2017-03-21 Nr. AB-6318-3-61-3-04732-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. eA-3146-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04732-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 12.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Jurega“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Jurega“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2014 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. (20.16-06)-331-75329 (b. l. 7–8) nusprendė negrąžinti bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir BUAB) „Jurega“ (toliau – ir pareiškėjas) mokesčio permokos – 3 474 Lt, nes nepateikti pareikalauti dokumentai, susiję su mokesčio permokos (skirtumo) susidarymu ir grąžinimu.

Pareiškėjas BUAB „Jurega“, atstovaujamas bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Ekvalda“, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas panaikinti VMI 2014 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (20.16-06)-331-75329 ir įpareigoti VMI grąžinti 3 474 Lt mokesčio permoką pareiškėjui.

Pareiškėjas paaiškino, kad, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 87 straipsnio 5 dalimi, kurioje įtvirtina, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokėtas sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu, VMI pateikė prašymą grąžinti 3 474 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) permoką, tačiau šis prašymas buvo netenkintas, nurodant, jog nepateikti pareikalauti dokumentai, susiję su mokesčio permokos (skirtumo) susidarymu ir grąžinimu.

Šiame kontekste akcentavo, jog Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3668-565/2014 iškėlė bankroto bylą UAB „Jurega“. Pažymėjo, kad buvęs BUAB „Jurega“ direktorius nevykdė jam įstatymu bei minėta nutartimi nustatytų pareigų, t. y. neperdavė bankroto administratoriui nei įmonės turto, nei dokumentų, nesudarė balanso bankroto bylos iškėlimo dieną, todėl bankroto administratorius neturi galimybės pateikti mokesčio administratoriui dokumentų, susijusių su mokesčio permokos (skirtumo) susidarymu ir grąžinimu.

Atitinkamai BUAB „Jurega“ mokesčio permoką buvo reikalaujama grąžinti vadovaujantis VMI portale mokesčių administratoriaus apskaityta mokesčių permoka. Pareiškėjas akcentavo, kad mokesčių administratorius pagal savo turimus duomenis (deklaracijas ir kt.) yra apskaitęs mokesčių permoką, todėl, mokesčių mokėtojui pareikalavus, turi pareigą ją grąžinti. Pareiškėjo manymu, atsakovas, norėdamas paneigti savo pareigą grąžinti 3 474 Lt mokesčių permoką, pirmiausia turėtų nuginčyti UAB „Jurega“ VMI portale esančius ir teisingais preziumuojamus duomenis.

Tuo tarpu, negrąžindamas mokesčių permokos, atsakovas užkerta kelią tinkamai panaudoti permokėtas lėšas, kai VMI šių lėšų panaudoti negalės, nes VMI BUAB „Jurega“ bankroto byloje netgi nėra pareiškęs kreditorinio reikalavimo. Pareiškėjas pabrėžė, jog grąžintina mokesčių permoka turi būti įtraukta į bankrutuojančios įmonės turtą, skirtą šios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovui 2014 m. liepos 17 d. rašte nurodė, jog papildomų dokumentų pateikti nėra galimybės, nes buvęs bendrovės vadovas nėra jų perdavęs bankroto administratoriui, ir paprašė vadovautis VMI turimais dokumentais.

Nepaisant to, atsakovas vis tiek atsisakė grąžinti permoką. Šiuo aspektu pareiškėjas papildomai nurodė, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, jog nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik bankroto administratoriui. Todėl nagrinėjamu atveju atsakovas, atsisakydamas grąžinti mokesčių permoką, neteisėtai disponuoja bankrutuojančios įmonės lėšomis ir nepagrįstai atsisako jas grąžinti.

Atsakovas VMI atsiliepime į skundą (b. l. 13–15) su skundu nesutiko.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu (b. l. 47–50) pareiškėjo skundą atmetė, taip pat priteisė iš pareiškėjo valstybės naudai 100 Lt žyminio mokesčio. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. vasario 25 d. nutartimi (b. l. 68–73), pareiškėjo BUAB „Jurega“ apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, minėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs administracinę bylą, 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu (b. l. 114–118) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Visų pirma, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-182-438/2016 konstatavo, jog VMI reikalavimas pareiškėjui pateikti papildomus finansinės atskaitomybės dokumentus buvo pagrįstas bei teisėtas, o ginčijamas atsakovo sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl šie aspektai šioje administracinėje byloje iš naujo neanalizuotini ir dėl jų pakartotinai nepasisakoma. Atitinkamai teismas nurodė, kad ginčas nagrinėjamoje byloje iš esmės yra kilęs dėl įrodymų vertinimo, t. y., ar byloje pateikti pakankami įrodymai, pagrindžiantys prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą, dėl ko prašoma grąžinti permoka turi būti grąžinta pareiškėjui, ar priešingai, pareiškėjas, kuriam kyla pareiga pagrįsti prašymo grąžinti permoką pagrįstumą, tokių dokumentų nepateikė, todėl permoka jam negali būti grąžinta. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentavo, jog nustačius, kad pareiškėjas turėjo galimybę pateikti atsakovo prašomus dokumentus, tokia aplinkybė reikštų, jog pareiškėjas jam tenkančios pareigos tinkamai neįvykdė, o tuo pačiu galimai neįrodė ir prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumo. Kitu atveju, nustatančius, kad pareiškėjas neturėjo objektyvios galimybės pateikti atsakovo prašomus dokumentus, tokia aplinkybė reikštų, jog pareiškėjas aptariamą pareigą įvykdė savo galimybių ribose, o prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumas turėtų būti vertinamas, remiantis visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, būtent tiesioginiais įrodymais (buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės dokumentais, kurie yra išlikę pas šalis ir pan.), ir netiesioginiais įrodymais (visomis kitomis faktinėmis aplinkybėmis, pavyzdžiui, pas kitus ūkio subjektus, buvusius UAB „Jurega“ verslo partnerius, turimais buhalterinės apskaitos dokumentais; kreditorinių reikalavimų bankroto byloje pareiškimais ir pan.).

Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje yra pateikta informacija, jog pareiškėjas iki bankroto bylos iškėlimo (2014 m. kovo 14 d.) nėra pateikęs visų teisės aktuose numatytų pateikti deklaracijų ir apyskaitų, po bankroto bylos iškėlimo pareiškėjo vadovas bankroto administratoriui nėra pateikęs dokumentų, kuriuos jis privalėjo perduoti pagal ĮBĮ reikalavimus, jam už tai taikytos poveikio priemonės. Nors šios aplinkybės leidžia teigti, kad mokesčių administratoriaus nurodomi dokumentai nebuvo pateikti dėl buvusio pareiškėjo vadovo kaltės, teismo vertinimu, šių aplinkybių buvimas neleidžia teigti, jog pareiškėjui turi būti grąžinta prašoma permoka.

Teismas pabrėžė, kad MAĮ 87 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog: „Mokesčių administratorius turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą šio Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Jei mokesčių administratorius nustato, kad prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumui patikrinti būtini papildomi dokumentai, jis ne vėliau kaip per 10 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos nurodo mokesčių mokėtojui pateikti trūkstamus dokumentus ir nustato jų pateikimo terminą.

Jei dėl mokesčio permokos grąžinimo bus atliekamas mokestinis patikrinimas, šis patikrinimas turi būti pradėtas per 5 dienas nuo šio straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytų terminų pabaigos dienos.“ Taigi, pagal minėtą normą, mokesčių administratorius turi įsitikinti, kad dėl mokesčių mokėtojo atliktų ūkinių operacijų susidarė mokesčio permoka (įstatymų leidėjas siekia užtikrinti, kad mokesčio permoka būtų reali ir apskaičiuota atitinkamų buhalterinės apskaitos ar kitų dokumentų pagrindu), mokėtojas neturi kitų įsiskolinimų, kuriems padengti pagal imperatyvius įstatymo reikalavimus pirmiausia turi būti panaudota turima mokesčio permoka, o įgyvendindamas šias savo funkcijas, mokesčių administratorius gali reikalauti papildomų dokumentų, būtinų aptartoms aplinkybėms nustatyti.

Pareiga įrodyti permokos realumą, kaip konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tenka mokesčių mokėtojui, o ne mokesčių administratoriui. Būtent mokesčių mokėtojas disponuoja informacija apie vykdytas ūkines operacijas, santykius su kitais ūkio subjektais, tuo tarpu mokesčių administratorius aptarta informacija, išskyrus deklaracijose ir apyskaitose deklaruotus suvestinius duomenis, nedisponuoja. Todėl mokesčių mokėtojas savo poziciją dėl permokos realumo (taip pat informaciją apie mokestinius laikotarpius, už kuriuos nėra pateiktos būtinos deklaracijos ir apyskaitos) turi teisę grįsti bet kokia leistina įrodomąja medžiaga.

Tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo atstovas šios pareigos neįvykdė, apsiribodamas teigimu, kad prašomi pateikti dokumentai nepateikti dėl pareiškėjo buvusio vadovo neveikimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad jokių kitų aktyvių veiksmų, kuriais būtų siekiama įrodyti permokos susidarymo realumą ar sudaryta galimybė mokesčių administratoriui susipažinti su duomenimis ir informacija, susijusia su tais mokestiniais laikotarpiais, už kuriuos nebuvo pateiktos mokesčių deklaracijos / apyskaitos (ĮBĮ 11 str. 5 d. 16 p.), pareiškėjo atstovas neatliko.

Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad ūkio subjekto bankroto procedūra yra specifinė įmonės procedūra, tačiau ji nesudaro pagrindo tokį statusą turinčiam ūkio subjektui, siekiančiam susigrąžinti deklaruotą mokesčio permoką (skirtumą), taikyti kitokias permokos (skirtumo) grąžinimo taisykles, nei kitiems mokesčių mokėtojams, priešingu atveju, būtų pažeistas mokesčių mokėtojų lygybės principas (MAĮ 7 str.). Kitaip vertinant įmonės bankroto administratoriaus pareigas, susidarytų situacija, kai netinkamai mokestines pareigas vykdžiusių mokesčių mokėtojų padėtis taptų geresnė už mokesčių mokėtojų, vykdančių savo pareigas pagal teisės aktus ir tinkamai bei laiku teikiančių visus finansinės atskaitomybės dokumentus ir deklaracijas.

Nors pareiškėjas skunde teismui teigė, kad mokesčių administratorius pagal savo turimus duomenis (deklaracijas ir kt.) yra apskaitęs mokesčių permoką, todėl, mokesčių mokėtojui pareikalavus, turi pareigą ją grąžinti, teismas pažymėjo, jog mokesčio deklaracija – tai mokesčių mokėtojo pateikiamas mokesčių administratoriui dokumentas, kuriame nurodoma informacija apie mokesčių mokėtojo apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys (MAĮ 2 str. 8 p.).

Tačiau vien tai, kad mokesčių mokėtojas deklaracijoje deklaruoja grąžintiną mokesčio sumą ir šie duomenys yra apskaitomi mokesčių administratoriaus duomenų bazėje, nesudaro pagrindo pripažinti, jog realiai egzistuoja mokesčio permoka, t. y., kad mokesčių mokėtojas yra sumokėjęs per didelę mokesčio sumą (MAĮ 2 str. 12 p.). Teismas akcentavo, kad deklaracijoje deklaruoti duomenys yra pagrindžiami tik pateikus pirminius apskaitos ar kitus dokumentus.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, mokesčių mokėtojų lygybės principu, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus ir panaikinti VMI 2014 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (20.16-06)-331-75329. Atitinkamai, netenkinus reikalavimo panaikinti skundžiamą VMI 2014 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (20.16-06)-331-75329, pareiškėjo išvestinis reikalavimas dėl VMI įpareigojimo atlikti veiksmus taip pat negali būti tenkinamas.

III. Pareiškėjas BUAB „Jurega“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Ekvalda“, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 121–123), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti VMI 2014 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (20.16-06)-331-75329 ir įpareigoti VMI grąžinti 1 006,14 Eur (3 474 Lt) mokesčio permoką pareiškėjui, taip pat priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas pažymi, kad byloje kilęs ginčas yra susijęs su įrodymų vertinimu, t. y., ar byloje pateikti atitinkami įrodymai, kurie patvirtinta, jog pareiškėjas neturėjo realių galimybių įvykdyti mokesčių administratoriaus prašymą pateikti dokumentus, pagrindžiančius prašymo grąžinti permoką pagrįstumą, ar priešingai, byloje pateikti atitinkami įrodymai, kurie patvirtinta, kad pareiškėjas turėjo galimybę įvykdyti pareigą pagrįsti prašymo grąžinti permoką pagrįstumą, tačiau to nepadarė. Šiuo aspektu pareiškėjas akcentuoja, kad jis ne dėl savo valios / kaltės negalėjo pateikti VMI prašomų dokumentų, susijusių su mokesčio permokos (skirtumo) susidarymu ir grąžinimu, kadangi pareiškėjo bankroto administratoriui jokie įmonės finansiniai, buhalteriniai dokumentai ir turtas nebuvo bei iki šiol nėra perduoti buvusio įmonės valdymo organo.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad bankroto administratorius visais įmanomais būdais bandė atgauti įmonės buhalterinius dokumentus, t. y. visais žinomais adresais siuntė laiškus dėl dokumentų ir turto perdavimo, kurie grįždavo kaip neįteikti, buvo bandoma susisiekti telefonu ir kitomis ryšio priemonėmis, tačiau surasti vienintelio pareiškėjo akcininko ir buvusio direktoriaus, kad šis perduotų įmonės dokumentus, bankroto administratoriui nepavyko. Pareiškėjas nurodo, jog aplinkybė, kad įmonės dokumentai ir turtas nėra perduoti bankroto administratoriui, yra nustatyta įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-37777-141/2016, kuriuo pareiškėjui iš buvusio įmonės direktoriaus dėl neperduotų įmonės buhalterinių dokumentų buvo priteistas žalos atlyginimas.

Be to, vykdant išieškojimą, antstolė areštavo buvusiam įmonės direktoriui priklausančią transporto priemonę ir pareikalavo ją pristatyti apžiūrai, tačiau minėtas asmuo šio antstolės patvarkymo nevykdė, o už tai jam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartimi (byla Nr. 2VP-27138-872/2016) buvo paskirta bauda. Kartu paaiškino, kad bankroto administratorius pagal VMI administruojamos EDS sistemos duomenis nustatė, jog pareiškėjo vardu deklaracijas yra teikęs ir UAB „Added Value“, teikiančios apskaitos paslaugas, vadovas, su kuriuo susisiekus, pastarasis nurodė, kad pas juos įmonėje nėra likusių jokių pareiškėjo apskaitos dokumentų, o pirminių apskaitos dokumentų jie apskritai nebuvo gavę.

Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas dėl minėtų aplinkybių nepasisakė ir jų neįvertino.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 126–129) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasis MAĮ 87 straipsnio 5 ir 6 dalimis bei ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punktu, atsakovas pažymi, kad mokesčių administratoriui yra suteikta teisė patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą. Tuo tarpu įmonės bankroto administratoriui yra nustatyta pareiga suteikti galimybę mokesčių administratoriui atlikti dokumentų patikrinimus ir revizijas duomenims, teiktiniems nepateiktose mokesčių deklaracijose ar kituose dokumentuose, nustatyti. Taigi, darytina išvada, kad pareiga įrodyti prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą tenka bankrutuojančios įmonės administratoriui, o jam šios pareigos neįvykdžius, įmonė praranda teisę į mokesčio permoką.

Atsižvelgęs į tai, atsakovas nurodo, jog nagrinėjamu atveju, pareiškėjui nepateikus deklaracijų, nėra galimybės nustatyti, ar per šį laikotarpį neatsirado pareiškėjo mokestinė nepriemoka, kuriai padengti pagal MAĮ 87 straipsnio 5 dalį turi būti įskaityta pareiškėjo turima mokesčio permoka. Atsakovas akcentuoja, kad tokiu atveju, kai mokesčių administratoriui nėra pateiktos pagal teisės aktų reikalavimus privalomos pateikti deklaracijos, apyskaitos ir pan., turi būti vertinama, ar mokesčių mokėtojo atstovas (bankroto administratorius) veikė pagal savo galimybes, o tuo atveju, jeigu jis negalėjo pateikti deklaracijų dėl objektyvių priežasčių, permokos susidarymo pagrįstumas turi būti vertinamas, remiantis visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (apskaitos dokumentais, faktinėmis aplinkybėmis, pas kitus ūkio subjektus esančiais dokumentais).

Atitinkamai pareiga įrodyti permokos realumą tenka mokesčių mokėtojui, disponuojančiam informacija apie vykdytas ūkines operacijas, santykius su kitais ūkio subjektais, o ne mokesčių administratoriui, nes jis aptarta informacija, išskyrus deklaracijose ir apyskaitose deklaruotus suvestinius duomenis, nedisponuoja. Atsakovas pabrėžia, kad mokesčių mokėtojas savo poziciją dėl permokos realumo, nepriemokų nebuvimo (taip pat informaciją apie mokestinius laikotarpius, už kuriuos nėra pateiktos būtinos deklaracijos ir apyskaitos) turi teisę grįsti bet kokia leistina įrodomąja medžiaga.

Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo bankroto administratorius apsiribojo tik teiginiais, kad buvę įmonės vadovai nėra perdavę įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, o jokių kitų aktyvių veiksmų, kuriais būtų siekiama įrodyti aplinkybes, reikalingas mokesčio nepriemokai / skirtumui pagrįsti, ar sudaryta galimybė mokesčių administratoriui susipažinti su duomenimis ir informacija, susijusia su tais mokestiniais laikotarpiais, už kuriuos nebuvo pateiktos mokesčių deklaracijos, neatliko. VMI pažymi, kad ūkio subjekto bankroto procedūra yra specifinė įmonės procedūra, tačiau ji nesudaro pagrindo tokį statusą turinčiam ūkio subjektui, siekiančiam susigrąžinti deklaruotą mokesčio permoką (skirtumą), taikyti kitokias permokos (skirtumo) grąžinimo taisykles, nei kitiems mokesčių mokėtojams, priešingu atveju, būtų pažeistas mokesčių mokėtojų lygybės principas (MAĮ 7 str.).

Taigi, kitaip vertinant įmonės bankroto administratoriaus pareigas, susidarytų situacija, kai netinkamai mokestines pareigas vykdžiusių mokesčių mokėtojų padėtis taptų geresnė už mokesčių mokėtojų, vykdančių savo pareigas pagal teisės aktus ir tinkamai bei laiku teikiančių visus finansinės atskaitomybės dokumentus bei deklaracijas. Šiame kontekste atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nepateikęs visų privalomų pateikti mokesčių administratoriui deklaracijų ir kitų dokumentų, neįrodė prašomos grąžinti permokos pagrįstumo, t. y., jog neturi priešpriešinių vienarūšių įskaitymų, todėl mokesčių administratorius pagrįstai atsisakė grąžinti pareiškėjui prašomą mokesčio permoką (skirtumą).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2014 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. (20.16-06)-331-75329, kuriuo buvo nuspręsta netenkinti pareiškėjo 2014 m. liepos 4 d. prašymo ir negrąžinti jam mokesčio permokos – 3 474 Lt, teisėtumo bei pagrįstumo. Šį sprendimą atsakovas iš esmės grindė tuo, kad pareiškėjas nepateikė VMI reikalautų dokumentų, kurie yra susiję su mokesčio permokos (skirtumo) susidarymu ir grąžinimu. Tačiau pareiškėjas su tokiu VMI sprendimu nesutinka, argumentuodamas tuo, jog pareiškėjo bankroto administratorius dėjo visas pastangas, kad pareiškėjo apskaitos dokumentai būtų gauti ir juos būtų galima pateikti mokesčių administratoriui, tačiau dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių aplinkybių apskaitos dokumentai nebuvo rasti ir pareiškėjas neturi galimybės juos pateikti / atkurti.

Šiame kontekste, visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 25 d. nutartyje, priimtoje šioje administracinėje byloje (b. l. 68–73), detaliai išnagrinėjęs bylai aktualų teisinį reglamentavimą, be kita ko, padarė išvadą, jog nustačius, kad pareiškėjas neturėjo objektyvios galimybės pateikti atsakovo prašomus dokumentus, tokia aplinkybė reikštų, kad pareiškėjas savo galimybių ribose įvykdė pareigą įrodyti prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą, o tokiu atveju prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumas turėtų būti vertinamas remiantis visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, būtent tiesioginiais įrodymais (buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės dokumentais, kurie yra išlikę pas šalis ir pan.) ir netiesioginiais įrodymais (visomis kitomis faktinėmis aplinkybėmis, pvz., pas kitus ūkio subjektus, buvusius UAB „Jurega“ verslo partnerius, turimais buhalterinės apskaitos dokumentais, kreditorinių reikalavimų bankroto byloje pareiškimais ir pan.). Be to, minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad bylai aktualus teisinis reguliavimas įrodinėjimo naštos paskirstymo prasme lemia, jog pareiga įrodyti prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą tenka bankrutuojančios įmonės administratoriui, o jam šios pareigos neįvykdžius, jis, kaip taisyklė, praranda teisę į mokesčio permoką.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, siekdamas pagrįsti aplinkybę, jog neturi objektyvių galimybių pateikti VMI prašomus dokumentus (duomenis), paaiškino teismui, jog vieninteliam pareiškėjo akcininkui ir buvusiam direktoriui visais žinomais adresais siųsti laiškai, siekiant atgauti įmonės buhalterinius dokumentus, grįždavo neįteikti, telefonu ar kitomis ryšio priemonėmis minėto asmens surasti taip pat nepavyko. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-37777-141/2016 pareiškėjui iš buvusio įmonės direktoriaus dėl neperduotų įmonės buhalterinių dokumentų buvo priteistas žalos atlyginimas, tačiau nurodytas asmuo antstolės patvarkymų vykdant išieškojimą nevykdė, už tai jam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartimi (byla Nr. 2VP-27138-872/2016) buvo paskirta bauda.

Pareiškėjas kartu paaiškino, kad nustačius, jog pareiškėjo vardu deklaracijas yra teikęs ir UAB „Added Value“, teikiančios apskaitos paslaugas, vadovas, bankroto administratorius su juo susisiekė, tačiau pastarasis nurodė, kad pas juos įmonėje nėra likusių jokių pareiškėjo apskaitos dokumentų, o pirminių apskaitos dokumentų jie apskritai nebuvo gavę. Pabrėžtina, jog byloje yra pateikti nurodytas aplinkybes patvirtinantys duomenys (b. l. 3–4, 89–93, 102–108). Tačiau jokių kitų duomenų, pagrindžiančių paties prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą, pareiškėjas (jo atstovas) nepateikė.

Taigi, teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi bylos medžiagą ir ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas (pareiškėjo atstovas), apsiribodamas ir įrodinėdamas tik tą aplinkybę, kad atsakovo prašomų pateikti dokumentų nepateikė dėl pareiškėjo buvusio vadovo neveikimo, neįvykdė jam dar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-182-438/2016 konstatuotos tenkančios pareigos įrodyti paties prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą, nors, kaip minėta, tokiu atveju prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumas turėtų būti vertinamas, remiantis visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, būtent tiesioginiais įrodymais (buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės dokumentais, kurie yra išlikę pas šalis ir pan.) ir netiesioginiais įrodymais (visomis kitomis faktinėmis aplinkybėmis, pvz., pas kitus ūkio subjektus, buvusius UAB „Jurega“ verslo partnerius, turimais buhalterinės apskaitos dokumentais, kreditorinių reikalavimų bankroto byloje pareiškimais ir pan.).

Taigi, nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad pareiškėjas (jo atstovas) neįrodė prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumo, todėl VMI skundžiamu 2014 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. (20.16-06)-331-75329 pagrįstai ir teisėtai nusprendė negrąžinti BUAB „Jurega“ prašomos mokesčio permokos, o pirmosios instancijos teismas atitinkamai pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo skundą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo prašymo priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija akcentuoja, jog pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, t. y. sprendimas nėra priimamas pareiškėjo naudai, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Jurega“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius