2020-02-05 Nr. AB-2480-3-61-3-01123-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-417-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01123-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kauno tardymo izoliatoriaus, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Marijampolės pataisos namų, Pravieniškių pataisos namų, Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. G. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 5) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų (toliau – ir Pravieniškių PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 6) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1995 m. iki skundo pateikimo, įvairiais laikotarpiais buvo kalinamas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, t. y. kamerų, kuriose buvo laikomi nuo 2 iki 6 asmenų, plotas neviršijo 7 kv. m, jį mažino baldų užimamas plotas. Nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas (tiek natūralus, tiek dirbtinis), dėl ko negalėjo skaityti ir rašyti. Kamerose kaupėsi drėgmė, dėl ko nebuvo galimybių išdžiovinti skalbinius. Be to, tualetas nebuvo atskirtas nuo kameros ir nebuvo užtikrinama tinkama ventiliacija. Lukiškių TI-K neužtikrino higieniškų gyvenimo sąlygų ir privatumo. Nors yra nerūkantis, Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, dėl ko buvo priverstas kvėpuoti dūmais, dėl ko pablogėjo sveikata, atsirado kitos neigiamos pasekmės.

3. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2000 m. balandžio 20 d. iki 2001 m. lapkričio mėn. buvo laikomas Šiaulių TI kameroje Nr. 32, kurios plotas 20,91 kv. m ir kurioje buvo laikoma nuo 10 iki 12 asmenų. Kameros plotą mažino baldų užimamas plotas. Kamerose trūko apšvietimo (tiek natūralaus, tiek dirbtinio), dėl ko negalėjo skaityti ir rašyti. Kamerose kaupėsi drėgmė, dėl ko nebuvo galimybių išdžiovinti skalbinius. Tualetas nebuvo atskirtas nuo kamerų, nebuvo įrengta atskira tualeto ventiliacija. Šiaulių TI neužtikrino higieniškų gyvenimo sąlygų ir privatumo. Nors yra nerūkantis, kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl buvo priverstas kvėpuoti dūmais, dėl ko pablogėjo sveikata, atsirado kitos neigiamos pasekmės.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2004 m. įvairiais laikotarpiais buvo laikomas Kauno TI, kur jam nebuvo suteiktas minimalus gyvenamasis plotas, nes plotą mažino baldų užimamas plotas. Kauno TI neužtikrino higieniškų gyvenimo sąlygų ir privatumo. Kamerose buvo įrengtos trys lovos, o laikoma po 4 asmenis, todėl vienas asmuo turėdavo miegoti ant žemės pasitiesęs čiužinį. Be to, Kauno TI kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis ir buvo priverstas kvėpuoti dūmais, dėl ko pablogėjo sveikata, atsirado kitos neigiamos pasekmės.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikoma 20 nuteistųjų, plotas neviršijo 30 kv. m, kas reiškia, kad nebuvo užtikrintas minimalus 3,1 kv. m gyvenamasis plotas vienam asmeniui. Gyvenamąjį plotą mažino baldų užimamas plotas. Be to, nebuvo užtikrinamos higieniškos gyvenimo sąlygos, privatumas. Marijampolės PN buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, dėl ko buvo priverstas kvėpuoti dūmais ir dėl ko pablogėjo sveikata, atsirado kitos neigiamos pasekmės.

6. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nuo 2005 m. daugiau nei trejus metus buvo laikomas Pravieniškių PN. Gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikoma po 12 nuteistųjų, plotas neviršijo 24 kv. m, t. y. nebuvo užtikrintas minimalus 3,1 kv. m gyvenamasis plotas vienam asmeniui, kurį dar mažino baldų užimamas plotas. Pravieniškių PN neužtikrino higieniškų gyvenimo sąlygų ir privatumo. Be to, kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, dėl ko buvo priverstas kvėpuoti dūmais, todėl pablogėjo sveikata, atsirado kitos neigiamos pasekmės.

7. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus PN atliko laisvės atėmimo bausmę nuo 2010 m. iki 2012 m. Nors yra nerūkantis, tačiau Vilniaus PN buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Bausmės atlikimo metu buvo baustas administracine nuobauda 6 mėnesius būti laikomam drausmės sąlygomis. Tą laikotarpį praleido kamerų tipo patalpose. Vilniaus PN nebuvo įrengta rūkymui skirtų vietų, nuteistieji rūkė bet kur, dėl to buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Dėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (nesilaikymo Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatų) patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, dvasinę skriaudą, jautėsi pažemintas. Kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl to, jog baudos izoliatoriuje buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, kuris nusprendė, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos ir priteisė neturtinės žalos atlyginimą, tačiau Vilniaus PN nesiėmė jokių veiksmų, kad laikyti jį su nerūkančiais asmenimis.

8. Pareiškėjas vertino, kad dėl netinkamų gyvenimo laisvės atėmimo vietoje sąlygų bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų patyrė orumo pažeminimą, emocinę depresiją, psichologinį sukrėtimą, pablogėjo savijauta, dėl laikymo kartu su rūkančiais pablogėjo sveikata, todėl jam turi būti atlyginta žala. Pareiškėjas prašė vadovautis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti, skundo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

10. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai padarytų pažeidimų už laikotarpį nuo 2001 m. rugpjūčio 7 d. iki 2018 m. kovo 6 d., o skundas parašytas 2018 m. kovo 24 d.

11. Lukiškių TI-K dėl ginčo esmės paaiškino, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-212 patvirtintos Bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklės 6.34 punktą duomenys apie pareiškėjo judėjimą (kameros, asmenų skaičius jose bei plotas) yra saugomi 3 metus, todėl šių duomenų už laikotarpį nuo 2001 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. sausio 1 d. negali pateikti. Lukiškių TI-K pateikė duomenis apie kamerų numerius ir plotus, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 25 d. iki 2018 m. sausio 26 d. ir nurodė, kad 2018 m. sausio 25 d. pareiškėjas atvyko iš Alytaus PN ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 111 (plotas – 7,45 kv. m, 2 asmenys kameroje), o 2018 m. sausio 26 d. išvyko į Kauno TI.

Pareiškėjas jau yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl kamerų perpildymo, kamerų įrengimo, antisanitarinių laikymo sąlygų, vėdinimo, sanitarinio mazgo, apšvietimo, skalbimo, maitinimo už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 25 d. iki 2018 m. sausio 26 d. (administracinė byla Nr. I-2372-968/2018, proc. Nr. 3-61-3-00987-2018-8). Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjui tenkantis plotas atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Už kamerų valymą ir tvarką yra atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Lukiškių TI-K kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai kartu su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv.

m) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys yra apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m). Lukiškių TI-K gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms gamina ir remontuoja pagal poreikį. Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Sanitarinio mazgo patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv.

m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kuriose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kamerose yra dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, kuris atitinka dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Kamerose langai vėdinti pritaikyti, jos vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlieka operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuoja oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose.

Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Suimtiesiems, nuteistiesiems ir pareigūnams Lukiškių TI-K priėmimo-paskirstymo skyriuje, jame esančiose trumpalaikio laikymo kamerose, kitose bendro naudojimo patalpose griežtai draudžiama rūkyti. Šiose patalpose yra iškabinti įspėjamieji, draudžiantys rūkyti ženklai. Priėmimo-paskirstymo skyriaus pareigūnai kontroliuoja, kad suimtieji ir nuteistieji, laikomi trumpalaikio laikymo kamerose bei bendro naudojimo patalpose, nerūkytų ir laikytųsi vidaus tvarkos taisyklių. Lukiškių TI-K, atsižvelgęs į suimtųjų ir nuteistųjų prašymus, įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje, skirsto suimtuosius ir nuteistuosius į gyvenamąsias kameras.

Lukiškių TI-K pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai, bendraudami su suimtaisiais bei nuteistaisiais, laikosi etikos principų, suteikia informaciją, būtiną jų teisėms įgyvendinti, pareigoms atlikti ar priimti teisingą sprendimą, o sudėtingesniais atvejais praveda individualius pokalbius, kuriais sprendžia esamas problemas bei užkerta kelią išvengti problemų ateityje.

Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nepagrįstas bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

12. Pareiškėjas atsiliepime į Lukiškių TI-K atsiliepimą nurodė, kad EŽTT sprendime V. T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 1147/17) priteisė žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nors buvo praėjęs trejų metų ieškinio senaties terminas. Esant kolizijai tarp Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) įstatymų, pirmenybę priimant sprendimą turi ES teisės normos.

13. Pareiškėjas nurodė, kad jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojo 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Dėl Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:1999 Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir higienos norma HN 76:1999, galiojo iki 2010 m. kovo 30 d.), Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 76:2010), kuri nustatė, kad vienam asmeniui, esančiam kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto. Higienos norma HN 76:2010 nenustatė minimalaus kamerų ploto normos. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kamerose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Ilgą laiką Lukiškių TI-K turėjo būti taikoma higienos norma HN 76:1999 ir minimalus gyvenamasis plotas turėjo būti 5 kv. m.

14. Pareiškėjas pažymėjo, kad vadovaujantis EŽTT praktika (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršic prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra išskaičiuotas į bendrą kameros plotą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

15. Pareiškėjas teigė, kad sanitarinio mazgo atskyrimas 1,5 m aukščio pertvara laikytinas kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su Lukiškių TI-K užtikrinti teisę į privatumą nevykdymu. Ginčo laikotarpiu nebuvo sanitarinio mazgo užuolaidų, kurios sanitarinį mazgą atskirtų nuo kameros patalpos.

16. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija nepaklausė apie pareiškėjo įpročius, t. y. rūkantis ar ne, bei neįrašė į kameros kortelę. Nors Lukiškių TI-K medikai į asmens sveikatos kortelę įrašė, kad pareiškėjas yra nerūkantis, visą kalinimo laikotarpį Lukiškių TI-K jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis ir turėjo kvėpuoti dūmais užterštu oru.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti, pareiškėjo reikalavimams už laikotarpį nuo 2004 m. iki 2015 m. kovo 24 d. taikyti ieškinio senaties terminą.

18. Kauno TI nurodė, kad nuo 2011 m. spalio 6 d. pareiškėjas Kauno TI lankėsi 16 kartų, tačiau pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo turi būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas.

19. Kauno TI dėl ginčo esmės paaiškino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. gegužės 18 d., nuo 2017 m. birželio 7 d. iki 2017 m. birželio 14 d. ir nuo 2018 m. sausio 26 d. iki 2018 m. sausio 31 d. Pareiškėjui nurodytu ginčo laikotarpiu Kauno TI teko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas minimalus plotas. Pareiškėjas į Kauno TI administraciją su pareiškimu, prašymu ar skundu perkelti į kamerą, kurioje nebūtų rūkančiųjų, nesikreipė. Visose Kauno TI kamerose yra padėti tvarkų aprašai ir taisyklės, pagal kurias pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) kreipimosi į Kauno TI administraciją tvarką ir galėjo ja naudotis, tačiau dėl laikymo sąlygų (taip pat dėl laikymo su rūkančiais) nesikreipė. Ginčui aktualiu laiku pareiškėjas Kauno TI praleido 16 dienų, iš kurių 13 dienų kameroje buvo laikomas vienas. Kauno TI veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjo nurodomas patirtos žalos dydis yra nepagrįstas.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno TI pateikto atsiliepimo argumentais, atsiliepime nurodė, kad Kauno TI buvo laikomas įvairiais laikotarpiais nuo 2004 m., o ne nuo 2011 m., kaip teigė Kauno TI.

21. Pareiškėjas paaiškino, kad buvimo Kauno TI laikotarpiu galiojo higienos norma HN 76:1999, kuri nustatė, kad vienam asmeniui, esančiam kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto. Higienos norma HN 76:2010 nenustatė minimalaus kamerų ploto normos, tačiau Įsakymo V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriuje ir areštinės kamerose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Ilgą laiką Kauno TI turėjo būti taikoma higienos norma HN 76:1999 ir minimalus gyvenamasis plotas turėjo būti 5 kv. m.

22. Pareiškėjas pažymėjo, kad EŽTT sprendime V. T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 1147/17) priteisė žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nors buvo praėjęs trejų metų ieškinio senaties terminas. Priimant sprendimą turi būti taikomi ES įstatymai.

23. Pareiškėjas teigė, kad Kauno TI administracija turėjo užtikrinti tai, kad rūkantys asmenys būtų laikomi atskirai nuo nerūkančių. Kauno TI administracija, pareiškėjui atvykus į Kauno TI, neklausė apie jo įpročius, t. y. pareiškėjas yra rūkantis ar ne, ir to neįrašė į kameros kortelę.

24. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti, skundo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.

25. Šiaulių TI paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2000 m. iki 2001 m., o į teismą kreipėsi tik 2018 m. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie tariamą teisių pažeidimą, taip pat nepateikė jokių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su Šiaulių TI pozicija, atsiliepime atkreipė dėmesį į EŽTT sprendimą V. T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 1147/17), teigdamas, kad, esant kolizijai tarp Lietuvos ir ES įstatymų, pirmenybė priimant sprendimą turi būti taikoma ES įstatymams.

27. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti, skundo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą.

28. Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjas Marijampolės PN bausmę atliko laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 22 d. iki 2010 m. balandžio 1 d. Nagrinėjamu atveju pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį turi būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris turi būti pradėtas skaičiuoti nuo 2009 m. gruodžio 22 d. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių negalėjo kreiptis į teismą anksčiau nei 2013 m. balandžio 1 d. dėl tariamai netinkamų gyvenamųjų patalpų, jų ploto. Kadangi nėra privaloma kaupti ir sisteminti duomenis apie tai, kuriuose būriuose ir brigadose laisvės atėmimo bausmę atlieka nuteistieji, jų skaičių būriuose ir gyvenamosiose patalpose, todėl negali pateikti duomenų, apie tai, kuriame būryje, kurioje to būrio patalpoje bausmę atliko pareiškėjas. Taip pat negali pateikti nuteistųjų skaičiaus būriuose.

29. Pareiškėjas, nesutikdamas su Marijampolės PN argumentais, atsiliepime nurodė, kad atsakovo atstovas nepasisakė dėl jo teisių pažeidimo. Marijampolės PN nepateikė informacijos, kiek asmenų ginčui aktualiu laiku buvo laikoma kartu su pareiškėju, taip pat nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis.

30. Pareiškėjas sutiko, kad praleido trejų metų apskundimo terminą dėl žalos atlyginimo, tačiau nurodė, kad EŽTT analogiškoje byloje priteisė neturtinės žalos atlyginimą dėl laikymo sąlygų pažeidimo, padaryto 11 metų laikotarpyje.

31. Pareiškėjas prašė teismo pripažinti, kad Marijampolės PN pažeidė jo teises, jeigu nebus priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

32. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime pareiškėjo skundą prašė atmesti, skundo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą.

33. Pravieniškių PN nurodė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN 3-ame sektoriuje bausmę atliko laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 22 d. Pareiškėjas turėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą nuo 2005 m. sausio 1 d. Kadangi pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių negalėjo kreiptis anksčiau dėl pažeistų teisių, neprašė ieškinio senaties termino atnaujinti, todėl turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas.

34. Pravieniškių PN dėl ginčo esmės pažymėjo, kad negali nurodyti patalpų, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, plotų, nes būriai buvo išformuoti, pastatai rekonstruoti, būrių numeracija pakeista ne vieną kartą. Pravieniškių PN nekaupia ir nesaugo informacijos apie tai, kiek kiekvienoje atskiroje gyvenamojoje patalpoje buvo apgyvendinta nuteistųjų, ar kiek konkrečiu laikotarpiu būryje buvo laikoma nuteistųjų. Pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN metu galiojo higienos norma HN 76:1999, kuri nereglamentavo rūkymo vietų įrengimo ar draudimo rūkyti konkrečiose patalpose. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, taip pat neįrodė, jog Pravieniškių PN savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė jam žalos.

35. Pareiškėjas, nesutikdamas su Pravieniškių PN argumentais, atsiliepime atkreipė dėmesį į EŽTT sprendimą V. T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 1147/17), taip pat pažymėjo, jog turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, kadangi buvo kalinamas nepriimtinomis sąlygomis.

36. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime pareiškėjo skundą prašė atmesti, skundo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą.

37. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN atliko laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2012 m. vasario 24 d., per šį laikotarpį buvo ne kartą konvojuotas į kitas įstaigas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2018 m. balandžio 11 d. (skundo išsiuntimo diena), vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, yra pagrindas taikyti ieškinio senatį.

38. Vilniaus PN dėl ginčo esmės paaiškino, kad nuteistiesiems ginčo laikotarpiu buvo ir šiuo metu yra griežtai draudžiama rūkyti bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kitose bendro naudojimo patalpose. Bendro naudojimo patalpose iškabintos iškabos, ženklai su draudimu rūkyti, lauke yra įrengtos specialios rūkymui skirtos vietos. Negali nurodyti, ar pareiškėjas su skundais ar prašymais kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, nes įstaigoje nuteistųjų skundai ir prašymai dėl kalinimo sąlygų bei atsakymai į juos yra saugomi 5 metus, o nuo ginčo laikotarpio pabaigos praėjo daugiau nei 6 metai. Pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas įstaigoje, nebuvo. Pareiškėjas neturtinės žalos dydžio nepagrindė ir nenurodė, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog Vilniaus PN veiksmai turėjo įtakos jo fizinei ar psichinei sveikatai. Reikalavimas priteisti neturtinę žalą vertinamas kaip turtinės naudos siekimas.

39. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus PN argumentais, atsiliepime akcentavo EŽTT sprendimą V. T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 1147/17). Teigė, kad Vilniaus PN administracija, jam atvykus į Vilniaus PN, nepaklausė apie jo įpročius ir neįrašė, jog pareiškėjas yra nerūkantis. Dėl to jis Vilniaus PN buvo priverstas kvėpuoti dūmais užterštu oru.

40. Pareiškėjas akcentavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas byloje Nr. I-1798-121/2012 priteisė neturtinę žalą dėl to, jog pareiškėjui už drausmės pažeidimą būnant baudos izoliatoriuje, jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Vilniaus PN teiginys, jog kamerų tipo drausmės grupės gyvenamosiose patalpose nuobaudas atliekantys nuteistieji rūko tik pasivaikščiojimo tam skirtose kiemeliuose metu, nuteistųjų rūkymo priemonės pareigūnų surenkamos ir laikomos uždarosios zonos koridoriuose esančiose rakinamose dėžutėse, yra neatitinkantis tikrovės.

41. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus PN reikalavimas, jog pareiškėjas pateiktų įrodymus dėl patirtos žalos, yra nepagrįstas ir neteisingas, neatitinkantis EŽTT praktikos (žr., 2011 m. sausio 25 d. sprendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05).

II. 42. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą dalyje, kurioje pareiškėjas ginčija netinkamas kalinimo sąlygas: Kauno TI, susijusias su rūkančių asmenų laikymu kartu su nerūkančiais asmenimis ir kalinimu perpildytose kamerose, laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. spalio 6 d.; Šiaulių TI, susijusias su rūkančių asmenų laikymu kartu su nerūkančiais asmenimis, laikotarpiu nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. balandžio 13 d.; Lukiškių TI-K, susijusias su: kalinimu perpildytose kamerose ir netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 2 d. iki 2011 m. lapkričio 24 d.; rūkančių asmenų laikymu kartu su nerūkančiais asmenimis laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 2 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d., nuo 2001 m. rugpjūčio 7 d. iki 2003 m. gegužės 7 d., nuo 2003 m. rugpjūčio 27 d. iki 2004 m. liepos 5 d.; kalinimu perpildytose, netinkamai apšviestose kamerose ir rūkančių asmenų laikymu kartu su nerūkančiais asmenimis laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 24 d. iki 2012 m. birželio 5 d.; kalinimu perpildytose kamerose laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d., nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d., nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d.; kalinimu perpildytose, drėgnose kamerose ir netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2017 m. sausio 24 d.; kalinimu perpildytose, netinkamai apšviestose, drėgnose kamerose bei netinkamai (pažeidžiant pareiškėjo privatumą; skleidžiant nemalonų kvapą) įrengtu sanitariniu mazgu, laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 26 d., nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d., nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2017 m. gegužės 29 d., nuo 2018 m. vasario 25 d. iki 2018 m. kovo 1 d., nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. kovo 6 d. Likusioje dalyje pareiškėjo skundą teismas priėmė.

43. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 24 d. sprendimu paliko nenagrinėta bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) dėl pareiškėjo kalinimo perpildytoje, drėgnoje, netinkamai apšviestoje kameroje, kurioje buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, 2018 m. sausio 25 d., likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

44. Teismas, akcentuodamas CK nuostatas, reglamentuojančias valstybės civilinės atsakomybės sąlygas ir ieškinio senaties institutą, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktika, esant atsakovo atstovų prašymams skundo reikalavimams taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį, nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos: Lukiškių TI-K nuo 1995 m. iki 2018 m. kovo 30 d., Kauno TI nuo 2004 m. iki 2018 m. kovo 30 d., Šiaulių TI nuo 2000 m. balandžio 20 d. iki 2001 m. lapkričio mėnesio, Marijampolės PN (nenurodė laikotarpio), Pravieniškių PN nuo 2005 m. daugiau nei 3 metus, Vilniaus PN nuo 2010 m. iki 2012 m. Įvertinęs atsakovo atstovų pateiktus duomenis, teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2008 m. spalio 2 d., išvyko 2018 m. kovo 5 d., į Kauno TI atvyko 2004 m. gruodžio 16 d., išvyko 2018 m. sausio 31 d., Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. balandžio 13 d., į Marijampolės PN atvyko 2009 m. gruodžio 22 d., išvyko 2010 m. balandžio 1 d., Pravieniškių PN buvo kalinamas nuo 2005 m. spalio 28 d. iki 2008 m. sausio 22 d., į Vilniaus PN atvyko 2010 m. gegužės 14 d., išvyko 2012 m. vasario 24 d. (nurodytais buvimo minėtose įstaigose laikotarpiais pareiškėjas ne kartą buvo išvykęs iš įstaigų ir grąžintas į jas atgal). Pareiškėjas skundą dėl neteisėtų atsakovo atstovų Lukiškių TI-K, Kauno TI, Šiaulių TI, Marijampolės PN, Pravieniškių PN, Vilniaus PN veiksmų (neveikimo) teismui pateikė 2018 m. kovo 30 d., todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 1999 m. iki 2015 m. kovo 30 d.

45. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš oficialios Vyriausybės atstovo EŽTT interneto svetainės matyti, kad pareiškėjo akcentuojama byla T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 1147/17) šiuo metu dar yra nagrinėjama EŽTT (http://lrv-atstovas-eztt.lt/page/siuo-metu-nagrinejamos-bylos-pris-lietuva). Be to, ieškinio senatis taikoma kreipiantis su reikalavimais atlyginti patirtą žalą į nacionalinį teismą. EŽTT, nagrinėdamas bylą pagal asmens pateiktą peticiją, pasisako dėl asmens teisių pažeidimo už laikotarpį, kuris buvo analizuotas ir vertintas nacionalinių teismų. Todėl teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, be kita ko, vadovavosi EŽTT praktika dėl ieškinio senaties termino.

46. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas skunde nenurodo jokių termino praleidimo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo priežasčių, kurios būtų laikytinos objektyviomis ir nuo jo valios nepriklausančiomis, dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą. Pareiškėjas skunde tvirtina, jog dėl skunde nurodytų pažeidimų patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jis turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris skaičiuotinas nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2018 m. kovo 30 d. (skundo išsiuntimo teismui data).

47. Teismas, įvertinęs tai, jog ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo galėtų būti sprendžiamas tik už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2018 m. kovo 30 d., sprendė, kad pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo, jį atstovaujant Šiaulių TI, Marijampolės PN, Pravieniškių PN ir Vilniaus PN. Pritaikęs ieškinio senatį, teismas vertino pareiškėjo kalinimą Lukiškių TI-K ir Kauno TI laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2018 m. kovo 30 d.

48. Teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl jo laikymo sąlygų Kauno TI pagrįstumą, pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių kamerų, kuriose laikymo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų ir nepateikė jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl rėmėsi atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais.

49. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Kauno TI kalėjo laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. gegužės 18 d., nuo 2017 m. birželio 7 d. iki 2017 m. birželio 14 d. ir nuo 2018 m. sausio 26 iki 2018 m. sausio 31 d.

50. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalyse, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje, 173 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo higienos norma HN 76:2010 (iki 2015 m. lapkričio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015, nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kurios minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

51. Teismas, vadovaudamasis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, akcentavo, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

52. Teismas, vadovaudamasis Kauno TI pateiktais duomenimis, nustatė kad Kauno TI reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą ginčo nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. sausio 31 d. laikotarpį, per kurį pareiškėjas Kauno TI iš viso praleido 16 dienų. Įvertinęs atsakovo atstovo nurodytus kamerų plotus ir kameroje buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad pareiškėjas kameroje Nr. 205, kurios plotas 15,44 kv. m, kalėjo vienas laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 26 d. iki 2018 m. sausio 30 d. 8 val., su dar vienu asmeniu – laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. gegužės 18 d., su dar dviem asmeninis – laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2018 m. sausio 31 d.; kameroje Nr. 235 (plotas 15,93 kv. m) kalėjo vienas laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 7 d. iki 2017 m. birželio 14 d. Taigi ginčo laikotarpiu buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kamerose Nr. 205 ir Nr. 235, kuriose jam tenkantis patalpos plotas būtų ne mažesnis, nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas minimalus dydis (3,6 kv. m). Teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl kamerų perpildymo ir dėl to jam kilusių neigiamų pasekmių atmetė kaip nepagrįstus.

53. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų dėl jo laikymo Kauno TI kamerose kartu su rūkančiais asmenimis pagrįstumą, atkreipdamas dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus dėl nerūkančių nuteistųjų laikymo kartu su rūkančiais, akcentuodamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 41, 43, 44 punktų nuostatas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atstovas duomenų, kad pareiškėjas, atvykęs į Kauno TI deklaravo, jog yra rūkantis, nepateikė, taip pat neginčija, kad jis yra nerūkantis, pripažino, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo. Taip pat teismas iš Kauno TI paaiškinimų nustatė, kad pareiškėjas su prašymais laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų į administraciją nesikreipė. Pareiškėjas neteigia, kad jis kreipėsi į Kauno TI administraciją su minėto pobūdžio prašymu, atsiliepime į atstovo atsiliepimą nurodydamas, kad Kauno TI savo iniciatyva turėjo pareiškėją laikyti atskirai nuo rūkančių asmenų. Byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų (nuteistųjų) režimo reikalavimų pažeidimus, taip pat nėra fiksuota, kad patalpose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, asmenys rūkė. Pareiškėjo teiginiai apie kartu su juo kameroje buvusių asmenų rūkymą yra abstraktūs, nepagrįsti jokiais įrodymais. Teismas nustatė, kad beveik visą ginčo nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. sausio 31 d. laikotarpį pareiškėjas kameroje buvo vienas, išskyrus dalį paros 2017 m. gegužės 17–18 d., kai buvo laikomas su dar vienu asmeniu, ir dalį paros 2018 m. sausio 30–31 d., kai buvo laikomas su dar dviem asmenimis. Teismas sprendė, kad pagrindo Kauno TI administracijos veiksmus šiuo aspektu pripažinti neteisėtais nėra.

54. Teismas, vertindamas skundo reikalavimų atsakovui, atstovaujamam Lukiškių TI-K pagrįstumą, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiais: nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 26 d., nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d., nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2017 m. sausio 24 d., nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2017 m. gegužės 29 d., nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. kovo 5 d., taip pat 2018 m. sausio 25 d., kuomet atvyko į Lukiškių TI-K ir tą pačią dieną išvyko į Kauno. Teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dalyje, kurioje jis ginčija netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K, susijusias su kalinimu perpildytose, drėgnose, netinkamai apšviestose kamerose, kuriose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, laikotarpiais nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 26 d., nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d., nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2017 m. sausio 24 d., nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2017 m. gegužės 29 d., nuo 2018 m. vasario 25 d. iki 2018 m. kovo 1 d., nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. kovo 6 d.

55. Teismas, įvertinęs Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, nustatė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, kuriame pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Eur neturtinės žalos už tai, kad jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų (buvo laikomas pažeidžiant kameroje vienam asmeniui tenkančią minimalią ploto normą, privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, kamerų ventiliacija, apšvietimas, temperatūra neatitiko higienos reikalavimų ir kt.), 2018 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą, kuriame, be kita ko, vertino, ar pareiškėjo nurodyti pažeidimai jo atžvilgiu buvo atlikti ir 2018 m. sausio 25 d. Šis teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl atsakovo atstovo Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) dėl pareiškėjo kalinimo perpildytoje, drėgnoje, netinkamai apšviestoje kameroje, kurioje buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, paliekamas nenagrinėtu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 str. 4 p.)).

56. Teismas vertino pareiškėjo argumentus, ar laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 26 d., nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d., nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2017 m. sausio 24 d., nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2017 m. gegužės 29 d., 2018 m. sausio 25 d. ir nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. kovo 5 d. Lukiškių TI-K pažeidė jo teisę į saugią sveikatai aplinką, kameroje būnant kartu su rūkančiais asmenimis.

57. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nustatė, jog pareiškėjas 2018 m. sausio 25 d. buvo laikomas kameroje Nr. 111 su dar vienu asmeniu. Tačiau Lukiškių TI-K nepateikė teismui duomenų, kokiose kamerose ir su keliais asmenimis pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 26 d., nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d., nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2017 m. sausio 24 d., nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2017 m. gegužės 29 d. ir nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. kovo 5 d., nors tokius duomenis buvo įpareigotas pateikti teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi ir pakartotiniu 2018 m. gegužės 7 d. raštu. Todėl teismas, atsižvelgęs į Lukiškių TI-K atsiliepimo motyvus dėl kamerų įrengimo, laikėsi pozicijos, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo kalinamas ne vienas, o kartu su kitais asmenimis.

58. Teismas šioje skundo dalyje vertino Lukiškių TI-K paaiškinimus, jog suimtiesiems, nuteistiesiems, taip pat ir pareigūnams Lukiškių TI-K priėmimo-paskirstymo skyriuje, jame esančiose trumpalaikio laikymo kamerose, kitose bendro naudojimo patalpose griežtai draudžiama rūkyti; šiose patalpose yra iškabinti įspėjamieji, draudžiantys rūkyti ženklai, o pareigūnai kontroliuoja, kad suimtieji ir nuteistieji, laikomi trumpalaikio laikymo kamerose bei bendro naudojimo patalpose, nerūkytų ir laikytųsi vidaus tvarkos taisyklių. Teismas nenustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas su prašymais ar skundais būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl jo laikymo kamerose kartu su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjas neteigia, kad jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu laikyti jį kartu su nerūkančiais ar pateikė skundą dėl to, kad kameroje kartu esantys asmenys rūko. Teismas sprendė, kad nesant byloje duomenų apie suimtųjų (nuteistųjų) režimo reikalavimų pažeidimus, nustačius, kad pareiškėjo teiginiai apie kartu su juo kameroje buvusių asmenų rūkymą yra bendro pobūdžio, abstraktūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, nėra pagrindo pripažinti, kad kalinimo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, neužtikrinant sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas. Todėl teismas nepripažino, kad Lukiškių TI-K padarė teisės į sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas pažeidimą.

III. 59. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 24 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nustatant, kuriuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas skunde nurodytose įstaigose ir ar pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Bylos negrąžinimo pirmosios instancijos teismui atveju pareiškėjas prašo skundą išnagrinėti iš naujo ir suteikti galimybę dalyvauti apeliacinio skundo nagrinėjimo procese.

60. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis dėl taikytino ieškinio senaties termino, akcentuoja aukštesnių teismų sprendimų, priimtų faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose, precedentinę galią bei EŽTT praktiką, pagal kurią, pareiškėjo teigimu, net ir esant praleistam trejų metų senaties terminui skundui dėl neturtinės žalos atlyginimo paduoti, neturtinė žala priteistina, ką pagrindžia su apeliaciniu skundu teikiamas rašytinis įrodymas. Pasak pareiškėjo, net ir ieškinio senaties taikymo atveju, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti jo laikymo skunde nurodytomis netinkamomis sąlygomis laikotarpį ir ar buvo pažeistos skunde nurodytos pareiškėjo teisės dėl atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų / neveikimo, tačiau tokio vertinimo visų skunde įvardintų kalinimo įstaigų atžvilgiu neatliko.

61. Pareiškėjo teigimu, teismas neteisingai nustatė jo buvimo Kauno TI laikotarpį. Paaiškina, kad 2004 m. iš Lukiškių TI-K buvo pervežtas į Kauno TI, kur buvo kalinamas apie metus, kol buvo nuteistas ir etapuotas į Marijampolės PN atlikti 5 metų trukmės bausmę. Be to, 2005 metais buvo sulaikytas ir patalpintas į Kauno TI. Nuteistas 4 metams ir 6 mėnesiams laisvės atėmimo bausme, iš Kauno TI į Pravieniškių PN buvo etapuotas atlikti likusią bausmę. 2008 m. rugpjūčio mėnesį buvo sulaikytas ir patalpintas į Kauno TI, kur buvo laikomas daugiau kaip metus.

62. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepasisakė dėl kitų, skunde įvardintų kalinimo įstaigų.

63. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

64. Lukiškių TI-K, vadovaudamasis CK nuostatomis, teismų formuojama praktika dėl valstybės civilinės atsakomybės ir neturtinės žalos atlyginimo, pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, o nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

65. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

66. Šiaulių TI, vadovaudamasis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis ieškinio senatį, teismų formuojama praktika šiuo aspektu, akcentuoja, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. kovo 27 d., į teismą kreipėsi tik 2018 m., tačiau nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie jo tariamą teisių pažeidimą, nepagrįstai ilgai, manydamas, jog jo teisės pažeistos, negynė savo galimai teisėtų interesų. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Be to, Šiaulių TI pateikus atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsikirtimo su prieštaravimais dėl prašymo taikyti senatį nepateikė. Tikėtina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas tik turtinės naudos. Pareiškėjas skunde aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nenurodė ir teismas, nesant įrodymų, tokių aplinkybių nenustatė.

67. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

68. Marijampolės PN nurodo, kad atsakovas yra pateikęs atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai atspindi atsakovo poziciją šioje byloje, todėl teikti kitus tikslinančius ar bylos nagrinėjimą papildančius duomenis yra netikslinga.

69. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

70. Pravieniškių PN nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo objektyvių priežasčių, dėl kurių teismo sprendimas turi būti pripažintas nepagrįstu arba neteisėtu. Visi apeliacinio skundo argumentai yra subjektyvaus ir deklaratyvaus pobūdžio, o skundžiamame teismo sprendime visi apeliaciniame skunde pateikiami argumentai buvo visapusiškai išnagrinėti. Teismas savo sprendime rėmėsi aktualia teismų praktika ir tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, įvertino šalių pateiktus faktus. Teismas įvertino teismų praktiką, kuri nustato senaties skaičiavimo ir termino atnaujinimo pagrindus, todėl pareiškėjo teiginiai dėl senaties taikymo yra subjektyvi gynybinė pozicija, kuri nėra pagrįsta. Pravieniškių PN-AK vertinimu, teismas objektyviai ir nešališkai išanalizavo visus šalių pateiktus įrodymus, įvertino aktualią teismų praktiką ir teisinį reglamentavimą bei pagrindė savo sprendimą visapusiškai pagrįstais argumentais.

71. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

72. Vilniaus PN nurodo, kad teismas laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie teismo tinkamai įvertinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia analogiškus argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui ir nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Pareiškėjas visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Vilniaus PN nuomone, teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą, materialiosios ir proceso teisės normų, sudarančių pagrindą panaikinti sprendimą, nepažeidė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 73. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K, Kauno TI, Šiaulių TI, Marijampolės PN, Pravieniškių PN, Vilniaus PN, atlyginimo.

74. Pirmosios instancijos teismas paliko nenagrinėta bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) dėl pareiškėjo kalinimo perpildytoje, drėgnoje, netinkamai apšviestoje kameroje, kurioje buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, 2018 m. sausio 25 d. Teismas, pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą ir įvertinęs tai, jog ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo galėtų būti sprendžiamas tik už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2018 m. kovo 30 d., sprendė, kad pareiškėjas neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo, jį atstovaujant Šiaulių TI, Marijampolės PN, Pravieniškių PN ir Vilniaus PN. Teismas skunde nurodytų aplinkybių pagrindu pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo, jį atstovaujant Lukiškių TI-K ir Kauno TI, laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2018 m. kovo 30 d. atmetė kaip nepagrįstą.

75. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

76. Visų pirma, pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašydamas suteikti jam galimybę dalyvauti apeliacinio skundo nagrinėjimo procese, iš esmės reiškia prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.

77. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Atsižvelgdama į tai, kad bylos šalims buvo sudaryta galimybė pirmosios instancijos teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

78. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su jo skundo dalies atžvilgiu taikytu ieškinio senaties terminu. Teigia, kad pagal EŽTT praktiką, net ir esant praleistam ieškinio senaties terminui, neturtinė žala gali būti priteistina, ką patvirtina su apeliaciniu skundu teikiamas EŽTT 2018 m. liepos 26 d. nutarimas. Teisėjų kolegija nustatė, kad šiuo nutarimu EŽTT nepriteisė pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lietuvos kalinimo įstaigose už 2009-2014 m. laikotarpį, o patvirtino taikius susitarimus, kurie buvo pagrįsti bendra šalių valia ir kuriais kalinimo įstaigos įsipareigojo sumokėti pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimą.

79. Dėl ieškinio senaties nustatymo, pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93) (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

80. Atsižvelgus į tai, nagrinėjamoje byloje, visų pirma, taikomos nacionalinės teisės normos, tarp jų – ir reglamentuojančios ieškinio senatį.

81. Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei CK 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007 ir kt.).

82. Ginčui aktuali CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

83. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).

84. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes.

Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (CK 1.131 str. 2 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

85. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2018 m. kovo 30 d. (spaudas ant voko) (t. I, b. l. 9), pareiškėjo skundas teisme užregistruotas 2018 m. balandžio 3 d. (t. I, b. l. 1), atsakovo atstovai atsiliepimuose į skundą reikalavo taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią teigia patyręs dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K už laikotarpį nuo 1995 m. iki 2018 m. kovo 30 d. (skundo teismui padavimo dienos), Kauno TI už laikotarpį nuo 2004 m. iki 2018 m. kovo 30 d. (skundo teismui padavimo dienos), Šiaulių TI už laikotarpį nuo 2000 m. balandžio 20 d. iki 2001 m. lapkričio mėnesio, Marijampolės PN (nenurodė laikotarpio), tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Marijampolė PN buvo laikomas nuo 2009 m. gruodžio 22 d. iki 2010 m. balandžio 1 d. (t. I, b. l. 20), Pravieniškių PN – už laikotarpį nuo 2005 m. (daugiau nei 3 metus), Vilniaus PN – už laikotarpį nuo 2010 m. iki 2012 m. (t. I, b. l. 1–8, 22–24). Apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, dėl ko senaties termino pradžia galėtų būti skaičiuojama kitaip. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama nuo 1995 metų iki 2015 m. kovo 30 d.

86. Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

87. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

88. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ir ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

89. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė jo laikymo Kauno TI laikotarpį.

90. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pritaikius ieškinio senatį, ginčui aktualus pareiškėjo laikymo Kauno TI laikotarpis skaičiuotinas nuo 2015 m. kovo 30 d. Bylos duomenis patvirtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI buvo laikomas laikotarpiais nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. gegužės 18 d., nuo 2017 m. birželio 7 d. iki 2017 m. birželio 14 d., ir nuo 2018 m. sausio 26 d. iki 2018 m. sausio 31 d. (t. I, b. l. 39, 43–44, 45–48).

91. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi, atsižvelgiant į minėto teisinio reguliavimo nuostatas, pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, kadangi jis privalo aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

92. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės deklaratyviai nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ir Kauno TI sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2018 m. kovo 30 d. turėtų būti pripažintos neteisingomis.

93. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą dalyje dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ir Kauno TI laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2018 m. kovo 30 d., teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011) apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan