2016-11-30 Nr. CB-11032-2-68-3-43160-2013-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. e3K-3-535-378/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-43160-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.8.4; 3.3.3.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui „Ergo Insurance SE“, veikiančiam per „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialą, dėl dalies išmokėtų sumų grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinos teisės ir atsakovo pareigos grąžinti ieškovui dalį sumos, kurią ieškovas kaip draudimo išmoką išmokėjo dėl eismo įvykio Vokietijoje nukentėjusiam asmeniui.

2. Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 4 746,62 Eur (16 389,13 Lt), bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Nurodė, kad 2010 m. vasario 23 d. Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu vilkikas IVECO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukabintas su priekaba, valst. Nr. SR 871, apgadino trečiojo asmens turtą. Vilkiko valdytojų civilinė atsakomybė įvykio metu buvo apdrausta draudimo bendrovėje „Ergo Insurance SE“, o priekaba – AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale. Ieškovas pagal atsakovų Vokietijoje pateiktą informaciją išmokėjo 9493,24 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovo įsitikinimu, šiuo atveju taikytina Vokietijos teisė. Vokietijos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 27 d. sprendimu išaiškino, kad transporto priemonės ir priekabos sudaryto junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai, kurie yra atsakingi solidariai. Dėl to ieškovas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9 straipsnį įgijo teisę dalį išmokėtų sumų išsireikalauti iš atsakovo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas neįrodė vilkiko valdytojo kaltės dėl įvykio. Byloje pateiktų įrodymų visuma nesudarė pagrindo teigti, kad ieškovas išmokėjo draudimo išmoką visiškai neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu. Atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką teismas konstatavo, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai, taigi šiuo atveju ginčo teisiniams santykiams taikytina Lietuvos teisė (CK 1.37 straipsnio 6 dalis), todėl išvestiniam pagrindinės prievolės reikalavimui dėl ieškinio senaties termino taip pat taikytina Lietuvos teisė.

6. Teismas nustatė, kad šiuo atveju taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, byloje skaičiuotinas nuo 2011 m. gegužės 26 d., kai atsakovas pranešė apie atsisakymą išmokėti draudimo išmoką. Ieškovui į teismą kreipusis 2013 m. gruodžio 31 d., pripažinta, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas.

7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 27 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

8. Kolegija nurodė, kad tarp ieškovo, kaip nukentėjusio asmens teisių perėmėjo, ir atsakovo, kaip vilkiko valdytojo civilinės atsakomybės draudiko, susiklostė draudimo teisiniai santykiai, nes atsakovo pareiga išmokėti draudimo išmoką kilo iš jį ir vilkiko valdytoją siejusios draudimo sutarties. Dėl to kolegija sprendė, kad kai ieškovas pareiškė atsakovui reikalavimą atlyginti dalį sumokėtos draudimo išmokos, tarp jo (nukentėjusio asmens reikalavimo teisę perėmusio draudiko) ir atsakovo (vieno iš už žalą atsakingų asmenų civilinės atsakomybės draudiko) susiklostė draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimą reglamentuojančios teisės normos, be kitų, ir nustatančios ieškinio senaties terminus.

9. Byloje buvo taikyta CK 1.125 straipsnio 7 dalis, kurioje nurodyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, todėl kolegija konstatavo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 27 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Tiek ginčo draudimo sutarties sudarymo metu, tiek eismo įvykio metu galiojo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – reglamentas „Roma II“). Todėl šis reglamentas taikytinas sprendžiant ginčą tarp kasatoriaus ir atsakovo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2016 m. sausio 26 d. prejudiciniame sprendime nurodė, kad dėl klausimo, ar vilkiko draudikas, išmokėjęs išmoką nukentėjusiajam, prireikus turi subrogacinę teisę reikšti ieškinį priekabos draudikui, spręstina vadovaujantis reglamento „Roma II“ 19 straipsniu.

10.2. Atsižvelgiant į reglamento „Roma II“ 19 straipsnyje išdėstytą taisyklę, sprendžiant, ar ir kokia apimtimi draudikas, kuris išmokėjo draudimo išmoką (šiuo atveju kasatorius), turi teisę naudotis išmokos gavėjo (nukentėjusiojo eismo įvykyje Vokietijoje) teisėmis kito draudiko (šiuo atveju atsakovo) atžvilgiu, turi būti nustatoma pagal tos valstybės teisę, kuri nustato pareigą pirmajam draudikui išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam. Pareigą sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį nustato Lietuvos Respublikos teisė, todėl tiek vilkiko, tiek priekabos valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartims nagrinėjamoje byloje taikoma Lietuvos Respublikos teisė (reglamento „Roma I“ 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016). Taigi, sprendžiant, ar ir kokia apimtimi kasatorius turi teisę įgyvendinti iš išmokos gavėjo (nukentėjusiojo eismo įvykyje) perimtas teises į atsakovą, remiamasi Lietuvos Respublikos teise.

10.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 6 d. nutartyje Nr. 3K-3-187-701/2016 nurodė, kad vilkiko ir priekabos draudikų atsakomybė yra bendra, todėl Lietuvos draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam, turi įstatyme įtvirtintą atgręžtinio reikalavimo teisę į kitą Lietuvos draudiką dėl už šį sumokėtos draudimo išmokos dalies (50 proc.) atlyginimo (CK 6.114 straipsnio 3 punktas, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 dalis). Kasatoriaus įsitikinimu, kiti atgręžtinio reikalavimo teisės į kitą draudiką klausimai (pvz., senaties terminas ir pan.) nėra reglamentuojami draudimo sutarčiai – šiuo atveju Lietuvos Respublikos – taikytinose teisės normose, nes to nenurodo teisės aktai.

10.4. Pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Be to, prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 1.128 straipsnis). Dėl šios priežasties draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką už kitą atsakingą draudiką, perima tos dalies nukentėjusiojo teises reikalauti draudimo išmokos išmokėjimo iš kito atsakingo draudiko, laikantis Vokietijos teisės nustatytų taisyklių. Pagal Vokietijos civilinio kodekso 195 straipsnį įprastinis senaties terminas yra treji metai.

10.5. Jeigu teismas manytų, kad draudikų tarpusavio atgręžtiniams reikalavimams visa apimtimi taikytina Lietuvos teisė, o kasatorius subrogacijos būdu neperėmė nukentėjusiojo reikalavimo teisės, tai apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė tarp šalių susiklosčius draudimo teisinius santykius ir taikė CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą.

10.6. Kasatorius nuosekliai laikėsi pozicijos, kad vilkiko draudikas turi teisę reikalauti 50 proc. dydžio sumos iš priekabos draudiko, tačiau jeigu teismas nuspręstų, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, prašo šį terminą atnaujinti, nes jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Kasatorius galėjo sąžiningai klysti dėl teisinių santykių kvalifikavimo ir taikytino senaties termino.

11. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 27 d. nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad kai draudėjas ir atsakingas už žalą asmuo yra tas pats, subrogacija yra negalima CK 6.1015 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes tokiu atveju draudimo apsauga galioja interesui, kuris apdraustas pagal draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 76/2008).

11.2. Vilkiko ir priekabos valdytojų atsakomybė už nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarytą žalą yra bendra, nukentėjusysis gali kreiptis dėl jam padarytos žalos atlyginimo neviršydamas Vokietijos civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumų tiek į priekabos, tiek į vilkiko draudiką. Abiejų draudikų iš draudimo sutarties kylančių prievolių sumokėti draudimo išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui apimtys yra vienodos, o vilkiko ir priekabos draudikai yra solidarieji skolininkai nukentėjusio trečiojo asmens atžvilgiu.

11.3. Kasatorius įgijo teisę regreso, o ne subrogacijos, tvarka reikalauti iš atsakovo 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.

11.4. Kasatorius, klaidingai teigdamas, kad jis, išmokėjęs draudimo išmoką, remiantis CK 6.1015 straipsniu, pakeitė nukentėjusį trečiąjį asmenį ir tapo jau egzistuojančios prievolės šalimi, pripažįsta, kad tarp kasatoriaus ir atsakovo susiklostė draudimo teisiniai santykiai.

11.5. Sprendžiant dėl kasatoriaus teisės regreso tvarka reikalauti iš atsakovo išmokėtos draudimo išmokos dalies sąsajumo su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties dalyku pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje kaip draudimo teisiniai santykiai yra kvalifikuojami tarp draudiko ir socialinio draudimo įstaigos ar kito draudiko, nesančių draudimo sutarties šalimis, susiklostę teisiniai santykiai dėl draudimo išmokos sumokėjimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012; 2013 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2013). Kasatoriaus teisė regreso tvarka reikalauti iš atsakovo išmokėtos draudimo išmokos dalies yra susijusi su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties dalyku.

11.6. Nors kasatoriaus draudimo sutarties, sudarytos kasatoriaus ir priekabos draudėjo, pagrindu atsiradusi prievolė sumokėti draudimo išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui baigėsi, tačiau pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį atsakovo prievolė sumokėti draudimo išmoką, remiantis tarp atsakovo ir vilkiko draudėjo sudaryta draudimo sutartimi, nepasibaigė.

11.7. Tarp kasatoriaus ir atsakovo susiklostė Lietuvos Respublikos teisės reguliuojami draudimo teisiniai santykiai, kuriems yra taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis).

12. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2016 m. spalio 24 d. gautas kasatoriaus pareiškimas, kuriuo kasatorius, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 349 straipsniu, atsisako kasacinio skundo ir prašo teismo priimti jo kasacinio skundo atsisakymą bei nutraukti kasacinį procesą. 2016 m. spalio 27 d. pateiktame pareiškime akcentuota, kad kasacinio skundo atsisakymo padariniai kasatoriui yra žinomi (CPK 294 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasatoriaus teisės atsisakyti kasacinio skundo

13. Kiekvienas asmuo turi subjektinę teisę nuspręsti, ar jo teisės ir įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, ar reikalinga jų teisminė gynyba. Viena iš dispozityvumo principo, įtvirtinto CPK 13 straipsnyje, išraiškos formų yra CPK 349 straipsnyje įtvirtinta kasatoriaus teisė atsisakyti kasacinio skundo. Ši teisė rašytinio proceso metu gali būti įgyvendinama iki teismo posėdžio pradžios. Kasacinio skundo atsisakymas yra viena iš kasacinį procesą inicijavusio asmens procesinių teisių (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 340 straipsnio 5 dalis, 349 straipsnis). Šios teisės įgyvendinimas yra dispozityvumo principo (CPK 13 straipsnis) išraiška, nes kasacinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis byloje dalyvaujančio asmens (kasatoriaus) iniciatyva, kai šis įgyvendina procesinę teisę atsisakyti inicijuoto kasacinio proceso. Kasacinio skundo atsisakymas nėra besąlygiškas pagrindas teismui nutraukti bylą. Pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį teismas nepriima kasacinio skundo atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, pažeidžia kasatoriaus, kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 349 straipsnio 3 dalis).

14. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus pareiškimas dėl kasacinio skundo atsisakymo paduotas įstatyme nustatyta tvarka (CPK 349 straipsnio 1 dalis), iš pareiškimo turinio matyti, kad kasatorius savo atsisakymą grindžia CPK 349 straipsniu, jam taip pat suprantami kasacinio skundo atsisakymo padariniai (CPK 294 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad šioje byloje pateiktas kasacinio skundo atsisakymas prieštarauja įstatymams ar viešajam interesui, pažeidžia kasatoriaus arba kitų asmenų teises ar teisėtus interesus (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 349 straipsnio 3 dalis).

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes bei atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo atsisakymas priimamas ir kasacinis procesas nutraukiamas (CPK 349 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

16. CPK 87 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu ieškinys atsiimamas pradėjus bylą nagrinėti iš esmės arba ieškovas atsisako pareikšto ieškinio, arba šalys sudaro taikos sutartį, šalims grąžinama 75 procentai pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio sumos. Jeigu byla šios dalies nurodytais būdais užbaigiama ją nagrinėjant kasacine tvarka, grąžinama 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą, kai byla užbaigiama iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką pagrindas grąžinti sumokėtą žyminį mokestį vadovaujantis šiomis sąlygomis konstatuotinas ne tik tuo atveju, kai sudaroma taikos sutartis arba ieškovas atsiima ieškinį, bet ir kasatoriui atsisakant paduoto kasacinio skundo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2012; 2012 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2012; kt.). Kadangi teikdamas skundą kasatorius sumokėjo 107 Eur žyminio mokesčio, tai, kasatoriui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios atsisakius pareikšto kasacinio skundo, jam grąžinamas visas žyminis mokestis, sumokėtas paduodant skundą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2014).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 349 straipsnio 2 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Priimti ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, kasacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 27 d. nutarties peržiūrėjimo atsisakymą ir kasacinį procesą nutraukti.

Grąžinti ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikiančiam per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą (j. a. k. 300633222), 107 (vieną šimtą septynis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2016 m. rugsėjo 27 d. banke „Nordea“, mokėjimo Nr. (duomenys neskelbtini).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius

Donatas Šernas