2021-12-22 Nr. AB-27733-3-61-3-02991-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2784-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02991-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. C. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. C. (toliau ir – pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba, atsakovo atstovas), 6 980 Eur turtinę žalą, atsiradusią dėl Užimtumo tarnybos priimtų sprendimų ir veiksmų (neveikimo) neteisėtumo, taip pat dėl šio subjekto vilkinimo atlikti veiksmus, dėl kurių pareiškėjas neturi galimybių pasinaudoti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas, Įstatymas) 44 ir 47 straipsniuose išdėstytomis teisėmis.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2012 m. gruodžio 7 d. užsiima individualia veikla pagal individualios veiklos pažymą. Taip pat nuo 2020 m. kovo 27 d. yra registruotas Užimtumo tarnyboje. Pareiškėjas paaiškino, kad 2020 m. rugpjūčio 10 d. 08.00 val. vyko paraiškų, užsiimantiems individualia veikla ir keičiantiems ekonominės veiklos rūšį, priėmimo etapas pagal Užimtumo įstatymo galiojančios redakcijos (XII-2470), 44, 47, ir 51 straipsniuose nurodytas sąlygas ir kriterijus. Pareiškėjas, kaip Užimtumo įstatymo 51, 44 ir 47 straipsnių sąlygas atitinkantis asmuo bei norintis keisti ekonominės veiklos rūšį, vadovaudamasis šiame įstatyme numatytais kriterijais, bandė pasinaudoti savo teise gauti Valstybės numatytą paramą. Pagal Užimtumo tarnybos normatyviniais aktais nustatytą tvarką savo paraišką per Elektroninius valdžios vartus pareiškėjas pradėjo pildyti 2020 m. rugpjūčio mėn. 10 d., 08.00 val. (kai buvo aktyvuota paslauga), o pateikti bandė nuo 08.41 val. Pareiškėjo teigimu, tai patvirtina 2020 m. rugsėjo 24 d. Informacinės visuomenės plėtros komiteto, administruojančio Elektroninių valdžios vartų svetainę, atsiųstas raštas su nurodytais atliktų veiksmų metaduomenimis. Informacinės visuomenės plėtros komitetas paraiškų priėmimą sustabdė 2020 m. rugpjūčio 10 d., 08.25 val. Užimtumo tarnybos prašymu. Dėl šios priežasties pareiškėjas savo paraiškos pateikti negalėjo dėl ne nuo jo priklausančių priežasčių, paraiška buvo atmesta be nagrinėjimo.

3. Pareiškėjo teigimu, tokia tvarka bandytos pateikti, tačiau be nagrinėjimo atmestos, paraiškos faktas pažeidė tiek viešąjį, tiek pareiškėjo asmeninį teisėtą interesą, lygiateisiškumo ir teisingumo principus. Pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 12 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliariją, pateikdamas laisvos formos skundą, prašydamas šį skundą oficialia tvarka nukreipti atsakingai institucijai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija 2020 m. rugpjūčio 17 d. kreipėsi į Užimtumo tarnybą su prašymu atsakyti į pareiškėjo skundą. Užimtumo tarnyba į skundą atsakė 2020 m. rugsėjo 3 d. raštu. Pareiškėjas, remdamasis individualios veiklos ekonominės veiklos rūšių pakeitimo faktu, galiojančiame Užimtumo įstatyme numatyta teise gauti paramą, suformavo pakartotinę paraišką paramai gauti ir Užimtumo tarnybai 2020 m. spalio 9 d. oficialiu raštu pateikė naują individualios veiklos pažymą, paraišką paramai gauti ir oficialų prašymą išnagrinėti teisėtai pagal įstatymo kriterijus pateiktus dokumentus bei skirti įstatyme numatytą paramą. Užimtumo tarnyba 2020 m. spalio 16 d. raštu informavo, kad paraiška atmetama be nagrinėjimo, o kitų galimybių pasinaudoti Užimtumo įstatymu ir pateikti paraišką šiai paramai gauti nėra numatyta.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad nors yra visus Užimtumo įstatymo ir Užimtumo tarnybos kriterijus atitinkantis asmuo, paraišką bandęs pateikti visais teisėtais būdais, tačiau paraiškos pateikti negalėjo dėl Užimtumo tarnybos atsisakymo ją priimti ir paraiškos atmetimo (blokavimo) jos net nenagrinėjus bei nesuteikus jokios kitos galimybės pateikti paraišką nagrinėjimui. Nors Užimtumo tarnyba paraišką atmetė argumentuodama biudžeto šiai paramai apribojimu, tačiau galiojančiame Užimtumo įstatyme nėra numatyta, jog tam tikri straipsniai netenka galios išsekus finansavimui ar jų galiojimas stabdomas ankščiau, nei galioja įstatymo redakcija. Dokumentų ir paraiškų pateikimui nebuvo nustatytas konkretus terminas, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 12 straipsniui.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Užimtumo tarnyba atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad 2020 m. gegužės 15 d. įsigaliojus Užimtumo įstatymo pakeitimams, savarankiškai dirbantys asmenys nuo 2020 m. birželio 3 d. galėjo teikti savarankiško užimtumo rėmimo keičiantiems ekonominės veiklos rūšį (toliau – ir SUR 2) paraiškas ir pretenduoti į savarankiško užimtumo rėmimą. Kvietimas teikti paraiškas buvo paskelbtas Užimtumo tarnybos interneto svetainėje. SUR 2 priemonės finansavimui buvo skirta 10 milijonų eurų. Vadovaujantis Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d.

įsakymu Nr. A1-348, 54 punktu bei Paslaugų teikimo darbo ieškantiems asmenims tvarkos aprašo, patvirtinto Užimtumo tarnybos direktoriaus 2019 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-163, 108 punktu bei siekiant visiems užtikrinti lygias galimybes, paraiškos buvo priimamos tik vienu kanalu – per Elektroninius valdžios vartus. Atsižvelgiant į tai, kad 2020 m. birželio 12 d. gautų paraiškų finansavimo suma viršijo SUR 2 priemonei skirtą finansavimą (10 mln. eurų) – paraiškų teikimas laikinai buvo sustabdytas, kol bus įvertintos ir išnagrinėtos jau pateiktos paraiškos bei bus priimti sprendimai dėl SUR 2 priemonės finansavimo atnaujinimo.

Informacija apie SUR 2 priemonei skirtą lėšų sumą, panaudotų lėšų likutį bei gautas paraiškas buvo skelbiama ir atnaujinama Užimtumo tarnybos interneto svetainėje. Užimtumo tarnybos socialiniuose tinkluose ir interneto svetainėje 2020 m. liepos 29 d. buvo pateikta informacija, kad 2020 m. rugpjūčio 10 d. numatomas paraiškų teikimo atnaujinimas ir kad paraiškos bus priimamos tol, kol prašoma suma pasieks skirtą finansavimą. 2020 m. rugpjūčio 10 d. rytą Užimtumo tarnybai per trumpą laiką buvo pateikta paraiškų 5,09 mln. eurų sumai.

Administracinių ir viešųjų paslaugų portalas „Elektroniniai valdžios vartai“ asmenims, keičiantiems ekonominės veiklos rūšį, buvo atvertas lygiai 8 val. Po 10 minučių jau buvo pateikta 200 paraiškų, o 08.25 val. jų buvo 764, todėl sistema automatiškai sustabdė paraiškų priėmimą. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad SUR 2 priemonės skirtos finansavimui per pirmąjį paraiškų teikimo etapą ir nepanaudotos, visos lėšos buvo panaudotos per antrąjį paraiškų teikimo etapą. SUR 2 paraiškas buvo galima teikti dviem etapais, t. y. 2020 m. birželio mėnesį ir rugpjūčio mėnesį.

Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas galėjo SUR 2 paraišką pateikti ir 2020 m. birželio mėnesį, tačiau to nepadarė.

7. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad informacija apie planuojamą antrą SUR 2 paraiškų teikimo etapą Užimtumo tarnybos socialiniuose tinkluose ir interneto svetainėje buvo pateikta 2020 m. liepos 29 d. Paraiškos teikėjams taip pat buvo pateikiama informacija apie tai, kad paraiškos bus priimamos tol, kol prašoma suma pasieks skirtą finansavimą. Paraiškos forma, dažniausiai pasitaikančios paraiškos pildymo klaidos buvo skelbiamos viešai, todėl visiems buvo sudarytos vienodos galimybės pasiruošti paraiškų teikimui. Užimtumo tarnyba laiko pateikti paraiškas neribojo, paraiškų teikėjai patys jas pateikė itin greitai. Paraiškos teikimui pareiškėjas galėjo pasiruošti iš anksto, kaip ir kiti 764 paraiškos teikėjai, kuriems paraiškas 2020 m. rugpjūčio 10 d. pavyko pateikti. Atsakovo atstovas mano, kad atsakomybę dėl paraiškos nepateikimo 2020 m. birželio mėnesį ir 2020 m. rugpjūčio 10 d. turėtų prisiimti pats pareiškėjas.

8. Atsakovo atstovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad jo paraiška buvo atmesta be nagrinėjimo. Atsakovo atstovas paaiškino, kad vadovaujantis Paslaugų teikimo darbo ieškantiems asmenims tvarkos aprašo 1081 punktu, SUR 2 paraiška pateikta ne per administracinių ir viešųjų paslaugų portalą „Elektroniniai valdžios vartai“, nenagrinėjama ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas grąžinama SUR 2 paraišką pateikusiam asmeniui. Pareiškėjui 2020 m. spalio 9 d. elektroniniu paštu pateikus paraišką dėl SUR 2 subsidijos gavimo, Užimtumo tarnybos 2020 m. spalio 16 d. raštu Nr. Sg-2037 minėta paraiška buvo grąžinta pareiškėjui, paaiškinus paraiškos nenagrinėjimo priežastis. Minėta paraiška nebuvo atmesta, nes ji nebuvo nagrinėjama, o grąžinta pareiškėjui.

9. Atsakovo atstovas taip pat nesutiko su pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, kad tokia paraiškų teikimo tvarka pažeidė pareiškėjo asmeninį teisėtą interesą, lygiateisiškumo ir teisingumo principus. Šiuo aspektu atsakovo atstovas nurodė, kad Užimtumo įstatymo 44 ir 47 straipsniuose nėra detalizuojamos savarankiško užimtumo rėmimo priemonės keičiantiems ekonominės veiklos rūšį įgyvendinimo sąlygos ir tvarka. Užimtumo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktu, užimtumo rėmimo priemonių, tame tarpe ir savarankiško užimtumo rėmimo priemonės, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką pavesta nustatyti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1-348 patvirtinto Užimtumo rėmimo priemonių aprašo 54 punktu, Užimtumo tarnybos direktoriui yra suformuluotas pavedimas nustatyti SUR 2 paraiškos pateikimo būdą bei formą. Įgyvendindamas šį pavedimą, Užimtumo tarnybos direktorius Paslaugų teikimo darbo ieškantiems asmenims tvarkos aprašo 108 punkte nustatė, kad SUR 2 paraiškos bus priimamos tik vienu kanalu – per Elektroninius valdžios vartus. Minėtas SUR 2 paraiškų teikimo būdas buvo pasirinktas ir dėl pasaulyje bei Lietuvos Respublikoje vyraujančios COVID-19 pandemijos.

10. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad visiems SUR 2 paraiškų teikėjams buvo sudarytos vienodos galimybės pasiruošti paraiškų teikimui ir teikti SUR 2 paraiškas, todėl Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 6 punkte nustatytas lygiateisiškumo principas nebuvo pažeistas, nes kitais būdais pateiktos paraiškos nebuvo nagrinėjamos. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad Užimtumo tarnybos veiksmai, administruojant SUR 2 priemonei finansuoti skirtas lėšas ir organizuojant priemonės įgyvendinimą, atitinka galiojančių teisės aktų nuostatas ir neprieštarauja Užimtumo įstatyme numatytam reglamentavimui, nes pačiame Užimtumo įstatyme SUR 2 paraiškų teikimo būdas nėra nustatytas. Be to, įstatymų leidėjo ketinimus skirti SUR 2 priemonei ribotą finansavimą patvirtina Seimo kanceliarijos Teisės aktų informacinėje sistemoje užregistruotas Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 1, 51, 20, 22, 36, 37, 38, 39, 391, 41, 42, 43, 44, 47, 481 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 392 straipsniu įstatymo projektas (toliau – Užimtumo įstatymo pakeitimo projektas). Užimtumo įstatymo pakeitimo projekto aiškinamajame rašte yra nurodyta, kad šios paramos įgyvendinimui buvo skirta iš viso 10 mln. eurų, todėl Užimtumo tarnyba neturėjo finansinių galimybių patenkinti visas pateiktas paraiškas.

11. Atsakovo atstovo nuomone, Užimtumo tarnybos veiksmuose nebuvo neteisėto neveikimo, Užimtumo tarnybos veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus, o nenustačius neteisėtų Užimtumo tarnybos veiksmų nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės ir jo galimai negautos pajamos yra tik hipotetinės. Pareiškėjas į bylą nėra pateikęs jokių įrodymų, kurie pagrįstų pareiškėjo netiesioginių nuostolių (negautų pajamų) realumą. Pareiškėjas negali vienareikšmiškai teigti, kad jis būtų gavęs paramą savarankiško užimtumo rėmimui, nes tai priklauso ne tik nuo paties pareiškėjo valios, bet ir nuo Užimtumo tarnybos veiksmų nagrinėjant SUR 2 paraiškas.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. C. skundą kaip nepagrįstą.

13. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad 2020 metų rugpjūčio 10 d. 08.00 val. įvyko paraiškų, užsiimantiems individualia veikla ir keičiantiems ekonominės veiklos rūšį, priėmimo etapas pagal Užimtumo įstatymo galiojančios redakcijos (XII-2470), 44, 47, ir 51 straipsniuose nurodytas sąlygas ir kriterijus. Pareiškėjas nuo 2012 m. gruodžio mėn. 7 d. yra užsiimantis individualia veikla pagal individualios veiklos pažymą, taip pat nuo 2020 m. kovo 27 d. yra registruotas Užimtumo tarnyboje. Pareiškėjas, norėdamas keisti ekonominės veiklos rūšį ir bandydamas pasinaudoti savo teise gauti Valstybės numatytą paramą, 2020 m. rugpjūčio 10 d., 08.00 val. (kai buvo aktyvuota paslauga) per Elektroninius valdžios vartus pradėjo pildyti paraišką. Užpildytą paraišką pateikė 08.41 val., tačiau Informacinės visuomenės plėtros komitetas paraiškų priėmimą sustabdė 2020 m. rugpjūčio 10 d., 08.25 val. Pareiškėjo paraiška, pateikta 08.41 val., buvo atmesta be nagrinėjimo. Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 12 d. su skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliariją, prašydamas šį skundą oficialia tvarka nukreipti atsakingai institucijai. Pareiškėjo skundas buvo nukreiptas nagrinėti Užimtumo tarnybai, kuri į pareiškėjo skundą atsakė 2020 m. rugpjūčio mėn. raštu. Rašte nurodyta, kad laikas pateikti paraiškas nebuvo ribojamas, be to, viešai buvo informuota, jog paraiškos bus priimamos tol, kol prašoma suma pasieks skirtą finansavimą. Paraiškų teikėjams pateikus didelį kiekį paraiškų, paraiškų priėmimo limitas buvo pasiektas labai greitai. Pareiškėjas pakeitė savo individualios veiklos ekonominės veiklos rūšis ir remdamasis šiuo faktu, suformavo pakartotinę paraišką paramai gauti, kurią Užimtumo tarnybai pateikė 2020 m. spalio 9 d. oficialiu raštu. Užimtumo tarnyba 2020 m. spalio 16 d. raštu informavo, kad paraiška atmetama be nagrinėjimo.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jam padarytą žalą grindžia dėl Užimtumo tarnybos priimtų sprendimų ir veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje neteisėtumo, taip pat dėl šio subjekto vilkinimo atlikti veiksmus, dėl kurių pareiškėjas neturėjo galimybių pasinaudoti Užimtumo įstatymo 44 ir 47 straipsniuose išdėstytomis teisėmis. Prašomą priteisti žalą pareiškėjas nurodė tokio dydžio (6 980 Eur), kuri, pasak pareiškėjo, adekvati bandytose pateikti, bet be nagrinėjimo atmestose paraiškose, paramai gauti nurodytai sumai.

15. Teismas, įvertinęs bylai aktualaus teisinio reglamentavimo (Užimtumo įstatymo, Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo bei Paslaugų teikimo darbo ieškantiems asmenims tvarkos aprašo) nuostatas, nurodė, kad Užimtumo įstatyme nėra detalizuojamos savarankiško užimtumo rėmimo priemonių, keičiantiems ekonominės veiklos rūšį, įgyvendinimo sąlygos ir tvarka. Tuo tarpu Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos apraše bei Paslaugų teikimo darbo ieškantiems asmenims tvarkos apraše taip pat reglamentuota tik tiek, kokiu būdu ir forma turėtų būti pateikta savarankiško užimtumo rėmimo paraiška. Taigi ginčui aktualūs teisės aktai nereglamentuoja paraiškų Valstybės paramai gauti pateikimo terminų, paraiškų pateikimo sustabdymo priežasčių ar pan., išskyrus Paslaugų teikimo darbo ieškantiems asmenims tvarkos aprašo 1081 punkte įtvirtintą atvejį (paraiška nepriimama, jei pateikta ne per Elektroninius valdžios vartus).

16. Teismas pažymėjo, kad pagal byloje pateiktus duomenis atsakovo priimtas sprendimas – sustabdyti paraiškų pateikimą po 25 min. nuo paraiškų pateikimo pradžios, buvo priimtas atsižvelgus į Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 1, 51, 20, 22, 36, 37, 38, 39, 391, 41, 42, 43, 44, 47, 481 straipsnių pakeitimo ir Užimtumo įstatymo papildymo 392 straipsniu įstatymo projekto aiškinamajame rašte pateiktus išaiškinimus, kad pareiškėjui aktualios paramos įgyvendinimui iš viso buvo skirta 10 mln. eurų. Užimtumo tarnyba nustačiusi, kad per 25 min buvo pateikta virš 700 paraiškų, bei manydama, kad neturės finansinių galimybių patenkinti visas pateiktas paraiškas, priėmė sprendimą atsisakyti galimybės vykdomos ekonominės veiklos rūšį keičiančiam savarankiškai dirbančiam asmeniui skirti po 11,5 Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio subsidiją darbo vietai steigti. Teismo vertinimu, toks atsakovo sprendimas savo esme ir turiniu pripažintinas kaip priimtas nesivadovaujant teisės aktų nuostatomis, todėl yra ydingas. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, kad galimybės priimti tokio pobūdžio sprendimą, kai atsižvelgus į tam skirtą biudžetą yra nusprendžiama, kada pateiktų paraiškų kiekis jau yra pakankamas ir nėra pagrindo priimti kitų paraiškų, nes, galimai, tam skirtas biudžetas jau bus išnaudotas pateikus pirmąsias paraiškas, ginčui aktualūs teisės aktai nereglamentuoja. Atsakovo atstovas taip pat nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu remiantis jis neturėjo pagrindo priimti ir vertinti pareiškėjo pateiktos paraiškos, kaip pateiktos po 08.25 val., ir atitinkamai priimti sprendimą dėl paraiškos atmetimo. Tokia atsakovo atstovo iniciatyva, remiantis Užimtumo įstatymo pakeitimo projekto aiškinamajame rašte nurodyta faktine aplinkybe (ginčui aktualios paramos įgyvendinimui buvo skirta iš viso 10 mln. eurų), teismo nuomone, nepateisina atsakovo atstovo savarankiškos (nereglamentuotos teisės aktais) teisės nutraukti kitų paraiškų priėmimą ir vertinimą vien dėl to, kad galimai toks didelis pirmiau pateiktų paraiškų kiekis užpildys visą tam skirtą biudžetą.

17. Teismas atkreipė dėmesį, kad Užimtumo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktu, užimtumo rėmimo priemonių, tame tarpe ir savarankiško užimtumo rėmimo priemonės, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką pavesta nustatyti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Ministerijos patvirtintame Užimtumo rėmimo priemonių aprašo 54 punkte reglamentuoti pavedimai Užimtumo tarnybos direktoriui nustatant SUR 2 paraiškos pateikimo būdą bei formą. Užimtumo tarnybos direktorius Paslaugų teikimo darbo ieškantiems asmenims tvarkos aprašo 108 punkte yra nustatęs, kad savarankiško užimtumo rėmimo, keičiantiems ekonominės veiklos rūšį, paraiškos, kartu su papildomais dokumentais, Užimtumo tarnybai teikiamos per administracinių ir viešųjų paslaugų portalą „Elektroniniai valdžios vartai“. Atvejai, kad paraiška galėtų būti nepriimta ir nevertinta ir/ar paraiškų priėmimas nutraukiamas būtent dėl skirtų lėšų trūkumo, nėra reglamentuoti. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, jog Užimtumo tarnybos veiksmai, priimant savarankišką sprendimą nepriimti ir nevertinti pareiškėjo paraiškos dėl tam skirtų lėšų galimo trūkimo, laikytini neteisėtais, kas šiuo atveju suponuoja vieno iš civilinės atsakomybės elementų – veiksmų neteisėtumo aplinkybės, konstatavimą.

18. Vertindamas civilinės atsakomybės sąlygos – asmens patirtos žalos, buvimą, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas patirtą žalą sieja su jo patirtais nuostoliais – negauta Valstybės parama. Kadangi pareiškėjas turtinės žalos atlyginimą sieja su negauta išmoka, todėl, teismo vertinimu, tokiu atveju, žala galėtų būti priteistina tik nustačius jos buvimo realumą, t. y. pirmiausia atsižvelgiant į realias pareiškėjo galimybes gauti išmoką, taip pat pareiškėjui skirtina išmoka turi būti reali, o ne tikėtina. Tuo tarpu negautos išmokos vertinimas, kaip galimos gauti, turi būti pagrįstas realiomis prognozėmis.

19. Teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas ir motyvuoja, jog atsakovo veiksmai – atsisakyti priimti paraišką jos net nevertinus, yra neteisėti ir teismas šį pareiškėjo vertinimą iš esmės pripažįsta pagrįstu, tačiau būtent pareiškėjui pirmiausia atsiranda pareiga nurodyti, kokiu būdu ir kokią turtinę žalą jis patyrė. Sprendžiant dėl to, ar pareiškėjo patirti nuostoliai (negauta parama) gali būti vertinami kaip patirta žala, turėtų būti tiriama, ar turėta gauti Valstybės parama buvo numatyta gauti iš anksto, ar pagrįstai tikėtasi paramą gauti esant normaliai veiklai, ar parama negauta dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

20. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju negalima vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėjas, tuo atveju, jei paraiškų pateikimas nebūtų sustabdytas, Valstybės paramą būtų gavęs. Teismas pažymėjo, kad pateikus paraišką, pirmiausiai atliekamas jos vertinimas, ir tik nustačius, jog paraiška neturi trūkumų, priimamas sprendimas skirti Valstybės paramą. Kol paraiška nėra įvertinta, kaip esamoje faktinėje situacijoje, negalima teigti, kad pareiškėjo paraiška neturi trūkumų ir Valstybės parama pareiškėjui būtų skirta. Priešingu atveju, teismui konstatavus, kad pareiškėjas patyrė jo nurodytą žalą, reikštų paraiškos įvertinimą teisės aktų reikalavimams, ko teismas, nagrinėjamu atveju, neatlieka (Užimtumo tarnybos kompetencija). Teismas sprendė, kad šiuo atveju pagrindo išvadai, jog turėta gauti Valstybės parama jau buvo numatyta gauti iš anksto, nes paraiška, kurios pagrindu prašoma parama, net nebuvo įvertinta. Į bylą nėra pateikta jokių oficialių patvirtinimų, įrodančių pareiškėjo pateiktos paraiškos (pateiktos 2020 m. rugpjūčio 10 d. 08.41 val.) atitikimą teisės aktų reikalavimams.

21. Teismas pažymėjo, kad taip pačiais argumentais pasisakytina ir vertinant, ar pareiškėjas būtų gavęs paramą esant normaliai veiklai. Kaip jau minėta, kol paraiška nėra įvertinta, nėra jokių įrodymų, kad nesustabdžius paraiškų pateikimo, pareiškėjas Valstybės paramą tikrai būtų gavęs. Nors pareiškėjas teigė, kad paramos negavo būtent dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, tačiau šių teiginių pagrįstumas galėtų būti pripažintas kaip galimai teisėtas tik tuo atveju, jei butų patvirtintas pareiškėjo pateiktos paraiškos atitikimas teisės aktų reikalavimams.

22. Teismas pabrėžė, kad būtent pareiškėjas turi pareigą pagrįsti prašomos turtinės žalos atsiradimo faktą ir jos dydį. Negautos pajamos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas įrodo, kad jos yra realios. Šiuo atveju pareiškėjo prašoma priteisti patirta žala vertintina tik kaip tikėtina, hipotetinė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė negautos paramos, kurią galimai būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, realumo, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė turtinės žalos padarymo jam fakto ir dydžio, o pareiškėjo pozicija, kad būtent neteisėtas paraiškų priėmimo sustabdymas sąlygojo žalos (negautos paramos) atsiradimą, laikytina nepagrįsta.

23. Teismas nurodė, kad pagal byloje pateiktus duomenis, pareiškėjas pakartotinai 2020 m. spalio 9 d elektroniniu paštu Užimtumo tarnybai pateikė paraišką dėl SUR 2 subsidijos gavimo, kuri buvo atmesta, kaip pateikta ne įstatyme nustatyta tvarka. Kaip nustatyta Paslaugų teikimo darbo ieškantiems asmenims tvarkos aprašo 1081 punkte, SUR paraiška Nr. 2 pateikta ne per administracinių ir viešųjų paslaugų portalą „Elektroniniai valdžios vartai“, nenagrinėjama ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas grąžinama SUR paraišką Nr. 2 pateikusiam asmeniui. Pareiškėjo pakartotinai pateikta paraiška buvo pateikta elektroniniu paštu, todėl, teismo nuomone, atsakovo atstovas pagrįstai minėtą paraišką grąžino pareiškėjui, paaiškinęs paraiškos nenagrinėjimo priežastis.

24. Atsižvelgdamas į tai, kas pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos, teismas sprendė, jog turtinės žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 25. Pareiškėjas A. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė įrodymus, kurie jau buvo pateikti į bylą pirmosios instancijos teisme.

26. Pareiškėjas teigia, kad teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo patikslinto skundo argumento, jog Užimtumo Tarnybos organizuota Valstybės paramos užsiimantiems individualia veikla ir keičiantiems ekonominės veiklos rūšį tvarka pagal Užimtumo įstatymo galiojančios redakcijos (XII-2470), 44, 47, ir 51 straipsniuose nurodytas sąlygas ir kriterijus prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 12 straipsniui. Pareiškėjas pažymi, kad šio įstatymo 12 straipsnio 3 punkte aiškiai nurodyta, jog dokumentams ir informacijai pateikti turi būti nustatytas konkretus terminas. Šiuo atveju terminas nebuvo nustatytas, buvo nurodyta tik paraiškų priėmimo pradžia (2020 m. rugpjūčio 10 d., 08:00 val.), todėl pareiškėjas nežinojo, iki kada paraiškos bus priimamos. Pasak pareiškėjo, vien dėl šio prieštaravimo Viešojo administravimo įstatymui Užimtumo Tarnybos organizuota paraiškų priėmimo tvarka turi būti pripažinta neteisėta.

27. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai pašomą priteisti žalos atlyginimą vertino kaip neįrodytą. Pareiškėjas teigia, kad iš byloje pateiktų dokumentų, patikslintame skunde išdėstytų argumentų ir įrodymų, Užimtumo įstatyme nurodytų sąlygų, reikalavimų ir skiriamos paramos dydžių yra akivaizdu, kokio konkretaus dydžio yra patirta žala ir dėl kokių neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų šios pajamos buvo negautos.

28. Pareiškėjas mano, kad, jeigu teismui kilo abejonė, ar teisėtai buvo bandyta pateikti paraišką, bet ji nebuvo priimta, teismas turėjo prašyti Užimtumo Tarnybos pateikti paraiškų vertinimo kriterijų sąrašą, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar pareiškėjo bandyta pateikti paraiška atitiko visas Užimtumo tarnybos paraiškų vertinimo sąlygas. Be to, pareiškėjas negalėjo pasinaudoti paraiškų patikslinimo periodu, nes jo paraiška buvo neteisėtai nepriimta.

29. Pareiškėjas teigia, kad galiojančiame Užimtumo įstatyme nėra numatyta, jog tam tikri straipsniai netenka galios išsekus finansavimui ar jų galiojimas stabdomas ankščiau, nei galioja Įstatymo redakcija. Įstatymas turi aukštesnę galią nei nuostatai ar normatyviniai aktai, o taip pat viešojo administravimo subjekto sprendimai, priimti normatyviniai aktai, negali prieštarauti įstatymui bei sudaryti kliūtis jo įgyvendinimui, sukurti prielaidas, pagal kurias galiojančio įstatymo straipsniai de jure ar de facto netektų galios. Pasak pareiškėjo, jeigu Užimtumo tarnyba turėjo ribotą biudžetą tam tikriems Įstatymo punktams įgyvendinti – turėjo būti sudaryta griežtesnė paraiškų vertinimo tvarka, o ne kuriami barjerai paraiškų pateikimo procesui.

30. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Užimtumo tarnyba atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti.

31. Atsakovo atstovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas nepasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo patikslinto skundo argumentų, jog savarankiško užimtumo rėmimo keičiantiems ekonominės veiklos rūšį paraiškų priėmimo tvarka prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 12 straipsniui. Šiuo aspektu atsakovo atstovas pažymi, kad teismas skundžiamame sprendime konstatavo Užimtumo tarnybos veiksmų neteisėtumą nutraukiant paraiškų priėmimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, toks atsakovo atstovo sprendimas savo esme ir turiniu pripažintinas kaip priimtas nesivadovaujant teisės aktų nuostatomis, todėl yra ydingas.

32. Atsakovo atstovas mano, kad pareiškėjas netinkamai interpretuoja teismo sprendime nurodytus motyvus dėl neva pareiškėjo patirtos žalos, pasireiškusios negautų pajamų forma. Pažymi, kad pareiškėjas negali vienareikšmiškai teigti, jog jis būtų gavęs paramą savarankiško užimtumo rėmimui, nes tai priklauso ne tik nuo paties pareiškėjo valios, bet ir nuo Užimtumo tarnybos veiksmų nagrinėjant paraiškas. Pareiškėjo paraiška Užimtumo tarnybai nebuvo pateikta Paslaugų teikimo darbo ieškantiems asmenims tvarkos aprašo 108 punkte nurodytu būdu, todėl ji ir nebuvo nagrinėjama, o grąžinta pareiškėjui. Atsakovo atstovo nuomone, teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad kol paraiška nėra įvertinta negalima teigti, jog pareiškėjo paraiška neturi trūkumų ir valstybės parama jam būtų skirta. Priešingu atveju, teismui konstatavus, kad pareiškėjas patyrė jo nurodytą žalą, reikštų paraiškos įvertinimą teisės aktų reikalavimams, ko teismas nagrinėjamu atveju neatlieka.

33. Atsakovo atstovo teigimu, teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas neįrodė negautos paramos, kurią galimai būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, realumo, todėl pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neįrodė turtinės žalos padarymo fakto, o pareiškėjo pozicija, kad būtent neteisėtas paraiškų priėmimo sustabdymas turėjo reikšmės žalos (negautos paramos) atsiradimą, laikytina nepagrįsta.

34. Atsakovo atstovas pažymi, kad nors pačiame Užimtumo įstatyme nebuvo nustatyti apribojimai dėl asignavimų, tačiau savarankiško užimtumo rėmimo paraiškų keičiantiems ekonominės veiklos rūšį priėmimo metu viešoje erdvėje Užimtumo tarnybos buvo aiškiai viešinama informacija apie tai, kad paraiškos bus priimamos tol, kol prašoma suma pasieks priemonei skirtą finansavimą. Nagrinėjamu atveju įstatymų leidėjo savarankiško užimtumo rėmimo keičiantiems ekonominės veiklos rūšį priemonės įgyvendinimui buvo skirtas ribotas finansavimas – iš viso 10 mln. eurų, todėl Užimtumo tarnyba neturėjo finansinių galimybių patenkinti visas pateiktas paraiškas. Paraiškos buvo priimamos tik vienu kanalu – per Elektroninius valdžios vartus, todėl visiems paraiškų teikėjams buvo sudarytos vienodos galimybės pasiruošti paraiškų teikimui ir teikti paraiškas. 2020 m. gegužės 15 d. įsigaliojus Užimtumo įstatymo pakeitimams, nustačiusiems savarankiškai dirbantiems asmenims, keičiantiems vykdomos ekonominės veiklos rūšį, galimybę kreiptis dėl savarankiško užimtumo rėmimo gavimo, pareiškėjui nebuvo pagrindo susiformuoti neapibrėžtam lūkesčiui, kad Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 3 dalies ir 47 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta parama jam būtų skirta bet kuriuo atveju, nevertinant jo pateiktos paraiškos atitikimo teisės aktų reikalavimams.

35. Pareiškėjas A. C. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinio skundo papildymą, kuriame prašo konstatuoti Užimtumo tarnybos atsakomybę dėl priimtų administracinių sprendimų ir veiksmų neteisėtumo bei visiškai atlyginti pareiškėjui dėl to patirtą ir įrodytą žalą (nuostolius), atsiradusius dėl šių atsakovo atstovo veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, kurią pareiškėjas A. C. kildina iš Užimtumo tarnybos priimtų neteisėtų sprendimų ir veiksmų (neveikimo), taip pat dėl šio subjekto vilkinimo atlikti veiksmus, dėl kurių pareiškėjas neturi galimybių pasinaudoti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 44 ir 47 straipsniuose išdėstytomis teisėmis, atlyginimo priteisimo.

37. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2021 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, spręsdamas, kad pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos jam atsiradimo, todėl turtinės žalos atlyginimas yra negalimas.

38. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, 2021 m. vasario 7 d. per elektroninių paslaugų portalą padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. vasario 8 d. nutartimi priėmė pareiškėjo apeliacinį skundą.

39. Pareiškėjas 2021 m. kovo 22 d. per elektroninių paslaugų portalą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė patikslintą apeliacinį skundą, kuriuo prašo konstatuoti Užimtumo tarnybos atsakomybę dėl priimtų administracinių sprendimų ir veiksmų neteisėtumo bei visiškai atlyginti pareiškėjui dėl to patirtą ir įrodytą žalą (nuostolius), atsiradusius dėl šių atsakovo atstovo veiksmų.

40. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 64 straipsnio 1 dalies nuostatomis, procesiniai veiksmai atliekami per įstatymų nustatytus terminus. Tais atvejais, kai terminų nėra nustatęs įstatymas, juos skiria teismas. Teismo paskirti terminai gali būti teismo pratęsti. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo pateikimo terminas yra įtvirtintas ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje kurioje įtvirtinta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. ABTĮ 132 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, apeliacinio skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Iš pateiktų ABTĮ nuostatų matyti, kad tikslinti apeliacinį skundą asmuo gali tik nepraleisdamas ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto apeliacinio skundo pateikimo termino. Kadangi šį terminą nustato įstatymas, o ne teismas, jis negali būti pratęstas (pratęsti gali būti tik teismo paskirti terminai). Įstatyme nustatyti procesiniai terminai, juos praleidus, gali būti atnaujinami (ABTĮ 132 str. 2 d.), tačiau tam turi būti pateiktas prašymas bei svarbias termino praleidimo priežastis pagrindžiantys įrodymai.

41. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas patikslintą apeliacinį skundą padavė praleidęs ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Pareiškėjas taip pat nepateikė prašymo atnaujinti praleistą apeliacinio skundo pateikimo terminą. Nustačius, jog pareiškėjo 2021 m. vasario 7 d. paduotas apeliacinis skundas yra priimtas, darytina išvada, kad patikslintu apeliaciniu skundu pareiškėjas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai pridedami prie bylos.

42. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumo, pirmiausiai pažymi, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau šis straipsnis nėra aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952); 2003 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Suominen prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 37801/97).

44. Pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, o apeliacinius skundus iš esmės grindžiant tik abstrakčiais teiginiais, nenurodant su kokiomis konkrečiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinkama, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018; ir kt.).

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo skundą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė.

46. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

47. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

48. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino Užimtumo tarnybos neteisėtus veiksmus, priimant savarankišką sprendimą nepriimti ir nevertinti pareiškėjo paraiškos dėl tam skirtų lėšų galimo trūkumo. Taigi teisėjų kolegija papildomai nepasisako dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kurie detalizuoti pareiškėjo pateiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose, susijusių su Užimtumo tarnybos organizuota Valstybės paramos užsiimantiems individualia veikla ir keičiantiems ekonominės veiklos rūšį skyrimo tvarka, nes, kaip jau buvo minėta, Užimtumo tarnybos veiksmai nepriimant ir nevertinant pareiškėjo paraiškos buvo pripažinti kaip neteisėti.

49. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjas įrodė dėl konstatuotų Užimtumo tarnybos neteisėtų veiksmų jam kilusią žalą, pažymi, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal neteisėto veikimo ir žalos santykį skiriama tiesioginė ir netiesioginė žala (nuostoliai). Sprendžiant, ar pareiškėjo patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos (žala), spręstina pagal kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų atstovo veiksmų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016). Negautos pajamos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas įrodo, kad jos realios, o ne tikėtinos, hipotetinės. Taigi turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes (žr. nutarties 13–14 p.), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė turtinės žalos (negautų pajamų) fakto. Byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, jog turėta gauti Valstybės parama pareiškėjui buvo numatyta iš anksto; paraiška, kurios pagrindu buvo prašoma Valstybės paramos, net nebuvo įvertinta, todėl negalima teigti, kad pareiškėjo paraiška neturėjo trūkumų ir Valstybės parama jam būtų skirta. Pareiškėjo teiginiai, jog jis teikė paraišką 6 980 Eur dydžio Valstybės paramai gauti, savaime neįrodo negautos paramos realumo. Kol paraiška nėra įvertinta, nėra jokių įrodymų, kad nesustabdžius paraiškų pateikimo, pareiškėjas Valstybės paramą tikrai būtų gavęs. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo prašomą priteisti žalą vertintino tik kaip tikėtiną, hipotetinę. Taigi šiuo atveju byloje nėra pagrindo vertinti, jog neteisėtas paraiškų priėmimo sustabdymas buvo priežastis žalos (negautos paramos) atsiradimui.

51. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad teismui konstatavus, jog pareiškėjas patyrė jo nurodytą žalą, reikštų paraiškos įvertinimą teisės aktų reikalavimams, ko teismas nagrinėjamu atveju neatlieka, nes tai yra Užimtumo tarnybos kompetencija. Atitinkamai atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas turėjo prašyti Užimtumo Tarnybos pateikti paraiškų vertinimo kriterijų sąrašą, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar pareiškėjo bandyta pateikti paraiška atitiko visas Užimtumo tarnybos paraiškų vertinimo sąlygas. Kaip jau buvo minėta, paraiškos vertinimas Valstybės paramai gauti yra Užimtumo tarnybos kompetencija. Teismas tokiu atveju tik atlieka Užimtumo tarnybos sprendimo skirti/neskirti Valstybės paramą pagrįstumo ir teisėtumo teisinį vertinimą, tačiau negali skirti Valstybės paramos už Užimtumo tarnybą.

52. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo skundą ir atsakovo atsikirtimus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

53. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesant įrodytos vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos, viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

54. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

55. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. C. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė