2017-12-13 Nr. AB-23601-3-61-3-05720-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2327-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05720-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir pripažinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 metų iki skundo padavimo jis buvo konvojuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, kankinant. Pasak pareiškėjo, konvojavimas nebuvo tiesioginis, pakeliui vykdavo sustojimai kitose kalinimo įstaigose, kelionės buvo žeminančios, varginančios ir ilgos, jos trukdavo iki 9 valandų, visą laiką tekdavo sėdėti ant kieto pagrindo, automobiliai buvo nešvarūs, mėtėsi šiukšlės, žiemą automobiliuose būdavo nežmoniškai šalta, vasarą – karšta. Transporto priemonėse visiškai nebuvo galimybių pajudėti, kai kurie asmenys turėdavo stovėti, vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 1 kv. m ploto, nebuvo saugos diržų ir rankenų, nebuvo jokios ventiliacijos.

3. Pareiškėjas teigė, kad kai kurie asmenys automobiliuose rūkydavo, todėl nerūkantieji buvo priversti kvėpuoti tabako dūmais. Kelionės metu tik Kauno nepilnamečių įkalinimo įstaigoje būdavo leidžiama pasinaudoti tualetu.

4. Pareiškėjas nurodė, kad netinkamos konvojavimo sąlygos jam sukėlė nežmoniškus nepatogumus, diskomforto, neapykantos jausmus, baimę, stresą, fizines ir dvasines kančias, pareiškėjas jautėsi sumenkintas, pažemintas, kentė skausmus dėl šlapimo laikymo, dėl sėdėjimo ant kieto pagrindo patyrė nežmoniškus stuburo skausmus. Pareiškėjo manymu, buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalis ir Konvencijos 3 straipsnis.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad nuteistieji / suimtieji yra konvojuojami specialiosiomis transporto priemonėmis, kuriose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Specialusis transportas, skirtas asmenims konvojuoti, eksploatuojamas remiantis išduotais galiojančiais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu.

7. Atsakovas pažymėjo, kad specialiosios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai, patikrinimų metu nenustatyta, jog specialiosios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims.

8. Atsakovo teigimu, asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Tarnyba, vadovaudamasi Konvojavimo taisyklių 109 punktu, užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Anot atsakovo, esant poreikiui, skiriamos papildomos transporto priemonės.

9. Dėl saugos diržų naudojimo atsakovas nurodė, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte nėra nustatyta, jog specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui, ir kad pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – ir Kelių eismo taisyklės), reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti.

10. Atsakovas nurodė, kad konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose jiems to paprašius, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 126.4 punktu, konvojuojamieji privalo palaikyti švarą kamerose. Specialiųjų transporto priemonių planinę ir neplaninę dezinfekciją atlieka sveikatos priežiūros specialistai. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 127.7 punktu, konvojuojamiesiems yra draudžiama rūkyti transporto priemonėse.

11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas buvo vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojavimo metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu, tačiau to nepadarė. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.126 straipsnio 2 dalimi, atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo D. R. skundą atmetė.

13. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo 2010 metų iki 2015 m. gruodžio 2 d., o į teismą kreipėsi 2015 m. gruodžio 2 d., ir atsižvelgęs į atsakovo prašymą pareiškėjo reikalavimams taikyti senaties terminą, nenustatęs aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą terminą, teismas vertino pareiškėjo konvojavimo sąlygas, buvusias nuo 2012 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d.

14. Teismas nurodė, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

15. Teismas nurodė, kad ginčijamu laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, Tarnybos pareigūnai pareiškėją konvojavo 24 kartus specialiaisiais automobiliais, turinčiais transporto priemonės registracijos liudijimus ir išduotas techninės apžiūros ataskaitas, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas techniškai tvarkingomis transporto priemonėmis. Įvertinęs surinktus įrodymus, teismas nustatė, kad maksimalus konvojuojamų asmenų skaičius ginčo laikotarpiu nebuvo viršijamas, pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl vietos trūkumo konvojavimo transporte, taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus konvojavimo metu, todėl atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl vietos stokos.

16. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jo konvojavimas vykdavo nepagrįstai ilgai, be to, tik Kauno nepilnamečių įkalinimo įstaigoje buvo leidžiama pasinaudoti tualetu, teismas nustatė, jog ilgą kelionės trukmę lėmė nustatytas konvojaus maršrutas ir atstumas tarp įkalinimo įstaigų, o ne Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų veiksmai, todėl sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui kelionės metu buvo užtikrinta galimybė pasinaudoti tualetu.

17. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, nustatė, kad visose transporto priemonėse, kuriomis pareiškėjas buvo konvojuojamas ginčo laikotarpiu, buvo įrengtos šildymo ir ventiliacijos sistemos, dauguma automobilių turi langus, visose, išskyrus vieną, transporto priemonėse vienam asmeniui tenkančio oro tūris atitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimus, tačiau transporto priemone, kurioje pagal įrengtų vietų skaičių vienam asmeniui teko nepakankamai lauko oro, pareiškėjo kelionių metu niekada nevyko maksimalus asmenų kiekis. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo kelionių metu vienam asmeniui tenkančio oro tūrio reikalavimai nebuvo pažeisti.

18. Atsižvelgęs į Konvojavimo taisyklėse ir Kelių eismo taisyklių 232 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teismas nustatė, kad saugos diržai gali būti neįrengiami, jeigu tai nenumatyta transporto priemonės konstrukcijoje, todėl nepripažino neteisėtais atsakovo atstovo veiksmų neįrengiant saugos diržų. Vadovaudamasis Konvojavimo taisyklių 146.3 punktu, teismas nurodė, kad specialiajame transporte nėra numatytos paminkštintos sėdimos vietos.

19. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl specialiojo transporto nešvaros, kadangi pareiškėjas nenurodė, kurio konkrečiai konvojavimo metu transporto priemonė buvo netvarkinga, be to, švaros pažeidimai, teismo vertinimu, yra susiję su pačių konvojuojamų asmenų higienos įgūdžiais bei elgesiu, todėl negali lemti atsakovo atsakomybės. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog dėl atsakovo atstovo veiksmų specialiosiose transporto priemonėse būtų buvę pažeisti higienos reikalavimai.

20. Teismas, pažymėjęs, kad byloje nėra duomenų, kurio konvojavimo metu pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, ar kad jis kreipėsi į konvojaus pareigūnus konvojavimo metu dėl rūkymo transporto priemonėse, taip pat nėra duomenų, kad teikė skundus dėl tinkamos sveikatai aplinkos neužtikrinimo konvojavimo transporte, pareiškėjo teiginius dėl rūkymo konvojavimo transporte laikė neįrodytais.

21. Teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo konvojavimo sąlygos atitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimus ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 22. Pareiškėjas D. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės remiasi skunde išdėstytais argumentais, papildomai nurodydamas, kad konvojavimo metu nebuvo tiekiamas karštas maistas, sausas davinys buvo nepakankamas, trūkdavo šviežio oro, nebuvo reaguojama į pareiškėjo nusiskundimus, teigia, kad teismas netinkamai išnagrinėjo jo skundą.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde dar kartą analizuojamos faktinės aplinkybės ir kita bylos medžiaga, tačiau nepateikta naujų aplinkybių, kurių nebūtų nagrinėjęs teismas. Atsakovo teigimu, teismas pagrįstai nenustatė vienos iš būtinųjų sąlygų neturtinei žalai atlyginti – neteisėtų veiksmų. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, materialiosios bei proceso teisės normų nepažeidė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

27. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui D. R. už konvojavimą nuo 2010 metų iki 2015 m. gruodžio 2 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

28. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

29. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai yra detalizuoti CK 6.246 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

30. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

31. Pareiškėjas skunde teigė, kad jis nuo 2010 metų iki 2015 m. gruodžio 2 d. buvo konvojuojamas garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, bei prašė atlyginti dėl to patirtą neturtinę žalą.

32. Pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo konvojavimo nuo 2012 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d. sąlygas, nes atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti dėl konvojavimo sąlygų, buvusių nuo 2010 metų iki 2012 m. gruodžio 1 d., patirtą neturtinę žalą. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo.

33. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjo konvojavimo nuo 2012 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d. sąlygas, neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatė, nes konstatavo, kad ginčo laikotarpiu konvojuojant pareiškėją buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, buvo užtikrintas saugus pareiškėjo transportavimas, kuris buvo vykdomas specialiai tam pritaikytu transportu.

34. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jam (pareiškėjui) priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlygint. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės remiasi skunde išdėstytais argumentais, papildomai nurodydamas, kad konvojavimo metu nebuvo tiekiamas karštas maistas, sausas davinys buvo nepakankamas, trūkdavo šviežio oro, nebuvo reaguojama į pareiškėjo nusiskundimus.

36. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tai reiškia, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo dalyko ir jo pagrindo bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartis administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde minimų argumentų dėl karšto maisto nepatiekimo konvojavimo metu, sauso maisto davinio nepakankamumo, šviežio oro trūkumo ir dėl to, kad nebuvo reaguojama į pareiškėjo nusiskundimus, kaip faktinio žalos atsiradimo pagrindo pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs, be to, pirmosios instancijos teismas, išsamiai įvertinęs byloje pateiktus duomenis, nustatė, kad byloje nėra informacijos apie pareiškėjo teiktus nusiskundimus dėl netinkamų konvojavimo sąlygų. Dėl to pareiškėjo argumentai, kad jam žala atsirado ir dėl jo neaprūpinimo karštu maistu ir pakankamu sausu daviniu bei oro trūkumo, nevertinami.

38. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad jo konvojavimo kelionės buvo ilgos, nes pakeliui buvo stojama kitose kalinimo įstaigose. Pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo argumentą atmetė, nustatęs, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, nes konvojavimo trukmę lėmė nustatytas konvojaus maršrutas ir atstumas tarp įkalinimo įstaigų, o ne Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų veiksmai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas žodžiu ar raštu teikė skundus dėl konvojavimo trukmės ar maršrutų. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kurie patvirtintų, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo pareiškėjo skunde išdėstytus nusiskundimus dėl kelionės trukmės. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl konvojavimo trukmės atmestini.

40. Dėl saugos diržų automobiliuose, kuriais pareiškėjas buvo konvojuotas, nebuvimo teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Konvojavimo taisyklės (146 p.) nenustato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržų, todėl dėl jų nebuvimo nėra pagrindo konstatuoti Tarnybos neteisėtus veiksmus (žr., pvz., 2016 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1772-624/2016; 2016 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3697-525/2016).

41. Pareiškėjas savo skundą taip pat grindė tuo, kad konvojavimo metu tik Kauno nepilnamečių įkalinimo įstaigoje būdavo leidžiama pasinaudoti tualetu.

42. Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, jog konvojuojamieji į tualetą vedami tik pačių prašymu ir tik po vieną. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad konvojavimo metu pareiškėjui buvo užtikrinta galimybė pasinaudoti tualetu. Kelionių žiniaraščiuose nėra įrašų apie atsisakymą išvesti konvojuojamus asmenis į tualetą, pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad kreipėsi į konvojavimo pareigūnus su prašymu išvesti į tualetą dažniau ir jo prašymas nebuvo tenkintas. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kada konkrečiai jis prašė pareigūnų leisti pasinaudoti tualetu ir jam nebuvo sudarytos tam sąlygos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė ir byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos pakankamos galimybės pasinaudoti tualetu. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo teiginį dėl galimybių pasinaudoti tualetu konvojavimo metu nesudarymo.

43. Dėl pareiškėjo argumento, kad nebuvo ventiliacijos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad transporto priemonėse, kuriomis pareiškėjas buvo konvojuojamas, buvo įrengta ventiliacija, visų pareiškėjo kelionių metu vienam asmeniui tenkančio oro tūrio reikalavimai nebuvo pažeisti. Pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nenurodė ir nepateikė.

44. Pareiškėjas nurodė, kad konvojavimo metu kai kurie nuteistieji automobilyje rūkydavo, todėl pareiškėjas turėjo kvėpuoti tabako dūmais. Konvojavimo taisyklių 127.7 punkte nustatyta, kad konvojuojamiesiems yra draudžiama rūkyti. Byloje nėra duomenų, kurio konvojavimo metu pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, ar kad pareiškėjas žodžiu arba raštu kreipėsi į konvojaus pareigūnus konvojavimo metu dėl rūkymo transporto priemonėse. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kurie patvirtintų, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo pareiškėjo skunde išdėstytus nusiskundimus dėl rūkymo kelionės metu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl rūkymo konvojavimo automobiliuose atmestini.

45. Konvojavimo taisyklių 146.3 punkte nurodyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengti ir tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), tačiau nėra reikalavimo įrengti paminkštintas sėdimas vietas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad jam teko sėdėti ant kieto pagrindo.

46. Konvojavimo taisyklių 137 punkte įtvirtinta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad konvojaus pareigūnai nereaguodavo į jo skundus, iš esmės yra grindžiamas tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, nes pareiškėjas nedetalizuoja, kada būtent ir dėl kokių konvojavimo sąlygų jis bandė pateikti skundus konvojaus viršininkui. Todėl pareiškėjo argumentas, kad konvojavimo pareigūnai nereagavo į pareiškėjo skundus dėl konvojavimo sąlygų, pripažintinas nepagrįstu.

47. Atsakovo prašymas taikyti šioje byloje ieškinio senaties terminą, taip pat nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

48. Nagrinėjamu atveju nenustačius Tarnybos veiksmų (neveikimo) neteisėtumo, kuris yra viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos. Nors pareiškėjas teigia, kad jis konvojavimo metu patyrė neturtinę žalą, tačiau esant tokiai situacijai, kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, t. y. žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-315-602/2015).

49. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė