2013-10-28 Nr. AB-7121-3-61-3-01214-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-330/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01214-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Lietuvos policijos mokyklai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos policijos mokyklos (toliau – ir atsakovas) viršininko 2012 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 144-TE-49 „Dėl atostogų vaikui prižiūrėti nutraukimo K. K.“ (toliau – ir Įsakymas) 2 punktą; 2) priteisti iš atsakovo už kiekvieną 2012 m. balandžio 2 d.–2012 m. rugpjūčio 26 d. laikotarpio darbo dieną po 62,98 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad yra Lietuvos policijos mokyklos Profesinio rengimo skyriaus vyresnysis specialistas, statutinis valstybės tarnautojas. Nuo 2012 m. kovo 26 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. įskaitytinai jam buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti, kol vaikui sukaks dveji metai. 2012 m. kovo 28 d. prašyme „Dėl grįžimo į užimamas pareigas“ pareiškėjas prašė nutraukti jam suteiktas vaiko priežiūros atostogas ir nuo 2012 m. balandžio 2 d. grąžinti į užimamas pareigas bei tęsti paskirtos 40 procentų jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) išmokos mokėjimą iki dukrai sukaks dveji metai, t. y. iki 2012 m. rugpjūčio 26 d., tačiau Lietuvos policijos mokyklos viršininkas Įsakymo 2 punktu nusprendė nuo 2012 m. balandžio 2 d. nutraukti paskirtos 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos mokėjimą.

Pareiškėjui nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. rugpjūčio 26 d. nėra mokama 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka. Pareiškėjas pažymėjo, jog apmokėjimo už vaiko priežiūros atostogas statutiniams valstybės tarnautojams tvarką nustato Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, Statutas) 41 straipsnio 3 dalis. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog viena iš būtinųjų sąlygų teisei į motinystės (tėvystės) pašalpą atsirasti yra asmens išleidimas vaiko priežiūros atostogų, tačiau šiame punkte taip pat nurodyta šios sąlygos išimtis – Įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju ši sąlyga netaikoma.

Minėtoji išimtis, suteikianti teisę asmenims gauti motinystės (tėvystės) išmoką net ir nebesant vaiko priežiūros atostogose, Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo įtvirtinta priėmus 2007 m. gruodžio 4 d. įstatymą Nr. X-1338. Numatant šį pakeitimą, 2007 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3, 5, 6, 8, 10, 15, 16, 17, 18, 181, 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto aiškinamajame rašte Nr. XP-2486 buvo nurodyta, jog pakeitimas daromas ir pirmiau nurodyta išimtis numatoma siekiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonę, derinti darbą ir vaikų priežiūrą, įteisinant nuostatą, kad tuo atveju, kai apdraustasis, nutraukęs atostogas vaikui prižiūrėti, grįžta į darbą ir turi draudžiamųjų pajamų, jam mokama motinystės (tėvystės) pašalpos dalis (skirtumas tarp pašalpos ir pajamų).

Nuo 2011 m. liepos 1 d. galiojančioje Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcijoje nustatyta, kad jeigu apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis vieneri metai, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka.

Mokant motinystės (tėvystės) pašalpą į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos pajamos, gautos pagal autorines sutartis už darbą, atliktą iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 43.2 punkte nustatyta, kad viena iš būtinųjų sąlygų motinystės (tėvystės) pašalpai mokėti yra vaiko priežiūros atostogų suteikimas, išskyrus antraisiais vaiko priežiūros metais, kai motinystės (tėvystės) pašalpa paskirta iki vaikui sueis dveji metai, atvejį, numatytą Įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje, arba kai pagal Įstatymo 5 straipsnio 6 dalį yra prilyginama, kad apdraustasis išleistas vaiko priežiūros atostogų.

Pareiškėjo nuomone, pagal ginčijamo Įsakymo priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą motinystės (tėvystės) pašalpa mokama tik jei asmuo yra išėjęs vaiko priežiūros atostogų, išskyrus atvejus, kai: jis nutraukia vaiko priežiūros atostogas, suteiktas iki vaikui sueis vieneri metai, ir jo gaunamų draudžiamųjų pajamų dydis neviršija gaunamos pašalpos dydžio (tokiu atveju jam mokamas pašalpos ir gaunamų draudžiamųjų pajamų skirtumas); atostogas, suteiktas iki vaikui sueis dveji metai, jis nutraukia antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais (tokiu atveju mokama visa priklausanti pašalpos suma, jos nemažinant gaunamų draudžiamųjų pajamų dydžiu).

Pareiškėjas teigė, jog Statuto 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnams vidutinis darbo užmokestis ar jo dalis mokama tik vaiko priežiūros laikotarpiu, nenumatant jokių išimčių. Tačiau Statuto 41 straipsnio 3 dalis įtvirtinta ir blanketinė teisės norma, nustatanti, kad vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu pareigūnui mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis ir mokėjimo trukmė yra nustatomi vadovaujantis Įstatymo nuostatomis. Statuto 41 straipsnio 3 dalis turėtų būti aiškinama bei taikoma kaip numatanti, kad pareigūnams jų vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu yra mokama ne Įstatyme numatyta motinystės (tėvystės) pašalpa, mokama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir skaičiuojama pagal kompensuojamąjį uždarbį, o vidutinis darbo užmokestis arba jo dalis, mokami iš konkrečios vidaus reikalų įstaigos biudžeto ir skaičiuojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pareiškėjas manė, kad nagrinėjamu atveju Statuto 41 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškinimas, kaip nustatančios iš esmės skirtingas mokėjimo už vaiko priežiūros atostogas sąlygas bei mokėjimo trukmę nei numatytoji Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 21 straipsnio 4 dalyje, lemia skirtingą iš esmės vienodos socialinės garantijos taikymą atskiroms socialinėms grupėms. Pareiškėjas paaiškino, jog atsakovo pateiktoje 2012 m. balandžio 20 d. pažymoje Nr. 144-IL-894 nurodyta, kad jo vienos dienos vidutinis darbo užmokestis (pagal kurį mokama išmoka už vaiko priežiūros atostogas) yra 157,46 Lt. Kadangi jam turėjo būti mokama 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka, už kiekvieną nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. rugpjūčio 26 d. darbo dieną pareiškėjui turi būti mokama po 62,98 Lt.

Atsakovas Lietuvos policijos mokykla atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas, remdamasis Statuto 41 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nurodė, jog mokant motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokas vidaus tarnybos sistemos pareigūnams pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą yra nustatomi tik šie aspektai: išmokos, mokamos nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu dydis (proc.); maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydis, pagal kurį nustatomas maksimalus motinystės (tėvystės) išmokos dydis; išmokos mokėjimo trukmė (nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu – 126 kalendorinės dienos, tėvystės atostogų – iki vaikui sueis vienas mėnuo, vaiko priežiūros atostogų – priklausomai nuo pasirenkamos išmokos mokėjimo trukmės, mokama iki vaikui sueis vieneri metai arba iki vaikui sueis dveji metai). Taigi Statuto nuostatos, nukreipiančios į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą ir Nuostatus, taikomos tik pareigūnui mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydžiui, maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžiui bei mokėjimo trukmei nustatyti, todėl, atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi Įstatymu ir remiasi netinkama kito įstatymo blanketine norma. Atsakovas pabrėžė, jog Statuto 41 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pareigūnams vidutinis darbo užmokestis ar jo dalis mokama būtent vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, o ne atsiradus kitoms sąlygoms, įvardytoms Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte, todėl manė, kad Statutas aiškiai nustato sąlygą teisei į motinystės (tėvystės) pašalpą atsirasti. Esamas teisinis reguliavimas nesudaro galimybės pareigūnams tuo pat metu tarnauti ir gauti 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio priedą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir PD prie VRM) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad atsižvelgiant į Statuto ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 4 ir 5 straipsnių nuostatas, pareigūnų tarnybos santykius pirmiausia reglamentuoja Statutas, VTĮ, o kiti darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai pareigūnams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Statutas ir VTĮ. Statute yra įtvirtinta blanketinė teisės norma, nurodanti į Įstatymo nuostatas, kurios turi būti taikomos subsidiariai, t. y. kartu su Statutu turėtų būti taikomos Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios tik tuos atvejus (aspektus), į kuriuos nukreipia Statutas, pats jų nereglamentuodamas. Statutas nustato laiką, kada pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis, t. y. nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais, o Įstatymo nuostatos turi būti taikomos tik nustatant mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydį, maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydį ir mokėjimo trukmę. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą Įsakymą, vadovavosi galiojančiomis Statuto nuostatomis, todėl priimtas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjo K. K. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas K. K. 2012 m. kovo 16 d. pateikė prašymą Lietuvos policijos mokyklos viršininkui nuo 2012 m. kovo 26 d. iki 2012 m. rugpjūčio 26 d. suteikti jam vaiko priežiūros atostogas ir skirti pašalpą iki dukrai B. K. sukaks dveji metai. Lietuvos policijos mokyklos viršininkas 2012 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 144-TE-45 suteikė K. K. atostogas vaikui prižiūrėti nuo 2012 m. kovo 26 d. iki 2012 m. rugpjūčio 26 d., t. y. iki vaikui sukaks dveji metai, ir nurodė Finansų skyriui mokėti 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką. Pareiškėjas 2012 m. kovo 28 d. pateikė prašymą leisti grįžti į darbą nuo 2012 m. balandžio 2 d. ir mokėti paskirtą 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką iki dukrai sukaks dveji metai. Lietuvos policijos mokyklos viršininkas 2012 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 144-TE-49 nutraukė K. K. suteiktas atostogas vaikui prižiūrėti nuo 2012 m. balandžio 1 d. (paskutinė atostogų diena), nurodė Finansų skyriui nuo 2012 m. balandžio 2 d. nutraukti 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos mokėjimą K. K. ir mokėti jam pagal pareigas priklausančią pareiginę algą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 9 dalimi, pažymėjo, jog nei Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, nei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, kuriame ir yra nustatyta, kokie asmenys turi teisę į socialinio draudimo ligos ir motinystės pašalpas, nenumato, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai būtų draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu. Teismas, vadovaudamasis Statuto 41 straipsnio 3 dalimi, darė išvadą, kad Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios teisę į socialinio draudimo ligos ir motinystės pašalpas (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalis (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-71 redakcija), 21 straipsnio 4 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1245 redakcija)), Nuostatų dalis, detalizuojanti minėtas Įstatymo nuostatas (Nuostatų 43.2 punktas (2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 redakcija), nėra taikoma nustatant vidaus tarnybos sistemos pareigūnams laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydį, maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį ir mokėjimo trukmę, todėl Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, mokamą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje nurodyti teiginiai, kad Statuto 41 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškinimas, pagal kurį, skirtingai nei apdraustieji ligos ir motinystės socialiniu draudimu, vidaus tarnybos sistemos pareigūnai laikotarpiu, kai jie (pareigūnai) turi teisę į vaiko priežiūros atostogas, grįžę į darbą, be gaunamo darbo užmokesčio negali gauti vidutinio darbo užmokesčio dalies, mokamos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 2 dalies ir 52 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra pagrįsti, todėl teismui nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

III. Pareiškėjas K. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir jo skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas išdėsto šiuos pagrindinius argumentus:

1) Nesuprantama, kokiais argumentais remdamasis teismas konstatavo, kad pareiškėjui nepriklauso 40 procentų pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka už laikotarpį nuo vaiko priežiūros atostogų nutraukimo iki vaikui sukaks dveji metai. Statuto 41 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnams vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais mokamo vidutinio darbo užmokesčio dydžiai bei mokėjimo trukmė yra nustatomi vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu, o šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 21 straipsnio 4 dalis be galimybės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu taip pat suteikia teisę šią išmoką gauti ir nutraukus vaiko priežiūros atostogas (kai jos buvo suteiktos iki vaikui sukaks dveji metai). Šios su išmokos mokėjimo trukme susijusios nuostatos taikytinos taip pat ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnams.

2) Teismas nepagrįstai konstatavo, jog aplinkybė, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams teisės aktais nenustatyta garantija, numatyta Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje, savaime nereiškia, kad jie yra diskriminuojami, kadangi jiems nustatytos garantijos, kurių neįgyja kiti, pvz., teisė į valstybinę pensiją ir pan. Tačiau, pareiškėjo nuomone, išmoka už vaiko priežiūros atostogas yra tikslinė išmoka, kuri jokiomis kitomis, su motinystės ir vaikystės apsauga tiesiogiai nesusijusiomis garantijomis, negali ir neturi būti keičiama ar kompensuojama.

3) Nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo vidaus tarnybos sistemos pareigūnus ir pagal darbo sutartis dirbančius bei ligos ir motinystės socialiniu draudimu draudžiamus darbuotojus traktuoti skirtingai bei aiškinti teisės aktus, kaip nustatančius šioms socialinėms grupėms skirtingą apmokėjimo už vaiko priežiūros atostogas tvarką, t. y. skirtingus išmokų dydžius bei jų mokėjimo trukmę.

4) Pareiškėjo dukra gimė 2010 m. rugpjūčio 26 d., taigi dar prieš įsigaliojant Įstatymo bei Statuto pakeitimams, kuriais buvo sumažinti vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu mokamų išmokų dydžiai. Todėl šiuo atveju abejotina, ar atsakovas tinkamai nustatė taikytiną įstatymą, t. y. ar pareiškėjui skirtina išmoka neturėjo būti apskaičiuojama pagal dukros gimimo momentu arba vaiko priežiūros atostogų žmonai suteikimo momentu galiojusį teisinį reguliavimą.

5) 2012 m. lapkričio 8 d. įstatymu Nr. XI-2401 Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos ir karo tarnybos įstatymo 68 straipsnio 6 dalis buvo pakeista. Tokiu būdu krašto apsaugos sistemos ir karo tarnybos karių vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu gaunamų išmokų dydžiai ir mokėjimo trukmė buvo suvienodinta su asmenų, gaunančių šias išmokas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto – suteikta teisė kariams antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais šias atostogas nutraukti, grįžti į tarnybą ir išsaugoti savo teisę į 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką. Mano, jog įstatymų leidėjo valia buvo suvienodinti visų kategorijų valstybės tarnautojų (tiek tarnaujančių Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tiek Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, tiek Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai pavaldžiose įstaigose) vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu gaunamų išmokų dydžius bei mokėjimo trukmę.

Atsakovas Lietuvos policijos mokykla atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsiliepime atsakovas nurodo, jog nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktu Statuto 41 straipsnio 3 dalies išaiškinimu, ir mano, kad teismas, remdamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, taip pat vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Įstatymo nuostatomis, pateikė teisingą materialiosios teisės normų išaiškinimą ir tinkamai šias normas pritaikė. Atsakovas pažymi, kad apeliantui taikydamas Įstatymo nuostatas, įsigaliojusias po 2011 m. liepos 1 d., vadovavosi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. sausio 11 d. rašte Nr. (23.4-21)SD-210 pateiktu išaiškinimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašo atmesti pareiškėjo skundą ir palikti galioti teismo sprendimą.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas savo sprendime nurodė teisės aktų normas ir argumentus, kuriais remdamasis atmetė pareiškėjo reikalavimus. Teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, nepažeidė ir tinkamai pritaikė tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas bei atsakė į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, todėl nėra nė vieno teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Lietuvos policijos mokyklos viršininko 2012 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 144-TE-49 „Dėl atostogų vaikui prižiūrėti nutraukimo K. K.“ 2 punkto, kuriuo nuo 2012 m. balandžio 2 d. pareiškėjui K. K. buvo nutrauktas 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos mokėjimas, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjas K. K. yra statutinis valstybės tarnautojas, einantis Lietuvos policijos mokyklos Profesinio rengimo skyriaus vyresniojo specialisto pareigas (b. l. 10). Pareiškėjas 2012 m. kovo 16 d. paprašė suteikti jam nuo 2012 m. kovo 26 d. iki 2012 m. rugpjūčio 26 d. vaiko priežiūros atostogas ir skirti pašalpą, kol dukrai, gimusiai 2010 m. rugpjūčio 26 d. (b. l. 12), sueis dveji metai (b. l. 11). Atsižvelgiant į šį prašymą, Lietuvos policijos mokyklos viršininko 2012 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 144-TE-45 „Dėl atostogų vaikui prižiūrėti suteikimo K. K.“ pareiškėjui buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti nuo 2012 m. kovo 26 d. iki 2012 m. rugpjūčio 26 d., t. y. kol vaikui sueis dveji metai, taip pat nurodyta Lietuvos policijos mokyklos Finansų skyriui mokėti K. K. 40 procentų jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką (b. l. 9).

Pareiškėjas 2012 m. kovo 28 d. prašymu „Dėl grįžimo į užimamas pareigas“ paprašė nuo 2012 m. balandžio 2 d. grąžinti jį į užimamas pareigas ir mokėti 2012 m. kovo 19 d. paskirtą 40 procentų dydžio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, kol vaikui sueis dveji metai (b. l. 16). Lietuvos policijos mokyklos viršininkas 2012 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 144-TE-49 „Dėl atostogų vaikui prižiūrėti nutraukimo K. K.“ nutraukė pareiškėjui atostogas vaikui prižiūrėti 2012 m. balandžio 1 d. (paskutinė atostogų diena) bei nurodė Lietuvos policijos mokyklos Finansų skyriui nuo 2012 m. balandžio 2 d. nutraukti jam 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos mokėjimą (b. l. 15). Taip pat byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo sutuoktinei E. K. motinystės (tėvystės) pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo buvo mokama nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 14 d. (b. l. 134-136), o nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. rugpjūčio 26 d. išmokų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių ar Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos ji negavo (b. l. 137).

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje ginčija atsakovo Įsakymo dalį, kuria nutrauktas 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos mokėjimas, teigdamas, kad jam turi būti mokama ir pareiginė alga, ir minėta išmoka, t. y. kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nutraukė šios išmokos mokėjimą tuo pagrindu, jog pareiškėjui nuo 2012 m. balandžio 2 d. buvo nutrauktos suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Pareiškėjas savo argumentus grindžia Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 21 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 43.2 punktu. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Įsakymo priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą motinystės (tėvystės) pašalpa mokama tik jei asmuo yra išėjęs vaiko priežiūros atostogų, išskyrus atvejus, kai: jis nutraukia vaiko priežiūros atostogas, suteiktas iki vaikui sueis vieneri metai, ir jo gaunamų draudžiamųjų pajamų dydis neviršija gaunamos pašalpos dydžio (tokiu atveju jam mokamas pašalpos ir gaunamų draudžiamųjų pajamų skirtumas); atostogas, suteiktas iki vaikui sueis dveji metai, jis nutraukia antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais (tokiu atveju mokama visa priklausanti pašalpos suma, nemažinant jos gaunamų draudžiamųjų pajamų dydžiu).

Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo skundu, nurodo, kad išmoka pareiškėjui pagal Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalį gali būti mokama tik kol pareiškėjui suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Mokant motinystės (tėvystės) išmokas vidaus tarnybos sistemos pareigūnams pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą yra nustatomi tik šie aspektai: išmokos, mokamos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, dydis (procentai), maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydis, pagal kurį nustatomas maksimalus motinystės (tėvystės) išmokos dydis bei išmokos mokėjimo trukmė.

Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais atsakovo atsikirtimus į pareiškėjo skundą ir skundo netenkino. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai aiškino ir taikė Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu mokamo vidutinio darbo užmokesčio dydį bei mokėjimo trukmę.

Taigi išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų teisės į valstybės teikiamą paramą pirmaisiais vaiko auginimo ir priežiūros metais (vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu) apimties.

V. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą, yra pažymėjęs, jog pagal Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį įstatymų leidėjas, įgyvendindamas diskreciją pasirinkti įvairias globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formas, gali, atsižvelgdamas į ypatingą ankstyvojo amžiaus vaikų apsaugos ir priežiūros poreikį, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos sąlygos bent vienam iš dirbančių tėvų (jų nesant – ir kitam dirbančiam šeimos nariui) tam tikrą laiką pačiam auginti ir auklėti vaiką namuose neužsiimant darbine (profesine) veikla (arba ją derinant su vaiko auginimu ir auklėjimu) ir tuo laikotarpiu gaunant atitinkamą valstybės paramą; įstatymu gali būti numatytos ir kitokių rūšių atostogos dirbantiems tėvams, inter alia atostogos, suteikiamos tėvui nuo pat vaiko gimimo. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Konstitucijoje nėra nustatyta atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, trukmės, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžių, – tai, paisydamas Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos imperatyvų), turi nustatyti įstatymų leidėjas. Įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus finansuojama parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose: ji inter alia gali būti finansuojama valstybės biudžeto lėšomis, taip pat gali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį šios paramos teikimas būtų grindžiamas socialiniu draudimu, arba gali būti pasirenkamas dar kitoks šios paramos finansavimo modelis (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas).

Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, jų socialines bei kitas garantijas reglamentuoja specialus įstatymas – Vidaus tarnybos statutas, kurio 41 straipsnis įtvirtina nuostatas dėl pareigūnų laikinojo nedarbingumo bei jo apmokėjimo tvarkos.

Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalis (ginčo metu galiojusi 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcija) nustatė, kad laikinojo nedarbingumo (išskyrus laikinąjį nedarbingumą dėl nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje), nelaimingo atsitikimo ar įvykio, susijusio su tarnyba, taip pat dėl nelaimingo atsitikimo vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, profesinės ligos ar sveikatos sutrikimų (tarp jų ir ligos), atsiradusių dėl tarnybos vykdymo), nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis; mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. Nors, kaip minėta, kilusio ginčo metu galiojo 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies redakcija, tačiau pastebėtina, jog teisinis reguliavimas ta apimtimi, kiek yra reguliuojami teisiniai santykiai dėl valstybės finansinės paramos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, buvo išdėstytas 2010 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XI-985 padarius atitinkamus Vidaus tarnybos įstatymo 41 straipsnio pakeitimus. Šio 2010 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-985 2 straipsniu buvo nustatyta, jog įstatymo nuostatos dėl inter alia vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamų išmokų įsigalioja 2011 m. liepos 1 d. (1 dalis), ir šio įstatymo nuostatos taikomos po šio įstatymo įsigaliojimo skiriamoms išmokoms (3 dalis). Byloje neginčijama, jog pareiškėjui Lietuvos policijos mokyklos viršininko 2012 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 144-TE-45 „Dėl atostogų vaikui prižiūrėti suteikimo K. K.“ paskirta 40 procentų jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka yra jam naujai paskirta išmoka Vidaus tarnybos įstatymo 41 straipsnio prasme, taigi konstatuotina, jog būtent nurodytais Vidaus tarnybos įstatymo pakeitimais įtvirtintas teisinis reguliavimas, įsigaliojęs nuo 2011 m. liepos 1 d., yra aktualus šioje byloje.

Nagrinėjamo klausimo kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tiek iš Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo, tiek iš Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatų išplaukia, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai nėra privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 str., Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 4 str.). Taigi vidaus tarnybos sistemos pareigūnams ligos ir motinystės pašalpos, inter alia motinystės (tėvystės) pašalpos pagal minėtus teisės aktus nėra mokamos. Tačiau, kaip matyti iš Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies, vidaus tarnybos sistemos pareigūnams yra garantuojama teisė į vidutinio darbo užmokesčio ar jo dalies dydžio išmokas inter alia vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu. Būtent dėl šios socialinės garantijos apimties nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, yra kilęs ginčas.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog taikant lingvistinį teisės normų aiškinimo metodą, galima išvada, jog minėta Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies (ginčo metu galiojusi 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcija) pirmojo sakinio nuostata „<...> vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis“ siekiama nustatyti, jog vidutinis darbo užmokestis ar jo dalis mokami esant nurodytai sąlygai, t. y. jog buvimas vaiko priežiūros atostogose yra būtina sąlyga statutiniam valstybės tarnautojui įgyti teisę į atitinkamas išmokas. Kita vertus, galimas ir aiškinimas, jog šia nuostata siekta tik apibendrintai įvardyti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams atitinkamais laikotarpiais (atvejais) garantuojamą valstybės finansinę paramą, nekonkretizuojant šios paramos skyrimo sąlygų. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje situacijoje siekiant nustatyti tikrąją Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo, kiek tai susiję su valstybės finansine parama vidaus tarnybos sistemos pareigūnams pirmaisiais vaiko auginimo ir priežiūros metais, prasmę, pripažintina, jog vien tik lingvistinės nurodytos nuostatos analizės nepakanka, dėl ko būtina taikyti ir kitus teisės aiškinimo metodus, inter alia sisteminį bei įstatymų leidėjo ketinimų.

Minėta, jog pagal Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcija) antrąjį sakinį, mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. Taigi ši blanketinė Vidaus tarnybos statuto nuostata nukreipia į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą – tiek, kiek tai susiję su mokėtino vidutinio darbo užmokesčio ar jo dalies dydžio, maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio bei mokėjimo trukmės nustatymu. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog būtina atskleisti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo dėl socialinės paramos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu esmę.

VI. Teisinis reguliavimas dėl motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimo (sąlygų, dydžio bei trukmės) įtvirtintas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19-21 straipsniuose. Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-982 redakcija), motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos tol, kol vaikui sueis vieneri arba dveji metai. Šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-982 redakcija) nustatė, kad motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieneri metai, yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią pašalpą, kol vaikui sueis vieneri metai; jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieneri metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1245 redakcija) nustatė, kad jeigu apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis vieneri metai, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka; mokant motinystės (tėvystės) pašalpą, į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos pajamos, gautos pagal autorines sutartis už darbą, atliktą iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų skyrimo ir mokėjimo pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą tvarką detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai (ginčui aktuali 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1536 redakcija), pagal kuriuos, kiek tai aktualu nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamo ginčo aspektu, teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą turi vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjas, kuris, be kita ko, įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų, išskyrus antraisiais vaiko priežiūros metais, kai motinystės (tėvystės) pašalpa paskirta, iki vaikui sueis dveji metai, atvejį, numatytą Įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje, arba kai pagal Įstatymo 5 straipsnio 6 dalį yra prilyginama, kad jis išleistas vaiko priežiūros atostogų (Nuostatų 43.2 p.). Nuostatų 48 punktas (2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 redakcija) nustato motinystės (tėvystės) pašalpos dydį: motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sukaks vieneri metai, yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią pašalpą, kol vaikui sueis vieneri metai; jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieneri metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Nuostatų 44 punkto 2 dalis nustato, be kita ko, kad jeigu asmuo pirmaisiais vaiko auginimo metais turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, bet šios pajamos yra mažesnės negu motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, šiam asmeniui mokama šios pašalpos dalis šių Nuostatų 481 punkto nustatyta tvarka. Pastarasis – Nuostatų 481 punktas – detalizuoja apskaičiuotos pašalpos (šių pašalpų bendros sumos) ir asmens atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumo apskaičiavimą.

Taigi įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-982 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 1 d.) buvo pasirinktas toks socialinės paramos teikimo pirmaisiais vaiko auginimo bei priežiūros metais modelis, kai apdraustajam ligos ir motinystės socialiniu draudimu, atitinkančiam minėto įstatymo nustatytas sąlygas motinystės (tėvystės) pašalpai skirti, suteikiama galimybė pasirinkti šios pašalpos mokėjimo trukmę – arba iki vaikui sueis vieneri metai, arba iki vaikui sueis dveji metai. Jei apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą kol vaikui sueis vieneri metai, pašalpos dydis yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, tačiau šiam dydžiui įtaką turi ir asmens turimos draudžiamosios pajamos – jei draudžiamųjų pajamų dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas. Jei apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos kol vaikui sueis vieneri metai yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai – 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo užmokesčio dydžio, tačiau šiuo atveju apdraustojo turimos draudžiamosios pajamos daro įtaką mokėtinam motinystės (tėvystės) pašalpos dydžiui tik laikotarpiu iki vaikui sueis vieneri metai – antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa (40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio) mokama neatsižvelgiant į turimas draudžiamąsias pajamas. Taigi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą išdėsčius 2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-982 redakcija, buvo įtvirtinta teisė apdraustiesiems antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais tuo atveju, jei pasirinkta gauti motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sueis dveji metai, gauti motinystės (tėvystės) pašalpą (40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio) ir nesant vaiko priežiūros atostogose.

Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi aktualų teisinį reguliavimą, taip pat pažymi, jog įstatymų leidėjui pasirinkus tokį socialinės paramos apdraustiesiems vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu modelį, sudėtiniai jo elementai – mokėtinos motinystės (tėvystės) pašalpos dydis bei mokėjimo trukmė yra glaudžiai susiję, juolab neatsiejamas pasirinktos socialinės paramos apdraustiesiems sistemos elementas yra teisė tuo atveju, jei apdraustasis pasirenka motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sueis dveji metai, gauti antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais minėto, t. y. 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio pašalpą nepriklausomai nuo gaunamų draudžiamųjų pajamų. Tai, jog minėtų dydžių – 70 procentų ir 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo darbo užmokesčio atitinkamai pirmaisiais ir antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais, pasirinkus pašalpos mokėjimą iki vaikui sueis dveji metai, – nustatymas yra neatsiejamas nuo minėtos garantijos apdraustiesiems, jog antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais minėta pašalpa nebus siejama su gaunamomis draudžiamosiomis pajamomis, t. y. minėta pašalpa bus mokama ir dirbančiam pašalpos gavėjui, aiškiai ir vienareikšmiškai patvirtina ir minėtų Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimų, padarytų 2010 m. liepos 2 d. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 16, 18, 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XI-982, travaux préparatoires (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=375380, http://www3.lrs.lt/pls/inter3/ dokpaieska.showdoc_l?p_id=377633).

Minėta, jog Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcija), neapibrėžusi detalaus valstybės teikiamos paramos statutiniams valstybės tarnautojams pirmaisiais vaiko auginimo ir priežiūros metais (vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu) teisinio reguliavimo, tiek, kiek tai susiję su šioje nuostatoje paminėtais aspektais – dėl mokamo vidutinio jų darbo užmokesčio ar jo dalies dydžio, maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio ir mokėjimo trukmės – nukreipė į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą. Nors atsakovas laikosi pozicijos, jog Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalis ne tik nukreipia į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą nurodytais aspektais, bet ir nustato būtiną sąlygą teisei į atitinkamas išmokas atsirasti – t. y. buvimą vaiko priežiūros atostogose, tačiau su tokia pozicija nesutiktina. Kaip minėta, pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, tai, jog antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais gaunamos draudžiamosios pajamos nedaro įtakos pagal šį įstatymą mokamai apdraustajam asmeniui motinystės (tėvystės) pašalpai (40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio), yra neatsiejamas teisinio reguliavimo dėl mokamų (priklausančių mokėti) motinystės (tėvystės) pašalpų dydžio elementas. Taigi Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcija) nustačius, jog vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu mokamo vidutinio darbo užmokesčio ar jo dalies dydį nustato Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, konstatuotina, jog pagal šį, t. y. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, nustatytinas ir neatsiejamas jame įtvirtinto teisinio reguliavimo dėl socialinės paramos antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais (jei pasirenkama gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai) elementas – garantija, jog asmens gaunamos draudžiamosios pajamos (inter alia gaunamas darbo užmokestis) antraisiais vaiko priežiūros metais nedarys įtakos priklausančios motinystės (tėvystės) pašalpos dydžiui (statutinių valstybės tarnautojų atveju – mokėtino vidutinio darbo užmokesčio dalies dydžiui).

Pastebėtina ir tai, kad laikantis atsakovo pozicijos, jog minėta Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcija) nuostata „<...> vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis“ aiškintina kaip būtina sąlyga teisei į atitinkamą iš valstybės biudžeto mokamą paramą pirmaisiais vaiko priežiūros metais atsirasti, tai turėtų būti vertinama kaip įstatymų leidėjo siekis nustatyti diferencijuotą nurodytos asmenų grupės, t. y. statutinių valstybės tarnautojų, teisinį reguliavimą byloje nagrinėjamu socialinių garantijų pirmaisiais vaiko priežiūros bei auginimo metais apimties aspektu. Tačiau pagrindo tokiai išvadai nėra – priešingai, kaip matyti iš inter alia Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=376456&p_query=valstyb%EBs%20saugumo%20departamento&p_tr2=2), įstatymų leidėjas aiškiai ir nevienareikšmiškai siekė „suvienodinti socialines garantijas statutinių valstybės tarnautojų su kitų apdraustųjų asmenų socialinėmis garantijomis, atsižvelgiant į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą ( XIP-2239)“.

Nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Vidaus tarnybos statuto pakeitimus, padarytus 2013 m. gegužės 14 d. įstatymu Nr. XII-297, kurio 1 straipsniu nutarta pakeisti Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalį, joje nustatant inter alia, jog „<...> vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais, taip pat pirmaisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos dėl grįžimo į tarnybą, ar antraisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nesuteiktos arba nutrauktos, pareigūnams mokamos Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio jų darbo užmokesčio arba jo dalies dydžio išmokos, neviršijančios maksimalaus kompensuojamojo uždarbio. Šių išmokų dydžiai, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis <...>“. Nors teisinis reguliavimas, įtvirtintas minėtais pakeitimais ir įsigaliojęs 2013 m. liepos 1 d., byloje nagrinėjamam ginčui netaikytinas, tačiau, kaip matyti iš inter alia Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-430) aiškinamojo rašto, juo buvo siekiama iš esmės ne įtvirtinti naują, iki tol nenumatytą teisinį reguliavimą, o užtikrinti, kad „įstatymo normos būtų aiškios, t. y. teisinis reguliavimas būtų logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas“.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcija) nuostata „<...> vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis“ nagrinėjamu atveju negali būti aiškinama, kaip nustatanti privalomą sąlygą – būti vaiko priežiūros atostogose – vidaus tarnybos sistemos pareigūno teisei į atitinkamą valstybės garantuojamą finansinę paramą pirmaisiais vaiko auginimo bei priežiūros metais, dėl ko darytina išvada, jog, sprendžiant klausimą dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų socialinių garantijų antraisiais vaiko priežiūros metais, mutatis mutandis taikytinas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme bei Nuostatuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį antraisiais vaiko priežiūros metais nustatyto, t. y. 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa mokama nepriklausomai nuo to, ar apdraustasis gauna draudžiamųjų pajamų, taip pat ir nebūdamas vaiko priežiūros atostogose. Dėl šių teisinių argumentų konstatuotina, jog, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalimi bei teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-982 redakcija), inter alia jo 21 straipsnio 1 ir 4 dalyse, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1536 redakcija) 43.2 ir 48 punktuose, pareiškėjas, antraisiais vaiko auginimo metais nusprendęs grįžti iš vaiko priežiūros atostogų, neprarado teisės gauti 40 procentų jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką. Taigi ginčijamas atsakovo Lietuvos policijos mokyklos viršininko 2012 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 144-TE-49 „Dėl atostogų vaikui prižiūrėti nutraukimo K. K.“ 2 punktas, kuriuo nuspręsta nutraukti K. K. 40 procentų jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos mokėjimą, pripažintinas neteisėtu, dėl ko naikintinas.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė priteisti jam už kiekvieną darbo dieną po 40 procentų jo vienos darbo dienos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. rugpjūčio 26 d. Byloje yra pateikta atsakovo 2012 m. rugpjūčio 22 d. pažyma „Dėl išmokos už vaiko priežiūros atostogas“ (b. l. 56), pagal kurią pareiškėjo vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis – 157,73 Lt, 40 procentų vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis – 63,09 Lt, o visa 40 procentų pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio dydžio suma už minėtą laikotarpį – 6 372,09 Lt, neatskaičius mokesčių. Ginčo dėl nurodytos sumos byloje nėra (2012 m. rugpjūčio 22 d. teismo posėdžio garso įrašas, bylos priedas). Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo Lietuvos policijos mokyklos pareiškėjui K. K. priteistina 6 372,09 Lt suma (nurodyta suma yra neatskaičius priklausančių mokėti mokesčių).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas – Lietuvos policijos mokyklos viršininko 2012 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 144-TE-49 „Dėl atostogų vaikui prižiūrėti nutraukimo K. K.“ 2 punktas naikinamas ir pareiškėjui iš atsakovo už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. rugpjūčio 26 d. priteistina 40 procentų jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka, t. y. 6 327,09 Lt.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo K. K. skundą patenkinti.

Panaikinti Lietuvos policijos mokyklos viršininko 2012 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 144-TE-49 „Dėl atostogų vaikui prižiūrėti nutraukimo K. K.“ 2 punktą.

Priteisti pareiškėjui K. K. iš atsakovo Lietuvos policijos mokyklos 40 procentų pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. rugpjūčio 26 d. – 6 372,09 Lt.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė