2016-05-19 Nr. AB-11128-3-63-3-01560-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-84-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01560-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šilutės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. prašymą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šilutės rajono savivaldybės administracijos, ir Šilutės rajono savivaldybės administracijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. spalio 29 d. prašymu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šilutės rajono savivaldybės administracijos, ir Šilutės rajono savivaldybės administracijos jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 16 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (b. l. 4–7).

Prašyme nurodė, kad nuo 2012 m. liepos 16 d. pareiškėjas yra valstybės tarnautojas (A lygis, 8 kategorija, trečia kvalifikacinė klasė). Teigė, jog 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymui (Žin., 2009, Nr. 91-3918), laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 16 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. už suteiktą trečią kvalifikacinę klasę jam buvo mokamas sumažintas priedas, tai yra ne 15 procentų, o 10 procentų. Vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Nurodė, kad vadovaujantis neteisėtomis pripažintomis Valstybės tarnybos įstatymo normomis jam buvo skaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis, tuo pažeidžiant jo teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Atsakovo Šilutės rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) atsiliepime (b. l. 11–13) nurodyta, kad atsakovas ginčą palieka spręsti teismo nuožiūra. Pažymėjo, kad darbo užmokesčio dalies pareiškėjui neišmokėjimą sąlygojo ne Šilutės rajono savivaldybės administracijos veiksmai, o valstybėje nustatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujantis teisinis reguliavimas, dėl kurio pareiškėjas negavo prašomo priteisti darbo užmokesčio, todėl manė, kad atsakove turi būti ne Šilutės rajono savivaldybės administracija, o Lietuvos valstybė. Nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatuota, jog įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir valstybė per protingą laiką juos turi teisingai kompensuoti. Pažymėjo, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. nustatytas terminas atitinkamos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo tvarkai parengti, tai yra atitinkamas teisėkūros subjektas ėmėsi reikalingų teisėkūros veiksmų, nustatant visiems valstybės tarnautojams susidariusių patiktų praradimų kompensavimo būdus ir periodiškumą. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu patenkinus pareiškėjo prašymą, priteistos sumos sumokėjimą prašė išdėstyti dalimis, tai yra laikui, kiek truko prieštaraujančiomis pripažintų įstatymo nuostatų taikymas pareiškėjo atžvilgiu (1 m. ir 1 mėn.), nes visi įstaigos valstybės tarnautojai turi vienodą interesą susigrąžinti negautas lėšas, todėl staigus vienų valstybės tarnautojų skundų patenkinimas, sudarytų finansinių nepatogumų įstaigai ir apsunkintų atsiskaitymą su kitais valstybės tarnautojais.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies: priteisė iš Šilutės rajono savivaldybės administracijos 1392,23 Lt darbo užmokesčio nepriemoką (gyventojų pajamų, valstybinio socialinio draudimo ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti) M. B.. Įpareigojo Šilutės rajono savivaldybės administraciją M. B. priteistą 1392,23 Lt darbo užmokesčio nepriemoką išmokėti per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Prašymą dalyje dėl reikalavimo 3538,34 Lt darbo užmokesčio nepriemoką priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šilutės rajono savivaldybės administracijos, atmetė.

Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalies, 24 straipsnio 2 dalies (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) nuostatomis. Pritaikius 25 straipsnio 3 dalies ir 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2011 m. lapkričio 22 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatas, pareiškėjui buvo nustatytas sumažintas priedas už suteiktą kvalifikacinę klasę ir buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis. Pagal byloje esančius duomenis, taikant nurodytas nuostatas, per laikotarpį nuo 2012 m. liepos 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėta 522,54 Lt darbo užmokesčio suma, už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. – iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – 869,69 Lt darbo užmokesčio suma (b. l. 20–21). Viso pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio dalis sudaro 1392,23 Lt sumą.

Teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013. Nagrinėjamu atveju teismas neišvengiamai yra saistomas Konstitucijos 110 straipsnio imperatyvų bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų. Tai reiškia, jog nepašalinus nustatyto pažeidimo mokant pareiškėjai sumažintą darbo užmokestį pagal antikonstitucinius aktus, ir toliau taikant antikonstitucinėmis pripažintas įstatymų nuostatas, būtų pažeistos Konstitucijos bei ABTĮ normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, jog pažeistos asmens teisės pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai turi būti ginamos.

Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas atliko savo, kaip valstybės tarnautojos, pareigas, už kurių atlikimą nebuvo teisingai atlyginta. Vadinasi, būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti valstybės tarnautojui už jo atliktą darbą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 14 dalį darbdavys – valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga. Ginčo laikotarpiu pareiškėjos darbdavio funkcijas įgyvendino Šilutės rajono savivaldybės administracija, kurioje pareiškėjas dirbo Civilinės, priešgaisrinė ir gyventojų saugos skyriaus vyriausiojo specialisto-savivaldybės gydytojo pareigose. Šilutės rajono savivaldybės administracijai, taikant antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatas, pareiškėjai mokant darbo užmokestį už atliktą darbą, pareiškėjas patyrė praradimus. Nors pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo darbo užmokesčio valstybės tarnautojams mokėjimo klausimus, nagrinėjamu atveju nėra keliamas žalos atlyginimo klausimas, o sprendžiama tik dėl reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Tokios nuostatos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atsižvelgęs į tai, kas aukščiau išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad už netinkamą atlikto darbo apmokėjimą tiesiogiai atsakinga įstaiga, turėjusi pareigą mokėti darbo užmokestį, o būtent – Šilutės rajono savivaldybės administracija. Pareiškėjui neišmokėtą 1392,23 Lt darbo užmokesčio sumą priteisė iš atsakovės Šilutės rajono savivaldybės administracijos, o reikalavimą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šilutės rajono savivaldybės administracijos, atmetė kaip nepagrįstą.

Atsižvelgęs į atsakovo Šilutės rajono savivaldybės administracijos prašymą pareiškėjo skundo tenkinimo atveju, pareiškėjui priteistos sumos sumokėjimą išdėstyti, ir įvertinęs susidariusią situaciją, teismas sprendė, kad siekiant nepakenkti veiksmingai pareiškėjos teisių apsaugai, įpareigojimas išmokėti nustatytą darbo užmokesčio nepriemoką turi būti įgyvendintas per konkretų protingą terminą. Atsižvelgęs į aplinkybę, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, vertindamas valstybės (savivaldybės) biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės (savivaldybės) biudžeto išlaidų sampratą, priteistinos sumos dydį, padarė išvadą, kad teismo sprendimas gali būti įgyvendintas per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III. Atsakovas Šilutės rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 31–34) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu iš esmės patvirtino Lietuvos Respublikos Seimo įgaliojimus spręsti, kaip ir kada turės būti kompensuoti patirti praradimai bei iš esmės nurodė, kad šie praradimai neturi būti pradėti kompensuoti nedelsiant po minėto nutarimo paskelbimo. Vyriausybei nurodyta parengti ir pateikti Seimui kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą iki 2014 m. gegužės 1 d. Taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, rengdama Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, numato reikalingas lėšas atkuriamai daliai teisės aktų nustatyto dydžio delspinigiams sumokėti.

Atkreipia dėmesį į Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje, kuriame nurodyta, kad teismas neturi teisinio pagrindo priteisti dėl neproporcingo mažinimo iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtų darbo užmokesčio sumų, kol Įgyvendinimo įstatymas, nustatęs atidedamąjį terminą prievolei kompensuoti praradimus, nėra panaikintas, pakeistas ar pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tuo remdamasis, atsakovas pažymi, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, nepaisant įstatymų leidėjo valios, reiškia valdžių padalijimo principo pažeidimą.

Pabrėžia, kad Šilutės rajono savivaldybės administracija, mokėdama pareiškėjai mažesnį darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., vadovavosi tuo metu galiojusiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie 2013 m. spalio 1 d. buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl administracijos veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Remdamasis išdėstytu, pažymi, kad Šilutės rajono savivaldybės administracija nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, o juo turėtų būti Lietuvos valstybė.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu teismo sprendimo įvykdymo terminu ir nurodo, kad atsakovas savo 2014 metų biudžete nėra numatęs ir neturi galimybės numatyti lėšų kompensacijoms, be to, toks sprendimas prieštarauja Konstitucinio Teismo nurodymams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui M. B. nuo 2012 m. liepos 16 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus priedo už kvalifikacinę klasę dydžius, priteisimo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojo pareigas, jam buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė. Valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių karjeros valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacinę klasę dydžius, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė pareiškėjo pažeistas teises apginti, priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl praradimų, patirtų dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo, kompensavimo.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Šilutės rajono savivaldybės administracijai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Šilutės rajono savivaldybės administracijos. Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Apeliaciniame skunde Šilutės rajono savivaldybės administracija nurodo, kad ji yra netinkamas atsakovas šioje byloje, o tinkamu atsakovu turėtų būti Lietuvos valstybė.

Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje Šilutės rajono savivaldybės administracija yra tinkamas atsakovas. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme Lietuvos valstybė, atstovaujama Šilutės rajono savivaldybės administracijos, taip pat dalyvavo kaip atsakovas. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

atsakovo Šilutės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo M. B. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan