2013-10-14 Nr. AB-6304-3-61-3-01152-2009-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-810/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01152-2009-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Pensijų fondų dalyvių asociacijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Pensijų fondų dalyvių asociacijos skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Pensijų fondų dalyvių asociacija (toliau – ir Asociacija) skundu (b. l. 100-107, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2009 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (10.10) I-3910; panaikinti Valdybos 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. (10.10) I-5721; panaikinti Valdybos 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimą Nr. (10.10) I-7762; įpareigoti atsakovą pervesti visiems pensijų fondų dalyviams į jų pensijų fondų sąskaitas už 2009 m. I-III ketvirčius ne mažiau kaip 5,5 % pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos; pripažinti, kad visi pensijų fondų dalyviai, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. liepos 1 d., turi teisę, kad į jų pensijų fondų sąskaitas būtų pervesta ne mažiau kaip 5,5 % pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas į pensijų fondų sąskaitas pensijų fondų dalyviams priklausančias pensijų įmokas už 2009 m. I ketvirtį turėjo pervesti 2009 m. birželio 15 d., už 2009 m. II ketvirtį – 2009 m. rugsėjo 14 d., o už 2009 m. III ketvirtį – 2009 m. gruodžio 14 d., tačiau už 2009 m. I-III ketvirčius nei nustatytu terminu, nei vėliau pensijų fondų dalyviams į jų pensijų fondų sąskaitas nebuvo pervestos visos jiems priklausančios pensijų įmokos. Asmenims, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis iki pensijų įmokų dydžio Pensijų sistemos reformos įstatyme pakeitimo (sumažinimo), mažesnio dydžio pensijų įmokos nei 5,5% nuo pajamų pervedimas į pensijų fondų sąskaitas, pareiškėjo manymu, yra neteisėtas. Asociacijos teigimu, atsakovas nepagrįstai Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimus taiko visų pensijų fondų dalyvių atžvilgiu.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 54-56, I t.) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Valdyba paaiškino, kad, remdamasis Pensijų kaupimo sutarčių registre esančia informacija apie dalyvių sudarytas pensijų kaupimo sutartis, už kiekvieną dalyvį atsakovas perveda socialinio draudimo įmokas atitinkamiems pensijų kaupimo bendrovių valdomiems pensijų fondams. Šių įmokų dydžius tvirtina įstatymų leidėjas imperatyviomis teisės normomis – atitinkamų metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis. Šiuo atveju pensijų įmokų dydžiai yra nustatyti Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnyje. Mokėtinos pensijų įmokos nėra pensijų kaupimo dalyvio nuosavybės objektas ir jų keitimas niekaip neįtakoja pensijų kaupimo dalyvio nuosavybės teisių į nuosavybės objektą, t. y. teisių į jau įgytą turtą. Planuotos pensijų kaupimo bendrovėms pervestinos įmokos dalies vėlesnis sumažinimas, Valdybos teigimu, niekaip nepažeidžia asmenų jau įgytų subjektinių teisių ir nepašalina asmenų galimybės toliau dalyvauti pensijų kaupime. Asmens „antrosios pakopos” pensijos kaupimas finansuojamas valstybinio socialinio draudimo finansų sąskaita, o dalyvavimas šioje sistemoje atitinkamai sumažina valstybinio socialinio draudimo pensijos, į kurią asmuo galės pretenduoti, dydį. Valdybos manymu, analogiškai turėtų būti vertinamas ir pensijų kaupimo bendrovėms pervedamos pensijų įmokos dalies dydžio sumažinimas – tai proporcingai padidina asmens įgysimos valstybinio socialinio draudimo pensijos, laiduojamos valstybės, dydį ir yra vertintinas kaip tinkamas ir teisingas susidarančių socialinio draudimo pensijos dydžio praradimų kompensavimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais nustatė, kad iš atsakovo pateiktų pensijų fondų dalyvių pensijų įmokų, pervestų nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 2 d., išklotinių matyti, jog šiems asmenims už 2004 m. buvo paskaičiuotas 2,5 % pensijų kaupimo įmokų tarifas, už 2005 m. – 3,5 %, už 2006 m. – 4,5 %, už 2007-2008 m. – 5,5 % pensijų kaupimo įmokų tarifai, o už 2009 m. I, II ketvirčius – 3 %, bei už 2009 m. III ketvirtį – 2 % (1 %), pensijų kaupimo įmokų tarifas.

Apibendrinęs Lietuvos Respublikos Pensijų sistemos reformos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos) įtvirtintą ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad 2009-2012 m. nustatyti tokie sumažinti kaupiamųjų pensijų įmokų dydžiai: nuo 2009 m. sausio 1 d. – 3 %, nuo 2009 m. liepos 1 d – 2 % pajamų, nuo 2011 m. sausio 1 d. kaupiamosios pensijų įmokos dydis bus 5,5 %, o asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. liepos 1 d., 2012-2014 m. – 6 % pajamų. Teismas pažymėjo, kad šios nuostatos 2010 m. birželio 30 d. priėmus Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą neteko galios.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą, nurodė, kad, remiantis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi (2003 m. liepos 4 d. redakcija), sumažinus kaupiamosios pensijos įmokos dydį, proporcingai didėja valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai skirta įmokos dalis, t. y. piniginės prievolės valstybei, bendras dydis nepakinta, ir darė išvadą, kad nors atsakovas, pervesdamas įmokas į pensijų fondus, nepagrįstai taikė Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) numatytą 3 % pajamų tarifą nuo 2009 m. sausio 1 d., tačiau faktinis pinigų pervedimas įvyko po 3 mėnesių, t. y. pasibaigus 2009 m. I ketvirčiui, ir bendras pensijų kaupimo fondų dalyvių pensijų dydis nuo to nepakito, todėl teismas neturėjo pagrindo naikinti atsakovo 2009 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. (10.10) 1-3910. Teismas nurodė, jog remiantis analogiškais argumentais nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo panaikinti 2009 m. rugsėjo 21d. sprendimo Nr. (10.10) 1-5721 ir 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimo Nr. (10.10) 1-7762.

Teismas taip pat atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl 5,5 proc. pensijų fondų dalyvių pajamų pervedimo į jų pensijų fondų sąskaitas. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnis, 6.157 straipsnio 1 dalis numato, kad šalys neturi teisės nustatyti ar taikyti sutarties sąlygas, prieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms, todėl pensijų kaupimo sutarties šalys negali tarpusavyje susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visą sutarties laikotarpį. Teismas vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 punktu, Pensijų reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos), pažymėjo, jog atsakovas, vadovaudamasis Pensijų kaupimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi turi pareigą pensijų kaupimo bendrovių valdomiems pensijų fondams pervesti nurodytuose įstatymuose nustatyto dydžio pensijų įmokas, ir darė išvadą, kad reikalavimas pervesti didesnes pensijų dalyvių įmokas nei už atitinkamą periodą yra nustatęs įstatymų leidėjas, yra nepagrįstas.

III. Pareiškėjas Pensijų fondų dalyvių asociacija apeliaciniu skundu (b. 1. 129-134, II t.) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Asociacijos manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnį, ignoravo Pensijų kaupimo įstatymo nuostatas ir Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą, taip pat nepagrįstai taikė įstatymą atgaline tvarka. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas pripažino, jog atsakovas nepagrįstai taikė Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) numatytą 3 procentų pajamų tarifą nuo 2009 m. sausio 1 d., tačiau nesant jokio teisinio pagrindo konstatavo, jog dėl to, kad faktinis pinigų pervedimas įvyko pasibaigus 2009 m. I ketvirčiui, nėra pagrindo naikinti atsakovo sprendimų. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai savarankiškai dirbantiems asmenims taikė 1 procento pajamų tarifą nuo 2009 m. sausio 1 dienos. Asociacijos teigimu, faktas, kad pensijų įmoka į pensijų fondų dalyvių pensijų fondų sąskaitas buvo pervesta pasibaigus 2009 m. I ketvirčiui, negali daryti jokios įtakos pervedamos sumos dydžiui. Į pensijų fondų sąskaitas pervedamų pensijų įmokų dydis, pareiškėjo manymu, turėjo būti apskaičiuotas pagal 2009 m. I ketvirtį galiojusį tarifą (5,5 % dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos), o ne pensijų įmokų pervedimo metu galiojusį pensijų įmokų dydžio tarifą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas (kuriuo savarankiškai dirbantiems asmenims pensijų įmokų tarifas buvo sumažintas iki 1 procento) priimtas 2009 m. vasario 17 d., įsigaliojo 2009 m. kovo 5 d., todėl daro išvadą, kad sumažintas 1 % (savarankiškai dirbantiems asmenims) ar 3 % (bendras tarifas) dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, tarifas galėjo būti pradėtas skaičiuoti ir pagal šį tarifą apskaičiuotos pensijų įmokos galėjo būti pervedamos tik už 2009 m. II ketvirtį (balandžio-birželio mėn.) ir tik tiems asmenims, kurie pensijų kaupimo sutartis sudarė 2009 m. balandžio 1 d. ir vėliau, analogiškai ir asmenims, kurie draudžiami valstybės biudžeto lėšomis. Pareiškėjo teigimu, pensijų įmokos už šiuos asmenis galėjo būti neskaičiuojamos ir nemokamos tik tiems asmenims, kurie pensijų kaupimo sutartis sudarė 2009 m. balandžio 1 d. ir vėliau.

Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai taikė ir aiškino CK nuostatas dėl imperatyviųjų teisės normų pasikeitimo po sutarties sudarymo įtakos sutarties sąlygoms ir nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų taikant šias nuostatas. Asociacija pažymėjo, jog pensijų kaupimo sutartis yra civilinė sutartis, o vien tai, kad pensijų lėšos pagal kaupimo sutartį yra kaupiamos, panaudojant valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį, nedaro sutarties socialinio draudimo sutartimi, kurios sąlygas valstybė gali nuolat keisti savo nuožiūra. Kadangi įstatymai atgal negalioja, pareiškėjo manymu, ir dėl šios priežasties Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimai neturi įtakos pensijų kaupimo sutartims, sudarytoms iki Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimų priėmimo. Pareiškėjas pabrėžia, kad mažesnių pensijų įmokų pervedimas galimas tik tiems asmenims, kurie pensijų kaupimo sutartis sudarė po pensijų įmokų sumažinimo (Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimų įsigaliojimo), nes įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Todėl mažesnio dydžio pensijų įmokos nei 5,5 % nuo pajamų (nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) pervedimas į pensijų fondų sąskaitas asmenims, kurie pensijų kaupimo sutartis sudarė iki 2009 m. liepos 1 d., pareiškėjo teigimu, yra neteisėtas ir prieštarauja pensijų kaupimo sutartims bei CK 6.157 straipsnio 2 daliai.

Pareiškėjo manymu, teismas pažeidė ir netinkamai taikė procesines teisės normas, kadangi nepasisakė dėl kai kurių pareiškėjo argumentų, nenurodė, kokiais teisės aktais teismas vadovavosi atmesdamas pareiškėjo skundą, iš esmės nepateikė byloje taikytinų teisės normų aiškinimo, pareiškėjo pateiktų argumentų analizės, nepadarė atitinkamų išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindė savo išvadas dėl galutinio sprendimo rezultato.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. 1. 137-140, II t.) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo teigimu, Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymai ir Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas atskirai neišskyrė asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. kovo 31 d., ir nenustatė jiems atskiro pensijų įmokos tarifo, todėl taikyti jiems kitokį tarifą negu tas, kuris buvo patvirtintas šiuo įstatymu, nebuvo jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į įtvirtintą teisinį reguliavimą, Valdyba kaupiamąsias pensijų įmokas už 2009 metų I ketvirtį apskaičiavo ir pervedė pensijų fondams vadovaudamasi ne tik Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis, bet ir jau įsigaliojusiomis Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatomis.

Atsakovas nepagrįstais laiko apeliacinio skundo argumentus, jog Valdyba privalo vadovautis ne Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, o pensijų kaupimo sutartimi, sudaryta tarp pareiškėjo ir pensijų kaupimo bendrovės. Atsakovas pažymi, kad tokios sutartys įstatymo galią turi tik jos šalims, tokių sutarčių sudarymas Valdybai sukelia tik tas pareigas, kurias ji privalo vykdyti vadovaujantis galiojančiais įstatymais. Pensijų kaupimo sutarties šalys negali tarpusavyje susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visą sutarties laikotarpį.

Šių įmokų dydžius tvirtina įstatymų leidėjas imperatyviomis teisės normomis – atitinkamų metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai ignoruoja CK 6.157 straipsnio 1 dalies, 1.80 straipsnio nuostatas ir netinkamai aiškina CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsakovo nuomone, pastarosios nuostatos turi būti aiškinamos tik taip, kad niekinio sandorio pasekmės negali būti taikomos atgal. Valdyba nesutinka su apelianto teiginiais, jog pensijų įmokų į pensijų fondus sumažinimas pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumą.

Valdyba atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, jog įstatymų leidėjas, Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatydamas sumažintą kaupiamų pensijų įmokų dydį, nesumažino jau apskaičiuotų ir sumokėtų (pervestų) kaupiamųjų pensijų įmokų už kaupiamųjų pensijų įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos, kuri bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kiekvienam pensijų kaupimo sistemos dalyviui ir yra paveldima, bet tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, todėl nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų.

Valdyba pabrėžia, jog Pensijų sistemos reformos įstatyme įstatymo leidėjo planuotos pensijų kaupimo bendrovėms pervestinos įmokos dalies paskesnis sumažinimas niekaip nepažeidžia asmenų įgytų subjektinių teisių ir nepašalina asmenų galimybės toliau dalyvauti pensijų kaupime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje kilęs ginčas dėl kaupiamųjų pensijų įmokų pervedimo į pensijų kaupimo bendrovių valdomus pensijų fondus nuo 2009 m. sausio 1 d. dydžio bei dėl trijų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimų, kuriais atsisakyta tenkinti pareiškėjo reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pasisakydama dėl kaupiamųjų pensijų įmokų dydžio, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-580/2013.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A502-580/2013 konstatavo, kad Asociacija yra tinkamas subjektas ginti viešąjį vartotojų interesą, vadovaujantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatomis, tačiau skundas iš esmės yra reiškiamas viešosios teisės normomis reglamentuojamoje socialinės apsaugos (pensinio aprūpinimo) srityje, o ne vartotojų teisių apsaugos srityje, todėl jam pateikti nėra išpildytas ratione materiae (turinio) kriterijus. Pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka turėjo teisę kreiptis į teismą tik dėl savo, kaip juridinio asmens, teisių ir teisėtų interesų. Tačiau jis į teismą kreipėsi, siekdamas ginti viešąjį interesą, o tokiam reikalavimui pateikti pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo, t. y. jį pateikė nesant konkrečiame įstatyme numatyto atvejo, leidžiančio jam tokį viešąjį interesą apginti. Neturint pareiškėjui specialiojo subjektiškumo, byla turi būti nutraukiama Administracinių bylų teisenos įstatymo ( toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 dalies pagrindu. Nustačius, jog pareiškėjas neturėjo įgaliojimų kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, nėra pagrindo analizuoti ir kitų aspektų, susijusių su viešojo intereso gynimu, t. y. termino, per kurį viešasis interesas turi būti apgintas, paties viešojo intereso buvimo ir pan.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, jog administracinė byla turi būti nutraukiama, jei yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Įsiteisėjęs administracinio teismo, bendrosios kompetencijos teismo sprendimas yra privalomas visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ABTĮ 14 str. 1 d.). Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010). Vadovaujantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, teismo sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas išspręstu galutinai ir negrįžtamai, todėl šalys nebegali kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-642/2010).

Šioje byloje pareiškėjo keliami ketvirtas ir penktas reikalavimai, susiję su kaupiamųjų pensijų įmokų pervedimo į pensijų kaupimo bendrovių valdomus pensijų fondus nuo 2009 m. sausio 1 d. dydžiu yra tapatūs administracinėje byloje Nr. A502-580/2013 išnagrinėtiems reikalavimams. Abiejose bylose yra tos pačios proceso šalys, ginčas pradėtas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Administracinėje byloje Nr. A502-580/2013 priimti pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra įsiteisėję.

Esant tokioms aplinkybėms, nagrinėjamos bylos dalis dėl pareiškėjo reikalavimų įpareigoti atsakovą pervesti visiems pensijų fondų dalyviams į jų pensijų fondų sąskaitas už 2009 m. I-III ketvirčius ne mažiau kaip 5,5 % pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos; pripažinti, kad visi pensijų fondų dalyviai, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. liepos 1 d., turi teisę, kad į jų pensijų fondų sąskaitas būtų pervesta ne mažiau kaip 5,5 % pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Kadangi administracinė byla nutrauktina minėtu pagrindu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija toliau nepasisakys dėl apeliaciniame skunde išsakomų argumentų, susijusių su Pensijų sistemos reformos ir Pensijų kaupimo įstatymų nuostatų taikymu, pensijų kaupimo sutarčių vykdymu bei pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvu netinkamumu.

Pirmaisiais trimis reikalavimais pareiškėjas ginčijo tris atsakovo 2009 metų sprendimus, kuriais pastarasis atsisakė tenkinti Asociacijos reikalavimus pervesti visiems pensijų fondų dalyviams į jų pensijų fondų sąskaitas už 2009 m. I-III ketvirčius ne mažiau kaip 5,5 % pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Šie atsakovo sprendimai išreiškė viešojo administravimo subjekto valią, atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamus reikalavimus individualiems administraciniams aktams ir galėjo būti ginčo objektu teisme.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, pripažįsta pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas dėl šių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo bei jų papildomai nekartoja. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Nagrinėdama pareiškėjo reikalavimus dėl didesnių pensijų įmokų į pensijų fondus pervedimo, Valdyba vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl veikė pagal kompetenciją ir teisės aktų nustatyta tvarka.

Šiuo aspektu pažymėtina dar ir tai, kad pareiškėjo atsakovui reikštų 2009 m. birželio 17 d., 2009 m. rugsėjo 16 d. ir 2009 m. gruodžio 18 d. reikalavimų įpareigoti pervesti atitinkamas sumas pagrįstumas nagrinėjamu atveju yra priklausomas nuo to, ar to reikalaujantis asmuo turi teisę į tam tikras įmokas. Tik nustačius, kad asmenys turi gintiną materialią subjektinę teisę dėl atitinkamos pensijų įmokos pervedimo ir ši jų teisė buvo pažeista, galima būtų konstatuoti, kad atsakovas veikė neteisėtai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokios materialios subjektinės teisės neturi, nes į atsakovą kreipėsi ne kaip nustatyta tvarka įgaliotas kaupiamųjų pensijų įmokų sistemos dalyvių atstovas, o kaip viešasis juridinis asmuo, siekdamas, kad didesnės pensijų įmokos būtų pervestos visiems pensijų fondų dalyviams, net ir nesantiems to juridinio asmens nariais. Todėl tokių reikalavimų atsakovas pagrįstai netenkino.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti pakeistas, panaikinant jo dalį, kuria buvo atmesti pareiškėjo reikalavimai, susiję su kaupiamųjų pensijų įmokų pervedimo į pensijų kaupimo bendrovių valdomus pensijų fondus nuo 2009 m. sausio 1 d. dydžiu ir administracinė byla dėl šių reikalavimų nutrauktina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo Pensijų fondų dalyvių asociacijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo dalį, kurioje atmesti pareiškėjo Pensijų fondų dalyvių asociacijos reikalavimai - įpareigoti atsakovą pervesti visiems pensijų fondų dalyviams į jų pensijų fondų sąskaitas už 2009 m. I-III ketvirčius ne mažiau kaip 5,5 % pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos; pripažinti, kad visi pensijų fondų dalyviai, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. liepos 1 d., turi teisę, kad į jų pensijų fondų sąskaitas būtų pervesta ne mažiau kaip 5,5 % pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo Pensijų fondų dalyvių asociacijos reikalavimų įpareigoti atsakovą pervesti visiems pensijų fondų dalyviams į jų pensijų fondų sąskaitas už 2009 m. I-III ketvirčius ne mažiau kaip 5,5 % pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos; pripažinti, kad visi pensijų fondų dalyviai, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. liepos 1 d., turi teisę, kad į jų pensijų fondų sąskaitas būtų pervesta ne mažiau kaip 5,5 % pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius