2018-01-08 Nr. AB-621-3-61-3-03819-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-988-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03819-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.2; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2015 m. birželio 5 d. skundu, (I t., b. l. 1–2), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), 200 Eur neturtinės žalos.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. birželio 3 d. buvo konvojuotas iš Alytaus pataisos namų į Kauną kankinamomis, orumą pažeidžiančiomis sąlygomis. Pareiškėjas nurodė, kad dėl autoįvykio buvo ilgą laiką laikytas stovinčiame konvojavimo automobilyje. Pareigūnai atsisakė įjungti kondicionierių, todėl pareiškėjui ir kitiems kartu konvojuotiems asmenims teko kęsti didelį karštį. Atvykus į Kauną, pareiškėjas buvo nuvestas į Kauno tardymo izoliatoriaus rūsį, kuriame buvo šalta. Pareiškėjas nurodo, kad dėl temperatūrų didelio skirtumo peršalo, pareiškėjo gydymui buvo skirti antibiotikai. Be to, pareiškėjas paaiškino, kad turi sveikatos problemų, susijusių su nugara, todėl tokie peršalimai jam labai kenkia.

3. VST, atstovaudama Lietuvos valstybei, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 62–64).

4. VST paaiškino, kad autoįvykis įvyko Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kieme 2015 m. birželio 3 d. 10.45 val., todėl konvojuojamiems asmenims teko ilgiau nei valandą praleisti konvojavimo automobilyje. Pasak VST, nėra duomenų, kad dėl to pareiškėjui sutriko sveikata.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad VST 2015 m. birželio 3 d. pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas konvojavimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą (II t., b. l. 97–103).

6. Teismas nurodė, kad pagal Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246, (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2015 m. liepos 1 d.) (toliau – Konvojavimo taisyklės) 121 punktą, konvojuotojų elgesys su konvojuojamaisiais turi būti grindžiamas teisėtumo principu. Pagal Konvojavimo taisyklių 123 punktą, draudžiama konvojuojamuosius kankinti, žeminti jų orumą. Teismas taip pat nurodė, kad pagal Konvojavimo taisyklių 134 punktą, konvojuojamųjų prašymu konvojuojamieji vedami į tualetą, o pagal 146.4 punktą, automobilyje turi būti vėdinimo sistema, teikianti ne mažiau kaip 15 m3/val. lauko oro vienam asmeniui. Be to, įvykus ypatingai situacijai (eismo įvykiui), pagal Konvojavimo 211 punktą, konvojuojamieji prireikus laikinai saugomi tardymo izoliatoriaus ar policijos įstaigos areštinės patalpose.

7. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad VST nepateikė įrodymų, paneigiančių detalius pareiškėjo teiginius. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad VST pareigūnai 2015 m. birželio 3 d. konvojaus metu neveikė taip kaip turėjo veikti, t. y. neužtikrino, kad pareiškėjui tektų teisės aktuose nustatytas kiekis (15 m3/val.) lauko oro, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas daugiau nei valandą buvo laikomas areštinės kieme stovinčiame uždarytame automobilyje šiltuoju metų laiku (birželio mėnesį).

8. Teismas taip pat konstatavo, kad VST, susidarius ypatingai situacijai (įvykus eismo įvykiui), neorganizavo laikino pareiškėjo ir kitų konvojuojamų asmenų saugojimo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės patalpose. Teismas vertino, kad dėl nustatytų aplinkybių pareiškėjas patyrė nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus tokiomis sąlygomis esančius suvaržymus. Teismas sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

9. Atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę ir į tai, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatai kilusias rimtas pasekmes, teismas pripažino, kad šiuo atveju jo teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu yra laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Teismas sprendė, kad tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 10. Pareiškėjas M. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai (II t., b. l. 118–119).

11. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos jo prašyta forma (pinigais). Pareiškėjo vertinimu, VST sąmoningai ir piktybiškai pažeidė pareiškėjo orumą, pareiškėją kankino, nes ne tik ignoravo pareiškėjo prašymus nuvesti į tualetą, įjungti oro vėdinimo sistemą ar bent pradaryti stovinčio automobilio duris, bet ir juokėsi bei šaipėsi iš pareiškėjo prašymų. Pareiškėjas pažymi, kad po įvykio turėjo 10 parų kęsti nugaros skausmus ir gerti vaistus.

12. VST, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 126–128). VST nuomone, pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia savo hiperbolizuotą, subjektyvų 2015 m. birželio 3 d. konvojavimo vertinimą. VST nurodo, kad autoįvykio metu pareiškėjo konvojavimo automobilyje nebuvo, todėl autoįvykio metu jis negalėjo patirti sveikatos sutrikimų. VST pažymi, kad pareiškėjas į automobilį buvo įlaipintas 11.57 val., o iš Alytaus vyriausiojo policijos komisariato konvojus išvyko 12.50 val. VST taip pat pažymi, kad kitų asmenų nusiskundimų dėl temperatūros automobilyje nebuvo gauta. Pasak VST, medikamentai pareiškėjui buvo skirti dėl įsisenėjusios stuburo traumos.

13. VST, atstovaudamas Lietuvos valstybei, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą kaip nemotyvuotą ir teisiškai nepagrįstą bei priimti naują sprendimą, kuris eliminuotų pripažinimą, kad VST konvojaus pareigūnai 2015 m. birželio 3 d. padarė pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas konvojavimo sąlygas pažeidimą (II t., b. l. 107–110).

14. VST nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl jo laikymo stovinčiame automobilyje 1 val. ir 15 min. VST paaiškina, kad jų kaltės dėl autoįvykio nebuvo, todėl automobilio stovėjimas buvo loginis veiksmas. VST pažymi, kad pareiškėjas buvo įlaipintas į automobilį 11.57 val., o konvojus išvyko 12.50 val. VST nurodo, kad pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo praktiką, laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo privalo susitaikyti su jo teisių ribojimais bei įvairiais nepatogumais. VST vertinimu, pareiškėjas siekia nesąžiningai pasipelnyti valstybės sąskaita.

15. Pareiškėjas M. A. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su VST teiginiais nesutinka (II t., b. l. 123–124).

16. Pareiškėjas nurodo, kad VST teiginiai, jog oro vėdinimo sistema automobilyje buvo tvarkinga, yra nesusiję su pareiškėjo skundu, nes pareiškėjas nurodė, jog pareigūnai stovinčiame automobilyje atsisakė įjungti ventiliaciją, nurodydami, kad dėl ventiliacijos automobilio nekurs (neužves). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad VST pati patvirtina, kad konvojus, susidarius ypatingai situacijai, privalo nuteistuosius saugoti tardymo izoliatoriuje ar policijos įstaigos areštinės patalpose. Pareiškėjas paaiškina, kad nagrinėjamu atveju nėra svarbu dėl kieno kaltės įvyko eismo įvykis, bet svarbu yra tai, kad pareiškėjas ilgiau nei valandą turėjo būti automobilyje be oro, be to, atsisakant išvesti į tualetą. Pareiškėjas nurodo, kad automobilyje 2015 m. birželio 3 d. jis jau buvo 11 val., o ne 12 val., kaip teigia VST. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad gydytojai gali patvirtinti pareiškėjo teiginius, jog pareiškėjo liga atsinaujino dėl VST kaltės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl tinkamų pareiškėjo konvojavimo sąlygų neužtikrinimo.

18. Administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. birželio 30 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad VST 2015 m. birželio 3 d. pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas konvojavimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos jo prašyta forma (pinigais). Pareiškėjo vertinimu, VST sąmoningai ir piktybiškai pažeidė pareiškėjo orumą, pareiškėją kankino.

21. VST, atstovaudamas Lietuvos valstybei, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą kaip nemotyvuotą ir teisiškai nepagrįstą bei priimti naują sprendimą, kuris eliminuotų pripažinimą, kad VST konvojaus pareigūnai 2015 m. birželio 3 d. padarė pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas konvojavimo sąlygas pažeidimą.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015 ir kt.).

23. Teisėjų kolegija, pareiškėjo skundą nagrinėdama apeliacine tvarka, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

24. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

25. Pirmosios instancijos teismas taikė Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246, (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2015 m. liepos 1 d.) (toliau – Konvojavimo taisyklės) 121 punktą, pagal kurį konvojuotojų elgesys su konvojuojamaisiais turi būti grindžiamas teisėtumo principu. Pagal Konvojavimo taisyklių 123 punktą draudžiama konvojuojamuosius kankinti, žeminti jų orumą. Teismas taip pat nurodė, kad pagal Konvojavimo taisyklių 134 punktą, konvojuojamųjų prašymu konvojuojamieji vedami į tualetą, o pagal 146.4 punktą, automobilyje turi būti vėdinimo sistema, teikianti ne mažiau kaip 15 m3/val. lauko oro vienam asmeniui. Be to, įvykus ypatingai situacijai (eismo įvykiui), pagal Konvojavimo 211 punktą, konvojuojamieji prireikus laikinai saugomi tardymo izoliatoriaus ar policijos įstaigos areštinės patalpose. Pareiškėjas teismui teigė, kad 2015 m. birželio 3 d. buvo konvojuotas iš Alytaus pataisos namų į Kauną kankinamomis, orumą pažeidžiančiomis sąlygomis, dėl autoįvykio buvo ilgą laiką laikytas stovinčiame konvojavimo automobilyje, pareigūnai atsisakė įjungti kondicionierių, todėl pareiškėjui ir kitiems kartu konvojuotiems asmenims teko kęsti didelį karštį, atvykus į Kauną, pareiškėjas buvo nuvestas į Kauno tardymo izoliatoriaus rūsį, kuriame buvo šalta, pareiškėjas nurodo, kad dėl temperatūrų didelio skirtumo peršalo, pareiškėjo gydymui buvo skirti antibiotikai. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad VST nepateikė įrodymų, paneigiančių detalius pareiškėjo teiginius, ir pagrįstai pripažino, kad VST pareigūnai 2015 m. birželio 3 d. konvojaus metu neveikė taip kaip turėjo veikti, t. y. neužtikrino, kad pareiškėjui tektų teisės aktuose nustatytas kiekis (15 m3/val.) lauko oro, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas daugiau nei valandą buvo laikomas areštinės kieme stovinčiame uždarytame automobilyje šiltuoju metų laiku (birželio mėnesį). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Atsakovo apeliacinio skundo teiginiai nėra pakankami nuneigti pirmosios instancijos teismo išvadas.

26. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu yra laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pažeistai teisei apginti. Teismas pagrįstai sprendė, kad tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie būtų pagrindas paneigti šią pirmosios instancijos teismo išvadą, pareiškėjas neįtikino teismo, kad pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pažeistai teisei apginti. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų vertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

27. Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai, padarė pagrįstą išvadą, jog VST pareigūnai 2015 m. birželio 3 d. konvojaus metu neveikė taip kaip turėjo veikti, t. y. neužtikrino, kad pareiškėjui tektų teisės aktuose nustatytas kiekis (15 m3/val.) lauko oro, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas daugiau nei valandą buvo laikomas areštinės kieme stovinčiame uždarytame automobilyje šiltuoju metų laiku, VST, susidarius ypatingai situacijai (įvykus eismo įvykiui), neorganizavo laikino pareiškėjo ir kitų konvojuojamų asmenų saugojimo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės patalpose, ir pažeidė Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246, 121, 123, 134, 146.4 punktus ir 211 punktą bei pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimą laikė pakankama ir teisinga satisfakcija pažeistai teisei apginti.

28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė