2020-12-02 Nr. AB-23831-3-62-3-00376-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2243-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00376-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. (M. M.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. M. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 10 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK, atlyginti už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2017 m. spalio 11 d.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2017 m. spalio 11 d., atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK, jam teko mažesnis plotas nei numatyta teisės aktuose minimali norma, didžiąją dalį ploto užėmė baldai. Prausykloje, sanitariniame mazge bei duše trūko sanitarinių įrenginių. Patalpose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, šalta ir tamsu, kaupėsi pelėsis, grybelis, nuo sienų, lubų byrėjo tinkas. Elektros instaliacija pasenusi, nebuvo jokių gaisro gesinimo priemonių bei avarinių išėjimų. Gyvenamosiose patalpose pilna blakių ir tarakonų. Teigė, jog 2-ame lokaliniame sektoriuje nebuvo įrengtų poilsio ir laisvalaikio kambarių, nuteistiesiems skirtais sanitariniais įrenginiais naudojosi ir personalo darbuotojai. Tokios kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnį. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais, reputacijos pablogėjimu.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais, apranga, asmens higienos priemonėmis, kitu inventoriumi ir švaros priemonėmis aprūpintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau – ir 2004 m.

Aprūpinimo normos). Nuteistųjų sugadintas inventorius nuolat tvarkomas. Nurodė, kad patalpos buvo vėdinamos per langus, jose įrengta centrinė šildymo sistema, užtikrinanti tinkamą gyvenamųjų patalpų temperatūrą šaltuoju metų periodu. Gyvenamosiose patalpose įrengtas dieninis elektros apšvietimas, perdegusios lemputės ar sugadinti šviestuvai nedelsiant keičiami naujais. Pataisos įstaigoje nuolat naikinami buitiniai parazitai. Nurodė, kad įstaiga yra sudariusi sutartį, pagal kurią įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale, be to patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas.

Evakuaciniai išėjimai bei gaisrinės instrukcijos numatyti ir paskelbti visuose būriuose, pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir paleidimo punktuose. Pažymėjo, kad 12 būryje poilsio kambarys nebuvo įrengtas, tačiau laisvu laiku nuteistieji galėjo būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore. Įstaigos administracija nuteistųjų sanitariniais mazgais nesinaudoja. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Atsakovo atstovas laikėsi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose.

Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad pareiškėjo M. M.teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiais nuo 2016 m. vasario 20 d. iki 2017 m. spalio 11 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PPN-AK, dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2017 m. spalio 11 d. Atsakovo atstovas pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti ieškinio senatį. Teismas, pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą, laikė, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 20 d. iki 2017 m. spalio 11 d.

7. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Nurodė, kad Taisyklių 111.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl teismas priėjo išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

8. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į 2-o lokalinio sektoriaus 12-o būrio 2-ą brigadą (bendrabučio tipo patalpos), kurios plotas 52,18 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, taigi, kaip nurodė teismas, vienam asmeniui teko 3,26 kv. m. (52,18/16) ploto. Pareiškėjas skundė nurodė, kad vienu metu patalpose gyveno nuo 8 iki 18 žmonių, todėl vienam asmeniui vidutiniškai tekdavo nuo 1 kv. m. iki 1,5 kv. m. gyvenamojo ploto, tačiau jokių tai pagrindžiančių įrodymų į bylą nepateikė. Teismas neturėjo pagrindo netikėti atsakovo atstovo į bylą pateiktomis oficialiomis pažymomis, todėl jomis remėsi ir konstatavo, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipė dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).

Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, kaip nurodė teismas, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys.

Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.

9. Pareiškėjas skunde teigė, jog sanitariniame mazge buvo įrengti tik 4 tualetai, todėl norint pasinaudoti tualetu tekdavo laukti ilgose eilėse. Teigė, jog įstaigos personalo darbuotojai naudojosi nuteistiesiems skirtais tualetais. 2004 m. Aprūpinimo normose numatyta, kad 1 klozetas arba unitazas – dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose atitinkamai numatyta, kad 1 klozetas arba pisuaras – ne daugiau kaip 15 asmenų. Atsakovo atstovas atsiliepime, ir 2019 m. kovo 20 d. pažymoje Nr. 77-406 nurodė, jog Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus 12-o būrio tualete įrengti 6 unitazai ir 4 pisuarai, teigė, jog Pravieniškių PN-AK administracija nuteistųjų sanitariniais mazgais nesinaudoja. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu 12-ame būryje bausmę atliko nuo 78 iki 66 nuteistųjų. Minėti įrodymai duoda pagrindą išvadai, jog unitazų ir pisuarų skaičius 12 būryje iki 2017 m. sausio 1 d., atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių, neatitiko 2004 m. Aprūpinimo normose numatytų materialinio buitinio aprūpinimo normatyvų, dėl ko galėjo susidaryti eilės prie sanitarinių įrenginių.

10. Pareiškėjas tvirtino, kad kamerų tipo patalpose nebuvo jokios ventiliacijos, drėgna, veisėsi pelėsis, buvo šalta. Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015). Pagal Higienos normos 134:2015 17 punktą nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas.

Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Higienos normos 134:2015 39 punktas). Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą ir 2019 m. kovo 20 d. pažymoje Nr. 77-406) nurodė, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Teismas taip pat pažymėjo, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose.

Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį. Taigi, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo teiginys, jog gyvenamosios patalpos netvarkingos, apipelijusios, patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už patalpos tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų.

Teismas įvertino, kad patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl pelėsio ir grybelio patalpose. Byloje taip pat nenustatė, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją. Byloje nėra ir jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos, drėgmės ir pelėsio atmetė kaip nepagrįstus.

11. Higienos normos 134:2015 16 punktas reglamentuoja, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvusią temperatūrą. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją dėl netinkamos temperatūros, ar šildytuvo neišdavimo, ar į Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamos temperatūros. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas priėjo išvadą, jog pareiškėjo teiginiai dėl buvusios netinkamos temperatūros gyvenamosiose patalpose yra deklaratyvūs ir atmestini kaip nepagrįsti.

12. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų tipo patalpose apšvietimas buvo labai prastas. Pagal Higienos normos 134:2015 14 punktą mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Natūralios apšvietos Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja. Teismas nurodė, kad nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, nenurodydamas kada, kuriose kamerų tipo patalpose apšvietimas neatitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų. Pažymėjo, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjui skunde tik abstrakčiai nurodžius, kad temperatūra, dirbtinė, dieninė-naktinė apšvieta neatitiko reikalavimų ir nepateikus į bylą duomenų, kad tuo metu, kai juto minėtus nepatogumus jis kreipėsi į atsakovą, o šiuo metu nesant galimybės nustatyti, kokia temperatūra ir apšvieta buvo ginčui aktualiu laikotarpiu, teismas neturėjo pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui.

13. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 5.8. punkte numatyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Atsakovo atstovo pateiktoje 2019 m. kovo 20 d. pažymoje Nr. 77-406 apie nuteistojo M. M. laikymo sąlygas nurodyta, kad 2-ame sektoriuje poilsio kambariai nėra įrengti nuteistiesiems, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniame sektoriuje įrengtų suoliukų. Teismo priėjo išvadą, kad teisės aktų pažeidimas dėl poilsio kambario laikomas nustatytu.

14. Higienos normos 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Atsakovas pateikė į bylą 2014 m. lapkričio 18 d. Sutartį Nr. KN-P2014/392/76-145, sudarytą su UAB „Dezinta“ bei 2016 m. lapkričio 23 d. Sutartį Nr. 76-203 (b. l. 50-57), sudarytą su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurių nuostatas paslaugų teikėjas įsipareigojo atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose bei bendro naudojimo patalpose 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Iš pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų teismas nustatė, jog Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus patalpų kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teiktos, todėl, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad nėra pagrindo konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą.

15. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog siekiant užtikrinti tinkamą nuteistųjų evakavimą gaisro atveju Pravieniškių PN-AK parengė ir suderino su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Visų būrių informaciniuose stenduose paskelbti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos. Taip pat yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir paleidimo punktuose. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismo atsakovo neteisėti veiksmai dėl priešgaisrinių priemonių nebuvimo nekonstatuotini. Taip pat teismas pažymėjo, jog pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teismas įvertino, kad vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.

16. Teismas pažymėjo, kad išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, priėjo išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis, nesant įrodymų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. 17. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

18. Pareiškėjas teigia, kad nesutinka su teismo sprendimu dėl neturtinės žalos priteisimo. Teismas atmetė pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, nors visi faktai ir aplinkybės pripažinti pareiškėjo naudai. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą vertina po 405 Eur už kiekvieną mėnesį. Teigia, kad pareiškėjo prašoma neturtinė žala (10000 Eur) yra proporcinga ir teisinga pagal atsakovo galimybes.

19. Atsakovas Pravieniškių PN-AK pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas mano, kad apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, nenurodyti jokie skundo motyvai, kuriais remiantis pareiškėjas mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas, ir todėl apelianto apeliacinis skundas, atsakovo nuomone, netenkintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad unitazų ir pisuarų skaičius 12 būryje iki 2017 m. sausio 1 d., atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių, neatitiko 2004 m. Aprūpinimo normose numatytų materialinio buitinio aprūpinimo normatyvų, dėl ko galėjo susidaryti eilės prie sanitarinių įrenginių, neįrengtas poilsio kambarys, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas atsako tik dėl iš esmės vienintelio apeliacinio skundo argumento, t. y. parinkto pažeistų teisų gynimo būdo.

24. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su neturtinės žalos atlyginimo būdu ir mano, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų (unitazų ir pisuarų skaičius 12 būryje iki 2017 m. sausio 1 d., atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių, neatitiko 2004 m. Aprūpinimo normose numatytų materialinio buitinio aprūpinimo normatyvų, dėl ko galėjo susidaryti eilės prie sanitarinių įrenginių, neįrengtas poilsio kambarys), nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, t. y. pareiškėjas iš esmės ginčija tik Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo.

25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo abstrakčiais argumentais ginčija sprendimą nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis.

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą.

28. Dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo teisėjų kolegija pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

29. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Tokių pasekmių nenurodo ir pats pareiškėjas, savo procesiniuose dokumentuose įvardydamas tik bendro pobūdžio teiginius, nepagrįstus jokiais įrodymais. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Juo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog dėl netinkamų laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar būtų kilę kokių nors kitų reikšmingų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

31. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. M. (M. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys