė kaip nepagrįstus, o atsakovo išvada nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso šiuo aspektu buvo teisėta ir pagrįsta.

18. Teismas, ištyręs byloje surinktą medžiagą, nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjams negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjai neįrodė realiai egzistuojančių tam priežasčių. Teismas sutiko su Departamento padaryta išvada, kad jokių objektyvių aplinkybių, atitinkančių Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje apibrėžtus pabėgėlio statuso kriterijus, pareiškėjai nepateikė. Jų nurodyti argumentai, faktai neatitinka pagrindinių kriterijų, dėl kurių suteikiamas pabėgėlio statusas, t. y. dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam. Galimas persekiojimas dėl Įstatymo 86 straipsnyje nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę.

19. Teismas, spręsdamas ginčą, taip pat vadovavosi Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB) 2 straipsnio e punktu, 15 straipsniu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-10/2012.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėjai skunde nurodė, jog bijo grįžti į savo kilmės šalį, nes bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi. Teismo nuomone, atsakovas šiuo aspektu padarė pagrįstą išvadą dėl papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjams. Jie nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jų kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, jiems atsiradimą. Nors opozicija (duomenys neskelbtini) netoleruotina, tačiau veikia opoziciniai judėjimai, o baimė asmenims kitoje valstybėje prašiusiems prieglobsčio ir grįžtantiems į (duomenys neskelbtini) galbūt būtų reali tik tuo atveju, jei asmuo praeityje būtų padaręs sunkų nusikaltimą ir būtų ieškomas. Tokių duomenų apie pareiškėjus nenustatyta, be to, nuo pareiškėjų nurodyto jiems aktualaus laikotarpio jau praėjo nemažai laiko, todėl jokie įrodymai neįtikino, kad, pareiškėjams grįžus, su jais bus elgiamasi žiauriai ar jie bus kankinami. Duomenų, kad pareiškėjai galėtų būti veikiami vienu iš Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų būdų, nenustatyta, todėl papildomos apsaugos suteikimas nėra reikalingas.

21. Teismo vertinimu, pareiškėjų prašymo išnagrinėjimo terminas praleistas nežymiai (3 dienas), ši aplinkybė neturi įtakos Sprendimo teisėtumui.

22. Teismas vertino kaip nepagrįstus ir pareiškėjų argumentus, kad kilus papildomiems klausimams Departamentas galėjo prašyti patikslinti tam tikras aplinkybes (pvz., kalėjimo vieta ir kt.). Remdamasis surinkta medžiaga, apklausų protokolais, teismas sutiko su Departamento teiginiais, kad pareiškėjams buvo užduodami labai aiškūs ir konkretūs klausimai, išskirtinai susiję tik su jų gyvenimo detalėmis, todėl tam tikrų klausimų neatsakymas ar atsakymas ne konkrečiai pagrįstai Departamento buvo vertinami kaip neatitinkantys tikrovės. Aptartų aplinkybių kontekste teismas nusprendė, jog Departamentas atliko išsamų tyrimą dėl pareiškėjų prašymo, t. y. atliko pareiškėjų apklausas, suteikė galimybę jiems teikti išsamius paaiškinimus, tiksliai nurodyti visas reikšmingas aplinkybes bei pateikti aktualius dokumentus, tačiau Departamento pagrįstai neįtikino pareiškėjų pozicija prašant suteikti jiems prieglobstį.

23. Teismas nustatė, kad Sprendimo 2 punktu Departamentas nusprendė įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir apsaugos) nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečių išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Teismas vadovavosi Įstatymo 2 straipsnio 7, 8 dalimis, 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 126 straipsnio 1 dalimi, 127 straipsnio 1, 3 dalimis, 128 straipsniu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4316-858/2017 (šioje nutartyje pažymėta, kad, aiškinant nurodytą nacionalinį reguliavimą, Įstatymo nuostatos turi būti siejamos su 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB), kuri yra vienas iš Įstatymu įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų, įtvirtintu reguliavimu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika; taip pat pažymėta, jog Įstatymo 125, 126, 127 straipsnių normos yra išdėstytos ydingai, ne visiškai atitinka Direktyvos 2008/115/EB turinį; tais atvejais, kai nėra tikimybės, jog bus pakenkta grąžinimo procedūros tikslams, savanoriško grįžimo procedūros taikymui turėtų būti teikiamas prioritetas.

24. Teismas apibendrino, kad teismas, iš esmės spręsdamas analogišką klausimą, pabrėžė, jog atsakovas, spręsdamas klausimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, kiekvienu konkrečiu atveju privalo įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes ir spręsti, ar asmeniui numatyti prievolę savanoriškai išvykti (grįžti) ar išsiuntimo procedūrą, jeigu nėra nustatyta aplinkybių, trukdančių grąžinti asmenį į užsienio valstybę (Įstatymo 130 str.). Departamentas, priimdamas tokio pobūdžio sprendimą, yra saistomas nurodytų procedūrų taikymo principų, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamų imperatyvų, numatančių, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Toks vertinimas turi būti atliekamas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad, aiškindami ir taikydami Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, ne tik teismai, bet ir valstybės institucijos privalo atsižvelgti į Europos Sąjungos teisės turinį ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas aiškinti suderinamai su Europos Sąjungos teisės aktais ir jų nuostatas plėtojančia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, o kolizijos tarp Europos Sąjungos teisės normos ir Lietuvos Respublikos teisės normos atveju – netaikyti Lietuvos Respublikos teisės normos.

25. Teismas iš skundžiamo sprendimo, taip pat 2017 m. birželio 12 d. išvados turinio nustatė, kad Departamentas, priimdamas sprendimą išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini), nevertino prievolės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos taikymo galimybės ir išsamiai nedetalizavo, dėl kokių priežasčių šiuo atveju pasirinkta priemonė – pareiškėjų priverstinis išsiuntimas iš Lietuvos. Direktyvos 2008/115/EB nuostatų ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos kontekste teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas panaikinti Sprendimo 2 punktą, kuriuo Departamentas nusprendė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), kaip nemotyvuotą (Departamentas nepagrindė, kodėl pareiškėjams yra taikomas išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos, o ne numatyta prievolė savanoriškai išvykti) ir įpareigoti Departamentą spręsti pareiškėjų grąžinimo į jų kilmės valstybę klausimą iš naujo. Atsižvelgęs į tai, kad naikinamas Sprendimo 2 punktas, teismas nurodė, jog kaip išvestinis naikintinas Sprendimo 3 punktas, kuriuo pavedama pareiškėjų išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos vykdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui.

26. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad naikintina skundžiamo Departamento 2017 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. (15/6-10)-12PR-92 dalis (2 ir 3 punktai), o kita Sprendimo dalis laikytina teisėta ir pagrįsta.

III. 27. Pareiškėjai G. Y. A. T., P. G. L. ir K. D. L. C. G. A., atstovaujama atstovų pagal įstatymą – tėvų G. Y. A. T. ir P. G. L., apeliaciniu skundu (b. l. 113–120) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1. Pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą dėl papildomų rašytinių įrodymų pridėjimo, kurie iš esmės patvirtina jų dėstomus motyvus dėl valdžios institucijų vykdomų represinių veiksmų (duomenys neskelbtini) nepritariančių asmenų atžvilgiu. Prašymas nebuvo patenkintas, papildomi rašytiniai įrodymai, iš esmės pagrindžiantys baimės grįžti į kilmės valstybę objektyvumą, nebuvo pridėti. Jie yra apgyvendinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre, neturi nuosavų lėšų prašomų pridėti papildomų įrodymų vertimui iš (duomenys neskelbtini) kalbos į lietuvių kalbą. Apie jų būtinumą, siekiant paneigti atsakovo išvadas, sužinojo tik po neigiamo Departamento sprendimo priėmimo, todėl papildomus dokumentus, pagrindžiančius jų prieglobsčio prašymo motyvus, pagal galimybes pateikė jau teisminėje nagrinėjimo stadijoje.

27.2. Atkreipia dėmesį į viešai prieinamą Departamento 2014 m. spalio 24 d. parengtą pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie išvykimo ir grįžimo tvarką (duomenys neskelbtini)“. Atsakovas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, juo labiau pažeidė prieglobsčio suteikimo procedūros tikslą. Kilmės valstybę paliko daugiau nei prieš dvejus metus, todėl galimybė grįžti į (duomenys neskelbtini) apskritai eliminuota, nebent teiktų prašymus diplomatinei (duomenys neskelbtini) atstovybei dėl leidimo grįžti į (duomenys neskelbtini). Dėl praeityje turėtų problemų su teisėsaugos institucijomis jie, akivaizdu, būtų sulaikomi oro uoste, įkalinti ar net kankinami. Atsakovas pažeidė Aprašo 168 punkte numatytą pareigą surinkti informaciją, atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus.

27.3. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja nurodė, kad stoti į (duomenys neskelbtini) partiją jai liepta devintoje klasėje, o ji yra gimusi (duomenys neskelbtini) m., atsakovas turėjo surinkti informaciją apie 2007–2009 m. laikotarpį, siekdamas pagrįsti, kad jos nurodyta informacija, jog buvo verčiama stoti į (duomenys neskelbtini) partiją ir su tuo nurodytos neigiamos pasekmės, yra nepagrįsta, o ne atmesti šiuos teiginius kaip prieštaraujančius kilmės valstybės informacijai, kai ta informacija nėra aktuali pareiškėjos nurodytų aplinkybių kontekste, t. y. atsakovo surinkta informacija apie kilmės valstybę neatitinka aktualumo / tikslumo reikalavimo. Nesurinkus informacijos apie nurodytas aplinkybes, buvo atimta teisė į išsamų ir objektyvų jų bylų nagrinėjimą.

27.4. Departamento tyrimas buvo atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių, todėl teismas privalėjo panaikinti Departamento sprendimą ir įpareigoti išnagrinėti prašymus dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje iš naujo. Akivaizdu, kad apeliantai atitinka tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijus.

28. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 144–148) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

29. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos. Teismas pagrįstai sutiko su Departamento išvadomis. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjai nepatenka nei į vieną rizikos grupę (nebuvo ieškomi, nėra disidentai), dėl ko galėtų būti uždaryti į kalėjimą, mušami, kankinami, ribojamos jų įsidarbinimo galimybės, įvertinta, kad jų baimė patirti persekiojimą nėra visiškai pagrįsta. Teismas pagrįstai atmetė skundo argumentus dėl surinktos informacijos neaktualumo. Aplinkybė, kad kitokios informacijos nebuvo rasta (nors jos buvo ieškoma), neleidžia daryti išvados, jog situacija yra pasikeitusi. Pažymi, kad pareiškėjų prašymas buvo patenkintas, o dokumentai (kurių vertimus pateikė Departamentas) pridėti prie bylos. Pareiškėjos baimė dėl galimų pareigūnų veiksmų jai ir jos vyrui grįžus į (duomenys neskelbtini) nėra visiškai pagrįsta. Atlikus tyrimą, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, buvo atmesti pareiškėjų pateikti faktai apie skirtingą politinę nuomonę ir kilmės šalyje vykdytus policijos pareigūnų persekiojimus bei kitas problemas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro sprendimo nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje teisėtumas ir pagrįstumas.

31. Pareiškėjų byloje ginčijamu Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. (15/6-10)-12PR-92 pareiškėjams (duomenys neskelbtini) piliečiams G. Y. A. T., P. G. L. ir K. D. L. C. G. A., atstovaujamai atstovų pagal įstatymą – tėvų G. Y. A. T. ir P. G. L., remiantis Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus 2017 m. birželio 12 d. išvada Nr. (15/6-10)13PR-92RN, nutarta nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; įsigaliojus šiam sprendimui ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečių išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti juos iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos pavedė vykdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui, uždrausti pareiškėjams (duomenys neskelbtini) piliečiams G. Y. A. T., P. G. L., atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jų išsiuntimo, įvesti į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo; neuždrausti (duomenys neskelbtini) pilietei K. D. L. C. G. A. atvykti į Lietuvos Respubliką.

32. Pirmosios instancijos teismas panaikino Departamento Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir apsaugos) nesuteikimo pareiškėjams ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečių išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), ir įpareigojo Departamentą spręsti pareiškėjų grąžinimo į jų kilmės valstybę klausimą iš naujo; panaikino Migracijos departamento Sprendimo dalį, kuria nuspręsta sprendimą dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pavesti vykdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui; kitą pareiškėjų skundo dalį (dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir apsaugos) nesuteikimo ir kt.) atmetė kaip nepagrįstą.

33. Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują, kuriuo tenkinti jų skundą dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir apsaugos) nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), įpareigoti iš naujo išnagrinėti Migracijos departamentą jų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjų pagrindiniai argumentai yra dėl atsakovo netinkamai nustatytų aplinkybių apie (duomenys neskelbtini) vykdomą asmenų, nepritariančių vienpartinei sistemai, priklausančių opozicinei partijai, teisėsaugos institucijų persekiojimą vien dėl valdžios kritikos bet kokia forma, šių asmenų teisės įgyti aukštąjį išsilavinimą ribojimą, netinkamą pareiškėjų galimybės grįžti į (duomenys neskelbtini) vertinimą, dėl ko buvo paneigta pareiškėjų teisė į išsamų ir objektyvų jų bylų nagrinėjimą; pareiškėjai teigia, kad atsakovo tyrimas buvo atliktas formaliai, neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių.

34. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-259/2014).

35. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

36. Direktyvos 2 straipsnio e punkte nurodyta, kad papildomą apsaugą gali gauti asmuo, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, bet apie jį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį, jam iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurto veiksmus, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali ar dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga. Direktyvos 15 straipsnis nustato, kad smurto veiksmus sudaro mirties bausmė ar egzekucija; prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas kilmės šalyje; rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

37. Nagrinėjamoje byloje reikšmingomis pripažintinos dvi nustatytinų kumuliatyvaus pobūdžio aplinkybių kategorijos – viena, susijusi su pačių pareiškėjų faktine situacija, jų priklausymu tam tikrai rizikos asmenų grupei, ir kita, susijusių su aplinkybių, patvirtinančių kilmės šalyje esančią situaciją, kuri pagrindžia grėsmių, nepalankių sąlygų egzistavimą rizikos tokiai grupei priskirtinų asmenų gyvenimui kilmės šalyje ir / ar jų grąžinimui į kilmės šalį, t. y. įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui.

38. Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės sieja su faktine aplinkybe, jog jie buvo ir šiuo metu yra aktyvūs kilmės valstybėje vyraujančios politinės sistemos ((duomenys neskelbtini)) priešininkai, buvo opozicinių judėjimų dalyviais, dalyvavo jų veikloje, todėl kilmės valstybėje, tuo atveju, jei būtų grąžinti, kiltų reali susidorojimo su jais grėsmė. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentavo, kad teismas netinkamai vertino jų nurodytus gyvenimo faktus ir su tuo susijusias grėsmes, nesirėmė pareiškėjos nurodyta aplinkybe, kad ji, kai mokėsi devintoje klasėje, buvo verčiama stoti į (duomenys neskelbtini) partiją.

39. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos apklausos metu surinktą informaciją (2017 m. vasario 10 d. apklausa), nustatė, kad pareiškėja, būdama 9 klasėje, sutiko su mokyklos direktoriaus pasakymu stoti į (duomenys neskelbtini) partiją, tačiau tik 11 klasėje dėl jos atsisakymo būti (duomenys neskelbtini) jai buvo neleista baigti mokslų, ji buvo persekiojama. Teismas pažymėjo, kad Departamentas, tirdamas informaciją šiuo aspektu, vadovavosi Kanados imigracijos ir pabėgėlių valdybos 2001 metais surinkta informacija, kurioje nurodyta, kad apie taikomas baudas dėl atsisakymo stoti į (duomenys neskelbtini) nėra žinoma, taip pat rėmėsi 2016 m.

Airijos specialistų, cituojančių Kanados specialistus, naujesne informacija, iš kurios nustatyta, kad Airijos specialistai nerado naujesnės informacijos apie tai, ar narystė (duomenys neskelbtini) partijoje ar (duomenys neskelbtini) yra būtina stojant į universitetus, ar siekiant gauti valstybinį darbą. Airijos specialistai taip pat rėmėsi 2010 m. M. H. straipsniu, kuriame kaip tik nurodyta, kad didėja (duomenys neskelbtini), paliekančių ar atsisakančių stoti į (duomenys neskelbtini) partiją arba (duomenys neskelbtini) skaičius (pagrindas – Departamento 2017 m. gegužės 24 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)).

Taigi pareiškėjos nurodomų aplinkybių dėl jos intensyvaus persekiojimo, sulaikymo daugiau nei vienai parai, baudimo įvairiomis bausmėmis ir pan. neįrodžius jokiais įrodymais, o Departamentui nesurinkus bent dalies pareiškėjos teiginius tai patvirtinančių įrodymų (t. y. duomenų apie kilmės valstybėje kylančias grėsmes asmenims, kurie palieka (duomenys neskelbtini) partiją), Departamentas pagrįstai šių pareiškėjos teiginių nevertino kaip labiau tikėtinais nei netikėtinais. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam aplinkybių dėl šio fakto vertinimui, nes Departamentas 2017 m. gegužės 24 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) rėmėsi 2016 m.

Airijos specialistų surinkta medžiaga, 2010 m. M. H. straipsnio ištrauka, todėl pareiškėjų argumentai, kad būtina papildomai surinkti ir vadovautis informacija, kuri tiksliai apibūdintų 2007-2009 metų laikotarpiu buvusią valstybės politinę padėtį, atmestini. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjos individualus atvejis atsisakymo dalyvauti (duomenys neskelbtini) partijos veikloje aspektu negali būti laikomas išskirtiniu, net ir pripažįstant tokį faktą tikėtina egzistavus, aplinkybių apie grėsmes kilmės valstybėje asmenims, pasitraukusiems iš (duomenys neskelbtini) partijos, nėra nustatyta, nors tokie duomenys ir buvo renkami.

40. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad Departamentas, vertindamas pareiškėjų apklausų metu nustatytus duomenis dėl jų persekiojimo, atkreipė dėmesį į pareiškėjų nurodomų aplinkybių esminius neatitikimus – jie skirtingai nurodė aplinkybes dėl asmenų, prižiūrėjusių jų vaiką, dėl galimybės matyti vaiką po gimdymo, dėl pareiškėjos išvežimo apklausoms į policiją datų ir priežasčių, dėl pareiškėjo apie prezidentą ištartų konkrečių frazių, vietų, kuriose jos buvo ištartos, skirtingai nurodomų pareiškėjo bausmės atlikimo vietų, dėl dalyvavimo (duomenys neskelbtini) veikloje, todėl pareiškėjų pasakojimus apie priežastis, jų manymu, sąlygojusias išvykti iš kilmės valstybės, pagrįstai vertino kaip nenuoseklius, kintančius, prieštaraujančius. Teisėjų kolegija, sutikdama su Departamento ir teismo argumentais, kad pasakojimuose daug nekonkretumo, subjektyvaus vertinimo, pripažįsta, jog Departamentas turėjo pagrindą pareiškėjų argumentus atmesti kaip nepagrįstus ir netaikyti pareiškėjų nurodytiems faktams abejonių privilegijos.

41. Departamento atliktų apklausų metu surinktų duomenų prieštaringumas, nebuvimas kitokio pobūdžio įrodymų, kurie galėtų patvirtinti pareiškėjų nurodomus faktus apie jų persekiojimą dėl politinių pažiūrų, dalyvavimo politinėje veikloje, leidžia daryti išvadą, kad nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios pagrįstų pareiškėjų priklausymą pagal faktinę situaciją tam tikrai rizikos asmenų grupei, kurių grąžinimas į kilmės šalį galėtų reikšti, kad jie patirs elgesį, prieštaraujantį Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Apeliacinės instancijos teismui nauji duomenys apie pareiškėjų asmeninę situaciją nebuvo nurodyti, taigi kitaip vertintini aplinkybes, negu jas nustatė Departamentas ir pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo.

42. Pirmosios instancijos teismui atmetus pareiškėjų teiginius apie būsimą persekiojimą jiems grįžus į kilmės valstybę dėl politinių priežasčių kaip nepagristus dėl to, kad nebuvo įrodytos aplinkybės, faktai dėl jų galimo priskyrimo tam tikrai rizikos grupei, neliko pagrindo plačiau nagrinėti aplinkybių dėl asmenų, kurie išreiškia tam tikras politines pažiūras, dalyvauja opozicinių partijų veikloje, padėties ypatumų kilmės valstybėje, taigi ir naujų įrodymų, kuriuos teikė pareiškėjai, neprijungimas prie bylos laikytinas neturėjusiu įtakos objektyviam ir visapusiškam bylos nagrinėjimui.

43. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų grąžinimo į kilmės šalį galimų grėsmių, rėmėsi Departamento 2017 m. gegužės 24 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančia informacija, kad į (duomenys neskelbtini) norintis grįžti asmuo, kuris prieglobsčio prašė kitoje valstybėje, galėtų būti suimtas ar su juo būtų atitinkamai pasielgta tuo atveju, jei asmuo būtų padaręs sunkų nusikaltimą, įvykdytą dar prieš jam išvykstant, ir (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnai būtų paskelbę jo paiešką. Tokių duomenų apie pareiškėjus byloje nėra, todėl pareiškėjų gyvenimo 2007-2012 metais įvykių (persekiojimas dėl atsisakymo stoti į (duomenys neskelbtini) partiją, dalyvavimas opozicinėje veikloje, vienas ar keli sušukimai prieš tuometinę valdžią) suvokimas pagrįstai buvo vertintas kaip subjektyvus, jų teiginiai apie būsimą persekiojimą, jiems grįžus į kilmės valstybę, dėl politinių priežasčių, atmesti, o atsakovo išvada nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos šiuo aspektu pripažinta teisėta ir pagrįsta.

44. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas su pareiškėjų prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimu susijusias reikšmingas aplinkybes, objektyviai vertino duomenis byloje, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai paliko galioti ginčijamą Departamento sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų G. Y. A. T., P. G. L. ir K. D. L. C. G. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Artūras Drigotas Virginija Volskienė