d0b03085-2e63-45e8-87cf-d2664b2fc732 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. eI-946-484/2016   Proceso Nr. 3-61-3-05023-2013-9Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. spalio 13 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo R. P. skundÄ atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ ,             n u s t a t ė :             PareiÅ¡kėjas R.

P. kreipėsi į teismÄ su skundu, kuriame prašė priteisti iÅ¡ atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos jo naudai laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidariusiÄ darbo užmokesčio nepriemokÄ .Skundė nurodė, jog remiantis Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTÄ®) 1 priedo pakeitimo įstatymu (2009 m. balandžio 23 d. redakcija) ir Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu (2009 m. liepos 17 d. redakcija) buvo sumažinti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydžiai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime minėtas teisės aktų nuostatas pripažino prieÅ¡taraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Dėl Konstitucijai prieÅ¡taravusių VTÄ® nuostatų negavo dalies darbo užmokesčio laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.. Kadangi atliko savo, kaip valstybės tarnautojo pareigas, pareiÅ¡kėjas mano, kad turi teisę į neteisėtai neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį.Atsakovas VMI atsiliepime į pareiÅ¡kėjo skundÄ praÅ¡o ginÄÄ spręsti teismo nuožiÅ«ra bei taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nustatytÄ trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ (b. l. 17-19).

PaaiÅ¡kino, kad pareiÅ¡kėjui darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis galiojančiomis VTÄ® nuostatomis, o Konstituciniam Teismui Å¡ias nuostatas pripažinus prieÅ¡taraujančiomis Konstitucijai, Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) įpareigojo Lietuvos Respublikos Vyriausybę iki 2014 m. gegužės 1 d. pateikti Seimui patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo projektÄ , todėl nesant nustatyto patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, atsakovas neturi pagrindo pareiÅ¡kėjui iÅ¡mokėti darbo užmokesčio nepriemokÄ .Skundas atmestinas.Byloje kilo ginčas dėl karjeros valstybės tarnautojui neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieÅ¡taravusiomis pripažintų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo, priteisimo.

Atsakovas nagrinėjamoje administracinėje byloje praÅ¡o taikyti trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ .Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismÄ Ä¯gyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieÅ¡kinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. IeÅ¡kinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo Å¡alis reikalauja. PareiÅ¡kėjas praÅ¡o priteisti darbo užmokesčio nepriemokÄ , susidariusiÄ nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Pažymėtina, kad darbo užmokestis už atliktÄ darbÄ mokamas kiekvienÄ mėnesį, todėl Seimui 2009 m. liepos 17 d. priėmus VTÄ® pakeitimus, kurie įsigaliojo 2009 m. rugpjūčio 1 d., pareiÅ¡kėjas apie savo galimÄ teisių pažeidimÄ sužinojo arba turėjo sužinoti, gavęs sumažintÄ darbo užmokestį už 2009 m. rugpjūčio mėn. PareiÅ¡kėjas į teismÄ kreipėsi 2013 m. spalio 14 d., t. y. praleidęs terminÄ kreiptis į teismÄ iki 2010 m. spalio 13 d.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nagrinėjamu atveju praÅ¡o taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ , o pareiÅ¡kėjas nepateikė praÅ¡ymo ir nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, dėl kurių jis delsė kreiptis į teismÄ â€“ ieÅ¡kinio senaties terminas Å¡ioje byloje taikytinas, o pareiÅ¡kėjo skundo reikalavimas nurodyta apimtimi atmestinas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Pritaikius ieÅ¡kinio senaties terminÄ , teismas toliau pasisako dėl reikalavimo priteisti darbo užmokesčio nepriemokÄ , susidariusiÄ per laikotarpį nuo 2010 m. spalio 14 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.Byloje nėra ginčo, kad VMI, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiÅ¡kėjui mokėjo sumažintÄ darbo užmokestį. Å iÄ aplinkybę patvirtina ir VMI pateikti duomenys apie pareiÅ¡kėjui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. iÅ¡mokėtÄ ir neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį.

PareiÅ¡kėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingÄ atlygį už atliktÄ darbÄ yra pažeista, kreipėsi į teismÄ ir praÅ¡o jam priteisti visÄ darbo užmokesčio skirtumÄ , susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiÅ¡kėjai buvo mažinamas darbo užmokestis, prieÅ¡tarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iÅ¡ Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ , t. y. tvarkÄ , kuria valstybė per protingÄ laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, bÅ«tinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiÅ¡kiÄ pareigÄ â€“ paÅ¡alinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktÄ (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė Å¡ios pareigos įvykdymo bÅ«dÄ â€“ įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ . Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimÄ Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų iÅ¡aiÅ¡kinimo, kuriame pažymėjo, kad:

1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymÄ ir (ar) jo įgyvendinimÄ protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusiÄ ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės iÅ¡gales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia, susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir iÅ¡laidų subalansavimo imperatyvu;

2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimÄ turėtų bÅ«ti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytÄ mechanizmÄ , kuris užtikrintų teisingÄ kompensavimÄ per protingÄ laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ arba jį nustačius neteisingÄ (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiÅ«riu), asmenys, patyrę Å¡iuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal KonstitucijÄ , inter alia, konstitucinį socialinės darnos imperatyvÄ , gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimÄ turėtų bÅ«ti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytÄ mechanizmÄ , kuris užtikrintų teisingÄ kompensavimÄ per protingÄ laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ arba jį nustačius neteisingÄ (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiÅ«riu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiÅ¡kinimo taisyklių, suformuluotų analogiÅ¡kose ar iÅ¡ esmės panaÅ¡iose bylose.

Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose                                  Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, suformuota praktika iš esmės analogiškose bylose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 18 d. nutarimo nuostatas, padarė iÅ¡vadÄ , kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieÅ¡tarauja, inter alia, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų Å¡io prieÅ¡taravimo pasekmių Å¡alinimo bÅ«dÄ â€“ įpareigojimÄ Ä¯statymų leidėjui nustatyti mechanizmÄ , kuris užtikrintų teisingÄ kompensavimÄ per protingÄ laikotarpį.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nustatė analogiÅ¡kÄ Ä¯pareigojimÄ Ä¯statymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ . Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Po pareiÅ¡kėjo kreipimosi į teismÄ , Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grÄ Å¾inimo įstatymÄ (toliau – GrÄ Å¾inimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra iÅ¡imtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d.

Taigi, teisiniai santykiai (kompensavimo dydžiai, terminai ir kt.), susiję su dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio valstybės tarnautojų patirtais praradimais, yra sureguliuoti įstatymu.Vadinasi, Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nurodytÄ pareigÄ , – nustatyti teisinį reguliavimÄ , pagal kurį paÅ¡alinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktÄ (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai.

Pagal GrÄ Å¾inimo įstatymÄ , VMI nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sÄ lygomis kompensuoti valstybės tarnautojų patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grÄ Å¾inimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamÄ praktikÄ nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A668-602/2016, A669-602/2016, kuriose LVAT nurodė, kad, įstatyme esant nustatytam patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimÄ priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.Esant tokioms aplinkybėms, pagrindo tenkinti pareiÅ¡kėjo reikalavimÄ ir priteisti dėl Konstitucijai prieÅ¡taravusių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusiÄ darbo užmokesčio dalį nėra, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, n u s p r e n d ė : pareiÅ¡kėjo R.

P. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Sprendimas per vienÄ mėnesį nuo jo paskelbimo gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėja                                                                                                                 Ina Kirkutienė