2020-06-10 Nr. AB-11696-3-61-3-01667-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-4029-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01667-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. (E. P.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizacijos), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. (E. P.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė kalinamas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2017 m. gegužės 17 d. Nurodė, kad buvo laikomas Lukiškių TI-K patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas plotas, kuris turi būti užtikrinamas vienam asmeniui pagal teisės aktų reikalavimus. Be to, pareiškėjas nurodė argumentus dėl nepakankamai užtikrintos socialinės reabilitacijos programos, kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kitų renginių, teisės pasinaudoti signalizacijos mygtuku, iškviesti budintį pareigūną neužtikrinimo, pasivaikščiojimų trukmės, pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo, ventiliacijos ir apšvietimo, temperatūros, pelėsio, grybelio, drėgmės, sanitarinio mazgo įrengimo, neužtikrinant privatumo, karšto vandens ir prausimosi galimybių po dušu, tarakonų, pelių, vorų, utėlių ir blakių veisimosi, neužtikrinto maisto kiekio ir kokybės bei neužtikrintų ilgalaikių pasimatymų. Skundo papildyme pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl kamerose esančio mažo ploto, ventiliacijos nebuvimo, lango, dengiamo 3 sluoksnių grotomis, atšalusio maisto valgymo dėl didelio kameroje esančio kalinamųjų skaičiaus, nesant vietos prie stalo, užsikimšusios dušo nuotekų sistemos, kamerose esančio pelėsio, sanitarinio mazgo įrengimo, neužtikrinant privatumo, kamerose byrančio tinko, surūdijusių ir girgždančių lovų, pasivaikščiojimo galimybių mažo ploto kamerose, kamerose nesančio karšto vandens, kamerose neįrengtos džiovyklos rūbams. Dėl šių pažeidimų, pareiškėjo teigimu, jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 20 000 Eur.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti 2,94 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Lukiškių TI-K, teikdamas argumentus dėl pareiškėjo skundo, nurodė, kad kartais kameros būna perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, todėl esant tokiai situacijai tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų argumentų pažymėjo, kad Lukiškių TI-K teisės aktų nepažeidė. Lukiškių TI-K vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai abstraktūs, nekonkretūs.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo E. P. skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti. Netenkino atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus PN prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo patirtus išgyvenimus jam kalint netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2017 m. gegužės 17 d.

7. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 600 Eur žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka, 2019 m. spalio 23 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nesutiko su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimo argumentu, kad 2017 m. lapkričio 20 d. teismo posėdyje pareiškėjas patikslino savo skundą, todėl padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo nenagrinėti viso pareiškėjo skundo – visų jame nurodytų argumentų.

8. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 papunktyje nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas atkreipė dėmesį, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo kamerose laiką ir plotą nurodytais laikotarpiais. Bylos medžiaga patvirtina, kad skunde nurodytu laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 18 d. iki 2017 m. gegužės 17 d. pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktais nustatytą reikalavimą dėl kameros ploto (3,6 kv. m) vienam asmeniui (atskaičius sanitarinio mazgo plotą 0,56 kv. m) 2 dienas (2015 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. gruodžio 20 d.). Teismas konstatavo, kad ploto trūkumas darė įtaką ir kitiems pareiškėjo nepatogumams, įskaitant ir tai, kad jis turėjo valgyti atšalusį maistą.

9. Įvertinęs Lukiškių TI-K nurodytas aplinkybes dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teismas darė išvadą, kad nors Lukiškių TI-K kamerose esančių sanitarinių mazgų įrengimas atitiko tokių patalpų įrengimą reglamentuojančių aktų nuostatas, tačiau jis nebuvo tinkamas asmens privatumo užtikrinimo aspektu. Atsakovas nepateikė teismui objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo užtikrintas. Kaip matyti, tik gyvenamojoje kameroje Nr. 252, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. gegužės 17 d. (I t., b. l. 29–30), sanitarinio mazgo patalpa buvo įrengta kaip atskira kabina su durimis (I t., b. l. 35). Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo kalinimo laikotarpiu (išskyrus laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. gegužės 17 d.) pažeidė pareiškėjo privatumą, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundo teiginių dėl kamerose buvusios drėgmės, netinkamo apšvietimo nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama drėgmė, apšvietimas, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų. Iš atsakovo atstovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų (I t., b. l. 51–69) matyti, jog tam tikrose kamerose buvo nustatyti higienos normų reikalavimų (dirbtinio apšvietimo, nukritusio tinko, pelėsio) pažeidimai, kuriuos Lukiškių TI-K vėliau ištaisė (I t., b. l. 70), tačiau ginčo laikotarpiu pareiškėjas šiose kamerose nebuvo kalinimas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos ir su ja susijusios drėgmės ir pelėsio kamerose, taip pat dėl netinkamo apšvietimo atmesti kaip nepagrįsti.

11. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K ėmėsi veiksmų, kad HN 134:2015 reikalavimai, susiję su graužikų ir buitinių parazitų naikinimu, būtų įgyvendinti. Teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo atžvilgiu nepripažintini.

12. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, jog Lukiškių TI-K administracija ėmėsi veiksmų tvarkyti kameras ir atliko visų kamerų remontus pagal įstaigos galimybes. Tai pagrindė ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro nustatytus higienos normų reikalavimų pažeidimus Lukiškių TI-K ištaisė (I t., b. l. 70). Be to, pareiškėjas nurodė tik abstrakčius nusiskundimus, tačiau plačiau jų nedetalizavo, jokių įrodymų teismui nepateikė. Teismas nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

13. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas teisės aktų nuostatų, susijusių su pasivaikščiojimu gryname ore, nepažeidė. Galiojantys teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelio ploto ir vienu metu kiemelyje leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus nereguliuoja. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, susiję su jo teisės į pasivaikščiojimą kiemelyje, yra nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nekonkretizavo, kokiame ar kokiuose iš pasivaikščiojimo kiemelių buvo jo nurodytos galimai netinkamos pasivaikščiojimo kiemelio būklės sąlygos, taip pat nenurodė, kokios konkrečios neigiamos įtakos nurodytos sąlygos turėjo jo asmeniui. Teismas darė išvadą, kad vien deklaratyvaus, abstraktaus pobūdžio pareiškėjo skundo teiginių dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės nepakanka konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, todėl šią dalį pareiškėjo skundo laikė nepagrįsta.

14. Teismas akcentavo, kad byloje pateikti duomenys, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai. Skunde pareiškėjas nepateikė duomenų, kad būtų susidūręs su grėsme ar pavojingomis aplinkybėmis, kurių būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo teiginius, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertino kaip deklaratyvius.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, kultūros, sporto renginių organizavimas buvo nepakankamas, tačiau skunde neįvardijo nei vienos programos, renginio, kuriuose būtų norėjęs dalyvauti, tačiau tokia galimybė jam nebuvo užtikrinta. Pareiškėjo skundo teiginiai dėl socialinių reabilitacijos programų ir užimtumo neužtikrinimo atmesti kaip nepagrįsti.

16. Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai su gyvenimo drauge (žmona), tačiau nenurodė, kada dėl tokio pasimatymo kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, o ši atsisakė suteikti ilgalaikį pasimatymą, todėl teismas šį pareiškėjo argumentą laikė abstrakčiu ir neindividualizuotu. Be to, Lukiškių TI-K teismui taip pat nepateikė įrodymų ir nenurodė jokių aplinkybių, kad dėl ilgalaikio pasimatymo pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Byloje nesant įrodymų, kad pareiškėjas dėl ilgalaikių pasimatymų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, o ši atsisakė juos jam suteikti, nebuvo pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo teisė į ilgalaikius pasimatymus buvo pažeista.

17. Pareiškėjo argumentai dėl to, jog vienu metu visi kameroje laikomi asmenys negalėjo valgyti, buvo įvertinti nagrinėjant pareiškėjo skundo argumentus dėl kamerų ploto. Teismas šiame sprendime jau konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, taip pat konstatavo, kad aplinkybės dėl šalto maisto laikomos šio pažeidimo dalimi.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, jog jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti rūbų skalbimo paslauga Lukiškių TI-K, nepaaiškino aplinkybių, dėl kurių jam galimai kilo itin didelių nepatogumų dėl džiovyklos neįrengimo. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti. Be to, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo atžvilgiu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nenustatyti.

19. Įvertinęs sprendime konstatuotus pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina, atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Be to, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai. Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos žalos dydžio atsižvelgta į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, prašoma priteisti suma sumažinta ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, pareiškėjui priteista 800 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti už tai, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu ir pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų dėl ploto.

20. Dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

III. 21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22. Atsakovo atstovas pažymi, kad nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, nei HN 134:2015 nėra nustatyta, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

23. Vilniaus PN pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Vilniaus PN vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

24. Pareiškėjas E. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

25. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Pareiškėjas akcentuoja, kad kalinimas perpildytose kamerose kėlė diskomfortą, psichologines kančias. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, neįvertino, kad nagrinėjamu atveju pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kad pažeidimai nebuvo trumpalaikiai. Teismas be pagrindo vadovavosi minimalia mėnesine alga.

26. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime kartoja argumentus, išdėstytus atsakovo pateiktame apeliaciniame skunde.

27. Pareiškėjas E. P. pateiktame atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

28. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino pažeidimus, tačiau priteisė per mažą sumą neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo apeliacinis skundas nepagrįstas jokiais įrodymais, yra abstraktaus pobūdžio ir rodo atsakovo nenorą prisiimti atsakomybę už padarytus pažeidimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas E. P. kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2017 m. gegužės 17 d., atlyginimo.

30. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo E. P. skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu ir pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų dėl ploto.

31. Atsakovo atstovas Vilniaus PN pateiktame apeliaciniame skunde pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Vilniaus PN manymu, pareiškėjas taip pat nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra per mažas, atsižvelgiant į patirtus sunkumus ir išgyvenimus. Argumentų dėl teismo nustatytų / nenustatytų pažeidimų, pareiškėjas nenurodo.

32. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas išsamiai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo nurodyto pažeidimo, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinių skundų teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl sanitarinių mazgų įrengimo ir privatumo jais naudojantis užtikrinimo nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, kurie visiškai atitinka ir formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

34. Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018, 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-615-525/2020). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

35. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog visą ginčo laikotarpį (išskyrus laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. gegužės 17 d.) Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu ir 2 dienas (2015 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. gruodžio 20 d.) pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktais nustatytą reikalavimą dėl kameros ploto (3,6 kv. m) vienam asmeniui (atskaičius sanitarinio mazgo plotą 0,56 kv. m). Teismas taip pat konstatavo, kad ploto trūkumas darė įtaką ir kitiems pareiškėjo nepatogumams, įskaitant ir tai, kad jis turėjo valgyti atšalusį maistą.

36. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio žalos atlyginimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad nėra pagrindo padidinti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimą (800 Eur).

37. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. P. (E. P.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizacijos), apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė