2020-01-15 Nr. AB-996-3-62-3-00886-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-254-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00886-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas T. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovo atstovas), 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. kovo 23 d. iki 2012 m. spalio 20 d. Pravieniškių PN buvo laikomas higienos normų neatitikusiomis sąlygomis – perpildytose bendrabučio tipo patalpose, kurių apšvietimas ir temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, miegamajame kaupėsi drėgmė, buvo pelėsio, langai nebuvo sandarūs. Sanitariniame mazge nebuvo klozetų, įrengti tik tupimi tualetai, tai žemino pareiškėjo orumą. Bendrame duše nebuvo įrengtos persirengimo kabinos, dėl to kiti nuteistieji pareiškėją žemino, iš jo tyčiojosi. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, galimybių sumažėjimą, stresą, depresiją. Pareiškėjas taip pat prašė netaikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Pravieniškių PN nurodė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai jie pasireiškė, ir nuo to momento turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Byloje nėra duomenų, kad buvo suvaržytos pareiškėjo teisės susipažinti su teisės aktais ar gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos. Prašydamas netaikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino, pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių į teismą nesikreipė anksčiau ir dėl kurių praleistą senaties terminą būtų galima atnaujinti, todėl visam pareiškėjo skunde nurodytam laikotarpiui turėtų būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas.

5. Pravieniškių PN taip pat pažymėjo, kad duomenys apie pareiškėjo paskyrimus į būrius, brigadas ir gyvenamąsias patalpas ginčo laikotarpiu nėra išlikę, o duomenys apie patalpų būklę apskritai nėra kaupiami, todėl įstaiga negali jų pateikti. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad Pravieniškių PN nėra kalėjimo tipo pataisos įstaiga, ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, todėl dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus teritorijoje.

6. Pravieniškių PN pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu atlikdamas bausmę Pravieniškių PN pareiškėjas į Psichologinės tarnybos specialistus dėl orumo pažeminimo, nepatogumų, streso bei depresijos, kurią sukėlė blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Be to, pareiškėjo skundas pagrįstas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai nekonkretūs, byloje nėra įrodymų ar duomenų, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų (ne)veikimo pareiškėjui būtų kilusi žala.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškėjo T. M. skundą atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi ir nurodė, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Nors pareiškėjas skunde prašė netaikyti senaties termino, tačiau nenurodė priežasčių, dėl kurių turi būti netaikomas senaties terminas ir kodėl jis jį praleido. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimo klausimus reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo nurodytų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, nes neturėjo galimybės susipažinti su nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir dėl to praleido senaties terminą reikalavimams priteisti neturtinės žalos atlyginimą pareikšti.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į gyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje. Todėl teisiniams viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo santykiams taikomos nacionalinės teisės nuostatos (įskaitant nuostatas, reglamentuojančias senaties termino taikymą).

10. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2012 m. spalio 2 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie savo teisių pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. gegužės 2 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, patirtos skunde nurodytu laikotarpiu, priteisimo pareikšti.

III. 11. Pareiškėjas T. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 13 d. sprendimą, išnagrinėti bylą iš naujo ir priteisti pareiškėjui 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN patyrė nepatogumų, emocinį sukrėtimą ir depresiją, prašo netaikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino bei teigia, jog atlikdamas bausmę Pravieniškių PN neturėjo galimybės sužinoti apie savo teises, nes patyrė pataisos įstaigos administracijos spaudimą.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Pravieniškių PN nurodo, kad visi pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai buvo ištirti ir įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendime. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas arba pakeistas. Pravieniškių PN remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo dėl ieškinio senaties termino taikymo žalos atlyginimo priteisimo bylose suformuota praktika, pažymi, jog pareiškėjo teiginiai, kad jis tik po šešerių metų suvokė (prisiminė), kad ginčo laikotarpiu jam buvo padaryta neturtinė žala, yra nelogiški ir neįtikėtini. Pravieniškių PN manymu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai ir išsamiai išnagrinėjus bylos aplinkybes, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Apeliacijos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 13 d. sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo T. M. skundas dėl 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN nuo 2011 m. kovo 23 d. iki 2012 m. spalio 20 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, taip pat nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

18. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).

19. EŽTT taip pat pripažįsta, jog nacionalinėje teisėje nustatyta senatis savaime nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), nacionalinėje teisėje gali būti nustatytas senaties institutas (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)).

20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė (išsiuntė paštu) tik 2018 m. gegužės 2 d. (b. l. 3), nors, kaip minėta, prašo atlyginti patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų laikymo sąlygų Pravieniškių PN nuo 2011 m. kovo 23 d. iki 2012 m. spalio 20 d. Taigi pareiškėjas padavė skundą, pasibaigus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam trejų metų ieškinio senaties terminui reikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN prašė taikyti ieškinio senatį nagrinėjamoje byloje.

21. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

22. Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl pripažintina, jog pareiškėjas turėjo suvokti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos neigiamų patyrimų pataisos įstaigoje metu. Pažymėtina, kad tuo momentu pareiškėjas galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, tačiau turėjo suvokti patį žalos faktą.

23. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt pažeistas savo teises. Lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygas, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius minimalų vienam asmeniui turintį tekti laikymo plotą, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika.

24. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad skunde išreikšto prašymo netaikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino pareiškėjas nepagrindė jokiais argumentais bei nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių jis šį terminą praleido. Apeliacinio skundo argumentai, esą atlikdamas bausmę Pravieniškių PN pareiškėjas neturėjo galimybės sužinoti apie savo teises, nes patyrė pataisos įstaigos administracijos spaudimą, taip pat nepagrįsti jokiais įrodymais ir yra deklaratyvūs. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nedetalizavo, kodėl Pravieniškių PN jis negalėjo susipažinti su savo teisėmis bei kaip konkrečiai pasireiškė tariamas pataisos įstaigos administracijos spaudimas pareiškėjui. Be to, iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas iš Pravieniškių PN buvo išleistas 2012 m. spalio 2 d. Kaip minėta, teisės aktai, reglamentuojantys kalinimo sąlygas ir higienos reikalavimus, yra paskelbti viešai, todėl pareiškėjas galėjo savo galbūt pažeistų teisių gynybos siekti išėjęs iš Pravieniškių PN nepraleisdamas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto trejų metų ieškinio senaties termino.

25. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nesant įrodymų dėl ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pareikšti.

26. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nustačius, kad pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus ir nėra svarbių priežasčių atnaujinti ieškinio senaties terminą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir atmetė pareiškėjo skundą. Pažymėtina, kad senaties termino praleidimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas netenkinti skundo reikalavimų, o tai reiškia, jog ginčui teisingai išspręsti neturi esminės teisinės reikšmės pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN jis patyrė nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, depresiją.

27. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė