2016-03-22 Nr. AB-6555-3-61-3-07403-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-213-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07403-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. padavė teismui skundą (b. l. 11), prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Užsienio išmokų tarnybos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. PS-4264 ir VSDFV 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6968 bei įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjo pensijos į dydį, į darbo stažą įskaitant darbo V. B. pramogų įmonėje trukmę.

Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad VSDFV Užsienio išmokų tarnyba nepagrįstai į stažą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti neįskaičiavo darbo laiko dirbto V. B. pramogų įmonėje, todėl nepagrįstai pareiškėjui nuo 2012 m. gegužės 10 d. paskyrė tik 692,53 Lt dydžio pensiją. Pareiškėjo nuomone, darbo stažas V. B. pramogų įmonėje turi būti įskaitytas į stažą pensijai gauti, nes nurodytu laikotarpiu buvo mokami visi teisės aktuose nustatyti mokesčiai.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18–22) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai neatitinka nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios faktinės situacijos. Skirdamas pareiškėjui valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, atsakovas vadovavosi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – Pensijų įstatymas) ir Vyriausybės 1994 lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Vadovaudamasis Pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, į pareiškėjo stažą pensijai gauti atsakovas įskaitė tiek mėnesių, kiek pareiškėjas mokėjo visą jam nustatytą privalomą valstybinio socialinio pensijų draudimo įmoką, t. y. nuo 1997 m. gegužės 31 d. iki 1997 m. birželio 30 d., nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 1999 m. rugsėjo 1 d., nuo 2000 m. vasario 1 d. iki 2000 m. gegužės 31 d., nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. kovo 31 d., nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., ir nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Tam tikrais laikotarpiais, t. y. nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gegužės 30 d., nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 1998 m. spalio 9 d., nuo 1999 m. rugsėjo 2 d. iki 2000 m. sausio 31 d., pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį ir buvo draudžiamas socialiniu draudimu. Be to, į stažą pensijai gauti buvo įskaitytas laikotarpis nuo 2007 iki 2011 metų, kai pareiškėjas dirbo ir socialiniu draudimu buvo draudžiamas Airijoje. Pagal Pensijų įstatymo 12 straipsnio nuostatas, per kalendorinius metus negali būti įskaityta daugiau kaip vieni stažo metai, todėl tais atvejais, kai pareiškėjas tais pačiais metais dirbo pagal darbo sutartis ir mokėjo privalomas valstybinio socialinio draudimo įmokas, į stažą negali būti įskaitomi daugiau nei vieni metai.

Laikotarpiai, kuriais pareiškėjas mokėjo privalomas socialinio draudimo įmokas, buvo įskaityti į stažą pensijai gauti, tačiau įtakos pagrindinės pensijos dydžiui neturėjo, nes 30 metų stažą pareiškėjas įgijo dirbdamas pagal darbo sutartį. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, apskaičiuojant papildomą senatvės pensijos dalį, atsižvelgiama tik į asmens stažą įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. VSDFV Užsienio išmokų tarnyba, apskaičiuodama papildomą pensijos dalį, įtraukė tik draudžiamąsias pajamas, nuo kurių pareiškėjas laikotarpiais nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. mokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas papildomai pensijos daliai gauti.

Į pareiškėjo stažą taip pat buvo įskaitytos draudžiamosios pajamos laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d., nuo kurių buvo mokėtos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos. VSDFV Užsienio išmokų tarnyba pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientus apskaičiavo teisingai, nes vadovavosi Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalies nuostatomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 45–47) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad, nagrinėjant pareiškėjo skundus, buvo nustatytos neesminės pensijos dydžio apskaičiavimo klaidos, t. y. VSDFV Užsienio išmokų tarnyba neteisingai įvertino pareiškėjo darbo Kupiškio rajono Šimonių apylinkės Šimonių kolūkyje laikotarpį. Nurodyta klaida buvo ištaisyta VSDFV Užsienio išmokų tarnybos 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. PS-11120. VSDFV nustatė, kad likęs stažas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti buvo apskaičiuotas teisingai. Į pareiškėjo stažą pensijai gauti teisėtai ir pagrįstai įskaičiuoti tik tie laikotarpiai, kuriais pareiškėjas, kaip savarankiškai dirbantis asmuo, mokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Byloje nustatyta, kad VSDFV Užsienio išmokų tarnybos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. PS-4264 pareiškėjui V. B. nuo 2012 m. gegužės 10 d. neterminuotai buvo paskirta 692,53 Lt dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Nesutikdamas su jam paskirtos senatvės pensijos dydžiu, pareiškėjas su prašymais (reg. data 2013-09-26 ir 2013-10-02) kreipėsi į VSDFV, kaip privalomą ikiteisminę ginčus nagrinėjančią instituciją. Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymus, VSDFV 2013 m. spalio 24 d. sprendime Nr. (6.5)I-6968 nurodė, kad iš esmės pareiškėjui paskirta pensija buvo apskaičiuota teisingai, išskyrus nežymią aritmetinę klaidą, kai darbo laikas Kupiškio rajono Šimonių apylinkės Šimonių kolūkyje buvo įskaitas ne nuo 1985 m. birželio 28 d., o nuo 1985 m. liepos 1 d., šį neatitikimą VSDFV Užsienio išmokų tarnyba įpareigota ištaisyti. Draudžiamųjų pajamų koeficientai, skiriant pensiją, apskaičiuoti teisingai. Teisė juos apskaičiuoti pagal asmens pasirinktų bet kurių draudžiamųjų metų draudžiamąsias pajamas teisės aktuose nenustatyta.

Nustatyta, kad 692,53 Lt dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija pareiškėjui paskirta atsižvelgus į tai, kad jo stažas pensijai gauti yra 35,3109 metai, bei į jo 1985–1989 m., 1994–2002 m. ir 2008–2010 m. draudžiamąsias pajamas, pagal kurias apskaičiuoti draudžiamųjų pajamų koeficientai yra 1,1366 ir 0,6810. Teismui pateikti VSDFV Užsienio išmokų tarnybos duomenys, kad pareiškėjo stažas valstybinei pensijai gauti yra 35,3193 m., t. y. 32,2837 m. stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu (iki 1994 m. sausio 1 d. – 23,3167 m., po 1994 m. sausio 1 d. – 8,9670 m.) ir 3,0356 m. stažas, įgytas dirbant savarankiškai. 2007 m. darbo laikas ir laikotarpiai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kai pareiškėjas dirbo Airijoje, taip pat buvo įskaityti į pareiškėjo darbo stažą pensijai skirti, tačiau šie laikotarpiai neįskaityti į stažą, už kuriuos pensija skiriama Lietuvoje.

Pareiškėjas, kaip individualios įmonės savininkas, laikotarpiais nuo 1997 m. gegužės 31 d. iki 1997 m. birželio 30 d., nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 1999 m. rugsėjo 1 d. (tuo pačiu laikotarpiu dirbo pagal darbo sutartį UAB „Hertel Services“), nuo 2000 m. vasario 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d., nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. kovo 31 d., nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. privalomai draudėsi valstybiniu socialiniu pensijų draudimu tik pagrindinei pensijos daliai gauti, todėl atsakovas nurodytus laikotarpius prilygino stažui įgytam dirbant savarankiškai, kurio trukmė 3,0356 metai. Laikotarpiais nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d., nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. pareiškėjas, kaip individualios įmonės savininkas, o nuo 2009 m. sausio 1 d. savarankiškai dirbantis asmuo, buvo apsidraudęs (apdraustas) valstybiniu socialiniu pensijų draudimu papildomai pensijos daliai gauti, todėl nurodyti laikotarpiai prilyginti draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. VSDFV pateiktuose prašymuose pareiškėjas teigia, kad įmonės savininku dirbo nuo 1991 metų. VSDFV Palangos miesto skyriaus 2005 m. gegužės 19 d. pažyma Nr. R3-(5)-320 tvirtina, kad laikotarpiu nuo 1991 m. kovo 22 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. įmokos už įmonės savininką V. B. mokėtos nebuvo. Įvertinęs byloje surinktus ir ištirtus duomenis, teismas konstatavo, kad atsakovas į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įskaitė visus laikotarpius, kuriais jis, kaip įmonės savininkas mokėjo įmokas pagrindei ar papildomai pensijos daliai gauti, tą padarė laikydamasi Pensijų įstatymo 8 straipsnio 3 ir 5 dalių, 12 straipsnio nuostatų.

Teismas nustatė, kad atsakovas tinkamai, pagal Pensijų įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, apskaičiavo pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įgytą po 1994 m. sausio 1 d. (8,9670 metai), dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, ir į jį įskaitė visus laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo draudžiamas privalomuoju draudimu pagrindinei ir papildomai pensijai gauti. Argumentų, kad atsakovas netinkamai apskaičiavo pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą iki 1994 m. sausio 1 d., dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, ir juos pagrindžiančių objektyvių duomenų pareiškėjas nepateikė, todėl teismas papildomai dėl to nepasisakė. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, turintis įtakos apskaičiuoti papildomą pensijos dalį, nustatytas tinkamai.

Teismas pažymėjo, kad apdraustojo asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuojamas kaip svertinis metinių koeficientų vidurkis pagal dvidešimt penkerius palankiausius kalendorinius jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, įgyto dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, metus po 1994 m. sausio 1 d. Jeigu asmuo turi stažo, įgyto dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu iki 1994 m. sausio 1 d. (54 str. 1 ir 2 d.), jo draudžiamųjų pajamų koeficientai apskaičiuojami šio įstatymo 56 straipsnyje nustatyta tvarka (Pensijų įstatymo 19 str. 1 d.). Pensijų įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenų, nurodytų 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte (individualių įmonių savininkai), draudžiamosiomis pajamomis jų privalomojo draudimosi valstybiniu socialiniu pensijų draudimu abiem pensijos dalims gauti laikotarpiu laikomos sumos, nuo kurių buvo įmokėtos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, taip pat priskaičiuotos valstybinio socialinio draudimo pašalpos (savarankiškai dirbančių asmenų, nurodytų 2 str. 1 d. 8 p., draudžiamosiomis pajamomis iki 2009 m. sausio 1 d. jų privalomojo draudimosi valstybiniu socialiniu pensijų draudimu papildomai pensijos daliai gauti laikotarpiu laikomos sumos, nuo kurių šie asmenys įmokėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokas papildomai pensijos daliai gauti). Iš ginčijamo VSDFV Užsienio išmokų tarnybos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo matyti, kad, apskaičiuojant pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientą po 1994 m. sausio 1 d., buvo atsižvelgta į pareiškėjo draudžiamąsias pajamas laikotarpiais nuo 1994 iki 2002 m. ir nuo 2008 iki 2010 m. Nustatyta, kad pareiškėjas, kaip individualios įmonės savininkas, įmokas papildomai pensijos daliai gauti mokėjo 2002, 2008, 2009 ir 2010 metais. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad, pagal keliamo ginčo ribas, pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientas po 1994 m. sausio 1 d. apskaičiuotas teisingai, nes atsižvelgta į sumas, nuo kurių buvo mokamos įmokos, papildomai pensijos daliai gauti, kaip tai nustatyta Pensijų įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad papildoma pareiškėjo pensijos dalis apskaičiuota teisingai.

III. Pareiškėjas V. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 118–119), prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą – panaikinti VSDFV Užsienio išmokų tarnybos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. PS-4264 ir VSDFV 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6968 bei įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjui paskirtą pensiją.

Apelianto teigimu, teismas susiaurino skundo ribas, neatskleidė bylai reikšmingų aplinkybių ir neatsakė į skunde keliamus klausimus, sudarančius skundo pagrindą – kodėl pareiškėjo savarankiškas darbas V. B. pramogų įmonėje, laikotarpiu nuo 1991 m. iki pensijos paskyrimo į stažą, nuo kurio buvo paskaičiuota pensija, tesudarė 3,0356 m. Institucijos ir teismo sprendimai pažeidžia demokratinės ir teisinės valstybės principus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, garantuojančioje asmens teisę į orią senatvę.

Atsakovas VSDFV Užsienio išmokų tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi argumentais nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 123–126).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 128–131) palaiko savo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus ir sutinka su pareiškėjo skundžiamo teismo sprendimo motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas byloje yra keliamas dėl VSDFV Užsienio išmokų tarnybos ir VSDFV sprendimų, kuriais pareiškėjui V. B. neterminuotai paskirta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas iš esmės nesutinka su jo darbo stažo apskaičiavimu, teigia, kad atsakovas į bendrą stažo trukmę turėjo įtraukti jo darbą V. B. pramogų įmonėje, tačiau to nepadarė.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad teismas susiaurino ginčo ribas. Pasisakydama dėl šio argumento apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių bylų teisenoje taikomas dispozityvumo principas, reiškiantis, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kurioms grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (ABTĮ 23 str. 1 d. 6 ir 7 p.). Teismas negali keisti skundo dalyko, t. y. turi nagrinėti bylą pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ribose. Pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme. Tačiau pareiškėjo nurodytas skundo pagrindas turi būti susijęs su jo skundo dalyku suformuluotu teismui bei turi neperžengti jo pareikšto materialinio teisinio reikalavimo atsakovui ribų. Todėl tais atvejais, kai pareiškėjo nurodomi argumentai ir aplinkybės, kurios nėra susiję su skundo dalyku ar peržengia jo pareikšto materialinio teisinio reikalavimo atsakovui ribas, jie paprastai, kaip pertekliniai, teisme yra nerevizuojami (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1627/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-257/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1461/2012).

Apeliacine tvarka patikrinusi bylą teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas ginčą nagrinėjo kitokios apimties, nei jį buvo nustatyta pareiškėjo teismui paduotame skunde. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Ginčo santykius reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (redakcija galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – Nuostatai). Nuo 2004 m. gegužės 1 d., skiriant ir mokant socialinio draudimo pensijas asmenims, įgijusiems stažo ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, vadovaujamasi ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 987/2009, nustatančiu Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką. Kadangi pareiškėjas yra įgijęs stažo ne tik Lietuvoje, bet ir kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje – Airijoje, senatvės pensija Lietuvoje jam paskirta, vadovaujantis Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 nuostatomis bei minėtais Lietuvos Respublikos nacionaliniais teisės aktais, reglamentuojančiais pensijų skyrimą. Pagal Reglamento Nr. 883/2004 52 straipsnio nuostatas, pensija asmeniui gali būti apskaičiuojama dviem būdais: 1) tik pagal nacionalinių teisės aktų nuostatas, t. y. neatsižvelgiant į kitose valstybėse narėse įgytą stažą (52 str. 1 d. a punktas); 2) apskaičiuojant teorinį išmokos dydį, kuris asmeniui priklausytų, jei visas asmens stažas būtų laikomas stažu, įgytu pagal nacionalinius teisės aktus, o po to, remiantis apskaičiuotu teoriniu išmokos dydžiu, nustatant faktinį išmokos dydį (52 str. 1 d. b punktas). Faktinis išmokos dydis apskaičiuojamas pagal santykį tarp asmens stažo, įskaitytino pagal nacionalinius teisės aktus, ir bendros stažo trukmės. Reglamento Nr. 883/2004 52 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmeniui mokama didesnioji iš pirmiau nurodytais būdais apskaičiuotų išmokų.

Byloje nustatyta, kad VSDFV Užsienio išmokų tarnyba, remdamasi Reglamento Nr. 883/2004 52 straipsnio 3 dalimi, skundžiamu 2013 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. PS-4264 nuo 2012 m. gegužės 10 d. (senatvės pensijos amžiaus sukakties) paskyrė pareiškėjui 692,53 Lt dydžio senatvės pensiją, apskaičiuotą pagal Reglamento Nr. 883/2004 52 straipsnio 1 dalies a punktą. Senatvės pensijos dydis apskaičiuotas atsižvelgiant į pareiškėjo įgytą 35 metų 3 mėnesių 22 dienų stažą, įskaitant visą stažą iki išėjimo į senatvės pensiją mėnesio pirmos dienos, t. y. iki 2012 m. balandžio 30 d. (Pensijų įstatymo 9 str. 2 d.), bei 1985–1989 metų ir 1994–2000, 2002, 2008–2010 metų draudžiamąsias pajamas, pagal kurias apskaičiuoti draudžiamųjų pajamų koeficientai atitinkami yra 1,1366 ir 0,6810.

VSDFV pagal pareiškėjo prašymą skundžiamu 2013 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6968 patikrinus jo senatvės pensijos apskaičiavimo teisingumą, buvo nustatyta neženkli stažo apskaičiavimo klaida – Užsienio išmokų tarnyba neteisingai įvertino pareiškėjo darbo Kupiškio rajono Šimonių apylinkės Šimonių kolūkyje laikotarpį (remiantis bylos duomenimis, klaida ištaisyta Užsienio išmokų tarnybos 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. PS-11120). Kitų pareiškėjo stažo apskaičiavimo trūkumų VSDFV nenustatė.

Pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinę socialinio draudimo pensiją sudaro pagrindinė ir papildoma dalys bei priedas už stažo metus.

Pensijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apdraustojo asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą sudaro asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, ir asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, įgytas dirbant savarankiškai. Pagal Pensijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, individualių įmonių savininkų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiai yra prilyginami asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Šiam stažui prilyginami iki 2009 m. sausio 1 d. buvę laikotarpiai, kuriais individualių įmonių savininkai privalomai draudėsi valstybiniu socialiniu pensijų draudimu papildomai pensijos daliai gauti. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, dirbdami savarankiškai, įgyja asmenys, nurodyti 2 straipsnio 1 dalies 9 punkte (asmenys, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimą). Stažą, įgytą dirbant savarankiškai, sudaro laikas, per kurį šie asmenys moka įstatymo jiems nustatytas privalomas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokas. Stažui, įgytam dirbant savarankiškai, taip pat prilyginami savarankiškai dirbančių asmenų, nurodytų Pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte (individualių įmonių savininkai), draudimo valstybiniu socialinio pensijų draudimu laikotarpiai, kuriais šie asmenys iki 2009 m. sausio 1 d. privalomai draudėsi valstybiniu socialiniu pensijų draudimu tik pagrindinei pensijos daliai gauti.

Pensijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei asmens, kuriam skaičiuojamas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, uždarbis ir kitos pajamos, nuo kurių buvo įmokėtos ar turėjo būti įmokėtos privalomos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, per kalendorinius metus yra ne mažesnis už minimalaus darbo užmokesčio per visus mėnesius sumą, tai į stažą įskaitomi visi kalendoriniai metai. Priešingu atveju tų metų stažas laikomas proporcingai mažesniu.

Pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į asmens, kuriam skaičiuojamas stažas, įgytas dirbant savarankiškai, stažą kalendoriniais metais įskaitoma tiek mėnesių, už kiek jis įmokėjo visą jam nustatytą privalomą valstybinio socialinio pensijų draudimo įmoką.

Pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas apskaičiuojamas sudedant šio asmens kiekvienų metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant savarankiškai. Pažymėtina, kad per kalendorinius metus negali būti įskaityta daugiau kaip vieni valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo metai (12 str. 2 d.). Taigi, pagal šią nuostatą, nors pareiškėjas tais pačiais metais dirbo pagal darbo sutartį ir kaip įmonės savininkas mokėjo privalomas valstybinio socialinio draudimo įmokas pagrindinei pensijos daliai, per kalendorinius metus į jo stažą negalėjo būti įskaityti daugiau nei vieneri metai.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad į pareiškėjo stažą pensijai gauti VSDFV Užsienio išmokų tarnyba įskaitė tokius iki 1994 m. sausio 1 d. buvusius laikotarpius: nuo 1969-07-10 iki 1969-10-17, nuo 1969-11-01 iki 1971-11-22, nuo 1971-12-25 iki 1985-06-07, nuo 1985-06-28 iki 1987-08-11, nuo 1987-09-01 iki 1988-07-28, nuo 1989-03-01 iki 1989-07-31, nuo 1989-04-15 iki 1990-12-31, nuo 1990-06-09 iki 1991-04-16, nuo 1991-08-19 iki 1993-07-15 ir nuo 1993-03-02 iki 1993-12-31 (b. l. 90). Pagal pateiktus duomenis (b. l. 63–65, 91), nustatyta, kad į pareiškėjo stažą pensijai skirti taip pat buvo įskaityti šie po 1994 m. sausio 1 d. buvę laikotarpiai: nuo 1994-01-01 iki 1994-12-31, nuo 1995-01-01 iki 1995-12-31, nuo 1996-01-01 iki 1996-12-31, nuo 1997-01-01 iki 1997-12-31, nuo 1998-01-01 iki 1998-12-31, nuo 1999-01-01 iki 1999-12-31, nuo 2001-01-01 iki 2001-03-31, nuo 2002-01-01 iki 2002-12-31, nuo 2003-01-01 iki 2003-12-31, nuo 2004-01-01 iki 2004-12-31, nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31, nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31, nuo 2010-01-01 iki 2010-06-30. 2007 m. ir laikotarpiai nuo 2010-07-01 iki 2011-12-31, kai pareiškėjas dirbo Airijoje, taip pat buvo įskaityti į pareiškėjo darbo stažą pensijai skirti, tačiau šie laikotarpiai neįskaityti į stažą, už kuriuos pensija skiriama Lietuvoje (b. l. 91, 88–89).

Įvertinus pateiktus duomenis (b. l. 63–65, 91) matyti, kad pareiškėjas, kaip individualios įmonės savininkas, laikotarpiais nuo 1997 m. gegužės 31 d. iki 1997 m. birželio 30 d., nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 1999 m. rugsėjo 1 d. (tuo pačiu laikotarpiu dirbo pagal darbo sutartį UAB „Hertel Services“), nuo 2000 m. vasario 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d., nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. kovo 31 d., nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. privalomai draudėsi valstybiniu socialiniu pensijų draudimu tik pagrindinei pensijos daliai gauti, todėl atsakovas nurodytus laikotarpius prilygino stažui įgytam dirbant savarankiškai, kurio trukmė 3,0356 metai. Nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d., nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. pareiškėjas, kaip individualios įmonės savininkas (nuo 2009 m. sausio 1 d. – savarankiškai dirbantis asmuo), buvo apsidraudęs (apdraustas) valstybiniu socialiniu pensijų draudimu papildomai pensijos daliai gauti, todėl nurodyti laikotarpiai prilyginti draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Vadovaujantis VSDFV Palangos miesto skyriaus 2005 m. gegužės 19 d. pažyma Nr. R3-(5)-320 (b. l. 62), laikotarpiu nuo 1991 m. kovo 22 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. įmokos už įmonės savininką V. B. mokėtos nebuvo. Atsižvelgiant į visą tai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įskaitė visus laikotarpius, kuriais jis, kaip įmonės savininkas mokėjo įmokas pagrindei ar papildomai pensijos daliai gauti, tą padarė laikydamasi Pensijų įstatymo 8 straipsnio 3 ir 5 dalių, 12 straipsnio nuostatų.

Pensijų įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma pensijos dalis apskaičiuojama asmenims, turintiems teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją ir turintiems valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Apskaičiuojant papildomą pensijos dalį, įtakos turi: stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu iki 1994 m. sausio 1 d.; draudžiamųjų pajamų koeficientas iki 1994 m. sausio 1 d.; stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu po 1994 m. sausio 1 d.; draudžiamųjų pajamų koeficientas po 1994 m. sausio 1 d.; Vyriausybės patvirtintos einamųjų metų draudžiamosios pajamos, galiojančios tą mėnesį, už kurį mokama pensija. Vadovaujantis minėto straipsnio nuostatomis, asmens stažas, įgytas dirbant savarankiškai, apskaičiuojant papildomą pensijos dalį į stažą neįskaitomas.

Vadovaujantis Nuostatų 21 punktu, stažas po 1994 m. sausio 1 d. įrodomas Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre (toliau – Registras) esančiais duomenimis. Vadovaujantis byloje esančiais Registro duomenimis, pareiškėjas kaip įmonės savininkas mokėjo privalomas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokas papildomai pensijos daliai gauti laikotarpiais nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (b. l. 63–65)

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir paminėtą teisinį reglamentavimą nėra pagrindo daryti išvadą, kad VSDFV Užsienio išmokų tarnyba netinkamai apskaičiavo pareiškėjo stažą senatvės pensijai gauti.

Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgusi į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką teisėjų kolegija patikrinusi bylą vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio nuostatomis, sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytu faktinių aplinkybių vertinimu, ir pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, sprendime išdėstytų motyvų papildomai nekartoja. Skundžiamas sprendimas priimtas nustačius visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teisingai taikant šį ginčą reglamentuojančias teisės normas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo sprendimą keisti ar naikinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė