d0dfae22-90bf-4193-9a79-e09eeb77c66e · Vilniaus apygardos teismas

Pranešėjas V         Pranešėja Rosita Patackienė                                                                     Baudžiamoji byla Nr. 1A-774-562/2013Teisėjas Ieva Gavelytė-Kalytienė                                        Teisminio proceso Nr. 1-14-1-02195-2012-9                                                                                 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.28.4.; 2.1.15.1.1.; 2.1.15.1.2.; 2.1.15.3.2.; 1.1.8; 2.4.6; 2.4.7 (S)                                                                          VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S 2013 m. gruodžio 20 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iškolegijos pirmininkės Rositos Patackienės,teisėjų Angelės Ikasalienės, Arūno Kisieliaus, sekretoriaujant Ilonai Lonskai,dalyvaujant prokurorei Valentinai Strokinienei,nuteistiesiems K.

V., E. U., gynėjoms advokatėms Loretai Guižauskienei, Danguolei Elenai Mikalauskaitei,nukentėjusiojo advokatei Snaiguolei Mažeikienei, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistųjų E. U. ir K. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo E. U. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo bÅ«du subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 7 (septyniems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose, bausmės pradžiÄ skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaitytas E. U. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012-11-14 13.55 val. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu K. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose, bausmės pradžiÄ skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaitytas K. V. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012-11-14 13.55 val. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nukentėjusiojo V. M. civilinis ieÅ¡kinys patenkintas iÅ¡ dalies ir solidariai iÅ¡ E. U. bei K.

V. priteista nukentėjusiajam V. M. 3010 Lt nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo ir 2000 Lt nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimo, kitoje dalyje V. M. civilinis ieÅ¡kinys atmestas. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieÅ¡kinys patenkintas visiÅ¡kai ir solidariai iÅ¡ E. U. ir K. V. priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 295,08 Lt žalos atlyginimo. Nuspręsta kardomÄ jÄ priemonę - suėmimÄ K. V. iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistÄ , nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti ir K.

V. nukreipti atlikti bausmę; kardomÄ jÄ priemonę - suėmimÄ E. U. iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistÄ , nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti ir E. U. nukreipti atlikti bausmę.Nuspręsta daiktÄ , turintį reikÅ¡mės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – metalinę plokÅ¡telę, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3 policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos O. Å . 2013-04-18 nutarimu saugomÄ Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Centrinėje daiktinių įrodymų saugykloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.

Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : E. U. nuteistas pagal BK 294 str. 2 d. už tai, kad jis, panaudodamas fizinę prievartÄ , nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavaliÅ¡kai vykdė ginčijamÄ kito asmens teisę į skolos grÄ Å¾inimÄ , o bÅ«tent 2012-11-14, apie 13.30 val., bute, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su K. V., pastarajam panaudojus specialiai žmogui sužaloti pritaikytÄ daiktÄ â€“ metalinę plokÅ¡telę, užbėgę į butÄ pradėjo reikalauti iÅ¡ nukentėjusiojo jo P. V.

G. negrÄ Å¾intų pinigų, o nukentėjusiajam atsisakius patenkinti kaltinamųjų reikalavimÄ , K. V. sudavė V. M. ne mažiau kaip 20 smÅ«gių į veidÄ ir spyrė kojomis į nukentėjusiojo Å¡onus, rankas, kojas, krÅ«tinę, o E. U., stovėjęs už nugaros, sudavinėjo smÅ«gius nukentėjusiajam į nugarÄ , inkstus, po ko jie pargriovė nukentėjusįjį ant nugaros ir K. V. sudavė 3 smÅ«gius nukentėjusiajam į veidÄ , po ko pradėjo su metaline plokÅ¡tele muÅ¡ti nukentėjusiojo galvÄ , t.y. sudavė ne mažiau kaip 10 kartų, o po to sudavė metaline plokÅ¡tele į įvairias nukentėjusiojo kÅ«no vietas, kuomet E. U. užvaldė bute buvusius 4 litrus alaus, 10 Lt vertės, nurodydamas, kad juos grÄ Å¾ins, kai nukentėjusysis grÄ Å¾ins skolÄ P. V.

G., E. U. sugrįžęs vėl pradėjo muÅ¡ti nukentėjusįjį kumščiais į įvairias kÅ«no vietas, po ko abu išėjo, bet greitai sugrįžo ir vėl kartu mušė nukentėjusįjį kumščiais ir kojomis į įvairias kÅ«no vietas, tokiais savo bendrais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. M. sveikatÄ , užvaldė nukentėjusiajam priklausantį 10 Lt vertės turtÄ , tuo padarydamas didelės žalos nukentėjusiojo teisėms.           K. V. nuteistas pagal BK 294 str. 2 d. už tai, kad jis, panaudodamas fizinę prievartÄ , nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavaliÅ¡kai vykdė ginčijamÄ kito asmens teisę į skolos grÄ Å¾inimÄ , o bÅ«tent: 2012-11-14, apie 13.30 val., bute, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su E. U., panaudojo specialiai žmogui sužaloti pritaikytÄ daiktÄ â€“ metalinę plokÅ¡telę, t.y. užbėgę į butÄ pradėjo reikalauti iÅ¡ nukentėjusiojo jo P. V.

G. negrÄ Å¾intų pinigų, o nukentėjusiajam atsisakius patenkinti kaltinamųjų reikalavimÄ , K. V. sudavė V. M. kumščiais ne mažiau kaip 20 smÅ«gių į veidÄ ir spyrė kojomis į nukentėjusiojo Å¡onus, rankas, kojas, krÅ«tinę, o stovėjęs už nugaros E. U. sudavinėjo smÅ«gius nukentėjusiajam į nugarÄ , inkstus, po ko jie pargriovė nukentėjusįjį ant nugaros ir K. V. sudavė 3 smÅ«gius nukentėjusiajam į veidÄ , po ko pradėjo su metaliniu plokÅ¡tele muÅ¡ti nukentėjusiojo galvÄ , t.y. sudavė ne mažiau kaip 10 kartų, o po to sudavė metaline plokÅ¡tele į įvairias nukentėjusiojo kÅ«no vietas, kuomet E. U. užvaldė bute buvusius 4 litrus alaus, 10 Lt vertės, nurodydamas, kad juos grÄ Å¾ins, kai nukentėjusysis grÄ Å¾ins skolÄ P. V.

G., sugrįžęs K. V. vėl pradėjo muÅ¡ti nukentėjusįjį kumščiais į įvairias kÅ«no vietas, po ko abu išėjo, bet greitai sugrįžo ir vėl kartu mušė nukentėjusįjį kumščiais ir kojomis į įvairias kÅ«no vietas, tokiais savo bendrais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. M. sveikatÄ , užvaldė nukentėjusiajam priklausantį 10 Lt vertės turtÄ , tuo padarydamas didelės žalos nukentėjusiojo teisėms. Apeliaciniame skunde nuteistasis K.

V. praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį; nagrinėti bylÄ apeliacine tvarka atliekant pilnÄ Ä¯rodymų tyrimÄ bei užtikrinti jo dalyvavimÄ teismo posėdyje; kvalifikuoti jo veikÄ pagal BK 140 str., BK 59 str. 1 d. 6 p., 10 p.; V. M. civilinį ieÅ¡kinį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas bylÄ iÅ¡nagrinėjo neiÅ¡samiai, Å¡aliÅ¡kai, apelianto veiksmus kvalifikavo ne pagal tÄ BK straipsnį, nepagrįstai nepripažino atsakomybę Å¡velninančių aplinkybių, nepagrįstai priteisė V.

M. žalos atlyginimÄ , taigi priėmė nepagrįstÄ ir aiÅ¡kiai neteisingÄ nuosprendį.Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiajam V. M. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl pagal veikos pasekmes apelianto veiksmai atitinka BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Pasak apelianto, jo veikos kvalifikavimas pagal kitÄ BK straipsnį, numatantį žymiai griežtesnę bausmę, turėjo bÅ«ti aiÅ¡kiai ir svariai argumentuotas. Apeliantas mano, kad skyrus du su puse karto griežtesnę bausmę nei numatyta bausmė už veiksmais sukeltas pasekmes ir nepateikus jokių argumentų, dėl ko veika kvalifikuota kaip žymiai sunkesnis nusikaltimas, nuosprendis negali bÅ«ti laikomas aiÅ¡kiu ir argumentuotu, o bausmė negali bÅ«ti laikoma teisinga.

Apeliantas nurodo, kad Teritorinei ligonių kasai priteistas 295,08 Lt dydžio ieÅ¡kinys yra pagrįstas ir neginčijamas. Pasak apelianto, jei apie Å¡io ieÅ¡kinio dydį jis bÅ«tų buvęs informuotas anksčiau – bÅ«tų pasinaudojęs galimybe atlyginti žalÄ dar iki teismo (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Apeliantas taip pat pažymi, kad nukentėjusiojo V. M. pareikÅ¡tÄ 9500 Lt dydžio ieÅ¡kinį turtinei žalai atlyginti pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės pripažino nepagrįstu, nes buvo praÅ¡oma ne atlyginti realiai padarytÄ Å¾alÄ , o finansuoti stomatologo paslaugas, kurios buvo reikalingos dar iki nagrinėjamo įvykio.

Pasak apelianto, teismas iÅ¡ esmės pripažino, kad žalos dydis nėra nustatytas ir įrodytas (BPK 109 str.), todėl privalėjo vadovautis BPK 115 str. 2 d. ir ieÅ¡kinį perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Apeliantas mano, kad priteisdamas apytikslį 3000 Lt turtinės žalos atlyginimÄ teismas priėmė nemotyvuotÄ , prielaidomis ir spėliojimais grįstÄ nuosprendį, kuris negali bÅ«ti laikomas teisėtu. Apeliantas taip pat nurodo, kad iÅ¡ esmės atmesdamas nukentėjusiojo V. M. reikalavimÄ atlyginti 50 000 Lt neturtinę žalÄ , patenkindamas tik 1/25 dalį reikalavimo, teismas pripažino, kad nukentėjusysis siekia pasipelnyti.

Tačiau pripažindamas Å¡iÄ aplinkybę, bei pripažindamas nukentėjusiojo parodymus nenuosekliais, teismas toliau Å¡ių pripažintų faktų nenagrinėjo ir tinkamai neįvertino, todėl visiÅ¡kai nepagrįstai prieÅ¡taringais ir savanaudiÅ¡kais V. M. parodymais grindė nuosprendį (BPK 301 str.). Todėl, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali bÅ«ti laikomas teisingu ir pagrįstu.     Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikti neginčytini įrodymai apie jo pristatymÄ Ä¯ medicinos įstaigÄ 2012-11-14, 19 val. 51 min., (t. y. po jo sulaikymo) ir jam nustatytÄ sveikatos sutrikdymÄ :

„matoma muÅ¡tinė žaizda pakauÅ¡io srityje, mėlynės ir kraujosruvos ant veido skruostų srityje“. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nuosprendžiu nustatyta, jog jis buvo sulaikytas 2012-11-14, 13 val. 55 min., ir į laisvę paleistas nebuvo. Todėl, pasak apelianto, negali bÅ«ti laikomi patikimais teismui pateiktų medicininių dokumentų teiginiai, kad neva į medicininę įstaigÄ apeliantas kreipėsi pats, nes akivaizdžiai jis buvo pristatytas policijos pareigÅ«nų, teiginys neva iÅ¡ apelianto žodžių nustatyta, kad jį sumušė nepažįstami asmenys, aplinkybių neprisimena, bei teiginys neva patirtos traumos laikas 2012-11-14, 15 val. 30 min.

Apeliantas mano, kad Å¡ie teismui pateikti įrodymai privalėjo bÅ«ti tiriami ir turėjo bÅ«ti pripažinta, kad sužalojimus apeliantas patyrė konflikto su V. M. metu. Pasak apelianto, to nepadarius tektų konstatuoti, kad jis buvo sumuÅ¡tas praėjus pusantros valandos po sulaikymo, kas sukeltų jį sulaikiusių pareigÅ«nų baudžiamÄ jÄ atsakomybę, o tada Å¡ie pareigÅ«nai nebegalėtų bÅ«ti laikomi beÅ¡aliÅ¡kais liudytojais. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis BPK 300 str. 1 d. ir ne priimti nuosprendį, o atnaujinti įrodymų tyrimÄ .

To nepadaręs pirmosios instancijos teismas bylÄ iÅ¡nagrinėjo neiÅ¡samiai, atmestinai, todėl priėmė neteisingÄ nuosprendį.   Apeliantas taip pat nurodo, kad teismui pateikti medicininiai dokumentai įrodo, kad V. M. pavartojo prieÅ¡ apeliantÄ smurtÄ , kas buvo priežastimi, dėl kurios apeliantas sumušė V. M.. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismui nuosprendžiu pripažinus V. M. parodymų nenuoseklumÄ , negalėjo bÅ«ti palikti neiÅ¡nagrinėti ir neįvertinti apelianto parodymai, kad V.

M., bÅ«damas konfliktiÅ¡kas ir agresyvaus charakterio, pirmas jam smogė. Pasak apelianto, tai iÅ¡ esmės keičia veikos kvalifikacijÄ (BK 140 str.), nes jo pretenzijos V. M. dėl iÅ¡ liudytojo P. V. G. keletÄ kartų pavogtų pinigų pradžioje buvo tik žodinės ir smurto apeliantas vartoti neketino. Juo labiau apeliantas neėmė iÅ¡ V. M. jokio alaus ir nereikalavo jokio turto. Apeliantas pažymi, kad iÅ¡koliojo V. M. už tai, kad jis keletÄ kartų įžūliai apvogė P. V. G.. Apeliantui pagrasinus V.

M., kad pasikartojus P. V. G. apvaginėjimui, apeliantas jį sumuÅ¡, V. M. staiga iÅ¡plėšė apeliantui iÅ¡ rankų metalinį strypÄ (juostÄ ) ir smogė jam į galvÄ . Vėlesni apelianto veiksmai jau buvo tik Å¡io V. M. veiksmo pasekmė, taigi privalėjo bÅ«ti kvalifikuojami pagal BK 140 str. 1 d. ir BK 59 str. 1 d. 6 p., 10 p. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. U. praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį; jei kolegija nesutiks su apeliacinio skundo argumentais, praÅ¡o pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį: kaltinime nurodyti, kad nukentėjusiojo V.

M. sveikatos sužalojimas buvo padarytas ne mažiau kaip 14 trauminių poveikių pasekoje, suÅ¡velninti jam paskirtÄ laisvės atėmimo bausmę ir atmesti nukentėjusiojo civilinį ieÅ¡kinį dėl turtinės žalos atlyginimo kaip nepagrįstÄ ; užtikrinti jo dalyvavimÄ apeliacinio skundo nagrinėjime. Nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu nesutinka, kadangi netinkamai nustatytos faktinės aplinkybės, netinkamai iÅ¡spręstas nukentėjusiojo civilinis ieÅ¡kinys, neteisingai paskirta bausmė, todėl toks nuosprendis negali bÅ«ti laikomas teisėtu ir pagrįstu.Apeliantas pažymi, kad nuosprendyje konstatuota, jog K.

V. sudavė V. M. ne mažiau kaip 20 smÅ«gių į veidÄ ir spyrė kojomis į nukentėjusiojo Å¡onus, rankas, kojas, krÅ«tinę. Po to modeliuojamas kaltinimas yra toks, kad apeliantas sudavė nuosprendyje nenurodytÄ skaičių smÅ«gių nukentėjusiajam, po ko jie jį pargriovė ant nugaros, po ko K. V. sudavė dar 3 smÅ«gius į veidÄ , po to metaline plokÅ¡te sudavė ne mažiau 10 kartų į galvÄ ir po to į kitas nukentėjusiojo kÅ«no vietas. Vėliau jie buvo iÅ¡ buto pasiÅ¡alinę, o, anot teismo, sugrįžę vėl mušė V.

M. į įvairias kÅ«no vietas, vėl buvo išėję ir trečiÄ kartÄ sugrįžę, vėl kartu mušė nukentėjusįjį kumščiais ir kojomis į įvairias kÅ«no vietas. Pasak apelianto, iÅ¡ tokių teismo nustatytų aplinkybių iÅ¡eitų, kad nukentėjusiajam bendrai smÅ«gių buvo suduota daugiau kaip 33 kartus. Tačiau tokių teismo iÅ¡vadų nepatvirtina objektyvÅ«s duomenys – ­specialisto iÅ¡vada, iÅ¡ kurios matyti, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti ne mažiau kaip 14 trauminių poveikių pasėkoje.

Taigi, apeliantas mano, kad teismo nustatytos aplinkybės neatitinka faktinių įvykio aplinkybių, iÅ¡vados paremtos prielaidomis, tokiu bÅ«du yra pagrindas teigti, kad nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas.Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas nurodo, jog fizinio smurto vartojimÄ nukentėjusiojo atžvilgiu įrodo nuoseklÅ«s nukentėjusiojo parodymai, kuriuos patvirtina teismo medicinos specialisto iÅ¡vada, liudytojų parodymai. Pasak apelianto, su tokia iÅ¡vada sutikti negalima. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusiojo parodymai, prieÅ¡ingai nei mano teismas, viso proceso metu nebuvo nuoseklÅ«s. Apklaustas tyrėjų, jis teigė, kad tik patekę į jo buto vidų, K.

V. ir E. U. pradėjo reikalauti pinigų, tuo tarpu teisme nurodė, kad pinigų jie pradėjo reikalauti bendrame bendrabučio koridoriuje. Taip pat V. M. skirtingai aiÅ¡kino pinigų reikalavimo tikslÄ : ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad pinigų K. V. ir E. U. pareikalavo už neva tai apelianto paimtÄ iÅ¡ jo alų, o teisme jau nurodė, kad pinigų jie reikalavo kaip skolos gražinimÄ P. V. G.. Pasak apelianto, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis minėjo, jog K. V. daužė jo telefonÄ , tačiau Å¡ios aplinkybės teisme nenurodė.

V. M. skirtingai aiÅ¡kino ir jo sumuÅ¡imo aplinkybes: ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad apeliantas jį smaugė, teisme Å¡ios aplinkybės nenurodė (dėl to teismas jÄ iÅ¡ kaltinimo paÅ¡alino). Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis nurodė visiÅ¡kai naujÄ aplinkybę, t. y. kad apeliantas skatino ir kurstė K. V. naudoti nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtÄ , o K. V. vykdė jo nurodymus, tačiau apie tai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo užsiminęs. Teisme V. M. nenurodė ir smÅ«gių metaline plokÅ¡tele į pilvÄ .

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nepaminėjo, jog K. V. jam iÅ¡mušė žandikaulį, sulaužė protezÄ , jo įtvirtinimus, iÅ¡mušė dantį. Apeliantas nurodo, kad analizuojat teisme duotus V. M. parodymus matyti, kad E. U. su K. V. į jo butÄ buvo atėję tris kartus, nors ikiteisminio tyrimo metu jis minėjo tik du kartus. Pasak apelianto, akivaizdu, kad tokie parodymai asmens, įspėto dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ , negali bÅ«ti laikomi nuosekliais, kaip ir akivaizdu, kad nukentėjusysis derino savo versijÄ prie nustatytų faktinių aplinkybių.

Apeliantas pažymi, kad nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina kiti įrodymai. Pasak apelianto, nei vienas byloje apklaustas liudytojas nematė, kas ir kaip sumušė V. M.. Vieni liudytojai girdėjo nukentėjusiojo kambaryje triukÅ¡mÄ , kiti tvirtina, jog E. U. kvietė pasižiÅ«rėti „siaubo filmo“, matė nukentėjusįjį sumuÅ¡tÄ . Apeliantas atkreipia dėmesį, kad K. V. pripažįsta vartojęs fizinį smurtÄ nukentėjusiojo atžvilgiu ir sužalojęs jo sveikatÄ . Taip pat K.

V. teisme patvirtino, kad apeliantas jį su nukentėjusiuoju tik skyrė, jokių smurtinio pobÅ«džio veiksmų jo atžvilgiu neatliko. Apeliantas nurodo, kad specialisto iÅ¡vada - tai dokumentas, kuris patvirtina fizinio smurto vartojimo pasekmes - sveikatos sužalojimÄ , tačiau neidentifikuoja subjekto. Be to, specialisto iÅ¡vadoje konstatuoti sužalojimai neatitinka V. M. papasakotai jo sumuÅ¡imo versijai ir suduotų smÅ«gių skaičiui. Kadangi BPK 301 str. 2 d. draudžia apkaltinamÄ jį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina kiti įrodymai, teismui nebuvo pagrindo apelianto atžvilgiu priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį.

Be to, apeliantas mano, kad nukentėjusysis turėjo motyvÄ jį apklabėti. V. M. teisme parodė, kad jie vienas kito nemėgo, tarp apelianto ir nukentėjusiojo yra buvę konfliktų. Taigi, anot apelianto, siekdamas kerÅ¡to, ketindamas iÅ¡ jo nepagrįstai pasipelnyti, pareikÅ¡damas civilinį ieÅ¡kinį, V. M. apeliantÄ apkalbėjo.Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos dokumentus, o bÅ«tent, specialistų iÅ¡vadÄ dėl nukentėjusiojo V. M. sužalojimo ir K.

V. pateiktÄ medicininį dokumentÄ dėl jo sužalojimo. Remdamasis V. M. parodymais ir specialisto iÅ¡vada dėl jam padarytų sužalojimų, teismas konstatavo, kad apeliantas ir K. V. jį sumušė. Tuo tarpu vertindamas K. V. parodymus ir pateiktÄ Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus paciento, patyrusio galvos traumÄ , apžiÅ«ros protokolÄ , teismas nepagrįstai konstatavo, kad Å¡is įrodymų Å¡altinis nepatvirtina, jog ir nukentėjusysis sudavė smÅ«gius K. V.. Apeliantas mano, kad toks įrodymų vertinimas, suteikiant vienam dokumentui prioritetÄ prieÅ¡ kitÄ , akivaizdžiai prasilenkia su BPK 20 str., reglamentuojančio įrodymų vertinimÄ , nuostatomis.Apeliantas taip pat nesutinka su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 294 str. 2 d.

Apeliantas neneigia, kad nukentėjusysis buvo klausinėjamas dėl skolos grÄ Å¾inimo P. V. G., taip pat patvirtina, kad fizinį smurtÄ jo atžvilgiu naudojo K. V., kuris šį faktÄ pripažino. Tačiau, anot apelianto, byloje nėra jokių duomenų, kad K. V. ir E. U. buvo iÅ¡ anksto susitarę sumuÅ¡ti nukentėjusįjį, ar kad apeliantas konkliudentiniais veiksmais prisidėjo prie jo sužalojimo. Apeliantas pažymi, kad jų tikslas buvo iÅ¡siaiÅ¡kinti, kodėl negrÄ Å¾inta skola P. V. G. ir kada ji bus grÄ Å¾inta.

Apeliantas mano, kad K. V. veiksmai turi bÅ«ti vertinami kaip vykdytojo ekscesas, nes jų neapėmė apelianto tyčia ir jų susitarimas. Pasak apelianto, vien jo dalyvavimas aiÅ¡kinantis dėl skolos grÄ Å¾inimo galėtų bÅ«ti kvalifikuojamas pagal BK 294 str. 1 d., tačiau byloje nėra nustatyta Å¡iÄ veikÄ kvalifikuojančio požymio - didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti solidariai nukentėjusiojo civilinį ieÅ¡kinį.

Dėl turtinės žalos reikalavimo teismas nurodė, kad V. M. praÅ¡o priteisti 9500 Lt bÅ«simų gydymo iÅ¡laidų, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad dantų protezavimas neatliktas, iÅ¡raÅ¡e iÅ¡ medicininių dokumentų nurodyta tik preliminari protezavimo kaina, specialistų iÅ¡vada nustatyta tik apatinių deÅ¡inės pusės 1-2-o ir kairės pusės 2-o dantų patinimai su apatinio 1-o kairės pusės danties iÅ¡nirimu, o iÅ¡raÅ¡e iÅ¡ medicininių dokumentų dalis rekomenduojamo gydymo susijusi su virÅ¡utinių dantų protezavimu, todėl vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, nukentėjusiojo praÅ¡omÄ sumÄ sumažino iki 3000 Lt.

Å iÄ sumÄ kartu su suma už neva tai paimtÄ alų (10 Lt), teismas priteisė iÅ¡ apelianto ir K. V. solidariai. Apeliantas pažymi, kad civilinis ieÅ¡kinys kaltininkui byloje gali bÅ«ti pareikÅ¡tas, kai nusikaltimu padaryta žala, kai kaltinamojo veika turi nusikaltimo požymių ir kai tarp kaltininko veikos ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryÅ¡ys. Pasak apelianto, pagal nustatytas faktines aplinkybes, bÅ«tent K. V. sudavė smÅ«gius į galvos sritį, teismas nuosprendyje nekonstatavo nė vieno E. U. smÅ«gio nukentėjusiajam į veidÄ , tuo tarpu pagal V.

M. parodymus, apeliantas jį mušė per juosmenį ir inkstus, todėl net ir tikint nukentėjusiojo V. M. parodymais, apeliantas niekaip negalėjo išmušti dantų. Apeliantas nurodo, kad priteisiant civilinį ieškinį turi būti atsižvelgta į kiekvieno iš kaltininkų veiksmus ir dėl to kilusias pasekmes. Apeliantas pažymi, kad neaišku kokiais kriterijais remiantis, teismas nustatė turtinės žalos dydį - 3000 Lt. Nors K. V. ir E. U. neigia iš nukentėjusiojo paėmę alų, kurį teismas įvertino 10 Lt, pastebėtina, kad V.

M. nepateikė įrodymų (kasos kvito), jog tÄ dienÄ jis iÅ¡ tikrųjų pirko alų. Pasak apelianto, toks ieÅ¡kinio dėl turtinės žalos iÅ¡sprendimas neatitinka įstatymų reikalavimų dėl ieÅ¡kinio pagrįstumo ir teisėtumo.Apeliantas pažymi, kad priteisdamas neturtinę žalÄ , teismas nurodė, jog K. V. ir E. U. nusikalstamais veiksmais padarė nukentėjusiajam kÅ«no sužalojimus, kuriuos specialistas įvertino nesunkiu sveikatos sutrikdymu, padarytu ne mažiau kaip 14 trauminių poveikių pasėkoje, dalis sužalojimų padaryta su metaline plokÅ¡tele.

Teismas konstatavo, kad K. V. ir E. U. veiksmai sukėlė neigiamas pasekmes nukentėjusiojo sveikatai: jis patyrė fizinį skausmÄ , emocinį sukrėtimÄ , psichologinį diskomfortÄ ir baimę, dvasinius iÅ¡gyvenimus, nepatogumus. Tokias iÅ¡vadas teismas argumentuoja nukentėjusiojo pateiktuose medicininiuose dokumentuose esančiais įraÅ¡ais apie galvos skausmus, svaigimÄ , neurologo konsultacijas. Apeliantas mano, kad galvos skausmai, svaigimas nėra objektyviai patvirtinti atliktais medicininiais tyrimais, jie nurodyti iÅ¡ paciento žodžių.

Pasak apelianto, jau vien ta aplinkybė, kad V. M. savo ieÅ¡kinį dėl neturtinės žalos grindė skrandžio opa, dėl kurios buvo paguldytas į ligoninę ir kuri visiÅ¡kai, kaip konstatavo ir teismas, nėra susijusi su apeliantui pareikÅ¡tais kaltinimais, akivaizdžiai parodo nukentėjusiojo siekį pasipelnyti iÅ¡ susidariusios situacijos ir tuo pačiu apeliantui atkerÅ¡yti. Apeliantas nurodo, kad Ligonių kasos pareikÅ¡tas civilinis ieÅ¡kinys už nukentėjusiojo gydymÄ taip pat negali bÅ«ti priteistas solidariai.Apeliantas atkreipia dėmesį, kad BPK 320 str. 3 d. numatyta, jog apeliacinės instancijos teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose.

Apeliantas nurodo, kad, jei kolegija manys, jog pagrindo jį iÅ¡teisinti nėra, praÅ¡o Å¡velninti apeliantui paskirtÄ bausmę.Nuteistųjų E. U. ir K. V. apeliaciniai skundai atmetami.          Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus duomenis, o teismo iÅ¡vados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Patikrinusi bylos medžiagÄ teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas teisingai įvertino visumÄ duomenų, kurie byloje buvo gauti apklausiant kaltinamuosius E. U. ir K.

V., nukentėjusįjį V. M., liudytojus J. L., B. K., A. G., A. J., D. F., iÅ¡tyrus specialisto iÅ¡vadoje Nr. G2570/12 (01) užfiksuotus duomenis. Pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, Å¡iÄ veikÄ padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai.

Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal jÄ teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje turi bÅ«ti iÅ¡dėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme visi surinkti duomenys buvo išsamiai išanalizuoti bei tinkamai įvertinti, teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ir nuosprendyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl nuteistųjų kaltės ir jų padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju BPK 20 straipsnio 5 dalyje bylos aplinkybių ištyrimui ir įrodymų vertinimui nustatyti reikalavimai nebuvo pažeisti.

Vertindamas bylos duomenų visumÄ ir nustatydamas įrodytomis pripažintas faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikimais laikė ir rėmėsi nukentėjusiojo V. M. parodymais. Nukentėjusysis V. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dienÄ sutiko nuteistuosius E. U. ir K. V., kurie jam pradėjo sakyti, jog jis yra skolingas Å¡ioje byloje liudytoju esančiam P. V. G. ir pradėjo reikalauti pinigų. Nuteistieji stumdami nukentėjusįjį į butÄ reikalavo atiduoti pinigus P. V.

G.. Nukentėjusiajam pasakius, kad eitų lauk iÅ¡ jo buto, nuteistieji pradėjo jį muÅ¡ti. Nurodė, kad daugiausiai mušė K. V., jis iÅ¡ pradžių mušė nukentėjusįjį rankomis, kumščiais per veidÄ , E. U. kumščiais daužė ir spardė per juosmenį, per inkstus, į tÄ vietÄ , kur nukentėjusiojo stuburas buvo traumuotas. Paskui iÅ¡ kažkur atsirado kažkoks metalinis daiktas ir tada jau K. V. pradėjo juo nukentėjusįjį daužyti. E. U. K. V. skatino, kurstė sakydamas „užmuÅ¡k jį, užmuÅ¡k“.

IÅ¡ pradžių K. V. daužė nukentėjusįjį to metalinio daikto – plokÅ¡telės – plokÅ¡tuma, todėl tose vietose, kur jis pataikė su plokÅ¡telės plokÅ¡tuma, sužalojimų neliko, bet paskui, kadangi E. U. vis buvo kurstomas, tai pradėjo daužyti nukentėjusįjį tos plokÅ¡telės briauna per galvÄ . Kiek smÅ«gių tiksliai sudavė, nepasakys, bet žino, kad jau vien 10 smÅ«gių buvo suduota su briauna, nes paskui jam ligoninėje tas žaizdas siuvo, o kiek smÅ«gių buvo suduota plokÅ¡tuma, sunkiai pasakys, bet daug kartų, tikrai ne vienas.

Paskui, kai nukentėjusįjį pargriovė, K. V. buvo ant nukentėjusiojo užsėdęs ir iÅ¡ virÅ¡aus daužė per veidÄ . K. V. nukentėjusįjį ir spardė, bet kuriuo momentu jis tai darė, kadangi visas tas muÅ¡imas vyko per kelis kartus, nukentėjusysis pasakyti negali. Nuo to daužymo buto sienos apsipylė nukentėjusiojo krauju. K. nukentėjusiajam iÅ¡mušė žandikaulį, sulaužė protezÄ , jo įtvirtinimus, iÅ¡mušė dantį. Paskui E. U. pasiėmė alų ir pasakęs, kad, kai atiduos pinigus – 100 Lt, nors iÅ¡ pradžių jie reikalavo 20 Lt, jis tÄ alų grÄ Å¾ins.

Faktas tas, kad tÄ alų - du butelius po 2 litrus – pasiėmė. Kai nuteistieji išėjo, nukentėjusysis Å¡iaip ne taip nusigavo su rankÅ¡luosčiu iki prausyklos, apsiprausė, bet tuomet vėl pasirodė nuteistieji ir pradėjo jį vėl daužyti prausykloje. Mušė abudu, daugiausiai kumščiais, į įvairias kÅ«no vietas. Gal porÄ kartų ir įspyrė, bet daugiausiai mušė rankomis. E. U. daužė tik per kÅ«nÄ , per veidÄ nemušė. Nukentėjusiajam einant iÅ¡ prausyklos į kambarį, nuteistieji jį dar daužė ir koridoriuje.

Nukentėjusiajam įėjus į butÄ , jie užėjo iÅ¡ paskos ir vėl jį daužė. Jiems išėjus iÅ¡ buto, tuomet nukentėjusysis greit užrakino duris, paskambino bendruoju pagalbos telefonu 112, iÅ¡sikvietė policijÄ bei greitÄ jÄ medicinos pagalbÄ . Po to, gal po 5-6 minučių, į duris pasibeldė, nukentėjusysis pagalvojo, kad atvyko policija, atrakino duris ir pamatė, kad prie durų stovi K. V. ir E. U., kurie vėl pradėjo jį muÅ¡ti. Kai nukentėjusysis nebeiÅ¡kentęs pradėjo rėkti, tuomet nuteistieji pasiÅ¡alino (3 t. b. l. 25-28).

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. M. taip pat nurodė, kad nuteistieji, jam atidarius duris stumtelėjo jį į vidų, patekus į butÄ , jie abu pradėjo reikalauti pinigų, iÅ¡ pat pradžių prašė 20, po to 100 Lt, po to E. pasakė, duok pinigus, ir tada jis atiduos alų (tikriausiai jis pamatė alų buto viduje). Supratus, kad dabar jam bus blogai, jis greit pribėgo prie telefono, norėdamas iÅ¡kviesti pagalbos. Tuo metu, kai jis surinkinėjo policijos numerį, K. griebė už ragelio, pradėjo daužyti telefonÄ .

E. tada pribėgo prie jo, ir stovėdamas jam už nugaros, sulenkęs alkÅ«nę pradėjo jį smaugti. Tuomet, kai E. jį smaugė, K. numetė telefonÄ ir atsisukęs pradėjo jį muÅ¡ti, t.y. kumščiais smogė jam į veidÄ , ne mažiau kaip 20 kartų, taip pat spardė kojomis į rankas, į Å¡onus, į krÅ«tinę, į kojas. Kiek kartų jis spardė tikrai negali nurodyti, tačiau spardė nesustodamas. Tuo metu kai K. jį spardė kojomis ir smogė kumščiais, už nugaros stovėjęs E. taip pat jį pradėjo muÅ¡ti, mušė į nugarÄ , į kepenis, inkstus.

Po to jie abu pergriovė jį ant nugaros ant Å¡alia fotelio stovėjusios lovos ir K. sudavė nemažiau 3 kartų jam į veidÄ kumščiu, jis apsipylė kraujais, bandė atsigulti ant pilvo, jam pavykus, pajuto kad K. pradėjo muÅ¡ti jo galvÄ su metaliniu strypu, sudavė į galvÄ nemažiau negu 10 kartų, po to taip pat su metaliniu strypu pradėjo muÅ¡ti visÄ jo kÅ«nÄ , mušė su strypu nugarÄ , kojas, o jam pavykus apsisukti mušė su strypu į pilvo sritį. Vienu momentu, kol jis gulėjo ant lovos ir jį mušė K., pamatė, kad E. paėmė prie durų stovėjusį maiÅ¡Ä su alumi, buvo du buteliai 2 l talpos ir iÅ¡nešė į koridorių, bet greit sugrįžo ir mušė jį kartu su K., mušė kumščiais, į įvairias kÅ«no vietas, kiek buvo suduota smÅ«gių nurodyti negali.

Taip pat negali nurodyti, kiek buvo suduota strypu į kitas kÅ«no vietas. Po to jie nustojo muÅ¡ti, išėjo, jis greit užrakino duris, paskambino 112 ir iÅ¡kvietė policijÄ , nuėjo nusiprausti. Po to į duris pasibeldė, ji pagalvojo, kad atvyko policija, atrakino duris ir pamatė, kad prie durų stovi K. ir E.. K. rankoje laikė strypÄ . Jie vėl jį pradėjo muÅ¡ti, mušė abu kojomis ir kumščiais, kiek smÅ«gių ir spyrių buvo suduota ir tiksliai į kokias kÅ«no vietas nurodyti negali.

Nustoję muÅ¡ti, jie išėjo. Po 5 minučių atvažiavo greitoji, kol apžiÅ«rinėjo, į butÄ atbėgo E. ir pasakė, kad jis buvo Å¡io įvykio liudytoju, bet gydytoja ji iÅ¡varė. Po 10 minučių atvyko policija (t. 1, b. l. 18-19). Taigi nagrinėjamu atveju parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa, nukentėjusysis aiÅ¡kiai iÅ¡dėstė jo sužalojimo aplinkybes, įvardindamas konkrečius asmenis, t. y. E. U. ir K. V.. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir teismo medicinos specialisto iÅ¡vada G2 570/12(01) bei netiesiogiai liudytojų J.

L., B. K., A. G. parodymai, kurie iÅ¡samiai iÅ¡dėstyti nuosprendyje. Liudytoja A. G. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad atvykus pagal iÅ¡kvietimÄ , nukentėjusysis jai paaiÅ¡kino, kad tie jaunuoliai, kurie veržėsi į butÄ , iÅ¡ jo kažko reikalavo ir, paėmę metalinį strypÄ , sumušė jį per galvÄ , kaklÄ , rankas. Nukentėjusysis, atrodo, taip pat minėjo, kad jaunuoliai iÅ¡sinešė maiÅ¡iuke prie durų buvusį alų. Liudytoja apžiÅ«rėjo ir sutvarstė nukentėjusiojo galvÄ , buvo matyti, kad galva stipriai sumuÅ¡ta, matėsi lygios kirstinės linijos, taip pat sužalojimų buvo matyti ir ant nukentėjusiojo kaklo, tokie pat įpjovimai, bet nekraujuojantys, tiesiog hematomos.

Sužalojimai, kaip sakė nukentėjusysis, buvo padaryti metaliniu strypu (3 t. b. l. 114-115). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai iÅ¡vadas apie faktines bylos aplinkybes grindė Å¡iais įrodymais, nes jie vieni kitus patvirtina, t. y. sudaro įrodymų visetÄ . Apeliantas E. U. nurodo, kad nei vienas byloje apklaustas liudytojas nematė, kas ir kaip sumušė V. M.. Teisėjų kolegija sutikdama, kad tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų nėra, pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rÅ«Å¡imi, t. y. savo iÅ¡vadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus – gauti teisėtais bÅ«dais (įstatymų nustatyta tvarka), patvirtina arba paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai, ir juos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

Apeliantas nepateikia argumentų, kurių pagrindu bÅ«tų galima daryti iÅ¡vadÄ , kad įrodymai, kuriais teismas pagrindė savo nuosprendį, prieÅ¡tarauja Å¡ioms BPK nuostatoms. Pažymėtina ir tai, kad teisingÄ teismo baigiamojo akto priėmimÄ lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių iÅ¡vadų pagrįstumas. Todėl ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis didžiÄ ja dalimi grindžiamas nukentėjusiojo V. M. parodymais, savaime nereiÅ¡kia, jog apylinkės teismas pažeidė iÅ¡ BPK 20 straipsnio, inter alia jo 5 dalies kylančius reikalavimus.

Esminę reikÅ¡mę vertinant Å¡iuos parodymus ir jais grindžiant teismų iÅ¡vadas turi Å¡ių parodymų įrodomoji reikÅ¡mė, kuriÄ nustatant atsižvelgiama ir į tai, ar tokie nukentėjusiojo parodymai gali bÅ«ti laikomi patikimais, ar byloje nėra duomenų paneigiančių Å¡iuos nukentėjusiojo parodymus arba sudarančių rimtÄ pagrindÄ jais abejoti, ar parodymai gauti nepažeidžiant BPK reikalavimų. Kaip jau minėta, nukentėjusysis viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, kurie dėl esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių sutapo.

Nagrinėjamu atveju nenustatyta ir jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis galėtų būti suinteresuotas duoti melagingus, E. U. ir K. V. kaltinančius parodymus. Nors apeliantas E. U. nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam nebuvo taikomas anonimiškumas. Taigi BPK 301 str. 2 d. nuostatos pažeistos nebuvo. Apeliantas E. U. nurodo, kad smurtinio pobūdžio veiksmų V.

M. atžvilgiu nenaudojo, taip pat pažymėjo, kad fizinį smurtÄ naudojo tik nuteistasis K. V.. Apeliantas K. V. nurodo, kad V. M. pirmas pavartojo prieÅ¡ apeliantÄ smurtÄ , kas buvo priežastimi, dėl kurios apeliantas sumušė V. M.. Vertinant Å¡iuos apeliantų argumentus nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad E. U. ir K. V., mažindami nusikalstamos veikos apimtį, siekia palengvinti savo teisinę padėtį. Teisėjų kolegijos vertinimu taip pat nepagrįsti apelianto K.

V. motyvai, kad teismui pateikti medicininiai dokumentai įrodo, jog V. M. pavartojo prieÅ¡ apeliantÄ smurtÄ , kas buvo priežastimi, dėl kurios apeliantas sumušė V. M.. Å iuo apsektu vertinant nurodytus apelianto motyvus, pažymėtina, kad pagal BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas bÅ«tinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos bÅ«tinosios ginties ribos.

Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, akivaizdumas – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-173/2011). Nagrinėjamu atveju įvertinus nuosprendyje aptartus įrodymus, buvo padaryta pagrįsta iÅ¡vada, kad Å¡iuo atveju nebuvo jokio realaus, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi į nuteistojo K. V. gyvybę ar sveikatÄ . IÅ¡ nuteistojo K.

V. bei nukentėjusiojo parodymų matyti, kad konfliktÄ inicijavo nuteistieji, nukentėjusysis konflikto metu buvo vienas, neturėjo jokio įrankio. Todėl nenustačius pavojingo kėsinimosi situacijos, nėra pagrindo pripažinti, kad K. V. veikė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis. Å ių iÅ¡vadų nepaneigia ir byloje pateikti nuteistojo K. V. medicininiai dokumentai. Liudytojas A. J. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad įvykio dienÄ sulaikant K. V., jis buvo labai agresyviai nusiteikęs, prieÅ¡inosi kojomis ir rankomis, muistėsi, grasino susidorojimu, todėl jam buvo uždėti antrankiai.

Kol vedė laiptais žemyn, K. V. bandė galva smÅ«giuoti liudytojui, nepataikė, tada trenkė galva į sienÄ (t. 3, b. l. 88). Kad sulaikymo metu K. V. buvo labai agresyvus, prieÅ¡ jį pareigÅ«nai panaudojo kovinius veiksmus, parodė ir liudytojas D. F., o tai tik patvirtina liudytojo A. J. parodymus apie tai, kaip nuteistasis galėjo bÅ«ti sužalotas jį sulaikant (t. 3, b. l. 86-87). Pažymėtina, kad teisiamojo posėdžio metu K. V. taip pat nurodė, kad pareigÅ«nams kažkiek prieÅ¡inosi, buvo paguldytas ant žemės ir uždėti antrankiai.

Ä® sienÄ , vedamas laiptais žemyn, nesidaužė, bet jį pareigÅ«nas, kai vedė, stumtelėjo ir jis galvos Å¡onu atsitrenkė į sienÄ (t. 3, b. l. 118). IÅ¡ asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelės Nr. 2012/51837 bei Všį Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriaus paciento, patyrusio galvos traumÄ , apžiÅ«ros protokolo matyti, kad K. V. jį apžiÅ«rėjusiems medikams nurodė, kad jį sumušė nepažįstami asmenys, aplinkybių nepamena, 2012-11-14 apžiÅ«rėjus K.

V. nustatyta, kad yra matoma muÅ¡tinė pakauÅ¡io žaizda, mėlynės ir kraujosruvos veido skruostų srityje (t. 3, b. l. 109-111). Tokiu bÅ«du byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistajam nukentėjusysis sudavė metaline plokÅ¡tele per galvÄ , o K. V. nustatyti sužalojimai buvo padaryti jį sulaikant ir tai vyko jau po to, kai nuteistasis sudavė smÅ«gius nukentėjusiajam V. M.. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu Å¡ie duomenys patvirtina, kad sužalojimai buvo padaryti K. V. sulaikymo metu.

Pažymėtina, kad versijÄ , jog buvo sumuÅ¡tas nukentėjusiojo, nuteistasis K. V. iÅ¡kėlė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu. Visos Å¡ios aplinkybės rodo, kad nuteistajam K. V. nebuvo kilusi jokia reali ir akivaizdi grėsmė ir gintis jam nebuvo nuo ko, todėl jo veiksmus vertinti buvus bÅ«tinosios ginties situacijai teismui nebuvo jokio pagrindo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tokias iÅ¡vadas padarė įvertindamas byloje surinktų įrodymų visetÄ , todėl atmestini apelianto E. U. argumentai, kad specialisto iÅ¡vadai dėl nukentėjusiojo sužalojimo buvo suteiktas prioritetas prieÅ¡ K.

V. pateiktus medicininius dokumentus. Apeliantas E. U. nepagrįstai teigia, kad teismo išvados apie faktines bylos aplinkybes prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, motyvuojant tuo, kad nuosprendyje nustatyta, jog bendrai smūgių nukentėjusiajam buvo suduota daugiau kaip 33 kartus, nors teismo medicinos specialisto išvadoje nurodoma, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti ne mažiau kaip 14 trauminių poveikių pasekmėje. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė, jog E. U., „veikdamas kartu su K.

V., pastarajam panaudojus specialiai žmogui sužaloti pritaikytÄ daiktÄ â€“ metalinę plokÅ¡telę, užbėgę į butÄ pradėjo reikalauti iÅ¡ nukentėjusiojo jo P. V. G. negrÄ Å¾intų pinigų, o nukentėjusiajam atsisakius patenkinti kaltinamųjų reikalavimÄ , K. V. sudavė V. M. ne mažiau kaip 20 smÅ«gių į veidÄ ir spyrė kojomis į nukentėjusiojo Å¡onus, rankas, kojas, krÅ«tinę, o E. U., stovėjęs už nugaros, sudavinėjo smÅ«gius nukentėjusiajam į nugarÄ , inkstus, po ko jie pargriovė nukentėjusįjį ant nugaros ir K.

V. sudavė 3 smÅ«gius nukentėjusiajam į veidÄ , po ko pradėjo su metaline plokÅ¡tele muÅ¡ti nukentėjusiojo galvÄ , t.y. sudavė ne mažiau kaip 10 kartų, o po to sudavė metaline plokÅ¡tele į įvairias nukentėjusiojo kÅ«no vietas, kuomet E. U. užvaldė bute buvusius 4 litrus alaus, 10 Lt vertės, nurodydamas, kad juos grÄ Å¾ins, kai nukentėjusysis grÄ Å¾ins skolÄ P. V. G., E. U. sugrįžęs vėl pradėjo muÅ¡ti nukentėjusįjį kumščiais į įvairias kÅ«no vietas, po ko abu išėjo, bet greitai sugrįžo ir vėl kartu mušė nukentėjusįjį kumščiais ir kojomis į įvairias kÅ«no vietas, tokiais savo bendrais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V.

M. sveikatÄ â€œ (t. 3, b. l. 127-144). IÅ¡ Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus Specialisto iÅ¡vados Nr. G 2570/12 (01) nustatyta, kad nukentėjusiajam V. M. padaryti Å¡ie kÅ«no sužalojimai: po vienÄ muÅ¡tinę žaizdÄ su odos nubrozdinimais abipus pakauÅ¡io srityje, po vienÄ muÅ¡tinę žaizdÄ abipus virÅ¡ugalvio srityje, odos nubrozdinimai su poodine kraujosruva deÅ¡inės ausies kauÅ¡elyje, poodinė kraujosruva deÅ¡inio užausio srityje, poodinė kraujosruva kairės ausies kauÅ¡elyje, muÅ¡tinė žaizda su aplinkine poodine kraujosruva kaktos kairėje pusėje, muÅ¡tinė žaizda kairio antakio srityje su poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, muÅ¡tinė žaizda nosies nugarėlėje, muÅ¡tinė žaizda su aplinkine kraujosruva apatinės lÅ«pos kairėje pusėje, kraujosruva apatinės lÅ«pos-burnos prieangio gleivinėje, apatinių deÅ¡inės pusės l-2-o ir kairės pusės 2-o dantų panirimai su apatinio 1-o kairės pusės danties iÅ¡nirimu, pavirÅ¡iniai odos įbrėžimai kairės pusės veido-kaklo-krÅ«tinės lÄ stos priekinio pavirÅ¡iaus srityje su poodine kraujosruva krÅ«tinės lÄ stoje, odos įbrėžimai su poodine kraujosruva deÅ¡inio rieÅ¡o sÄ nario-deÅ¡inės plaÅ¡takos srityje, poodinė kraujosruva kairiame žaste, odos įbrėžimai su poodinėmis kraujosruvomis kairėje plaÅ¡takoje.

Sužalojimai padaryti nuo trauminių poveikių kietais bukais ribotÄ , bukabriaunį bei smailų pavirÅ¡ių turinčiais daiktais, galimai nukentėjusiojo nurodytu bÅ«du bei laiku (2012-11-14). Sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai padaryti ne mažiau 14-os trauminių poveikių pasekmėje. Sužalojimai padaryti keliais skirtingų kontaktuojančių pavirÅ¡ių turinčiais daiktais (t. 1, b. l. 31-34). Atsižvelgiant į tai, kad specialisto iÅ¡vadoje konstatuota, jog sužalojimai padaryti ne mažiau 14-os trauminių poveikių pasekmėje, nėra pagrindo pripažinti, kad teismo nuosprendyje nustatytos faktinės bylos aplinkybės prieÅ¡tarauja teismo medicinos specialisto iÅ¡vadai, nes minėtoje iÅ¡vadoje konstatuotas tik pats mažiausias galimų trauminių poveikių skaičius.

Kartu pažymėtina, kad iÅ¡vadas apie faktines bylos aplinkybes teismas daro pagal byloje surinktų įrodymų visetÄ , o ne apsiriboja vienu iÅ¡ įrodymų. Dėl to teismo medicinos specialisto iÅ¡vada apie nukentėjusiojo patirtus trauminius smÅ«ginius poveikius, esant kitiems tai patvirtinantiems įrodymams, neužkerta kelio teismui nustatyti kitokias faktines aplinkybes nei nurodoma teismo medicinos specialisto iÅ¡vadoje. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo parodymai apie suduotus smÅ«gius bei pavartoto fizinio smurto intensyvumas, vertinant kartu su specialisto iÅ¡vada, sudarė pagrindÄ pirmosios instancijos teismui konstatuoti nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytam suduotų smÅ«gių nukentėjusiajam skaičiui bei kaip kiekvienas iÅ¡ nuteistųjų dalyvavo inkriminuojamoje veikoje.

Apeliaciniame skunde nuteistasis K. V. taip pat nurodė, kad nukentėjusiajam V. M. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl pagal veikos pasekmes apelianto veiksmai atitinka BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Pasak apelianto E. U., jo dalyvavimas aiÅ¡kinantis dėl skolos grÄ Å¾inimo galėtų bÅ«ti kvalifikuojamas pagal BK 294 str. 1 d., tačiau byloje nėra nustatyta Å¡iÄ veikÄ kvalifikuojančio požymio - didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.Vertinant Å¡iuos nurodytus apeliacinių skundų motyvus, pažymėtina, kad savavaldžiavimas kaip nusikalstama veika apraÅ¡ytas pagrindine (BK 294 straipsnio 1 dalis) ir kvalifikuota sudėtimis (BK 294 straipsnio 2 dalis).

Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavaliÅ¡kai vykdė ginčijamÄ arba pripažįstamÄ , bet nerealizuotÄ savo ar kito asmens tikrÄ ar tariamÄ teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartÄ nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Taigi kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas smurtinis Å¡io nusikaltimo padarymo bÅ«das.

Atsižvelgiant į tai, atmestini K. V. motyvai dėl veikos perkvalifikavimo pagal pasekmes. Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamoje praktikoje yra konstatuota, kad pagrindžiant baudžiamÄ jÄ atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi bÅ«ti nustatytas smurtinis (psichinė ir (ar) fizinė prievarta) Å¡io nusikaltimo padarymo bÅ«das ir tokiu bÅ«du padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui (kasacinė byla Nr. 2 K- P-183/2012). Kartu pažymėtina, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavaliÅ¡kų veiksmų pobÅ«dį, padarytos turtinės žalos piniginę iÅ¡raiÅ¡kÄ , pažeistų teisių ir interesų svarbÄ bei kitas aplinkybes (kasacinė byla Nr. 2 K- P-267/2011).

Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi bÅ«ti konstatuojami motyvuotai atskleidžiant jų pobÅ«dį, turinį, pavojingumo laipsnį ir kt. Didelę žalÄ nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin Å¡iurkÅ¡tus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieÅ¡ nukentėjusiojo valiÄ jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smÅ«gių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tÄ symas), laisvės atėmimo ar bejėgiÅ¡kos bÅ«senos sukėlimo ir pan.

Skundžiamame teismo sprendime nustatyta, kad nukentėjusiajam padaryti kÅ«no sužalojimai, dėl kurių nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Pažymėtina, kad fizinis smurtas dviejų nuteistųjų buvo naudojamas pakankamai ilgÄ laikÄ , paties nukentėjusiojo bute, todėl tokiais veiksmais buvo sukurta bauginančio pobÅ«džio situacija. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktÅ«rÄ ir nagrinėjamos bylos kontekstÄ , įvertinusi panaudotos prievartos pobÅ«dį ir ja sukeltų padarinių turinį, sprendžia, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusysis dėl neteisėtų veiksmų patyrė didelę žalÄ .

Pažymėtina, kad panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobÅ«dis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį – fizinė ar psichinė žala. Nors pirmosios instancijos teismo sprendime nėra konkrečiai nurodyta, kokios rÅ«Å¡ies padaryta didelė žala, tačiau iÅ¡ pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nuteistieji, savavaldžiaudami prieÅ¡ nukentėjusįjį, panaudojo fizinį smurtÄ , tuo padarydami didelę fizinę žalÄ . Todėl toks formalus netikslumas, t. y. skundžiamame teismo sprendime nenurodant, kokios rÅ«Å¡ies nukentėjusiajam padaryta didelė žala, nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio.

Remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 294 straipsnio 2 dalis – nuteistųjų veiksmams pritaikytas tinkamai, todėl perkvalifikuoti nuteistųjų veikÄ nėra pagrindo. Apeliantas E. U. mano, kad K. V. veiksmai turi bÅ«ti vertinami kaip vykdytojo ekscesas, nes jų neapėmė apelianto tyčia ir jų susitarimas. Pasak apelianto, vien jo dalyvavimas aiÅ¡kinantis dėl skolos grÄ Å¾inimo galėtų bÅ«ti kvalifikuojamas pagal BK 294 str. 1 d., tačiau byloje nėra nustatyta Å¡iÄ veikÄ kvalifikuojančio požymio - didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamÄ veikÄ .

Taigi bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Dėl to visi bendrininkai atsako pagal tÄ patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , iÅ¡skyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas – bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas atlieka veiksmus, kurie savo pobÅ«džiu, apimtimi arba padarymo bÅ«du neatitinka susitarimo turinio. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamÄ veikÄ ir jų veikos bendrumas.

BÅ«tini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamÄ veikÄ gali bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas įvairiomis formomis: žodžiu, raÅ¡tu ar konkliudentiniais veiksmais. Tyčia padaryti nusikalstamÄ veikÄ bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju reiÅ¡kiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ .           Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nuteistieji veikė bendru sutarimu, iÅ¡reikÅ¡tu konkliudentiniais veiksmais, t.y. abu naudojo fizinį smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį papildydami vienas kito veiksmus.

Nagrinėjamu atveju nė vienas iÅ¡ nuteistųjų nepareiÅ¡kė prieÅ¡taravimo dėl kito atliekamų veiksmų, nebandė jų nutraukti. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti bendrininkų susitarimo ribų peržengimo.          Vertinant apeliantų argumentus dėl paskirtos griežtos bausmės, pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , apribojant nuteistojo teises ir laisves.

Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumÄ ir kaltininko asmenybės pavojingumÄ . Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiÅ¡kia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių Å¡iam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobÅ«džio ir už Å¡iÄ veikÄ numatytos bausmės turi bÅ«ti teisinga pusiausvyra (proporcija).

Teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais – pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ , atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadijÄ , kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę suÅ¡velninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikÅ¡mingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiÅ¡kiai per griežtÄ arba aiÅ¡kiai per Å¡velniÄ bausmę.

       E. U. skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Už šį nusikaltimÄ Ä¯statymų leidėjas numatė areÅ¡tÄ arba laisvės atėmimÄ iki penkerių metų. IÅ¡ skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jį priėmęs teismas, skirdamas E. U. bausmę, atsižvelgė į Å¡ias aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pobÅ«dį, pavojingumo laipsnį (padarė vienÄ apysunkį nusikaltimÄ ), kaltės formÄ ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), asmenybę (anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, nedirbantis, nuo 2000-03-03 įraÅ¡ytas į Vilniaus priklausomybės ligų centro priežiÅ«ros grupę, diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, priklausomybės sindromas, gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, abstinencijos bÅ«klė, emociÅ¡kai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, turi nepilnametį vaikÄ ), nustatytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes (veikÄ padarė bendrininkų grupė, taip pat veikÄ padarė bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui).

Teismas, skirdamas K. V. bausmę, atsižvelgė į Å¡ias aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pobÅ«dį, pavojingumo laipsnį (padarė vienÄ apysunkį nusikaltimÄ ), kaltės formÄ ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), kaltinamojo asmenybę (anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, nedirbantis, nuo 2009-06-01 įraÅ¡ytas į Vilniaus priklausomybės ligų centro priežiÅ«ros grupę, diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, abstinencijos bÅ«klė su delyru, priklausomybės nuo alkoholio sindromas, VÅ¡Ä® Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre jam diagnozuotas emociÅ¡kai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas), nustatytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes (veikÄ padarė bendrininkų grupė, taip pat veikÄ padarė bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui).

Taigi apylinkės teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad jį priėmęs teismas, nors ir lakoniÅ¡kai, tačiau atsižvelgė į visas bausmės individualizavimui reikÅ¡mingas aplinkybes, kurias įvertinęs sprendė, kad E. U. ir K. V. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, artima sankcijoje už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ vidurkiui. Apelianto teiginys, kad teismas be pagrindo nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantys nukentėjusiojo veiksmai, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Pažymėtina, kad teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, paprastai atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininkÄ prieÅ¡ jį nusikalsti (iÅ¡ esmės prieÅ¡taravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininkÄ ar jo artimÄ asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta, jog nukentėjusiojo elgesys įvykio metu bÅ«tų prieÅ¡taravęs moralei ar elementarioms elgesio taisyklėms.

Taigi nuteistojo K. V. argumentai, susiję su Å¡ios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymu, atmetami kaip nepagrįsti. Apibendrinant iÅ¡dėstytus motyvus dėl bausmių skyrimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo iÅ¡vadai, jog pirmosios instancijos teismas, svarstydamas klausimÄ dėl E. U. ir K. V. skirtinos bausmės, pažeidė BK bendrosios dalies nuostatas. Apeliantams paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra teisingos ir neprieÅ¡tarauja baudžiamojo įstatymo reikalavimams, todėl nėra aiÅ¡kiai per griežtos.

Aplinkybių bei teisinių pagrindų, kurie leistų Å¡velninti nuteistiesiems bausmę, teisėjų kolegija nenustatė.       Apeliaciniuose skunduose nuteistieji E. U. ir K. V. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė civilinį ieÅ¡kinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam V. M..          Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Baudžiamojo proceso įstatymÄ kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad bÅ«tų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimÄ (BPK 44 straipsnio 10 dalis).

Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam (įtariamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieÅ¡kinio pagrįstumo ir dydžio, visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies patenkina pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl savavaldžiavimo panaudojant fizinį smurtÄ kaltais pripažinti nuteistieji E. U. ir K. V., todėl jie privalo solidariai nukentėjusiajam V. M. atlyginti Å¡ia nusikalstama veika padarytÄ Å¾alÄ .

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai iÅ¡ dalies tenkino nukentėjusiojo civilinį ieÅ¡kinį bei priteisė solidariai iÅ¡ E. U. ir K. V. nukentėjusiajam V. M. 3 010 Lt nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos (CK 1.5 straipsnis, 6.263 str., 6.6 str. 3 d., 6.279 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs AB „Dantis“ gydytojo K. D. 2013-04-18 IÅ¡raÅ¡Ä iÅ¡ medicininių dokumentų, kuriame nurodyta preliminari protezavimo darbų kaina, taip pat Specialisto iÅ¡vadÄ , kurioje nurodyta, jog nukentėjusiajam yra nustatyti apatinių deÅ¡inės pusės 1-2-o ir kairės pusės 2-o dantų patinimai su apatinio 1-o kairės pusės danties iÅ¡nirimu, priteisė solidariai iÅ¡ E. U. ir K.

V. nukentėjusiajam V. M. 3000 Lt nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡ dalies tenkindamas nukentėjusiojo atstovės pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį ir nustatydamas turtinės žalos dydį, BPK 115 straipsnio ir civilinės teisės normų (CK 6.250, 6.282 straipsnių), reglamentuojančių žalos turinį ir jos dydžio nustatymÄ , nuostatų ir sÄ Å¾iningumo, teisingumo, protingumo principų nepažeidė. Å iuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra konstatavęs, jog paprastai deliktinė civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.283 straipsnio 2 dalis), tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko, taip pat jų gali atsirasti ateityje.

Tokiais atvejais gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų. Å iais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti bÅ«simÄ Å¾alÄ remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimÄ priteisti konkrečiÄ pinigų sumÄ , periodines iÅ¡mokas arba įpareigoti skolininkÄ užtikrinti žalos atlyginimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012).

Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad bÅ«simos žalos priteisimas bÅ«tent sveikatos sutrikdymo atveju iÅ¡ esmės galimas, atsižvelgiant į sunkiÄ nukentėjusiojo finansinę padėtį, dėl kurios jis negali atlikti tam tikrų mokamų gydymo procedÅ«rų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012). Priteisdamas 10 Lt turtinę žalÄ , pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiojo parodymais teisme bei ikiteisminio tyrimo metu.

Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad sprendimas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo nėra pagrįstas bei teisėtas. Kadangi civilinio ieÅ¡kovo Vilniaus teritorinė ligonių kasos pateiktÄ ieÅ¡kinį dėl 295,08 Lt žalos priteisimo patvirtina įrodymai (t. 1, b.l. 38-39, 40), pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtÄ sumÄ solidariai priteisė iÅ¡ apeliantų.          Vertinant nuteistųjų argumentus dėl neturtinės žalos priteisimo, pažymėtina, kad Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais.

Pagal Civilinį kodeksÄ neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atkreipiamas dėmesys, kad CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – jÄ Ä¯vertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, Å¡iÄ Å¾alÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes, taip pat sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys).

Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys prieÅ¡ingų interesų pusiausvyrÄ , atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iÅ¡ dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymÄ . Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytÄ neturtinę žalÄ , atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis).

Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiÅ¡ko žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali bÅ«ti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Ä®statymas numato piniginę satisfakcijÄ , kuria turi bÅ«ti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius iÅ¡gyvenimus netekus artimųjų ir kt.            IÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas iÅ¡ nukentėjusiajam iÅ¡ nuteistųjų solidariai priteisė 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

IÅ¡ skundžiamojo nuosprendžio apraÅ¡omosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos pobÅ«dį, nukentėjusiajam tyčiniais kaltinamųjų veiksmais padaryto sužalojimo sunkumÄ ir pobÅ«dį, aplinkybę, kad nukentėjusysis buvo sužalotas savo paties namuose, aplinkybę, kad kaltinamieji yra bedarbiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutrikdant asmeniui sveikatÄ paprastai tam asmeniui padaroma neturtinė žala, nes taip yra sukeliamos pasekmės (fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai ir kt.), kurios pagal CK 6.250 straipsnį, kuriuo vadovaujamasi ir baudžiamosiose bylose, laikomos neturtine žala.

Aptariamoje byloje neturtinė žala nukentėjusiajam priteista motyvuotai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė priteistinos neturtinės žalos kriterijus, juos aptarė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pusiausvyra tarp nukentėjusiojo teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimÄ bei teisėtÄ jos prioritetÄ yra iÅ¡laikyta.

          Apibendrinant iÅ¡dėstytus motyvus, teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, iÅ¡ dalies tenkindamas nukentėjusiojo civilinį ieÅ¡kinį ir nustatydamas turtinės ir neturtinės žalos dydžius, BPK 115 straipsnio ir civilinės teisės normų (CK 6.250, 6.282 straipsnių), reglamentuojančių žalos turinį ir jos dydžio nustatymÄ , nuostatų bei sÄ Å¾iningumo, teisingumo, protingumo principų nepažeidė, todėl Å¡ios teismo nuosprendžio dalies keisti ar jÄ naikinti nėra pagrindo.        Remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad tenkinti nuteistųjų K.

V. ir E. U. apeliacinių skundų jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl šie apeliaciniai skundai atmetami.            Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,                                                                      n u t a r i a:                nuteistųjų E. U. ir K.

V. apeliacinius skundus atmesti. Kolegijos pirmininkė                          Rosita Patackienė                          Teisėjai                          Angelė Ikasalienė                                                                                                                                           ArÅ«nas Kisielius                                                   Â