d10f2d8d-dcef-4486-b603-b10466675ea9 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-197-798/2015 (S)Teisminio proceso Nr. 2-68-3-39342-2013-6Procesinio sprendimo kategorijos: 95.7; 121.21 VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. sausio 7 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Veniulytės –Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo G.

Å . apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimo peržiÅ«rėjimo civilinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjo G. Å . skundÄ dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros 2013 m. lapkričio 14 d. nutarimo atmesti skundÄ dėl Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros sprendimo atsisakyti taikyti vieÅ¡ojo intereso gynimo priemones, suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratÅ«ra, n u s t a t ė : I. Ginčo esmėPareiÅ¡kėjas kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydamas panaikinti nutarimÄ atsisakyti tenkinti jo praÅ¡ymÄ ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ Vyriausybės atstovui savivaldybėms neatliekant savo funkcijų, ir, remiantis ProkuratÅ«ros įstatymo 19 straipsniu, įpareigoti prokuratÅ«rÄ jo praÅ¡ymÄ vykdyti, taigi imtis priemonių, kad „Kristaus Karaliaus“ intronizavimo aktai Å alčininkų ir Vilniaus rajonuose bÅ«tų panaikinti.

PareiÅ¡kėjas nurodė, kad 2013 m. spalio mėn. pradžioje jis gavo Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros VieÅ¡ojo intereso gynimo prokuroro R. Kruopio nutarimÄ atsisakyti tenkinti pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ . PareiÅ¡kėjas šį nutarimÄ apskundė Generalinei prokuratÅ«rai, tačiau 2013 m. lapkričio 19 d. gavo prokurorės D. N. nutarimÄ atsisakyti tenkinti pareiÅ¡kėjo skundÄ . PareiÅ¡kėjas nurodė, kad jis Generalinei prokuratÅ«rai nurodė, jog „Kristaus Karaliaus“ intronizavimas įžeidžia visus nekrikščionis ir pažeidžia Lietuvos Respublikos suverenitetÄ , nes visuotinai yra žinoma, jog „Kristaus Karaliaus“ vardu žmonijos istorijoje buvo įvykdyta milijonai nusikaltimų ir nužudyta milijardai žmonių, o Lietuvoje katalikai yra išžudę daugelį tÅ«kstančių tradicinį lietuvių tikėjimÄ iÅ¡pažinusius lietuvius ir laisvamanius.

VisÄ laikÄ katalikai vienaip ar kitaip persekiojo ir žemino tiek kitatikius, tiek lietuvius vien už tai, kad lietuviai kalbėjo lietuviÅ¡kai katalikiÅ¡kose mokyklose. PareiÅ¡kėjas nurodė, kad daugelis katalikų bažnyčių yra pastatytos ant katalikų begėdiÅ¡kai iÅ¡niekintų lietuvių dievų altorių bei sudegintų Å¡ventųjų Ä Å¾uolynų ir visi Å¡ie nusikaltimai prieÅ¡ lietuviÅ¡kÄ jį tikėjimÄ buvo įvykdyti „Kristaus Karaliaus“ vardu. Pats vadinamasis „Kristus Karalius“ iÅ¡garsėjo tuo, kad su savo apaÅ¡talų gauja iÅ¡niekino Jeruzalės Å¡ventyklÄ , iÅ¡keikė jÄ visaip ir savęs vardan kvietė žudyti netgi savo artimuosius ir bÅ«tent už tai „Kristui Karaliui“ buvo įvykdyta mirties bausmė pagal to meto teisę, t. y. visiÅ¡kai pelnytai.

PareiÅ¡kėjas taip pat nurodė, kad „Kristaus Karaliaus“ intronizavimas Vilniaus ir Å alčininkų rajonuose akivaizdžiai pažeidžia vieÅ¡Ä jį interesÄ , bent jau tuo, kad begėdiÅ¡kai įžeidžia visus nors kiek neabejingus nekrikščionis, todėl toks Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimas yra vieÅ¡ojo intereso pažeidimas, net jeigu jo pasekmės nėra akivaizdžios. PareiÅ¡kėjas nesutiko su generalinės prokurorės argumentais apie tai, kad prokurorai vadovaujantis ProkuratÅ«ros įstatymo 19 straipsnio nuostatų interpretacija kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti, kas yra vieÅ¡ojo intereso pažeidimas, nes toks prokuroro statusas iÅ¡kelia jį virÅ¡ Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų nuostatų bei teismų.

PareiÅ¡kėjas prašė teismo panaikinti Generalinės prokuratÅ«ros 2013 m. lapkričio 14 d. nutarimÄ atmesti skundÄ dėl Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros sprendimo atsisakyti taikyti vieÅ¡ojo intereso gynimo priemones (b.l. 1-3). Suinteresuotas asmuo pateikė teismui atsiliepimÄ , kuriuo su pareiÅ¡kimo reikalavimais nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad pareiÅ¡kėjas teismui pateikė skundÄ , tačiau minėtame skunde pareiÅ¡kėjas nenurodė jokių pagrįstais argumentais patvirtintų duomenų, o taip pat ir tokius duomenis pagrindžiančių įrodymų, sudarančių pagrindÄ manyti, jog skundžiamas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes skunde iÅ¡ esmės yra pateikti argumentai, sudarantys tik pareiÅ¡kėjo nuomonę.

Dėl to nėra jokio teisinio pagrindo prokurorui taikyti vieÅ¡ojo intereso gynimo priemones, siekiant panaikinti pareiÅ¡kėjo skunduose ginčijamus savivaldybių tarybų aktus, be to, pareiÅ¡kėjo nurodytos aplinkybės bei argumentai buvo pilnai iÅ¡nagrinėti ir dėl jų jau buvo pasisakyta 2013 m. lapkričio 14 d. nutarime Nr. 13.12.-130, sprendžiant 2013 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 1.27-96 pagrįstumo ir teisėtumo klausimÄ , be to, ProkuratÅ«ros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatose yra numatyta, jog prokurorai gina vieÅ¡Ä jį interesÄ , kai nustato teisės akto pažeidimÄ , kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas yra laikytinas vieÅ¡ojo intereso pažeidimu.

Tam, kad tinkamai įgyvendintų funkcijÄ ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ , prokuroras turi nustatyti dvi bÅ«tinas sÄ lygas, t. y. teisės aktų reikalavimų pažeidimÄ ir tai, jog teisės aktų reikalavimų pažeidimu pažeidžiamas vieÅ¡asis interesas, o nenustačius bent vienos iÅ¡ Å¡ių sÄ lygų, nėra teisinio pagrindo prokurorui kreiptis į teismÄ su ieÅ¡kiniu, pareiÅ¡kimu, praÅ¡ymu ar taikyti kitas vieÅ¡ojo intereso gynimo priemones. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad teismų jurisprudencijoje yra pažymėta, jog vieÅ¡asis interesas nėra tapatinamas vien tik su konkretaus asmens teisių ar interesų gynimu, o yra susijęs su neindividualizuotu visuomenės, jos dalies ar tam tikrų asmenų grupių teisių bei interesų pažeidimu, todėl vieÅ¡ojo intereso pažeidimas siejamas su visos visuomenės ar jos dalies interesų pažeidimu, o Å¡iuo atveju, nors ir neapibrėžtai, suinteresuotas tik vienas konkretus asmuo, t. y. pareiÅ¡kėjas, o ne visa visuomenė ar jos dalis, kurios interesÄ Ä¯statymų nustatyta tvarka turėtų ginti prokuroras, be to, prokuroras, spręsdamas, ar pareiÅ¡kėjo ginamas interesas yra pripažintinas vieÅ¡uoju interesu, taip pat turi nustatyti, ar pareiÅ¡kėjo keliami materialiniai reikalavimai yra pakankami pažeistajam vieÅ¡ajam interesui apginti.

Be to, prokuroras, nagrinėdamas pareiÅ¡kėjo reikalavimÄ panaikinti administracinius aktus, turi nustatyti, ar Å¡ių aktų panaikinimas sukels siekiamas teisines pasekmes, t. y., ar realiai leis apginti vieÅ¡Ä jį interesÄ , o nenustačius, jog administracinių aktų panaikinimas sukeltų realias teisines pasekmes vieÅ¡ojo intereso gynimui, pareiÅ¡kėjo reikalavimas turėtų bÅ«ti netenkinamas. Be to, pareiÅ¡kėjo skundo nagrinėjimo metu prokuroras nustatė, kad pareiÅ¡kėjo ginčijami savivaldybių tarybos sprendimai pagal priėmimo formÄ , nors ir laikytini administraciniais aktais, tačiau pagal savo turinį jie nesukelia nei asmenims, nei Lietuvos Respublikai, nei visuomenei ar konkrečiai jos daliai, kurios interesÄ Ä¯statymų nustatyta tvarka turėtų ginti prokuroras, jokių neigiamų teisiniu pasekmių, todėl pareiÅ¡kėjo ginčijami administraciniai aktai iÅ¡ esmės negalėtų bÅ«ti teisminio nagrinėjimo dalyku.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėVilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendimu pareiÅ¡kėjo skundÄ atmetė. Teismas nustatė, kad pareiÅ¡kėjas teismui pateikė skundÄ su praÅ¡ymu panaikinti Generalinės prokuratÅ«ros VieÅ¡ojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2013 m. lapkričio 14 d. nutarimÄ Nr. 13.12.-130, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiÅ¡kėjo skundÄ dėl Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros VieÅ¡ojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2013 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 1.27-96 panaikinimo bei įpareigoti prokuratÅ«rÄ taikyti vieÅ¡ojo intereso gynimo priemones, siekiant panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 12 d. sprendimÄ Nr. T3-191 „Dėl Kristaus Karaliaus Intronizacijos akto paskelbimo Vilniaus rajone“ ir Å alčininkų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 29 d. sprendimÄ Nr. T-l065 „Dėl Kristaus Karaliaus Intronizacijos akto Å alčininkų rajone“ (b. l. 1-3, 10-13).

Prokuroras atsisakė tenkinti pareiÅ¡kėjo skundÄ bei paliko galioti Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros VieÅ¡ojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2013-09-19 d. nutarimÄ Nr. 1.27-96 atsisakyti taikyti vieÅ¡ojo intereso gynimo priemones (b. l. 4-5). Teismo vertinimu, nors pareiÅ¡kėjo ginčijami savivaldybių tarybos sprendimai pagal priėmimo formÄ laikytini administraciniais aktais, tačiau pagal savo turinį jie nesukelia nei asmenims, nei LR Valstybei, nei visuomenei ar konkrečiai jos daliai, kurios interesÄ Ä¯statymų nustatyta tvarka turėtų ginti prokuroras, kokių nors neigiamų teisinių padarinių.

Dėl to pareiÅ¡kėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus bei neįrodytus (CPK 176 – 179 straipsniai). Pažymėjo, kad pareiÅ¡kėjo ginčijami administraciniai aktai iÅ¡ esmės negalėtų bÅ«ti teisminio nagrinėjimo dalyku, kadangi administraciniai teismai nagrinėja tik tokias bylas, kurios turi reikÅ¡mę byloje dalyvaujantiems asmenims, o teismas, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, asmens teisių apginti negalėtų, kadangi net ir patenkinus skundÄ , asmens teisių ir pareigų apimtis (t. y. jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiÅ«riu) nepasikeistų ir pats procesas bÅ«tų iÅ¡ esmės bÅ«tų beprasmis, todėl pareiÅ¡kėjo argumentai atmetė.

Dėl pareiÅ¡kėjo teisės laisvai pasirinkti religijÄ , jÄ iÅ¡pažinti, teismas pažymėjo, kad vieno asmens pasirinkimo laisvė ir teisė negali bÅ«ti pripažintina ir laikytina vieÅ¡uoju interesu. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad teismų praktikoje yra laikomasi tokios nuostatos, kad teismas, nesant prokuroro pareikÅ¡to reikalavimo ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ , negali spręsti, ar yra pažeistas vieÅ¡asis interesas, ar jis gintinas, be to, teismas negali savo iniciatyva pradėti bylos ir spręsti teisminį ginÄÄ iÅ¡ esmės, kol proceso normų nustatyta tvarka nėra pareikÅ¡to reikalavimo, o tai reiÅ¡kia, kad kol prokuroras pagal savo kompetencijÄ nenustatė vieÅ¡ojo intereso pažeidimo ir nesikreipė į teismÄ dėl jo gynimo, teismas negali spręsti, ar yra pažeistas (ar nepažeistas) ir gintinas vieÅ¡asis interesas (LAT nutartis 2012-11-21 d.

Nr. 3K-3-501/2012 m.). Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjas neįrodė aplinkybių apie tai, jog suinteresuotas asmuo atliko neteisėtus veiksmus (ar neveikimÄ ), prieÅ¡ingai, teismas konstatavo, kad prokuratÅ«ra veikė procesinių įstatymų nustatyta tvarka ir realizavo suteiktas procesines teises, nepažeisdama jokių įstatymų nuostatose įtvirtintų reikalavimų bei priėmė teisėtus ir pagrįstus procesinius sprendimus. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Apeliaciniu skundu pareiÅ¡kėjas G.

Å . praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ ; pripažinti, kad Kristaus Karaliaus intronizavimo aktų Vilniaus bei Å alčininkų rajonuose galiojimas (jų nepanaikinimas) pažeidžia vieÅ¡Ä jį interesÄ dėl to, kad Å¡ie aktai akivaizdžiai grubiai pažeidžia KonstitucijÄ ir įžeidžia tiek Kristaus Karaliaus nemėgstančius, tiek demokratinės respublikos konstitucinę santvarkÄ branginančius Lietuvos Respublikos piliečius; jei neužtenka pareiÅ¡kėjo argumentų, praÅ¡o vadovautis Konstitucijos 110 straipsniu ir kreiptis į Konstitucinį TeismÄ praÅ¡ant nustatyt, ar administraciniai aktai nepažeidžia Konstitucijos preambulės (teisinės valstybės principo) ir 1, 2, 3, 4, 5 bei 27 straipsnių; pripažinti, kad pagal Konstitucijos 118 straipsnį bei ProkuratÅ«ros įstatymo 19 straipsnį prokuratÅ«ra negali atsisakyti vykdyti praÅ¡ymo ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ , jei teismas nustato, kad Å¡is yra pažeistas, nors prokurorai ir manytų kitaip; jei tai prieÅ¡tarautų kokiems nors teisės aktams praÅ¡o kreiptis į Konstitucinį teismÄ su praÅ¡ymu nustatyti, ar Å¡ie aktai neprieÅ¡tarauja Konstitucijos 118 straipsniui; panaikinti prokuratÅ«ros sprendimÄ atsisakyti vykdyti pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ ir siekti, kad Vilniaus bei Å alčininkų rajonų savivaldybių tarybų sprendimai paskelbti Kristaus Karaliaus intronizavimo aktai bÅ«tų panaikinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:1. Dėl Kristaus Karaliaus intronizavimo aktų. Å ie intronizavimo aktai pažeidžia vieÅ¡Ä jį interesÄ , nes pažeidžia daugybę Konstitucijos straipsnių bei vienÄ svarbiausių konstitucinių principų – teisinės valstybės principÄ . Kristaus Karaliaus intronizavimo akto egzistavimas pažeidžia KonstitucijÄ , juo iÅ¡reiÅ¡kiama nepagarba valstybei ir Konstitucijai. Priėmus intronizavimo aktus Å alčininkų ir Vilniaus rajonuose egzistuoja du religiniai valstybiniai dariniai, katalikiÅ¡kos santvarkos.

Taip Lietuvos Respublika tapo ne demokratine respublika. Tokia Lietuvos valstybę ir KonstitucijÄ iÅ¡niekinanti padėtis Å¡iurkščiai pažeidžia vieÅ¡Ä jį interesÄ . Dėl to jei netgi visus katalikus džiugina Kristaus Karaliaus intronizavimas, ženkliÄ Lietuvos visuomenės dalį sudaro ne katalikai, kuriems katalikiÅ¡kų santvarkų paskelbimas nėra sveikintinas dalykas. Jei, be apelianto, daugiau protestų nesigirdi, tai dar nereiÅ¡kia, kad nėra pasipiktinusiųjų. Be to, Lietuvos visuomenei žinoma, kad KonstitucijÄ iÅ¡niekinusiuose rajonuose nuolat auga nepagarba ir kitiems Lietuvos respublikos teisės aktams bei teismų sprendimams, pvz., Valstybinės kalbos įstatymui.

Dabartinis teisinis chaosas Å alčininkų ir Vilniaus rajonuose ardo valstybės teisinius bei moralinius pagrindus, griauna jos autoritetÄ , tai grubiai pažeidžia vieÅ¡Ä jį interesÄ . Grubus Konstitucijos pažeidinėjimas pažeidžia vieÅ¡Ä jį interesÄ nepriklausomai nuo to, ar tuo sukeliamos teisinės pasekmės, ar ne.

2. Dėl prokuratÅ«ros atsisakymo ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ . ProkuratÅ«ra negali atsisakyti ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ , kai tai yra nustatyta ProkuratÅ«ros įstatymo 19 straipsnyje. Konstitucijos 118 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus; prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. ProkuratÅ«ra ir pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretuoja Konstitucijos 118 straipsnį, ir pagal KonstitucijÄ prokuratÅ«ra neturi teisės atsisakyti ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ pagal ProkuratÅ«ros įstatymo 19 straipsnį, jei teismas konstatavo, kad jis pažeistas.

Konstitucijos 118 straipsnį reikia interpretuoti kaip draudžiantį trukdyti prokurorui jo aktyvioje veikloje, tačiau leidžiantį teismui (jį įpareigojantį) priversti prokurorus pradėti ikiteisminius tyrimus ar ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ tada, kai akivaizdu, kad įvykdyta nusikalstama veika ar pažeistas vieÅ¡asis interesas. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratÅ«ra praÅ¡o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Atsiliepime į apeliacinį skundÄ iÅ¡ esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir iÅ¡vadomis. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylÄ nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartÄ iÅ¡nagrinėti visÄ bylÄ iÅ¡ naujo (de novo).

Dėl prokuroro kompetencijos ginant vieÅ¡Ä jį interesÄ Nagrinėjamoje byloje pareiÅ¡kėjas G. Å . ginčija prokuroro atsisakymÄ reikÅ¡ti ieÅ¡kinį dėl vieÅ¡ojo intereso gynimo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylÄ , nagrinėjo pareiÅ¡kėjo nurodytas faktines aplinkybes ir taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas bei sprendė, ar prokuroras vieÅ¡ojo intereso aspektu pagrįstai atsisakė reikÅ¡ti ieÅ¡kinį dėl vieÅ¡ojo intereso pažeidimo. Taigi teismas, nesant pareikÅ¡to reikalavimo ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ , sprendė, ar pažeistas vieÅ¡asis interesas ir ar jis gintinas.

Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , nurodo, kad teismas ginčijamame sprendime nepagrįstai teigia, kad kol prokuroras pagal savo kompetencijÄ nenustatė vieÅ¡ojo intereso pažeidimo ir nesikreipė į teismÄ dėl jo gynimo, teismas negali spręsti, ar yra pažeistas (ar nepažeistas) ir gintinas vieÅ¡asis interesas. Taigi nagrinėjamoje byloje aktualu pasisakyti dėl prokuroro kompetencijos sprendžiant dėl vieÅ¡ojo intereso gynimo ir teismo nagrinėjimo ribų bei teisių, sprendžiant dėl prokuroro veiksmų, kuriais jis atsisakė teikti ieÅ¡kinį dėl vieÅ¡ojo intereso pažeidimo.Pagal Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtintas nuostatas prokuroras yra specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigÅ«nas, kuris, veikdamas pagal savo kompetencijÄ ir vykdydamas jam įstatymu nustatytas funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.

Konstitucijoje įtvirtinta prokuroro funkcija, pagal kuriÄ prokuroras įstatyme nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, yra detalizuota ProkuratÅ«ros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimÄ , vieÅ¡Ä jį interesÄ gina įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos praneÅ¡imÄ , pasiÅ«lymÄ , pareiÅ¡kimÄ , skundÄ arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigÅ«nai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesÄ , nesiėmė priemonių pažeidimams paÅ¡alinti.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prokurorų, kaip valstybės pareigÅ«nų, įgaliojimai teisės aktuose negali bÅ«ti apibÅ«dinami kaip jų subjektinė teisė, kuriÄ jie gali įgyvendinti savo nuožiÅ«ra, t. y. kaip tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias prokurorai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sÄ lygos (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Tai reiÅ¡kia, kad prokuroras, kaip nepriklausomas įstatymų vykdymo priežiÅ«ros garantas, savo iniciatyva ar pagal kitų asmenų pareiÅ¡kimus nustatęs vieÅ¡ojo intereso pažeidimÄ , privalo imtis priemonių, kad pažeistas vieÅ¡asis interesas bÅ«tų apgintas, t. y. nustatęs vieÅ¡ojo intereso pažeidimÄ , visais atvejais privalo imtis priemonių, kad įstatymo nustatyta forma ir tvarka pažeidimas bÅ«tų paÅ¡alintas.

Konstitucijoje nustatytas prokuratÅ«ros teisinis statusas taip pat reiÅ¡kia, kad prokuroras kaip nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigÅ«nas yra savarankiÅ¡kas ir diskretiÅ¡kas priimti sprendimus jam pavestais klausimais, todėl prokuroro veiksmų teisėtumas gali bÅ«ti tikrinamas tik tokia apimtimi, kokia tiesiogiai nustatyta įstatyme.ProkuratÅ«ros įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokuroro proceso veiklÄ kontroliuoja aukÅ¡tesnysis prokuroras ir teismas. AukÅ¡tesnysis prokuroras gali panaikinti prokuroro priimtÄ procesinį sprendimÄ , priimdamas motyvuotÄ nutarimÄ (ProkuratÅ«ros įstatymo 15 straipsnio 4 dalis).

Tai reiÅ¡kia, kad prokuratÅ«ros, kaip centralizuotos valstybės institucijos, pareigÅ«nų veiksmai kontroliuojami pirmiausia aukÅ¡tesniojo prokuroro. Proceso dalyviai, nesutikdami su aukÅ¡tesniojo prokuroro priimtu proceso sprendimu, gali įstatymų nustatyta tvarka sprendimÄ apskųsti teismui (ProkuratÅ«ros įstatymo 15 straipsnio 5 dalis). Teismas, nustatęs prokuroro padarytus proceso teisės normų pažeidimus, panaikina neteisėtÄ sprendimÄ (ProkuratÅ«ros įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Taigi įstatyme nustatyta, kad teismas prokuroro veiksmų teisėtumÄ tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu, t. y. ar prokuroras, vykdydamas proceso normų nustatytas procedÅ«ras, nepadarė pažeidimų.

Tai reiÅ¡kia, kad teismas, nagrinėdamas skundÄ dėl prokuroro veiksmų, patikrina, ar prokuroras, gavęs skundÄ dėl vieÅ¡ojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo iÅ¡vadÄ . Ä®statyme nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetencijÄ ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimÄ Å¡is privalo priimti. Tokias prokuroro veiklos kontrolės ribas lemia civilinio proceso normų nustatytos civilinių bylų nagrinėjimo taisyklės. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismÄ , jog bÅ«tų apginta pažeista teisė arba teisėtas interesas.

Dėl vieÅ¡ojo intereso gynimo ieÅ¡kinį (pareiÅ¡kimÄ ) gali pateikti prokuroras (CPK 5 straipsnio 3 dalis, 49 straipsnis). Prokuroro pareikÅ¡tas ieÅ¡kinys (pareiÅ¡kimas) dėl vieÅ¡ojo intereso gynimo, kaip ir kiekvieno kito asmens, turi atitikti proceso normų keliamus proceso dokumentams reikalavimus. Reikalavime turi bÅ«ti nurodyti bylos dėl vieÅ¡ojo intereso baigtimi suinteresuoti asmenys, reikalavimo faktinis pagrindas (kuo pasireiÅ¡kė vieÅ¡ojo intereso pažeidimas) ir dalykas (kaip paÅ¡alinti vieÅ¡ojo intereso pažeidimÄ ) (CPK 135 straipsnis).

Teismas, iÅ¡klausęs suinteresuotų asmenų paaiÅ¡kinimus, patikrinęs faktinį ir teisinį pareikÅ¡to reikalavimo pagrįstumÄ , priima sprendimÄ dėl teisminio ginčo esmės. Taigi civilinio proceso esmė yra ta, kad teismas savo iniciatyva negali pradėti bylos ir spręsti teisminį ginÄÄ iÅ¡ esmės, kol proceso normų nustatyta tvarka nėra pareikÅ¡to reikalavimo. Nagrinėjamu atveju tai reiÅ¡kia, kol prokuroras pagal savo kompetencijÄ nenustatė vieÅ¡ojo intereso pažeidimo ir nesikreipė į teismÄ dėl jo gynimo, teismas negali spręsti, ar pažeistas ir gintinas vieÅ¡asis interesas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktai nepateikia universalios ir aiÅ¡kios vieÅ¡ojo intereso sÄ vokos apibrėžties. Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad vieÅ¡ojo intereso sÄ voka yra vertinamojo pobÅ«džio, jos turinys gali bÅ«ti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiÅ¡kinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Agrolitas-Service” v.

Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija, bylos Nr. 3K-3-555/20110). Tai reiÅ¡kia, kad teismas dėl vieÅ¡ojo intereso pažeidimo gali nuspręsti tik iÅ¡nagrinėjęs bylÄ iÅ¡ esmės, t. y. iÅ¡nagrinėjęs konkrečios bylos ieÅ¡kinio (pareiÅ¡kimo) faktinį ir teisinį pagrindÄ . Dėl to teisėjų kolegija nurodo, kad tik CPK normų nustatyta tvarka prokurorui pareiÅ¡kus reikalavimÄ ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ , teismas nagrinėja bylÄ pagal suformuluotÄ reikalavimo faktinį pagrindÄ ir sprendžia, ar vieÅ¡asis interesas pažeistas, o jeigu pažeistas, tai kokiu bÅ«du pažeidimas Å¡alintinas.

PrieÅ¡ingu atveju, jeigu teismas, nagrinėdamas pareiÅ¡kėjo skundÄ dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ , tirtų ir spręstų dėl vieÅ¡ojo intereso pažeidimo ir prokuroro pareigos kreiptis į teismÄ , teismo bÅ«tų pasisakyta dėl teisminio ginčo, kuris įstatymo nustatyta tvarka dar nepradėtas nagrinėti teisme, esmės ir, pažeidžiant prokuroro diskrecijos teisę, nurodyta jam pareiga kreiptis į teismÄ .Apibendrindama tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, nagrinėdamas pareiÅ¡kėjo skundÄ dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ , nepažeisdamas prokuroro diskrecijos teisės ir nespręsdamas dėl vieÅ¡ojo intereso pažeidimo, patikrina, ar prokuroras, priimdamas sprendimÄ dėl skunde nurodytų aplinkybių, nepažeidė proceso normų, nustatančių skundo tyrimo procedÅ«rų, t. y., ar rinko faktinius duomenis dėl skunde nurodytų aplinkybių, juos analizavo bei vertino ir argumentavo savo iÅ¡vadÄ dėl vieÅ¡ojo intereso pažeidimo nebuvimo.

Nenustatęs prokuroro veiksmuose proceso normų pažeidimo, teismas skundo netenkina. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos prokuratÅ«ra, tirdama pareiÅ¡kėjo skundÄ , rinko faktinius duomenis, juos analizavo, vertino ir nutarimÄ (iÅ¡vadÄ ), kuriuo atsisakė teikti teismui ieÅ¡kinį dėl vieÅ¡ojo intereso pažeidimo, argumentavo, t. y. byloje nustatyta, kad prokuroras, priimdamas sprendimÄ dėl atsisakymo ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ , proceso normų nepažeidė. Generalinė prokuratÅ«ra, iÅ¡tyrusi pareiÅ¡kėjo G.

Å . skundÄ , Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros nutarimÄ paliko galioti. Remiantis iÅ¡dėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad generalinė prokurorė, tirdama apelianto pateikto skundo pagrįstumÄ , nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių skundo tyrimo tvarkÄ , nes, siekdama iÅ¡siaiÅ¡kinti pateiktame skunde nurodytas aplinkybes, kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl duomenų pateikimo, o, gavusi reikiamus duomenis, juos bei apelianto pateiktus duomenis iÅ¡samiai iÅ¡analizavo, įvertino, dėl jų nutarime iÅ¡samiai pasisakė ir motyvuodama bei pateikdama konkrečius argumentus, pagrįstus nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės aktų nuostatomis, padarė iÅ¡vadÄ dėl vieÅ¡ojo intereso pažeidimo nebuvimo.

Be to teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje apeliantas ir neteigia to, jog prokuratÅ«ra nerinko faktinių duomenų dėl skunde nurodytų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiÅ¡kėjo G. Å . skundÄ dėl prokuroro atsisakymo ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ ir spręsdamas dėl vieÅ¡ojo intereso esmės, tinkamai taikė nurodytas teisės normas ir neperžengė įstatymo nustatytų teismui ribų kontroliuojant prokuroro veiksmų teisėtumÄ .

Å ios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindÄ atmesti apeliacinį skundÄ paliekant pirmosios instancijos teismo sprendimÄ nepakeistÄ . Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimÄ ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje yra aiÅ¡kiai įtvirtinta Konstitucinio Teismo kompetencija.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieÅ¡tarauja Konstitucijai, ir ar Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieÅ¡tarauja Konstitucijai arba įstatymams. Tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų bÅ«ti taikomas konkrečioje byloje, prieÅ¡tarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo Å¡ios bylos nagrinėjimÄ ir kreipiasi į Konstitucinį TeismÄ praÅ¡ydamas spręsti, ar Å¡is įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka KonstitucijÄ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Tokia pati nuostata įtvirtinta ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje bei Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje. Taigi, atsižvelgiant į nurodytÄ teisinį reglamentavimÄ , darytina iÅ¡vada, kad bylÄ nagrinėjantis teismas savarankiÅ¡kai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį TeismÄ ar ne. Pažymėtina, jog nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus praÅ¡ymÄ , kuriuo praÅ¡oma teismo kreiptis į Konstitucinį TeismÄ , bylÄ nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį TeismÄ .

Pabrėžtina, kad pagal KonstitucijÄ pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylÄ Konstituciniame Teisme yra konkrečiÄ bylÄ nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukÅ¡tesnės galios teisės aktui), kurios privalo bÅ«ti paÅ¡alintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingÄ procesinį sprendimÄ . Taigi spręstina, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra bÅ«tina kreiptis į Konstitucinį TeismÄ .Apeliantas pateikė praÅ¡ymÄ kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti, ar ProkuratÅ«ros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis, kuri nustato, kad prokurorai gina vieÅ¡Ä jį interesÄ , kai nustato teisės akto pažeidimÄ , kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas vieÅ¡ojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam paÅ¡alinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra, nepažeidžia Konstitucijos 118 straipsnį.Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 118 straipsnio, kuriame nustatyti pamatiniai prokuratÅ«ros struktÅ«ros ir veiklos pagrindai, 2 dalyje nurodyta, kad prokuroras įstatyme nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus.

Konstitucinis Teismas, aiÅ¡kindamas prokurorų konstitucinį statusÄ , yra nurodęs, kad prokuratÅ«ra – tai centralizuota, specifinius valdingus įgaliojimus turinti valstybinė institucija, ji nepriskiriama Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytoms valstybės valdžiÄ vykdančioms institucijoms. Ji nėra teisminės valdžios sudedamoji dalis, tačiau tai konstitucinį statusÄ turinti valstybės institucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 20 d. nutarimas). Taigi, kaip nagrinėjamoje byloje minėta, Konstitucijoje nustatytas prokuratÅ«ros teisinis statusas taip pat reiÅ¡kia, kad prokuroras kaip nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigÅ«nas yra savarankiÅ¡kas ir diskretiÅ¡kas priimti sprendimus jam pavestais klausimais, todėl prokuroro veiksmų teisėtumas gali bÅ«ti tikrinamas tik tokia apimtimi, kokia tiesiogiai nustatyta įstatyme.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo prielaidai, kad apelianto nurodyta Prokuratūros įstatymo nuostata galėtų prieštarauti nurodytoms Konstitucijos nuostatoms. Apelianto skunde neišdėstyti aiškūs ir įtikinantys ginčijamų nuostatų neatitikties Konstitucijai ir įstatymui teisiniai argumentai. Apeliaciniame skunde dėstomos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti dėl Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies atitikties pareiškėjo nurodyta apimtimi Konstitucijai ir nepateikti tai patvirtinantys teisiniai argumentai.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų Kiti apeliantų apeliacinių skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui.

Sprendimo motyvavimas yra bÅ«tinas, norint parodyti, kad bylos Å¡alys buvo iÅ¡klausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtÄ sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010; 3K-3-52/2011 ir kt.).

Atmesdamas apeliacinį skundÄ apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai ir iÅ¡samiai jį motyvavus, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų, jiems pritardama, nekartoja. Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                                                Natalja Cikoto                                                                                                                                                                                 Antanas Rudzinskas     RÅ«ta Veniulytė – JankÅ«nienė