2013-06-10 Nr. AB-2327-3-61-3-03115-2010-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1236/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03115-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino teismo posėdžio metu, ir prašė:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas) 2010 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 1D-7937-(2) (toliau – ir Ministerijos Sprendimas) ir Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 11D(P)-3375 (toliau – ir Tarnybos Sprendimas);

2) priteisti iš Tarnybos bei Ministerijos pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

3) priteisti iš Ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą;

4) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas;

5) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų (4 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 4 punkto) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Pareiškėjas nesutiko su jam paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydžio sumažinimu. Paaiškino, kad jam 2009 m. buvo mokama 1 479,98 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija (kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu), tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, sumažinta iki 1 207,66 Lt. Pareiškėjo nuomone, nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių principus, konstitucinę teisę į nuosavybę. Dėl to galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, ir Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas atitinka Konstituciją, suteikta Konstituciniam Teismui. Ministerija neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui pensijos nepriemoką, nes įstatymas, kurio pagrindu perskaičiuota pensija, galioja ir nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjo pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, sprendimo priėmimo metu šios nuostatos galiojo ir nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl nesivadovauti jomis nebuvo teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodė 1994 m. gruodžio 13 d. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 12 straipsnio 1 dalį. Pažymėjo, kad 2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą < ... >. Teismas nurodė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija). Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponuojanti inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Pažymėjo, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Konstitucinio Teismo vertinimu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. mokama 1 479,98 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija (kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu). Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirta pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, perskaičiuota taip: 1479,98 Lt * 0,8160 K = 1207,66 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas minėtu nutarimu pavirtino Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų konstitucingumą, konstatuota, kad Ministerija, mokėdama pareiškėjui 1 207,66 Lt dydžio valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, veikė teisėtai ir pagrįstai. Teismo vertinimu, Ministerija ir Tarnyba, apskaičiuodamos pensijų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomu teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Dėl nurodytų motyvų padaryta išvada, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, ginčijami sprendimai yra teisėti. Pažymėta, kad nurodytų Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimas išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas P. R. apeliaciniu skundu (b. l. 84-97) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialines bei procesines teisės normas, neišdėstė motyvų dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Ministerijos Sprendimą ir Tarnybos Sprendimą. Pažymi, kad teismas nevisiškai teisiškai kvalifikavo tarp ginčo šalių esančius santykius ir klaidingai nurodė teisės normas, kurios buvo taikytos, nevertino byloje esančių įrodymų, neišsamiai motyvavo teismo sprendimą. Nurodo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl teismo sprendimo motyvavimo (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001, Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61 ir kt.). Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai rėmėsi Konstitucija ir kitais teisės aktais, netinkamai išaiškino jų galiojimą ginčo teisiniams santykiams. Pirmosios instancijos teismas tiksliai nesivadovavo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo argumentais. Teigia, jog teismui turėjo kilti įtarimas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio galiojimo pratęsimo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. teisėtumo. Išdėsto argumentus dėl teisės kreiptis į teismą ir pažymi, kad teismas nesistengė apginti pareiškėjo interesų. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakovas Ministerija yra nenuoseklus, diskriminavo jį, todėl buvo pažeistas asmenų lygybės įstatymui principas. Pažymi, kad Tarnyba ir Ministerija, susirašinėdamos su juo, pakankamai neaiškiai ir ne kartą išdėstė savo neinformatyvius atsakymus, nenurodydamos jų priimtų sprendimų datų, todėl jis negalėjo įsitikinti, kad prarado bet kokias teises į pareigūnų ir karių pensijos dalį ir jų grąžinimą, bei jų apskųsti.

Mano, kad pagal 2009 m. gruodžio 9 d. Laikinojo įstatymo Nr. XI-537 4 straipsnio l dalį, 15 straipsnį, 16 straipsnio 4 dalį ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį jo pensija buvo sumažinta neteisėtai, todėl teismas nepagrįstai nepriteisė jam neišmokėtos pensijos dalies. Vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai jo nekomentavo. Atsakovas Ministerija privalėjo nuo 2010 m. lapkričio 16 d. perskaičiuoti mokamos jam pareigūnų ir karių pensijos dydį ir neviršijant Konstitucinio Teismo nutarime nurodytų apribojimų, kiekvieną mėnesį mokėti pensiją, tačiau Ministerija perskaičiavimo nepadarė ir toliau moka sumažintą pensiją taikydama negaliojančio įstatymo buvusius apribojimus. Pareiškėjo teigimu, Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypstama nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo pareiga buvo priimti tinkamą ir teisėtą sprendimą šioje dalyje, tačiau jis to nepadarė.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo pažymi, jog atsižvelgiant į Konstitucijos 30 straipsnį neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad jis patyrė ir iki šiol patiria nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms – neišmokėtai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos daliai. Seimo, Vyriausybės ir Ministerijos kaltė yra pirmiausia svarstant teisės aktų projektus, nagrinėjant juos, teikiant teigiamas išvadas, kad nepažeidžiamos Konstitucijos nuostatos, ir priimant įstatymus bei toliau tęsiant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio galiojimą, kurie prieštarauja Konstitucijai ir Europos Sąjungos teisės aktams, ir yra kvalifikuotina kaip neatsargumas. Teigia, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nemokėjimas jam sukėlė sunkius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, jo pažeminimą, verčia jaustis nereikalingu savo valstybėje. Dėl to, jog toliau nemokama dalis pensijos, jis yra toliau diskriminuojamas. Mano, kad iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisingumo principo įstatymo leidėjui kyla pareiga iš Laikinojo įstatymo 4 straipsnio l dalies, 15 straipsnio, 16 straipsnio 4 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies atsiradusius neatlygintos žalos atlyginimo santykius reguliuoti taip, kad dėl netinkamų šių įstatymų nuostatų taikymo žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turėtų teisę reikalauti teisingo žalos atlyginimo iš valstybės institucijų, kurios rengė netinkamus šių įstatymų projektus ir juos priėmė. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012.

Ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 103-104) prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti skundo reikalavimai, o apeliacinį skundą atmesti.

Išdėsto, jog pirmosios instancijos teismas dalyje dėl atmestų apelianto skundo reikalavimų tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė šiai administracinei bylai aktualias materialinės teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, vadovavosi teismų suformuota praktika, todėl priėmė teisėtą sprendimą. Pažymi, kad Ministerija savo veiksmais (sprendimais) nepažeidė pareiškėjo teisių ir / ar jo teisėtų interesų, kadangi pensija jam buvo perskaičiuojama ir išmokama tuo metu (ir šiuo metu) galiojančių, teisėtų norminių teisės aktų nustatyta tvarka. Panašioje savo turiniu administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 23 d. nutartyje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos pažymėjo, kad pensijas išmokančios institucijos veiksmai / sprendimai buvo teisėti ir kad nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai atmetė apelianto skundo reikalavimus dėl Ministerijos Sprendimo ir Tarnybos Sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes pareiškėjas neįrodė, jog Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 106-107) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, jog teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes byla buvo išnagrinėta iš esmės, teismui nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialines bei procesines teisės normas, o visos pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pabrėžia, jog šalys visus savo argumentus, įrodymus buvo pateikę teismui nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o naujų įrodymų bei argumentų, kurie nebuvo išnagrinėti ar kurių teismas neįvertino, pareiškėjas P. R. savo apeliaciniame skunde nenurodė. Pažymi, jog savo argumentus trečiasis suinteresuotas asmuo išdėstė atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo teisinių santykių.

Nustatyta, kad pareiškėjui P. R. nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. neterminuotai paskirta 1 119,98 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 40), kuri kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu (360 Lt) sudarė 1 479,98 Lt (b. l. 44), buvo perskaičiuota vadovaujantis 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. padauginta iš koeficiento, nustatyto pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Taikant šį socialinių išmokų perskaičiavimo būdą pareiškėjo gaunama valstybinė pensija sumažėjo 272,32 Lt (b. l. 44). Manydamas, kad laikinai sumažindama paskirtas socialines išmokas valstybė nukrypo nuo įstatymu prisiimtų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams, P. R. 2010 m. kovo 16 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją. Atsakovui šio prašymo nepatenkinus, P. R. 2010 m. lapkričio 10 d. kreipėsi į teismą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (18,40 proc.) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos P. R. teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Be to, Konstituciniam Teismui pripažinus, kad įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatydamas socialinių išmokų mažinimo mechanizmą siekė teisėto tikslo ir paisė iš teisinės valstybės kylančio proporcingumo principo reikalavimų, Lietuvos valstybei nekyla pareiga atlyginti neturtinę žalą, asmens patirtą dėl minėtos teisės normos įgyvendinimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo. Tokią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė ir 2013 m. gegužės 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-711/2013.

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimas buvo išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, jog sprendimu, kuriame teismas visiškai nepasisako dėl esminių skundo argumentų, yra pažeidžiama teismo pareiga motyvuoti teismo sprendimus. Nemotyvuotas teismo sprendimas pažeidžia tiek privačių šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvios jų teisės į teisminę gynybą realizacijos, tinkamo jų ginčo išsprendimo, tiek viešąjį interesą, nes šiuo atveju pažeidžiami pagrindiniai proceso principai (2007 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-568/2007, 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-105/2012). Teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo pritarti pareiškėjo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai motyvavo teismo sprendimą. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Ministerijos Sprendimas ir Tarnybos Sprendimas yra teisėti, o Ministerija ir Tarnyba, mokėdama 1 207,66 Lt dydžio valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, veikė teisėtai ir pagrįstai. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo savo sprendimą, tokiu būdu išpildydamas ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė