2024-10-30 Nr. AB-15758-3-61-3-09099-2023-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1143-1047/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09099-2023-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės (pranešėja), Veslavos Ruskan ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos ambasadai Baltarusijos Respublikoje (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje (toliau – ir Ambasada) 2023 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti Šengeno vizą (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėja nurodė, kad viza jai reikalinga, nes ji yra universiteto (duomenys neskelbtini) pirmo kurso magistrantūros studentė. Studijų procesas reikalauja asmeniškai dalyvauti trumpais laikotarpiais sesijų metu. Prašymas suteikti vizą buvo pateiktas remiantis universiteto patvirtinamuoju raštu apie jos, kaip studentės, statusą. Kartu su prašymu pareiškėja tinkamai užpildė anketą apie darbo vietas ir laikotarpius, darbo pareigų pobūdį ir ryšius su anketoje nurodytais asmenimis. Jos darbo stažą nuo 1997 m. (duomenys neskelbtini) iki 2021 m. (duomenys neskelbtini) sudaro darbo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) laikotarpiai.

2.2. Pareiškėja yra teisininkė, nuolat dirbo pagal specialybę. Jos tarnybinės pareigos buvo (duomenys neskelbtini) teisės aktų projektų teisinė ekspertizė. Nebuvo bendraujama su asmenimis, galinčiais daryti įtaką jos išvadoms. Jos įgaliojimai neapėmė politinių sprendimų. Ji nebuvo politinių partijų ar visuomeninių asociacijų nare. 2021 m. ji nutraukė darbo santykius valstybinėse įstaigose, su jų atstovais neturi kontaktų. Ji nebuvo užverbuota ir jos niekas neverbuoja. Pareiškėja nedirba, gyvena iš santaupų ir pajamų, gaunamų už buto kilmės šalyje nuomą. Iki 2019 m. pareiškėjai buvo išduodamos turistinės vizos, o 2022–2023 m. – kitų Šengeno susitarimo valstybių.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėja papildomai paaiškino, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) atsakymas priimtas neįvertinus visų aplinkybių, nes VSD turėjo ribotą informaciją, o formuluotė „gali grėsti“ neatitinka teisinės sąvokos „gresia“. Sprendime nėra nuorodų į teisės aktus, Sprendimas buvo priimtas subjektyviai, pažeidžiant pareiškėjos teisę į išsilavinimą.

4. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

5.1. Pareiškėja netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia esminių faktinių aplinkybių. Pareiškėja 2023 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į Ambasadą ir pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą, kuriame nurodė: darbinė profesinė veikla – studentė, stažuotoja; kelionės tikslas – studijos; prašymo grafoje „Papildoma informacija apie buvimo tikslą“ informacijos nenurodė, numatoma pirmo atvykimo data – 2023 m. rugsėjo 25 d., išvykimo – 2023 m. gruodžio 23 d.

5.2. Lietuvos Respublikos konsulinis pareigūnas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą ir pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėja 2023 m. rugpjūčio 8 d. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Universitetas) rektoriaus įsakymu nuo 2023 m. spalio 1 d. priimta į antrosios pakopos nuolatinių studijų programos pirmą kursą, studijų baigimo data 2025 m. vasario 28 d. Konsulinis pareigūnas kreipėsi konsultacijos į VSD. 2023 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjai buvo pasiūlyta pateikti papildomus duomenis, susijusius su jos darbine veikla ir užimamomis pareigomis, užpildant Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) klausimyną. 2023 m. rugsėjo 25 d. VSD konsului nurodė, kad pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos valstybės institucijoje, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertino, kad pareiškėja, išdavus jai Šengeno vizą, gali būti išnaudojama Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, rekomenduojama vizos pareiškėjai neišduoti.

5.3. Konsulo gautos informacijos visuma leido jam priimti Sprendimą 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas) 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčio pagrindu, kai viena ar kelios Šengeno erdvės šalys mano, kad pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui.

6. Teismo posėdžio metu atsakovo Ministerijos atstovas advokatas papildomai nurodė, kad konsulinis pareigūnas laikėsi teisės aktų ir neprivalėjo atlikti interviu su pareiškėja, taip pat jis neturi įgaliojimų rinkti informaciją apie pareiškėjos darbovietes ar darbą. VSD neprivalo dalintis informacija apie pareiškėją su konsuliniu pareigūnu. VSD atsakymas apie pareiškėjos grėsmę yra privalomas konsuliniam pareigūnui.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko, nurodė, kad Migracijos departamentas nagrinėjamoje byloje nėra tinkamas atsakovas.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. VSD nuomone, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. VSD pateikė vertinimą, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje keltų grėsmę valstybės saugumui.

8.2. VSD vertinimu, pareiškėja, dirbdama Baltarusijos valstybės institucijose, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjai išdavus nacionalinę Šengeno C tipo vizą, pareiškėja gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) Baltarusijos valstybinėse institucijoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai aktualias aplinkybes:

10.1. 2023 m. rugsėjo 18 d. pareiškėja Ambasadai pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą, kuriame nurodė: darbinė profesinė veikla – studentė, stažuotoja (11 p.); kelionės tikslas – studijos (23 p.); prašymo grafoje „Papildoma informacija apie buvimo tikslą“ informacijos nenurodė (24 p.), numatoma pirmo atvykimo data – 2023 m. rugsėjo 25 d., išvykimo – 2023 m. gruodžio 23 d. (27 p.).

10.2. 2023 m. rugsėjo 1 d. Universitetas pateikė tarpininkavimo raštą Nr. 78/1-249, kuriuo prašė išduoti pareiškėjai trumpalaikę daugkartinę (C) kategorijos vizą laikotarpiui nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. iki 2024 m. rugsėjo 14 d., nes pareiškėja 2023 m. rugpjūčio 8 d. Universiteto rektoriaus įsakymu nuo 2023 m. spalio 1 d. priimta į antrosios pakopos nuolatinių studijų pirmą kursą, studijų baigimo data 2025 m. vasario 28 d.

10.3. Pareiškėja 2023 m. rugsėjo 11 d. užpildė klausimyną, kuriame nurodė, kad laikotarpiais nuo 1997 m. iki 2021 m. dirbo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

10.4. 2023 m. spalio 12 d. Ministerija priėmė byloje skundžiamą Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjai išduoti Šengeno vizą, vadovaudamasi Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunktyje nustatytu pagrindu, kai viena ar kelios Šengeno erdvės šalys laiko pareiškėją keliančia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui.

11. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, rėmėsi, be kita ko, Vizų kodeksu, 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 Dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodeksu (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas).

12. Teismas pažymėjo, kad Ambasada, nagrinėdama pareiškėjos prašymą, siekdama įvertinti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunktyje numatytas pagrindas atsisakyti išduoti Šengeno vizą, privalėjo įvertinti pareiškėjos pateiktus duomenis. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašyme kaip pagrindinį kelionės tikslą į Lietuvos Respubliką nurodė studijas. Pareiškėja kartu su prašymu išduoti nacionalinę vizą pateikė: pasą, sveikatos draudimo polisą, tarpininkavimo raštą, studijų sutarties kopiją, gimimo liudijimo kopiją, civilinės metrikacijos pažymos kopiją. Ambasada kreipėsi į VSD, kuri 2023 m. rugsėjo 25 d. konsului nurodė, kad pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos valstybės institucijoje privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertino, kad pareiškėja, išdavus jai Šengeno vizą, gali būti išnaudojama Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, VSD rekomendavo vizos pareiškėjai neišduoti.

13. Teismas pabrėžė, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas šalyje gali kelti grėsmę.

14. Atsižvelgęs į ginčui aktualų teisinį reguliavimą teismas konstatavo, kad VSD pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. Tokia išvada, teismo vertinimu, darytina atsižvelgus į nustatytų aplinkybių visumą, geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą. Pareiškėjos asmeninis interesas mokytis Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi, kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismas nurodė, kad vien faktas, jog pareiškėja, kaip pati nurodė, 2021 m. nutraukė darbinę veiklą valstybinėse įstaigose, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis tarnybomis yra išnykusi. Svarbu ir tai, kad nuo pareiškėjos tarnybos valstybinėse įstaigose pabaigos iki kreipimosi dėl vizos praėjo nedaug laiko.

15. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pareiškėjos pateiktus dokumentus Ambasadai, pripažino, kad Ambasada pagrįstai nustatė, jog viena (kelios) Šengeno erdvės šalys laiko pareiškėją keliančia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. Teismas ištyręs ir įvertinęs turimus duomenis, pateiktus dokumentus, nenustatė pagrindo abejoti Sprendimo pagrįstumu, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

III. 16. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą: „atitinkamas Europos Sąjungos teismų instancijos išaiškinti apie Vizų kodekso 32 straipsnio teisės normų dėl atsisakymo išduoti vizą kriterijų (Administracinės teisenos įstatymo 13 str. 5 d.) vienodą taikymą“ ir „atitinkamų Europos Sąjungos institucijų išaiškinti, kaip „suderintai operatyviu lygmeniu taikyti Vizų kodeksą, praktikos ir procedūrų instrukcijas, kurių valstybės narės turi laikytis nagrinėdamos prašymus išduoti vizą“ (Vizų kodekso preambulės 22 punktas)“.

17. Pareiškėja pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Pareiškėjos darbas kilmės šalyje nebuvo susijęs su politiniais sprendimais, o 2021 m. (duomenys neskelbtini) pareiškėja nutraukė darbinę veiklą valstybinėse institucijose.

17.2. VSD vertinimas teisiniu ir moraliniu aspektu yra nekorektiškas. Pasirinkimas bendradarbiauti ir lojalumas agresyviai politikai nepriklauso nuo darbinių santykių. Specialiosios tarnybos, pareiškėjos vertinimu, yra linkusios verbuoti asmenis, kurie prijaučia agresyviai politikai, nepriklausomai nuo jų darbo. VSD vertinimas gali apimti visus asmenis, anksčiau dirbusius valstybinėse įstaigose. Pareiškėjos manymu, tokiu atveju yra beveik neįmanoma pašalinti VSD abejonių dėl asmens nepritarimo agresyviai politikai. Atsakovo ir teismo sprendimuose trūksta teisinių argumentų, pareiškėjos individuali situacija buvo įvertinta netinkamai, neatsižvelgta į atsakymus, pateiktus Migracijos departamento klausimyne. Konstatuota grėsmė valstybės saugumui yra išskirtinai hipotetinė.

17.3. Teismas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjos argumentus ir rėmėsi ydinga logika. Ginčui aktualios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja nekelia jokios grėsmės. Pareiškėjai buvo nuolat išduodamos vizos turizmo tikslais.

18. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

19. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei pažymi, kad:

19.1. Konsulas, priimdamas Sprendimą, įvertino visą ginčui aktualią informaciją ir pagrįstai rėmėsi VSD duomenimis. Išsamūs Sprendimo pagrindai buvo nurodyti Lietuvos nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje, kaip ir nustato aktualus teisinis reguliavimas.

19.2. Atsakovas, remdamasis, be kita ko, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, pažymi, kad ginčui aktualus teisinis reguliavimas Ministerijos diplomatams–konsuliniams pareigūnams sudaro prielaidas ir įpareigoja veikti savo nuožiūra priimant sprendimus atsisakyti išduoti vizas užsieniečiams, tad teismas turi ribotą galimybę (diskreciją) vykdyti konsulinio pareigūno administracinės diskrecijos taikymo (panaudojimo) ribų teisminę kontrolę, nes konsulinis pareigūnas, priimdamas aptariamus sprendimus, pasirenka geriausią / tinkamiausią tarp teisės siūlomų variantų, t. y. atlieka vertybinį pasirinkimą ir sprendžia dėl politinio ir (ar) ekonominio tikslingumo. Savo ruožtu administracinis teismas neturi diskrecijos vertinti skundžiamo sprendimo ir veiksmų (neveikimo) politinio tikslingumo aspektu. Todėl teismas, spręsdama šias bylas, turi remtis galiojančiu ES teisiniu reguliavimu dėl konsulo priimamo sprendimo atsisakyti išduoti vizą ir (ar) pranešimo apie sprendimą formos ir turinio.

19.3. Ginčui aktualus teisinis reguliavimas ir byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad konsulo sprendimas atsisakyti pareiškėjai išduoti vizą atitiko specialius standartus ir principus, įtvirtintus Vizų kodekse, Įstatyme, bei kituose teisės aktuose.

20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Ambasada objektyviai įvertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą sprendimą. Migracijos departamentas taip pat nurodo, kad atsakovu byloje turėjo būti Ministerija, o ne Migracijos departamentas.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį su juo nesutinka ir prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. VSD atsiliepime remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

21.1. Pareiškėjos apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nes jame nėra pateikiama argumentų, kurie paneigtų teismo nustatytas faktines aplinkybes, apeliaciniame skunde dėstoma pozicija yra paviršutiniška. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų nepagrįstumą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

21.2. Pareiškėja laikoma keliančia grėsmę valstybės saugumui dėl jos su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos valstybės institucijomis. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėja tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jos ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjos ryšiai gali aktualizuotis, jos kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos asmeninis interesas atvykti, gyventi ir mokytis Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo Ambasada atsisakė pareiškėjai išduoti Šengeno vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Ambasada Sprendime, remdamasi VSD pateiktais duomenimis, nurodė, kad pareiškėja laikoma keliančia grėsme Lietuvos valstybės vidaus saugumui ir Sprendimas atsisakyti suteikti vizą grindžiamas Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu.

24. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad konsulinis pareigūnas, gavęs iš VSD informaciją apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui, nes dirbdama Baltarusijos Respublikos valstybės institucijoje privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, pagrįstai priėmė skundžiamą Sprendimą, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

25. Pareiškėja, apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, pažymi, kad teismas neišnagrinėjo visų aktualių aplinkybių ir nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, o nustatyta grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir nepagrįsta, pareiškėjos situacija nebuvo individualiai išnagrinėta.

26. Pareiškėja, atsikirsdama į proceso dalyvių atsiliepimus, į bylą pateikė rašytinius paaiškinimus. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Teisėjų kolegija pareiškėjos rašytinių paaiškinimų neprijungia prie bylos, nes nenustatė priežasčių, kodėl juose nurodytos aplinkybės negalėjo būti pateiktos pirmosios instancijos teismui iki pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą iš esmės.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Įstatyme, kuris nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (Įstatymo 1 str. 1 d.), pažymėta, kad atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip (Įstatymo 6 str. 1 d.). Įstatyme taip pat nurodyta, kad Šengeno viza – tai vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 810/2009 ir Šengeno teisyno nuostatomis, Šengeno valstybės išduodama viza, kuria užsieniečiui leidžiama atvykti į Šengeno valstybių teritoriją ir būti joje ne ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį arba vykti tranzitu per Šengeno valstybių teritoriją (Įstatymo 2 str. 274 d.).

29. 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 2019/1155, 21 straipsnis apibrėžia, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Minėto straipsnio 3 dalies d papunktyje, be kita ko, nustatyta, kad tikrindami, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas arba centrinės valdžios institucijos patikrina, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai.

30. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad vizą išduoti atsisakoma, jeigu prašymą pateikęs asmuo laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui (Vizų kodekso 32 str. a p. vi pap.).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad kompetentingos institucijos prašymą išduoti vizą turi išnagrinėti kruopščiai, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jei gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C-84/12). Šiuo atveju Ambasada, nagrinėdama pareiškėjos prašymą išduoti vizą, turėjo teisę vertinti pateiktus dokumentus, surinktus duomenis ir atitinkamai savo nuožiūra spręsti dėl pagrindų neišduoti vizą buvimo konkrečioje situacijoje. Tačiau ši kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti. Bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti, remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, t. y. pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2613-624/2022 ir joje cituojamą praktiką; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje A858-619/2014; kt.).

32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja prašė išduoti Šengeno vizą studijų pagrindu (prašymo 23 p.), kartu pateikdama Universiteto 2023 m. rugsėjo 1 d. raštą, patvirtinantį, kad pareiškėja buvo priimta į antrosios pakopos nuolatinių studijų pirmąjį kursą. Vertindamas pareiškėjos prašymą konsulas kreipėsi į VSD, o pareiškėjai buvo pasiūlyta pateikti papildomus duomenis, susijusius su jos darbine veikla ir užimamomis pareigomis, užpildant Migracijos departamento klausimyną. 2023 m. rugsėjo 25 d. VSD konsului nurodė, kad pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos valstybės institucijoje, privalėjo būti lojali Baltarusijai ir palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėja, VSD vertinimu, išdavus jai Šengeno vizą, gali būti išnaudojama Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, todėl VSD rekomendavo pareiškėjai vizos neišduoti. Skundžiamu Sprendimu, vadovaujantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a) punkto vi) papunkčiu, pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti daugkartinę Šengeno vizą.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Baltarusijos keliamą grėsmę Lietuvai, Baltarusijos žvalgybos veiklą, Rusijos Federacijos įtaką Baltarusijos Respublikai, be kita ko, ir dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 str. 1 d.) bei su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu, protingumo bei teisingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo atmesti VSD atliktą pareiškėjos keliamos grėsmės bei Sprendime nurodytą individualios situacijos vertinimą.

34. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

35. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; kt.).

37. Atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus spręstina, kad nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, jog pareiškėjos atlikti veiksmai (ilgalaikis darbas teisėkūros srityje Baltarusijos Respublikos valstybinėse institucijose – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Vien faktas, kad pareiškėja nebedirba minėtose institucijose, esant kitokiai geopolitinei situacijai, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su valstybinėmis institucijomis yra išnykusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamos aplinkybės, jas vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu realią tikimybę, kad pareiškėjos ryšiai su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) gali aktualizuotis, nepaisant to, jog nuo šių ryšių susiformavimo praėjo tam tikras laiko tarpas. Toks asmuo gali būti išnaudojamas žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl kelia grėsmę nacionaliniam saugumui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-919-821/2024; 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1275-1047/2024; 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1561-520/2024; ir kt.).

38. Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendime byloje Nr. eA-2585-629/2023 ir kt.). Todėl pareiškėjos argumentai, kad jos darbas nebuvo susijęs su politine veikla ir nereikalavo būti lojaliu valstybei, vertintini kritiškai.

39. Šios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Įstatyme vartojama sąvoka užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai nėra aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau – konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3381-556/2019; kt.).

40. Be to, aplinkybė, kad pareiškėjai, kaip ji pati teigė, anksčiau buvo išduodamos vizos, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjos biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023). Taip pat minėta aplinkybė nereiškia, kad pareiškėja turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai nuolat bus išduodamos vizos atitinkamais pagrindais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka, be kita ko, Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).

41. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė, kokias aplinkybes neteisingai nustatė ar nenustatė konsulinis pareigūnas. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką konsuliniai pareigūnai nėra tiesiogiai įpareigoti reikalauti papildomų dokumentų ar kviesti pokalbio asmenį, pageidaujantį gauti vizą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2409-552/2021; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-624/2021), todėl su tuo susiję pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai atmestini.

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, kartu akcentuoja, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju nepateikė faktinių duomenų, paneigiančių VSD nurodytas aplinkybes. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, be kita ko, kad pareiškėja nekelia jokios grėsmės, yra subjektyvaus pobūdžio, juos paneigia anksčiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šie argumentai, neparemti konkrečiais įrodymais, taip pat nepatvirtina pareiškėjos neigiamo požiūrio Baltarusijos Respublikos režimo atžvilgiu, o kartu nepaneigia grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Todėl aptariami pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai vertintini kritiškai, pripažįstant pirmosios instancijos teismo argumentus šiuo aspektu pagrįstais.

43. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, vadovavosi netinkamais įstatymais ar netinkamai juos interpretavo. Vien tai, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai atmestini.

44. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime buvo atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (ar) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

45. Nurodytų aplinkybių ir argumentų visuma leidžia prieiti prie išvados, kad konsuliniam pareigūnui pakako duomenų byloje skundžiamam sprendimui priimti, pareiškėjos situacija atsakovo vertinta individualizuotai, įvertinus reikšmingas faktines aplinkybes, be kita ko, susijusias su galimais (ir nepaneigtais) pareiškėjos ryšiais su kilmės šalimi, ir padaryta pagrįsta išvada dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui.

46. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

47. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, pareiškėja, iš esmės, suformavo prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, užduodant šios nutarties 16 punkte nurodytus klausimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pagal ESTT praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir priima sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo savo nuožiūra (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81). Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Pareiškėja prašyme nenurodė, ką laiko „nevienodu kriterijų taikymu“, nesuderintu „Vizų kodekso, praktikos ir proccdūrų instrukcijų taikymu“. Tai, kad pareiškėja nesutinka su byloje atliktu įrodymu vertinimu, subjektyviai kitaip vertina ginčo situaciją ir faktines bylos aplinkybes, nesusiję su pagrįstomis abejonėmis dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų, tam, kad būtų teisingai išspręsta byla, aiškinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje atsižvelgiant į faktinę pareiškėjos situaciją, nenustatyta, kad teisinis reguliavimas, kuris buvo taikytas priimant Sprendimą ir nagrinėjant bylą teismuose, keltų abejones dėl jo atitikties ES teisei ir dėl to būtų būtina kreiptis į ESTT dėl atitinkamų ES teisės nuostatų išaiškinimo, todėl šis prašymas netenkintinas.

48. Kiti proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai niekaip nekeičia teisėjų kolegijos nuomonės dėl bylos baigties, todėl plačiau dėl jų nepasisakoma.

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Beata Martišienė

Veslava Ruskan

Ernestas Spruogis