2016-03-08 Nr. AB-5199-3-61-3-05282-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-93-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05282-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. J. ir atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ir Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. J. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 6 d. dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento taikymo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 10 657,73 Lt.

Pareiškėja paaiškino, kad ji ginčo laikotarpiu ėjo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) (duomenys neskelbtini) pareigas (A lygio 15 kategorijos). Pareiškėja nurodė, kad jos pareiginės algos dydis iki 2009 m. balandžio 30 d. buvo apskaičiuojamas taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas) 1 priede nustatytą 7,8 pareiginės algos koeficientą, tačiau nuo 2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiu Įstatymo 1 priedo pakeitimu taikytinas 15 kategorijos valstybės tarnautojo pareiginės algos koeficientas sumažintas iki 7,6, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. koeficientas dar kartą buvo sumažintas – iki 7,41. Pareiškėja akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime teisinį reguliavimą, kuriuo vadovaujantis buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, pripažino prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl, pareiškėjos teigimu, jos darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas ir neišmokėta darbo užmokesčio dalis jai turi būti grąžinta.

Atsakovai Departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, (toliau – ir atsakovai) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovai paaiškino, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai susidarė dėl to, kad Departamentas ginčo laikotarpiu vykdė galiojančius įstatymus, kurie vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Atsakovai pažymėjo, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo taikymo valstybės tarnautojų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą turėtų nustatyti įstatymų leidėjas. Atsakovų teigimu, pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi šiuo atveju taikytiną Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Be to, pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) 54 straipsnio 5 dalį muitinės pareigūnui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su tarnybos santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjos A. J. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo Departamento 6 933,11 Lt (2 007,97 Eur) neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2010 m. spalio mėnesio iki 2013 m. gegužės 6 d., atsakovui Departamentui nustatė šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Atsižvelgęs į pareiškėjos ginčo laikotarpiu užimtą pareigybę, vadovaudamasis Įstatymo 23–25 straipsniuose, Statuto 46–47 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja gavo sumažintą pareiginę algą dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento, pareiginės algos sumažinimas lėmė ir mažesnių priedų už suteiktą kvalifikacinę kategoriją ir tarnybos stažą išmokėjimą. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, kad neproporcingas valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimas prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad veiksmingas pareiškėjos teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas.

Teismo vertinimu, senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjos skundo padavimo teismui dienos, o pareiškėja skundą teismui padavė 2013 m. spalio 17 d., todėl reikalavimui priteisti nuo 2009 m. gegužės 1 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką praleido ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį, o pareiškėja nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas. Teismas, pritaikęs ieškinio senatį, priteisė pareiškėjai iš Departamento 6 933,11 Lt (2 007,97 Eur) neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2010 m. spalio mėnesio iki 2013 m. gegužės 6 d. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų lėšų, taip pat įvertinęs darbo užmokesčio fondui skiriamų lėšų tvarką, teismas konstatavo, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, jog teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Atsakovai Departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir pareiškėjos A. J. skundą atmesti.

Atsakovai, atsižvelgę į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, teigia, kad šioje byloje pareiškėjos teisių pažeidimas gali būti konstatuotas dviem atvejais: kai įstatymų leidėjas nustato neteisingą dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba kai nepagrįstai delsiama tokį mechanizmą nustatyti. Atsakovų teigimu, nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, negali būti konstatuotas ir pareiškėjos teisių pažeidimas. Atsakovai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar delsimas nustatyti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą yra nepagrįstas. Atsakovai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė, ar valstybės ekonominė ir finansinė padėtis leidžia įstatymų leidėjui nustatyti ir įgyvendinti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, o to nenustačius, negalima teigti, kad pareiškėjos teisės yra pažeistos, nes valstybė įsipareigojo kompensuoti pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus turtinius praradimus. Atsakovai akcentuoja, jog nenustačius pareiškėjos teisių pažeidimo, skundas negalėjo būti tenkinamas.

Pareiškėja A. J. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Pareiškėja nesutinka su atsakovų teiginiu, kad jos teisių pažeidimas gali būti konstatuotas tik kai įstatymų leidėjas nustato neteisingą dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba kai nepagrįstai delsiama minėtą mechanizmą nustatyti. Pareiškėja pažymi, kad jos teisės buvo pažeistos 2009 m. gegužės 1 d. nepagrįstai sumažinus darbo užmokestį ir tebėra pažeistos iki šiol, nes neteisėtas atlyginimo sumažinimas nėra kompensuotas. Pareiškėja taip pat akcentuoja, kad teisė į pažeistų asmens teisių ir teisėtų interesų gynybą teisme yra absoliuti ir ji negali būti apribota, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymų leidėjas nustato privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką. Pareiškėja nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju akivaizdžiai matomas įstatymų leidėjo delsimas nustatyti kompensavimo mechanizmą. Pareiškėja sutinka, kad atsižvelgus į valstybės finansinę situaciją, kompensavimas gali būti nukeltas ir (ar) išdėstytas, tačiau negali būti palikta teisiškai neapibrėžta situacija, kai nėra aišku, kada kompensavimas galėtų prasidėti. Pareiškėja akcentuoja, kad šiuo metu jau yra senatvės pensininkė, todėl bet koks delsimas nustatyti kompensavimo mechanizmą ypač pažeidžia jos teises (atsižvelgus į tai, kad valstybė jau nustatė sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą).

IV. Pareiškėja A. J. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir visiškai tenkinti pareiškėjos skundą.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir atmetė dalį skundo. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškinio senatį, formaliai vadovavosi DK 27 straipsnio 2 dalimi ir neatsižvelgė į svarbias faktines aplinkybes, neleidžiančias teigti, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas. Pareiškėja paaiškina, kad nėra pagrindo ieškinio senaties terminą skaičiuoti nuo 2009 m. birželio 9 d., nes nors faktiškai nuo tos dienos pareiškėjai tapo žinoma apie sumažintą pareiginį atlyginimą, tačiau tuo metu nebuvo teisinio pagrindo manyti, kad toks sumažinimas yra neteisėtas. Pareiškėja akcentuoja, kad jos darbo užmokestis buvo sumažintas ne atsakovo Departamento valia, o dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimtų įstatymų pakeitimų. Pareiškėja nurodo, kad valstybėje tuo metu buvo susiklosčiusi sunki ekonominė padėtis ir laikinas atlyginimų sumažinimas tuo metu atrodė pagrįstas ir teisėtas sprendimas. Pareiškėja teigia, kad 2009 m. birželio 9 d. sužinojo apie jai sumažintą darbo užmokestį, tačiau neturėjo informacijos apie kitų valstybiniame sektoriuje dirbančių asmenų darbo užmokesčio sumažinimo proporcijas. Pareiškėja nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažino ne visas nuostatas, kurių pagrindu buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, o tik įstatymų nuostatas, įtvirtinančias neproporcingą valstybės tarnautojų, teisėjų atlyginimų mažinimo mastą.

Pareiškėjos nuomone, sužinojus, jog Konstituciniame Teisme nagrinėjama byla dėl įstatymų nuostatų, įtvirtinančių neproporcingą valstybės tarnautojų, teisėjų atlyginimų mažinimo mastą, nebuvo pakankamo pagrindo ir reikalo kreiptis į teismą nesulaukus Konstitucinio Teismo sprendimo, nes bet kokiu atveju iki tokio sprendimo priėmimo tokio pobūdžio skundai nebūtų išnagrinėti. Ir tik Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. priėmus nutarimą, pareiškėja sužinojo, kad jos teisės buvo pažeistos, todėl ieškinio senatis skaičiuotina nuo šios dienos.

Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodė, jog įstatymų leidėjas privalės nustatyti asmenų praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl pareiškėja turėjo pagrindą tikėtis, kad ir be bylos nagrinėjimo teisme jos pažeistos teisės turi būti apgintos, nustatant praradimų kompensavimo mechanizmą. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad siekiant išvengti masinio asmenų kreipimosi į teismus toks mechanizmas turi būti nustatytas be nepagrįsto delsimo. Tačiau, įvertinus tai, kad po 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo viešai nebuvo jokių požymių, kad artimiausiu metu bus nustatytas kompensavimo mechanizmas, pareiškėja nusprendė ginti savo pažeistas teises teisme.

Pareiškėja teigia, jog jos pasirinktas racionalus teisių gynimo būdas (siekimas be bylos nagrinėjimo teisme sulaukti kompensacijos ir tik įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti kompensavimo mechanizmą kreipimasis į teismą), net laikantis pozicijos, kad pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą, pripažintinas svarbia ieškinio senaties praleidimo priežastimi, dėl to ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas kaip praleistas dėl svarbios priežasties.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad dar viena svarbia ieškinio senaties galimo praleidimo priežastimi laikytina pareiškėjos sveikatos būklė, dėl kurios jai 2011 metais atliktos net keturios akių operacijos, po kurių pareiškėja neteko šešiasdešimties procentų darbingumo, itin stipriai pablogėjo regėjimas, vėliau ilgai gydėsi, iki šiol turi nuolat vartoti vaistus, ir dėl nuolat blogėjančios sveikatos būklės 2013 m. gegužės 6 d. buvo atleista iš pareigų, nes pagal Gydytojų konsultacinės komisijos išvadą nebegalėjo tęsti tarnybos.

Atsakovai Departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka.

Atsakovai pažymi, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą, neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 6 dalimi, neturi teisės kelti šio reikalavimo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai A. J. (buvusiai valstybės tarnautojai) nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 6 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo 15 kategorijos valstybės tarnautojos pareigas Lietuvos Respublikos muitinėje. Muitinės pareigūnų darbo apmokėjimo tvarką nustato Valstybės tarnybos įstatymas (Statuto 45 str.). Pagal Įstatymo 23 straipsnį valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties Įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Statuto 46–48 straipsniuose įtvirtintos muitinės pareigūnams mokamų priedų ir priemokų rūšys, dydžiai ir apskaičiavimo tvarka.

Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami.

Pažymėtina, kad sumažinti pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Taigi nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 6 d. buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientą.

Byloje nėra ginčo, kad Departamentas, vadovaudamasis tuo metu galiojusia Įstatymo redakcija, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2013 m. birželio 18 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą bei 2013 m. liepos 1 d. priėmė nutarimą, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pažymėjo, kad Statuto 47 straipsnio 2 dalyje nustatyti muitinės pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją nebuvo mažinami. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėja iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos (valstybės tarnautojos) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą, išskyrus už tą laikotarpį, kuriam taikytina ieškinio senatis. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjos skundą tiesiogiai taikydamas Konstituciją.

Atsakovai neginčija aplinkybių, kad ginčo laikotarpiu dėl sumažintų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų dydžių taikymo susidarė pareiškėjos skunde nurodyta darbo užmokesčio nepriemoka (10 657,73 Lt), o nuo 2010 m. spalio mėnesio iki 2013 m. gegužės 6 d. – pareiškėjai pirmosios instancijos teismo priteista darbo užmokesčio nepriemoka (6 933,11 Lt (2 007,97 Eur)), tačiau tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, nes jos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėja apeliaciniame skunde ir atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad jos pažeistos teisės pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu pagrįstai buvo apgintos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, tik nesutinka su ieškinio senaties taikymu.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos teisės yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jai visą darbo užmokesčio nepriemoką, išskyrus už tą laikotarpį, kuriam taikytina ieškinio senatis, nepripažintina pagrįsta.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, kad tam tikros Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

Vertindama atsakovų ir pareiškėjos išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Nors pareiškėja atsiliepime į atsakovų apelaicinį skundą nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju akivaizdžiai matomas įstatymų leidėjo delsimas nustatyti kompensavimo mechanizmą, tačiau Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjos skundą iš dalies ir priteisti jai dalį darbo užmokesčio nepriemokos priėmimo, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 1 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime ir pareiškėjos atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą nurodoma jos teisinės padėties neapibrėžtumo situacija.

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovų pozicija, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Departamentui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – visos darbo užmokesčio nepriemokos, išskyrus už tą laikotarpį, kuriam taikytina ieškinio senatis, priteisimą iš Departamento. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. vasario 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-730-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-883-520/2016; kt.).

Pareiškėja apeliacinį skundą padavė nesutikdama su ieškinio senaties taikymu, nes dėl to jai pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu buvo priteista tik dalis susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos sumos. Išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjusi teisėja teismo posėdyje atkreipė pareiškėjos dėmesį, jog atsakovai atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį. Pareiškėja pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad ieškinio senatis šiuo atveju neturėtų būti taikoma, tačiau šios savo pozicijos nepagrindė jokiais argumentais.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį pareiškėjos argumentą dėl ieškinio senaties netaikymo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad šiuo aspektu turi būti vadovaujamasi DK ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 str. 1 d.; CK 1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senačiai taikomos CK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 str. 5 d.). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.).

Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovai atsiliepime į skundą (b. l. 19–21) prašė taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 suformuota praktika, pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, jog nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu. Taigi pareiškėjos argumentas, kad šiuo atveju ieškinio senatis netaikoma, prieštarauja taikytinoms teisės aktų nuostatoms ir aktualiai Lietuvos vyriausiojo administarcinio teismo praktikai, suformuotai bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016), todėl atmetamas kaip nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos reikalavimui dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo taikė trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi ieškinio senaties terminą, nes, pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Pareiškėjos teigimu, nėra pagrindo ieškinio senaties terminą skaičiuoti nuo 2009 m. birželio 9 d., kai pareiškėjai faktiškai tapo žinoma apie sumažintą pareiginį atlyginimą, nes tuo metu ji dar nežinojo, kad toks sumažinimas yra neteisėtas. Pareiškėja paaiškina, kad ieškinio senatis skaičiuotina nuo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo, nes tik tada pareiškėja sužinojo, jog jos teisės buvo pažeistos.

Vertindama šiuos pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena teismų praktikoje paprastai pripažįstama su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-535/2014; 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1878/2014; kt.). Nors pareiškėja sužinojimą apie tai, kad nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 6 d. jai buvo nepagrįstai apribotas atlyginimo mokėjimas, apeliaciniame skunde sieja su Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimu, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į minėtą reglamentavimą ir nurodytą teismų praktiką, nesutinka su tokiu ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymu. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 6 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 str. 3 d.). Akcentuotina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nei raštu procesiniuose dokumentuose, nei pirmosios instancijos teismo posėdyje žodžiu neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių ir nepateikė su tuo susijusių įrodymų. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėja nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, pagrįstai neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino. Kaip teisingai pažymi atsakovai atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą, šį klausimą pareiškėja kelia tik apeliaciniame skunde, nors pareiškėjai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo žinoma, kad atsakovai atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį. Akcentuotina, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo apribota teisė teikti prašymus ar įrodymus pirmosios instancijos teisme, tačiau pareiškėja nepaaiškina, dėl kokių priežasčių ji tokio pobūdžio prašymo nebuvo pareiškusi ir kartu su apeliaciniu skundu pateiktų dokumentų nebuvo pateikusi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su priežastimis, dėl kurių, pareiškėjos nuomone, praleistas ieškinio senaties terminas turėjo būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama pareiškėjos atsiliepimo į atsakovų apeliacinį skundą argumentus dėl pareiškėjos teisės kreiptis į teismą, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos (2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1238-552/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėja, paduodama skundą, realizavo savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, t. y. jai nebuvo užkirstas kelias kreiptis į teismą. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą, nes ji pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių gynimo būdą.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog yra pagrindas priteisti pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš esmės netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuria priteista pareiškėjai iš atsakovo Departamento 6 933,11 Lt (2 007,97 Eur) neišmokėto darbo užmokesčio dalis, susidariusi nuo 2010 m. spalio mėnesio iki 2013 m. gegužės 6 d., negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Dėl šioje nutartyje nurodytų argumentų atsakovų apeliacinis skundas iš esmės tenkinamas, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, t. y. panaikinama sprendimo dalis, kuria priteista pareiškėjai iš atsakovo Departamento 6 933,11 Lt (2 007,97 Eur) neišmokėto darbo užmokesčio dalis, susidariusi nuo 2010 m. spalio mėnesio iki 2013 m. gegužės 6 d., ir nurodoma, kad pareiškėjos skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą iš esmės tenkinti.

Pareiškėjos A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Atmesti pareiškėjos A. J. skundą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė