2016-01-27 Nr. AB-2201-3-63-3-00024-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-55-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00024-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.2.1; 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. M. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyriaus) 2010 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. SPR-2914 „Dėl A. M. tikrosios ūkinės bendrijos skolos išieškojimo priverstine tvarka“;

2) panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. SPR-18115 „Dėl A. M. tikrosios ūkinės bendrijos skolos išieškojimo priverstine tvarka“;

3) panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. SPR-9915 „Dėl A. M. tikrosios ūkinės bendrijos skolos išieškojimo priverstine tvarka“;

4) panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. spalio 28 d. nurodymą Nr. NIS-451 dėl skolos išieškojimo iš A. M. priverstine tvarka.

Nurodė, jog VSDFV Klaipėdos skyrius 2010 m. vasario 12 d., 2010 m. spalio 18 d., 2013 m. balandžio 5 d., 2014 m. rugsėjo 3 d. priėmė sprendimus dėl A. M. tikrosios ūkinės bendrijos (toliau – ir A. M. TŪB) skolos išieškojimo priverstine tvarka bei 2014 m. spalio 28 d. nurodymą Nr. NIS-451 išieškoti skolą. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimais bei nurodymu, pateikė skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba), kuri 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. (9.8) I-10142 panaikino 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimą SPR-25362 bei įpareigojo atsakovą perskaičiuoti A.

M. TŪB skolą ir atitinkamai patikslinti UAB (duomenys neskelbtini) pateiktą 2014 m. spalio 28 d. nurodymą Nr. NIS-451, o VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. vasario 12 d., 2010 m. spalio 18 d., 2013 m. balandžio 5 d. sprendimus paliko galioti kaip teisėtus ir pagrįstus. Pareiškėjas nurodė, kad 2009 metų pabaigoje buvo nuspręsta stabdyti A. M. TŪB veiklą bei nutarta tai deklaruoti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal tuo metu galiojusią mokesčių administratoriaus nustatytą tvarką įmonė, kol buvo pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja, laikinai veiklos sustabdyti negalėjo.

Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos apskrities VMI) sprendimą A. M. TŪB išregistruoti iš Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro priėmė tik 2010 m. birželio 10 d., nors A. M. TŪB faktiškai veiklos nevykdė nuo 2010 m. sausio 1 d. Klaipėdos apskrities VMI sprendimas dėl laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo buvo priimtas tik 2010 m. birželio 18 d. Pagal iki 2009 m. gruodžio 31 d. galiojusį teisinį reglamentavimą, jeigu ūkinė bendrija veiklos nevykdo arba ta veikla nuostolinga ir ūkinė bendrija neturi pelno, tuomet ūkinės bendrijos tikrieji nariai buvo atleidžiami nuo socialinio draudimo įmokų.

Pasikeitus teisės aktams, nors faktiškai veikla ir nebuvo vykdoma, tačiau dar kurį laiką buvo skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, kadangi įmonė negalėjo deklaruoti apie laikiną veiklos sustabdymą. Atsižvelgiant į tai, remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais skundžiami sprendimai bei nurodymas turėtų būti panaikinti kaip neteisėti bei nepagrįsti. Pareiškėjui nesuprantama situacija, kai socialinio draudimo įmokas, priskaičiuotas už du tikruosius ūkinės bendrijos narius, turi sumokėti vienas asmuo, t. y. pareiškėjas.

Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog A. M. TŪB metinės pelno mokesčio deklaracijos duomenimis, A. M. TŪB yra deklaravusi gautas pajamas už parduotas prekes, produkciją už mokestinį laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. A. M. TŪB 2010 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 101 nusprendė nuo 2010 m. birželio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. stabdyti veiklą. Remiantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre esančiais duomenimis, A. M. TŪB laikinas veiklos nevykdymas užregistruotas nuo 2010 m. birželio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 10 d.) 4, 7 straipsniais, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymu (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 1 d.) 17 straipsniu, A. M. TŪB už savo tikruosius narius A. M. ir V. M. nuo 4 240 Lt (800 Lt (minimali mėnesinė alga) x 5 mėn. (2010 m. sausio – gegužės mėn.) x 9 d. (2010 m. birželio 1 – 9 d.)) įmokų bazės, privalėjo į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą sumokėti už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d. po 1 208 Lt valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokų (4 240 Lt x 28,5 procentus) ir po 381,60 Lt privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų (4240 Lt x 9 procentus) įmokų už kiekvieną tikrąjį narį, iš viso 2 416,80 Lt VSD įmokų (1 208,40 Lt VSD įmokų x 2 nariai) ir 736,20 Lt PSD įmokų (381,60 Lt x 2 nariai).

A. M. TŪB nustatytais terminais nesumokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų, todėl VSDFV Klaipėdos skyrius 2010 m. vasario 12 d., 2010 m. spalio 18 d., 2013 m. balandžio 5 d. priėmė sprendimus bei 2014 m. spalio 28 d. nurodymą išieškoti skolą priverstine tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.6 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi, VSDĮ 31 straipsnio 1 punktu, 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d.

įsakymu Nr. V-32, 271 punktu, nėra teisinio pagrindo panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. spalio 28 d. nurodymo Nr. NIS-451 vykdyti A. M. TŪB skolos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui išieškojimą iš pareiškėjo darbo užmokesčio pagal VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. SPR-2914, 2010 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. SPR-18115 bei 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. SPR-9915. Pabrėžė, jog pareiškėjas skunde iš esmės nenurodo jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus skundžiamus sprendimus bei nurodymą, kritikuoja teisės aktų nuostatas, kurių atsakovas privalo laikytis bei pagal kurias buvo apskaičiuotos mokėtinos socialinio draudimo įmokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime iš esmės pateikė analogiškus argumentus, kuriuos atsiliepime nurodė atsakovas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi MAĮ (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. gruodžio 11 d.) 77 straipsnio 1 dalimi, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. liepos 9 d. viršininko įsakymu Nr. VA-135 patvirtintų Mokesčių deklaracijų pateikimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. balandžio 18 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės) 26, 27 punktais.

Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, jog Juridinių asmenų registre 1995 m. liepos 4 d. buvo įregistruota A. M. TŪB, kurios tikrieji nariai nuo 1995 m. liepos 4 d. buvo A. M. bei V. M.. A. M. TŪB 2010 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 101 nusprendė nuo 2010 m. birželio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. sustabdyti veiklą. Minėtu sprendimu taip pat nuspręsta pranešti Klaipėdos apskrities VMI apie veiklos sustabdymą ir prašyti laikinai atleisti nuo mokesčių deklaracijų pateikimo nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Klaipėdos apskrities VMI 2010 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. (21.42) G27-97 nuo 2010 m. birželio 10 d. A. M. TŪB išregistruota iš Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro. Klaipėdos apskrities VMI 2010 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. (21.42) G2-1898 A. M. TŪB laikinai atleista nuo metinės pelno mokesčio deklaracijos (PLN204A) teikimo už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. A. M. bei V. M. iš A. M. TŪB pasitraukė atitinkamai 2012 m. gegužės 31 d. ir 2012 m. birželio 14 d. Teismas vertino, jog nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad A.

M. TŪB laikinas veiklos nevykdymo laikotarpis prasidėjo nuo 2010 m. birželio 10 d. Nors pareiškėjas teigia, kad A. M. TŪB veikla nebuvo vykdoma iš esmės nuo 2010 m. sausio 1 d., tačiau šiuos argumentus paneigia minėti faktiniai duomenys bei A. M. TŪB Metinė pelno mokesčio deklaracija iš kurios matyti, jog A. M. TŪB už mokestinį laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. gavo pajamų už parduotas prekes, produkciją. Pagal Taisyklių 26 punktą, mokesčių mokėtojas gali būti pripažintas veiklos nevykdančiu tik tuo atveju, jeigu negauna pajamų.

A. M. TŪB, gaudama pajamų, neatitiko Taisyklių 26 punkto, todėl mokesčių mokėtojas – A. M. TŪB negalėjo būti pripažintas veiklos nevykdančiu. Be to, pačio mokesčių mokėtojo – A. M. TŪB sprendimas dėl veiklos sustabdymo buvo priimtas 2010 m. birželio 10 d., t. y. po to, kai įmonė atitiko Taisyklių 26 punkte išvardintus kriterijus, kuriais mokesčių mokėtojas gali būti pripažintas veiklos nevykdančiu ir dėl to, remiantis Taisyklių 27 punktu, įmonė galėjo priimti sprendimą dėl veiklos sustabdymo. Įvertinęs minėtus faktinius duomenis, teismas pažymėjo, jog negalima daryti išvados, kad A.

M. TŪB veikla visiškai nebuvo vykdoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 10 d.

Remdamasis VSDĮ (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 10 d.) 2 straipsnio 8 dalimi, 4 straipsnio 3 dalimi, 7 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Sveikatos draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 1 d.) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, teismas sprendė, kad įmonė (A. M. TŪB) privalo sumokėti visas, pagal įstatymą priklausančias socialinio draudimo įmokas iki 2010 m. birželio 10 d., t. y. iki A. M. TŪB veiklos sustabdymo.

Teismas nurodė, kad skundžiamais sprendimais nuspręsta iš A. M. TŪB priverstine tvarka išieškoti 2 792,71 Lt socialinio draudimo įmokų, kurių nesumokėjo A. M. TŪB už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d., skolą. Skundžiamu VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. spalio 28 d. nurodymu Nr. NIS-451 UAB (duomenys neskelbtini) pavesta vykdyti iš A. M. darbo užmokesčio išieškojimą, t. y. išskaičiuoti 2 802,53 Lt skolą. Pažymėta tai, kad Fondo valdybai tenkinus iš dalies pareiškėjo skundą, išieškoma socialinio draudimo įmokų suma sumažėjo 90 Lt, nes panaikintas VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Nr. SPR-25362 dėl 90 Lt išmokų priverstine tvarka ir VSDFV Klaipėdos skyrius įpareigotas perskaičiuoti A.

M. TŪB skolą bei atitinkamai patikslinti AB (duomenys neskelbtini) pateiktą 2014 m. spalio 28 d. nurodymą Nr. NIS-451. Vykdydamas Fondo valdybos įpareigojimą, VSDFV Klaipėdos skyrius 2014 m. gruodžio 30 d. patikslintu nurodymu Nr. (8.1)SI-71485, pateiktu UAB (duomenys neskelbtini), nurodė iš pareiškėjo išieškoti 2 716,39 Lt skolą, t.y. 2 385,58 valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 330,81 Lt privalomojo socialinio draudimo įmokų. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog skundžiamuose sprendimuose nustatytos sumos jų priėmimo metu buvo vienokios, tačiau vėliau atsižvelgiant į tai, kad dalį skolų pavyko išieškoti iš A.

M. TŪB sąskaitų, be to, pareiškėjui pačiam įmokėjus dalį skolos, todėl skundžiamuose sprendimuose nustatytos skolos dydžiai mažėjo. Atsakovo atstovė paaiškino, jog VSDFV Klaipėdos skyrius UAB (duomenys neskelbtini) 2014 m. gruodžio 30 d. pateikė nurodymo patikslinimą Nr. (8.1)SI-71485, kuriame yra nurodyta mažesnė išieškotina suma nei 2014 m. spalio 28 d. nurodyme Nr. NIS-451, todėl pagal teisinį reglamentavimą atsakovas papildomai sprendimo priimti neprivalėjo. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas tikrino, ar mažėjant socialinio draudimo įmokų skolai, atsakovas turėjo teisę nepriimti naujo sprendimo ir, remdamasis Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d.

įsakymu Nr. V-32, 19 punktu, atsižvelgiant į tai, jog jose nėra numatyta Fondo valdybos teritoriniam skyriui mažinant skolą priimti naują sprendimą, konstatavo, kad atsakovas, nepriimdamas naujo sprendimo dėl skolos mažėjimo, nepažeidė pareiškėjo teisių. Teismas nurodė, jog pareiškėjas ginčo dėl socialinio draudimo įmokų sumos dydžio nekelia, nes teismui teikiamuose skundo prieduose yra pats paskaičiavęs 2 718,22 Lt socialinio draudimo įmokų dydžio sumą už laikotarpį 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d., t. y. iš esmės 2 Lt daugiau nei kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. gruodžio 30 d. patikslintame nurodyme Nr. (8.1)SI-71485 nurodyta išieškotina suma.

Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes teismas sprendė, jog pareiškėjui paskaičiuojant socialinio draudimo įmokas, jo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų dėl netobulos įstatyminės bazės, nesuteikusios galimybės MAĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų tvarka jau nuo 2010 m. sausio 1 d. A. M. TŪB deklaruoti laikino veiklos nevykdymo, neteisinga ir nesąžininga reikalauti sumokėti socialinio draudimo įmokas, todėl remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais skundžiami sprendimai bei nurodymas turi būti panaikinti kaip neteisėti bei nepagrįsti, teismas, remdamasis MAĮ 6-8 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. A556-715/2013, darė išvadą, kad įstatymais nustatyta mokestinė prievolė negali būti pakeista teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kadangi tai prieštarautų mokesčių visuotinio privalomumo bei mokesčių mokėtojų lygybės principams. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad skundžiami administraciniai aktai turėtų būti panaikinti kaip prieštaraujantys teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, laikyti nepagrįstais.

Dėl argumentų, jog socialinio draudimo įmokos, priskaičiuotos už du tikruosius ūkinės bendrijos narius, nepagrįstai išieškomos iš pareiškėjo, teismas, remdamasis Ūkinių bendrijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., t. y. akto redakcija, galiojusi tikrosios ūkinės bendrijos tikriesiems nariams pasitraukiant iš A. M. TŪB) 2 straipsnio 4 dalimi, 8 straipsnio 5 dalimi, 7 straipsnio 8 dalimi, CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, darė išvadą, jog nepaisant to, kad pareiškėjas A. M. bei trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. iš A. M. TŪB pasitraukė 2012 m. gegužės 31 d. ir 2012 m. birželio 14 d., tačiau už visas prievoles, kurios buvo atsiradusios, kol jie buvo tikrieji nariai, privalo atsakyti taip, kaip būdami tikrosios ūkinės bendrijos nariais. Tiek pagal Ūkinių bendrijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., t. y. A. M. bei V. M. pasitraukimo iš A. M. TŪB metu) 7 straipsnio 8 dalį, tiek pagal Ūkinių bendrijų įstatymo dabartinės redakcijos 8 straipsnio 1 dalį, tikrosios ūkinės bendrijos tikrieji nariai pagal bendrijos prievoles atsako solidariai visu savo turtu. Pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. CK 6.9 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Įvertinus minėtas teisės aktų nuostatas, akivaizdu, jog atsakovas turi teisę savo reikalavimą sumokėti socialinio draudimo įmokas nukreipti į vieną asmenį, nors socialinio draudimo įmokos buvo paskaičiuotos už du tikruosius ūkinės bendrijos narius. Šiuo atveju, pareiškėjui sumokėjus VSDFV Klaipėdos skyriaus paskaičiuotas socialinio draudimo įmokas, jis turės teisę regreso tvarka išsireikalauti dalį įmokėtos sumos iš trečiojo suinteresuoto asmens V. M. (CK 6.9 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgdamas į VSDĮ 31 straipsnio 1 punktą ir 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas sprendė, jog atsakovas turėjo teisę pateikti pareiškėjo darbdaviui UAB (duomenys neskelbtini) nurodymą priverstine tvarka išieškoti iš pareiškėjo nesumokėtas socialinio draudimo įmokas.

Apibendrindamas teismas nurodė, kad skundžiami VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. vasario 12 d., 2010 m. spalio 18 d., 2013 m. balandžio 5 d. sprendimai dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka bei 2014 m. spalio 28 d. nurodymas išieškoti skolą yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, iš esmės atitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

III. Pareiškėjas A. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą. Panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. SPR-2914 „Dėl A. M. tikrosios ūkinės bendrijos skolos išieškojimo priverstine tvarka“. Panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. SPR-18115 „Dėl A. M. tikrosios ūkinės bendrijos skolos išieškojimo priverstine tvarka“. Panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. SPR-9915 „Dėl A. M. tikrosios ūkinės bendrijos skolos išieškojimo priverstine tvarka“. Panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. spalio 28 d. nurodymą Nr. NIS-451 dėl skolos išieškojimo iš A. M. priverstine tvarka.

Apeliaciniame skunde teigia, kad teismas iš esmės nepasisakė dėl motyvų, dėl kurių pareiškėjas kreipėsi į teismą:

1) Akcentuoja MAĮ 3 straipsnio 3 ir 5 dalis. Nurodo, kad 2009 m. gruodžio 31 d. Valstybės žiniose buvo paskelbti VSDĮ 7 straipsnio 2 ir 5 dalių pakeitimai, kurie įsigaliojo kitą dieną – nuo 2010 m. sausio 1 d. 2009 m. gruodžio 31 d. perskaitęs Valstybės žiniose pakeitimus, pareiškėjas tą pačią dieną nuėjau į mokesčių inspekciją išsiaiškinti kaip deklaruoti, kad ūkinė bendrija laikinai veiklos nevykdo. Jam buvo paaiškinta, kad kol yra PVM mokėtojai to atlikti nepavyks, nes reikės teikti kiekvieną mėnesį nulines PVM deklaracijas, kol atlygio, nurodyto PVM įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje, suma per 12 mėn. nesieks 100 000 Lt, o tai įvyks tik 2010 m. birželio mėnesį. Į mokesčio inspekciją pareiškėjas kreipėsi ir po savaitės, skambino dėl konsultacijų telefonu, nes nesuprato kaip galima priimti įstatymų pakeitimus nesuderinus su valstybine mokesčių inspekcija. 2010 m. vasario 3 d. kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių su raštišku prašymu spręsti iškilusias problemas, o vėliau raštu į centrinį Fondo valdybos administratorių Vilniuje, tačiau jokių rezultatų. Pažymi, kad įmonė faktiškai veiklą sustabdė 2009 m. gruodžio mėnesį, nes tada buvo atleistos visos pardavėjos. Pareiškėjas 2010 m. pirmą savaitę grąžino nesugedusias maisto prekes, kad neliktų skolos tiekėjams, kad atliktų užskaitą, dėl to 2010 metų pelno mokesčio deklaracijoje eilutės ir nėra nulinės. Jei būtų žinojęs, kad su Fondo valdyba teks bylinėtis teisme, priimdamas A. M. TŪB sprendimą dėl veiklos sustabdymo pareiškėjas būtų parašęs 2010 m. sausio 1 d. datą, bet įmonė vis vien veiklą tebūtų galėjusi sustabdyti 2010 m. birželio mėnesį, nuo to niekas nebūtų pasikeitę, tik gal būtų buvę geriau dėl bylinėjimosi. Pažymi, jog visi atsiskaitymai su tiekėjais vykdavo per banką, Fondo valdyba 2010 m. vasario mėn. pateikė inkasacinius mokėjimo nurodymus visose A. M. TŪB sąskaitose, jei įmonė būtų vykdžiusi veiklą, tuos pinigus Fondo valdyba būtų nurašiusi nuo įmonės sąskaitų bankuose. Viskas įvyko per 6 mėnesius nuo įstatymų pakeitimo paskelbimo datos, dėl to tiek teismo, tiek VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimai dėl A. M. TŪB skolos turi būti panaikinti. Visa tai patvirtina dokumentai.

2) V. M. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d. dirbo kaip samdomas darbuotojas ir už jį priklausančią VSD ir PSD įmokų sumą sumokėjo darbdavys, tad gaunasi dvigubas apmokestinimas, pažeidžiami MAĮ įtvirtinti lygiateisiškumo ir teisingumo principai.

3) Visi ginčijami VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimai paskaičiuoti neteisingai, teismui nepateikta išklotinių, kas juose priskaičiuota.

4) Remiasi MAĮ 107 straipsniu, teigia, jog byloje ginčijamam laikotarpiui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d. dalinai suėjęs 5 metų senaties terminas (tam tikrai VSD ir PSD įmokų daliai), o 2015 m. birželio 10 d. šis terminas bus suėjęs visam laikotarpiui, todėl visi VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimai ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintini.

5) Pateikta metinis sumos paskirstymas nariams už 2010 metus, pareiškėjo nuomone, įrodo, kad ūkinės bendrijos nariai 2010 m. pajamų negavo, todėl remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kadangi A. M. TŪB jau nuo 2010 m. sausio 1 d. faktiškai veiklos nevykdė, bei paskirstomųjų pajamų negavo, VSD ir PSD įmokų reikalauti neteisinga.

Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimus, be atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodytų argumentų, pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) A. M. pirmosios instancijos teisme neginčijo A. M. TŪB VSD ir PSD įmokų dydžių. Priešingai, VSDFV Klaipėdos skyrius pateikė A. M. TŪB nario A. M. darbdaviui nurodymą išieškoti 1,83 Lt mažesnę skolą nei apskaičiavo pats A. M..

2) Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 7 8, 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-389 6 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pakeitimas įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir taikomas apskaičiuojant ir mokant VSD įmokas už 2010 ir vėlesnius metus. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad „Valstybės žiniose“ 2009 m. gruodžio 31 d. paskelbti VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pakeitimai įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 7, 8, 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2009 m. liepos 22 d. įstatymas Nr. XI-389 buvo paskelbtas 2009 m. rugpjūčio 4 d. „Valstybės žiniose“ Nr. 93-3981.

3) Dėl senaties termino nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad dėl A. M. TŪB skolos, susidariusios už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d., išieškojimo Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. SPR-2914 pagrindu kredito įstaigoms 2010 m. vasario 12 d. pateikti mokėjimo nurodymai į A. M. TŪB sąskaitas, Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. SPR-18115 pagrindu kredito įstaigoms 2010 m. spalio 18 d. pateikti mokėjimo nurodymai į A. M. TŪB sąskaitas, Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. SPR-9915 pagrindu kredito įstaigoms 2013 m. balandžio 5 d. pateikti mokėjimo nurodymai į A. M. TŪB sąskaitas, ir į tai, kad Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. SPR-2914, 2010 m. spalio 18 d. sprendimas Nr. SPR-18115, 2013 m. balandžio 5 d. sprendimas Nr. SPR-9915 dėl skolos išieškojimo iš A. M. darbo užmokesčio 2014 m. spalio 28 d. išsiųsti vykdyti darbdaviui bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 607 straipsniu, 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas dėl A. M. TŪB skolos, susidariusios už aptariamą laikotarpį, išieškojimo nėra suėjęs.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime be atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodytų argumentų ir argumentų išdėstytų atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą, nurodo:

1) Apeliantas nei Fondo valdybai kaip privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, nei pirmosios instancijos teismui teiktuose skunduose nebuvo pateikęs apeliacinio skundo 2, 3 (atkreiptinas dėmesys, kad teismas 2015 m. kovo 6 d. sprendime pažymėjo, jog ginčo dėl skolos dydžio nėra), 4 dalyse nurodytų motyvų, todėl jie neturėtų įtakoti sprendimo priėmimo apeliacinės instancijos teisme.

2) Socialinio draudimo sistema yra paremta solidarumo ir visuotinumo principais, kurie reiškia, kad VSD įmokos teisės aktų nustatyta tvarka turi būti mokamos nuo kiekvienos ekonominės veiklos, todėl apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl to, jog už V. M. VSD ir PSD įmokos 2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. birželio 9 d. buvo sumokėtos darbdavio, nelaikytinos dvigubu apmokestinimu.

3) Apeliacinio skundo 5 dalyje nurodytų pajamų nagrinėjamu laikotarpiu gavimas (negavimas) nėra sietinas su pareiga mokėti VSD įmokas (pareiga mokėti VSD įmokas sietina su asmeniniams poreikiams išsiimama lėšų suma, kuri kalendorinių metų mėnesį negali būti mažesnė kaip minimalioji mėnesinė alga) ir šios pareigos nepaneigia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo prievolės mokėti valstybinio socialinio draudimo (VSD) ir privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas už A. M. TŪB tikruosius narius laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d.

Pareiškėjas ginčijo ir prašė panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. vasario 12 d., 2010 m. spalio 18 d., 2013 m. balandžio 5 d. sprendimus Nr. SPR-2914, Nr. SPR-18115, Nr. SPR-9915, kuriais nuspręsta skolą iš A. M. TŪB už minėtą laikotarpį išieškoti priverstine tvarka bei 2014 m. spalio 28 d. nurodymą Nr. NIS-451, kuriuo pastaroji skola išieškoma priverstine tvarka iš A. M..

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, mano, jog jis teisėtas ir pagrįstas, todėl nekartodama visų pirmosios instancijos teismo argumentų, plačiau pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. SPR-2914 nuspręsta iš A. M. TŪB priverstine tvarka išieškoti 228 Lt; 2010 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. SPR-18115 – 2 539,17 Lt, 2013 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. SPR-9915 – 25,54 Lt bei 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. SPR-25362 – 90 Lt skolą socialinio draudimo įmokų, kurių nesumokėjo A. M. TŪB už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d. VSDFV Klaipėdos skyrius į buvusio A. M. TŪB tikrojo nario A. M. darbovietę UAB (duomenys neskelbtini) 2014 m. spalio 28 d. išsiuntė nurodymą Nr. NIS-451, kuriuo UAB (duomenys neskelbtini) pavesta vykdyti iš A. M. darbo užmokesčio 2 802,53 Lt skolos išieškojimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais sprendimais bei nurodymu, pateikė skundą Fondo valdybai, kuri 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. (9.8) I-10142 iš dalies patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. SPR-25362, tačiau VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. vasario 12 d., 2010 m. spalio 18 d., 2013 m. balandžio 5 d. sprendimus Nr. SPR-2914, Nr. SPR-18115, Nr. SPR-9915 pripažino teisėtais ir pagrįstais. Fondo valdyba minėtu sprendimu įpareigojo VSDFV Klaipėdos skyrių perskaičiuoti A. M. TŪB skolą ir atitinkamai patikslinti UAB (duomenys neskelbtini) pateiktą 2014 m. spalio 28 d. nurodymą Nr. NIS-451.

Byloje nustatyta, kad A. M. TŪB Juridinių asmenų registre įregistruotas 1995 m. liepos 4 d. Tikraisiais A. M. TŪB nariais nuo 1995 m. liepos 4 d. buvo A. M. ir V. M.. 2010 m. birželio 10 d. A. M. TŪB sprendimu Nr. 101 nuspręsta (1) nuo 2010 m. birželio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. sustabdyti veiklą; (2) pranešti Klaipėdos apskrities VMI apie veiklos sustabdymą ir prašyti laikinai atleisti nuo mokesčių deklaracijų pateikimo nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Klaipėdos apskrities VMI 2010 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. (21.42) G27-97 nuo 2010 m. birželio 10 d. A. M. TŪB išregistruota iš Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro. Klaipėdos apskrities VMI 2010 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. (21.42) G2-1898 A. M. TŪB laikinai atleista nuo metinės pelno mokesčio deklaracijos (PLN204A) teikimo už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. A. M. bei V. M. iš A. M. TŪB pasitraukė atitinkamai 2012 m. gegužės 31 d. ir 2012 m. birželio 14 d.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad A. M. TŪB laikinas veiklos nevykdymo laikotarpis prasidėjo nuo 2010 m. birželio 10 d. Pareiškėjo teiginius, kad A. M. TŪB veikla iš esmės nebuvo vykdoma nuo 2010 m. sausio 1 d. paneigia ir A. M. TŪB mokestinio laikotarpio nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Metinė pelno mokesčio deklaracija, iš kurios matyti, jog šiuo mokestiniu laikotarpiu A. M. TŪB gavo pajamų už parduotas prekes, produkciją. O pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. liepos 9 d. viršininko įsakymu Nr. VA-135 patvirtintų Mokesčių deklaracijų pateikimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. balandžio 18 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 26 punktą, mokesčių mokėtojas gali būti pripažintas veiklos nevykdančiu, jeigu: 26.1. nesudaro ir nevykdo jokių sandorių; 26.2. nevykdo atsiskaitymų su ūkio subjektais; 26.3. negauna pajamų (išskyrus mokesčių mokėtojo banko sąskaitose esamų piniginių lėšų palūkanas). To paties teisės akto 27 punktas numatė, jog mokesčių mokėtoją nevykdančiu veiklos gali pripažinti savo sprendimu ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens kompetentingas valdymo organas arba neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininkas, jeigu mokesčių mokėtojas atitinka šių Taisyklių 26.1–26.3 punktuose nurodytus kriterijus.

Atitinkamai remiantis VSDĮ (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 10 d.) 2 straipsnio 8 dalimi bei 4 straipsnio 3 dalimi, pagal kurias ūkinių bendrijų tikrieji nariai privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, ir sveikatos draudimu; VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punktą (Individualios įmonės savininko, taip pat ūkinės bendrijos tikrojo nario socialinio draudimo įmokų bazę sudaro individualios įmonės ar ūkinės bendrijos Fondo valdybos su Valstybine mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka deklaruoto ir su Fondo valdybos teritoriniu skyriumi bei teritorine valstybine mokesčių inspekcija suderinto dydžio suma, kuri kalendoriniais metais išsiimama individualios įmonės savininko ar ūkinės bendrijos tikrojo nario asmeniniams poreikiams ir kuri kalendorinių metų mėnesį negali būti mažesnė kaip minimalioji mėnesinė alga.

Šios nuostatos netaikomos, jeigu individuali įmonė ar ūkinė bendrija veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka); Sveikatos draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 1 d.) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 2 dalį (Draudėjai moka 3 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, už individualių įmonių savininkus ir ūkinių bendrijų tikruosius narius;

Asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka asmeniui apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos), A. M. TŪB privalėjo sumokėti visas, pagal įstatymą priklausančias socialinio draudimo įmokas iki 2010 m. birželio 10 d., t. y. iki A. M. TŪB veiklos sustabdymo. Būtent šių įmokų skolas pareiškėjo ginčijamais VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimais nuspręsta išieškoti priverstine tvarka iš A.

M. TŪB, o ginčijamu VSDFV Klaipėdos skyriaus nurodymu pareiškėjo, kaip vieno buvusio A. M. TŪB tikrojo nario, darbovietei nurodyta vykdyti minėtus sprendimus ir skolą išskaičiuoti iš pareiškėjo darbo užmokesčio.

Apelianto teiginiai, kad VSD ir PSD įmokų reikalauti neteisinga remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nes A. M. TŪB nariai 2010 m. pajamų negavo, nuo 2010 m. sausio 1 d. faktiškai veiklos nevykdė, bei paskirstomųjų pajamų negavo, be aukščiau išdėstytų argumentų, atmetami dar ir dėl to, jog, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, įstatymais nustatyta mokestinė prievolė negali būti pakeista teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kadangi tai prieštarautų mokesčių visuotinio privalomumo bei mokesčių mokėtojų lygybės principams.

Dėl argumento, kad iš Pranešimo apie ūkinės bendrijos metinėje pelno mokesčio deklaracijoje nurodytos pajamų metinės sumos paskirstymą nariams už 2010 metų ataskaitinį laikotarpį matyti, kad ūkinės bendrijos nariai 2010 m. pajamų negavo, todėl, remiantis jau minėtais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, reikalauti VSD ir PSD įmokų neteisinga, be aukščiau išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija nurodo ir tai, jog minėtų pajamų nagrinėjamu laikotarpiu gavimas (negavimas) nesiejamas su pareiga mokėti VSD įmokas ir šios pareigos nepaneigia. Pareiga mokėti VSD įmokas sietina su asmeniniams poreikiams išsiimama lėšų suma, kuri kalendorinių metų mėnesį negali būti mažesnė kaip minimalioji mėnesinė alga (VSDĮ 7 str. 2 d. 1 p.).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo ir tai, kad visi VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimai paskaičiuoti neteisingai, teismui nepateikta išklotinių, kas juose priskaičiuota. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, pirma, teismui nekyla abejonių dėl socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos atliktų minėtų išmokų paskaičiavimų, jų pagrindimo teisingumo. Antra, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teismui pateiktame dokumente „VSD ir PSD paskaičiavimo lentelėje nuo 2010-01-01 iki 2010-06-09 ir A. M. sumokėtų PSD įmokų atėmus ir sulyginimas su VSDFV Klaipėdos skyriaus ginčijamais sprendimas“ pats pareiškėjas yra paskaičiavęs 2 718,22 Lt socialinio draudimo įmokų dydžio sumą už laikotarpį 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d., o tai daugiau nei kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. gruodžio 30 d. patikslintame nurodyme Nr. (8.1)SI-71485 nurodyta išieškotina suma – 2 716,39 Lt, t. y., toks, kaip teigia apeliantas, netinkamas įmokų skaičiavimas, jam palankus, o atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismas negali priimti sprendimo, bloginančio apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys skundo nepateikė (2009 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-34/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 18, 2009 m., 144 – 216 p.), teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.

Apeliantas taip pat teigia, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 ir 5 dalių pakeitimai Valstybės žiniose buvo paskelbti 2009 m. gruodžio 31 d. ir įsigaliojo kitą dieną – nuo 2010 m. sausio 1 d., nors pagal Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos Seimas turi užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokestį, naują mokesčio tarifą, mokesčio lengvatą, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigaliotų ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų paskelbimo dienos. Tačiau 2009 m. liepos 22 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 7 8, 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XI-389 „Valstybės žiniose“ Nr. 93-3981 buvo paskelbtas 2009 m. rugpjūčio 4 d. Pastarojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pakeitimas įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir taikomas apskaičiuojant ir mokant VSD įmokas už 2010 ir vėlesnius metus. Be to, Lietuvos Respublikos Seimo veiksmų teisėtumas, užtikrinant Mokesčių administravimo įstatyme 3 straipsnio 3 dalyje nurodytas aplinkybes, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad V. M. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d. dirbo kaip samdomas darbuotojas ir už jį priklausančią VSD ir PSD įmokų sumą sumokėjo darbdavys, tad prašant mokėti minėtas įmokas už jį gaunamas dvigubas apmokėjimas, pažeidžiami MAĮ įtvirtinti lygiateisiškumo ir teisingumo principai, teisėjų kolegija nurodo, jog socialinio draudimo įmokos mokamos nuo visų VSDĮ 7 straipsnyje nurodytų pajamų ir tai nelaikoma dvigubu apmokestinimu, tad minėti apeliacinio skundo argumentai dėl dvigubo apmokestinimo nepagrįsti.

Teisėjų kolegija taip pat nepagrįstu laiko apeliacinio skundo argumentą, kad byloje ginčijamam laikotarpiui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d. dalinai suėjęs 5 metų senaties terminas, o 2015 m. birželio 10 d. šis terminas bus suėjęs visam laikotarpiui, todėl visi VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimai ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintini. Pagal VSDĮ 16 straipsnio 10 dalį, į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai.

To paties straipsnio 10 dalis numato, šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos, o priverstinio išieškojimo senaties terminas nutraukiamas. Nutrauktas priverstinio išieškojimo senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas priverstinio išieškojimo senaties terminui nutraukti. Iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas.

Be to, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 607 straipsnio 1 dalis numato, kad senaties terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti nutraukiamas pateikiant šį dokumentą vykdyti, jeigu ko kita nenustato įstatymai. Senaties terminas nutraukiamas taip pat tuo atveju, kai skolininkas iš dalies įvykdo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei į tai, jog A. M. TŪB skolos, susidariusios už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d., išieškojimo Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. SPR-2914 pagrindu kredito įstaigoms 2010 m. vasario 12 d. pateikti mokėjimo nurodymai į A.

M. TŪB sąskaitas, Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. SPR-18115 pagrindu kredito įstaigoms 2010 m. spalio 18 d. pateikti mokėjimo nurodymai į A. M. TŪB sąskaitas, Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. SPR-9915 pagrindu kredito įstaigoms 2013 m. balandžio 5 d. pateikti mokėjimo nurodymai į A. M. TŪB sąskaitas, ir į tai, kad Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. SPR-2914, 2010 m. spalio 18 d. sprendimas Nr. SPR-18115, 2013 m. balandžio 5 d. sprendimas Nr. SPR-9915 dėl skolos išieškojimo iš A.

M. darbo užmokesčio 2014 m. spalio 28 d. išsiųsti vykdyti darbdaviui, 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas dėl A. M. TŪB skolos, susidariusios už aptariamą laikotarpį, išieškojimo nėra suėjęs.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė