2017-06-19 Nr. AB-12258-3-61-3-05437-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-674-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05437-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8925(3) „Dėl pareigūno valstybinės pensijos neskyrimo“ ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) kanclerio 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. 1D-7035(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) įpareigoti VRM skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą (toliau – ir valstybinė pensija) nuo atleidimo iš tarnybos datos pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, Pensijų įstatymas) redakciją, galiojusią 2014 m. kovo 27 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2668-662/2015 nustatė, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas 2014 m. kovo 27 d. pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą jam pačiam prašant. 2015 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas skirti valstybinę pensiją nuo atleidimo dienos, tačiau 2015 m. rugpjūčio 27 d. gavo Vidaus reikalų ministerijos kanclerio sprendimą, kuriuo atsisakyta skirti valstybinę pensiją vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 13 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-837 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas). Vidaus reikalų ministras 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 1D-8925(3) paliko kanclerio 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. 1D-7035(11) nepakeistą.

Pareiškėjo teigimu, įtarimai ikiteisminiame tyrime jam buvo pareikšti 2013 m. gruodžio 4 d., t. y. dar iki Pensijų įstatymo 13 straipsnio pakeitimo. Pakeitimo įstatymas įsigaliojo 2014 m. liepos 1 d., o pareiškėjas atleistas iš tarnybos 2014 m. kovo 27 d. Taigi priimdamas sprendimą neskirti valstybinės pensijos atsakovas taikė ne atleidimo dieną aktualią Pensijų įstatymo redakciją, o vadovavosi po 3 mėnesių įsigaliojusiais jos pakeitimais, šiais veiksmais pažeisdamas bendruosius teisės aktų galiojimo laike principus, o taip pat draudimą taikyti asmeniui griežtesnius reikalavimus nei nustatyta įstatyme, galiojusiame atleidimo iš tarnybos dieną.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad skundžiamų sprendimų priėmimo metu pareiškėjas buvo teisiamas baudžiamojoje byloje, kurią nagrinėjo Lietuvos apeliacinis teismas. Vidaus reikalų ministerijai priimant sprendimus dėl pareiškėjo valstybinės pensijos galiojo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra kaltinamas baudžiamajame procese, priimamas nutraukus baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Šios nuostatos antrasis sakinys yra procesinė teisės norma, įgyvendinanti pirmo sakinio materialiąją teisės normą, kurios tikslas – nesuteikti valstybinės pensijos asmeniui, padariusiam tyčinį nusikaltimą. Procesinė teisės norma taikoma ta, kuri galioja sprendimo priėmimo metu. Pakeitimo įstatyme jokių išlygų dėl šios nuostatos taikymo nėra numatyta. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu Nr. 1A-494-150/2015 pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Atsiliepime paaiškino, kad pagal Pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį (iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija), karių valstybines pensijas ir šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą skiria Vidaus reikalų ministerija, o moka Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. A. V. byloje nereiškia reikalavimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, todėl šis ginčas nėra tiesiogiai susijęs su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus teisėmis ir pareigomis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnį pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos: 1) už tarnybą; 2) netekto darbingumo; 3) našlių ir našlaičių. Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d.) 13 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims valstybinė pensija neskiriama. Nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui Nr. XII-837, jo 1 straipsniu buvo pakeista Pensijų įstatymo Nr. I-693 13 straipsnio 3 dalis ir nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pripažino, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia (lot. be kita ko) šiurkščiai pažeidusiems Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, valstybinė pensija neskiriama. Pažymėjo, kad pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą yra skiriama valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tokios nuostatos atitinkamai įtvirtintos Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, t. y. nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 20 punktą, Vidaus reikalų ministerija sprendimą skirti valstybinę pensiją priima per 10 dienų nuo prašymo ją skirti gavimo dienos. Tuo atveju, jei asmuo yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, sprendimas dėl valstybinės pensijos skyrimo priimamas įsiteisėjus teismo nuosprendžiui (Pensijų įstatymo 13 str. 3 d.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas 2014 m. kovo 27 d. Prašymas skirti valstybinę pensiją Vidaus reikalų ministerijoje gautas 2015 m. rugpjūčio 6 d. VRM sprendimas Nr. 1D-7035(11) neskirti valstybinės pensijos priimtas 2015 m. rugpjūčio 24 d., t. y. po 2015 m. liepos 1 d. įsigaliojusių Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies pakeitimų. Tuo metu Lietuvos apeliaciniame teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1A-494-150/2015 pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. buvo išteisintas. Taigi skundžiamo VRM 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. 1D-7035(11), kuriuo pareiškėjui neskirta valstybinė pensija, priėmimo metu dar nebuvo įsiteisėjęs teismo nuosprendis pareiškėjo baudžiamojoje byloje, todėl VRM pagrįstai ir teisėtai atsisakė jam skirti valstybinę pensiją.

Teismas pabrėžė, jog savo skundą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad jam valstybinė pensija turėjo būti paskirta pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2668-662/2015 nustatytą atleidimo iš tarnybos dieną (2014 m. kovo 27 d.) galiojusią Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakciją. Tačiau pagal Nuostatų 20 punktą sprendimas dėl valstybinės pensijos skyrimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo prašymo skirti pensiją su visais reikiamais dokumentais arba papildomų dokumentų gavimo dienos. Byloje duomenų, jog pareiškėjas anksčiau būtų kreipęsis dėl valstybinės pensijos skyrimo, nėra. Valstybinė pensija skiriama pagal sprendimo skirti valstybinę pensiją priėmimo dieną galiojančius teisės aktus.

Nustatyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-494-150/2015 pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl pagal Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį jam valstybinė pensija negali būti skiriama. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus ar pakeitus apkaltinamąjį nuosprendį pareiškėjui, teismo įsitikinimu, pareiškėjas įgytų teisę iš naujo kreiptis dėl valstybinės pensijos skyrimo.

III. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas, darydamas išvadą, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas anksčiau kreipėsi dėl valstybinės pensijos skyrimo, šių aplinkybių nesiaiškino ir neprašė pateikti tam tikrų įrodymų. Nors tokių duomenų šioje byloje nėra, tačiau pareiškėjo išleidimo į pensiją eigą galima nustatyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO, nes pareiškėjas bylinėjosi dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos.

2. Teismas netinkamai taikė Nuostatus, nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 1V-294 patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo ir mokėjimo nutraukimo vidaus tarnybos sistemoje tvarkos ir pensijos bylos aprašo (toliau – ir Aprašas) 12 punktu, įtvirtinančiu, kad pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų, reikalingų pensijai skirti, gavimo Sveikatos priežiūros tarnyboje dienos. Tai reiškia, jog Vidaus reikalų ministerijos padalinys, gavęs 2015 m. rugpjūčio 3 d. prašymą, privalėjo jį išspręsti per 10 dienų, t. y. paskirti pareiškėjui pensiją nuo 2014 m. kovo 28 d.

3. Draudimo atgal taikyti asmens teises ribojančius teisės aktus aspektu Konstitucinis Teismas pasisakė 2003 m. liepos 4 d. nutarime „Dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų“. Sprendžiant valstybinės pensijos pareiškėjui skyrimo klausimą turėjo būti taikoma Pensijų įstatymo redakcija, kuri galiojo jo atleidimo iš tarnybos dieną, ir pensija turėjo būti paskirta kaip atitinkanti tuo metu nustatytas sąlygas. Įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo, o ne prieš juos. Lex retro non agit (lot. įstatymas neturi grįžtamosios galios) yra konstitucinis principas, kuris kaip bendrasis teisės principas taikomas visose teisės sistemos posistemėse (teisės šakose). Pareiškėjui Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies pakeitimas negalioja, o galioja iki 2014 m. liepos 1 d. buvusi aktuali šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2013 m. spalio 23 d. pasitarime aprobuotame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų apibendrinime pabrėžta, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 13 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-837 13 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma atgal varžant pareiškėjo socialines garantijas, toks teisės normos aiškinimas pažeidžia konstitucinius teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių bei bendrąjį teisinį draudimą taikyti teisės aktus atgal (lot. lex retro non agit) principus;

4. Pensija yra pareiškėjo užtarnauta nuosavybė. Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Pareiškėjas negali būti baudžiamas neskiriant jam valstybinės pensijos už tai, kas nebuvo baustina jo atleidimo iš tarnybos metu, jo padėtis negali tapti sunkesnė, nei buvo nustatyta atleidimo dieną.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatas.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepime paaiškina, kad bylos išsprendimas neturės įtakos jo teisėms ir pareigoms, todėl mano esąs nepagrįstai įtrauktas į šį teisminį procesą atsakovu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VRM kanclerio 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. 1D-7035(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir VRM 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 1D-8925(3) „Dėl pareigūno valstybinės pensijos neskyrimo“ teisėtumo ir atsakovo įpareigojimo skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjas A. V. nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. sprendimu. Apeliaciniame skunde prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti valstybinės pensijos skyrimą, numato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Minėto straipsnio 3 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-212 redakcija) įtvirtinta, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Vėlesnėje Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcijoje (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija) nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.

Nagrinėjamu atveju, remiantis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu 2013 m. gruodžio 3 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi A. V. buvo laikinai nušalintas nuo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rietavo policijos komisariato viršininko pareigų šešiems mėnesiams (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-494-150/2015).

A. V. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui 2014 m. kovo 13 d. padavė prašymą atleisti jį iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje dėl išėjimo į pensiją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2668-662/2015). Darytina išvada, kad tuo metu, kai pareiškėjas padavė prašymą atleisti jį iš tarnybos, kad galėtų gauti valstybinę pensiją, jis baudžiamojoje byloje buvo pripažintas įtariamuoju ir galiojo teismo nutartis dėl jo nušalinimo nuo pareigų.

Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-494-150/2015 pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi nuteistojo A. V. kasacinis skundas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio atmestas).

Pareiškėjo teigimu, sprendžiant valstybinės pensijos jam skyrimo klausimą Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies pakeitimas (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija) negaliojo, ir turi būti taikoma iki 2014 m. liepos 1 d. galiojusi šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcija, kuri galiojo jo atleidimo iš tarnybos dieną (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2668-662/2015 nustatyta, kad A. V. iš vidaus tarnybos atleistas 2014 m. kovo 27 d.), ir pensija paskirta vadovaujantis tuo metu aktualiomis pensijų skyrimo nuostatomis. Jos nenumatė, kad sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, o tik draudė skirti pareigūnų ir karių pensijas nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims.

Pareiškėjo manymu, kitoks nurodyto Pensijų įstatymo nuostatų aiškinimas pažeistų konstitucinius teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių principus bei bendrąjį teisinį draudimą taikyti teisės aktus atgal (lot. lex retro non agit).

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad draudimo atgal taikyti asmens teises ribojančius teisės aktus aspektu Konstitucinis Teismas pasisakė 2003 m. liepos 4 d. nutarime, kuriame buvo tiriama inter alia Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatų atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas pareiškėjo nurodytame nutarime pažymėjo, jog vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad keičiant teisinį reguliavimą būtina laikytis Konstitucijos normų ir principų, inter alia – principo lex retro non agit, kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens įgytų teisių ir teisėtų interesų.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas teisės į valstybinę pensiją dar nebuvo įgijęs (ji jam nebuvo paskirta).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pensijų įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu.

Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėta, jog pareigūnų ir karių statuso bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos dėl to, kad jie pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygomis. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose pabrėžta, kad įstatyme, paisant Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kai paskirtoji valstybinė pensija nebemokama. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, Konstitucija nenumato absoliutaus draudimo nutraukti teisės į valstybinę pensiją tolesnį įgyvendinimą, esant konstituciškai pagrįstoms sąlygoms.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pensija yra pareiškėjo užtarnauta nuosavybė. Teiginio, kad valstybinė pensija yra užtarnauta nuosavybė, pareiškėjas nepagrindžia.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinio Teismo nutarimuose nuosavybės teisių apsauga pirmiausia siejama ne su teise realizuoti galimybę į pensijos paskyrimą, o su galimybe išsaugoti paskirtą ir mokamą pensiją. Ne kartą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

Pagal Konstitucijos 23 straipsnį, asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d nutarimai). Kaip minėta, apeliantui valstybinė pensija nebuvo paskirta ir mokama. Taigi nurodytų Konstitucinio Teismo nutarimų kontekste teisė į valstybinę pensiją nėra, kaip teigia apeliantas, „užtarnauta nuosavybė“.

Pareigūno valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris būdamas pareigūnu, nebuvo lojalus savo valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2668-662/2015).

Įvertinusi aptartas aplinkybes ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo doktriną, teisėjų kolegija sutinka, jog skirianti valstybinę pensiją VRM turėjo galimybę skyrimo klausimą spręsti tik išsprendus pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės klausimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-128/2014). Priešingu atveju susidarytų situacija, kai asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką, pavyktų gauti valstybinę pensiją, jei jie, vykstant nagrinėjimui dėl galbūt padarytos nusikalstamos veikos, paduotų prašymą atleisti iš tarnybos ir prašytų jiems skirti valstybinę pensiją. Toks aiškinimas prieštarautų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies normos tikslams, nes asmenys, paduodami prašymą dėl atleidimo ir valstybinės pensijos skyrimo, nušalinus juos nuo pareigų ir atliekant tyrimą dėl galbūt padaryto nusikaltimo, iš esmės siektų išvengti neigiamų padarinių, numatytų Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, jei būtų priimtas jiems nuosprendis baudžiamojoje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-522-602/2017). Dėl to minėto įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo nebūtų įmanoma pritaikyti.

Nagrinėjamu atveju ypač atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjo prašymą skirti valstybinę pensiją VRM gavo 2015 m. rugpjūčio 6 d. ir priimant tiek ginčijamą VRM kanclerio 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. 1D-7035(11), tiek šį sprendimą patvirtinusį Vidaus reikalų ministro 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8925(3) A. V. baudžiamoji byla buvo nagrinėjama Lietuvos apeliaciniame teisme. Kaip minėta, pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, įsigaliojusias 2014 m. liepos 1 d., sprendimas dėl valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Kartu pažymėtina, jog vien tai, kad pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos diena yra 2014 m. kovo 27 d., savaime nereiškia, kad pareiškėjui turi būti taikoma Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio nuostata, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d., bet jau negaliojusi pareiškėjui 2015 m. rugpjūčio 6 d. kreipiantis dėl valstybinės pensijos skyrimo, ar vadovaujamasi apelianto nurodytomis poįstatyminių teisės aktų (Nuostatų, Aprašo) nuostatomis, kurios yra skirtos įgyvendinti Pensijų įstatymo 13 straipsnio 1, bet ne 3 dalį. Vadinasi, VRM spręsdama A. V. pensijos skyrimo klausimą, pagrįstai vadovavosi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio nuostatomis, kurios įsigaliojo 2014 m. liepos 1 d. (Pensijų įstatymo 13 str. 3 d. (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija)).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjektų taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė