2021-06-30 Nr. AB-13939-3-61-3-01854-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1964-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01854-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 13.7.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Transekspedicija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Transekspedicija“ skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Transekspedicija“ (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir VTM) 2020 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. 18KP-03-93 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“ (toliau – ir VTM sprendimas), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 1A-79 „Dėl UAB „Transekspedicija“ skundo“ (toliau – ir Departamento sprendimas) ir pavesti VTM spręsti dėl procedūros vykdytojo mokestinės atsakomybės.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Į vežėjo UAB „Trumstransa“ (toliau – ir Vežėjas) vilkiką ir puspriekabę 2019 m. gegužės 17 d. buvo pakrauta 705 476 pakuočių cigarečių (toliau – ir prekės), kurios buvo sudėtos į 1 412 dėžių. Kitą dieną Departamentas įformino Sąjungos tranzito deklaraciją Nr. MRN 19LTVR400016A41283 (toliau – ir Tranzito deklaracija 1) (siuntėjas – Departamentas, gavėjas – Promenergy (HK) international LTD, tranzito procedūros vykdytojas – įmonė „SGS Germany Gmbh“ (toliau – ir Įmonė)), pagal kurią prekės (14 115 000 vnt., supakuotų į 1 411 dėžes po 50 blokų po 10 pakuočių, po 20 pakuočių, 1 dėžė 24 blokai po 10 pakuočių po 20 prekių ir 10 pakuočių po 20 prekių) buvo išvežtos 2019 m. gegužės 18 d. Prekių kiekis nebuvo apskaičiuotas ir patikrintas. To neatlikusi VTM tokiu savo neveikimu įtikino pareiškėją, kad prekės įpakuotos tinkamai ir prekių kiekis teisingas, nors, kaip dabar aišku, viena dėžė buvo skirtingo dydžio ir nebuvo 10 pakuočių prekių. Pareiškėjas, priimdamas prekes, 2019 m. gegužės 20 d. perrašė Tranzito deklaracijos 1 duomenis, įskaitant prekių kiekį (t. y. 14 115 000 vnt.), įformindamas laikinojo saugojimo deklaraciją Nr. 19LTVR4000LS004440 (toliau – ir Laikinojo saugojimo deklaracija). Pareiškėjas užbaigė laikiną prekių saugojimą, 2019 m. rugpjūčio 19 d. suforminęs muitinio sandėliavimo procedūros deklaraciją Nr. MRN 19LTVC0100IM1E51F2 (toliau – ir Muitinio sandėliavimo deklaracija). Iš pareiškėjo sandėlio UAB „Board zone“ 2019 m. lapkričio 19 d. paimta 711 dėžių su prekėmis, kurios svėrė 6 399 kg. Prekės buvo pakrautos į Vežėjo transporto priemonę. Pagal proporciją, 711 dėžių turėjo sverti bruto 6 538,98 kg. Vadinasi, jau svoris parodo, kad Vežėjas neatliko jokio realaus prekių paskaičiavimo. Pagal apskaičiuotą svorį, Vežėjas turėjo gauti tik 696 dėžes, o ginčijamu VTM sprendimu prekių skirtumas nustatytas tik 1 000 vnt. VTM ir Departamentas, netyrę prekių judėjimo visos procedūros metu – nuo to momento, kai prekės pateko į Lietuvos teritoriją iki prekių išvežimo iš Lietuvos teritorijos, t. y. nuo 2019 m. gegužės 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 19 d. negalėjo priimti ir nepriėmė pagrįstų ir teisingų išvadų dėl skolos muitinei atsiradimo.

2.2. VTM ir Departamento išvados dėl pareiškėjo atsakomybės yra nepagrįstos. Pagal Muitinės generalinio direktoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-764 patvirtintas Muitinės prižiūrimose prekių saugojimo vietose laikomų prekių apskaitos, tvarkymo ir apyvartos ataskaitos pildymo taisykles (toliau – ir Taisyklės) pareiškėjui nenustatyta pareiga tikrinti faktinių prekių kiekį. Taip pat, pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR) (toliau – ir CMR konvencija), šiuo atveju ne pareiškėjas, o Vežėjas atsako už priimtą krovinį, kurį turi pristatyti į paskirties vietą.

Vežėjas šios pareigos tinkamai neįvykdė. Dėžės buvo paskaičiuotos, tačiau krovinio svorio Vežėjas realiai nefiksavo. VTM, teigdama, kad šiuo atveju nėra Vežėjo atsakomybės, tiesiog ignoruoja CMR konvencijos nuostatas dėl vežėjo pareigų. Taip pat aplinkybės, kad į pareiškėjo muitinės sandėlį nebuvo atvežta 10 pakuočių prekių, kurios pagal Tranzito deklaraciją 1 nebuvo sudėtos į dėžes, ir viena pakuotė, kuri neįrašyta į važtaraštį, leidžia teigti, kad Departamentas, pasiųsdamas prekes, neskaičiavo realaus prekių kiekio pagal vienetus.

Tai reiškia ir tai, kad nedidelis prekių kiekis galėjo būti nepateiktas paties prekių pardavėjo, kas taip pat eliminuoja pareiškėjo kaltę. Be to, priešingai nei nustatė VTM, surinkti duomenys nepatvirtina, kad į pareiškėjo muitinės sandėlį buvo atvežta laikinam saugojimui 14 115 000 vnt. prekių. Nebuvo atliktas prekių kiekio patikrinimas, liko nenustatyta, ar iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos sandėlio išleistas prekių kiekis atitinka Tranzito deklaracijos 1 duomenis. Dėl to VTM ir Departamentas, priimdami skundžiamus sprendimus, neįsitikino, ar pareiškėjo muitinės sandėlyje nėra likę 50 pakuočių prekių.

VTM ir Departamentas, priėmę skundžiamus sprendimus, neįvertino, kad Sąjungos tranzito procedūros vykdytoju visą laikotarpį buvo Įmonė. Pagal 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas) 242 straipsnio 3 dalį, būtent procedūros vykdytojas atsako už pareigų, susijusių su muitinio sandėliavimo procedūros įforminimu prekėms, vykdymą. Tai reiškia, kad teisingus prekių kiekius įrašymui į muitinės deklaracijas turi pateikti Sąjungos tranzito procedūros vykdytojas.

Tai, kad prekių svoriai neatitinka prekių kiekio, įrodo, kad procedūros vykdytojas nuo prekių įvežimo į Lietuvą iki jų pristatymo į paskirties punktą Latvijoje jam nustatytos pareigos neįvykdė ir dėl to šiuo atveju Įmonei, o ne pareiškėjui turi kilti mokestinė atsakomybė už prekių trūkumą.

2.3. VTM ir Departamento priimti sprendimai nėra objektyvūs, atliktas tyrimas nėra nešališkas, nes VTM ir Departamentas yra susiję su tiriama procedūra.

3. Atsakovas VTM atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. VTM atsiliepime nurodė, kad:

3.1. VTM krovinių poste „Žirmūnai“, užbaigiant muitinio sandėliavimo procedūrą pagal Muitinio sandėliavimo deklaraciją, daliai pareiškėjo muitinės sandėlyje saugomų prekių buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra pagal tranzito deklaraciją T1 Nr. 19LTVR400016ECE1C2 (toliau – ir Tranzito deklaracija 2), kurios vykdytojas – Įmonė. Krovinys buvo nukreiptas į Latvijos muitinės postą (LV000210) ir išleistas į paskirties muitinės įstaigą plombuotoje Vežėjo transporto priemonėje. Nacionalinės tranzito kontrolės sistemoje (toliau – ir Sistema) 2019 m. lapkričio 20 d. užfiksuotas krovinio atvykimas į paskirties įstaigą ir informuota apie tai, kad krovinys atvyko su nepažeista muitinės plomba, tačiau nustatytas atgabentų prekių trūkumas – 5 blokų (1 000 vnt.).

VMT tyrimo metu buvo nustatyta, kad ginčo krovinys buvo pristatytas laikinam saugojimui į pareiškėjo prekių laikinojo saugojimo sandėlį, įforminus Laikinojo saugojimo deklaraciją. Laikinas prekių saugojimas buvo užbaigtas įforminus Muitinio sandėliavimo deklaraciją. Užbaigus Sąjungos tranzito procedūrą, t. y. pristačius prekes į paskirties įstaigą paaiškėjo, kad trūksta 5 blokų, t. y. 1 000 vnt. prekių. Tyrimo metu pareiškėjas informavo, kad išvežant prekes iš jo sandėlio, prekės buvo užplombuotos muitinės, sandėlio ir elektroninėmis plombomis, krovinys iš muitinės sandėlio į paskirties muitinės įstaigą vyko su palyda ir krovinys pristatytas su nepažeistomis muitinės plombomis bei nepažeistu įpakavimu, be priėmimo prie prekių požymių.

Įvertinus šias aplinkybes Sąjungos muitinės kodekso 192 straipsnio 1 dalies ir 233 straipsnio 1 dalies kontekste, padaryta išvada, jog prekių neatitikimas atsirado iki Sąjungos tranzito procedūros įforminimo. Tai reiškia, kad Įmonė įvykdė visas jai kilusias pareigas dėl tinkamo Sąjungos tranzito procedūros vykdymo. Gavus medžiagą iš Latvijos muitinės administracijos ir visą kitą su tyrimu susijusią medžiagą, padaryta išvada, kad prekių trūkumas atsirado pareiškėjo sandėlyje, nes buvo nustatyta, jog prekių pakrovimas vyko rankiniu būdu, pakrovime dalyvavo Vežėjo vairuotojas, kuris pastabų dėl pakrauto krovinio neturėjo.

Pareiškėjas apie tai buvo informuotas. Atlikus tyrimą buvo konstatuota, kad prekių trūkumas atsirado prekių saugojimo pareiškėjo muitinės sandėlyje metu, todėl VTM sprendimu mokestinės prievolės muitinei pagal Muitinio sandėliavimo deklaraciją išieškojimas nukreiptas į pareiškėją, laikantis visų teisės aktų reikalavimų, ką patvirtino ir Departamentas, priėmęs Departamento sprendimą, kuriuo, išnagrinėjus pareiškėjo skundo argumentus, buvo patvirtintas VTM sprendimas. VTM nustatė, kad būtent pareiškėjas, nors privalėjo įvykdyti visas pareigas, susijusias su prekių saugojimu, tačiau jų nevykdė – niekur nedeklaravo trūkstamo prekių kiekio, atsiradusiam trūkumui pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių duomenų.

3.2. Skundo argumentai dėl Vežėjo ir Įmonės atsakomybės nepagrįsti, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad išgabenant iš sandėlio ir pakraunant prekes į Vežėjo transporto priemonę buvo skaičiuojamos ne tik prekių dėžės, bet ir jose esančios pakuotės. Iš į bylą pateiktų CMR važtaraščio ir pakrovimo lapo, pasirašytų Vežėjo ir Įmonės, matyti, kad ginčo prekės (711 dėžės, 6 399 kg) buvo gabenamos su muitinės plomba užplombuotoje transporto priemonėje. Latvijos muitinė patvirtino, kad krovinys į paskirties vietą atvyko be jokių muitinės plombų nuplėšimo ar kitų pažeidimų. Vadinasi, nėra duomenų apie galimą neteisėtą priėjimą prie krovinio. Prekių trūkumas nebuvo užfiksuotas prieš pareiškėjui priimant prekes laikinajam saugojimui. Šiuo atveju, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 147 straipsnio 1 dalimi, 148 straipsniu, pareiškėjas, pateikęs Laikinojo saugojimo deklaraciją, tapo atsakingas asmuo už prekių priežiūrą ir privalėjo nurodyti deklaracijose teisingus ir tikslius duomenis apie deklaruojamų prekių kiekį, skaičių ir svorį. Pareiškėjas neužtikrino, kad procedūra būtų įforminta visam prekių kiekiui, neįvykdė pareigos, susijusios su prekių saugojimu, todėl jam pagrįstai apskaičiuota mokestinė prievolė. Skundo argumentai, kad pareiškėjas pasitikėjo procedūromis, yra nepagrįsti.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Departamentas atsiliepime nurodė, kad:

4.1. Nepagrįstas pareiškėjo skundo teiginys, kad prekių trūkumas galėjo būti nepakrautas pradinėje išsiuntimo vietoje prekių pardavėjo, nes pats pareiškėjas skunde nurodo, kad UAB „Board Zone“ pristatė prekes pareiškėjui laikinajam saugojimui, kuris įformintas Laikinojo saugojimo deklaracijoje. Po laikinojo saugojimo prekėms buvo suforminta Muitinio sandėliavimo deklaracija, kurioje ir gavėju, ir deklarantu nurodytas pareiškėjas, ir nurodyta, kad sandėliavimui perduodama 14 115 000 vnt. prekių. Pagal Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnio 2 dalį, pateikdamas laikinojo saugojimo deklaraciją, atitinkamas asmuo prisiima atsakomybę už joje pateiktos informacijos tikslumą ir išsamumą. Todėl prievolė pateikti tikslius ir teisingus duomenis nustatyta būtent pareiškėjui. Prekes sandėliavimui muitinė išleido pagal pareiškėjo pateiktus duomenis. Todėl nepagrįsti skundo argumentai, kad dėl muitinės neveikimo pareiškėjas buvo įtikintas, kad prekių skaičius yra teisingas. Šiuo atveju duomenys, kaip nustatyta, buvo pateikti paties pareiškėjo įformintoje Laikinojo saugojimo deklaracijoje. Pareiškėjas klaidingai interpretuoja teisės aktus, kurie, priešingai, nei skunde nurodo pareiškėjas, sukuria jam pareigą fiziškai tikrinti krovinį ir deklaracijose nurodyti tikslius duomenis apie prekių kiekį, svorį ir pan. Taisyklių 3 punkte aiškiai nurodyta, kad prekių apskaitos registruose ar dokumentuose nurodyti duomenys turi atitikti faktiškai laikinojo saugojimo sandėlyje saugomų prekių charakteristikas, esant neatitikimams – jie turi būti įrašyti į prekių apskaitos registrą. Duomenų apie į sandėlį atgabentą ir saugojimui priimtą mažesnį prekių kiekį, negu nurodyta užpildytose deklaracijose, pareiškėjas nepateikė, kaip ir nepateikė duomenų apie tai, kad prekių trūkumas atsirado dėl to, kad jos nebuvo pakrautos prekių gamintojo.

4.2. Nepagrįstas skundo teiginys, kad muitinės skolininkais pripažinti turėtų būti Vežėjas ir Įmonė. VTM, atlikusi tyrimą, nustatė, kad prekės išgabenimui į Vežėjui priklausančią transporto priemonę buvo kraunamos rankiniu būdu, dalyvaujant tiek siuntėjo UAB „Board Zone“ atstovui, tiek Vežėjo atstovui – V. F., o pakrauta transporto priemonė buvo užplombuota sandėlio, muitinės ir elektroninėmis plombomis ir į paskirties vietą atvyko 2019 m. lapkričio 20 d. su nepažeistomis minėtomis plombomis. Tai nustačiusi, VTM neturi pagrindo daryti išvados, kad trūkstamas prekių kiekis galėjo būti prarastas Sąjungos tranzito procedūros vykdymo, t. y. gabenimo iš pareiškėjo sandėlio iki paskirties muitinės posto Latvijoje, metu, o importo mokestinė prievolė turėjo būti nustatyta Vežėjui ar tranzito procedūros vykdytojui – Įmonei.

Nenustatyta, kad Sąjungos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalyje ir 192 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievoles būtų pažeidusi Įmonė. Pažymėtina, kad to neginčija ir pareiškėjas. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad trūkstamas prekių kiekis nebuvo pakrautas pareiškėjo muitinės sandėlyje iki Sąjungos tranzito procedūros įforminimo. Todėl teisinga išvada, kad prekių trūkumas atsirado iki Sąjungos tranzito procedūros, t. y. prekių saugojimo metu pareiškėjo muitinės sandėlyje. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog išgabenant iš sandėlio ir pakraunant prekes į Vežėjo transporto priemonę buvo skaičiuojamos ne tik prekių dėžės, bet ir jose esančios pakuotės, kurių neatitikimus galėjo pastebėti būtent Vežėjo atstovas ar Įmonės atstovas.

Bylos duomenys patvirtina, kad, įforminus Sąjungos tranzito procedūrą, į Vežėjo transporto priemonę pakrauta ir gabenta buvo tiek prekių, kiek nurodyta deklaracijoje. Nenustačius priėjimo prie gabenamo krovinio fakto, akivaizdu, jog koks prekių kiekis buvo pakrautas, toks ir buvo pristatytas. Todėl nėra jokio pagrindo nei Vežėją, nei Įmonę įtarti tranzitu gabentų prekių paėmimu iš muitinės priežiūros ar jiems teisės aktais nustatytų prievolių nevykdymu. Pareiškėjas neįrodė teiginių, kad trūkstamas prekių kiekis galėjo būti nepakrautas prekių gamintojo, ar prarastas tranzito metu dėl Vežėjo ar Įmonės pareigų nevykdymo.

Taip pat pareiškėjas neįrodė, kad į jo sandėlį buvo pristatytas mažesnis prekių kiekis negu nurodytas deklaracijose, ar kad prekės galėjo būti prarastos dėl Vežėjo ar Įmonės kaltės. Skundžiami VTM ir Departamento sprendimai priimti išnagrinėjus ir įvertinus visus pareiškėjo pateiktus dokumentus ir prieštaravimus. Pareiškėjas nepagrindė skundo teiginių dėl to, kad VTM ir Departamentas netyrė dalies laikotarpio, kai prekės judėjo, ar dėl dvigubų standartų taikymo, todėl jie nepagrįsti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skundžiamais VTM sprendimu ir Departamento sprendimu pripažinta, jog pareiškėjas, kaip muitinio sandėliavimo procedūros vykdytojas, neįvykdė visų pareigų, nustatytų Sąjungos muitinės kodekso 192 straipsnio 1 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje, konstatavo, kad ginčas byloje kilęs dėl pareiškėjui apskaičiuotos ir įregistruotos muito, akcizo, importo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir delspinigių mokestinės prievolės ir už padarytus pažeidimus skirtos baudos teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Teismas nustatė, kad: 2019 m. lapkričio 19 d. VTM krovinių poste „Žirmūnai“, užbaigiant muitinio sandėliavimo procedūrą pagal Muitinio sandėliavimo deklaraciją, daliai pareiškėjo muitinės sandėlyje saugotų prekių buvo įforminta Tranzito deklaracija 2 (siuntėjas – UAB „Board zone“, gavėjas – įmonė „Baltic Shiping Limited“, tranzito procedūros vykdytojas – Įmonė); deklaruotas prekių (cigarečių su filtru NZ GOLD) kiekis – 711 dėžių (7 110 000 vnt.); cigaretės išgabenimui į Vežėjui priklausančią transporto priemonę (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo kraunamos rankiniu būdu, dalyvaujant tiek siuntėjo UAB „Board zone“ atstovui, tiek Vežėjo atstovui (transporto priemonės vairuotojui V. F.); pakrauta Vežėjo transporto priemonė sandėlyje buvo užplombuota sandėlio, muitinės bei elektroninėmis plombomis ir į paskirties vietą – Latvijos muitinės postą LV00021 – atvyko 2019 m. lapkričio 20 d. su nepažeistomis plombomis bei be priėjimo prie krovinio žymų. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog trūkstamas ginčo prekių kiekis galėjo būti prarastas Sąjungos tranzito procedūros vykdymo, t. y. gabenimo iš pareiškėjo sandėlio iki paskirties muitinės posto Latvijoje, metu, o importo mokestinė prievolė turėjo būti nustatyta Vežėjui ar Sąjungos tranzito procedūros vykdytojui – Įmonei. Teismas pripažino, kad Sąjungos muitinės kodekso 192 straipsnio 1 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų Sąjungos tranzito procedūros vykdytojas Įmonė nepažeidė, nes prekes į paskirties muitinės įstaigą Latvijoje pristatė tokio pat pavidalo užplombuotoje transporto priemonėje per nustatytą terminą su nepažeistomis muitinės plombomis.

8. Teismas nustatęs, kad trūkstamas prekių kiekis nebuvo pakrautas pareiškėjo muitinės sandėlyje, iki tranzito muitinės procedūros įforminimo, padarė išvadą, kad VTM sprendime teisingai nustatyta, jog prekių trūkumas atsirado iki Sąjungos tranzito procedūros, t. y. įvyko prekių saugojimo metu pareiškėjo muitinės sandėlyje. Todėl, pareiškėjui, neįvykdžiusiam prievolių, numatytų Sąjungos muitinės kodekso 242 straipsnio 1 ir 3 dalyse, pagal Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalį, už trūkstamą prekių, kurioms buvo įforminta muitinio sandėliavimo procedūra pagal Muitinio sandėliavimo deklaraciją, kiekį, atsirado importo skola muitinei.

Teismas, vadovaudamasis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika (žr. 2013 m. birželio 27 d. sprendimo Staatssecretaris van Financiën prieš Codirex Expeditie BV, C-542/11 34 p.), pagal kurią skolininku, turinčiu sumokėti skolą muitinei, laikomas asmuo, turintis vykdyti prievoles, susijusias su laikinuoju prekių saugojimu, pripažino, kad nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog skolininkais pripažinti turėtų būti Vežėjas, kurio atstovas dalyvavo prekes pakraunant į transporto priemonę ir pasirašė gabenimo dokumentus be jokių pastabų, ir Sąjungos tranzito procedūros vykdytojas – Įmonė.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, jog išgabenant iš sandėlio ir pakraunant prekes į Vežėjo transporto priemonę buvo skaičiuojamos ne tik dėžės, kuriose buvo ginčo prekės, bet ir jose esančios ginčo prekės. Teismas patvirtino, kad, įforminus Sąjungos tranzito procedūrą, į transporto priemonę pakrauta ir gabenta buvo 711 dėžių. Toks prekių dėžių kiekis ir buvo pristatytas į paskirties muitinės įstaigą Latvijoje (LV000210) su nepažeistomis muitinės plombomis ir be jokių priėjimo (įsilaužimo) prie gabenamų prekių požymių, tačiau paskirties muitinės įstaigoje atliekant detalų tikrinimą, nustatytas vienoje dėžėje 5 pakuočių (blokų) – 1 000 vnt. ginčo prekių trūkumas.

Teismui nekilo jokių abejonių, kad toks ginčo prekių kiekis į Vežėjo transporto priemonę buvo pakrautas muitinės sandėlyje ir pristatytas į paskirties muitinės įstaigą. Todėl konstatavo, kad nėra pagrindo nei Vežėją, nei Sąjungos tranzito procedūros vykdytoją – Įmonę – įtarti tranzitu gabentų prekių paėmimu iš muitinės priežiūros ar jiems teisės aktais nustatytų prievolių neįvykdymu.

9. Įvertinęs skundžiamų VTM sprendimo ir Departamento sprendimo turinius, teismas priėjo prie išvados, kad jie atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, VTM ir Departamentas, priėmę ginčijamus sprendimus, neapsiribojo vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai juose išdėstė faktines aplinkybes, jas susiejo su taikomomis teisės normomis. Teismas sprendė, kad VTM ir Departamentas tinkamai įvertino ginčui reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus sprendimus, kurių keisti ar naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, išreikalauti iš VTM ir Departamento dokumentus apie prekių kilmės šalį ir dokumentus, kurių pagrindu prekės iš trečiosios šalies buvo įvežtos į Europos Sąjungą.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto tas pačias faktines aplinkybes ir argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui, papildomai akcentuodamas šiuos aspektus:

11.1. Teismas, netinkamai taikė Sąjungos muitinės kodekso 79 , 192, 233 ir 242 straipsnius, nesivadovavo aktualia teismų praktika (žr. ESTT 2008 m. balandžio 3 d. sprendimo Militzer & Munch, C-230/06, 48 ir 49 p., Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A422-477/2013, 2013 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-453/2013, 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2223/2011), pagal kurią už importo mokesčių sumokėjimą yra atsakingas išorinio Sąjungos tranzito procedūros vykdytojas ir būtent jis yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado nesilaikant Sąjungos tranzito procedūros nuostatų. Teismas netinkamai apibrėžė Sąjungos tranzitą kaip vidinį, o ne išorinį, apribodamas ginčo laikotarpį taip, kaip jį neteisingai apribojo VTM ir Departamentas. VTM ir Departamentas netaikė šiam klausimui aktualių Konvencijos dėl bendrosios Sąjungos tranzito procedūros nuostatų ir buvo šališki, todėl negalėjo objektyviai išnagrinėti susidariusios situacijos. Teismo nagrinėjimo metu tapo žinoma, kad prekės buvo įvežtos iš trečiųjų šalių, buvo padėtos ir saugotos Valstybės sienos apsaugos tarnybos sandėlyje Mickūnuose. UAB „Board zone“ prekių saugojimo muitinės sandėlyje sutartyje, sudarytoje su Promenergy (HK) International Limited, neteisingai nurodyta, kad UAB „Board zone“ veikia kaip muitinės sandėlio savininkas. Tai, kad Sąjungos tranzito procedūros vykdytoju visuose etapuose nurodytas tas pats asmuo – Įmonė – įrodo, jog šiuo atveju tranzitas yra ne vidinis, o išorinis. Ir nors šios Sąjungos tranzito procedūros metu Europos Sąjungos muito siena nebuvo kirsta, visgi ji turi būti laikoma sudėtine išorinio Sąjungos tranzito procedūros dalis, nes prekės, dėl kurių trūkumo kilo ginčas, pagamintos Baltarusijoje. Ši aplinkybė viešai žinoma.

11.2. Teismas nepasisakė dėl prekių priėmimo procedūros muitinės sandėlyje, aplinkybės, kad Vežėjas patvirtino, jog visus prekių kiekius, nurodytus deklaracijose, gavo. Vežėjo atsakomybė laikoma pasibaigusia, kai krovinio gavėjas pasirašo važtaraštyje, vežėjo atleidimas nuo atsakomybės galimas tik CMR konvencijos 17 straipsnio pagrindu. CMR važtaraštis įrodo, kad krovinys perėjo Vežėjo atsakomybėn. Jei Vežėjas neturėjo galimybės patikrinti prekių kiekio, bet to neįrašė į CMR važtaraštį, jis negali būti atleistas nuo atsakomybės. Pagal ESTT praktiką (žr. 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą „Latvijas Dzelzceļš“ VAS prieš Valsts ieņēmumu dienests, C-154/16), būtent vežėjas laikomas solidariu skolininku muitinei kartu su išorinio Sąjungos tranzito procedūros vykdytoju, tačiau teismas argumentų dėl Vežėjo atsakomybės tinkamai neišnagrinėjo. Teismas nepaneigė to, kad Taisyklės neįpareigoja pareiškėjo atlikti faktinį prekių sutikrinimą. Pareiškėjo atsakomybę paneigia ir tai, kad už teisingą duomenų apie trečiųjų šalių gaunamas prekes pateikimą yra atsakingas išorinio Sąjungos tranzito procedūros vykdytojas – Įmonė (Sąjungos muitinės kodekso 242 str. 3 d.), kuris už išorinio Sąjungos tranzito procedūrą atsakingas nuo 2019 m. gegužės mėn. iki 2019 m. lapkričio 19 d., tačiau neįvykdė pareigų, susijusių su teisingu duomenų (prekių kiekio) įrašymu į muitinės deklaracijas.

11.3. Prekės buvo muitinės prižiūrimos, kas reiškia, kad be muitinės patikrinimo prekės negalėjo būti išleistos iš muitinės sandėlio. Bylos duomenys patvirtina, kad muitinė ginčo dėžes su prekėmis patikrino, pripažino, kad dokumentuose nurodytas prekių kiekis yra, leido pakrauti prekes ir leido jas išvežti. Šiuo atveju byloje neįrodyta, kad prekių trūkumas neatsirado po to, kai prekės buvo perduotos Vežėjui, bet krovinį saugančios plombos dar nebuvo uždėtos. Taip pat nesurinkta įrodymų, kad prekių trūkumas atsirado pareiškėjo muitinės sandėlyje. Vadinasi, nėra faktinio pagrindo muitinės skolos išieškojimą nukreipti į pareiškėją.

12. VTM atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. VTM atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes ir argumentus, kuriuos išdėstė atsiliepime į pareiškėjo skundą. Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, kad jis priimtas išnagrinėjus ir įvertinus visas faktines aplinkybes bei teisingai pritaikius materialinės teisės normas.

13. Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą dėsto tuos pačius argumentus ir faktines aplinkybes, kurias detaliai aprašė atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad niekuo nepagrįstas pareiškėjo teiginys dėl VTM ir Departamento šališkumo. Skunde ir apeliaciniame skunde nurodytas laikotarpis, kuris, pasak pareiškėjo, nebuvo neištirtas, ginčui nėra aktualus, nes pats pareiškėjas nurodo, jog jis pats deklaravo prekių kiekį, kuris buvo atvežtas į jo muitinės sandėlį laikinam saugojimui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo ir Muitinės departamento sprendimų, kuriais pareiškėjui – prekių saugojimo muitinės sandėliuose leidimo turėtojui – įregistruota mokestinė prievolė muitinei, paskirties muitinės įstaigoje nustačius prekių trūkumą, teisėtumo bei pagrįstumo.

15. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodiniame teismo posėdyje. Sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka aktuali Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Apeliaciniame skunde nėra keliami tokie teisės ar fakto klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti, remiantis rašytine bylos medžiaga, šalių paaiškinimais, išdėstytais procesiniuose dokumentuose. Iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjo pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai ir išsamiai išdėstyta raštu. Todėl bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme ir proceso šalių dalyvavimas tokiame posėdyje nėra būtinas. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjo prašymas nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka netenkinamas.

16. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų ginčijamiems VTM ir Departamento sprendimams panaikinti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Jis apeliaciniame skunde iš esmės kartoja pirmosios instancijos teismui teiktus argumentus, kurie, jo nuomone patvirtina tai, kad nagrinėjamu atveju teismas susiklosčiusių aplinkybių kontekste netinkamai aiškino Sąjungos muitinės kodekso nuostatas, todėl nepagrįstai nepanaikino ginčijamų VTM ir Departamento sprendimų, kuriais jis pripažintas muitinės skolininku dėl mokestinės prievolės muitinei, paskirties muitinės įstaigoje nustačius ginčo prekių trūkumą.

17. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

18. Bylos duomenys patvirtina ir ginčo nėra dėl to, kad:

18.1. Pareiškėjas (muitinės sandėlio savininkas) ir UAB „Board zone“ (disponentas) sudarė 2019 m. kovo 12 d. Prekių saugojimo muitinės sandėlyje sutartį, kuria šalys sutarė, kad UAB „Board zone“ perduoda pareiškėjui saugoti muitinės sandėlyje prekes (1 p.). Šia sutartimi pareiškėjas įsipareigojo, be kita ko, teisės aktų nustatyta tvarka atlikti įprastines muitinės sandėlyje saugomų prekių tvarkymo operacijas, nurodytas muitinės sandėlio steigimo leidime (3.5 p.); vykdyti teisės aktų nustatytas muitinės sandėlio savininko prievoles, susijusias su disponento perduotomis prekėmis (3.9 p.).

18.2. VTM (muitinė) ir pareiškėjas (muitinės sandėlio savininkas) 2019 m. balandžio 29 d. sudarė Prekių muitinės priežiūros muitinės sandėlyje sutartį. Iš šios sutarties matyti, kad pareiškėjui 2019 m. balandžio 8 d. buvo išduotas leidimas Nr. LTCW1LTM0000-2019-JPQ47822 įsteigti muitinės sandėlį (1 p.). Šia sutartimi pareiškėjas įsipareigojo, be kita ko: prekes į muitinės sandėlį priimti, išduoti ir joms įforminti muitinės procedūras, su jomis atlikti įprastines prekių tvarkymo operacijas ir kitus veiksmus vadovaudamasis Sąjungos muitinės kodeksu, ir kitų atitinkamais atvejais taikytinų teisės aktų reikalavimais (2.2 p.); jeigu prekės pateikiamos muitinei ne muitinės sandėlyje, atsakyti už prekes, kurios įforminus muitinio sandėliavimo procedūrą gabenamos iš jų pateikimo muitinei vietos į muitinės sandėlį (arba atvirkščiai), ir taikyti joms muitinės savininko garantiją (2.8 p.). Prekių muitinės priežiūros muitinės sandėlyje sutarties 6 punkte šalys susitarė, kad muitinės sandėlio savininkas (pareiškėjas) už prekių priėmimą į muitinės sandėlį arba išvežimą iš jo be muitinio tikrinimo <...>, už muitinės formalumų atlikimo tvarkos ir muitinio tikrinimo reikalavimų ir sutarties nevykdymą atsako teisės aktų nustatyta tvarka; 7 punkte – kad muitinės sandėlio savininkas už muitinės sandėlyje saugomų prekių praradimą arba sugadinimą atsako teisės aktų nustatyta tvarka; 8 punkte – muitinės sandėlio savininkas privalo sumokėti importo muitus ir kitus mokesčius už muitinės sandėlyje saugotas prekes, prarastas dėl jo kaltės; 9 punkte – muitinės sandėlio savininkas atsako už muitinės sandėlyje saugomų prekių apskaitos teisingumą ir reikalavimų vykdymą.

18.3. 2019 m. gegužės 20 d. į pareiškėjo muitinės sandėlį pristatytos prekės (Vežėjo CMR važtaraščio duomenys: „1412 CT CIGARETĖS SU FILTRU „NZ GOLD“ 705 749 POK; svoris: bruto 12 986 kg“), kurioms 2019 m. gegužės 20 d. įforminta Bendroji deklaracija laikinajam saugojimui pareiškėjo muitinės sandėlyje Nr. 19LTVR4000LS004440 (Laikinojo saugojimo deklaracija). Šioms prekėms 2019 m. gegužės 21 d. suforminta Sąjungos tranzito deklaracija Nr. MRN 19LTVR400016A41283 (Tranzito deklaracija 1), kurioje nurodyta: „1412-PK (Pakuotė), CIGARETĖS SU FILTRU: NZ GOLD <...> VISO: 14 115 000 VNT. CIGAREČIŲ“.

18.4. Prekėms 2019 m. rugpjūčio 19 d. įforminta muitinio sandėliavimo procedūros deklaracija Nr. MRN 19LTVC0100IM1E51F2 (Muitinio sandėliavimo deklaracija), kurios deklarantas pareiškėjas ir nurodyta, kad sandėliavimui perduodama: „B/N 1412 pk CIGARETĖS SU FILTRU: NZ GOLD, 14115000 vnt. CIGAREČIŲ“.

18.5. 2019 m. lapkričio 19 d. iš pareiškėjo muitinės sandėlio dalis prekių buvo išvežta iš pareiškėjo muitinės sandėlio, įforminus jų išvežimui tranzito deklaraciją T1 Nr. 19LTVR400016ECE1C2 (Tranzito deklaracija 2), kurioje nurodyta: „711 – PK (Pakuotė); Cigaretės su filtru N2 Gold (711x50x20x10) VISO: 7 110 000“ (toks prekių kiekis užfiksuotas ir 2019 m. lapkričio 19 d. CMR važtaraštyje, pakrovimo lape).

18.6. Sistemoje 2019 m. lapkričio 20 d. užfiksuotas krovinio atvykimas į paskirties vietą, Latvijos muitinė nurodė atgabentų prekių trūkumą – 1 000 vnt.

18.7. Gavusi prekes ir atlikusi kontrolės veiksmus, Latvijos muitinės 2019 m. lapkričio 21 d. muitinės patikrinimo akte Nr. MAALV000210/19-4120 nurodė, kad: „Krovinio pavadinimas: 240220 CIGARETĖS su filtru: NZ Gold (711x50x20x10), VISO: 7 110 000; Krovinio identifikavimo priemonių būklė: Nepažeista; <...> apsauga atitinka ir nėra pažeista; <...> Muitinės fizinės kontrolės metu 1 dėžėje konstatuotas 5 blokų trūkumas“.

18.8. VTM išsiuntė pareiškėjui 2020 m. sausio 7 d. pranešimą Nr. (8.1/03)-2V-211 „Apie galimą nepalankų sprendimą“, kuriame informavo pareiškėją, kad, VTM, išnagrinėjusi medžiagą dėl susidariusio pristatytų prekių trūkumo, įvertinusi tai, kad krovinys į paskirties vietą buvo pakrautas į transporto priemonę, kuri buvo užplombuota muitinės, sandėlio bei elektronine plombomis, iš muitinės sandėlio teritorijos iki paskirties muitinės transporto priemonė buvo lydima, krovinys atvyko su nepažeistu įpakavimu, spręs klausimą dėl galimos skolos muitinei atsiradimo pareiškėjo sandėlyje.

18.9. Pareiškėjas pateikė 2020 m. sausio 24 d. raštą, kuriame nurodė, kad nesutinka su VTM prielaida, jog prekių trūkumas galėjo atsirasti pareiškėjo muitinės sandėlyje, atkreipė dėmesį, kad Vežėjo vairuotojas krovinio pakrovimo metu neturėjo jokių pastabų dėl pakrauto krovinio pakuotės, krovinio kiekio ar vietų skaičiaus, CMR važtaraštyje jokių pastabų neįrašė.

18.10. VTM, atsižvelgdama į surinktą tyrimo informaciją, ir, be kita ko, vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalies a) punktu, 242 straipsniu, priėmė skundžiamą VTM sprendimą, kuriame nusprendė: „<...> 2. Pripažinti, kad dėl trūkstamų prekių, kurioms buvo įforminta muitinio sandėliavimo procedūra pagal importo deklaraciją MRN 19LTVC0100IM1E51F2, paėmimo iš muitinės priežiūros atsirado mokestinė prievolė muitinei, kurios dydis: 14 EUR muito (įmokos kodas – A00), 30 EUR PVM (įmokos kodas – B00) ir 104 EUR akcizo (įmokos kodas – 100). Skolos muitinei atsiradimo data laikyti 2019-11-29. Skolos atsiradimo vieta – Vilniaus teritorinės muitinės veiklos zona. Skolininkas – UAB „Transekspedicija“ (įmonės kodas LT302453803, adresas – duomenys neskelbtini)). 3. Skirti UAB „Transekspedicija“ 44 EUR baudos (įmokos kodas – 894)“.

18.11. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl VTM sprendimo, ginčijamu Departamento sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir patvirtino VTM sprendimą. Nesutikęs su tuo, pareiškėjas jam nepalankius VTM ir Departamento sprendimus apskundė teismui. Pirmosios instancijos teismas tikrinamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

19. Muitinės sandėliavimas reglamentuojamas Sąjungos muitinės kodekso 240–242 straipsniuose. Šio kodekso 240 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „įforminus muitinio sandėliavimo procedūrą, ne Sąjungos prekės gali būti muitinei prižiūrint saugomos patalpose ar kitose vietose, kurias muitinė leido naudoti prekių saugojimui taikant tą procedūrą (toliau – muitinės sandėliai)“. Šio kodekso 242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „leidimo turėtojas ir procedūros vykdytojas atsako už tai, kad būtų: a) užtikrinta, kad prekės, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros; ir b) vykdomos pareigos, susijusios su prekių, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, saugojimu.“, o 3 dalyje – „procedūros vykdytojas atsako už pareigų, susijusių su muitinio sandėliavimo procedūros įforminimu prekėms, vykdymą.“

20. Byloje surinkti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės (žr. Nutarties 18 p.) patvirtina tai, kad: (i) ginčo prekės buvo saugojamos pareiškėjui priklausančiuose muitinės sandėliuose, o pareiškėjas buvo prekių saugojimo muitinės sandėliuose leidimo turėtojas; (ii) vykdant ginčo prekių tranzitą pareiškėjui buvo perduotos su tokių prekių muitinės procedūrų vykdymu susijusios teisės ir pareigos (inter alia (be kita ko), žr. Prekių saugojimo muitinės sandėlyje sutarties 3.5, 3.9 p. ir Prekių muitinės priežiūros muitinės sandėlyje sutarties 2.2, 2.8, 6–9 p.).

21. Vadinasi, nagrinėjamu atveju VTM, Departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėją pripažino „leidimo turėtoju“ ir „procedūros vykdytoju“ Sąjungos muitinės kodekso 242 straipsnio 1 ir 3 dalių prasme, ir pagrįstai nurodė, kad būtent pareiškėjas nagrinėjamu atveju yra atsakingas už netinkamą muitinio sandėliavimo procedūros įforminimą, Tranzito deklaracijos 2 pagrindu iš pareiškėjo muitinės sandėlio išvežant dalį prekių, t. y. pakraunant krovinį į transporto priemonę ir pateikiant ją užplombuoti.

22. Pareiškėjas neginčija, kad Tranzito deklaracijos 2 pagrindu iš pareiškėjo muitinės sandėlio išvežtos prekės į paskirties muitinę buvo gabenamos tinkamai užplombuotoje transporto priemonėje ir plombos nebuvo pažeistos. Tačiau jis, be kita ko, teigia, kad trūkstamas ginčo prekių kiekis galėjo dingti tuo metu, kai prekės buvo išvežtos iš muitinės sandėlio į plombavimo vietą. Pareiškėjo nuomone, tuo laikotarpiu jis nebuvo atsakingas už prekes. Šiuo aspektu, nekartodama su tuo susijusių VTM, Departamento ir pirmosios instancijos teismo motyvų, teisėjų kolegija papildomai pabrėžia, kad pagal Prekių saugojimo muitinės sandėlyje sutarties 2.8 punktą pareiškėjas įsipareigojo tuo atveju, jeigu prekės pateikiamos muitinei ne muitinės sandėlyje, atsakyti už prekes, kurios įforminus muitinio sandėliavimo procedūrą gabenamos iš jų pateikimo muitinei vietos į muitinės sandėlį (arba atvirkščiai), ir taikyti joms muitinės savininko garantiją. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis nebuvo atsakingas už muitinės sandėlyje pakrautų ginčo prekių saugų pristatymą iš muitinės sandėlio iki transporto priemonės užplombavimo vietos, atmetami kaip nepagrįsti.

23. Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad „importo skola muitinei, susijusi su prekėmis, apmokestinamomis importo muitu, atsiranda, jei neįvykdoma: a) bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Sąjungos prekių <...> saugojimu, <...>“. Pagal šio straipsnio 3 dalį tokiu atveju „skolininku laikomas bet kuris iš šių asmenų: a) asmuo, kuris privalėjo įvykdyti atitinkamas pareigas; b) asmuo, kuris žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, kad muitų teisės aktais nustatyta pareiga nebuvo įvykdyta, ir kuris veikė asmens, privalėjusio įvykdyti tą pareigą, interesais arba kuris dalyvavo atliekant veiksmus, dėl kurių ta pareiga nebuvo įvykdyta; c) asmuo, kuris įsigijo arba laikė atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, kad muitų teisės aktais nustatyta pareiga nebuvo įvykdyta.“

24. ESTT Sąjungos muitinės kodekse pateiktą sąvoką „paėmimas iš muitinės priežiūros“ išaiškino, kaip apimančią bet kokį veiksmą ar neveikimą, kuris yra kliūtis, nors tik trumpai, kompetentingai muitinei prieiti prie muitinės priežiūroje esančios prekės ir atlikti muitinės teisės aktuose numatytus tikrinimus (žr. ESTT 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Aebtri byloje C-224/16, 93 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2020 m. kovo 4 d. sprendimo Teritorialna direktsia „Severna morska“ kam Agentsia Mitnitsi, Mitnitsa Varna teisių perėmėja, prieš „Schenker“ EOOD C-655/18, 27 p.). Prekės paėmimas iš muitinės priežiūros galimas tik tuomet, kai įvykdytos objektyvios sąlygos, pavyzdžiui, fizinis prekės nebuvimas patvirtintoje saugojimo vietoje tuo metu, kai muitinė ketina patikrinti minėtą prekę (žr. 2014 m. birželio 12 d. sprendimo SEK Zollagentur, C-75/13, 31 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2020 m. kovo 4 d. sprendimo Teritorialna direktsia „Severna morska“ kam Agentsia Mitnitsi, Mitnitsa Varna teisių perėmėja, prieš „Schenker“ EOOD C-655/18, 30 p.). Analizuodamas klausimą dėl to, kas atsakingas už prekių vagystę (trūkumą), ESTT priėjo prie išvados, kad leidimo steigti muitinės sandėlį turėtojo atsakomybė prekių, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, paėmimo iš muitinės priežiūros atveju yra objektyvaus pobūdžio ir todėl nepriklauso nuo šio savininko ir trečiųjų asmenų veiksmų. Todėl, vertindamas tokio prekių paėmimo pasekmes leidimo steigti muitinės sandėlį turėtojui, ESTT pripažino, kad muitų teisės pažeidimas yra vienos iš prievolių, nustatytų prekių paėmimui iš muitinės priežiūros taikomuose muitų teisės aktuose, nesilaikymas, dėl kurio pagal Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalies a) punktą atsiranda importo skola muitinei (žr. 2020 m. kovo 4 d. sprendimo Teritorialna direktsia „Severna morska“ kam Agentsia Mitnitsi, Mitnitsa Varna teisių perėmėja, prieš „Schenker“ EOOD C-655/18, 32 p.). Kad skola muitinei pagal Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalies a) punktą yra susijusi su visomis prievolėmis, kurių privaloma laikytis vykdant atitinkamą muitinės procedūrą, pripažįsta ir LVAT (žr. 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-981-442/2021).

25. Vadovaujantis aptartu teisiniu reguliavimu ir ESTT praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas, kaip muitinės sandėlio, kuriame buvo laikomos ginčo prekės, kurių trūkumas buvo nustatytas prekes pristačius į paskirties vietą, leidimo turėtojas, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl trūkstamų prekių, kurioms buvo įforminta muitinio sandėliavimo procedūra pagal Muitinio sandėliavimo deklaraciją, paėmimo iš muitinės priežiūros.

26. Įvertinusi, kas nustatyta, ir tai, kad: (i) atsakomybė už prekių trūkumą, kuris susidarė pareiškėjo muitinės sandėlyje Muitinio sandėliavimo procedūros metu yra objektyvaus pobūdžio; (ii) byloje surinkta medžiaga patvirtina, kad į pareiškėjo muitinės sandėlį buvo pristatytas visas prekių kiekis, tačiau į paskirties vietą prekės, nors ir atvežtos nepažeistos, buvo pristatytos ne visos; (iii) nors pareiškėjui, kaip mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su apskaičiuotais mokesčiais, nustatyta pareiga tokį nesutikimą pagrįsti (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 2 d.), tačiau pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė įrodymų, paneigiančių tyrimo dėl trūkstamų prekių metu nustatytas aplinkybes, kurių pagrindu pareiškėjas pripažintas skolos muitinei skolininku, ar įrodymų, patvirtinančių, kad trūkstamas prekių kiekis jau buvo pristatytas į pareiškėjo muitinės sandėlį, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais pareiškėjas įrodinėja, kad skolos muitinei skolininku turi būti pripažintas ne jis.

27. Pareiškėjas savo poziciją, be kita ko, grindžia ESTT 2008 m. balandžio 3 d. sprendime Militzer & Munch, C-230/06 ir LVAT nutartyse, priimtose administracinėse bylose Nr. A422-477/2013, A261-453/2013, A444-2223/2011 pateiktais išaiškinimais. Šiuo aspektu paminėtina, kad tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, jog būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomų bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi, todėl pagrindo remtis minėtose bylose suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis nėra.

28. Nepagrįsti ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad už prekių trūkumą atsakinga VTM, nes muitinė turi tik teisę, bet ne pareigą tikrinti muitinės procedūrai pateikiamas prekes (Sąjungos muitinės kodekso 188 str., 191 str. 1 ir 2 d.) (žr., pvz., LVAT 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1025-261/2020, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1026-261/2020).

29. Įvertinusi likusius pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad jais arba kartojami pirminiame skunde išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba yra teisiškai nereikšmingi. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti papildomus įrodymus. Pareiškėjas nepaaiškina, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymo nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ir kodėl naujų įrodymų išreikalavimo ir pateikimo būtinybė iškilo būtent apeliacinės instancijos teisme. Dėl pirmiau nurodytų argumentų teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo išreikalauti papildomus įrodymus netenkina.

31. Apibendrindama anksčiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Transekspedicija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis