2018-05-23 Nr. AB-10236-3-65-3-00304-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-749-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00304-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. M., I. B. ir R. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. M., I. B. ir R. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl neišmokėtos sumažinto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. M., I. B. ir R. G. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamos: 1) priteisti A. M. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius, atsakovas) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą 2272,43 Eur darbo užmokesčio dalį; 2) priteisti I. B. iš atsakovo VSDFV Utenos skyriaus nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą 1430,31 Eur darbo užmokesčio dalį; 3) priteisti R. G. iš atsakovo VSDFV Utenos skyriaus nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą 1931,75 Eur darbo užmokesčio dalį.

2. Reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį pareiškėjos grindė tuo, jog atsakovas taikydamas Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nuostatas pareiškėjoms rengiasi išmokėti tik dalį darbo užmokesčio, t.y. A. M. 1357,04 Eur, I. B. 83,72 Eur, R. G. 1056,96 Eur.

3. Pareiškėjos nurodė, kad jos yra VSDFV Utenos skyrius valstybės tarnautojos. Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) priimtais 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 1 priedo pakeitimo įstatymu, 2009 m. liepos 17 d. VTĮ 25 straipsnio ir I priedo pakeitimo įstatymu valstybės tarnautojams buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai ir tarnybinio atlyginimo priedai už kvalifikacines klases. Atsakovas, taikydamas šias nuostatas, už ginčo laikotarpį pareiškėjoms nepriskaičiavo ir neišmokėjo dalies joms priklausančio darbo užmokesčio. Pareiškėjos prašė apginti jų teises ir teisėtus interesus, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d. 2012 m. rugsėjo 25 d. 2012 gruodžio 19 d. nutarimus, taikyti teisėje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisingumo, nuosavybės neliečiamumo, lygybės, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais.

4. Papildomai paaiškino, jog pareiškėjos neteigia, kad atsakovas pagal Grąžinimo įstatyme pateiktą formulę neteisingai paskaičiavo joms grąžintiną darbo užmokesčio dalį, tačiau jų nuomone, įstatymų leidėjas neįvykdė Konstitucinio Teismo įpareigojimo nustatyti teisingą kompensavimo mechanizmą pagal Grąžinimo įstatyme pateiktą formulę. Pareiškėjos prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo atitikimo Konstitucijai.

5. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas paaiškino, kad darbo užmokestį pareiškėjoms mokėjo vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais. Nurodė, kad pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalies nuostatas, VSDFV Utenos skyriaus apskaičiuota grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išskaičiavus asmeniui priklausančias mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir gyventojų pajamų mokestį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išmokama 2016 – 2020 metais nustatytomis procentinėmis dalimis. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjoms VSDFV Utenos skyriaus atlikto grąžintino darbo užmokesčio apskaičiavimo teisingumo.

7. Atsakovo nuomone, pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

II. 8. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

9. Bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjos ginčo laikotarpiu ėjo karjeros valstybės tarnautojo pareigas – dirbo VSDFV Visagino ir Molėtų rajono skyriuose, o nuo 2012 m. sausio 1 d. VSDFV Utenos skyriuje: A. M. – vyresniąja specialiste, skyriaus vedėjo pavaduotoja (A lygis 13 kategorija), I. B. – vyriausiąja specialiste (iki 2011 m. gruodžio 21 d. A lygis 9 kategorija, nuo 2011 m. gruodžio 22 d. A lygis 11 kategorija), R. G. – vyriausiąja specialiste (A lygis 9 kategorija), joms suteikta 3 kvalifikacinė klasė, o A. M. nuo 2012 m. vasario 1 d. – 2 kvalifikacinė klasė (b. l. 48-49). Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas, taikydamas teisinį reglamentavimą, pareiškėjoms ginčo laikotarpiu mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Tai patvirtina VSDFV Utenos skyriaus pažymos apie priskaičiuotą darbo užmokestį A. M. (sumažintas darbo užmokestis sudarė 3 629,47 Eur), I. B. (sumažintas darbo užmokestis sudarė 1 514,03 Eur), R. G. (sumažintas darbo užmokestis sudarė 1 056,96 Eur) (b. l. 12-18). Iš VSDFV Utenos skyriaus pažymų apie apskaičiuotą grąžintiną darbo užmokestį nustatyta, kad pareiškėjoms apskaičiuota neišmokėto darbo užmokesčio dalis, kurią ketinama grąžinti per 2016 – 2020 metus, sudaro: A. M. 1 357,04 Eur, I. B. 83,72 Eur, R. G. 1 056,96 Eur (b. l. 52, 55, 58).

10. Byloje kilęs ginčas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio mokėjimo patirtų praradimų kompensavimo. Pareiškėjos reikalavimą teismo sprendimu priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidariusį skirtumą tarp netektos darbo užmokesčio sumos ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio sumos, argumentavo tuo, jog Grąžinimo įstatyme įtvirtintas neteisingas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas kompensacijų dydžių požiūriu.

11. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas, įsigaliojęs (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Grąžinimo įstatymas taikomas ir asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. (2 punktas). Pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis yra lygi sumai grąžintinų dydžių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais apskaičiuotų už kiekvieną šio įstatymo 1 straipsnyje nurodyto laikotarpio mėnesį, kurį asmeniui buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusios institucijos ar įstaigos asmeniui mokėtos nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, taikant šioje teisės normoje nustatytą formulę.

12. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą Konstitucinis Teismas pateikė 2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame dar kartą pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Grąžinimo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

13. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, formulėje nustatydamas Pk koeficientą (tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientas) iš esmės rėmėsi teisingo ir proporcingo atitinkamo laikotarpio mažinimo konstanta, paverčiant ją matematiniu dydžiu – atitinkamai 0,98 ir 0,955. Taigi, iš esmės sprendė, jog asmenims, kurių darbo užmokestis buvo sumažintas ne daugiau kaip 2 procentais 2009 metų mėnesiais ir ne daugiau kaip 4,5 procento 2010–2013 metų mėnesiais, grąžintinos sumos nepriklausys, nors tam tikrus praradimus šie asmenys ir bus patyrę.

14. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime atlyginimų mažinimo neteisėtumas konstatuotas tik tiek, kiek jis buvo neproporcingas, darė išvadą, jog pareiškėjos negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad joms bus kompensuoti visi jų patirti praradimai. Teismas vertino, kad pareiškėjos nepateikė konkrečių skaičiavimų, pagrindžiančių jų argumentus, kad joms pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jų praradimų dalis pažeidžia jų teises, proporcingumo ir lygiateisiškumo principus, o pareiškėjų skunde ir jų atstovo teismo posėdyje nurodyti abstraktūs ir deklaratyvūs argumentai nesudaro pagrindo teigi, kad įstatymų leidėjas nustatė neteisingą kompensacijų dydžių požiūriu kompensavimo mechanizmą. Pažymėjo, jog remiantis grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimai dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų ir jų kompensavimo mechanizmo nustatymo, pagrindo tenkinti pareiškėjų skundo reikalavimą priteisti susidariusį skirtumą tarp netektos darbo užmokesčio sumos ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio sumos, nėra.

15. Teismas netenkino pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principams, kadangi teismo nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas nurodytų byloje taikytinų teisės aktų kontekste pašalina abejones dėl to, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, taikytina šioje byloje, gali prieštarauti pareiškėjų nurodytoms Konstitucijos normoms, konstituciniams principams.

III. 16. Pareiškėjos prašė Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo.

17. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisingas, priimtas netinkamai taikius materialiąsias ir procesines teisės normas. Taip pat, teismas nepagrįstai atsisakė sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikyto teisės akto – Grąžinimo įstatymo neprieštaravimo Konstitucijai.

18. Teigia, jog kreipėsi į teismą, turėdamos teisėtą siekį pašalinti įstatymo leidėjo veiksmais tiesiogiai joms sukeltus turtinio pobūdžio padarinius, tuo pačiu siekia, jog būtų apsaugotos nuosavybės teisės ir teisingai apmokėta už darbą, paisant Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, jog joms bus kompensuoti visi jų patirti praradimai.

19. Mano, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatęs formulę pagal kurią apskaičiavus grąžintinas sumas, pareiškėjoms grąžinama tik maža dalis jų patirtų praradimų, o kitiems valstybės tarnautojams grąžintina proporcingai didesnė prarasta dalis arba visai negrąžinama, pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą lygybės principą.

20. Pažymi, kad pagal taikytiną Gražinimo įstatymą pareiškėjoms grąžinant nedidelę dalį jų patirtų praradimų, akivaizdu, kad įstatymų leidėjo nustatytas kompensacijų dydžių požiūriu kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nesiderina ne tik su Konstitucijoje įtvirtintais teisingumo, nuosavybės neliečiamumo, lygybės, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais, bet ir teisinės valstybės principu. Pareiškėjos tikėjosi, kad jų patirti praradimai bus grąžintini didesne dalimi.

21. Nurodo, jog Grąžinimo įstatymu siekiama, kad būtų grąžinta kuo mažesnė prarasta darbo užmokesčio dalis, be to, Grąžinimo įstatyme numatyta kompensavimo tvarka naujai numatė darbo užmokesčio (grąžintina darbo užmokesčio dalies) nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. mažinimą.

22. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta dėl ekonomikos krizės sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka (formulė) (ta apimtimi, jog nustatyta tvarka naujai reguliuojami teisiniai santykiai / juridiniai faktai, įvykę iki šio įstatymo priėmimo, o taip pat nustatyta tvarka nėra kompensuojami, grąžinami visi asmens patirti darbo užmokesčio praradimai, neprieštarauja Konstitucijai.

23. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius prašė Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymi, kad pareiškėjos nepateikė konkrečių skaičiavimų, pagrindžiančių jų argumentus, kad pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina praradimų dalis pažeidžia pareiškėjų teises bei nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė neteisingą kompensacijų dydžių požiūriu kompensavimo mechanizmą. Atsakovas vertina, jog nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjoms (valstybės tarnautojoms) 2009 –2013 metais taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą sprendė, kad atsižvelgus į byloje esančias nustatytas aplinkybes bei remiantis Grąžinimo įstatymo nuostatomis bei šiam ginčui aktualiais Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais, pagrindo tenkinti pareiškėjų skundo reikalavimą priteisti susidariusį skirtumą tarp netektos darbo užmokesčio sumos ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio sumos, nėra. Teismas netenkino pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

27. Pareiškėjos apeliaciniame skunde prašydamos panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą, laikosi pozicijos, kad pagal Grąžinimo įstatyme nustatyta formulę apskaičiavus grąžintinas sumas, pareiškėjoms paskaičiuota per maža jų patirtų praradimų dalis, kas pažeidžia lygybės ir proporcingumo principus, pareiškėjų teisėtus lūkesčius. Pareiškėjos tokią poziciją grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai, todėl negali būti taikoma, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

29. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia (lot. be kita ko) susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

30. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia (lot. be kita ko) konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

31. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Lietuvos Respublikos Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2015 m. birželio 30 d., priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks turi būti darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009-2013 metais buvo būtinas, formulėje nustatydamas PK koeficientą (tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientas iš esmės rėmėsi teisingo ir proporcingo atitinkamo laikotarpio mažinimo konstanta, paverčiant ją matematiniu dydžiu – atitinkamai 0,98 ir 0,955.

32. Atsižvelgusi į pirmos instancijos teismo šioje byloje nustatytas aplinkybes tai, jog VSDFV Utenos skyrius pateikė pažymas apie pareiškėjoms apskaičiuotą grąžintiną darbo užmokestį bei įvertinusi minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatyme įtvirtintą kompensavimo mechanizmą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad joms bus kompensuoti visi jų patirti praradimai.

33. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės, jog nagrinėjamu atveju, taikant Grąžinimo įstatymo nuostatas, joms nebus grąžinta prašomo dydžio darbo užmokesčio nepriemoka, t. y. bus grąžinta tik dalis šios sumos, aukščiau minėtų išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti pareiškėjoms visą jų prašomą skirtumą tarp netektos darbo užmokesčio sumos ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio sumos teismo sprendimu. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009 – 2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo.

34. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų akcentuojama aplinkybė, jog joms pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuota kompensuojama suma yra ženkliai mažesnė, nei realiai joms būtų išmokėta darbo užmokesčio per ginčo laikotarpį, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Taigi, pareiškėjų teiginys, kad teismo sprendimu joms turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis (skirtumas), iš esmės prieštarauja šioje nutartyje nurodytiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams.

35. Kartu pažymėtina, jog sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – VSDFV Utenos skyriui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai vertino, kad nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė neteisingą kompensacijų dydžių požiūriu kompensavimo mechanizmą.

36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

37. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

38. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai, turi būti tenkinamas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos, prašydamos kreiptis į Konstitucinį Teismą, nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto kompensavimo mechanizmo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Teismas vertina, jog nėra būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, kuriuos pareiškėjai grindė iš esmės analogiškais argumentais (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1605-520/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-552/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1983-552/2017 ir kt.).

39. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. M., I. B. ir R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Ramutė Ruškytė