2023-01-04 Nr. AB-588-3-61-3-04132-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-708-822/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04132-2020-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.6; 24.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Birželio projekto administratorius“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Birželio projekto administratorius“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Birželio projekto administratorius“ su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Būsto administravimo skyriaus 2020 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. A51-143493/20(3.3.2.26E-BŪS) „Dėl gamybinio pastato (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 29 d. prašymą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į Administraciją prašydamas, jog būtų užtikrintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento 2019 m. liepos 16 d. priimto sprendimo Nr. A51-67032/19(3.3.10.2-EM4) (toliau – ir Sprendimas) įgyvendinimas. Raštu atsakovas, būdamas viešojo administravimo subjektas, atliekantis statinio naudojimo priežiūrą, atsisakė imtis veiksmų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 49 straipsnio 3 dalies 1 punkte, ir užtikrinti, kad avarinės būklės pastate, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), objektyviai būtų galima atlikti avarinės būklės šalinimo darbus.

2.2. Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamentas 2019 m. liepos 16 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nuo 2019 m. liepos 19 d. uždraudė Pastate vykdyti bet kokią veiklą, nesusijusią su Pastato avarinės būklės šalinimo darbų atlikimu. Sprendime, be kita ko, nurodoma, kad Pastato patalpų naudojimas galimas tik pašalinus Pastato avarinę būklę ir įvykdžius priemones užtikrinančias Pastato konstrukcijų atitiktį esminiam mechaninio atsparumo ir pastovumo bei saugaus naudojimo reikalavimus. Tačiau nepaisant to, bendrasavininkiai UAB „JUTA NT“, UAB „Pantera LT“, UAB „Militeksas“, UAB „Gamlana“, UAB „Elbela“, UAB „Koriandras“, V. J. ir L. J. ir toliau neteisėtai aktyviai vykdo ūkinę-komercinę veiklą. Pareiškėjas 2019 m. liepos 23 d. kreipėsi į atsakovą bei į Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI), prašydamas imtis priemonių ir uždrausti Pastate bendrasavininkių vykdomą veiklą. Atsakovas 2019 m. liepos 26 d. atliko Pastato techninės priežiūros patikrinimą, surašė patikrinimo aktą Nr. A357-143/19(2.9.2.8-UK9), kuriame fiksavo, kad Pastato konstrukcijų ir inžinerinių sistemų būklė yra bloga ir pareikalavo nedelsiant organizuoti avarinės būklės šalinimą pagal ekspertų pateiktas rekomendacijas. Pareiškėjas dar keletą kartų kreipėsi į atsakovą bei Vilniaus miesto mero padėjėją, kadangi bendrasavininkiai ir toliau vykdė ūkinę-komercinę veiklą, todėl negalėjo pradėti Pastato avarinės būklės šalinimo darbų. 2020 m. vasario 5 d. atsakovas atliko antrąjį Pastato techninės priežiūros patikrinimą ir surašė patikrinimo aktą Nr. A357-28/20 (2.9.8-UK9), kuriuo nustatė, jog Pastato, konstrukcijų ir inžinerinių sistemų būklė yra bloga ir pareikalavo nedelsiant organizuoti pastato pagrindinių laikančiųjų konstrukcijų defektų šalinimo darbus pagal ekspertų rekomendacijas.

2.3. Atsakovas remdamasis minėtais patikrinimo aktais 2020 m. birželio 30 d. pareiškėjo direktoriui B. Ž. surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. SAVAD-13-ANR_P-41817-2020 už tai, kad neorganizavo Pastato avarinės būklės šalinimo darbų. Nei Vilniaus miesto apylinkės teismas, nei Vilniaus miesto apygardos teismas neįžvelgė pareiškėjo direktoriaus kaltės ir administracinio nusižengimo bylą nutraukė. Pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti atsakovo reikalavimus, kreipėsi į jungtinę profesionalių ekspertų komandą. 2020 m. rugsėjo 18 d. buvo atliktas Pastato esamų konstrukcijų būklės vertinimas, avarinės būklės pažeidimų taisymo rekomendacijos. Surasta daugybė pažeidimų, tarp kurių nustatyta, jog naftos produktų, esančių Pastato konstrukcijoje, pašalinti neįmanoma. Pareiškėjui nėra žinoma, kodėl atsakovas, žinodamas apie trečiųjų suinteresuotų asmenų neteisėtus veiksmus, t. y. vykdomą veiklą avarinės būklės Pastate, nesiima jokių priemonių, kad būtų užtikrintas jo paties priimto Sprendimo įgyvendinimas. Taip pat atsakovas nepagrįstai surašė administracinio nusižengimo protokolą pareiškėjo direktoriui.

2.4. Raštas yra surašytas pažeidžiant ne tik Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo principus, tokius kaip atsakomybės už priimtus sprendimus, įstatymo viršenybės ir išsamumo principus, bet ir visiškai nemotyvuotas, o turinys grindžiamas sąmoningai iškraipytais duomenimis. 2020 m. rugsėjo mėn. prof. habil. Dr. L. U. parengtas aktas – Statinio esamų konstrukcijų būklės vertinimas, avarinės būklės pažeidimų taisymo rekomendacijos (toliau – ir Vertinimas). Vertinimo tiriamoji dalis negali būti vertinama atskirai nuo viso Vertinimo, jo išvadų bei atliktų tyrimų, nurodytų Vertinimo prieduose. Atsakovas turi prisiimti atsakomybę už priimto Sprendimo sukeltus padarinius ir užtikrinti Sprendimo įgyvendinimą. Pareiškėjui nėra žinoma, kokiu būdu jam pakeisti Pastato avarinę būklę, kai pirmajame aukšte veikia bendrasavininkiai. Be to, atsakovo uždraudimas vykdyti bet kokią veiklą, nesusijusią su avarinės būklės šalinimo darbais, nėra tik Pastato bendrasavininkių nesutarimo reikalas. Tokia Pastato būklė bet kada gali sužaloti Pastate ar greta jo esančius žmones. Atsakovas atsisako užtikrinti priimto Sprendimo įgyvendinimą iki tol kol bylose, kuriose nagrinėjama ši situacija, bus priimti sprendimai, tačiau nagrinėjamose bylose nėra pritaikytos nei laikinosios apsaugos priemonės ir/ar reikalavimo užtikrinimo priemonės.

3. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Administracija netrukdo pareiškėjui šalinti Pastato avarinę būklę. Administracija negali kištis į privačios nuosavybės teise grįstus santykius, nes iš esmės neturi jokių iš nuosavybės, valdymo, naudojimo teisių kylančių teisių ir pareigų. Statybos įstatymo 47 straipsnyje yra įtvirtintos statinių naudotojų pareigos. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog būtent statinių savininkai ir naudotojai privalo laikytis normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios Reglamente (ES) Nr. 305/2011 nustatytus esminius statinių reikalavimus, suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas minėtą teisinį reguliavimą, vis tiek siekia išvengti savo, kaip statinio savininko ir naudotojo atsakomybių, nepagrįstai bandydamas jas perkelti Administracijai. Be to, pareiškėjas nutyli, kad jam, kaip Pastato naudotojui, kilo pareiga (o ne teisė) imtis priemonių žmonėms apsaugoti, nors aktualios tai numatančios teisės aktų nuostatos buvo nurodytos tiek jam pačiam, tiek kitiems patalpų savininkams.

3.2. Dėl priverstinio kitų Pastato bendrasavininkių veiklos nutraukimo pareiškėjas dar 2019 m. gegužės mėnesį su prevenciniu ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą (civilinė byla Nr. e2-251-1098/2021). Tokiu būdu nėra suprantama, kaip pareiškėjas gali reikalauti iš Administracijos, kad ji, nelaukdama įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl kitų Pastato bendrasavininkių veiklos uždraudimo, pati imtųsi kažkokių prievartinių priemonių kitų Pastato bendrasavininkių veiklai nutraukti (kadangi ši civilinė byla dar nėra pasibaigusi). Administracijai taip pat nėra žinoma, kodėl pareiškėjas, gavęs konkrečias rekomendacijas (kreipėsi į jungtinę profesionalių ekspertų komandą), pats nesiėmė jokių aktyvių veiksmų ir nevykdė savo pareigos pašalinti Pastato avarinę būklę. Priešingai, pareiškėjas vietoje to, jog ieškotų kompromiso su bendrasavininkiais, toliau atsakovui siunčia niekuo nepagrįstus raštus.

3.3. 2020 m. rugpjūčio 26 d. ji gavo Pastato bendrasavininkių pranešimą apie tai, jog yra pradedamos investuoti lėšos atliekant konstrukcijų remonto darbus, užtikrinančius statinio būklės neblogėjimą. Administracijos specialistai 2020 m. rugsėjo 14 d. apžiūrėjo ir įvertino atliktus Pastato, priestatų remonto darbus, surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. A32-3381/20(2.1.15-BŪS), kuriame nurodyta, jog sutvirtintos Pastato priestatų mūro nestabilios konstrukcijos, kurių kritimas galėjo paskatinti kitų konstrukcijų griūtį, atstatytos Pastato priestatų pradėtos griauti ir netvarkingai paliktos plytų mūro sienos. Taip pat nurodyta, jog Pastato priestatų konstrukcijos atstatytos, apsaugotos nuo kritulių, grėsmės griūti ir/ar poveikio aplinkai nekelia. Kaip matyti iš nurodytų aplinkybių, būtent kiti Pastato bendrasavininkiai, o ne pareiškėjas ėmėsi realių priemonių Pastato būklei sutvarkyti.

3.4. Pareiškėjas savo argumentais iš esmės prieštarauja pats sau. Vienu metu pareiškėjas nurodo, jog Administracija nesiima visiškai jokių veiksmų, kad jos Sprendimas būtų realiai įgyvendintas, tuo pačiu metu nurodydamas, jog atsakovas nepagrįstai surašė administracinio nusižengimo protokolą pareiškėjo direktoriui. Administracija ne kartą atliko Pastato techninės priežiūros patikrinimus, bendrasavininkiams teikė įpareigojimus dėl Pastato priežiūros organizavimo, būtinų remonto darbų vykdymo, o bendrasavininkiams vengiant vykdyti vykdytojų įpareigojimus jų atžvilgiu buvo vykdytos administracinio nusižengimo teisenos dėl teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymo.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Administracijos Rašto teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad 2019 m. liepos 16 d. atsakovas Sprendimu nurodė, jog Pastato patalpų naudojimas galimas tik pašalinus Pastato avarinę būklę ir įvykdžius priemones, užtikrinančias Pastato konstrukcijų atitiktį esminiam mechaninio atsparumo ir pastovumo bei saugaus naudojimo reikalavimui, ir Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamentui pateikus savo nuožiūra pasirinkto ekspertizės rangovo, kuriam kvalifikacijos atestatas suteikia teisę teikti atitinkamas statinio ekspertizės paslaugas, išvadą, jog Pastatas gali būti saugiai naudojamas ir nekelia pavojaus žmonių gyvybei, sveikatai ir aplinkai.

Administracijos Miesto ūkio ir transporto administravimo skyrius 2019 m. liepos 26 d. statinio techninės priežiūros patikrinimo aktu Nr. A357-143/19(2.9.2.8-UK) pareikalavo pateikti informaciją apie statinio paskirtą techninį prižiūrėtoją, statinio 2019 m. kasmetinės apžiūros aktą, statinio techninį pasą, techninės priežiūros žurnalą, statinio periodinių ir specialiųjų apžiūrų aktus (jeigu yra), projektą. Taip pat nedelsiant organizuoti Pastato avarinės būklės šalinimą pagal ekspertų pateiktas rekomendacijas, apie įpareigojimų vykdymo eigą iki 2019 m. rugpjūčio 30 d. informuoti Administracijos Miesto ūkio ir transporto būsto administravimo skyrių.

Administracijos Būsto administravimo skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyris 2020 m. vasario 5 d. statinio techninės priežiūros patikrinimo aktu Nr. A357-28/20(2.9.2.8-UK9) nurodė nedelsiant organizuoti Pastato pagrindinių laikančių konstrukcijų defektų, nurodytus 2019 m. balandžio 24 d. prof. habil. dr. L. U. statinio būklės vertinimo ekspertizės akte Nr. 190418-1, UAB „Ekspertika“ 2019 m. spalio 14 d. statinio būklės įvertinimo akte Nr. SE19-08/09, 2019 m. gruodžio 12 d. doc. dr. S. S. statinio ekspertizės akte Nr. 19-12/12, šalinimo darbus. 2020 m. rugsėjo 14 d.

Administracijos Būsto administravimo skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyrio vyriausiasis specialistas surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. A32-3381/20(2.1.15-BŪS), kuriame nustatyta, kad sutvirtintos Pastato priestatų mūro nestabilios konstrukcijos, kurių kritimas galėjo paskatinanti kitų konstrukcijų griūtį, atstatytos Pastato priestatų pradėtos griauti ir netvarkingai paliktos plytų mūro sienos. Stogo kraštai apskardinti, karnizas pagrindinio fasado apskardintas, užsandarintos angos palėpės patalpoje – pastato konstrukcijos apsaugos nuo drėkimo.

Pagal gautą 2020 m. rugsėjo 12 d. eksperto išvadą Pastato priestatų konstrukcijos yra atstatytos, apsaugotos nuo kritulių, grėsmės griūtimi ir/ar poveikio aplinkai nekelia. Dėl nesutvarkytos aplinkos, teritorija turi būti aptverta ir stebima. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu (toliau – ir Prašymas) užtikrinti Pastato avarinės būklės šalinimą pagal gautas ekspertų rekomendacijas. Nurodė, kad ekspertai, atlikę išsamius tyrimus, nustatė, jog didžioji dalis Pastato konstrukcijų yra užterštos naftos produktais, praradusios savo laikomąją galią ir turi būti keičiamos naujomis.

Pažymėjo, kad tik užtikrinus Sprendimo įgyvendinimą bei uždraudimą naudotis Pastatu faktiškai yra įmanoma šalinti šio Pastato avarinę būklę nesukeliant dar didesnės žalos pačiam Pastatui ir jame aplink esančių asmenų saugumui. Pareiškėjas prašė skubos tvarka imtis veiksmų ir užtikrinti 2020 m. rugsėjo 18 d. jungtinės ekspertų komandos avarinės būklės pažeidimų taisymo rekomendacijų bei Sprendimo įgyvendinimą, stabdant Pastate veikiančių fizinių / juridinių asmenų veiksmus, vykdant avarinės būklės pastate.

Atsakovas ginčijamu Raštu nurodė, jog nustatytas pažaidas šalinti privalo Pastato bendrasavininkiai, tinkamai organizuodami Pastato techninę priežiūrą pagal reglamentuojančius teisės aktus. Pažymėjo, jog bendrasavininkių pirminė pareiga vykdyti Pastato priežiūrą ir šalinti nustatytus defektus, o pareigų nevykdymas yra teisės aktus pažeidžiantis neveikimas. Nurodė, kad Administracija taip pat teikė bendrasavininkiams įpareigojimus dėl Pastato priežiūros organizavimo, tų, kurie vengė vykdyti įpareigojimus, atžvilgiu vykdomos administracinio nusižengimo teisenos dėl teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymo.

Administracija nesprendžia ginčų ir nesutarimų dėl Pastato avarinės būklės tarp bendrasavininkių.

7. Teismas taip pat remdamasis „Liteko“ informacinės sistemos duomenimis nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 4 d. administracinėje byloje Nr. eI-4530-816/2019 panaikino Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Sprendimą ir įpareigojo Administraciją ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti naują administracinį sprendimą dėl statinio (duomenys neskelbtini), naudojimo priežiūros. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2021 m. balandžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-792-502/2021 pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo minėtą sprendimą ir panaikino teismo sprendimo dalį, kuria Administracija įpareigota ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti naują administracinį sprendimą dėl statinio (duomenys neskelbtini), naudojimo priežiūros.

8. Teismas vadovavosi Statybos įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.) 47 straipsniu, 48 straipsnio 3, 5 dalimis, 49 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 49 straipsnio 3 dalies 1–7 punktais. Teismas pažymėjo, kad Rašte atsakovas nurodė, jog išnagrinėjo pareiškėjo Prašymą. Nors tiesiogiai nenurodyta, galima daryti išvadą, kad atsakovas atsisako tenkinti pareiškėjo Prašymą, remdamasis Statybos įstatymu ir statybos techniniu reglamentu STR 1.02.01:2017 „Statybos dalyvių atestavimo ir teisės pripažinimo tvarkos aprašas“, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-880. Pareiškėjas Prašyme prašė, pirma, vykdyti Sprendimą. Teismas nagrinėjamoje byloje vadovavosi bylai aktualiais LVAT išaiškinimais, išdėstytais 2021 m. balandžio 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-792-502/2021, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-4530-816/2019 dalimi, kurią LVAT paliko nepakeistą. Kadangi minėtais teismų sprendimais Administracijos Sprendimas panaikintas, teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai Prašyme prašė, kad Administracija vykdytų Sprendimą. Plačiau šiuo aspektu teismas nepasisakė, nes pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo atstovai teismo posėdyje nurodė, jog Prašyme taip pat minima avarinė Pastato būklė ir, net ir nesant galiojančio Sprendimo, Prašyme prašoma stabdyti Pastate veikiančių fizinių / juridinių asmenų veiksmus, vykdant veiklą avarinės būklės Pastate. Nors Rašte tiesiogiai nenurodyta, teismo vertinimu, galima daryti apibendrinančią išvadą, kad jame atsisakoma stabdyti Pastate veikiančių fizinių / juridinių asmenų veiksmus, vykdant veiklą avarinės būklės Pastate. Teismas pabrėžė, kad šiuo klausimu LVAT yra konstatavęs, kad konkretaus įpareigojimo taikymas statinio naudotojui pagal Statybos įstatymo 49 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatos formuluotę yra tiesiogiai susijęs su jo naudojamo statinio keliamos grėsmės pobūdžiu, kas reiškia, jog šis aspektas, prieš pasirenkant nustatytiną įpareigojimą statinio naudotojui, turi būti įvertintas.

Be to, tokio pobūdžio įpareigojimas statinio naudotojui kaip reikalavimas uždrausti bet kokią veiklą statinyje (jei reikia – ir statinio sklype ar teritorijoje) vertintas kaip ultima ratio (lot. paskutinė priemonė) taikytina tik tada, kai atitinkamo tikslo kitomis Statybos 49 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytomis priemonėmis pasiekti negalima, nebent priešingai elgtis reikalauja statinio būklės keliamos grėsmės pobūdis (LVAT 2021 m. balandžio 29 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. eA-792-502/2021, 67 p.). Teismo vertinimu, nei Prašyme, nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdyje pareiškėjo atstovai nenurodė ir neįrodė, kad egzistuoja aplinkybės Administracijai taikyti ultima ratio priemonę – reikalavimą uždrausti bet kokią veiklą statinyje (jei reikia – ir statinio sklype ar teritorijoje).

Priešingai – atsakovas įrodė, kad dar ne visos priemonės išnaudotos: pareiškėjas kaip Pastato bendrasavininkis turi imtis priemonių užtikrinti, jog Pastato būklė atitiktų teisės aktų reikalavimus, kiti Pastato bendraturčiai šalina Pastato avarinę būklę, pareiškėjas pats yra pasikreipęs į Vilniaus miesto apylinkės teismą su prevenciniu ieškiniu (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-251-1098/2021) ir kt. skundais. Taigi nagrinėjamu atveju teismas priėjo prie išvados, kad Administracija pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo Prašymą stabdyti Pastate veikiančių fizinių / juridinių asmenų veiksmus, vykdant veiklą avarinės būklės Pastate, nes dar neišnaudotos kitos priemonės, kurios šiuo metu naudojamos.

10. Teismas kritiškai vertino Rašto trūkumus: Rašte apibendrintai galima daryti išvadą, kad Prašymas netenkinamas, tiesioginiais žodžiais tai nenurodyta, Rašte daromos nuorodos į Statybos įstatymą, tačiau nenurodyti konkretūs bylai aktualūs jo straipsniai. Teismas šių trūkumų nelaikė esminiais, t. y. tokiais, kurie pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą būtų pagrindas panaikinti Raštą. Pirma, santykiai tarp šalių yra tęstiniai, teisme jau yra nagrinėjama bylų tarp tų pačių šalių dėl Pastato būklės. Antra, teisingo rašto panaikinimas ir įpareigojimas priimti tokį patį sprendimą tik nurodant teisės normas, kurias ir pareiškėjas, ir atsakovas jau aptarė tiek skunde teismui, tiek teismo posėdyje, tiek ankstesnėse tarpusavio bylose, būtų tik formalus veiksmas, neturintis nieko bendra su teismo funkcija vykdyti teisingumą. Teismas konstatavo, kad Administracijos Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Teismas vadovavosi LVAT išaiškinimais, išdėstytais 2021 m. balandžio 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-792-502/2021, nenustatė, kad egzistuotų Statybos įstatymo 49 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos taikyti ultima ratio priemonę – reikalavimą uždrausti bet kokią veiklą statinyje (jei reikia – ir statinio sklype ar teritorijoje), todėl priėjo prie išvados, kad atsakovas pagrįstai netenkino pareiškėjo Prašymo. Atmetus pagrindinį pareiškėjo reikalavimą, atmestas ir išvestinis – įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 29 d. prašymą. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėjo. Pareiškėjo skundą atmetus, pareiškėjas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Nors teismas ir pripažino, kad atsakovas tiksliai nenurodė, dėl kokių priežasčių (motyvų) buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą, tačiau pats padarė išvadą, kad šis pareiškėjo prašymas buvo atmestas dėl neatitikimo STR 1.02.01:2017 „Statybos dalyvių atestavimo ir teisės pripažinimo tvarkos aprašas“. Teismų praktikoje (LVAT 2013 m. balandžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-663/2013) nurodyta, jog viešojo administravimo institucijos sprendimas turi būti aiškus ne tik valstybės tarnautojams, bet ir tiems asmenims, kuriems jis yra priimtas.

11.2. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 6 punktą administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta administracinio sprendimo motyvai. LVAT, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015 ir kt.) Teismas nepagrįstai ignoravo, kad atsakovas atsakydamas į pareiškėjo prašymą pažeidė viešojo administravimo išsamumo, skaidrumo ir gero administravimo principus bei VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 6 punkto reikalavimus.

11.3. Prašymo pateikimo metu Administracijos Sprendimas buvo galiojantis ir privalomas viso pastato bendrasavininkiams. Dėl to, kad kiti pastato bendrasavininkiai ignoravo atsakovo draudimą pastate vykdyti ūkinę komercinę veiklą, pareiškėjas negalėjo įgyvendinti atsakovo reikalavimų. Tuomet pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, kurio prašė, kad jis, kaip viešojo administravimo subjektas, atliekantis statinių priežiūrą, užtikrintų, jog avarinės būklės pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), objektyviai būtų galima atlikti avarinės būklės šalinimo darbus, ir įgyvendinti jos pačios priimtą ir galiojantį sprendimą. Taigi, vien tai, jog vėliau, t. y. po prašymo pateikimo, atsakovo Sprendimas buvo panaikintas, negalima teigti, kad pareiškėjas nepagrįstai prašė, jog atsakovas užtikrintų, kad būtų vykdomas jo priimtas ir tuo metu galiojęs sprendimas.

11.4. Priešingai nei teigia teismas, atsakovas taikė taip vadinamą ultima ratio priemonę – reikalavimą uždrausti bet kokią veiklą statinyje (jei reikia – ir statinio sklype ar teritorijoje). Tą padarė Sprendimu. Tuo metu pareiškėjas prašė tik užtikrinti šio Sprendimo įgyvendinimą, kad jis galėtų tinkamai įgyvendinti jam atsakovo nurodytas pareigas. Pareiškėjas, vykdydamas atsakovo reikalavimus ir siekdamas tinkamai bei įvairiapusiškai ištirti pastato būklę bei gauti pagrįstus ir racionalius pastato avarinės būklės šalinimo būdus bei priemones, kuriais pagaliau būtų galima pradėti avarinės būklės šalinimo darbus, kreipėsi į jungtinę profesionalių ekspertų komandą. Tai, kad naftos produktams visa apimtimi pašalinti iš Pastato konstrukcijų technologijos nėra, patvirtino ir pareiškėjo susirašinėjimas su teršalų valymo kompanija UAB „Ainava“. Taigi, įgyvendinti tuo metu galiojusį Sprendimą, kuriuo buvo uždrausta bet kokia veikla Pastate, nesusijusi su avarinės būklės šalinimo darbais, pareiškėjas negalėjo. Teismas visiškai nepagrįstai nevertino, kad atsakovas jau buvo pritaikęs ultima ratio priemonę – uždraudė bet kokią veiklą statinyje, bet neužtikrino jo įgyvendinimo.

11.5. LVAT jurisprudencijoje pažymėta, kad procedūriniai individualūs administraciniai aktai, turintys teismo aptartų procedūrinio pobūdžio trūkumų, yra naikintini kaip neteisėti ir (ar) nepagrįsti, nebevertinant faktinių ir teisinių aplinkybių, pagrindžiančių ar paneigiančių pažeidimo padarymo faktą, nes aptariamu atveju tai negalėtų turėti įtakos vertinti ginčijamo akto teisėtumą ir pagrįstumą (pvz., 2012 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2327/2012; 2019 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1316-1062/2019; 2017 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-638-49/2017 ir kt.). Vien tai, kad santykiai tarp šalių yra tęstiniai ir teisme jau yra nagrinėjama bylų tarp tų pačių šalių dėl pastato būklės, nesuteikia pagrindo atsakovui nesilaikyti teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Teismas nenurodė, koks ryšys yra tarp nagrinėjamų bylų ir atsakovo padarytų pažeidimų. Teismas nėra viešojo administravimo subjektas ir nevykdo viešojo administravimo. Todėl teismo argumentas, kad panaikinus atsakovo sprendimą ir įpareigojus iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą bus priimtas toks pats sprendimas, yra vertinami kaip visiškai nepagrįstas.

12. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

13. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad teismas tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią situaciją, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei teisiškai įvertino visas reikšmingas teisines ir faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą. Iš paties pareiškėjo skundo turinio, kuris buvo teiktas pirmosios instancijos teismui, labiau nei akivaizdžiai matyti, jog skundžiamo Rašto turinys pareiškėjui buvo aiškus ir suprantamas, dėl ko būtent teismas ir nusprendė, kad pareiškėjo skundas yra visiškai nepagrįstas.

Vien ta aplinkybė, jog teismas nevertino šios situacijos taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvados, jog teismas priėmė netinkamą sprendimą ir/ar padarė klaidingas išvadas. Pareiškėjas, formuodamas apeliacinio skundo argumentus iš esmės nekeičia savo pozicijos ir mano, jog Administracija vis tiek turėtų vykdyti savo 2019 m. liepos 16 d. Sprendimą, nepaisydama to fakto, jog dabar jau įsiteisėjusiais teismo sprendimais jis yra panaikintas. Sprendime Administracija buvo nurodžiusi, kad pagal Statybos įstatymo 48 straipsnio 6 dalies nuostatas, paaiškėjus, kad statinio būklė kelia pavojų statinyje ar arti jo esančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai, atsižvelgdamas į grėsmės pobūdį ar įvykus statinio avarijai, statinio naudotojas ir (ar) statinio techninis prižiūrėtojas privalo imtis priemonių žmonėms apsaugoti ir kitų šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nurodytų priemonių.

Taigi, pareiga (o ne teisė) imtis priemonių remiantis Statybos įstatymu yra nustatyta būtent statinio naudotojui, o tuo pačiu ir statinio techniniam prižiūrėtojui. Administracija, kaip viešojo administravimo subjektas, atliekantis statinio naudojimo priežiūrą, neturi tokios teisės ir kompetencijos spręsti dėl ginčo pastato avarinės būklės pašalinimo, tai yra statinio savininkų ir naudotojų atsakomybė. Pareiškėjas nei pirminiame skunde, nei teismo posėdžio metu, nei apeliaciniame skunde taip ir nepaaiškino, kokių konkrečiai savo pareigų Administracija ginčo atveju neįgyvendino, bet turėjo įgyvendinti.

Pareiškėjo skunde dėstoma pozicija apie tariamą neteisėtą Administracijos neveikimą, taip ir nenurodant, kokių konkrečių pareigų neišpildymu pasireiškė tas Administracijos neveikimas, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir deklaratyvi, skirta vien tik perkelti visą atsakomybę dėl paties pareiškėjo neįgyvendintų pareigų (o ne teisių) statinio priežiūros srityje su tokiomis pareigomis nesusijusiam subjektui. Administracija, priimdama sprendimus, veikė jai teisės aktais nustatytos kompetencijos ribose. Kaip matyti iš pateiktų faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto išvadų, būtent kiti ginčo pastato bendrasavininkiai, o ne pareiškėjas ėmėsi realių priemonių ginčo pastato būklei sutvarkyti.

Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 29 d. prašymą (į kurį kaip atsakymas buvo pateiktas 2020 m. lapkričio 12 d. ginčo raštas) pateikė jau po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-4530-816/2019, kurioje buvo panaikintas Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento 2019 m. liepos 16 d. sprendimas. Dėl priverstinio kitų ginčo pastato bendrasavininkių veiklos nutraukimo pats pareiškėjas dar 2019 m. gegužės mėnesį su prevenciniu ieškiniu buvo kreipęsis į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nei Prašyme, nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdyje pareiškėjo atstovai nenurodė ir neįrodė, kad egzistuoja aplinkybės Administracijai taikyti ultima ratio priemonę – reikalavimą uždrausti bet kokią veiklą statinyje (jei reikia – ir statinio sklype ar teritorijoje). Nagrinėjamu atveju iš atsakovo Rašto turinio buvo matyti, kad jis yra motyvuotas ir pagrįstas, todėl nei laikyti šį Raštą neteisėtu, nei jį naikinti nagrinėjamu atveju jokio teisinio pagrindo nebuvo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Būsto administravimo skyriaus 2020 m. lapkričio 12 d. rašto Nr. A51-143493/20(3.3.2.26E-BŪS) „Dėl gamybinio pastato (duomenys neskelbtini)“ teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui taip pat buvo suformulavęs reikalavimą įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 29 d. prašymą.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Administracijos Raštas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nenustatė, kad egzistuotų Statybos įstatymo 49 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos taikyti ultima ratio (paskutinė priemonė) – reikalavimą uždrausti bet kokią veiklą statinyje (jei reikia – ir statinio sklype ar teritorijoje), todėl priėjo prie išvados, kad atsakovas pagrįstai netenkino pareiškėjo Prašymo. Teismas vadovavosi bylai aktualiais LVAT išaiškinimais, išdėstytais 2021 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-792-502/2021, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimo dalimi administracinėje byloje Nr. eI-4530-816/2019, kurią LVAT paliko nepakeistą. Teismas įvertino, kad Administracijos Sprendimas įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra panaikintas, todėl pareiškėjas nepagrįstai Prašyme prašė, kad Administracija vykdytų Sprendimą.

16. Pareiškėjas nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu grindžia tuo, kad: teismas nepagrįstai ignoravo, jog atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo prašymą pažeidė viešojo administravimo išsamumo, skaidrumo ir gero administravimo principus bei VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 6 punkto reikalavimus; teismas visiškai nepagrįstai nevertino, kad atsakovas jau buvo pritaikęs ultima ratio – uždraudė bet kokią veiklą statinyje, bet neužtikrino jo įgyvendinimo. Dėl to, kad kiti pastato bendrasavininkiai ignoravo atsakovo draudimą pastate vykdyti ūkinę komercinę veiklą, pareiškėjas negalėjo įgyvendinti atsakovo reikalavimų.

17. Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).

18. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais yra ginčijama pirmosios instancijos teismo argumentacija, Administracijos atsikirtimus į apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsiaiškino ir nustatė visas teisiškai reikšmingas aplinkybes tam, jog būtų išspręstas šioje byloje kilęs ginčas dėl skundžiamo akto (Rašto) pagrįstumo ir teisėtumo.

19. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento 2019 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. A51-67032/19 (3.3.10.2-EM4) uždrausta Pastate vykdyti bet kokią veiklą, nesusijusią su Pastato avarinės būklės šalinimo darbų atlikimu, ir nustatytas terminas apie įpareigojimų įvykdymą raštu informuoti Departamentą. Sprendime, be kita ko, nurodoma, jog Pastato patalpų naudojimas galimas tik pašalinus Pastato avarinę būklę ir įvykdžius priemones, užtikrinančias Pastato konstrukcijų atitiktį esminiam mechaninio atsparumo ir pastovumo bei saugaus naudojimo reikalavimui, ir Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamentui pateikus savo nuožiūra pasirinkto ekspertizės rangovo, kuriam kvalifikacijos atestatas suteikia teisę teikti atitinkamas statinio ekspertizės paslaugas, išvadą, jog Pastatas gali būti saugiai naudojamas ir nekelia pavojaus žmonių gyvybei, sveikatai ir aplinkai.

Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu skubos tvarka imtis veiksmų ir užtikrinti 2020 m. rugsėjo 18 d. jungtinės ekspertų komandos avarinės būklės pažeidimų taisymo rekomendacijų bei Sprendimo įgyvendinimą, stabdant Pastate veikiančių fizinių / juridinių asmenų veiksmus, vykdant veiklą avarinės būklės pastate. Nurodė, kad ekspertai, atlikę išsamius tyrimus, nustatė, jog didžioji dalis Pastato konstrukcijų yra užterštos naftos produktais, praradusios savo laikomąją galią ir turi būti keičiamos naujomis.

Pažymėjo, kad tik užtikrinus Sprendimo įgyvendinimą bei uždraudimą naudotis Pastatu faktiškai yra įmanoma šalinti šio Pastato avarinę būklę nesukeliant dar didesnės žalos pačiam Pastatui ir jame ar aplink esančių žmonių saugumui. Atsakovas ginčijamu Raštu nurodė, jog nustatytas pažaidas šalinti privalo Pastato bendrasavininkiai, tinkamai organizuodami Pastato techninę priežiūrą, kaip nurodyta Statybos įstatyme ir kituose statinių priežiūrą reguliuojančiuose teisės aktuose. Pažymėjo, jog bendrasavininkių pirminė pareiga vykdyti Pastato priežiūrą ir šalinti nustatytus defektus, o pareigų nevykdymas yra teisės aktus pažeidžiantis neveikimas.

Nurodė, kad Administracija taip pat teikė bendrasavininkiams įpareigojimus dėl Pastato priežiūros organizavimo, būtinų remonto darbų vykdymo, tiems, kurie vengė vykdyti įpareigojimus, vykdomos administracinio nusižengimo teisenos dėl teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymo. Administracija nesprendžia ginčų ir nesutarimų dėl Pastato avarinės būklės tarp bendrasavininkių. Pažymėta, kad teismuose yra nagrinėjama ne viena byla, susijusi su aptariamu klausimu (LVAT dėl Sprendimo teisėtumo ir Vilniaus apylinkės teisme sprendžiamas ginčas pagal pareiškėjo patikslintą ieškinį dėl uždraudimo Pastato bendrasavininkiams vykdyti statybos darbus, kuriais būtų daromas poveikis bendro naudojimo objektams, uždraudimo vykdyti ūkinę komercinę veiklą iki kol bus likviduota Pastato avarinė būklė).

20. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 21 punkte įtvirtinta savarankiška savivaldybių funkcija – statinių naudojimo priežiūra įstatymų nustatyta tvarka. Statybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad statinių naudojimo priežiūrą atlieka savivaldybių administracijos. Statybos įstatymo 49 straipsnio 3 dalyje yra išdėstytos viešojo administravimo subjekto, atliekančio statinio naudojimo priežiūrą, teisės.

21. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas atsisakė imtis veiksmų, įtvirtintų Statybos įstatymo 49 straipsnio 3 dalies 1 punkte (paaiškėjus, kad statinio būklė kelia pavojų statinyje ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai, atsižvelgdamas į grėsmės pobūdį, pareikalauti, kad statinio naudotojas imtųsi priemonių žmonėms apsaugoti, jeigu būtina, pareikalauti, kad būtų organizuota jų evakuacija, sustabdytas statinio naudojimas, uždrausta bet kokia veikla statinyje (jeigu reikia – ir statinio sklype ar teritorijoje)) ir užtikrinti, kad avarinės būklės Pastate objektyviai būtų galima atlikti avarinės būklės šalinimo darbus. Pareiškėjas Prašyme nurodė, kad tik užtikrinus Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Sprendimo įgyvendinimą bei uždraudimą naudotis Pastatu faktiškai yra įmanoma šalinti šio Pastato avarinę būklę nesukeliant dar didesnės žalos pačiam Pastatui ir jame ar aplink esančių žmonių saugumui.

22. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu priimtu administracinėje byloje Nr. eI-4530-816/2019 ir LVAT 2021 m. balandžio 29 d. nutartimi priimta administracinėje byloje Nr. eA-792-502/2021) panaikintas Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Sprendimas, kurio įgyvendinimą Prašyme pareiškėjas prašė užtikrinti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šiais įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir juose pateiktais aktualiais išaiškinimais (ABTĮ 57 str. 2 d.), be kita ko, tuo, kad konkretaus įpareigojimo taikymas statinio naudotojui pagal Statybos įstatymo 49 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatos formuluotę yra tiesiogiai susijęs su jo naudojamo statinio keliamos grėsmės pobūdžiu, kas reiškia, jog šis aspektas, prieš pasirenkant nustatytiną įpareigojimą statinio naudotojui, turi būti įvertintas. Be to, tokio pobūdžio įpareigojimas statinio naudotojui kaip reikalavimas uždrausti bet kokią veiklą statinyje (jei reikia – ir statinio sklype ar teritorijoje) vertintas kaip ultima ratio (lot. paskutinė priemonė) taikytina tik tada, kai atitinkamo tikslo kitomis Statybos 49 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytomis priemonėmis pasiekti negalima, nebent priešingai elgtis reikalauja statinio būklės keliamos grėsmės pobūdis (žr. LVAT 2021 m. balandžio 29 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. eA-792-502/2021, 67 p.).

23. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-251-1098/2021 pagal pareiškėjo patikslintą prevencinį ieškinį dėl uždraudimo Pastato bendrasavininkiams vykdyti statybos darbus, kuriais būtų daromas poveikis bendro naudojimo objektams, uždraudimo vykdyti ūkinę komercinę veiklą iki kol bus likviduota Pastato avarinė būklė. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-251-1098/2021, kuris Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas (civilinė byla Nr. e2A-2084-794/2021), pareiškėjo ieškinys atmestas. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais spendimais konstatuota, kad UAB „Birželio projekto administratorius“ neįrodė, kad yra faktų ir aplinkybių, keliančių pavojų, jog jo teisės yra ar bus pažeistos bei atsiras potenciali žala, atsakovams toliau eksploatuojant jiems priklausančias gamybinio pastato dalis. Vien tai, kad gamybinio pastato atitinkamos konstrukcijos (dalys) turi avarinės būklės požymių, nereiškia, kad nėra galimas tolesnis atitinkamos dalies pastato eksploatavimas. Byloje nėra nustatyta reali grėsmė dėl neteisėtų atsakovų veiksmų ateityje atlikimo, sukeliant žalą, bei atitinkamai būtinumas ginti šiuo metu UAB „Birželio projekto administratorius“ teises prevencinio ieškinio instituto pagrindu.

24. Apibendrinus šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, kad pareiškėjo reikalavimas, kad Administracija vykdytų Sprendimą, kuris yra panaikintas įsiteisėjusiais teismų procesiniais spendimais, yra nepagrįstas, taip pat pareiškėjas nenurodė ir neįrodė, kad egzistuoja aplinkybės Administracijai taikyti ultima ratio – reikalavimą uždrausti bet kokią veiklą statinyje (jei reikia – ir statinio sklype ar teritorijoje). Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog skundžiamo Rašto turinys pareiškėjui buvo aiškus ir suprantamas. Ginčijamas Raštas tinkamai motyvuotas ir atitinka jam keliamus reikalavimus (VAĮ 10 str. 5 d.).

25. Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad teismas tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią situaciją, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei teisiškai įvertino visas reikšmingas teisines ir faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Birželio projekto administratorius“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė