d1508455-402d-4032-9fd8-5fcebc832a4e · Panevėžio apygardos teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-58-350/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23642-2020-4 Procesinio sprendimo kategorija 3.2.6.1 (S) PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. birželio 17 d. Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Jatužio ir Danutės Švitinienės, sekretoriaujant Donatai Petraško, dalyvaujant prokurorui Ramūnui Pačebutui, nuteistajam E. K., gynėjui advokatui Aivarui Alimui, specialistui R.

Ž., vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo E. K. (E. K.) (toliau – ir nuteistasis) gynėjo advokato Aivaro Alimo (toliau – ir gynėjas) apeliacinį skundÄ dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rÅ«mų 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį 130 MGL, t. y. 6 500 Eur dydžio bauda, iÅ¡ E. K.

Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui priteista 190,21 Eur žalai atlyginti, valstybei – 594,15 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. gruodžio 15 d. nutartimi ištaisytas rašymo apsirikimas nuosprendžio 39-ojo lapo pirmos pastraipos paskutiniame sakinyje ir 45-ojo lapo pirmos pastraipos paskutiniame sakinyje, nurodant, kad nukentėjusiajam M. U. (toliau – ir nukentėjusysis) buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :

I. Bylos esmė 1. E. K. nuteistas už tai, kad 2020 m. birželio 14 d., apie 1 val. 40 min., tarnybos metu, bÅ«damas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), M. U. nepaklusus pareigÅ«nų reikalavimui sustabdyti vairuojamÄ transporto priemonę Volkswagen Passat, be valstybinio numerio, specialia transporto priemone Å koda Yeti, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taranavus M. U. vairuojamÄ automobilį ir automobiliams sustojus bei M. U. iÅ¡lipus iÅ¡ transporto priemonės, sulaikydamas M.

U., suvokdamas, kad pastarasis neatlieka prieÅ¡ jį, kaip pareigÅ«nÄ , jokių prieÅ¡inimosi veiksmų ir esamoms aplinkybėms nesant jokio pagrindo naudoti fizinę prievartÄ , virÅ¡ydamas jam suteiktus įgaliojimus, panaudojo fizinį smurtÄ â€“ tyčia viena ranka suėmė M. U. už priekinės kaklo dalies ir, jÄ spausdamas, kita ranka vienÄ kartÄ sudavė į deÅ¡inę veido pusę – akies sritį, ko sekoje nuo fizinio smurto sukelto skausmo M. U. nugriuvus, batu apauta koja vienÄ kartÄ spyrė gulinčiam M.

U. į deÅ¡inį Å¡onÄ , tuo nukentėjusiajam ne mažiau kaip 3 trauminiais poveikiais padarydamas deÅ¡inės akies poodinę kraujosruvÄ apatiniame voke, su pakraujavimu į akies priekinę kamerÄ , odos kraujavimÄ kaklo kairėje pusėje, poodinę kraujosruvÄ krÅ«tinės deÅ¡iniame Å¡one – tokiais veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo M. U. sveikatÄ . Å iais tyčiniais veiksmais E. K. virÅ¡ijo jam suteiktus įgaliojimus, numatytus Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (2019 m. lapkričio 17 d. iki 2020 m. birželio 30 d.

Nr. VIII-2048 redakcija) (toliau – ir Ä®statymas) 27 straipsnyje dėl fizinės prievartos panaudojimo, kuriame nurodyta, kad pareigÅ«nas turi teisę panaudoti prievartÄ tik tarnybinio bÅ«tinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti, pareigÅ«nas naudoti prievartÄ privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečiÄ situacijÄ , teisės pažeidimo pobÅ«dį, intensyvumÄ ir individualias pažeidėjo savybes, fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigÅ«no ar kito asmens gyvybei ar sveikatai, fizinę prievartÄ pareigÅ«nas turi teisę panaudoti saugodamasis ar siekdamas apsaugoti kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai, kai asmenys vengia vykdyti pareigÅ«nų reikalavimus ar nurodymus (siekdamas priversti asmenis paklusti), taip pat sulaikydamas asmenis (jeigu jie prieÅ¡inasi), užkirsdamas keliÄ administraciniams nusižengimams ar nusikalstamoms veikoms; pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje numatytÄ asmens garantijÄ draudžiančiÄ Å¾mogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumÄ , žiauriai su juo elgtis; sulaužė 2011 m. vasario 25 d. duotÄ pareigÅ«no priesaikÄ bei Å¡iurkščiai pažeidė Ä®statymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nurodančias gerbti ir ginti žmogaus orumÄ , užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves, 4 straipsnio 2 dalyje numatytus pagarbos žmogaus teisėms, teisėtumo, prievartos naudojimo tik bÅ«tinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principus.

Tokiais savo veiksmais, nesuderinamais su Lietuvos policijos pareigÅ«no vardu, E. K. padarė M. U. didelę fizinę bei moralinę žalÄ , sumenkino valstybės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos prestiÅ¾Ä bei pasitikėjimÄ ja, diskreditavo policijos pareigÅ«no vardÄ , padarydamas didelę neturtinę žalÄ Lietuvos Respublikos valstybei. II. Apeliacinio skundo argumentai 2. Apeliaciniu skundu gynėjas praÅ¡o panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rÅ«mų 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį – E. K. iÅ¡teisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. 2.1.

Teigia, kad byloje nėra paÅ¡alinti prieÅ¡taravimai, susiję su teismo medicinos eksperto iÅ¡vadomis: pirminėje eksperto iÅ¡vadoje nurodoma, kad pagal nustatytų sužalojimų pobÅ«dį ir lokalizacijÄ galima atmesti galimybę, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti nugriuvęs, o akies sužalojimas galėjo bÅ«ti padarytas suduodant kumščiu į deÅ¡inę akį ir kontaktuojant su akiniais, tačiau vėliau ekspertas davė paaiÅ¡kinimus, jog poodinė kraujosruva krÅ«tinės deÅ¡iniajame Å¡one galėjo bÅ«ti padaryta M.

U. nugriuvus ar parverčiant jį ant žemės ir susitrenkiant į grumstÄ , o akies sumuÅ¡imas – suduodant tiek delnu, tiek kumščiu. Siekdamas paÅ¡alinti Å¡iuos prieÅ¡taravimus, nuteistasis kreipėsi į nepriklausomÄ teismo medicinos ekspertÄ P. P., kuris konstatavo, jog sužalojimas krÅ«tinės deÅ¡iniajame Å¡one M. U. galėjo bÅ«ti padarytas tiek nesaugiai (neprisisegus saugos diržo) vairuojant transporto priemonę, tiek griÅ«nant, o labiausiai tikėtinas akies sužalojimo mechanizmas – sužalotos veido srities kontaktas su akinių rėmeliu. 2.2.

Gynėjas pažymi, jog nukentėjusysis aiÅ¡kino, kad nuo nuteistojo smÅ«gio nukrito ant žemės, kas leidžia vertinti buvus stipriam smÅ«giui, tačiau nukentėjusiojo akiniai nėra pažeisti. Be to, M. U. nurodė nežinantis, kokiu bÅ«du patyrė kojos sužalojimÄ , kas reiÅ¡kia, jog lygiai tokiu pačiu bÅ«du jis galėjo patirti ir nuteistajam inkriminuotus sužalojimus – Å¡i aplinkybė priimant skundžiamÄ nuosprendį buvo ignoruota. 2.3. Gynėjas taip pat tvirtina, kad nukentėjusiojo ir liudytojų V.

U., L. K., M. J. parodymuose egzistuoja daug neatitikimų dėl aplinkybių, kuriomis M. U. iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio, smurto prieÅ¡ jį panaudojimo pobÅ«džio bei sekos, E. K. veiksmų ir kitais bylai reikÅ¡mingais aspektais, todėl akivaizdu, kad yra pagrindas Å¡ių asmenų parodymus vertinti kritiÅ¡kai. Pažymi, jog akistatos metu pats M. U. patvirtino, kad buvo susitikęs su V. U. ir L. K. bei dalinosi įspÅ«džiais, todėl neabejotina, kad Å¡ie asmenys suderino savo įvykių versijÄ . 2.4. Atkreipia dėmesį, kad 2020 m. birželio 14 d. nukentėjusysis kreipėsi į gydymo įstaigÄ , nurodydamas, kad policijos pareigÅ«nas, traukdamas iÅ¡ automobilio, užgavo deÅ¡iniÄ jÄ akį, kas paneigia jo ir M.

K. parodymus, jog sulaikymo metu M. U. buvo iÅ¡lipęs iÅ¡ automobilio. BÅ«tent Å¡i aplinkybė atitinka nuteistojo parodymų turinį. Be to, nukentėjusysis, bÅ«damas sulaikytas policijos areÅ¡tinėje, nereiÅ¡kė jokių pretenzijų dėl nuteistojo veiksmų, didelių skausmų, o pareiÅ¡kimÄ pateikė ir į medikus kreipėsi tik sekančiÄ dienÄ . 2.5. Gynėjas nurodo, jog, nepaisant to, kad priimant skundžiamÄ nuosprendį nebuvo remtasi nuteistojo psichofiziologinio tyrimo poligrafu rezultatais, tačiau tikėtina, kad gauti rezultatai suformavo teismo vidinį įsitikinimÄ .

Be to, teismas nepagrįstai akcentavo aplinkybę, kad įvykis nebuvo filmuotas „BodyCam“ kameromis, kadangi natÅ«ralu, jog tokioje įtemptoje situacijoje nuteistasis jÄ pamirÅ¡o ar netgi nesugebėjo įsijungti. 2.6. Pabrėžia, jog teismas padarė byloje surinktiems įrodymams prieÅ¡taraujančiÄ iÅ¡vadÄ , kad nukentėjusysis negalėjo iÅ¡Å¡okti iÅ¡ automobilio per viršų, nupjauto stogo vietoje. IÅ¡ byloje esančio vaizdo įraÅ¡o matyti, kad nukentėjusysis, automobiliui nespėjus visiÅ¡kai sustoti, stojosi ir bandė iÅ¡ jo iÅ¡lipti, tokiu bÅ«du siekdamas toliau bėgti nuo jį persekiojusių policijos pareigÅ«nų.

Atsižvelgiant į nukentėjusiojo veiksmus daugiau, nei pusvalandį automobiliu sprunkant nuo policijos pareigūnų, nuteistasis pagrįstai nedelsdamas ėmėsi veiksmų jo sulaikymui. 2.7. Apibendrindamas gynėjas nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog sužalojimus nukentėjusysis galėjo patirti nuteistajam atlikus teisėtus sulaikymo veiksmus.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokuroras – atmesti, specialistas paaiÅ¡kino savo iÅ¡vadÄ . III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados 4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniame skunde, neperžengdama Å¡io skundo ribų.

6. Apeliaciniame skunde ginčijamas E. K. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Didžioji dalis Å¡iame skunde pateikiamų argumentų yra skirti pirmosios instancijos teismo atliktam atskirų bylos įrodymų ir jų visumos vertinimui ginčyti, reiÅ¡kiamos abejonės dėl nukentėjusiojo M. U. ir įvykio metu kartu su juo automobilyje važiavusių liudytojų V. U., L. K., M. J. parodymų patikimumo, be to, kvestionuojamos teismo iÅ¡vados dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kilmės, teigiant, kad specialisto R. Ž. iÅ¡vadoje ir paaiÅ¡kinimuose egzistuoja esminiai prieÅ¡taravimai, kurie pirmosios instancijos teisme nebuvo paÅ¡alinti. Taigi, gynėjas kelia netinkamo įrodymų vertinimo klausimus, praÅ¡o E. K. atžvilgiu priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.

7. Teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi baudžiamosios bylos medžiagÄ , konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog E. K. Å¡io teismo nustatytomis aplinkybėmis, virÅ¡ydamas jam, kaip policijos pareigÅ«nui, suteiktus įgaliojimus, nesant jokio objektyvaus teisėto pagrindo, smurtavo prieÅ¡ nukentėjusįjį, tuo padarydamas M. U. fizinę bei didelę moralinę žalÄ , sumenkindamas Lietuvos policijos prestiÅ¾Ä bei pasitikėjimÄ ja, diskredituodamas policijos pareigÅ«no vardÄ bei padarydamas didelę neturtinę žalÄ Lietuvos Respublikos valstybei.

8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindÄ , t. y. jis turi bÅ«ti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieÅ¡taravimų paÅ¡alinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Asmenų (liudytojų, nukentėjusiųjų) parodymai gali bÅ«ti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklÅ«s, iÅ¡samÅ«s, detalÅ«s, duoti gera valia, be paÅ¡alinės įtakos, sugebant bÅ«ti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių.

9. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas Å¡ių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuteistojo kaltę padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ tinkamai pagrindė nukentėjusiojo M. U., tiesioginių įvykio liudytojų V. U., M. J. ir L. K., iÅ¡ dalies – nuteistojo kolegos Z. J. parodymais, specialisto R. Ž. iÅ¡vada bei jo paaiÅ¡kinimais teismo posėdyje, medicininiais dokumentais, nukentėjusiojo nuotraukomis, darytomis policijos komisariate po įvykio, asmens apžiÅ«ros protokolu, duomenimis apie M.

U. įvykio metu vairuoto automobilio kėbulo modifikavimÄ , kitais raÅ¡ytiniais įrodymais, kurių patikimumas, leistinumas, sÄ sajumas ir įrodomoji reikÅ¡mė patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Skundžiamu nuosprendžiu taip pat buvo motyvuotai atmestos nuteistojo versijos (kurios keliamos ir apeliaciniame skunde), kad nukentėjusysis intensyviai bandė Å¡alintis iÅ¡ įvykio vietos, dėl ko E. K. sulaikymo metu jį pargriovė ant žemės. PrieÅ¡ingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo padarytos iÅ¡vados dėl nuteistojo kaltės yra nekeliančios jokių abejonių, o nuosprendis suraÅ¡ytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

10. Gynėjo teigimu, apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstai grindžiamas nukentėjusiojo M. U. ir liudytojų V. U., L. K. bei M. J. parodymais, kuriuose yra daug neatitikimų dėl bylai reikšmingų aplinkybių. Tokie argumentai prieštarauja bylos medžiagai bei yra nepagrįsti.

11. Susipažinus su nukentėjusiojo M. U. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu, bei protokolo-pareiÅ¡kimo turiniu, matyti, kad jis davė nuoseklius parodymus ir viso proceso metu nurodė, kad, automobiliams sustojus javų lauke, atsisegė saugos dirÅ¾Ä ir bandė atidaryti keleivio dureles, nes priekinėje keleivio sėdynėje sėdėjęs L. K. negalėjo to padaryti, tada, perÅ¡okęs per L. K., iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio ir atsistojęs stovėjo, sakė, kad nebebėgs, o prie jo pribėgęs E. K. ranka griebė už gerklės, kita ranka sudavė smÅ«gį į akį, po ko jis (nukentėjusysis) nugriuvo ant žemės, o nuteistasis tada jam spyrė į Å¡onÄ .

Liudytojas V. U. dvejose apklausose, vykusiose ikiteisminio tyrimo metu, ir teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme nurodė, kad matė, kaip policijos pareigÅ«nas pribėgo prie nukentėjusiojo, griebė jam už gerklės, sudavė į ranka į veidÄ , taip pat ikiteisminio tyrimo metu jis atpažino E. K. kaip asmenį, smurtavusį prieÅ¡ M. U.. Liudytojas M. J. teismo posėdyje nurodė, kad įvykio aplinkybes geriau atsiminė ikiteisminio tyrimo metu, dėl to pirmosios instancijos teismas vadovavosi pirminiais jo parodymais, kad jis matė, kaip M.

U. iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio pro priekines keleivio dureles, prie jo pribėgo policijos pareigÅ«nas ir paguldė ant žemės. Liudytojas L. K. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad matė, kaip pareigÅ«nas delnu trenkė M. U. į veidÄ iÅ¡ Å¡ono į akies sritį ir jį pargriovė, posėdžio metu pademonstravo, kaip M. U. buvo suduotas smÅ«gis.

12. Pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, L. K. parodymuose egzistuoja tam tikri neatitikimai – ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nams jis aiÅ¡kino, kad E. K. trenkė M. U. vienÄ kartÄ delnu į deÅ¡inę veido pusę ties smilkiniu, paėmė už kaklo ir jį pargriovė ant žemės, o ikiteisminio tyrimo teisėjui jis nurodė, kad matė, kaip E. K. trenkė M. U. delnu į veidÄ (kairį smilkinį), paėmė už kaklo, trenkė į pilvÄ ir pargriovė ant žemės – tačiau pirmosios instancijos teismas logiÅ¡kai paaiÅ¡kino Å¡iuos neatitikimus ir visiÅ¡kai teisingai vertino, kad esmines aplinkybes – kad pareigÅ«nas paėmė už kaklo ir trenkė M.

U. delnu iÅ¡ Å¡ono į galvos sritį – L. K. viso baudžiamojo proceso metu aiÅ¡kino nuosekliai, o neesminius neatitikimus L. K. parodymuose teismas paaiÅ¡kino tuo, kad įvykio metu jis stovėjo M. U. už nugaros, dėl ko galėjo klysti dėl smÅ«gio į pilvÄ , taip pat tuo, kad nuo įvykio yra praėję nemažai laiko, dėl ko liudytojas sulaikymo aplinkybes atsimena vis mažiau.

13. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti aptartų esminėmis detalėmis tarpusavyje sutampančių nukentėjusiojo ir liudytojų V. U., M. J. bei L. K. parodymų patikimumu. Ir nors apeliaciniame skunde gynėjas teigia, kad akistatos metu pats M. U. pripažino, kad po įvykio dalinosi įspÅ«džiais su V. U. bei L. K., todėl, gynėjo vertinimu, Å¡ie asmenys suderino savo įvykio versijÄ , tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo minėtų asmenų tarpusavio bendravimo po įvykio vertinti kaip aplinkybės, suteikiančios pagrindÄ abejoti jų parodymų patikimumu.

Pažymėtina, kad M. U. ir V. U. yra broliai, o L. K. – jų draugas, todėl natÅ«ralu, kad jie tarpusavyje dalinosi patirto neeilinio įvykio įspÅ«džiais, tačiau tai nereiÅ¡kia, kad jų parodymai yra nepatikimi. Esminę reikÅ¡mę turi tai, kad parodymus viso proceso metu nukentėjusysis ir minėti liudytojai davė bÅ«dami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ , o teisme – ir prisiekę sakyti tiesÄ , be to, nėra jokios logiÅ¡kai paaiÅ¡kinamos priežasties, kodėl Å¡iems asmenims bÅ«tų naudinga apkalbėti E. K., juo labiau kad M.

U. administracinės atsakomybės neÅ¡alina ar neÅ¡velnina aplinkybė, ar jo sulaikymÄ vykdęs E. K. bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

14. Netikėti nukentėjusiojo M. U. parodymais nesudaro apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybės, kad 2020 m. birželio 14 d. nukentėjusysis gydytojams nurodė, jog policijos pareigÅ«nas, traukdamas iÅ¡ jį iÅ¡ automobilio, užgavo deÅ¡iniÄ jÄ akį ar kad nukentėjusysis policijos komisariate nereiÅ¡kė jokių pretenzijų dėl nuteistojo veiksmų. Atsakydama į tokius argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad sužalojimus M. U. sukėlė neteisėti (duomenys neskelbtini) veiksmai, todėl akivaizdu, dėl tokioje situacijoje jis buvo sutrikęs ir netgi įbaugintas (kÄ patvirtina ir paties nukentėjusiojo parodymai) ir, bijodamas dėl savo saugumo, policijos komisariate nereiÅ¡kė pretenzijų dėl E. K. veiksmų bei, praėjus neilgam laiko tarpui po įvykio, apžiÅ«rinčiam gydytojui nenurodė tikrųjų įvykio aplinkybių, tačiau tai neužkerta kelio nesivadovauti vėlesniais nuosekliais M. U. parodymais, kuriuos patikimai patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

15. Pagrindo kitokiam vertinimui neteikia ir gynėjo argumentas, kad M. U. negali paaiÅ¡kinti kojos sužalojimo aplinkybių. Gynėjo vertinimu, lygiai tokiu pačiu bÅ«du, kaip ir susižalodamas kojÄ , nukentėjusysis galėjo patirti ir nuteistajam inkriminuotus sužalojimus. Tokį argumentÄ teisėjų kolegija atmeta kaip nesusijusį su nagrinėjama baudžiamÄ ja byla, kadangi nukentėjusiojo kojos sužalojimas E. K. nėra inkriminuojamas, todėl Å¡i aplinkybė neturi reikÅ¡mės sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės klausimÄ .

16. Å ioje vietoje pažymėtina, kad apeliaciniame skunde gynėjas daug dėmesio skiria siekiui paneigti pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , jog nukentėjusysis negalėjo iÅ¡Å¡okti iÅ¡ automobilio per viršų nupjauto stogo vietoje, teigdamas, kad byloje esantis vaizdo įraÅ¡as patvirtina, kad M. U., automobiliui nespėjus visiÅ¡kai sustoti, stojosi ir bandė iÅ¡ jo iÅ¡lipti, tokiu bÅ«du siekdamas bėgti nuo jį persekiojančių pareigÅ«nų. Tokius teiginius teisėjų kolegija atmeta kaip prieÅ¡taraujančius bylos medžiagai, kadangi iÅ¡ byloje esančių fotonuotraukų, darytų iÅ¡kart po įvykio, matyti, kad, esant tokiai automobilio kėbulo modifikacijai (nors dalis stogo buvo nupjauta, tačiau kita dalis buvo virÅ¡ vairuotojo ir priekinės keleivio sėdynių) bei įvertinus tai, kad langas Å¡alia L.

K. buvo uždarytas, M. U. iÅ¡ automobilio per jo viršų galėjo iÅ¡Å¡okti tik patekęs į galinę automobilio dalį, kurioje ant sėdynės sėdėjo M. J., kuriam buvo lūžusi koja, tačiau tokios aplinkybės byloje nenustatytos. Tai neužfiksuota ir apeliaciniame skunde akcentuojamame vaizdo įraÅ¡e, kadangi jame matyti tik tai, kaip automobilio vairuotojas (nukentėjusysis) nusisukęs skuba lipti pro keleivio dureles (t. 2, b. l. 165-166). Taigi, Å¡ios aplinkybės, vertinant jas visų byloje surinktų įrodymų kontekste, patvirtina tik nukentėjusiojo versijÄ , kad jis perÅ¡oko per sėdintį L.

K. ir iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio, neketindamas bėgti – Å¡iuos veiksmus E. K. privalėjo įvertinti adekvačiai, kaip nukentėjusiojo pasidavimÄ policijos pareigÅ«nams, juo labiau, kad nuteistasis, bėgdamas aplink tarnybinį bei M. U. vairuotÄ automobilius (Å¡iÄ aplinkybę jis pats patvirtino) link nukentėjusiojo, turėjo pakankamai laiko ir realiÄ galimybę tinkamai įvertinti situacijÄ .

17. Pažymėtina, kad aptartus asmenų parodymus, kuriais jie apibÅ«dino M. U. sužalojimų mechanizmÄ , patvirtina ir specialisto R. Ž. iÅ¡vada bei jo paaiÅ¡kinimai teismo posėdžio metu, kuriuose, prieÅ¡ingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, nėra prieÅ¡taravimų. Savo iÅ¡vadoje R. Ž. nurodė, o apklaustas pirmosios instancijos teisme paaiÅ¡kino, kad M. U. deÅ¡inės akies sumuÅ¡imas, pasireiÅ¡kęs poodine kraujosruva apatiniame voke, pakraujavimu į akies priekinę kamerÄ , odos kraujosruva kaklo kairėje pusėje, poodinė kraujosruva krÅ«tinės deÅ¡iniame Å¡one padaryti paveikus kietais bukais daiktais, 3 trauminiais poveikiais, galimai įvykio aplinkybėmis, o pagal nustatytų sužalojimų pobÅ«dį ir lokalizacijÄ galima atmesti galimybę, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti nugriuvęs. Specialistas teismo posėdyje paaiÅ¡kino, kad sužalojimas krÅ«tinės deÅ¡iniame Å¡one galėjo bÅ«ti padarytas perverčiant nukentėjusįjį ant žemės (kas atitinka E. K. keliamas versijas), tačiau nei akies sumuÅ¡imas (kuris galėjo bÅ«ti padarytas suduodant kumščiu į deÅ¡inę akį ir kontaktuojant su akiniais), nei odos kraujosruva kaklo kairėje pusėje pagal savo pobÅ«dį ir lokalizacijÄ negalėjo bÅ«ti padaryti E. K. nurodomu bÅ«du.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino Å¡iuos paaiÅ¡kinimus bei specialisto iÅ¡vadÄ kaip visumÄ ir visiÅ¡kai pagrįstai konstatavo, kad jie visiÅ¡kai atitinka kitus patikimus bylos įrodymus bei leidžia atmesti galimybę, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti, kuomet buvo pargriautas nuteistojo nurodomomis aplinkybėmis veidu į žemę, nes mažai tikėtina, kad vienu metu, bÅ«nant pargriautam ant žemės, galima susižaloti akį, kaklÄ bei krÅ«tinės sritį, be to, Å¡ie sužalojimai pagal savo pobÅ«dį negalėjo bÅ«ti padaryti nukentėjusiajam vairuojant ir atsitrenkiant į automobilio detales.

18. Gynėjas su tokiu vertinimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas kad specialisto iÅ¡vadoje nurodoma, jog pagal nustatytų sužalojimų pobÅ«dį ir lokalizacijÄ galima atmesti galimybę, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti nugriuvęs, o akies sužalojimas galėjo bÅ«ti padarytas suduodant kumščiu į deÅ¡inę akį ir kontaktuojant su akiniais, tačiau vėliau specialistas davė paaiÅ¡kinimus, jog poodinė kraujosruva krÅ«tinės deÅ¡iniajame Å¡one galėjo bÅ«ti padaryta M.

U. nugriuvus ar parverčiant jį ant žemės ir susitrenkiant į grumstÄ , o akies sumuÅ¡imas – suduodant tiek delnu, tiek kumščiu. Gynėjas, siekdamas paÅ¡alinti, jo manymu, minėtus prieÅ¡taravimus, kreipėsi į nepriklausomÄ teismo medicinos ekspertÄ dr. P. P., kuris konstatavo, jog sužalojimas krÅ«tinės deÅ¡iniajame Å¡one M. U. galėjo bÅ«ti padarytas tiek nesaugiai (neprisisegus saugos diržo) vairuojant transporto priemonę, tiek griÅ«nant, o labiausiai tikėtinas akies sužalojimo mechanizmas – sužalotos veido srities kontaktas su akinių rėmeliu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su gynėjo argumentais.

19. Teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme R. Ž. motyvuotai atsakė ir jam užduodamus klausimus ir nurodė, kad visų M. U. konstatuotų sužalojimų neįmanoma pasidaryti nugriuvus. Plėtodamas Å¡iÄ iÅ¡vadÄ , R. Ž. paaiÅ¡kino, kad, atsižvelgęs į tai, jog M. U. akiniai buvo nepažeisti, padarė iÅ¡vadÄ , kad akies sužalojimas padarytas suduodant kumščiu (gavus kumščiu į akinius, rėmeliai sumuÅ¡a akį, Å¡iuo atveju turėjo bÅ«ti kontaktas į akies obuolį – turėjo bÅ«ti smÅ«gis į akinius ir akinių nosies laikiklio kontaktas su apatiniu voku, taip pažeidžiant akies obuolį), tačiau tokį poveikį galima pasidaryti ir į kur nors atsitrenkiant – toks paaiÅ¡kinimas nėra prieÅ¡taringas ir atitinka gynėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktÄ dr. P. P. iÅ¡vadÄ , kad nukentėjusiajam konstatuotÄ akies srities sužalojimÄ galima patirti ir atsitrenkiant į vairÄ , taip pat griÅ«nant ir akinių rėmeliu atsitrenkiant į žemės pavirÅ¡ių ar suduodant smÅ«gį į veido sritį, pataikant į akinių rėmelį.

Taigi, Å¡ios dvi specialistų iÅ¡vados dėl M. U. konstatuoto sužalojimo akies srityje nėra prieÅ¡taringos, taip pat tarpusavyje prieÅ¡taringi nėra ir specialisto R. Ž. iÅ¡vada bei jo paaiÅ¡kinimai teismo posėdžio metu. Toliau analizuojant specialisto R. Ž. paaiÅ¡kinimus teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme matyti, kad kraujosruva krÅ«tinės deÅ¡iniame Å¡one M. U. galėjo bÅ«ti padaryta riboto pavirÅ¡iaus daiktu (pavyzdžiui, koja), taip pat ir griÅ«nant ir atsitrenkiant į grumstÄ â€“ specialistas sutiko su dr. P. P. iÅ¡vada, kad šį susižalojimÄ M.

U. galėjo pasidaryti nugriuvęs. Taip pat R. Ž. paaiÅ¡kino, kad nukentėjusiajam konstatuotas sužalojimas kaklo srityje nebÅ«dingas atsitrenkimui staigiai stabdant ir galėjo bÅ«ti padarytas tiek iÅ¡traukiant M. U. iÅ¡ automobilio, tiek jį pargriovus, kas iÅ¡ esmės taip pat atitinka dr. P. P. iÅ¡vadÄ , jog kraujosruva kaklo odoje padaryta kietu buku daiktu (tiek tiesiogiai traumuojant minėtÄ vietÄ , tiek ir prieÅ¡ingoje pusėje tempiant drabužius).

20. Taigi, nuosekli minėtų specialių žinių turinčių asmenų iÅ¡vadų bei paaiÅ¡kinimų analizė leidžia pagrįstai teigti, kad Å¡ios iÅ¡vados tarpusavyje nėra prieÅ¡taringos, o kartu tai paneigia ir apeliaciniame skunde iÅ¡keltÄ versijÄ , kad R. Ž. iÅ¡vada ir paaiÅ¡kinimai yra prieÅ¡taringi tarpusavyje.

21. Teisėjų kolegija, nuodugniai įvertinusi aptartus paaiÅ¡kinimus, visiÅ¡kai sutinka, kad M. U. konstatuoti sužalojimai, vertinant juos po vienÄ , gali bÅ«ti padaromi ir griÅ«nant (bÅ«nant pargriautam), kas atitinka E. K. versijÄ , jog jis, siekdamas sulaikyti nukentėjusįjį, jį pargriovė ant žemės, tačiau Å¡ioje byloje esminę reikÅ¡mę turi pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybė – kad M. U. nustatyti sužalojimai, vertinant juos visumoje, negali bÅ«ti padaromi tik asmeniui griÅ«nant ir atsitrenkiant į žemę.

Teisėjų kolegija su tokia iÅ¡vada visiÅ¡kai sutinka, kadangi ji atitinka tiek R. Ž. ir P. P. iÅ¡vadų, tiek pirmiau aptartų nukentėjusiojo ir liudytojų V. U., M. J. ir L. K. parodymų visetÄ . Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad įvykis buvo Å«kininko pasėlių laukuose, kur žemė yra minkÅ¡ta ir įprastai joje nebÅ«na akmenų – Å¡i aplinkybė byloje nėra ginčijama, todėl M. U. nebuvo logiÅ¡kai paaiÅ¡kinamų objektyvių sÄ lygų vienu metu patirti tokio pobÅ«džio sužalojimų ir kaklo, ir akies, ir krÅ«tinės srityse griÅ«nant.

Dėl to nėra pagrindo abejoti, kad visi Å¡ie sužalojimai padaryti E. K. griebiant M. U. už kaklo, suduodant jam ranka į deÅ¡inės akies sritį, o po to spiriant nukritusiam ant žemės M. U. į Å¡onÄ .

22. Apeliaciniame skunde gynėjas pabrėžia ir tai, jog gauti E. K. tyrimo poligrafu rezultatai suformavo teismo vidinį įsitikinimÄ , taip pat kad teismas nepagrįstai akcentavo aplinkybę, jog įvykis nebuvo filmuotas „BodyCam“ kameromis, tačiau tokie teiginiai akivaizdžiai prieÅ¡tarauja skundžiamo nuosprendžio turiniui, iÅ¡ kurio matyti, kad aplinkybė dėl įvykio nefiksavimo „Bodycam“ kameromis nėra akcentuojama, o vertinama visų kitų byloje surinktų duomenų kontekste; tyrimo poligrafu rezultatais teismas rėmėsi tik tikrindamas byloje surinktus įrodymus, kas visiÅ¡kai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ praktikÄ , pagal kuriÄ tyrimo poligrafu rezultatai, nors ir nėra pripažįstami įrodymu baudžiamosiose bylose, gali turėti tam tikrÄ reikÅ¡mę įrodymų vertinimo procese kaip veiksnys, sustiprinantis teismo vidinį įsitikinimÄ dėl asmenų parodymų objektyvumo ar neobjektyvumo, ir tai neprieÅ¡tarauja faktinių aplinkybių nustatymo principams (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81-788/2015).

23. Ä®vertinusi aukščiau aptartų įrodymų visetÄ , teisėjo kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadoms, kad M. U. nustatyti sužalojimai buvo padaryti bÅ«tent kaltinime nurodytomis aplinkybėmis bei E. K. neabejotinai suvokiant, kad nukentėjusysis neatlieka jokių prieÅ¡inimosi veiksmų ir nesant jokio Ä®statyme numatyto pagrindo tokiu atveju panaudoti fizinę prievartÄ .

24. Akivaizdu, kad tokiu bÅ«du E. K. virÅ¡ijo jam suteiktus įgaliojimus, numatytus Ä®statymo 27 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad pareigÅ«nas turi teisę panaudoti prievartÄ tik tarnybinio bÅ«tinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti, kad pareigÅ«nas naudoti prievartÄ privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečiÄ situacijÄ , teisės pažeidimo pobÅ«dį, intensyvumÄ ir individualias pažeidėjo savybes, kad fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigÅ«no ar kito asmens gyvybei ar sveikatai, kad fizinę prievartÄ pareigÅ«nas turi teisę panaudoti saugodamasis ar siekdamas apsaugoti kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai, kai asmenys vengia vykdyti pareigÅ«nų reikalavimus ar nurodymus (siekdamas priversti asmenis paklusti), taip pat sulaikydamas asmenis (jeigu jie prieÅ¡inasi), užkirsdamas keliÄ administraciniams nusižengimams ar nusikalstamoms veikoms, Ä®statymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nurodančias gerbti ir ginti žmogaus orumÄ , užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves, 4 straipsnio 2 dalyje numatytus pagarbos žmogaus teisėms, teisėtumo, prievartos naudojimo tik bÅ«tinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principus, taip pat Konstitucijos 21 straipsnyje numatytÄ asmens garantijÄ draudžiančiÄ Å¾mogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumÄ , žiauriai su juo elgtis bei neabejotinai sulaužė duotÄ priesaikÄ .

25. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pagrindė didelės žalos BK 228 straipsnio 1 dalies prasme požymį, konstatuodamas, kad tokiais savo veiksmais, nesuderinamais su Lietuvos policijos pareigÅ«no vardu, E. K. padarė M. U. fizinę bei didelę moralinę žalÄ , sumenkino valstybės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos prestiÅ¾Ä bei pasitikėjimÄ ja, diskreditavo policijos pareigÅ«no vardÄ , padarydamas didelę neturtinę žalÄ Lietuvos Respublikos valstybei. Teisėjų kolegija didelės žalos požymį Å¡ioje byloje laiko visiÅ¡kai įrodytu.

26. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad, prieÅ¡ingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, E. K. kaltė padarius jam inkriminuotÄ nusikaltimÄ yra neginčytinai įrodyta byloje esančių įrodymų visetu, todėl skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, ir jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nuteistojo E. K. (E. K.) gynėjo advokato Aivaro Alimo apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai Algirdas Gaputis Donatas Jatužis Danutė Å vitinienė