A-520-2232-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520–2232/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00810-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjui Ž. K.,

pareiškėjo atstovui advokatui Linui Meškiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. K. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į eitas pareigas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Ž. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno apskrities VPK) viršininko 2011 m. rugsėjo 14 d. įsakymą Nr. 20-TE-789 bei 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymą Nr. 20-TE-791 (toliau – ir Įsakymai); 2) grąžinti jį į Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos policijos komisariato Vilijampolės policijos nuovados vyresniojo postinio pareigas; 3) priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno apskrities VPK viršininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, VTPĮ) 16 straipsnio 2 dalies 17 punktu ir 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei remdamasis 2011 m. rugsėjo 6 d. Specialiosios ekspertų komisijos (toliau – ir Komisija) posėdžio protokolu Nr. 20-ĮV-25(RN), priėmė įsakymą Nr. 20-TE-789, kuriuo panaikino jam leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, o 2011 m. rugsėjo 15 d., vadovaudamasis minėtu 2011 m. rugsėjo 14 d.

įsakymu ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu, priėmė įsakymą Nr. 20-TE-791, kuriuo atleido jį iš vidaus tarnybos. Manė, kad 2011 m. rugsėjo 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 15 d. Kauno apskrities VPK viršininko įsakymai turi būti panaikinti kaip nepagrįsti ir neteisėti. Teigė, kad Komisija protokole nenurodė konkrečios VTPĮ normos, kuria remiantis priėmė sprendimą rekomenduoti panaikinti leidimą jam dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, apsiribodama Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimo atskirų pastraipų pacitavimu, o atsakovui tokios rekomendacijos pakako neteisėtiems įsakymams priimti.

Ginčijami atsakovo įsakymai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų, kadangi nei viename iš jų nėra nurodyti objektyvūs duomenys, kuriais remiantis, pareiškėjui atimta speciali teisė ir jis atleistas iš vidaus tarnybos, neišaiškinta šių aktų apskundimo tvarka. Pareiškėjas teigė, jog atsakovas nenurodė nustatytų asmeninių ar dalykinių savybių, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Pripažino, kad buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 2 dalį, tačiau 2010 m. vasario 10 d.

Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą BK 40 straipsnio pagrindu ir perduotas laiduotojos A. K. atsakomybėn 1 metų laikotarpiui. Nurodė, jog pagal nuosprendį laidavimas pasibaigė 2011 m. birželio 17 d., o pasibaigus laidavimui, pareiškėjas iki atleidimo dar daugiau nei vienerius metus atliko savo darbines funkcijas ir grėsmės saugumui nebuvo. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nesudarė pagrindo panaikinti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kadangi nepriėmus apkaltinamojo nuosprendžio, neatsirado VTPĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 16 straipsnio 2 punkte numatytų aplinkybių.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas teisėtai ir pagrįstai. Teigė, jog 2011 m. rugsėjo 6 d. Kauno apskrities VPK Specialioji ekspertų komisija, vadovaudamasi 2011 m. rugsėjo 2 d. iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) Imuniteto valdybos gautu raštu Nr. 5-16-S-43 „Dėl R. K. ir Ž. K. veiksmų“ bei susipažinusi su turima medžiaga dėl šių asmenų neteisėtų ir nusikalstamų veikų, priėmė sprendimą (2011 m. rugsėjo 6 d. protokolas Nr. 20-ĮV-25(RN)) siūlyti Kauno apskrities VPK viršininkui panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo” dėl to, jog pareigūnas Ž. K. 2010 m. vasario 10 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, t. y., kad už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, 2009 m. balandžio 24 d. paėmė 1000 Lt kyšį. Pabrėžė, kad pareiškėjas, būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, atliko priešingus teisei veiksmus, už kuriuos numatyta baudžiamoji atsakomybė, todėl pareiškėjas nėra atsakingas, sąžiningas ir lojalus Lietuvos valstybei ir jos santvarkai, dėl to negali būti laikomas patikimu ir Lietuvos valstybei lojaliu asmeniu, asmeninės ir dalykinės savybės nėra tinkamos dirbti su įslaptinta informacija. Teigė, jog panaikinus pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, jis neteko galimybės vykdyti savo tiesioginių pareigų, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog bylos medžiaga nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo 2 d. Kauno apskrities VPK iš Policijos departamento prie VRM Imuniteto valdybos buvo gautas raštas Nr. 5-16-S-43 „Dėl R. K. ir Ž. K. veiksmų“, kuriame buvo siūloma skubos tvarka surengti Kauno apskrities VPK Specialiosios ekspertų komisijos posėdį bei supažindinti Komisiją su turima medžiaga dėl šių asmenų atliktų neteisėtų ir nusikalstamų veikų bei spręsti klausimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, panaikinimo. Pažymėjo, jog Komisija 2011 m. rugsėjo 6 d. posėdyje (2011 m. rugsėjo 6 d. protokolas Nr. 20-VĮ-25(RN)) nutarė rekomenduoti Kauno apskrities VPK viršininkui panaikinti Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos policijos komisariato Vilijampolės policijos nuovados vyresniojo postinio Ž. K. leidimą dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Nurodė, jog vadovaudamasis VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 17 punktu ir 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei atsižvelgdamas į Komisijos 2011 m. rugsėjo 6 d. protokolą Nr. 20-ĮV-25(RN), Kauno apskrities VPK viršininkas 2011 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 20-TE-789 „Dėl specialios teisės atėmimo viršilai Ž. K.“ panaikino Ž. K. leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, o vadovaudamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu ir minėtu 2011 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 20-TE-789, Kauno apskrities VPK viršininkas 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 20-TE-791 „Dėl viršilos Ž. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ atleido Ž. K. iš vidaus tarnybos.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas Ž. K. ginčijo atsakovo Kauno apskrities VPK 2011 m. rugsėjo 14 d. įsakymą Nr. 20-TE-789, kuriuo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, ir 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymą Nr. 20-TE-791, kuriuo jis atleistas iš vidaus tarnybos.

Konstatavo, jog iš skundžiamo 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 20-TE-791 matyti, kad pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindu. Nurodė, jog pagal šią teisės normą (2008-07-15 įstatymo Nr. X-1705 redakcija) pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Teismas pažymėjo, kad tokia pareiškėjo turėta specialioji teisė buvo panaikinta (atimta) pareiškėjo skundžiamu atsakovo 2011 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 20-TE-789. Todėl, atsižvelgdamas į šias faktines aplinkybes bei Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto taikymo ypatumą (kuris pasireiškia šios teisės normos taikymo tiesiogine sąsaja su atitinkamos specialiosios teisės praradimu), konstatavo, kad pagrindiniu pareiškėjo skundo reikalavimu laikytinas reikalavimas dėl atsakovo 2011 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 20-TE-789 panaikinimo, o kitas pareiškėjo skundo reikalavimas – dėl atsakovo 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 20-TE-791 panaikinimo – laikytinas išvestiniu iš teismo įvardyto pagrindinio reikalavimo.

Nustatė, jog teisiniai santykiai dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo ir tokio leidimo panaikinimo reglamentuojami VTPĮ 16 ir 18 straipsniuose. Pagal šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktą, leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas (o pagal šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą yra panaikinamas), jeigu asmuo piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas arba nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Teismas nustatė, jog iš šios teisės normos matyti, kad aplinkybių, dėl kurių buvimo (atsiradimo) paminėtas leidimas gali būti neišduotas arba išduotas leidimas gali būti panaikintas, sąrašas nėra baigtinis. Pagal šios teisės normos prasmę ir paskirtį, joje nurodytų aplinkybių pavyzdinį pobūdį, galima daryti išvadą, kad šios aplinkybės yra siejamos su asmeninėmis nurodyto leidimo adresato savybėmis, tarp jų ir jo patikimumu dirbti su įslaptinta informacija. Tai reiškia, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis proporcingumo bei protingumo kriterijais, turi spręsti, ar per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus) pasireiškusias asmens savybes jis yra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 -3779/2011).

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) praktika ir nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra konstatavęs, kad valstybė turi pareigą garantuoti valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos slaptumą, o su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, kitiems svarbiems valstybės interesams. Valstybės institucijoms sprendžiant, ar asmuo turi teisę dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, būtina paisyti imperatyvo, jog tam, kad asmuo turėtų tokią teisę, valstybė turi besąlygiškai pasitikėti juo.

Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą policijos pareigūnas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatytai, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymo uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai.

Teismas nustatė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad faktinė situacija, dėl kurios, pagal Komisijos išvadą, pareiškėjas negali būti laikomas patikimu ir toliau dirbti su įslaptinta informacija, buvo nustatyta 2010 m. vasario 10 d., Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, kuriuo pareiškėjas Ž. K. buvo pripažintas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, t. y. būdamas valstybės tarnautoju Kauno apskrities VPK patrulių rinktinės 2-ojo būrio vyresniuoju patruliu, 2009 m. balandžio 24 d. apie 0.30 val., Kaune, Baltų pr., prie 77 namo, tarnybiniame automobilyje „VW CADDY“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) veikdamas bendrininkų grupėje, savo naudai tiesiogiai paėmė iš J. K. 1000 Lt kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus – kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas jos sūnui A. K. dėl Kelių eismo taisyklių 14 punkto pažeidimo (transporto priemonės vairavimo neblaiviam ar apsvaigusiam nuo psichiką veikiančių medžiagų), ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu, perduodant jį pagal laidavimą be užstato laiduotojos A. K. atsakomybėn vienerių metų laikotarpiui. Teismas pažymėjo, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu nėra asmens, padariusio nusikalstamą veiką, išteisinimas, toks asmuo oficialiai apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažįstamas kaltu nusikalstamos veikos padarymu. Teismas nustatė, jog pareiškėjas iš esmės nurodytų faktinių aplinkybių neneigia, o tik pateikia savą jų interpretaciją. Vertindamas šiuos faktus VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto taikymo požiūriu, Teismas sutiko su atsakovo nurodytais argumentais ir padaryta išvada, kad toks pareiškėjo elgesys leidžia konstatuoti jo nesąžiningumą, nepatikimumą, dėl to jis negali būti laikomas patikimu ir Lietuvos valstybei lojaliu asmeniu ir jo asmeninės bei dalykinės savybės nėra tinkamos dirbti su įslaptinta informacija. Darė išvadą, kad to pakanka pripažinti pareiškėjo skundžiamą atsakovo 2011 m. rugsėjo 14 d. įsakymą Nr. 20-TE-789 pagrįstu. Kartu teismas konstatavo, kad šio įsakymo pagrindu priimtas atsakovo 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymas Nr. 20-TE-791 taip pat yra pagrįstas.

Teismas nustatė, jog Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte numatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Nurodė, jog aiškindamas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte įtvirtintą teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad jos taikymas siejamas su kito specialaus norminio teisės akto normų (kuriose yra nustatyti atitinkamų specialių teisių atėmimo pagrindai bei tokio atėmimo vykdymo procedūra) taikymu (pvz., 2010 m. birželio 8 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A143-938/2010; 2010 m. spalio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-788/2010). Nustatė, jog nagrinėjamu atveju toks specialus teisės aktas yra VTPĮ, o teisiniais pagrindais, kurie buvo pritaikyti panaikinant (atimant) pareiškėjui leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, laikytini šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas (leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje).

Konstatavo, kad bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjas ėjo Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos policijos komisariato Vilijampolės policijos nuovados vyresniojo postinio pareigas, o pagal pareiškėjo užimamos pareigybės aprašymą yra nustatytas specialusis reikalavimas šiai pareigybei, t. y. valstybės tarnautojas turi atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Atsižvelgdamas į tai, jog sprendime jau konstatavo, kad atsakovo įsakymas dėl specialiosios teisės pareiškėjui panaikinimo yra teisėtas ir pagrįstas, teismas pažymėjo, jog pareiškėjui panaikinus leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, jis neteko galimybės vykdyti savo tiesioginių pareigų, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai vadovaudamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu, 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 20-TE-791 atleido Ž. K. iš vidaus tarnybos.

Pareiškėjo skundo motyvus, jog atsakovo 2011 m. rugsėjo 14 d. įsakymas Nr. 20-TE-789 ir 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymas Nr. 20-TE-791 neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų, nes nenurodyti objektyvūs duomenys, kuriais remiantis priimti įsakymai, jų apskundimo tvarka, įsakymai priimti praėjus daugiau nei 2 metams nuo veikos padarymo, todėl naikintini, teismas laikė nepagrįstais. Teismas nustatė, jog ginčijamas 2011 m. rugsėjo 14 d. įsakymas Nr. 20-TE-789 turi būti vertinamas sistemiškai su Komisijos 2011 m. rugsėjo 6 d. protokolu Nr. 20-ĮV-25(RN) bei kartu su Policijos departamento prie VRM Imuniteto valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. 5-16-S-43 „Dėl R.

K. ir Ž. K. veiksmų“. Nurodė, jog skundžiamo įsakymo priėmimo individualus pagrindas (objektyvūs duomenys) yra nurodyti minėtos Komisijos protokole, o taip pat 2010 m. vasario 10 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendyje, o teisinis pagrindas – pačiame įsakyme, t. y. jis buvo priimtas vadovaujantis VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 17 punktu ir 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Pažymėjo, jog sistemiškai vertinant Komisijos protokolą ir 2011 m. rugsėjo 14 d. įsakymą, Komisijos protokole, kuriame konstatuotos per konkrečią faktinę situaciją (per konkrečius faktus) pasireiškusios asmens savybės, nenurodyta teisės norma, kuria remiantis ji nutarė rekomenduoti panaikinti leidimą, nelaikytina esminiu pažeidimu, nes teisinis pagrindas nurodytas įsakyme.

Bylos nagrinėjimo metu teismas nustatė, kad ginčijamas 2011 m. rugsėjo 14 d. įsakymas Nr. 20-TE-789, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas dirbti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, nėra grindžiamas šalims nežinoma vien nevieša informacija; pareiškėjas buvo supažindintas su išslaptintu Komisijos protokolo išrašu ir jį gavo. Teismas taip pat konstatavo, kad ginčijamas 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymas Nr. 20-TE-791 turi būti vertinamas sistemiškai su 2011 m. rugsėjo 14 d.

įsakymu Nr. 20-TE-789 bei jo sudėtine dalimi – Komisijos 2011 m. rugsėjo 6 d. protokolu, kuriuose nurodytas skundžiamo įsakymo priėmimo individualus pagrindas (objektyvūs duomenys), o teisinis pagrindas – nurodytas pačiame įsakyme, t. y. jis buvo priimtas vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu. Todėl darė išvadą, kad skundžiami individualūs administraciniai aktai pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o tai, kad ginčijamuose įsakymuose nėra nurodyta jų apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis), nelaikytina esminiu pažeidimu, dėl kurio ginčijami įsakymai būtų pripažįstami neteisėtais.

Pažymėjo, jog pareiškėjas buvo statutinis valstybės tarnautojas, buvo gavęs leidimą dirbti su įslaptinta informacija, jo teigimu, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, taigi dėl jo paties einamų pareigų ir turimo išsilavinimo jam turėjo būti žinomas teisinis reguliavimas, todėl akivaizdu, kad tiek iš skundžiamų įsakymų turinio, tiek iš faktinių duomenų, pareiškėjui buvo žinomas tiek faktinis, tiek teisinis šių įsakymų priėmimo pagrindas bei apskundimo tvarka.

Teismas nustatė, jog iš byloje esančios 2010 m. birželio 23 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 20-IS-212 matyti, jog praėjus Statuto 26 straipsnio 7 punkte nustatytam terminui, tarnybinės nuobaudos skyrimo Ž. K. procedūra buvo nutraukta. Nurodė, jog aplinkybė, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra buvo nutraukta pasibaigus nustatytam terminui jai skirti, nereiškia, kad įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu nustatyti faktai negali būti vertinami kitu (su kitokios atsakomybės nustatymu nesietinu) aspektu – VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto taikymu, kuriam įstatymas nenustato termino. Pažymėjo, jog ginčo atvejui galėtų būti analogiška Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalies nuostata (Statuto 5 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 4 straipsnio 2 dalis ir 5 straipsnis), kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, o nuo nusikalstamos veikos padarymo iki ginčijamų įsakymų priėmimo šis terminas nebuvo pasibaigęs.

Dėl visumos išdėstytų argumentų teismas konstatavo, kad nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo patikslintą skundą ir naikinti skundžiamus Įsakymus, o jų nepanaikinus – tenkinti ir kitų (išvestinių) pareiškėjo reikalavimų.

III. Pareiškėjas Ž. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2012 m. vasario 9 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo:

1. Teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas neteko pasitikėjimo, nesivadovavo 2011 m. liepos 7 d. Konstitucinio Teismo nutarimu bei nesiekė nustatyti, ar tolesnis pareiškėjo darbas su įslaptinta informacija nekels grėsmės tokios informacijos saugumui. Nurodo, jog teismas atmesdamas patikslintą pareiškėjo skundą, pripažino, kad pareiškėjas neteko leidimo dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo”, dėl kitų asmeninių ir dalykinių savybių, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija, o tomis kitomis asmeninėmis savybėmis teismas laikė pareiškėjo pripažinimą kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Teigia, jog pareiškėjas tiek po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. po 2009 m. balandžio 24 d., tiek po apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo, t. y. po 2010 m. birželio 17 d., liko dirbti pas atsakovą ir vykdė visas su jo pareigomis susijusias funkcijas, įskaitant naudojimąsi informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo”. Nurodo, jog nuo 2009 m. balandžio 24 d. jokių grėsmių informacijos saugumui neužfiksuota, kaip ir nebuvo nepasitikėjimo ženklų iš atsakovo pusės iki 2011 m. rugsėjo 2 d., kuomet atsakovas gavo Policijos departamento prie VRM Imuniteto valdybos raštą Nr. 5-16-S-43, kuriame nurodoma skubos tvarka surengti Kauno apskrities VPK Specialiosios ekspertų komisijos posėdį, supažindinti komisiją su turima medžiaga dėl Ž. K. atliktų neteisėtų ir nusikalstamų veikų bei spręsti klausimą del leidimų dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo”, panaikinimo. Teigia, jog nuo nusikalstamos veikos padarymo iki šio rašto gavimo buvo praėję du metai ir penki mėnesiai, o per tą laikotarpį ne tik pasibaigė nuosprendžiu nustatytas vienerių metų laidavimo terminas, tačiau visą tą laiką atsakovas atliko savo darbines funkcijas ir dėl jo atliekamo darbo atsakovas neužfiksavo nė menkiausių grėsmių informacijos saugumui, neišsakė jokių abejonių dėl pasitikėjimo juo. Mano, jog tai, kad atliekant ikiteisminį tyrimą pareiškėjas nebuvo nušalintas nuo pareigų, toliau dirbo, rodo, kad nei atsakovas, kaip darbdavys, nei valstybė realių grėsmių informacijos saugumui iš pareiškėjo pusės nematė, o jų ir nebuvo.

2. Teismas, padaręs išvadą, kad šiam ginčui taikytina analogiška DK 27 straipsnio 2 dalies nuostata (Statuto 5 straipsnio 2 dalis, Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis ir 5 straipsnis), dėl trejų metų bendro ieškinio senaties termino, netinkamai taikė teisės normą, reglamentuojančią senaties taikymą. Teigia, jog DK 27 straipsnio 2 dalis nurodo, kad bendrasis ieškinio senaties terminas taikomas šio kodekso reguliuojamiems santykiams, jeigu šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Nurodo, jog atsakovas atimdamas pareiškėjui leidimą dirbti su slapta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo”, nurodė, kad pareiškėjas pasitikėjimo neteko dėl padarytos nusikalstamos veikos, dėl ko šiems atsakovo veiksmams turi būti taikytina teisės normų analogija, reglamentuojanti drausminės nuobaudos skyrimo terminus, t. y. DK 241 straipsnis, kadangi šis atsakovo veiksmas sukėlė pareiškėjui neigiamas pasekmes, susijusias su jo atleidimu iš darbo. Teigia, jog analogiška DK 241 straipsniui nuostata yra įtvirtina ir Statuto 26 straipsnio 3 dalyje, numatančioje, kad tarnybinė nuobauda turi būti skiriama per 30 dienų nuo jos paaiškėjimo dienos, o Statuto 26 straipsnio 7 dalis nustato, kad „jeigu paaiškėja, kad tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra sustabdoma ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama tirti kompetentingai institucijai. Jeigu atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą, bylos dėl administracinio teisės pažeidimo teiseną arba pasibaigia baudžiamasis procesas ar bylos dėl administracinio teisės pažeidimo teisena, tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra tęsiama ir tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šių sąlygų atsiradimo.” Apeliantas teigia, jog netgi skaičiuojant maksimalų pažeidimo dieną galiojusį terminą drausminei nuobaudai skirti – vienerius metus, ir šį terminą skaičiuojant nuo atsakovo sužinojimo apie įsiteisėjusią Kauno apygardos teismo nutartį, šis terminas buvo pasibaigęs.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, o 2012 m. vasario 9 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime atsakovas iš esmės kartoja tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad apelianto argumentai apeliaciniame skunde, jog atsakovas negalėjo atleisti apelianto iš tarnybos, kadangi praėjo daug laiko nuo nusikalstamos veikos padarymo, yra nepagrįsti, nes jokio įstatymo nėra numatyta per kokį laikotarpį atsakovas turėtų dėl pareigūnų atliktų neteisėtų ir nusikalstamų veikų principingai spręsti klausimą dėl leidimų dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo”, panaikinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – Kauno apskrities VPK viršininko 2011 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 20-TE-789 bei 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 20-TE-791 teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad Kauno apskrities VPK viršininkas 2011 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 20-TE-789 „Dėl specialios teisės atėmimo viršilai Ž. K.“ panaikino pareiškėjui Ž. K. (Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos policijos komisariato Vilijampolės policijos nuovados vyresniajam postiniui) išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ (b. l. 43). Kauno apskrities VPK viršininkas 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 20-TE-791 „Dėl viršilos Ž. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą, t. y. tuo pagrindu, kad pareiškėjui įstatymo nustatyta tvarka buvo atimta specialioji teisė, susijusi su jo tiesioginių pareigų atlikimu (b. l. 44). Pareiškėjui leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, panaikintas vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto ir 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu bei Kauno apskrities VPK Specialiosios ekspertų komisijos posėdžio 2011 m. rugsėjo 6 d. protokolu Nr. 20-ĮV-25(RN), kuriame nurodyta, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. nuosprendžiu pareiškėjas Ž. K. buvo pripažintas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, t. y. būdamas valstybės tarnautojas – Kauno apskrities VPK patrulių rinktinės 2-ojo būrio vyresnysis patrulis, 2009 m. balandžio 24 d. tarnybiniame automobilyje veikdamas bendrininkų grupėje, savo naudai tiesiogiai paėmė iš J. K. 1000 Lt kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus – kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas jos sūnui A. K. dėl Kelių eismo taisyklių 14 punkto pažeidimo – transporto priemonės vairavimo neblaiviam ar apsvaigusiam nuo psichiką veikiančių medžiagų, ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu, perduodant jį pagal laidavimą be užstato laiduotojos A. K. atsakomybėn vienerių metų laikotarpiui. Protokole yra cituojami Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimo išaiškinimai ir nurodoma, kad pareiškėjas atliko minėtą neteisėtą veiką, o tai lemia nepasitikėjimą juo (b. l. 11-12). Pažymėtina, kad pirmiau nurodytą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą Kauno apygardos teismas 2010 m. birželio 17 d. nutartimi.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Kauno apskrities VPK Specialiosios ekspertų komisijos posėdžio 2011 m. rugsėjo 6 d. protokole Nr. 20-ĮV-25(RN) nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu nustatyta, kad pareiškėjas negali būti laikomas patikimu ir toliau dirbti su įslaptinta informacija, padarė išvadą, jog atsakovo priimti ir pareiškėjo ginčijami Įsakymai yra pagrįsti ir teisėti. Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą, nurodydamas, kad jam leidimas dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, buvo panaikintas nesant teisėto pagrindo juo nepasitikėti bei nenustačius grėsmių informacijos saugumui, t. y. nesant Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto pagrindo, pažeidžiant DK 241 straipsnyje ir Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 3 dalyje numatytus terminus tarnybinei nuobaudai skirti. Pareiškėjas savo argumentus grindžia tuo, kad atsakovui apie priimtą Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį tapo žinoma 2010 m. birželio 21 d., tiek po nusikalstamos veikos, tiek po apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo jis dirbo pas atsakovą, naudojosi informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, atsakovas neužfiksavo jokių grėsmių informacijos saugumui, neišsakė jokių abejonių dėl pasitikėjimo juo, sprendžiant dėl leidimo ar pažymėjimo panaikinimo klausimą buvo privalu papildomai patikrinti, ar pareiškėjo lojalumas Lietuvos valstybei, jo tolesnis darbas nekels grėsmės įslaptintos informacijos saugumui.

Įvertinus byloje dalyvaujančių asmenų nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime nurodė, kad valstybės paslapties atskleidimas gali sukelti grėsmę ar net padaryti žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams; jeigu valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui (sužinojimui, paskleidimui) nebūtų užkertama kelio, jeigu toks atskleidimas nebūtų teisiškai persekiojamas, būtų sudarytos prielaidos pažeisti net svarbiausius Konstitucijos reguliuojamus, ginamus ir saugomus santykius, taigi tam tikro asmens ar asmenų interesą žinoti ar skleisti tam tikrą informaciją iškelti aukščiau viešojo intereso. Įstatymais reguliuojant su valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) ir jų apsauga susijusius santykius, privalu nustatyti ne tik tai, kokia informacija yra valstybės paslaptis (ar sudaro kitą įslaptintą informaciją) ir kokia yra atsakomybė už jos atskleidimą, bet ir tai, kokie asmenys, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis gali disponuoti (taip pat netekti teisės disponuoti) valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija), taip pat tai, kokiais atvejais, kokia tvarka bei kokiomis sąlygomis valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti išslaptinta ir kas turi įgaliojimus tai padaryti. Šie asmenys, tvarka ir sąlygos gali būti diferencijuojama inter alia pagal įstatymų leidėjo nustatytas valstybės paslapčių (ar kitos įslaptintos informacijos) rūšis (kategorijas).

Galiojantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas reglamentuoja pagrindinius valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos įslaptinimo, saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos veiksmų koordinavimo bei kontrolės pagrindus ir tvarką, nustato minimalius atskirų įslaptintos informacijos apsaugos sričių reikalavimus. Taip pat šis įstatymas numato asmenų, siekiančių eiti ar einančių pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei kriterijus bei tokių asmenų patikrinimo procedūras. Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime nurodė, kad asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti vertinami atsižvelgiant į visas reikšmingas tą asmenį apibūdinančias aplinkybes, inter alia jo veiklą, padarytus teisės pažeidimus, dalykines ir asmenines savybes, reputaciją, ryšius su kitais asmenimis. Todėl įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją reguliuodamas santykius, susijusius su valstybės ir tarnybos paslapčių apsauga, inter alia nustatydamas asmenų, siekiančių eiti ar einančių pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei kriterijus bei tokių asmenų patikrinimo procedūras. Įgyvendindamas šią diskreciją įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo. Asmens (ir siekiančio eiti pareigas valstybės tarnyboje, ir jas jau einančio) patikimumo patikros santykių teisinis reglamentavimas turi būti toks, kad mažareikšmiai, atsitiktiniai ir pan. faktai ir aplinkybės netaptų pagrindu konstatuoti asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, nepatikimumo, juo labiau kad asmens nepatikimumas nebūtų konstatuojamas remiantis vien prielaidomis.

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnis reglamentuoja leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimo išdavimo sąlygas. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje pateikta tokio leidimo sąvoka, pagal kurią leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija - šio įstatymo nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis asmens teisę dirbti ar susipažinti su Lietuvos Respublikos įslaptinta informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“, „Konfidencialiai“, arba tokią informaciją saugoti ar gabenti. Iš šios sąvokos matyti, kad į ją nepatenka įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje yra numatyta, kad asmens patikimumo pažymėjimas ir leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“, išduodamas ne ilgesniam kaip 5 metų terminui, o su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žymomis „Slaptai“, „Konfidencialiai“ – ne ilgesniam kaip 10 metų terminui. Įstatymas nenumato leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima „Riboto naudojimo“, išdavimo termino. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad asmenims, kurių darbas susijęs su tarnybos paslaptį sudarančios informacijos, žymimos slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, naudojimu ar tokios informacijos apsauga, teisę dirbti ar susipažinti su tokia informacija suteikia paslapčių subjektas.

Teisės dirbti ar susipažinti su tokia informacija suteikimo tvarką nustato paslapčių subjektai, vadovaudamiesi Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos patvirtintais bendraisiais principais. Teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ suteikimo principų, patvirtintų Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2006 m. rugsėjo 29 d. protokolu Nr. 5 (toliau – ir Principai), 11 punktas numato, kad teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, gali būti suteikiama terminuotai ir neterminuotai, kol asmuo eina atitinkamas pareigas ar vykdo užduotis, pavestas pagal paslapčių subjekto ir rangovo sudarytą pirkimo, susijusio su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ sutartį. Pažymėtina, kad žyma „Riboto naudojimo“ suteikiama tarnybos paslaptį sudarančiai informacijai, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės institucijų interesams (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 5 straipsnio 5 dalis). Paslapčių subjekto pripažinta tarnybos paslaptimi informacija yra įslaptinta informacija (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Įvertinus Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad įslaptinta (paslapčių subjekto pripažinta tarnybos paslaptimi informacija) informacija yra svarbi ir reikšminga, jos apsaugai keliami tokie pat reikalavimai, kaip ir valstybės paslaptį sudarančiai informacijai.

Nagrinėjamoje byloje yra pateikti duomenys, kad Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas 2006 m. gruodžio 11 d. išdavė pareiškėjui leidimą dirbti su įslaptinta informacija, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas turi teisę dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ (b. l. 42). Atsakovas byloje pateikė pažymą, kurioje nurodoma, kad asmens tikrinimo ir leidimo dirbti su tarnybos paslaptį sudarančios informacijos išdavimo, galiojimo, neišdavimo arba panaikinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 7RN patvirtinta Dirbančių bei priimtų į valstybės tarnybą vidaus reikalų ministerijos administracijos struktūriniuose padaliniuose ir įstaigose prie vidaus reikalų ministerijos asmenų, kurių darbas susijęs su Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančios informacijos naudojimu ar šios informacijos apsauga, tikrinimo, leidimų dirbti ar susipažinti su valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančia informacija bei asmens patikimumo pažymėjimų išdavimo, neišdavimo ir panaikinimo tvarka (toliau – ir Tvarka) (b. l. 74-75). Pažymoje nurodoma, kad pagal šią Tvarką leidimas išduodamas visam laikui ir gali būti panaikinamas šioje Tvarkoje nurodytais atvejais, iš jų ir tuo atveju, kai asmuo pagal savo asmens duomenis, asmenines ir dalykines savybes tampa netinkamas darbui su įslaptinta informacija (įtvirtinta analogiška nuostata, kaip ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte). Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta Tvarka, kuri yra riboto naudojimo, nėra išslaptinta, ja kaip įrodymu teisėjų kolegija remiasi ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies pagrindu, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, į tai, kad tai nėra vienintelis įrodymas, kuriuo grindžiamas procesinis sprendimas.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje nagrinėjant bylas, susijusias su teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, panaikinimu taikomos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio ir 16 straipsnio 2 dalies nuostatos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje Nr. A756-997/2011; 2011 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-3779/2011; 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1684/2012).

Pagal bylos duomenis atsakovas, kaip paslapčių subjektas, 2011 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 20-TE-789 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, nustatęs, kad yra pagrindas nepasitikėti pareiškėju dėl jo nusikalstamos veikos, padarytos 2009 m. balandžio 24 d. Pasiūlymą atsakovui pateikė Specialioji ekspertų komisija, kuri įsteigta pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir teikia siūlymus paslapčių subjekto vadovui dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo asmenims arba išduotų leidimų panaikinimo. Įvertinus pareiškėjo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, įvertinus tai, kad pareiškėjo padarytas nusikaltimas yra priskiriamas nusikaltimams, padarytiems valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog pareiškėjo asmens savybės, kurios pasireiškė pareiškėjui darant minėtą nusikalstamą veiką, negali būti suderinamos su pareiškėjo, kaip statutinio valstybės tarnautojo, teise dirbti su įslaptinta informacija, jog pareiškėjas nėra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei.

Kaip jau buvo minėta, atsakovas 2011 m. rugsėjo 14 d. įsakymą Nr. 20-TE-789 priėmė remdamasis Specialiosios ekspertų komisijos, kuri pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes vertino pagal Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. pateiktą informaciją bei baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, siūlymu. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad buvo atliekamas patikrinimas, kurio metu buvo renkama papildoma informacija apie pareiškėją. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie tai, kad nebuvo atliktas patikrinimas, kurio metu būtų surinkti visi duomenys apie jo asmenį, tarnybą, kad jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, perduotas pagal laidavimą pasitikėjimo vertam asmeniui, jam visą laiką buvo leista dirbti su įslaptinta informacija ir nebuvo reiškiami jokie priekaištai dėl jo darbo su įslaptinta informacija, kad jis darbe charakterizuojamas teigiamai, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pareiškėjo asmenines savybes turėjo vertinti kitaip ir nustatyti, jog pareiškėjo padaryta nusikalstama veika, atliekant tarnybines pareigas, leidžia pareiškėjo asmenines savybes vertinti kaip patikimo ir sąžiningo, lojalaus Lietuvos valstybei asmens, bei konstatuoti, kad yra pagrindas valstybei ir tuo pačiu valstybės institucijai besąlygiškai pasitikėti pareiškėju, kuris turi dirbti su įslaptinta informacija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-1327/2012, nurodė, kad teismas, vadovaudamasis kriterijumi, jog leidimas neišduodamas, jeigu nustatomos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka dirbti su įslaptinta informacija, kiekvienu konkrečiu atveju, taikydamas proporcingumo bei protingumo kriterijus, turi spręsti, ar per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus) pasireiškusios asmens savybės gali būti suderinamos su darbu su įslaptinta informacija. Kaip jau buvo minėta, įslaptinta informacija yra ir informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Pažymėtina, kad minėtoje administracinėje byloje buvo nagrinėjamos aplinkybės apie asmenį, kuris buvo padaręs nusikalstamas veikas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduotas pagal laidavimą pasitikėjimo vertam asmeniui, ir ši aplinkybė nebuvo pripažinta kaip leidžianti konstatuoti, kad pareiškėjo asmens savybės yra tinkamos dirbti su įslaptinta informacija. Nagrinėjamoje byloje pateikti duomenys apie pareiškėjo padarytą nusikalstamą veiką, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo padaryta nusikalstama veika gali būti vertinama kaip mažareikšmė ar pan., nesudaranti pagrindo konstatuoti pareiškėjo nepatikimumo.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje akcentuoja, kad atsakovas įsakymą Nr. 20-TE-789 priėmė 2011 m. rugsėjo 14 d., t. y. po to, kai buvo praėję daug laiko po nusikalstamos veikos padarymo, bei po to, kai įsiteisėjo apkaltinamasis nuosprendis. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad atsakovui apie Kauno apygardos teismo nutartį tapo žinoma 2010 m. birželio 21 d., laidavimas baigėsi 2011 m. birželio 17 d. Pareiškėjas teigia, kad turėjo būti taikomas senaties terminas, numatytas Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 3 dalyje, bei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo atveju galėtų būti taikomas DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Nagrinėjant ir vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su senaties taikymu, pažymėtina, kad teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, atėmimas nėra tarnybinė nuobauda. Dėl to nėra teisinio pagrindo taikyti terminų, numatytų tarnybinei nuobaudai skirti. Taip pat netaikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, kuris reglamentuoja teisinius santykius, susijusius su teise dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, iš jos ir su informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, nenumato jokių konkrečių terminų, per kuriuos turi būti atimama teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kada konkrečiai turi būti pradedamas tikrinti asmuo, jeigu kyla įtarimas, kad atsirado Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 6 dalis), terminai, per kuriuos turi būti išsprendžiamas klausimas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 2 dalis).

Įvertinus Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo, Principų, Tvarkos nuostatas, Konstitucinio Teismo suformuotas nuostatas, kad tik patikimiems asmenims suteikiama teisė dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, darytina išvada, kad paslapčių subjektas privalo pakankamai greitai ir per protingą terminą spręsti klausimą dėl valstybės tarnautojo teisės dirbti ir susipažinti su informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, kai kyla įtarimas, kad atsirado Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte ir Tvarkoje numatytų aplinkybių, tam, kad būtų užkirstas kelias grėsmėms įslaptintos informacijos saugumui ir kartu – grėsmėms valstybės interesams, ir nebūtų pažeidžiami valstybės tarnautojo teisės ir teisėti interesai.

Šios bylos kontekste pažymėtina, kad įsakymas Nr. 20-TE-789 nebuvo priimtas operatyviai, tačiau byloje nustatytos aplinkybės apie pareiškėjo nusikalstamos veikos nustatymą, nuosprendžio įsiteisėjimą, atsakovo sužinojimą apie įsiteisėjusį nuosprendį, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovo įsakymas Nr. 20-TE-789 buvo priimtas ne per protingą terminą, kad priimant šį Įsakymą ir Įsakymą, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Dalia Višinskienė