2013-07-04 Nr. AB-3315-3-61-3-00599-2011-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1527/2013

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-00599-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. (B.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėja V. M. (B.) (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1-7) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas) 2011 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 1D-1300-(2); 2) įpareigoti atsakovą mokėti VRM sekretoriaus 2003 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 2/17-1881 pareiškėjai paskirtą pareigūno valstybinę pensiją už tarnybą – po 897,62 Lt per mėnesį nuo 2011 m. kovo 1 d.; 3) priteisti pareiškėjos naudai solidariai iš atsakovių 7 256,62 Lt pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio – 2011 m. vasario mėn.

Nurodė, kad 2003 m. gruodžio 8 d. VRM sprendimu jai buvo paskirta 897,62 Lt valstybinė pareigūnų pensija už tarnybą, tačiau nuo 2010 vasario mėn. jai mokama mažesnė pensija, nei paskirtoji. Pasak pareiškėjos, toks pensijos sumažinimas yra neteisėtas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms. Pareiškėja pabrėžė, jog ji diskriminuojama kaip dirbantis asmuo. Pažymėjo, kad toks pensijos sumažinimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens teisė į nuosavybę.

Atsakovas VRM atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 21–23) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota jos valstybinė pensija, galiojo ir nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjos V. M. (B.) skundą tenkino iš dalies. Priteisė jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 5 998,20 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2011 m. vasario mėn. imtinai ir 6 827,22 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2011 m. kovo iki 2012 m. rugpjūčio mėn. imtinai. Kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatytas valstybinių pensijų mažinimas dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos. Todėl buvo konstatuota, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nustatyta, jog Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2012 m. gruodžio 14 d. pažyma Nr. 11D(P)-6216 (b. l. 49, 64) patvirtina, kad pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis. Taip pat šš Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2012 m. gruodžio 14 d. pažymos Nr. 11D(P)-6216 nustatyta, kad pareiškėjai paskirtos pensijos dydis, perskaičiuotas pritaikius Konstitucijai neprieštaraujančią Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki 2011 m. vasario mėn. imtinai iš viso sudaro 10 620,12 Lt, o, pritaikius antikonstitucinį Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pareiškėjai faktiškai buvo išmokėta 4 621,92 Lt, todėl padaryta išvada, kad pareiškėjai nuo 2010 m. sausio iki 2011 m. vasario mėn. imtinai nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis sudaro 5 998,20 Lt (10 620,12 Lt – 4 621,92 Lt), todėl ši suma jai priteista.

Atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, padaryta išvada, kad išmokant pareiškėjai valstybinę pareigūnų ir karių pensiją paskirtos 897,62 Lt pensijos dydis mažinamas atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir pareiškėjai mokėtina 758,58 Lt pensija. Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2012 m. gruodžio 14 d. pažymos Nr. 11D(P)-6216 nustatyta, kad tokio dydžio pensija pareiškėjai yra mokama nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio (netekus galios Laikinojo įstatymo 5 str.), tuo tarpu nuo 2011 m. kovo 1 d. iki minėtos datos pareiškėjai buvo mokama 379,29 Lt dydžio pensija ir iš viso minėtu laikotarpiu išmokėta 6 827,22 Lt pensijos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimas įpareigoti VRM nuo 2011 m. kovo 1 d. mokėti jai paskirtą 897,62 Lt dydžio pareigūno valstybinę pensiją už tarnybą tenkintas iš dalies, priteisiant pareiškėjos naudai nuo 2011 m. kovo iki 2012 m. rugsėjo mėn. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, kuri sudaro 6 827,22 Lt ((758,58 - 379,29) Lt x 18 mėn.) – 6 827,22 Lt).

Teismas atsižvelgė į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55/2004), į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalį, tai, kad pareiškėja skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2011 m. kovo 14 d. (b. l. 1), pensijų ribojimas pradėtas taikyti 2010 m. sausio 1 d., ir pripažino, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjos valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjos teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012), padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai V. M. (B.) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis (5 998,20 Lt laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki 2011 m. vasario mėn. imtinai ir 6 827,22 Lt nuo 2011 m. kovo iki 2012 m. rugpjūčio mėn. imtinai) pareiškėjai priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai ir neproporcingai apribojo asmenų teises, įsigaliojo tik jį paskelbus, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., ginčijamas VRM sprendimas buvo grindžiamas teisės aktų nuostatomis, kurios jo priėmimo metu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo nutarimu, todėl pripažinta, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog jis buvo neteisėtas, todėl skundas dalyje dėl VRM 2011 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 1D-1300-(2) panaikinimo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 83-84), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą pareiškėjos reikalavimus atmetant.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat, kad iki minėto nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, todėl buvo nepagrįstai priteista pareiškėjai už atitinkamą laikotarpį neišmokėtos valstybinės pensijos dalis.

2. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams iki nutarimo įsigaliojimo. Todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisideda prie apeliacinio skundo (b. l. 90).

Pareiškėja V. M. (B.) atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 92-94) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė suformuotą konstitucinę jurisprudenciją ir pagrįstai įpareigojo atsakovą apskaičiuoti bei išmokėti jai neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo ginčo santykiams argumentais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis suformuota teismų praktika panašiose bylose.

Sprendžiant dėl Konstitucinio Teismo nutarimo taikymo teisiniams santykiams, atsiradusiems iki tokio nutarimo įsigaliojimo, paminėtinas Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, kuriame konstatuota, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra.

2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kadangi minėta byla iš esmės yra panaši kaip ir nagrinėjama.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei administracinių teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose.

Todėl atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinis skundas ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimas prie apeliacinio skundo atmestini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą ir Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas