2017-02-23 Nr. AB-4281-3-61-3-05882-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1109-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05882-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. C. ir R. R.-C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. C. ir R. R.-C. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai L. C. ir R. R.-C. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė, atsakovas) 1 500 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą solidariai L. C., R. R.-C, sūnums D. B. C. ir A. C., dukrai E. C..

Pareiškėjai nurodė, kad jie su nepilnamečiais vaikais gyvena bute, kuris, kaip socialinis būstas, jiems buvo suteiktas Savivaldybės. Įsikėlus į butą gyvenimo sąlygos buvo sunkios: nebuvo lango, durų, elektros instaliacijos, grindys buvo supuvę, o stogas – kiauras, tačiau pareiškėjų pastangomis ir lėšomis butas tapo tinkamas gyventi. 2002 ir 2009 metais atsakovo iniciatyva buvo pradėti teisminiai procesai, siekiant pareiškėjus su nepilnamečiais vaikais iškeldinti iš buto, tačiau teisminiai procesai buvo užbaigti atsisakius nuo ieškinio (2002 metais) ir sudarius taikos sutartį (2012 metais). Šiuo metu galioja neterminuota socialinio būsto nuomos sutartis, tačiau, pareiškėjų teigimu, atsakovas nesirūpina išnuomotu butu, nesprendžia juridinių klausimų, provokuoja konfliktus ir siekia, kad pareiškėjai patys išsikeltų iš nuomojamo buto.

Dėl Savivaldybės neveikimo sprendžiant konfliktą su kito buto, esančio tame pačiame name, savininku V. V. pareiškėjai paaiškino, kad 2014 m. kovo 9 d. nuo 8 valandos ryto buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyventojas V. V. pareiškėjų neįspėjęs neteisėtai pastatė tvorą, sugadino pareiškėjų nuosavybę ir užkirto įėjimą į pareiškėjų butą, tuo sutrikdydamas pareiškėjų šeimos gyvenimą. Apie šiuos savavališkus statybos darbus buvo informuota policija ir atsakovas, kuris nesiėmė jokių veiksmų apginti savo turtą ir žmogaus teises nuo neteisėtų kitų savininkų veiksmų. Dėl to atsakovas neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarė pareiškėjams neturtinę žalą: buvo sutrikdytas šeimos mikroklimatas, šeima patyrė psichologinį stresą, dvasinius sukrėtimus, išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją ir buvo viešai pažeminta.

Padarytą žalą pareiškėjai taip pat grindė tuo, kad atsakovas, kaip ginčijamo butas savininkas, nesiėmė veiksmų spręsti butui priskirto žemės sklypo ribų nustatymo klausimo ir nepagrįstai siūlė tai daryti teismine tvarka. Pareiškėjų teigimu, toks pasiūlymas yra nepagrįstas, nes pareiškėjai nėra šalis ir negali inicijuoti teisminio proceso, todėl tik atsakovas turėtų kreiptis į teismą ginant pareiškėjų teises. Pareiškėjas L. C. (toliau – ir pareiškėjas) su Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2014 m. gegužės 12 d. pasirašė valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 49SŽN-197-(14.49.57), pagal kurią buvo išnuomotas 163 kv. m žemės sklypas, tačiau atsakovas neinicijuoja tarp bendrasavininkių (atsakovo ir kitų bendrasavininkių) 2004 m. gruodžio 10 d. sudaryto susitarimo dėl naudojimosi žemės sklypu pakeitimo.

Pareiškėjai atkreipė dėmesį į Savivaldybės psichologinį spaudimą, kuriuo siekiama pareiškėjų šeimai sudaryti nepalankias gyvenimo sąlygas ir priversti juos išsikelti iš buto. Atsakovo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A11-12347/14(1.1.56-SM3) pareiškėjas buvo nubaustas už tai, kad be žemės savininko sutikimo laikė statybines ir kitas medžiagas, teršiančias aplinką ar kitaip trukdančias aplinkiniams. Pareiškėjų teigimu, šią bylą nagrinėję pareigūnai neįvertino svarbių aplinkybių, pavyzdžiui, ar pažeidimą padarė būtent pareiškėjas. Kitoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A11-16701/14(1.1.56-SM3) nurodyta, kad L. C. eismo zonoje naudojo technines eismo reguliavimo priemones-dėžes, neturėdamas leidimo. Pareiškėjų teigimu, atsakovas turi administracinę viršenybę prieš pareiškėjus ir naudoja psichologinį spaudimą, tyčia siekdamas surašinėti bet kokius protokolus. Pareiškėjai nurodė, kad pareiškėjų kieme yra tik meno kūriniai ir ūkio reikmenys, o ne šiukšlės, taip pat pareiškėjai puoselėja aplinką sodindami medžius, augalus ir pan.

Pareiškėjai padarytą žalą grindė taip pat ir tuo, kad dėl atsakovo netinkamų veiksmų nustatant žemės sklypo ribas bei ginant savininko interesus (kaimynas užvertė kelią-pravažiavimą į pareiškėjų kiemą) pareiškėjai negalėjo remontuoti automobilio, o to pasekmė – transporto priemonės išregistravimas. Be to, vien tik dėl atsakovo neveikimo pareiškėjas buvo nubaustas bauda dėl to, kad bendrojo naudojimo vietoje laikė du automobilius, nors atsakovas nedėjo pastangų, jog būtų sureguliuotas bendrojo naudojimo vietos klausimas, o automobiliai buvo laikomi toje vietoje dėl to, kad kaimynas buvo užtvėręs įvažiavimą į kiemą.

Pareiškėjui atsakovas taip pat buvo surašęs protokolus ir už tai, kad šuo neturėjo vakcinacijos (skiepų) dokumentų, bei už tai, kad pareiškėjas laikė šunį pririštą. Pareiškėjų teigimu, atsakovas tokiais veiksmais siekia pareiškėjus pažeminti, įklampinti į skolas ir priversti šeimą išsikraustyti iš buto.

Pareiškėjai laikėsi pozicijos, kad atsakovas sąmoningai vilkina problemų sprendimus, susijusius su buto naudojimu, siekia pareiškėjų išsikeldinimo iš buto savo iniciatyva. Pareiškėjai pažymėjo, kad jie neturi pagrindo tikėti, jog klausimai bus išspręsti, todėl patiria didžiulį stresą ir moralinę žalą. Pareiškėjai nurodė, kad dėl atsakovo neveikimo pareiškėjų šeima ir jų nepilnametis sūnus patyrė nepamatuojamą žalą, sugriuvo dvi pareiškėjo santuokos. Pareiškėjų šeima dėl netikrumo dėl gyvenamosios vietos, dėl konflikto su kaimynu nuolat patiria stresą. Pareiškėjai akcentavo, kad žala atsirado dėl atsakovo biurokratijos ir piktnaudžiavimo. Atsakovas savo neveikimu trikdo pareiškėjų šeimos ramybę.

Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų (nesiimant veiksmų dėl kaimyno pastatytos tvoros) atsakovas nurodė, kad 2014 m. kovo 10 d. Savivaldybėje buvo gautas pareiškėjo skundas dėl neteisėtai pastatytos tvoros bei kitų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgusi į skunde keliamus klausimus, Savivaldybė pareiškėjo skundą persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos Valstybinės priežiūros skyriui (toliau – ir Inspekcijos skyrius), kuris savavališkos statybos fakto nenustatė. Savivaldybė, persiųsdama pareiškėjo skundą nagrinėti pagal kompetenciją kitai institucijai, jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

Dėl pareiškėjų turto sugadinimo V. V. pastačius tvorą atsakovas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2879-541/2015 buvo išnagrinėtas L. C. ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią buvo prašoma priteisti iš V. V., atlyginimo ir teismo sprendimu L. C. ieškinys buvo atmestas. Atsakovo teigimu, pareiškėjai tais pačiais įrodymais įrodinėja žalą ir šioje byloje, t. y. pareiškėjas neteisėtus atsakovo veiksmus sieja su V. V. veiksmais, kurie nepripažinti neteisėtais.

Dėl žemės sklypo ribų nustatymo atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į Savivaldybę dėl negalėjimo patekti į ginčijamą butą su skundais kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 8 d. ir 2014 m. rugsėjo 22 d., šiais skundais taip pat prašydamas inicijuoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, naudojimosi tvarkos pakeitimą. Į nurodytus skundus pareiškėjui buvo atsakyta Savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus 2014 m. spalio 22 d. raštu Nr. A63-1128/14(58471)(3.2.1-EM4), Savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. A51-103653/14(2.14.2.12-MP8), Savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. A51-104092/14(2.14.2.12-MP8), kuriuose pareiškėjui buvo išaiškinta, kad ginčo žemės sklypas priklauso dviem fiziniams asmenims ir NŽT. Savivaldybė šiuo atveju negali atstovauti pareiškėjui dėl naudojimosi tvarkos nustatymo pagal naujai sudarytą planą, nes ji nėra valstybinės žemės savininkė, susitarime tarp bendraturčių galėtų atstovauti tik NŽT, o Savivaldybė galėtų pareikšti tik pastabas ar pasiūlymus.

Pareiškėjų argumentus, susijusius su psichologinio smurto naudojimu, atsakovas vertino kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Atsakovo teigimu, pareiškėjai nenurodė, kokių teisės aktais priskirtų funkcijų ir pareigų nevykdė ar kokius neteisėtus veiksmus atliko atsakovas, lėmusius neturtinės žalos atsiradimą. Nors pareiškėjai teigia, kad Savivaldybė nepagrįstai ir neteisėtai baudžia pareiškėją, tačiau tik vienu atveju atsakovo pareigūnų skirta bauda buvo teismine tvarka panaikinta. Be to, atsakovu byloje yra Savivaldybė, o pareiškėjai įrodinėja kito juridinio asmens (Savivaldybės administracijos) tariamus neteisėtus veiksmus / neveikimą. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti jų išsakytas aplinkybes dėl neturtinės žalos padarymo fakto. Dėl pareiškėjų prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Be to, pareiškėjų reikalavimas priteisti žalą D. B. C., A. C. ir E. C. nėra galimas, nes jie nedalyvauja byloje, t. y. pareiškėjais yra tik L. C. ir R. R.-C.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjų L. C. ir R. R.-C. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti iš atsakovo neturtinę žalą, kurią pareiškėjai kildina iš galbūt neteisėtų Savivaldybės veiksmų, pasireiškusių nesirūpinimu pareiškėjams išnuomotu socialiniu butu, nesprendžiant konflikto su buto kaimynu V. V., nesprendžiant klausimų dėl žemės ribų nustatymo, darant psichologinį spaudimą baudimu už laikomas šiukšles, už tariamą šuns nepriežiūrą, sudarant prielaidas išregistruoti pareiškėjams priklausantį automobilį.

Dėl pareiškėjų nurodyto Savivaldybės neveikimo tvoros įrengimo atveju teismas nustatė, kad Savivaldybėje 2014 m. kovo 10 d. buvo gautas pareiškėjo skundas „Dėl neteisėtai pastatytos tvoros bei kitų neteisėtų veiksmų, adresu (duomenys neskelbtini)“, kuris Savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 7 d. raštu Nr. A51-28161/14(3.3.10.2-EM4) pagal kompetenciją buvo persiųstas nagrinėti Inspekcijos skyriui, nes Savivaldybė nustatė, jog keliami klausimai (neteisėta statyba) nepatenka į Savivaldybės nagrinėjamų klausimų apimtį. Inspekcijos skyrius, atlikęs patikrinimą, apie jo rezultatus (tyrimo metu V. V. veiksmuose įrengiant tvorą neteisėtumo nebuvo nustatyta) pareiškėją informavo 2014 m. gegužės 5 d. raštu Nr. (23.2)-2D-6917. Teismo vertinimu, Savivaldybė perduodama Inspekcijos skyriui nagrinėti pareiškėjo 2014 m. kovo 10 d. skundą, veikė pagal savo kompetenciją ir teisės aktų nuostatų nepažeidė. Šiuo aspektu Savivaldybės veiksmuose nenustačius neteisėtumo, pareiškėjai neturi teisės į žalos atlyginimą, nes nenustatyta viena iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – Savivaldybės neteisėti veiksmai.

Žemės sklypo naudojimosi tvarkos klausimo (ne)sprendimo aspektu teismas nustatė, kad 2004 m. gruodžio 9 d. susitarimo naudotis žemės sklypu šalys yra G. ir E. G., V. K. ir Vilniaus apskrities viršininko administracija, kurios sutarė naudojimosi ginčo sklypu tvarką. Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. A51-104092/14(2.14.2.12-MP8) buvo informuotas, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), valdo trys savininkai – V. K., V. V. ir Lietuvos Respublika, kuriai atstovauja valstybinės žemės patikėtinis NŽT. Kadangi atsakovas šiuo atveju nėra valstybinės žemės (ginčo sklypo) savininkas ar patikėtinis, jis neturėjo nei teisės, nei pareigos kreiptis į teismą dėl nustatytos ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarkos pakeitimo. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad Savivaldybė nepagrįstai neinicijuoja 2004 m. gruodžio 10 d. susitarimo panaikinimo teismine tvarka, t. y. nesprendžia ginčo žemės ribų nustatymo klausimų. Dėl to teismas sprendė, kad pareiškėjai šiuo aspektu taip pat neturi teisės į žalos atlyginimą.

Nustatęs, kad Savivaldybė nėra ginčo žemės sklypo savininkė, patikėtinė ar valdytoja ir neturėjo pareigos spręsti klausimų, susijusių su ginčo žemės sklypų ribų nustatymu, teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjų argumentų, jog dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjas negalėjo remontuoti savo automobilio, kuris buvo išregistruotas. Teismas taip pat atmetė pareiškėjų argumentus, kad pareiškėjas buvo nubaustas administracine tvarka dėl Savivaldybės nepakankamų pastangų siekiant sureguliuoti bendrojo naudojimo vietos klausimus (automobilio užstatymas, negalėjimas naudotis savo kiemu).

Atsakydamas į pareiškėjų argumentus, kad Savivaldybė, surašinėdama protokolus už neva laikomas šiukšles ir dėžes, naudoja psichologinį spaudimą, teismas, nustatęs jog Savivaldybės administracijos 2014 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. A11-16701/14(1.1.56-SM3) buvo konstatuotas L. C. padarytas pažeidimas, pažymėjo, kad argumentus dėl galbūt netinkamo subjekto nustatymo pareiškėjas galėjo reikšti teismine tvarka ginčydamas priimto nutarimo teisėtumą, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl šio nutarimo teisėtumo patikrinimo įstatymų nustatyta tvarka būtų kreipęsis į apylinkės teismą. Teismo vertinimu, vien pareiškėjų abstraktus teiginys, kad Savivaldybė neištyrė, ar pažeidimą padarė būtent L. C., nepatvirtina Savivaldybės veiksmų neteisėtumo, pasireiškusio psichologiniu spaudimu surašinėjant protokolus. Pareiškėjų nurodytos, tačiau įrodymais nepagrįstos abstraktaus pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo nubaudimu už šuns nepriežiūrą, teismo vertinimu, taip pat neįrodo, kad nutarimo priėmimu buvo siekiama sąmoningai pažeminti ar nubausti pareiškėjus.

Nors pareiškėjai skunde nurodė, jog jiems neteisėtais Savivaldybės veiksmais, kurie pasireiškė neveikimu, buvo padaryta neturtinė žala, kuri vėliau lėmė ir kitų neigiamų teisinių pasekmių atsiradimą, tačiau teismas Savivaldybės neteisėtų veiksmų nenustatė ir todėl konstatavo, kad žala, kurią pareiškėjai skundo argumentais įrodinėja patyrę, nagrinėjamu atveju nelaikytina įrodyta. Teismas sprendė, kad nenustačius Savivaldybės neteisėtų veiksmų fakto, prievolė atlyginti patirtą neturtinę žalą Savivaldybei negali kilti, nes tam būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas.

III. Pareiškėjai L. C. ir R. R.-C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Pareiškėjai pakartoja skunde išdėstytus argumentus ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų faktinių aplinkybių bei priėmė neteisingą sprendimą. Dėl atsakovo neveikimo prižiūrint socialinį būstą, Savivaldybės suteiktą L. C., pareiškėjai paaiškina, kad Savivaldybė pagal CK nuostatas privalėjo atlikti buto kapitalinį remontą, tačiau Savivaldybė visiškai nesirūpino butu, į jį neinvestavo. Atsakovas, nenurodydamas objektyvių bei pagrįstų aplinkybių, 2002 ir 2009 metais siekė iškelti L. C. su mažamečiu vaiku iš buto, t. y. elgėsi neteisėtai ir nesivadovavo protingumo bei teisingumo kriterijais, tokio veiksmo būtinumas demokratinėje visuomenėje nepriimtinas. Atsakovo jau du kartus teikti ieškiniai įrodo, kad jis sąmoningai įvelia pareiškėją į teismus, tuo padarydamas jam neturtinę žalą.

Pareiškėjų teigimu, L. C. daugiau kaip dvidešimt metų bando kartu su atsakovo atstovais išspręsti klausimą dėl buto naudojimo neterminuotai, ne vieną kartą buvo pareiškęs norą jį privatizuoti. Po 2005 metų tyčinio gaisro pareiškėjas nesulaukė jokios paramos iš Savivaldybės, todėl savo lėšomis atliko reikalingus darbus. Dėl tokių nepastovių gyvenimo sąlygų bei socialinio saugumo trūkumo L. C. paliko sutuoktinė A. C. su sūnumi A. Vėliau L. C. susilaukė dukters E., tačiau dėl nurodytų priežasčių ir toliau šeiminis gyvenimas nesusiklostė, todėl tenka mokėti išlaikymą ir nepilnametei dukrai. Nors L. C. keltus klausimus nagrinėjo ne viena institucija, tačiau galutinį sprendimą dėl jo šeimos gyvenimo sąlygų priima atsakovas. Pareiškėjų teigimu, L. C. prašymai ir kreipimaisi įrodo žmogaus teisių pažeidimą ir visišką valdininkų apatiją. Be to, ginčijamame bute veikė ir dailės mokykla, kuri formuoja vaikams reikalingus meno įgūdžius, tačiau ją dėl beprasmio bylinėjimosi teko uždaryti.

Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad apeliaciniame skunde yra pateikiami iš esmės tapatūs argumentai kaip ir pradiniame skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde pareiškėjai tik abstrakčiai ir nekonkrečiai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų faktinių aplinkybių ir priėmė neteisingą sprendimą. Dėl atsakovo neveikimo prižiūrint ir privatizuojant ginčijamą socialinį būstą atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai nepateikia jokių jų teiginį, jog butas iki pareiškėjų atlikto remonto nebuvo tinkamas gyventi, patvirtinančių dokumentų. Be to, nėra aišku, apie kokią įsikėlimo į būstą datą kalba pareiškėjai, nes L. C. į Savivaldybei priklausantį ginčijamą būstą 1991 metais įsikėlė savavališkai, būstą remontavo savo nuožiūra ir iki pat 2002 metų su pareiškėju nebuvo sudaryta jokia būsto nuomos sutartis, tačiau šios aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjama byla. Pareiškėjai nekonkretizuoja, kuo jų teiginys, kad Savivaldybė privalėjo atlikti būsto ir su juo susijusių inžinerinių sistemų kapitalinio remonto darbus, yra susijęs su nagrinėjama byla.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjų jokiais įrodymais negrindžiamos aplinkybės, jog atsakovas siekė du kartus (2002 ir 2009 metais) iškelti pareiškėją iš socialinio būsto ir trukdo jam privatizuoti socialinį būstą, nėra niekaip susijusios su nagrinėjamos bylos dalyku, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo tirti šių aplinkybių. Manydami, kad yra pažeidžiamos jų teisės į būsto privatizavimą, pareiškėjai galėjo skųsti tam tikrus Savivaldybės sprendimus, jeigu tokie buvo, tačiau tokių duomenų pareiškėjai nepateikia ir tik abstrakčiai nurodo, kad ne vieną kartą buvo pareiškę norą privatizuoti būstą. 2002 ir 2009 metais teisminiai ginčai su pareiškėjais vyko dėl jiems patiems žinomų, tačiau apeliaciniame skunde nutylimų priežasčių: vienu atveju teisminis procesas buvo pradėtas dėl to, kad pareiškėjai be jokio teisinio pagrindo gyveno būste, o kitu atveju procesas inicijuotas dėl to, kad būstas tuo metu turėjo avaringumo požymių. Pareiškėjams buvo siūlyti alternatyvūs būstai, tačiau pareiškėjai juose apsigyventi kategoriškai nesutiko. Nėra aišku, kaip šios bylos galėjo sukelti pareiškėjams neturtinę žalą, ryšys tarp minėtų procesų ir tariamai patirtos neturtinės žalos taip pat nėra nurodomas ir apeliaciniame skunde.

Atsakovo teigimu, pareiškėjai galbūt piktnaudžiauja savo teisėmis, nes L. C., prisistatantis garsiu ir pripažintu dailininku (pagal viešai prieinamus duomenis jo paveikslai yra įkainoti tūkstančiais eurų), plačiai naudojasi valstybės (Savivaldybės) teikiamomis socialinėmis garantijomis: gyvena socialiniame būste, galbūt gauna bedarbio pašalpą, o bylose prieš Savivaldybę yra atstovaujamas valstybės skiriamo advokato. Savo socialinę gerovę pareiškėjai kuria patys, o valstybė (Savivaldybė) gali suteikti tik būtiniausią ir reikalingiausią pagalbą, todėl pareiškėjų siekis dėl visų gyvenime iškylančių problemų kaltę versti atsakovui yra sunkiai suvokiamas ir negali būti laikomas teisėtu ir protingu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjų L. C. ir R. R.-C. skundas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1 500 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą solidariai L. C., R. R.-C., D. B. C., A. C., E. C..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatė, kad administracinė byla iškelta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartimi, į šios bylos nagrinėjimą buvo įtraukti pareiškėjai L. C. ir R. R.-C. bei atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, nors buvo nagrinėjami reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo B. D. C., A. C. ir E. C. ir šie reikalavimai buvo atmesti.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas visais atvejais turi būti įgyvendinama, laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012). Asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos bei jam padaryta žala, turi teisę paduoti skundą (prašymą), atitinkantį ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą (1 punktas), pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo (3 punktas). ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Iš byloje pateikto A. C. gimimo liudijimo matyti, kad jis yra gimęs 1995 m. rugsėjo 12 d., o tai reiškia, kad priimant nagrinėti pareiškėjų skundą šis asmuo buvo pilnametis. CK 2.5 straipsnyje įtvirtinta, kad fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y. jam sueina 18 metų. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad E. C. yra gimusi 2001 metais (žr. apeliacinio skundo 1.3 punktą) ir pareiškėjas moka jai išlaikymą, t. y. skundo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo metu E. C. buvo daugiau nei 14 metų. Taigi E. C. yra ribotai veiksnus asmuo (CK 2.8 str.). Be to, pagal bylos duomenis A. C. ir E. C. motina yra ne pareiškėja R. R.-C., o A. C.. B. D. (tokia tvarka vardai nurodyti byloje pateiktame gimimo liudijime) C. yra gimęs 2006 m. vasario 3 d.

Byloje nustatyta, kad A. C., turintis visišką procesinį veiksnumą, ir E. C., būdama ribotai veiksni, nebuvo įtraukti proceso šalimis į bylą (ABTĮ 48 str.). ABTĮ 49 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu proceso šalis yra nepilnametis ar neįgalus asmuo, jų interesams turi teisę atstovauti jų atstovai pagal įstatymą (tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai). Procesinių teisių atsiradimas pilnamečiam vaikui taip pat yra procesinių teisių praradimas jų atstovams tėvams. Taigi nagrinėjamu atveju pilnametis A. C. pats turėjo reikšti reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo. Byloje nėra pateikti įrodymai, kad A. C. būtų įgaliojęs pareiškėjus jo vardu paduoti skundą ir reikšti reikalavimus dėl jo patirtos neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 50 str.) ar pareiškėjai turi teisę ginti viešąjį interesą (ABTĮ 56 str. 1 d.)

Ribotai veiksniems asmenims (nuo 14 metų iki 18 metų asmenims) atstovauja atstovai pagal įstatymą (tėvai), tačiau ribotai veiksnūs asmenys, reikalaudami neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, byloje turi būti pareiškėjais, o esant jų vardu pareikštiems reikalavimams, turi būti įtraukti dalyvauti byloje. Pažymėtina, kad tokia nuostata yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 38 straipsnio 2 dalyje. Atkreiptinas dėmesys, kad E. C. vardu tėvas reikalauja dukrai priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, kuris iš jos tėvų uzufrukto teise valdo jos turtą (CK 3.190 str. 1 d.). Akcentuotina, kad CK 3.161 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas vaikų turto neliečiamumo principas ir tėvų turto atribojimas nuo vaikų turto (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2265/2012).

Pažymėtina, kad nepilnamečiai asmenys iki 14 metų, kai yra prašoma jiems priteisti jų patirtą neturtinę žalą, byloje taip pat turi būti nurodomi pareiškėjais, nors jų interesams atstovauja tėvai. Taigi šiuo atveju B. D. C. skunde turėjo būti nurodytas pareiškėju, kurio interesams atstovauja jo tėvai L. C. ir R. R.-C.

Nagrinėjamos bylos kontekste, akcentuotina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį teismo, apeliacine tvarka nagrinėjančio bylą, nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) sprendimas panaikinamas dėl šio įstatymo 142 straipsnyje nurodytų pagrindų; 2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje, ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d.). Pabrėžtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso. ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra įtvirtintas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų.

Apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, įvertinęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė. Pažymėtina, kad jei teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažinta absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą. Šio pagrindo egzistavimą teismas gali nustatyti ex officio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar šiuo aspektu grindžiamas apeliacinis skundas, nes tai yra susiję su esminiais administracinės teisenos principais ir reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2284/2014).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išsprendęs bylą, iš esmės nusprendė ir dėl A. C., turinčio visišką procesinį veiksnumą, ir E. C., kuri yra ribotai veiksni, neįtrauktų į bylos nagrinėjimą, teisių, t. y. nusprendė, kad šie asmenys nėra patyrę neturtinės žalos dėl neteisėtų atsakovo Savivaldybės veiksmų (neveikimo). Pirmosios instancijos teismo išvados turi tiesioginės įtakos šių asmenų teisinei padėčiai. Pažymėtina, kad apeliaciniu skundu taip pat yra prašoma tenkinti pareiškėjų skundą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą ne tik pareiškėjams, bet į bylą neįtrauktiems asmenims, t. y. A. C. ir E. C..

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintinas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte, byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nes apeliacinės instancijos teismas neturi teisės įtraukti naujų administracinės bylos proceso šalių.

Teisėjų kolegija, perduodama bylą nagrinėti iš naujo ir atsižvelgdama į pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, atsakovo teikiamus atsikirtimus, pirmosios instancijos teismo nagrinėtas aplinkybes, atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje turi būti aiškinamasi ir nustatoma, dėl kokių konkrečių Savivaldybės veiksmų (neveikimo) yra reiškiamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nes šių aplinkybių nustatymas yra reikšmingas tam, kad būtų nustatytas bylos teismingumas ir ginčui išspręsti teisiškai reikšmingos aplinkybės.

Žalos atlyginimas yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų (CK 1.138 str. 6 p.). Tai – civilinės teisės institutas, ir – pagal bendrąją taisyklę – ginčai dėl žalos atlyginimo yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 str. 1 d., 22 str. 1 d.). Išimtis iš šios bendrosios taisyklės yra tuomet, kai žala yra padaroma viešojo administravimo subjektų veikimu (neveikimu) viešojo administravimo srityje, t. y. kuomet ginčo teisiniams santykiams taikytinos CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos nuostatos. Tuomet ginčas yra teismingas administraciniam teismui (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.).

Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo, vadovaudamasis CK 6.271 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis. Tačiau iš pareiškėjų skundo matyti, kad skundas grindžiamas ir aplinkybėmis, susijusiomis su Savivaldybės veiksmais (neveikimu), įgyvendinant socialinio būsto savininko ir nuomotojo teises bei pareigas. Byloje pateikti įrodymai, kad tarp pareiškėjo L. C. ir atsakovo yra susiklostę socialinio būsto nuomos santykiai (2013 m. sausio 7 d. sudaryta socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis). Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su atsakovo teisėmis ir pareigomis, nustatytomis minėtoje nuomos sutartyje, teisės aktuose, reglamentuojančiuose socialinio būsto nuomą.

Tiek valstybė, tiek savivaldybės, kaip viešieji asmenys, per tam tikras institucijas vykdo dvejopas funkcijas. Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, tiek valstybė, tiek savivaldybės vykdo ir ūkinę komercinę veiklą, taigi dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai. Viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose nėra viešasis administravimas, t. y. administravimo institucija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas. Savivaldybė, nuomodama socialinį būstą, veikia ne kaip viešojo administravimo, bet kaip civilinių teisinių santykių subjektas. Nuomos santykius reguliuoja privatinės, bet ne viešosios teisės normos. Ginčai, kylantys iš civilinių teisinių santykių ir reikalavimai dėl neturtinės žalos, siejamos su savivaldybės veiksmais (neveikimu) socialinio būsto nuomos santykiuose, atlyginimo, nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje K. P. prieš Panevėžio savivaldybės administraciją).

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių darytina išvada, jog tam, kad byloje būtų visapusiškai ir išsamiai išnagrinėtos aplinkybės, kuriomis pareiškėjai grindžia skundo reikalavimus, o atsakovas grindžia atsikirtimus, būtų nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės bylai išspręsti, būtina išsiaiškinti ir nustatyti keliamo ginčo pobūdį ir jo ribas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų L. C. ir R. R.-C. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė