d0ff56db-12ed-4656-a2ec-9d8beeb33214 · Lietuvos apeliacinis teismas

UŽDAROJI AKCINĖ BENDROVĖ „SENAMIESČIO ŪKIS"                                                                                                        Civilinė byla Nr. 2A-1293/2013                                                                                                    Proceso Nr. 2-59-3-00550-2011-3                                                      Procesinio sprendimo kategorija 35.2; 35.3.6; 36.1; 40.2; 121.21(S)                                            LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS                                                   N U T A R T I S                                          LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                                         2013 m. lapkričio 8 d.                                                                     Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Algirdo GailiÅ«no (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės ir Alvydo PoÅ¡kaus, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovo VieÅ¡osios įstaigos „Nacionalinė profesionalų agentÅ«ra“ apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio apygardos teismo 2012-09-13 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-377-212/2012 pagal ieÅ¡kovo bankrutavusios uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Sėkmės pulas“ ieÅ¡kinį atsakovui VieÅ¡ajai įstaigai „Nacionalinė profesionalų agentÅ«ra“, tretiesiems asmenims Insurhaus Inc. ir R.

R. dėl piniginių sumų priteisimo. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė :                                                      I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas BUADBB „Sėkmės pulas“ kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo VÅ¡Ä® „Nacionalinė profesionalų agentÅ«ra“ 53 660 Lt ir 6 procentų procesines palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Nurodė, kad tarp Å¡alių 2008-10-01 buvo sudaryta pavedimo sutartis, pagal kuriÄ atsakovas įsipareigojo atstovauti ieÅ¡kovÄ , platinant informacijÄ apie jo paslaugas, o ieÅ¡kovas – už paslaugas sumokėti. Pagal 2008-12-31 sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ , ieÅ¡kovas už paslaugas turėjo sumokėti 44 060 Lt. Kasos iÅ¡laidos orderiu 2009-01-05 ieÅ¡kovas avansu sumokėjo atsakovui 53 660 Lt. Å alys pavedimo sutartį nutraukė 2009-03-23 ir pareiÅ¡kė, kad viena kitai pretenzijų neturi bei neturės ateityje.

IeÅ¡kovas pagal 2009-03-31 sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ atsakovui buvo skolingas 29 208,69 Lt, 2009-07-27 atsakovas iÅ¡rašė minusinę sÄ skaitÄ , kurioje nurodė, kad suteikė paslaugų už 27 208,69 Lt. Tačiau dokumentų, pagrindžiančių Å¡iÄ pinigų sumÄ , nepateikė, tvirtindamas, kad 2009-05-19 triÅ¡aliu susitarimu įsipareigojo sumokėti ieÅ¡kovo skolÄ kreditoriui Insurhaus Inc., kuri registruota JAV, ir duomenų, jog ieÅ¡kovas buvo jai skolingas pagal sutartį administratorius neturi, tokie dokumentai jam neperduoti.

TriÅ¡alės sutarties sudarymo dienai ieÅ¡kovas buvo skolingas biudžetui, todėl tikėtina, kad ji buvo tik priedanga ieÅ¡kovui iÅ¡vengti atsiskaitymų su kreditoriais. Atsakovas žinojo ir turėjo žinoti, kad ieÅ¡kovas skolingas kreditoriams, įskaitant ir VSDFV, tačiau priėmė avansinį mokėjimÄ . Å is tokiais aktyviais savo veiksmais prisidėjo prie ieÅ¡kovo turto perėmimo. IeÅ¡kovo nuomone, triÅ¡alė sutartis yra niekinė, nes visi sandoriuose dalyvavę asmenys tarpusavyje susiję, sutartis prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, atsakovas žinojo, kad ieÅ¡kovas skolos Insurhaus Ins. neturi, todėl buvo nesÄ Å¾iningas ir privalo grÄ Å¾inti pasisavintus pinigus, juo labiau, kad pateikti dokumentai nepatvirtina ieÅ¡kovo ir Insurhaus Ins. sutartinių santykių, sÄ skaitos niekinės, be parašų.

Atsakovas VÅ¡Ä® „Nacionalinė profesionalų agentÅ«ra“ procesiniuose dokumentuose su ieÅ¡kiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Teigė, kad triÅ¡alis susitarimas atitinka Å¡alių ketinimus, sudarytas nepažeidžiant įstatymo ir pripažinti jį niekiniu nėra pagrindo. IeÅ¡kovo teiginiai, kad Insurhaus Ins. nevykdė veiklos ir jam ji nebuvo skolinga, neteisingi, nepatvirtinti įrodymais. TriÅ¡alė sutartis buvo sudaryta 2009-05-19, ji negalėjo turėti įtakos įmonės mokumui. Sumokėdamas skolÄ trečiajam asmeniui, ieÅ¡kovas nepažeidė kreditorių teisių, nes didelių įsiskolinimų nebuvo.

Byloje nėra įrodymų, kad dėl minėtos sutarties įmonė tapo nemokia. Tai, kad administratoriui Å¡alių sutartis neperduota, nereiÅ¡kia, kad Å¡ios nebuvo. Pateikti dokumentai, dvi sÄ skaitos faktÅ«ros ir paaiÅ¡kinimas patvirtina, kad ieÅ¡kovas buvo skolingas trečiajam asmeniui. Atsakovas 2010-06-04 sumokėjo R. R. 56 888,58 Lt pagal triÅ¡alį susitarimÄ , nes Å¡is 2010-05-20 sumokėjo 20 125,44 JAV dolerių Insurhaus Inc. Pažymėjo, kad byloje ginčo dėl triÅ¡alės sutarties nėra.Tretieji asmenys Insurhaus Inc. ir R.

R. atsiliepimų į bylÄ nepateikė.                                           II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Panevėžio apygardos teismas 2012-09-13 sprendimu minėtÄ ieÅ¡kinį patenkino iÅ¡ dalies, t. y. iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovui priteisė 51 660 Lt skolos ir 6 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo 2011-10-05 (bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos) iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, 1 625,74 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų ir 1 549,80 Lt žyminio mokesčio bei 46,27 Lt iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.

KitÄ ieÅ¡kinio dalį atmetė.Teismas, įvertinęs, kad Å¡alys triÅ¡aliu susitarimu įformino skolų įskaitymÄ , t. y. kad atsakovas skolingas ieÅ¡kovui 51 660 Lt, tačiau aplinkybės, jog ieÅ¡kovas skolingas Insurhaus Inc. 20 458,35 JAV dolerių, nepatvirtina jokie įrodymai; liudytojas A. Č., dirbęs UADBB „Sėkmės pulas” direktoriumi nuo 2007-04-02 iki 2009-04-02, kategoriÅ¡kai neigė, kad bendrovė turėjo sutartį su Insurhaus Inc.; atsakovas pateikė tik nepatvirtintas kopijas sÄ skaitų, iÅ¡raÅ¡ytų 2007-12-29 ir 2009-01-15 kai A.

Č. buvo bendrovės direktoriumi; Insurhaus Inc. teismui nepateikė nei sutarties su UADBB „Sėkmės pulas“, nei sÄ skaitų; bankroto administratoriui dokumentai, patvirtinantys sutartinius ar kitokius santykius su Insurhaus Inc., taip pat nebuvo perduoti, priėjo prie iÅ¡vados, kad ieÅ¡kovas skolos Insurhaus Inc. neturėjo, ir sprendė, jog skolų įskaitymas, įformintas triÅ¡aliu susitarimu, negalimas ir yra fiktyvus. Nustatęs, kad už Insurhaus Inc. susitarimÄ pasirašė atstovas S. J. – vadybininkas, tačiau byloje įgaliojimo, kad jam pavedama pasiraÅ¡yti Insurhaus Inc. vardu sutartį, nėra; susitarimÄ už VÅ¡Ä® „Nacionalinė profesionalų agentÅ«ra“ pasirašė N. J., kuri 2009-05-19 (sutarties pasiraÅ¡ymo dienÄ ) buvo UADBB „Sėkmės pulas” valdybos narė; trečiasis asmuo R.

R. nuo 2000-09-18 iki 2005-02-25 ir nuo 2006-06-05 iki 2007-04-02 buvo UADBB „Sėkmės pulas” direktoriumi bei valdybos nariu, o nuo 2010-10-18 iki 2011-01-17 – VÅ¡Ä® „Nacionalinė profesionalų agentÅ«ra“ direktoriumi, kai tuo tarpu pagal vieÅ¡oje erdvėje skelbiamus duomenis, R. R. įvardintas Insurhaus Inc. vyr. finansininku, teismas konstatavo, jog susitarimÄ pasirašė susiję asmenys, kurie veikė bendradarbiaudami, bei sprendė, kad ieÅ¡kovas įsipareigojimų trečiajam asmeniui Insurhaus Inc. neturėjo ir tai buvo puikiai žinoma 2009-05-19 susitarimÄ sudariusiems asmenims, todėl jis yra negaliojantis (niekinis), prieÅ¡taraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1. 80 str., 1. 81 str. ir 6. 225 str.).

Nesutikdamas su ieÅ¡kovo argumentais, kad iÅ¡ atsakovo jam priteistina visa 53 660 Lt avanso sumÄ , nes pagal 2008-10-01 pavedimo sutartį paslaugos nesuteiktos, teismas nurodė, jog Å¡alių 2008-10-01 pavedimo sutartis nebuvo ginčijama, sutarties Å¡alys nenumatė, kad suteiktos paslaugos bus įforminamos atliktų darbų aktais, o susitarė dėl konkrečios paslaugų kainos. Nustatęs, kad Å¡alys susitarė, jog atsakovo paslaugų kaina yra 2 000 Lt, priėjo prie iÅ¡vados, kad ieÅ¡kovui atsakovas privalėjo grÄ Å¾inti 51 660 Lt permokėtos sumos, o kadangi jis skolos negrÄ Å¾ino, sprendė, jog Å¡i priteistina (CK 6.38 str.), kartu priteisiant ir 6 procentų dydžio metines procesines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ (CK 6. 210 str. 2 d.).

                                       III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Atsakovas, nesutikdamas su nurodytu sprendimu, padavė apeliacinį skundÄ , kuriame praÅ¡o šį panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. SkundÄ grindžia Å¡iais argumentais:Teismas, nagrinėdamas bylÄ , neatskleidė jos esmės, o priimtas sprendimas neteisėtas, nepagrįstas ir nemotyvuotas, priimtas peržengiant ieÅ¡kinio ribas ir tokiu bÅ«du pažeidžiant ne tik CK 1.78 straipsnio 5 dalį, bet ir civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principus (CPK 12 ir 13 str.).

Teismas nenurodė, dėl kokių motyvų jis savo iniciatyva pripažįsta 2009-05-19 TriÅ¡alį susitarimÄ negaliojančiu ir Å¡is prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo normos, vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moralei. Nebuvo jokio pagrindo teismui savo iniciatyva pripažinti minėtÄ susitarimÄ negaliojančiu, nes jis tiesiogiai nesusijęs su ieÅ¡kovo ieÅ¡kinio reikalavimu, o byloje esančių įrodymų pagrindu negalima teigti, kad Å¡is sandoris yra akivaizdžiai niekinis. Be to, Å¡io sandorio viena iÅ¡ Å¡alių Isurhaus Inc. nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimÄ atsakovu.

Sandorį pripažinti negaliojančiu galima tik tada, kai sandorio Å¡alimis yra bylos Å¡alys, t. y. ieÅ¡kovas ir atsakovas arba sandorio Å¡alys yra atsakovais. Tretieji asmenys, nepareiÅ¡kiantys savarankiÅ¡kų reikalavimų, nėra ginčijamo materialinio santykio, egzistuojančio tarp Å¡alių subjektai ir teismo sprendimu negali bÅ«ti nustatomi įpareigojimai tretiesiems asmenims, negali bÅ«ti naikinami trečiųjų asmenų sudaryti sandoriai (CPK 47 str.). Teismas pažeidė CPK 178, 179 ir 185 straipsnių normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymÄ , teismo vaidmenį įrodinėjimo procese ir įrodymų vertinimo taisykles, ir dėl to netinkamai nustatė bylos aplinkybes.

Nepagrįstai kaip įrodymus atmetė 2007-12- 29 ir 2009-01-15 Insurhaus Inc. iÅ¡raÅ¡ytų ieÅ¡kovui sÄ skaitų kopijas, kurios iÅ¡ esmės ir patvirtina ieÅ¡kovo įsiskolinimÄ Insurhaus Ine., taip pat ir Insurhaus Inc. paslaugų teikimo ieÅ¡kovui faktÄ . IeÅ¡kovÄ atstovaujantis administratorius į bylÄ jokių įrodymų, iÅ¡ kurių bÅ«tų galima nustatyti jo perimtų įmonės dokumentų sÄ raÅ¡Ä , ir kad tokia sutartis iÅ¡ tikro jam nebuvo perduota, nepateikė (CPK 178 str.). Administratorius atstovauja ieÅ¡kovÄ , jis suinteresuotas bylos baigtimi, o jo parodymai vertintini kritiÅ¡kai.

IÅ¡ byloje esančių įrodymų negalima daryti nei iÅ¡vados, kad ieÅ¡kovas neturėjo sutarties su Insurhaus Inc., nei iÅ¡vados, kad ieÅ¡kovo bankroto administratoriui tokia sutartis nebuvo perduota. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigÄ .PaaiÅ¡kėjus, kad S. J. įgaliojimo neturėjo, tai gali bÅ«ti pagrindu ginčyti sandorį kitais sandorių negaliojimo pagrindais (nuginčijamas sandoris), tačiau tai nereiÅ¡kia, jog sandoris yra niekinis. Teismo nurodytos aplinkybės dėl N. J. ir R.

R. rodo, kad Å¡ie asmenys tik dirbo įmonėse skirtingais laikotarpiais ir daugiau nieko nepatvirtina. Kita vertus, iÅ¡ byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad ieÅ¡kovas bendradarbiavo su atsakovu ir trečiuoju asmeniu Insurhaus Inc., nes Å¡ias Å¡alis siejo sutartiniai santykiai. Juridinių asmenų, kurie sudarė sandorį, negalima sutapatinti su Å¡ių juridinių asmenų darbuotojais. IeÅ¡kovas atsiliepime su paduotu apeliaciniu skundu nesutinka ir praÅ¡o teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais motyvais:Teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai taikius materialinės ir procesines teisės normas, teisingai byloje įvertinus esančius įrodymus.

Naikinti iÅ¡ esmės teisingÄ teismo sprendimÄ apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Visų trijų juridinių asmenų valdymo organai, darbuotojai, tarpusavyje susiję ir tai jau duoda pagrindÄ Ä¯tarti, kad Å¡ie asmenys sudarė apgaulingus sandorius, kuriais buvo sumažintas nemokaus ieÅ¡kovo turtas.Apeliantas nurodo ir cituoja LAT nutartis, kuriose iÅ¡aiÅ¡kinta, kaip reikia vertinti byloje įrodymus, tačiau nepateikia jokių argumentų ir motyvų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytÄ faktinę aplinkybę, kad ieÅ¡kovas nebuvo skolinga trečiajam asmeniui.

Trečiojo asmens iÅ¡raÅ¡ytos sÄ skaitos faktÅ«ros, pas ieÅ¡kovÄ nėra apskaitytos, nėra įtrauktos į apskaitÄ . Å ios sÄ skaitos ieÅ¡kovo nėra pripažintos. Kadangi sÄ skaitos neįtrauktos į apskaitÄ ir ieÅ¡kovui iki pat civilinės bylos nagrinėjimo nebuvo pateiktos, jos negali bÅ«ti laikomos apskaitos dokumentu, pagrindžiančiu įvykusiÄ komercinę Å«kinę operacijÄ . Dėl Å¡ios priežasties sÄ skaitos nelaikytinos dokumentu, patvirtinančiu paslaugų suteikimÄ , jos nepatvirtintos jokiais kitais įrodymais.

     IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados              Apeliacinis skundas netenkintinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o Å¡io proceso paskirtis – patikrinti, ar teismas nustatė ir visapusiÅ¡kai, iÅ¡samiai bei objektyviai iÅ¡tyrė esmines bylos faktines aplinkybes, reikÅ¡mingas nagrinėjamai bylai, tinkamai aiÅ¡kino ir pritaikė proceso bei materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ (CPK 263 str., 320 str.).

Nors, kaip žinoma, pagal nuosekliÄ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ , tokiose bylose kaip Å¡i nagrinėjama, ginamas vieÅ¡asis interesas, nes viena iÅ¡ Å¡alių yra bankrutuojanti įmonė, ir teismas turi teisę neapsiriboti vien tik apeliaciniame skunde, tuo pačiu ir ieÅ¡kinyje, nustatytomis ribomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2010; 2008 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2008 ir kt.), tačiau ginčo atveju nėra jokio pagrindo iÅ¡eiti už apeliacinio skundo ribų, todėl nagrinėtinas jo teisinis ir faktinis pagrindai (CPK 320 str. 1 d.).

Absoliučių negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str. 2–3 d.).Kaip minėta, ieÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriame prašė priteisti iÅ¡ atsakovo VÅ¡Ä® „Nacionalinė profesionalų agentÅ«ra“ 53 660 Lt ir 6 procentų procesines palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.Kaip nurodyta anksčiau, pirmosios instancijos teismas šį ieÅ¡kinį patenkino iÅ¡ dalies ir iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovui priteisė 51 660 Lt skolos bei 6 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, nes pripažino, kad 2009-05-19 tarp Å¡alių sudarytas TriÅ¡alis susitarimas, iÅ¡ kurio kildinama minėta skola, fiktyvus, negaliojantis (niekinis) ir prieÅ¡taraujantis imperatyvioms teisės normoms, vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1. 80 str., 1. 81 str. ir 6. 225 str.).

Apeliantas, nesutikdamas su Å¡ia teismo iÅ¡vada, apeliacinį skundÄ iÅ¡ esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, peržengė ieÅ¡kinio ribas, pažeidė teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymÄ , teismo vaidmenį įrodinėjimo procese ir įrodymų vertinimo taisykles, dėl to netinkamai nustatė bylos aplinkybes bei nepagrįstai nurodytÄ 2009-05-19 TriÅ¡alį susitarimÄ pripažino negaliojančiu, prieÅ¡taraujančiu imperatyvioms normoms, vieÅ¡ajai tvarkai ir moralei.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ , o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundÄ , gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010;

Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30; Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61; kt.). Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos raÅ¡ytinių įrodymų visumÄ , Å¡alių procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėstytus argumentus (CPK 185 str.), kaip minėta, nenustačiusi absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.), iÅ¡ esmės pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių nekartoja, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė ir aiÅ¡kino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiÅ¡kai įvertino Å¡iai bylai teisingai iÅ¡spręsti reikÅ¡mingas aplinkybes ir priėmė teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ , kurį naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 176 str., 263 str., 320 str., 327 str.), todėl apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės atmetami kaip nepagrįsti (CPK 176 str., 185 str.).

Tuo tarpu, apeliantas pirmosios instancijos teismo padarytų iÅ¡vadų leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė (CPK 12 str., 178 str., 314 str.). Konstatavus, kad bylÄ iÅ¡ esmės iÅ¡nagrinėjęs teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir tinkamai pagrindė sprendimÄ , teisėjų kolegija spręsdama, jog nėra pagrindo tokį sprendimÄ naikinti pagal apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytus motyvus, neturi pareigos atsakyti į kiekvienÄ tokio skundo argumentÄ . Tokiu bÅ«du teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinį skundÄ , pasisako tik dėl esminių jo motyvų.

Kiti apeliacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos pripažintini teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingais nagrinėjamos bylos kontekste, todėl jų nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo Å¡alių, o ne teismo pareiga. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismÄ , kad bÅ«tų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Å ioje teisės normoje nustatytas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su anksčiau nurodytu CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiÅ¡kia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistÄ teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo bÅ«dÄ pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009).

Teismas gina pažeistas asmens teises CK 1.138 straipsnyje iÅ¡vardytais bÅ«dais. Kokį įstatyme numatytÄ teisių gynimo bÅ«dÄ pasirinkti, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimÄ bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikÅ¡mingas faktines aplinkybes, sprendžia asmuo, kuris kreipiasi į teismÄ . Å ias faktines aplinkybes (ieÅ¡kinio faktinis pagrindas) bei reikalavimÄ , kaip praÅ¡oma apginti pažeistas teises (ieÅ¡kinio dalykas), ieÅ¡kovas privalo nurodyti ieÅ¡kinyje (CPK 135 str. 1 d. 2 p., 4 p.).

Besikreipiančio į teismÄ asmens nurodytas ieÅ¡kinio pagrindas ir dalykas apibrėžia teisminio nagrinėjimo ribas. Kaip matyti iÅ¡ ieÅ¡kinio, ieÅ¡kovas, grįsdamas savo reikalavimÄ , kaip vienÄ iÅ¡ pagrindų nurodė, kad 2009-05-19 tarp Å¡alių sudarytas TriÅ¡alis susitarimas pripažintinas niekiniu, prieÅ¡taraujančiu imperatyvioms įstatymo nuostatoms, vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moraliai, nes sudarytas tarp susijusių asmenų ir nėra jokių raÅ¡ytinių įrodymų, patvirtinančių tarp ieÅ¡kovo ir trečiojo asmens buvus sutartiniams teisiniams santykiams.

Todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieÅ¡kinio ribas, pažeidė civilinio proceso dispozityvumo principÄ (CPK 13 str., 185 str.). Kita vertus, kaip jau buvo nurodyta anksčiau Å¡ioje nutartyje, bylose, kuriose ginamas vieÅ¡asis interesas, nagrinėjamu atveju taip ir yra, teismas turi teisę neapsiriboti vien tik ieÅ¡kinyje nustatytomis ribomis (CPK 135 str. 1 d. 2 p., 4 p.). Taip pat teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 1.78 straipsnio 5 dalį (CPK 185 str.).

Pažymėtina, kad aiÅ¡kinant Å¡iÄ teisės normÄ , susiklosčiusioje kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai sandoris susijęs su byloje pareikÅ¡tu reikalavimu, teismas turi teisę savo iniciatyva vertinti ir pripažinti tokį sandorį niekiniu, kai toks konstatavimas yra bÅ«tinas siekiant apginti pažeistas teises ar užtikrinti vieÅ¡Ä jį interesÄ , kad civilinėje apyvartoje nebÅ«tų neteisėtų sandorių, o byloje yra duomenų, kurie leistų pripažinti sandorį ar aktÄ niekiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2012; 2013-07-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2013; kt.).

Be to, kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad nesant proceso Å¡alies reikalavimo, teismas ex officio pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio ar akto teisinius padarinius tik tuomet, kaip teisingai apeliantas nurodo, kai nagrinėjant bylÄ pagrindas pripažinti sandorį ar aktÄ niekiniu tampa akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; kt.). Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu bÅ«tų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), bÅ«tina, jog tokį pagrindÄ patvirtinančios aplinkybės bÅ«tų nustatytos (iÅ¡tirtos, iÅ¡nagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba kad iÅ¡vadÄ dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos (t. y.

CPK nustatyta tvarka iÅ¡tirtos, iÅ¡nagrinėtos ir įvertintos) aplinkybės (CPK 263 str., 270 str. 4 d. 1, 2 p.). Minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog ieÅ¡kovas buvo skolingas trečiajam asmeniui 20 458,35 JAV dolerių; kaip liudytojas apklaustas A. Č., dirbęs UADBB „Sėkmės pulas” direktoriumi nuo 2007-04-02 iki 2009-04-02, kategoriÅ¡kai neigė, kad bendrovė turėjo sutartį su Insurhaus Inc.; Insurhaus Inc. teismui nepateikė nei sutarties su UADBB „Sėkmės pulas“, nei sÄ skaitų; bankroto administratoriui dokumentai, patvirtinantys sutartinius ar kitokius santykius su Insurhaus Inc., taip pat nebuvo perduoti, priėjo prie iÅ¡vados, kad ieÅ¡kovas skolos Insurhaus Inc. neturėjo, ir sprendė, jog skolų įskaitymas, įformintas triÅ¡aliu susitarimu, negalimas ir yra fiktyvus, o nustatęs, kad susitarimÄ pasirašė susiję asmenys, kurie veikė bendradarbiaudami, sprendė, kad ieÅ¡kovas įsipareigojimų trečiajam asmeniui neturėjo ir tai buvo puikiai žinoma 2009-05-19 susitarimÄ sudariusiems asmenims, todėl jis yra negaliojantis (niekinis), prieÅ¡taraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1. 80 str., 1. 81 str. ir 6. 225 str.).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nurodytų bylos duomenų pakanka pagrįstai iÅ¡vadai dėl 2009-05-19 TriÅ¡alio susitarimo akivaizdaus tariamumo (fiktyvumo) padaryti (CPK 185 str.). Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas minėtÄ sandorį niekiniu, laikydamasi CPK įtvirtintų reikalavimų visapusiÅ¡kai ir objektyviai iÅ¡tyrė, iÅ¡nagrinėjo ir įvertino tai patvirtinančias bylos aplinkybes (CPK 176 str., 177 str., 185 str.) ir nurodė, kad šį niekiniu pripažįsta remdamasis CK 6.225 straipsniu, pagal kurio 1 dalį, sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu, jÄ sudarant, buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties Å¡alies, bet ir vieÅ¡ieji interesai.

Taigi pirmosios instancijos teismas nepažeidė CK 1.78 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes, kaip nurodyta anksčiau, teismas turi teisę savo iniciatyva vertinti ir pripažinti tokį sandorį niekiniu, kai toks konstatavimas yra bÅ«tinas siekiant ne tik apginti pažeistas teises, bet ir užtikrinti vieÅ¡Ä jį interesÄ . Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta ne kartÄ Å¡ioje nutartyje, ginamas vieÅ¡asis interesas, nes viena iÅ¡ Å¡alių yra bankrutuojanti įmonė. Kaip matyti iÅ¡ bylos raÅ¡ytinių įrodymų ir teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų, Panevėžio apygardos teismo 2009-12-18 nutartimi UADBB „Sėkmės pulas“ buvo iÅ¡kelta bankroto byla dėl jos nemokumo, Å¡i bendrovė, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jau 2009 m. pradžioje buvo nemoki, o tai, kaip teisingai nurodo ieÅ¡kovas atsiliepime į apeliacinį skundÄ , suponuoja iÅ¡vadÄ , kad minėti asmenys sudarė fiktyvų sandorį, taip siekdami sumažinti nemokaus ieÅ¡kovo turtÄ ir iÅ¡vengti atsiskaitymo su kreditoriais (CPK 178 str., 179 str. 3 d.).

Be kita ko, teisėjų kolegija akcentuoja, kad imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra vienas iš negaliojančių sandorių rūšių. Jo ypatybė yra ta, kad šis sandoris laikomas niekiniu, t. y. nesukuriančiu teisinių padarinių, įstatymo pagrindu (CK 1.78 str. 1 d.). Pagal CK 1.78 straipsnį, sandoris laikomas niekiniu, nes dėl tokių sandorių prigimties niekiniu jį vertina įstatymas. Tai reiškia, kad teismo sprendimas pripažinti jį niekiniu ar negaliojančiu nereikalingas.

Pagal CK 1.80 straipsnį ir CK 1.78 straipsnio 1 dalį, niekinis sandoris nesukuria teisinių padarinių įstatymo pagrindu, bet ne dėl teismo padaromos išvados ar pripažinimo niekinio sandorio negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011; 2012-01-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2012). Todėl sandoris, kuris nesukelia teisinių pasekmių, negali turėti jokios įtakos jo šalims ir tuo pačiu bylos šalims ir/ar byloje dalyvaujantiems asmenims.

Juolab, kaip minėta, teismo sprendimas pripažinti jį niekiniu ar negaliojančiu nereikalingas. Todėl laikytini nepagrįstais apelianto argumentai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu galimybės tik sandorio Å¡alims esant bylos Å¡alimis.             Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymÄ , teismo vaidmenį įrodinėjimo procese ir įrodymų vertinimo taisykles, dėl to nepagrįstai nurodytÄ 2009-05-19 TriÅ¡alį susitarimÄ pripažino negaliojančiu, prieÅ¡taraujančiu imperatyvioms normoms, vieÅ¡ajai tvarkai ir moralei.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, civiliniame procese vyrauja dispozityvumo principas. Juo grindžiama įrodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo taisyklė, pagal kuriÄ kiekviena Å¡alis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, iÅ¡skyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Paminėtina ir tai, kad bankroto bylos turi vieÅ¡Ä jį interesÄ , tai nesudaro pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad ne proceso Å¡alys, o teismas turi įrodinėjimo naÅ¡tÄ .

VieÅ¡Ä jį interesÄ turinčiose bylose, spręsdamas atitinkamus klausimus, teismas yra aktyvus ir gali įpareigoti proceso Å¡alis pateikti konkrečius įrodymus, rinkti įrodymus savo iniciatyva tam, kad bÅ«tų iÅ¡siaiÅ¡kinta bylai teisingai iÅ¡spręsti reikÅ¡mingas aplinkybes, tačiau, kaip nurodyta anksčiau, teismas neturi ir negali vykdyti įrodinėjimo naÅ¡tos už proceso Å¡alis (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1746/2011, Nr. 2-1042/2010, 2-1162/2010, 2-1133/2010).

IÅ¡plėtotoje kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad faktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Ä®rodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, kad bet kokios ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingos informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ . Teismai, vertindami Å¡alių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ ne vienu įrodymu ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, bet visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; kt.). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi bÅ«ti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.

Ä®rodymų pakankamumas byloje reiÅ¡kia, jog įrodymai neprieÅ¡tarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimÄ . Ä®vertinant keletÄ Ä¯rodymų, lemia ne tik kiekvieno iÅ¡ įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieÅ¡taravimų tarp jų, ar Å¡alutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklÅ«s yra Å¡alutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).

Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip jau nurodyta ir anksčiau, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, kuriuos nustatė iš šalių procesinių dokumentų, jų paaiškinimų teismo posėdžiuose, liudytojų parodymų ir kitų rašytinių įrodymų, šiuos įrodymus įvertino remdamasis laisvo įrodymų vertinimo principais.

Pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 str.) Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip bÅ«tų palankiau apeliantui nereiÅ¡kia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių įrodymų, kad Å¡alis (ieÅ¡kovÄ ir trečiÄ jį asmenį) siejo sutartiniai santykiai (CPK 178 str.). Å ios iÅ¡vados atsakovas nepaneigė ir nagrinėjant bylÄ apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 str.).

Kartu pažymėtina ir tai, kad teisėjų kolegija, remdamasi teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis nustatė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012-12-14 sprendimu už akių, kuris yra įsiteisėjęs (2013-06-27) ir pradėtas vykdyti (ieÅ¡kovo bankroto administratoriui 2013-08-16 iÅ¡duotas vykdomasis raÅ¡tas), 2009-05-19 tarp UADBB „Sėkmės pulas“ ir Insurhaus Inc. susitarimas dėl 32 250 JAV dolerių skolos įskaitymo pagal 2009-01-15 sÄ skaitos faktÅ«rÄ Nr. 1426 pripažintas niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento (CPK 179 str. 3 d.).

Todėl atmetami apelianto argumentai dėl 2007-12-29 ir 2009-01-15 Insurhaus Inc. iÅ¡raÅ¡ytų ieÅ¡kovui sÄ skaitų kopijų vertinimo, kurios, anot jo, iÅ¡ esmės ir patvirtina ieÅ¡kovo įsiskolinimÄ Insurhaus Ine., taip pat ir Insurhaus Inc. paslaugų teikimo ieÅ¡kovui faktÄ .              Nepagrįstais laikydama taip pat ir apelianto argumentus dėl BUADBB „Sėkmės pulas“ bankroto administratoriaus Å¡aliÅ¡kumo ir pan., teisėjų kolegija, pabrėžia, kaip žinia, bankrutuojančios įmonės interesų gynimas yra ir kreditorių visumos interesų gynimas ir tik įstatymo nuostatas atitinkantis bankroto administravimas sudaro sÄ lygas įmonei didesne apimtimi atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1428/2013, 2013 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje bylos Nr. 2A-1265/2013, 2012 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1851/2012, 2007 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007).

Ä®monės administratorius bankroto procese yra vienas reikÅ¡mingiausių subjektų, kuris iÅ¡ esmės vykdo bankrutuojančios įmonės vadovo funkcijas, nuo jo veiksmų sÄ Å¾iningumo ir aktyvumo priklauso kreditorių ir skolininko interesų gynimas, bankroto procese siekiamų tikslų įgyvendinimas. Ä®BÄ® 11 straipsnio 8 dalyje yra nustatyti konkretÅ«s atvejai, kuomet teismas gali atstatydinti bankroto administratorių iÅ¡ pareigų. Vadovaujantis Ä®BÄ® 11 straipsnio 8 dalies 2 punktu, bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas (komitetas) arba įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas kreditorius (kreditoriai) turi teisę motyvuotu praÅ¡ymu kreiptis į teismÄ dėl administratoriaus atstatydinimo.

Teisėjų kolegija nenustatė, o apeliantas neįrodė, kad bankroto administratorius bÅ«tų suinteresuotas Å¡ios bylos baigtimi ir/ar kreditorių susirinkimas (komitetas) Ä®BÄ® nustatyta tvarka bÅ«tų kreipęsi į teismÄ dėl jo atstatydinimo ir/ar teismas bÅ«tų jį atstatydinęs (CPK 178 str., 179 str. 3 d., 314 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad bankroto administratorius, pareikÅ¡damas ieÅ¡kinius teisme, įgyvendina savo pareigas, kurios expressis verbis nustatytos Ä®BÄ® (Ä®BÄ® 11 str. 3 d. 8 p.).Esant anksčiau paminėtoms aplinkybėms, taip pat atsižvelgdama į tai, kad apeliantas iÅ¡ esmės siekia, jog byloje pateiktų įrodymų pagrindu bÅ«tų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių nekartoja, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindų, todėl apeliacinis skundas atmetamas (CPK 263 str., 301 str., 320 str.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Nurodytais motyvais atmetus apeliacinį skundÄ , Panevėžio apygardos teismo 2011-10-05 nutartimi atsakovo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, paliekamos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 3 d.). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, ir vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: palikti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimÄ nepakeistÄ .

Teisėjai                                               Algirdas Gailiūnas                                                                                                                                Audronė Jarackaitė                                                                                                                                Alvydas Poškus