d16f5a7c-1ea0-449b-bc9e-963fbcd3d321 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 2-341/2011

Procesinio sprendimo kategorija 110.1(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. kovo 24 d.

Vilnius

Â

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienė ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Subarė“ atskirÄ jį skundÄ dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutarties dalies, kuria taikytos laikinosios

apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2499-123/2010 pagal ieškovo R. V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Subarė“

dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi atskirÄ jį skundÄ ,

Â

n u s t a t ė :

IeÅ¡kovas R. V. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovei UAB „Subarė“ ir 2009 m. kovo 19 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu prašė priteisti iÅ¡ atsakovo 225 000 Lt skolos.

IeÅ¡kovas taip pat prašė taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones – atsakovui priklausančio turto ir turtinių teisių areÅ¡tÄ , o jų nesant arba esant nepakankamai - lėšų, esančių atsakovo sÄ skaitose banke ir/arba kasoje ir/arba esančių pas trečiuosius asmenis, areÅ¡tÄ , nevirÅ¡ijant bendros ieÅ¡kinio sumos.

Nurodė, kad ieÅ¡kinio suma yra didelė, o tai, pasak ieÅ¡kovo, patvirtina bÅ«simo sprendimo neįvykdymo tikimybę ir poreikį taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones.

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi patenkino ieÅ¡kovo praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nutarė areÅ¡tuoti atsakovui UAB „Subarė“ priklausantį nekilnojamÄ jį ir kilnojamÄ jį turtÄ bei turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovÄ arba trečiuosius asmenis, nevirÅ¡ijant         225 000 Lt sumos, uždraudžiant šį turtÄ perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iÅ¡ esmės sumažinti jo vertę. AreÅ¡tuoto turto savininkÄ teismas paskyrė areÅ¡tuoto turto saugotoju ir apribojo teisę disponuoti areÅ¡tuotu turtu, neuždraudžiant turto valdyti ir juo naudotis. Teismas taip pat nurodė, kad areÅ¡tavus pinigines lėšas, atsakovui nedraudžiama disponuoti piniginėmis lėšomis, virÅ¡ijančiomis praÅ¡omÄ priteisti sumÄ .

Nutarties motyvuojamojoje dalyje teismas nurodė, kad ieÅ¡kovo reikalavimas yra turtinio pobÅ«džio, praÅ¡oma priteisti 225 000 Lt skola, todėl, teismo teigimu, atsakovas turimÄ turtÄ gali paslėpti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitokiu bÅ«du apsunkinti savo turtinę padėtį. Teismas taip pat pažymėjo, kad kiekviena Å¡alis ar ginčijama teisė gali bÅ«ti tinkamai apginta tik tada, kai užtikrinama teismo procesinio dokumento įvykdymo galimybė. Å ių aplinkybių pagrindu teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad yra pagrindas manyti, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, bÅ«simo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimÄ teismas sprendė, nepranešęs atsakovui, pripažindamas, kad yra reali grėsmė, jog toks praneÅ¡imas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymÄ arba jų taikymÄ padarys neįmanomÄ (CPK 148 str. 1 d.).

Atsakovas UAB „Subarė“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

AtskirÄ jį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:

1. Ieškovas nepateikė neginčijamų įrodymų, kad jei jo ieškinys bus patenkintas, tai teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Vien tai, kad reikalavimo suma yra didelė, yra nepakankamas argumentas suvaržyti ūkio subjekto teises.

2. Nors Å¡iuo metu nėra sprendžiamas ieÅ¡kinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, tačiau ieÅ¡kovas jau buvo kreipęsis į Klaipėdos apygardos teismÄ su praÅ¡ymu dėl bankroto bylos UAB „Subarė“ iÅ¡kėlimo, nurodęs tÄ pačiÄ 225 000 Lt skolos sumÄ . Teismas 2010 m. birželio 9 d. nutartimi atmetė praÅ¡ymÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, kas, apelianto nuomone, patvirtina, kad bendrovės turtinė padėtis yra gera, bendrovė dirba stabiliai ir yra moki. Nėra jokio pagrindo teigti, kad teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

3. Teigia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kenkia bendrovės prestižui.

4. Teismas turėjo vertinti galimų nuostolių dėl nepagrįsto ieÅ¡kinio atlyginimo užtikrinimo klausimÄ .

Atsiliepimu į atskirÄ jį skundÄ ieÅ¡kovas R. V. praÅ¡o atskirÄ jį skundÄ atmesti. Atsiliepime teigia, kad visas

atsakovui priklausantis nekilnojamas turtas yra areÅ¡tuotas kitų kreditorių arba įkeistas. Atsakovas nenurodė, ar areÅ¡tuoto turto vertės pakanka ieÅ¡kiniu pareikÅ¡tiems reikalavimams užtikrinti, bei koks yra bankui negrÄ Å¾into kredito likutis, kokia yra bankui įkeisto buto rinkos vertė Å¡iai dienai. Teismo sprendimo įvykdymas gali bÅ«ti sudėtingas ar net neįmanomas, nes atsakovas gali neturėti neapsunkinto turto, o iÅ¡ieÅ¡kojimas iÅ¡ įkeisto turto gali bÅ«ti negalimas dėl hipotekos kreditoriaus nepritarimo. Teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima. Atsakovui kitose bylose yra pareikÅ¡ti turtiniai reikalavimai. UAB „Subarė“ nepateikė praÅ¡ymo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo ir nenurodė, kaip taikytos laikinosios apsaugos priemonės sÄ lygoja galimų nuostolių atsiradimÄ .

Atskirasis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų praÅ¡ymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Pagal Å¡ios proceso teisės normos nuostatÄ , suinteresuoto asmens praÅ¡ymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieÅ¡kinį, t. y. ar ieÅ¡kinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės bÅ«ti realiai įvykdytas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindÄ nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieÅ¡kovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jeigu teismas padaro iÅ¡vadÄ , kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali bÅ«ti apsunkintas, jis turi teisinį pagrindÄ taikyti tokio pobÅ«džio priemones.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieÅ¡kinio sumos dydis objektyviai gali padidinti bÅ«simo teismo sprendimo neįvykdymo rizikÄ . Tačiau Å¡i prezumpcija nėra absoliuti ir remiasi prielaida, jog atsakovas gali vengti vykdyti teismo sprendimÄ , kuriam įvykdyti jis turi turėti didelius finansinius resursus. Todėl taikydamas Å¡iÄ prezumpcijÄ , teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui ieÅ¡kiniu pareikÅ¡to reikalavimo suma yra didelė, ar ne.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimÄ , iÅ¡ esmės pripažino, kad vien faktas, jog Å¡ioje byloje atsakovui yra pareikÅ¡tas 225 000 Lt turtinio pobÅ«džio reikalavimas, objektyviai padidina bÅ«simo galimai ieÅ¡kovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizikÄ : teismo teigimu, dėl Å¡ios priežasties atsakovas turimÄ turtÄ gali paslėpti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitokiu bÅ«du apsunkinti savo turtinę padėtį. Taigi iÅ¡vadÄ dėl pagrindo taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismas padarė, įvertinęs reikalavimo sumos dydį absoliučiu dydžiu, bet neatsižvelgdamas į atsakovo finansines galimybes, neįvertinęs atsakovo turtinės padėties, nes, sprendžiant iÅ¡ bylos duomenų, įrodymų apie atsakovo turtinę padėtį, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimÄ , teismas neturėjo.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada dėl pagrindo taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, atsakovas teigia, kad ieÅ¡kovas nepateikė neginčijamų įrodymų, jog patenkinus jo ieÅ¡kinį, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pasak apelianto, vien tai, kad reikalavimo suma yra didelė, yra nepakankamas argumentas suvaržyti Å«kio subjekto teises.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Å¡iuos atskirajame skunde iÅ¡dėstytus argumentus, pažymi, kad pagrindas taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones yra tada, kai nustatomas grėsmės, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieÅ¡kovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, egzistavimas. Tačiau tokiam pagrindui nėra bÅ«tina ir faktiÅ¡kai yra neįmanoma nustatyti, kad sprendimo įvykdymas, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, neabejotinai pasunkės arba pasidarys nebeįmanomas. Todėl ieÅ¡kovas, praÅ¡ydamas taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, negali pateikti neginčijamų įrodymų apie tai, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas bÅ«tinai pasunkės ar jį įvykdyti bus tikrai neįmanoma.

Kaip jau minėta Å¡ioje nutartyje, taikydamas prezumpcijÄ , pagal kuriÄ pagrindas taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, teismas turi įvertinti konkretaus atsakovo finansines galimybes. Apeliantas, ginčydamas pagrindo taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, susijusias su jo turto suvaržymu, egzistavimÄ , teigia, kad jo turtinė padėtis yra gera, bendrovė dirba stabiliai ir yra moki. Šį savo teiginį apeliantas grindžia aplinkybe, kad Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 9 d. nutartimi buvo atsisakyta iÅ¡kelti jam bankroto bylÄ pagal Å¡ios bylos ieÅ¡kovo R. V. ieÅ¡kinį. IÅ¡ tiesų, apelianto pateiktas Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 9 d. nutarties nuoraÅ¡as (b.l. 17) įrodo, kad atsakovui UAB „Subarė“ buvo atsisakyta iÅ¡kelti bankroto bylÄ , nenustačius Ä®monių bankroto įstatyme nurodytų pagrindų bei padarius iÅ¡vadÄ , kad atsakovas yra moki įmonė. Minėta nutartimi buvo nustatyta, kad 2010 m. balandžio 28 d. balanso duomenimis UAB ,,Subarė“ turėjo turto, kurio balansinė vertė virÅ¡ijo 12 mln. Lt, o įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai virÅ¡ijo 4,3 mln. Lt. Tačiau Å¡ia nutartimi nebuvo nustatyta, kokia buvo UAB ,,Subarė“ pradelstų įsipareigojimų suma, taip pat nebuvo nustatyta įmonės turto sudėtis, kokia dalis jos turto yra įkeista ar kitaip apsunkinta įsipareigojimų vykdymo užtikrinimui. RealiÄ Ä¯monės finansinę padėtį parodo ne tik jo turto balansinė vertė, bet ir Å¡io turto sudėtis, kuri iÅ¡ dalies atspindinti ir turto likvidumÄ , o taip pat įmonės turimų įsipareigojimų dydis bei pobÅ«dis, turto ir įsipareigojimų santykis.

Atsakovo pateikti 2010 m. birželio 30 d. balanso duomenys (b.l. 18-20) įrodo, kad didžiÄ jÄ jo turto dalį - 10 690 470 Lt sudarė trumpalaikis turtas, iÅ¡ kurio 5 949 082 Lt atsargos, iÅ¡ankstiniai mokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, o 4 650 570 Lt - per vienerius metus gautinos sumos. Tuo tarpu atsakovo ilgalaikis turtas sudarė 741 025 Lt, iÅ¡ kurio tik 176

796 Lt vertės nekilnojamasis turtas, o kitas turtas - maÅ¡inos, įrengimai, transporto priemonės. Tuo tarpu atsakovo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 5 652 399 Lt, iÅ¡ kurių 3 271 287 Lt per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai. Taigi, paties atsakovo pateikti jo balanso duomenys, atsižvelgiant į jo turimo turto sudėtį bei Å¡io turto vertės ir įsipareigojimų sumos santykį, nesudaro pagrindo teigti, kad Å¡ioje byloje pareikÅ¡to ieÅ¡kinio suma - 225 000 Lt - atsakovui nėra didelė ir jo finansinės galimybės leis bet kada Å¡iÄ sumÄ , kartu su priteistomis palÅ«kanomis ir bylinėjimosi iÅ¡laidomis, ieÅ¡kovui sumokėti, jeigu ieÅ¡kinys bus patenkintas. Vien aplinkybė, kad 2010 m. birželio 9 d. atsakovui iÅ¡kelti bankroto bylÄ buvo atsisakyta, nenustačius, kad įmonė buvo nemoki ir nenustačius kitų Ä®BÄ® numatytų pagrindų bankroto bylai iÅ¡kelti, teismo sprendimo neįvykdymo rizikos nepaÅ¡alina ir pagrindo taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones nepaneigia.

Pažymėtina, kad pagal paties atsakovo apteiktÄ pelno nuostolio ataskaitÄ , 2009 finansiniais metais jis patyrė 415 510 Lt nuostolių (b.l. 20). Nors Å¡ioje ataskaitoje nurodyta, kad finansiniais metais (2010 m.) atsakovas turėjo 2 344 541 Lt grynojo pelno, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ataskaita sudaryta 2010 m. birželio 30 d. duomenimis, Å¡i ataskaita nesudaro pagrindo teigti, kad 2010 m. atsakovas baigė pelningai ir/ar be nuostolio. Â

  Atsakovas su atskiruoju skundu nepateikė jokių duomenų apie tai, kokia dalis jo turto yra įkeista ar kitaip apsunkinta įsipareigojimų vykdymo užtikrinimui. Iš ieškovo pateikto paties atsakovo UAB ,,Subarė“ 2010 m. rugsėjo 24 d. rašto Nr. 2010-S-276, adresuoto antstolei (b.l. 29), matyti, kad atsakovo nekilnojamasis turtas, esantis Klaipėdos mieste, Kanto g. 18-3 ir Rokiškyje,  P. Cvirkos g. 14A, yra areštuotas kreditorių reikalavimų vykdymui užtikrinti, nekilnojamasis turtas, esantis Klaipėdoje, I. Kanto g. 18-2, įkeistas bankui, o kilnojamasis turtas - hidraulinis pakrovėjas

- įsigytas lizingo būdu. Taigi byloje esantys duomenys įrodo, kad dalis atsakovui priklausančio materialaus turto yra apsunkinta kitų atsakovo kreditorių reikalavimų įvykdymo užtikrinimui.

Å ie bylos duomenys apie atsakovo turtinę padėtį sudaro pakankamÄ pagrindÄ daryti iÅ¡vadÄ , kad atsakovui UAB ,,Subarė“ Å¡ioje byloje pareikÅ¡to ieÅ¡kinio suma (225 000 Lt) yra pakankami didelė ir vien ieÅ¡kinio sumos dydis padidina bÅ«simo teismo sprendimo (jeigu juo ieÅ¡kinys bÅ«tų patenkintas) neįvykdymo rizikÄ . Å ios aplinkybės sudaro pakankamÄ pagrindÄ taikyti atsakovui laikinÄ sias apsaugos priemones Å¡ioje byloje pareikÅ¡to ieÅ¡kinio užtikrinimui.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų skolininko teisių daugiau, nei būtina ieškiniui užtikrinti. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamÄ ja nutartimi taikydamas laikinÄ sias apsaugos priemones - atsakovo turto, turtinių teisių ir piniginių lėšų areÅ¡tÄ , kaip ir numatyta įstatyme, apsiribojo pareikÅ¡tojo ieÅ¡kinio suma - nutarė areÅ¡tuoti turtÄ , kurio vertė ne didesnė negu              225 000 Lt, apribodamas teisę Å¡iuo turtu disponuoti, tačiau leido juo naudotis bei turto saugotoju paskyrė turto savininkÄ , t.y. atsakovÄ , o lėšas teismas nutarė areÅ¡tuoti tik tokiu atveju, jeigu kito atsakovo turto nepakaktų ieÅ¡kinio užtikrinimui. Taigi, teismas taikė tik tokias laikinÄ sias apsaugos priemones ir tik tokiu mastu, kiek yra bÅ«tina pareikÅ¡tajam ieÅ¡kiniui užtikrinti ir daugiau, negu bÅ«tina, atsakovo teisių neapribojo. Tai reiÅ¡kia, kad taikydamas laikinÄ sias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas ekonomiÅ¡kumo principo nepažeidė. Vien atsakovo teiginys, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kenkiÄ s bendrovės prestižui, negali bÅ«ti pagrindas atsisakyti taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinÄ sias apsaugos priemones, turėjo vertinti galimų nuostolių dėl nepagrįsto ieÅ¡kinio atlyginimo užtikrinimo klausimÄ .

Teismui, taikančiam laikinÄ sias apsaugos priemones įstatymas (CPK 147 str. 1 d.) suteikia teisę, bet neįpareigoja pareikalauti, kad ieÅ¡kovas pateiktų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimÄ . Tokį įpareigojimÄ ieÅ¡kovui teismas nustato tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra prognozuojama, jog nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti, kai yra žinomas tokių galimų nuostolių preliminarus dydis ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali bÅ«ti apsunkintas. Nesant tokių duomenų, spręsti nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimÄ pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ir aplinkybė, kad teismas nesprendė tokių nuostolių užtikrinimo klausimo, skundžiamos nutarties, kuria teismas taikė laikinÄ sias apsaugos priemones, negaliojimo pagrindo nesudaro. Atsižvelgdama į šį atsakovo apeliacinio skundo argumentÄ , teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad esant realiai galimybei atsirasti nuostoliams dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas gali kreiptis į pirmosios instancijos teismÄ su praÅ¡ymu dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, pateikdamas įrodymus apie tokių nuostolių atsiradimo tikimybę bei preliminarų nuostolių apskaičiavimÄ (CPK 147 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Å¡ioje nutartyje iÅ¡dėstytomis aplinkybėmis, daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui svarbias Å¡ios bylos aplinkybes ir padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl pagrindo taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones atsakovui. Pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų bÅ«ti naikinama atskirajame skunde iÅ¡dėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių Å¡ios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

Palikti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį nepakeistÄ .

Teisėjai                                                                                                                    Alė Bukavinienė

                                                                                                                                Danutė Milašienė

Donatas Å ernas