2013-03-14 Nr. AB-610-3-61-3-00420-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS756-317/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00420-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija: 67 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. B. (S. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti 2013 m. sausio 8 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) viršininko sprendimą Nr. (23.24-08)-327-254 ir įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją priimti sprendimą atidėti ir išdėstyti S. B. mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Pareiškėjas taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, jog priverstinai išieškojus mokestinę nepriemoką, jo finansinė būklė taptų kritine ir jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus. Pažymėjo, kad jei teismo sprendimu būtų panaikintas Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas ir Valstybinė mokesčių inspekcija būtų įpareigota priimti sprendimą atidėti ir išdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimą, toks teismo sprendimo įvykdymas taptų apsunkintas arba jo įvykdymas taptų neįmanomas, t. y. būtų sunku arba neįmanoma atkurti pareiškėjo pažeistas teises.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 8 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, tačiau prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.

Pasisakydamas dėl reikalavimo užtikrinimo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuluota administracinėse bylose Nr. AS525-607/2010 ir Nr. A552-320/2012. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia neigiamomis finansinėmis pasekmėmis, jei nebus sustabdytas mokestinės nepriemokos išieškojimas. Tačiau pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo nepagrindė jokiomis egzistuojančiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog, šiuo metu nesiėmus prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali kilti realių sunkumų įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Iš pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad skundžiamu 2013 m. sausio 8 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko sprendimu Nr. (23.24-08)-327-254 Valstybinė mokesčių inspekcija neatidėjo ir neišdėstė pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimą. 2013 m. sausio 10 d. atsakovas išsiuntė pareiškėjui raginimą per 20 dienų nuo įteikimo dienos sumokėti (duomenys neskelbtini) Lt mokestinės nepriemokos. Raginime nurodė, kad nesumokėjus bus pradėtas priverstinis minėtos sumos išieškojimas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau šiai dienai, nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad Valstybinė mokesčių inspekcija būtų pradėjusi priverstinio išieškojimo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šiuo bylos nagrinėjimo momentu, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo reikalavimus ir pareiškėjo pateiktus argumentus, negalima spręsti, kad yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir kad šios priemonės pritaikymas užtikrins teismo sprendimo įvykdymą.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutarties dalimi, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 16–19), kuriuo prašo šioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Mano, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikti neabejotini įrodymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo, pagrindžiantys, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pareiškėjas pateikė šiuos dokumentus: Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. sausio 10 d. raginimą Nr. (23.22-08)-325-75 (toliau – Raginimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2013 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-254 „Atidėti/ išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą“, Valstybinės mokesčių inspekcijos Nepriemokų administravimo departamento 2013 m. sausio 8 d. išvadą dėl S. B. mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminų atidėjimo Nr. (23.23-08)-326-43 bei Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus apie turimą turtą.

Raginime, kuris paštu gautas 2013 m. sausio 15 d., nurodyta per 20 dienų į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos banko sąskaitą sumokėti (duomenys neskelbtini) Lt sumą. Nurodoma, kad reikalavimo neįvykdžius minėta suma bus išieškota Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas minėtos sumos nesumokėjo. Nustatytas 20 dienų terminas pasibaigė 2013 m. vasario 4 d., t. y. tą pačią dieną, kai registruotu paštu Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo išsiųstas pareiškėjo skundas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimo. Taigi, pareiškėjas objektyviai negalėjo pateikti jokių duomenų apie pradėtus priverstinio išieškojimo veiksmus.

Remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 105 straipsnio 2 dalies nuostatomis teigia, kad mokesčių administratorius jau nuo 2013 m. vasario 5 d. yra įgijęs teisę išieškoti mokestinę nepriemoką ir gali bet kuriuo metu imtis įstatyme nurodytų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdų.

Pabrėžia, kad pareiškėjo vardu AB SEB bankas ir AB „Swedbank“ atidarytose sąskaitose piniginių lėšų nėra, taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo 2010-2011 m. gautas pajamas, pareiškėjo vardu bankuose nėra indėlinių ir paskolinių sąskaitų, jo vardu yra registruota lengvojo automobilio priekaba (duomenys neskelbtini) (1984 metų gamybos). Pareiškėjas turi butą (duomenys neskelbtini) Vilniuje ir (duomenys neskelbtini) Vilniuje, taip pat ½ dalį 0,0624 ha žemės sklypo su ½ dalimi nebaigto statyti 240,37 kv.m. gyvenamojo namo, kurie yra (duomenys neskelbtini) Vilniaus rajone. Bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pareiškėjas gyvena kartu su šeima, visas nurodytas nekilnojamasis turtas nuo 2010 m. liepos 19 d. areštuotas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, o nuo 2011 m. kovo 1 d. areštuotas Vilniaus apygardos prokuratūros. Taigi, pareiškėjo manymu, šios aplinkybės patvirtina tai, kad priverstinai išieškojus mokestinę nepriemoką, pareiškėjo finansinė būklė taps kritine. Priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, jo įvykdymas realiai bus apsunkintas taip, kad taps neįmanoma atidėti ir išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą ir taip stabilizuoti pareiškėjo finansinę būklę.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija su atskiruoju skundu nesutinka ir atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodo priežasčių, dėl kurių, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Tuo atveju, jei teismas tenkintų pareiškėjo skundą ir iš naujo svarstytų jo prašymą atidėti ir išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, pagal Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268, 20 punkto nuostatas, mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmai būtų sustabdyti ir išliktų reali galimybė įvykdyti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutarties dalies, kuria teismas atsisakė taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2013 m. sausio 8 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko sprendimą Nr. (23.24-08)-327-254, kuriuo nuspręsta neatidėti ir neišdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos ((duomenys neskelbtini) Lt) sumokėjimą. Skunde pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją priimti sprendimą atidėti ir išdėstyti S. B. mokestinės nepriemokos sumokėjimą bei taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą.

Skundžiama 2013 m. vasario 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą ir pareiškėjo nurodytas aplinkybes, prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino. Teismas nurodė, jog pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo nepagrindė jokiomis egzistuojančiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog, šiuo metu nesiėmus prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali kilti realių sunkumų įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nebuvo pateikta ir jokių objektyvių duomenų, kad Valstybinė mokesčių inspekcija yra pradėjusi priverstinio išieškojimo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, todėl šiuo bylos nagrinėjimo momentu negalima spręsti, kad yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir kad šios priemonės pritaikymas užtikrintų teismo sprendimo įvykdymą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada. Pažymėtina, jog iškėlus ginčą administraciniame teisme, proceso dalyvių prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjami vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) normomis. ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Iš paminėtos įstatymo normos formuluotės akivaizdu, jog įstatymų leidėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą susiejo su tikslu užtikrinti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, t. y. garantuoti teisingumo vykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti proceso dalyvius nuo galimų jiems nepalankių teisinių pasekmių (2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-246/2013).

Reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011), o pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (pvz., 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas remiasi tuo, jog priverstinai išieškojus mokestinę nepriemoką, jo finansinė būklė taptų kritine ir jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus. Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama (2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012), todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu, o ne su ginčo sprendimu iš esmės susijusiomis aplinkybėmis. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, aplinkybė, kad dėl visos mokestinės nepriemokos išieškojimo pareiškėjo finansinė būklė taptų kritinė ir jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, yra pagrindinis argumentas, kuriuo pareiškėjas remiasi prašydamas panaikinti 2013 m. sausio 8 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko sprendimą Nr. (23.24-08)-327-254 ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą atidėti ir išdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai susiję būtent su pareiškėjo finansine padėtimi, o ne su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu. Be to, kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jokių objektyvių duomenų, kad Valstybinė mokesčių inspekcija yra pradėjusi priverstinio išieškojimo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, nėra pateikta. Tokių duomenų pareiškėjas nepateikė ir atskirojo skundo padavimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui metu.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios, nesiėmus užtikrinimo priemonių, trukdytų įvykdyti būsimą teismo sprendimą, o atskirajame skunde pareiškėjas iš esmės remiasi prielaidomis, kad bus atlikti veiksmai, kurie apsunkins jo finansinę padėtį ir, jo manymu, kliudys įvykdyti būsimą teismo sprendimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra pagrindas imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Mokestinės nepriemokos išieškojimo galimybė pati savaime nepatvirtina, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.

Apeliacinės instancijos teismas dar kartą pažymi, jog, remiantis ABTĮ 71 straipsnio 1 dalimi, motyvuotą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas gali pateikti bet kurioje proceso stadijoje. Pareiškėjas turi teisę pateikti pakartotinius prašymus, jeigu paaiškėja naujos aplinkybės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012).

Atsižvelgiant į visus nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą, panaikinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta taikyti pareiškėjo S. B. prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė