2013-03-28 Nr. AB-886-3-64-3-00812-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-466/2013

Teisminio proceso numeris Nr. 3-64-3-00812-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.8.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės prašymą atsakovui K. Š. dėl žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 2-5) priteisti iš atsakovo K. Š. eismo įvykio metu padarytą 6 263,81 Lt žalą ir 100 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Nurodė, kad 2010 m. lapkričio 8 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinės Šiaulių užkardos vadas S. R. tarnybiniu pranešimu dėl eismo įvykio tarnybos metu informavo Šiaulių rinktinės vadą, kad 2010 m. lapkričio 6 d. Šiaulių užkardos sargybų būrio vyresnysis pasienietis puskarininkis R. K. nuo 21.30 iki 7.00 val. vykdė pasienio sargybą „Patrulis“ su tarnybine transporto priemone „Mitsubishi L200“. Tarnybinę transporto priemonę vairavo K. Š. Iš patruliavimo grįžtant į užkardą apie 7.40 val. kelio Šiauliai–Gruzdžiai–Naujoji Akmenė 7 kilometre, Šiaulių rajone, K. Š. vairuojamas automobilis nuvažiavo nuo kelio ir vertėsi Kulpės upelyje. Autoįvykio metu sugadinta tarnybinė transporto priemonė „Mitsubishi L200“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Ikiteisminis tyrimas Šiaulių rajono apylinkės teismo nutartimi baudžiamojoje byloje dėl K. Š. nusikalstamų veiksmų buvo nutrauktas, įtariamajam susitaikius su nukentėjusiuoju. Liko neišspręstas materialinės atsakomybės klausimas.

Minėtu laikotarpiu tarp Pakrančių apsaugos rinktinės ir atsakovo buvo susiklostę darbiniai santykiai, todėl taikytini teisės aktai, kurie nurodyti prašyme. Įsakymas, kuriuo atsakovas atleistas iš darbo, buvo pakeistas, pakeičiant datą ir papildant jį, tačiau atsakovas iš tikrųjų nebuvo atleistas iš tarnybos dėl padaryto eismo įvykio. Atsakovas buvo atleistas iš tarnybos kitu pagrindu. Dėl eismo įvykio buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, kuris buvo sustabdytas, nes buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pasibaigus ikiteisminiam tyrimui, buvo atnaujintas tarnybinis patikrinimas, tačiau atsakovas išėjo į pensiją ir tuo pagrindu tarnybinis patikrinimas buvo nutrauktas. Liko neatlyginta žala, kurią prašė priteisti iš atsakovo K. Š. Atsakovo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis – 2 364,81 Lt, o žalą prašoma priteisti atsakovo trijų vidutinių atlyginimų dydžio – 6 263,81 Lt.

Atsakovas K. Š. su pareiškėjo prašymu nesutiko iš dalies. Jis neginčijo, kad turi atlyginti padarytą žalą. Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu, tuo metu pareiškėjas teismui neteikė jokių pretenzijų dėl žalos atlyginimo. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2010 m. gruodžio 28 d., o į pensiją atsakovas išėjo 2011 m. kovo 6 d., t. y. jis dar dirbo 3 mėnesius, per kuriuos niekas jokių pretenzijų nereiškė. Pagal Valstybės tarnybos įstatymą tai padaryti galima gera valia, atlyginant 1 atlyginimo dydžio žalą, išskaičiuojant iš atlyginimo 20 proc. To darbdavys nepadarė. Išeidamas iš tarnybos, atsakovas atsiskaitė su Pakrančių apsaugos rinktine, jam buvo išmokėta išeitinė kompensacija ir niekas jokių pretenzijų nereiškė. 2011 m. rugpjūčio 12 d. gavo laišką iš Pakrančių apsaugos rinktinės dėl žalos atlyginimo, kuriame buvo minima 19 579,42 Lt suma. Atsakovas prašė nurodyti, ar eismo įvykyje dalyvavęs automobilis buvo draustas, taip pat sugadintų materialinių vertybių likutines vertes, tačiau pareiškėjas jam tokių duomenų nepateikė. 2012 m. vasario 1 d. pareiškėjas atsiuntė kitą laišką, kuriame buvo nurodyta 7 094,81 Lt žalos atlyginimo vertė, tačiau sugadintų daiktų likutinės vertės taip pat nebuvo nurodytos. Kadangi nagrinėjamoje byloje prašoma 3 mėnesinių atlyginimų dydžio žalos atlyginimo, manė, kad antruoju laišku pareiškėjas prašė didesnės sumos, nei iš tikrųjų buvo sugadintų daiktų vertė. Sutiko, kad būtų priteistas 1 mėnesio vidutinis atlyginimas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės prašymą tenkino. Priteisė iš atsakovo K. Š. 6 263,81 Lt žalos atlyginimo ir 100 Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Teismas nustatė, kad 2010 m. lapkričio 6 d. Šiaulių užkardos Sargybų būrio vyresnysis pasienietis vyresnysis puskarininkis K. Š. ir Šiaulių užkardos Sargybų būrio pasienietis puskarininkis R. K. vykdė pasienio sargybą „Patrulis“ su tarnybine transporto priemone „Mitsubishi L200“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ruože Stungiai–Žagarė–Raistai Joniškio rajone. Tarnybinę transporto priemonę vairavo K. Š.. Baigus patruliavimą ir grįžtant į užkardą apie 7.40 val. kelio Šiauliai–Gruzdžiai–Naujoji Akmenė 7-ame kilometre Šiaulių rajone K.

Š. vairuojamas automobilis nuvažiavo nuo kelio ir vertėsi į Kulpės upelį. Autoįvykio metu apgadinta tarnybinė transporto priemonė „Mitsubishi L200“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Pareigūnai K. Š. ir R. K. dėl patirtų sužalojimų paguldyti į VšĮ Šiaulių ligoninę. Tarnybinė transporto priemonė saugoma Šiaulių užkardoje. Įvykį tyrė Šiaulių AVPK Šiaulių rajono PK. Šiaulių rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 28 d. nutartimi K. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės atleido jam bei nukentėjusiajam R. K. susitaikius ir ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 96-1-669-10 nutraukė.

Taip pat K. Š. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi, nukentėjusiojo R. K. atsiprašė, nukentėjusysis pretenzijų dėl jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo neturėjo (b. l. 14-15). Šiaulių užkardos vado 2010 m. lapkričio 10 d. tarnybinis pranešimas dėl autoavarijos metu dingusio ir sugadinto turto (b. l. 7), defektinis aktas (b. l. 8), Šiaulių rinktinės finansų skyriaus specialistės tarnybinis pranešimas dėl autoįvykio metu sugadinto ilgalaikio turto (b. l. 10), UAB „PoRIX“ Kelių transporto priemonės vertinimo pažyma (b. l.

9) patvirtina, kad nešiojamasis kompiuteris LENOVO 3000 N 100 buvo sušlapęs, garantinio remonto terminas pasibaigęs, todėl jį remontuoti netikslinga, kaip ir transporto priemonės „Mitsubishi L200“ atkūrimas ekonomiškai netikslingas. Iš pateiktų ilgalaikio turto apskaitos kortelių (b. l. 11-12) nustatyta, kad nešiojamojo kompiuterio NB LENOVO N 100 TYOBYU pradinė vertė 3 347,00 Lt, nusidėvėjimas 2010 m. lapkričio 30 d. – 2 579,42 Lt, likutinė vertė – 767,58 Lt, automobilio „Mitsubishi L200“, vals. Nr. (duomenys neskelbtini) pradinė vertė 5 3712,00 Lt, nusidėvėjimas 2010 m. lapkričio 30 d.

– 48 215,77 Lt, likutinė vertė – 5 496,23 Lt. Atsakovas K. Š. VSAT prie LR VRM Pakrančių apsaugos rinktinės vado 2011 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. TE-8 „Dėl K. Š. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (b. l. 16-17) atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalie 11 punktą (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų). 2011 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. TE-44 (b. l.

18) K. Š. atleidimo data perkelta į 2011 m. kovo 6 d.

Teismas rėmėsi Vidaus tarnybos statuto 25 straipsnio 2 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, 32 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 13 d. nutartimi (administracinėje byloje Nr. A7-35/2007), pagal kurią Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalis taikytina tik asmenims, kurių veikla užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos funkcionavimas, o statutinių valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės teisinis pagrindas yra ne Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalis, o to paties straipsnio 1 dalis. Be to, tiek, kiek šios atsakomybės nereguliuoja Statutas bei Valstybės tarnybos įstatymas, taikytinas Darbo kodeksas (Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis). Kadangi Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nenustatytos atlygintinos žalos ribos, todėl būtent šia apimtimi taikytas Darbo kodeksas, kurio 254 straipsnyje numatyta, jog darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio Kodekso 255 straipsnyje. Teismas sprendė, kad šioje byloje Darbo kodekso 255 straipsnyje numatytų sąlygų nėra, todėl taikyta bendroji Darbo kodekso 254 straipsnyje numatyta taisyklė, jog atlygintinos žalos dydis negali viršyti atsakovo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Sprendė, kad pareiškėjas nėra priėmęs sprendimo pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalį išieškoti iš atsakovo žalą, neviršijant vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio, todėl pareiškė prašymą teisme dėl neatlygintos žalos dalies, nepraleidęs Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatyto bendro 3 metų šio kodekso reglamentuojamiems santykiams termino, nes tiesioginė materialinė žala yra tiesioginiai nuostoliai, o nuostoliai – žala, išreikšta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 str. 1 d.). Juo labiau, pareiškėjo prašoma priteisti 6 263,81 Lt suma žalai atlyginti yra mažesnė už atsakovo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydį (b. l. 13). Atsakovo teiginys, kad privalo atlyginti tik vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio žalą, laikytas nepagrįstu.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir sprendė, kad pareiškėjas turi teisę į turėtų teismo išlaidų atlyginimą proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ir turi teisę reikalauti atlyginti sumokėtą žyminį mokestį, todėl iš atsakovo pareiškėjo naudai priteistas 100 Lt sumokėtas žyminis mokestis (b. l. 23).

III. Atsakovas K. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde (b. l. 59-61) nurodoma, kad:

1. 2011 m. rugpjūčio 12 d. atsakovas gavo pareiškėjo raštą Nr. 21/23-15-4086 „Dėl žalos atlyginimo“, kuriame buvo siūloma atlyginti 19 579,42 Lt dydžio žalą. 2011 m. spalio 25 d. pareiškėjui išsiuntė laišką, kuriame prašė paaiškinti jam kilusius klausimus dėl likutinės sugadintų materialinių vertybių vertės. 2012 m. vasario 1 d. atsakovas gavo pareiškėjo raštą Nr. 21/23-15-507 „Dėl žalos atlyginimo“, kuriame jau prašoma atlyginti 7 094,81 Lt dydžio žalą. Rašte likutinė sugadinto automobilio ir nešiojamo kompiuterio vertė taip pat nurodyta nebuvo. 2012 m. gegužės 10 d. pareiškėjui atsakovas išsiuntė dar vieną laišką su pakartotiniu prašymu nurodyti likutinę sugadinto automobilio ir nešiojamo kompiuterio vertę, tačiau atsakymo negavo. Tačiau skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad pareiškėjui padaryta 6 263,81 Lt tiesioginė materialinė žala ir ji priteista iš atsakovo. Nesuprantama, kodėl beveik per du metus nuo eismo įvykio atsakovui nebuvo nurodyta likutinė sugadintų materialinių vertybių vertė (tiesioginė materialinė žala), o ji pateikta tik prašyme teismui išieškoti žalą. Pareiškėjo pateikti dokumentai – VSAT Šiaulių rinktinės Finansų skyriaus tarnybinis pranešimas Nr. 9-978 „Dėl autoįvykio metu sugadinto ilgalaikio turto“ ir turto apskaitos kortelės rodo, kad jie pateikti 1 .e. Šiaulių rinktinės vado pareigas pulkininkui V. D. dar 2010 lapkričio 12 d., o atsakovui ši informacija nebuvo suteikta ir jis buvo raginamas geranoriškai sumokėti daug didesnes pinigų sumas. Atleidimo iš vidaus tarnybos dieną, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (2003 m. balandžio 29 d. Nr. IX-1538) 58 straipsnio 1 dalimi (su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną), visiškai atsiskaitant su darbdaviu, darbdavys nepareiškė jokių pretenzijų dėl žalos atlyginimo ir tik praėjus beveik dviem metam iš atsakovo buvo pareikalauta visiškai atlyginti nuostolius. Jų dydis buvo kelis kartus perskaičiuojamas, ignoruojamas prašymas pateikti likutines sugadintų materialinių vertybių vertes.

2. Ikiteisminio tyrimo metu atsakovui nebuvo pareikšti jokie kaltinimai dėl tarnybinio automobilio ir nešiojamo kompiuterio sugadinimo, VSAT Šiaulių rinktinė ir, kaip teisių ir pareigų perėmėja, VSAT Pakrančių apsaugos rinktinė nesuteikė informacijos apie tiesioginės materialinės žalos dydį, tuo nesuteikdama atsakovui galimybės pasinaudoti Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 3 dalies nuostatomis atlyginti padarytą žalą savo noru, nepasinaudojo Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatomis – per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos nepriėmė sprendimo atlyginti žalą, išskaitant iš darbo užmokesčio, neviršijant vidutinio darbo užmokesčio.

3. Po autoįvykio, įvykusio 2010 m. lapkričio 7 d. iki 2011 m. kovo 6 d. atsakovas dirbo pas pareiškėją, tačiau šis nesiūlė gera valia atlyginti žalą, ji nebuvo apskaičiuota, nebuvo priimtas nurodymas išieškoti žalą, t. y. darbdavys neišnaudojo galimybės sureguliuoti ginčą taikiai. Gaunamas tuo metu pareigūno atlyginimas finansiškai leido atlyginti žalą, smarkiai nenukenčiant atsakovui ir jo šeimai, nei esant dabartinei situacijai – būnant pensininku. Kaip statutinis pareigūnas, atsakovas negalėjo pasinaudoti Lietuvos Respublikos įstatymais, tarp jų Vidaus tarnybos statuto 10 skirsnio 50 straipsniu, pagal kurį pareigūnui, vykdžiusiam pavestus vidaus tarnybos uždavinius ir funkcijas bei viršijusiam tarnybinės rizikos ribas ir tuo padariusiam nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba nukentėjusiam vykdant tarnybines funkcijas ar dėl vidaus tarnybos, iš vidaus reikalų įstaigai darbo užmokesčiui skirtų lėšų gali būti kompensuojamos teisinės pagalbos išlaidos ar jų dalis.

4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakomybės prigimtį bei kitas svarbias aplinkybes – būtent į tai, kad autoįvykis įvyko tarnybos metu, vykdant tarnybinę užduotį, vykstant tarnybos užduotyje nurodytu maršrutu (VSAT prie LR VRM Šiaulių rinktinės atlikto tyrimo metu konstatuojama, kad įvyko nelaimingas atsitikimas tarnyboje), kad nelaimingas atsitikimas įvyko tarnybai baigiantis, po naktinio darbo, kai jau jautėsi nuovargis, vairavimo sąlygos maršrute keitėsi bent tris kartus, kad atsakovas autoįvykio metu savo aktyviais veiksmais nulėmė tai, kad neatsirado didesnė žala, nežuvo kartu vykęs pareigūnas, stengėsi, kad būtų išvengta aukų, nepatirta sunkesnių sužalojimų ir apgadinta daugiau transporto priemonių. 2010 m. gruodžio 20 d. VSAT prie LR VRM Šiaulių rinktinės „Nelaimingo atsitikimo dėl Šiaulių užkardos sargybų būrio pareigūnų K. Š. ir R. K. patirtų traumų tyrimo išvada“ Nr. 16-22 pažymima, kad nelaimingo atsitikimo priežastimi buvo prastos oro sąlygos (plikledis), slidi, nebarstyta kelio atkarpa ir galimas automobilio vairo mechanizmo gedimas. Automobilio techninė apžiūra atlikta 2010 m. kovo 10 d., t. y. beveik prieš aštuonis mėnesius iki autoįvykio – teigti, kad transporto priemonė atitiko techninius reikalavimus autoįvykio metu negalima. Tyrimo išvadoje pateikti faktai rodo, kad autoįvykio pasekmės galėjo būti kur kas sunkesnės, gal net žmonių žūtys, dėl ko darbdaviui galėjo buti padarytas žymiai didesnis nuostolis. Valstybės sienos apsaugos tarnyboje atsakovas dirbo nuo 1992 m. lapkričio 14 d. Už pavyzdingą tarnybą 2003 m. birželio 17 d. buvo apdovanotas trečio laipsnio pasižymėjimo ženklu „Valstybės sienos sargyboje 10 metų“ ir 2008 m. sausio 18 d. antro laipsnio pasižymėjimo ženklu „Valstybės sienos sargyboje 15 metų“.

Pareiškėjas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl statutinio valstybės tarnautojo pareigos atlyginti žalą darbdaviui, tarnybos metu neatsargiais veiksmais sugadinus darbdavio turtą.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės prašymą tenkino ir priteisė iš atsakovo K. Š. 6 263,81 Lt žalos atlyginimo bei 100 Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Atsakovas iš esmės neginčija savo pareigos atlyginti darbdaviui padarytą žalą, tačiau nesutinka su jos dydžiu ir apskaičiavimo tvarka.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei iš atsakovo K. Š. 6 263,81 Lt žalos atlyginimo, rėmėsi byloje esančiais Šiaulių užkardos vado 2010 m. lapkričio 10 d. tarnybiniu pranešimu dėl autoavarijos metu dingusio ir sugadinto turto (b. l. 7), uždarosios akcinės bendrovės „Kompera“ defektiniu aktu (b. l. 8), Šiaulių rinktinės finansų skyriaus specialistės tarnybiniu pranešimu dėl autoįvykio metu sugadinto ilgalaikio turto (b. l. 10), uždarosios akcinės bendrovės „PoRIX“ Kelių transporto priemonės vertinimo pažyma (b. l. 9), kurie patvirtino, kad nešiojamasis kompiuteris LENOVO 3000 N 100 buvo sušlapęs, garantinio remonto terminas pasibaigęs, todėl jį remontuoti netikslinga, kaip ir transporto priemonės „Mitsubishi L200“ atkūrimas ekonomiškai netikslingas; nešiojamojo kompiuterio NB LENOVO N 100 TYOBYU pradinė vertė 3 347,00 Lt, nusidėvėjimas 2010 m. lapkričio 30 d. – 2 579,42 Lt, likutinė vertė – 767,58 Lt, automobilio „Mitsubishi L200“, vals. Nr. (duomenys neskelbtini) pradinė vertė 5 3712,00 Lt, nusidėvėjimas 2010 m. lapkričio 30 d. – 48 215,77 Lt, likutinė vertė – 5 496,23 Lt (b. l. 11-12).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad surinktų įrodymų nepakanka pripažinti pareiškėjo teisę į jo prašomos žalos atlyginimą. Byloje nėra duomenų, ar pareiškėjas po autoįvykio kreipėsi į draudimo bendrovę, ar ši jam išmokėjo draudimo išmoką už sugadintą tarnybinį automobilį, kokią likutinę automobilio vertę nustatė draudimo bendrovė. Be to, uždarosios akcinės bendrovės „Kompera“ defektiniame akte (b. l. 8) nenurodoma nešiojamojo kompiuterio vertė iki autoįvykio, kurio metu jis buvo sugadintas, ir likutinė kompiuterio vertė po autoįvykio. Šiame akte tik nurodoma, kad kompiuterį remontuoti netikslinga, nes remonto išlaidos sudarytų 1 830 Lt. Uždarosios akcinės bendrovės „PoRIX“ Kelių transporto priemonės vertinimo pažymoje (b. l. 9) nurodoma transporto priemonės rinkos vertė prieš sugadinimą (21 000 Lt), transporto priemonės atkūrimo kaštai (38 008,36 Lt), jos atstatymas ekonomiškai netikslingas, apgadintos transporto priemonės likutinė vertė vertinimo dienai (4 000 Lt), o žala dėl transporto priemonės apgadinimų (21 000 – 4 000 = 17 000 Lt). Valstybės sienos apsaugos tarnybos Šiaulių rinktinės Finansų skyriaus specialistės 2010 m. lapkričio 12 d. tarnybiniame pranešime dėl autoįvykio metu sugadinto ilgalaikio turto (b. l. 10) nurodyta, kad nešiojamojo kompiuterio NB LENOVO N 100 TYOBYU pradinė vertė 3 347,00 Lt, nusidėvėjimas 2010 m. lapkričio 30 d. – 2 579,42 Lt, likutinė vertė – 767,58 Lt, sugadinto tarnybinio automobilio „Mitsubishi L200“ pradinė vertė 53 712,00 Lt, nusidėvėjimas 2010 m. lapkričio 30 d. – 48 215,77 Lt, likutinė vertė – 5 496,23 Lt taip pat nurodyta kito turto (asmens dokumento plokščio skenerio bei švyturėlio) pradinės ir likutinės vertės bei nusidėvėjimas. Minėti dokumentai neginčytinai nepatvirtina pareiškėjo patirtos žalos apimties, t. y. kokį turtą tiksliai pareiškėjas prarado bei kokio dydžio buvo padaryta žala. Neaišku, kodėl pareiškėjas pasirinko būtent minėtas bendroves nustatyti tarnybinio automobilio bei nešiojamojo kompiuterio vertes, kaip ir kodėl pareiškėjas skaičiuoja prašomą žalos atlyginimo dydį ir kokių priemonių jis ėmėsi po autoįvykio išsiieškoti patirtos turtinės žalos atlyginimą iš kaltų dėl autoįvykio asmenų (atsakovo).

Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra prieštaringi įrodymai, o Šiaulių apygardos administracinis teismas nepašalino šių prieštaravimų ir rėmėsi tik pareiškėjo pateiktais duomenimis, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas nevykdė ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintos pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, t. y. administracinio teismo aktyvumo pareigos.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, tačiau, įvertinus tai, kad naujas sprendimas gali būti priimtas tik visapusiškai surinkus ir ištyrus visas aplinkybes bei įrodymus, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o skundžiamas Šiaulių apygardos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimas naikintinas ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes būtina surinkti daug naujų įrodymų (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo K. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas