N-575-722-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. N575-722/2012

Teisminio proceso Nr. 4-62-3-00743-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 45.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal S. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutarimo J. Z. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. J. Z. administracinėn atsakomybėn patrauktas už tai, kad jis 2010 m. rugpjūčio 23 d., apie 13.55 val., Kalvarijos savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime, vairuodamas automobilį Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo neatsargus, nepasirinko saugaus greičio ir atstumo, dėl ko nespėjo sustoti ir atsitrenkė į ta pačia kryptimi važiavusią bei sustojusią transporto priemonę, įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės. Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad tokiais veiksmais J. Z. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 132 ir 133 punktų reikalavimus, už tai atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus (toliau – ir Institucija) 2010 m. rugsėjo 9 d. nutarimu J. Z. už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 5 mėnesiams.

Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 16 d. nutarimu minėtą Institucijos nutarimą panaikino ir administracinio teisės pažeidimo bylą J. Z. atžvilgiu dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nutraukė. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamo eismo įvykio dalyvių paaiškinimai yra prieštaringi, o teismo posėdyje apklausti liudytojai M. P. ir J. K. patvirtino administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teiginį, jog kito automobilio Volvo 740, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas S. P., atbuline eiga tyčia trenkėsi į už jo sustojusį J.

Z. vairuojamą automobilį. Taip pat pabrėžė, kad policijos pareigūnas S. V. patvirtino, jog J. Z. kaltino S. P. važiavus atbuline eiga, be to, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad apie eismo įvykį policijai pranešė administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, o ne S. P., kaip jis nurodė savo rašytiniame paaiškinime. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog byloje esantys įrodymai (administracinio teisės pažeidimo protokolas, eismo įvykio vietos schema, papildomi duomenys apie eismo įvykį, S. P. paaiškinimai ir policijos pareigūno S. V. tarnybinis pranešimas) laikyti nepatikimais.

Atkreipė dėmesį, kad siekiant nustatyti, koks buvo transporto priemonių susidūrimo mechanizmas, nagrinėjamu atveju buvo paskirta autotechninė ekspertizė, kurios metu ekspertas pateikė išvadą, jog automobilio Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimai tikėtina buvo padaryti automobiliui Volvo 740, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), judant atbulam, kai priekabos sukabintuvo nuožulni sritis pradžioje įsirėžė į automobilio Audi priekinį bamperį ties kairiuoju žibintu, po to užslinko ant automobilio Audi bamperio ir sudaužė žibintą.

Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad tikėtina, jog nagrinėjamo eismo įvykio kilimą sąlygojo tai, kad automobilio Volvo vairuotojas S. P., pajudėdamas atbulas, neįsitikino, jog tai daryti saugu. Teismas pabrėžė, kad minėto ekspertizės akto išvados pagrįstos eismo įvykio vietos schema, taip pat nuotraukomis, automobilių išorinių sugadinimų pobūdžiu ir išsidėstymu, jos atitinka liudytojų M. P. ir J. K. parodymus, todėl laikytinos patikimomis ir atitinkančiomis byloje esančią medžiagą. Atsižvelgiant į tai, padarė išvadą, jog pagrindine sąlyga nagrinėjamam eismo įvykiui kilti buvo S. P., o ne J.

Z. veiksmai. Pažymėjo, kad byloje nėra surinkta patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pažeidė KET 9, 132 ir 133 punktų reikalavimus ir padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą.

II. Apeliaciniu skundu S. P. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutarimą ir priimti naują sprendimą. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas visapusiškai neišnagrinėjus visų bylai reikšmingų aplinkybių ir netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Pažymi, jog teismas nenurodė jokių priežasčių, kodėl policijos pareigūno S. V. tarnybinis pranešimas ir eismo įvykio vietos schema bei papildomi duomenys apie eismo įvykį yra prieštaringi ir laikyti nepatikimais. Taip pat nurodo, kad liudytojo M. P. ir administracinėn atsakomybėn patraukto J. Z. parodymai prieštaringi, kadangi M. P. nurodė įvykio metu nematęs degančių S. P. vairuojamo automobilio atbulinės eigos žibintų, o administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo tvirtino juos matęs. Teigia, jog eismo įvykio vietos schema ir policijos pareigūno S. V. tarnybinis pranešimas patvirtina, kad automobiliai buvo apgadinti stabdant J. Z. vairuojamam automobiliui Audi, kai šio automobilio priekinė dalis nuo stabdymo buvo labiau prigludusi prie važiuojamosios dalies. Atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamas eismo įvykis įvyko 2010 m. rugpjūčio 23 d., o ekspertizė buvo atlikta tik 2011 m. kovo 23 d., be to, ekspertas negalėjo tinkamai įvertinti eismo įvykio aplinkybių, nes ekspertizė buvo atlikta remiantis tik byloje esančiomis nuotraukomis, neapžiūrėjus pačių automobilių ir eismo įvykio vietos, o ekspertizės akte padaryta tik tikėtina, bet ne kategoriška išvada, tačiau teismas to nevertino.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo skundą tenkinti ir panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutarimą. Mano, kad nagrinėjamu atveju Institucijos nutarimu J. Z. administracinė nuobauda už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas turėjo remtis byloje esančių įrodymų visuma, o ne tik autotechninės ekspertizės išvada, kuri yra nekategoriška.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn patrauktas J. Z. prašo skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutarimą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir priėmė teisingą sprendimą. Nurodo, jog jis arba liudytojas M. P. galėjo klysti dėl to, ar nagrinėjamo įvykio metu degė S. P. vairuojamo automobilio atbulinės eigos žibintai, kadangi viskas vyko labai greitai ir asmuo buvo susijaudinęs dėl įvykusio incidento, tačiau jų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių visiškai sutampa. Taip pat pabrėžia, kad kurį laiką sankryžoje už S. P. vairuojamo automobilio stovėjo dėl to, jog reikėjo praleisti pagrindiniu keliu važiuojančias transporto priemones, o vėliau neapvažiavo minėto automobilio, nes lenkti sankryžoje yra draudžiama. Be to, atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju kyla klausimas, ar policijos pareigūnas S. V. pagal turimą išsilavinimą, technines žinias ir kompetenciją galėjo atlikti eismo įvykio aplinkybių analizę ir nustatyti eismo įvykio kilimo aplinkybes. Pažymi, jog aukštąjį inžinerinį išsilavinimą, eismo įvykių tyrimo bei transporto trasologijos eksperto kvalifikaciją ir 26 metų ekspertinio darbo stažą turinčio eksperto pateiktame ekspertizės akte nurodyta, kad nagrinėjamo eismo įvykio metu automobilio Volvo sukabintuvo nuožulni sritis pradžioje įsirėžė į automobilio Audi priekinį bamperį ties kairiuoju žibintu, po to užslinko ant automobilio Audi bamperio ir sudaužė žibintą, kas visiškai paneigia policijos pareigūno iškeltą versiją dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vairuoto automobilio priekinės dalies palinkimo žemyn stabdymo metu. Juolab kad automobiliui Volvo staigiai pajudant atbuline eiga, jo galinė dalis pakyla. Nurodo, jog S. P. tikrąsias nagrinėjamo eismo įvykio aplinkybes papasakojo J. K., kuris tai patvirtino duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju J. Z. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 Lt iki 200 Lt arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 6 mėnesių, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo 1 000 Lt iki 2 000 Lt.

Apeliaciniame skunde iš esmės keliamas pirmosios instancijos teismo nutarimo pagrįstumo klausimas, teigiama, kad teismas nepagrįstai panaikino Institucijos nutarimą ir nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą J. Z. atžvilgiu dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, kadangi byloje esančių įrodymų pakanka jo kaltei dėl minėto pažeidimo padarymo konstatuoti.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju negalima teigti, jog J. Z. pažeidė KET 9, 132 ir 133 punktų reikalavimus bei padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą. Priimdamas ginčijamą nutarimą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Todėl administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl asmens kaltumo turi būti pašalinti tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes.

Pažymėtina, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas J. Z. ir tiesiogiai nagrinėjamame įvykyje dalyvavęs liudytojas M. P. tiek pirminiuose savo 2010 m. rugpjūčio 23 d. rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 17, 18), tiek duodami parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 48-49) kategoriškai teigė, jog nagrinėjamo įvykio metu būtent S. P. vairuojamas automobilis Volvo 740, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), staiga pajudėjo atbulas ir atsitrenkė į stovintį J. Z. vairuojamą automobilį Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu S. P. savo 2010 m. rugpjūčio 23 d. rašytiniame paaiškinime (b. l.

16) tvirtino, kad minėto įvykio metu į prie sankryžos stovintį jo vairuojamą automobilį Volvo atsitrenkė J. Z. vairuojamas automobilis Audi. Atitinkamai policijos pareigūnas S. V. savo tarnybiniame pranešime (b. l. 13), apžiūrėjęs įvykio vietoje stovinčius automobilius, nurodė, jog automobiliai buvo apgadinti automobiliui Audi stabdant, kai šio automobilio priekinė dalis nuo stabdymo buvo labiau prigludusi prie važiuojamosios dalies. Pabrėžtina, kad jokių kitų J. Z. kaltę pagrindžiančių įrodymų byloje nėra. Taigi, įvertinęs tai, kad byloje esantys įrodymai ir liudytojų parodymai prieštaringi, taip pat nustatęs, jog patvirtinti ar paneigti nagrinėjamo eismo įvykio dalyvių nurodytas aplinkybes reikalingos specialios žinios, Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 16 d. nutartimi (b. l. 61-62) nusprendė paskirti eismo įvykio ekspertizę.

Kaip matyti iš byloje esančio Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. kovo 23 d. ekspertizės akto Nr. 11-3225(10) (b. l. 70-73), Lietuvos teismo ekspertizės centro Techninių ekspertizių skyriaus vyriausiasis ekspertas V. Š., turintis aukštąjį inžinerinį išsilavinimą, eismo įvykių tyrimo ir transporto trasologijos eksperto kvalifikaciją bei 26 metų ekspertinio darbo stažą, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingos išvados davimą, atlikęs nagrinėjamo eismo įvykio ekspertizę, be kita ko, nustatė, jog automobilio Audi A6, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini), priekinio bamperio plastikinės apdailos nubraukimo forma ir pobūdis duoda pagrindą teigti, kad šis nubraukimas buvo padarytas kontaktuojant automobilio Volvo 740, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekabos rutulinio sukabintuvo apatinei daliai, kuri slydo automobilio Audi apdailos paviršiumi ir po to įlindo į žibinto vidų. Lygiagrečios braukimo trasos, sutampančios su nubraukimo kryptimi, buvo padarytos automobiliui Volvo, tikėtina, judant atbulam, kai priekabos sukabintuvo nuožulni sritis pradžioje įsirėžė į automobilio Audi priekinį bamperį ties kairiuoju žibintu, po to užslinko ant automobilio Audi bamperio ir sudaužė žibintą.

Šiuo atveju, jeigu automobilis Audi būtų atsitrenkęs į automobilio Volvo galinę dalį, kai tarp automobilių išilginių ašių buvo smailus apie 10 laipsnių kampas, automobilio Volvo sukabintuvas, slinkdamas automobilio Audi bamperiu, turėjo padaryti ne nubraukimo kryptimi išsidėsčiusias, o įžambias, žiūrint iš automobilio priekio, iš dešinės į kairę nukreiptas braukimo trasas. Tai įvertinęs, ekspertas padarė išvadą, kad tikėtina, jog nagrinėjamo eismo įvykio kilimą sąlygojo aplinkybė, kad automobilio Volvo 740, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas S. P., pajudėdamas atbulas, neįsitikino, jog tai daryti saugu. Taigi, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius duomenis, pagrįstai padarė išvadą, jog iš teismui pateiktų įrodymų ir asmenų parodymų negalima spręsti, kad J. Z. pažeidė KET 9, 132 ir 133 punktų reikalavimus bei padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą. Teismas ėmėsi visų būtinų priemonių byloje esantiems prieštaravimams pašalinti, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė aplinkybes, kuriomis grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdžiuose ištirtus įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

S. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius