2016-06-14 Nr. AB-12524-3-61-3-03053-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-13-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03053-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Č. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba), darbo užmokesčio skirtumą, t. y. 16 922,24 Lt, susidariusį tarp faktiškai jam apskaičiuoto darbo užmokesčio ir neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. sausio 2 dienos. Teismo posėdyje pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo 18 121,89 Lt darbo užmokesčio nepriemoką pagal naujai pateiktą atsakovo pažymą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1998 m. kovo 2 d. iki 2012 m. sausio 2 d. tarnavo Tarnyboje, buvo statutinis valstybės tarnautojas (pareigūnas). Pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statutą (toliau – ir Statutas), jo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos stažą, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos, kurie mokami Valstybės tarnybos įstatymo ir Statuto nustatyta tvarka. Nuo 2004 m. gegužės 3 d. pareiškėjas buvo paskirtas Tarnybos Vilniaus valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininku, pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 16.

Nuo 2011 m. lapkričio 21 d. – Tarnybos Vilniaus valdybos Ikiteisminio tyrimo vyriausiuoju specialistu, pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 14. 2000 m. rugsėjo 1 d. jam nustatyta tvarka buvo suteikta 1-oji kvalifikacinė kategorija. Dėl pareiginės algos koeficiento sumažinimo pareiškėjas nurodė, kad iki 2009 m. gegužės 1 d. jo pareiginės algos koeficientas (16 kategorija) buvo 8,7. Nuo 2009 m. gegužės 1 d., valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymu buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams.

Pareiškėjo teigimu, pareiginės algos koeficientų sumažinimas tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai pažeidė proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus. Pareiškėjas pažymėjo ir tai, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu vėl buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai, tačiau mažinimas palietė jau didesnę valstybės tarnautojų dalį, t. y. aukštesnės nei 10 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiginės algos koeficientai tam tikrai daliai valstybės tarnautojų buvo sumažinti ne vieniems biudžetiniams metams, o ilgesniam laikui; mažinimas vyko ne svarstant bei tvirtinant kitų metų biudžetą, o biudžetinių metų viduryje.

Dėl priedo už kvalifikacinę kategoriją dydžio sumažinimo pareiškėjas nurodė, kad už jam suteiktą 1-ąją kvalifikacinę kategoriją pagal tuo metu galiojusią Statuto 30 straipsnio redakciją buvo skirtas 45 procentų pareiginės algos dydžio priedas. Statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d. priedai už kvalifikacines kategorijas Tarnybos pareigūnams buvo sumažinti, t. y. jam už 1-ąją kvalifikacinę kategoriją gaunamas 45 procentų pareiginės algos dydžio priedas buvo sumažintas iki 30 procentų pareiginės algos dydžio.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. labiausiai kvalifikuotiems ir ilgiausiai dirbantiems Tarnybos pareigūnams darbo užmokestis buvo sumažintas 10-15 procentų daugiau negu visiems kitiems valstybės tarnyboje dirbantiems asmenims, tuo buvo pažeistas ne tik teisėtų lūkesčių principas, bet ir asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir sąžiningumo principai. Pareiškėjas savo poziciją gynė remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu.

Pareiškėjas darė išvadą, kad atsakovas pažeidė jo teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą 16 992,24 Lt, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir sumažinto priedo už suteiktą kvalifikacinę kategoriją dydžio taikymo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas buvo Tarnybos pareigūnas. Nuo 2009 m. gegužės 1 d. pareiškėjo Č. B. darbo užmokestis (iki 2011 m. lapkričio 20 d. – 16 pareigybės kategorija, 1-oji kvalifikacinė kategorija, nuo 2011 m. lapkričio 21 d. – 14 pareigybės kategorija, 1-oji kvalifikacinė kategorija) buvo sumažintas keletą kartų, t. y. 16 pareigybės kategorijos valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas nuo 8,7 iki 8,4; nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjo pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas antrą kartą, t. y. 16 pareigybės kategorijos pareiginės algos dydis buvo sumažintas iki 8,1, o 14 pareigybės kategorijos pareiginės algos dydis buvo sumažintas iki 6,86. Sumažėjus pareiginei algai, pareiškėjui tuo pačiu sumažėjo priedų už tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją dydžiai, be to, priedas pagal Valstybės tarnybos įstatymą už 1-ąją kvalifikacinę kategoriją pareiškėjui nuo 45 procentų pareiginės algos buvo sumažintas iki 30 procentų. Tarnyba paaiškino, kad ji, kaip valstybės teisėsaugos įstaiga, mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo, vadovavosi darbo užmokesčio mokėjimo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis. Šiuo metu nėra priimtas joks teisės aktas, kuriuo vadovaudamasi Tarnyba galėtų pareiškėjui išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, kuris susidarė laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. sumažinus pareiginės algos koeficientą ir laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažinus priedą už 1-ąją kvalifikacinę kategoriją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, priteisė Č. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 18 121,89 Lt valstybės pareigūno darbo užmokesčio nepriemoką (iki mokesčių) už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. sausio 2 dienos.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, Statuto 30 straipsnio 1 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 23 straipsnio 1 dalimi, 24 straipsnio 2 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedu, 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 25 straipsnio 3 dalimi, Statuto 30 straipsnio 4 dalimi, nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 20 d. – turėjo 16 pareigybės kategoriją (buvo priskirtas 8,7 pareiginės algos koeficientas) ir 1-ąją kvalifikacinę kategoriją (45 proc. pareiginės algos), nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. sausio 2 d.

– 14 pareigybės kategoriją (buvo priskirtas 7,0 pareiginės algos koeficientas) ir 1-ąją kvalifikacinę kategoriją (45 proc. pareiginės algos). Pirmą kartą pareiškėjo pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas 2009 m. gegužės 1 d., įsigaliojus Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymui, kuriuo buvo sumažinti 15-20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai. 16 pareigybės kategorijos valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas nuo 8,7 iki 8,4. 2009 m. rugpjūčio 1 d.

įsigaliojus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymui, pareiškėjo pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas antrą kartą, mažinant 11 ir aukštesnių pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus: 16 pareigybės kategorijos pareiginės algos dydis sumažintas iki 8,1, o 14 pareigybės kategorijos pareiginės algos dydis sumažintas iki 6,86. Šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad pareiginės algos koeficiento mažinimas galios iki 2010 m. gruodžio 31 dienos.

Vėlesniais trimis pakeitimais nurodytas pareiginės algos koeficiento mažinimas buvo pratęsiamas ir paskutiniu pakeitimu numatytas iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Teismas vadovavosi Statuto 30 straipsnio 2 ir 4 dalimis ir darė išvadą, kad sumažėjus pareiginei algai pareiškėjui tuo pačiu sumažėjo priedų už tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją dydžiai. Seimui 2009 m. liepos 17 d. priėmus Statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymą, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d., Tarnybos pareigūnams priedas pagal Valstybės tarnybos įstatymą už 1-ają kvalifikacinę kategoriją buvo sumažintas iki 30 procentų.

Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad priedo už 1-ają kvalifikacinę kategoriją sumažinimas galios iki 2010 m. gruodžio 31 dienos. Vėlesniais trimis pakeitimais nurodytas priedo už 1-ąją kvalifikacinę kategoriją sumažinimas buvo pratęsiamas ir paskutiniu pakeitimu numatytas iki 2013 m. rugsėjo 30 dienos.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir darė išvadą, kad antikonstituciniais pripažintų teisės aktų (teisės normų) taikymu pažeistos pareiškėjo teisės turi būti ginamos. Įvertinęs tai, kad pareiškėjo konstitucinė teisė į teisingą atlyginimą už darbą pažeista ne neteisėtais darbdavio veiksmais (neveikimu), o Seimui priėmus įstatymo pataisas, darbo užmokesčio nepriemoką teismas priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos.

Teismas, remdamasis Tarnybos 2013 m. rugsėjo 3 d. pažyma Nr. 14-62 ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, pareiškėjui Č. B. už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. sausio 2 d. imtinai, neteisėtai sumažinus pareiginės algos dydžio koeficientą bei pareiginės algos dydžio priedą už kvalifikacinę kategoriją, priteisė 18 121,89 Lt (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, apeliaciniu skundu (b. l. 45-48) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Jei teismas atmestų apeliacinį skundą, prašo teismo sprendimo įvykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams.

Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą, pažymi, kad pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas ir išmokėtas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl daro išvadą, kad Tarnyba, sumažindama ir išmokėdama darbo užmokestį pareiškėjui, veikė teisėtai, kadangi turi vykdyti ir įgyvendinti galiojančių įstatymų nuostatas. Atsakovas pažymi, kad nėra teisės akto, kuriuo remiantis Tarnyba galėtų pareiškėjui išmokėti darbo užmokesčio skirtumą. Atsakovas pažymi, kad Tarnybai nėra skirta lėšų sprendimų vykdymui tokio pobūdžio bylose.

Pareiškėjas Č. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 56-58) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu. Dėl atsakovo prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą, pažymi, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas pažymi, kad pareiškėjui priteista suma nėra didelė, o atsakovas nenurodė, kaip spręs šią problemą planuojant biudžetą kitiems metams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui Č. B. nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. sausio 2 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus pareiginės algos koeficientus ir pareiginės algos dydžio priedą už kvalifikacinę kategoriją, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus tenkino ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, neišmokėtą valstybės pareigūno darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią 2010 m. rugpjūčio - 2012 m. sausio mėnesiais.

Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad nėra priimtas joks norminis teisės aktas, kuriuo vadovaudamasi Tarnyba galėtų pareiškėjui išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, todėl prašoma pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo tenkinti pareiškėjo reikalavimai, panaikinti ir pareiškėjo skundą visiškai atmesti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui 2010 m. rugpjūčio - 2012 m. sausio mėnesiais buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Specialiųjų tyrimų tarnybai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Specialiųjų tyrimų tarnybos.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija iš pradžių taip pat dalyvavo kaip atsakovas, vėliau tapo atsakovo atstovu ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Č. B. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas