A-822-3127-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A822-3127/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01190-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Astai Astrauskienei, atsakovo atstovei Rasetai Medutienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-15PR-124 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. B. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“, kuriuo atsakovas nusprendė nesuteikti pareiškėjui laikino teritorinio prieglobsčio, pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso bei papildomos apsaugos ir įsigaliojus šiam sprendimui išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti prieglobsčio prašymą iš naujo.

Skunde (b. l. 1-2) pareiškėjas nurodė, kad atsakovas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad jo prašymas suteikti prieglobstį akivaizdžiai nepagrįstas. (duomenys neskelbtini) jis negali gyventi, nes yra persekiojamas KGB pareigūnų. Jo atžvilgiu nuolat taikoma psichologinė prievarta, o persekiojimo veiksmai pasireiškia nuolatiniu jo ir jo artimųjų stebėjimu. KGB pareigūnai jam skambina, domisi juo per pažįstamus. Persekiojimo tikrosios priežasties nežino, tačiau mano, kad ji gali būti susijusi su tuo, kad jis anksčiau mokėsi Karo akademijoje, dažnai vykdavo į užsienį. Kartą buvo nepagrįstai areštuotas (duomenys neskelbtini) pasienio tarnyboje. Atsakovo prielaida, kad (duomenys neskelbtini) jis buvo areštuotas pagrįstai, kaip neteisėtai perėjęs sieną, ir šis areštas neturi jokio ryšio su persekiojimo veiksmais, nepagrįsta jokiais įrodymais. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl prieglobsčio, turėjo išanalizuoti visus jo nurodytus faktus ir savo išvadas grįsti faktais ar prieštaravimais, o ne abejonėmis. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, Migracijos departamento sprendimas yra nepagrįstas.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 10-12) nurodo, kad pareiškėjas klaidingai supranta prieglobsčio suteikimo procedūros reikalavimus, manydamas, jog vien prieglobsčio prašymo pateikimas ES valstybėje narėje, šiuo atveju, subjektyvus paaiškinimas apie persekiojimą kilmės valstybėje, savaime pagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumą. Prieglobsčio prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, o Migracijos departamentas – įvertinti prašymo pagrįstumą. Prieglobsčio procedūros metu pareiškėjas nurodė, kad jo išvykimo iš kilmės valstybės tikslas – per Lietuvą nuvykti į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį ir ten susirasti darbą.

Aiškino, kad sugrįžus į kilmės valstybę KGB vėl jo klausinės, kodėl jis vyko į Lietuvą, nes vieną kartą jau taip buvo. Pareiškėjas Lietuvoje dėl prieglobsčio kreipėsi 2005 m., tačiau nesulaukęs Migracijos departamento sprendimo savavališkai pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro ir neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). 2012 metais pareiškėjas Lietuvos pareigūnų buvo sulaikytas, kai neteisėtai bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos per Kybartų PKP į Rusijos Federaciją, ir tik tada pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvoje, pagrįstą tais pačiais motyvais, kaip ir 2005 metais.

Atsakovas pagal kompetenciją padarė išvadą, kad tiek 2005 metais, tiek 2012 m. balandžio 2 d. pareiškėjas kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, ne tam, kad pateikti tarptautinės apsaugos prašymą, o turėdamas kitų, asmeninių tikslų, nuvykti į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį, kur gyvena jo brolis ir ten susirasti darbą. Paminėti faktai įrodo, kad kilmės valstybėje jis neturėjo pagrįstos baimės būti persekiojamu, priešingu atveju nebūtų į ją savanoriškai grįžęs. Taigi pareiškėjo paaiškinimai nėra patikimi ir nuoseklūs, jie prieštarauja turimai konkrečiai ir bendrai informacijai, susijusiai su jo atveju, todėl remiantis ES Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjas privalėjo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą dokumentaliais įrodymais.

Lietuvos vyriausias administracinis teismas (2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3644/2011) yra konstatavęs, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo, prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems tarptautinės apsaugos prašytojo pareiškimams. Įrodymus turi pateikti prieglobsčio besikreipiantis asmuo.

Pateikdamas skundą teismui pareiškėjas sąmoningai klaidina teismą, bandydamas sudaryti įspūdį, jog yra tam tikrų lemiamų aplinkybių, į kurias tiesiog nebuvo atsižvelgta, nors iš tikrųjų visa informacija, kurią užsienietis norėjo atskleisti Lietuvos Respublikos pareigūnams, buvo pateikta bei užfiksuota tinkamai, nepažeidžiant prašymų dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procedūrinių reikalavimų bei įvertinta remiantis nacionalinės bei Europos Sąjungos teisės aktais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 29 sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. kovo 24 d. atvykęs į Lietuvos Respubliką, buvo sulaikytas, kai neteisėtai bandė išvykti į Rusijos Federaciją per Kybartų pasienio kontrolės punktą (PKP). Pareiškėjas apklausiamas pasakojo, kad pagrindinis jo kelionės tikslas buvo nuvykti į Kaliningrado sritį, kur gyvena jo brolis, ir susirasti darbą. Taip pat teigė, kad iš šalies išvyko, nes buvo persekiojamas KGB (valstybės saugumo komiteto) pareigūnų, kurie 2006-2007 m. klausėsi jo telefoninių pokalbių, domėjosi juo per pažįstamus. 2006 m. jis buvo areštuotas dėl neteisėto buvimo pasienio zonoje. 2008-2010 m. pareiškėjas buvo išvykęs į Ukrainą, kur dirbo samdomu darbininku.

Grįžęs 2010 m. gruodžio mėn. pasieniečių buvo apklaustas apie buvimą Ukrainoje. Nuo 2011 m. rugpjūčio iki 2012 kovo mėnesio dirbo individualioje įmonėje „Volchovickij“ samdomu darbuotoju. Pinigų pragyvenimui pakako tik todėl, kad padėjo tėvai (prieglobsčio byla, b. l. 62-68, 80-86). Prieglobsčio prašytojo byloje esantys dokumentai taip pat patvirtina, kad pareiškėjas į Lietuvą neteisėtai atvyko ne pirmą kartą. 2005 m. balandžio 22 d. jis neteisėtai perėjo Lietuvos valstybės sieną Vilniaus rajone, netoli Šumsko gyvenvietės, eidamas pėsčiomis iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką. 2005 m. balandžio 23 d. buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų Kybartų PKP geležinkelio stoties patalpose, su savimi neturėjo jokių asmens tapatybę ir teisėtą buvimą Lietuvos Respublikos teritorijoje patvirtinančių dokumentų. 2005 m. balandžio 23 d. jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-6091-05, 2005 m. rugpjūčio 1 d.

Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas minėto užsieniečio atžvilgiu buvo nutrauktas. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutarimu pareiškėjas buvo apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras), 2005 m. gegužės 20 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prieglobsčio prašyme nurodė, kad 1997-2001 m. mokėsi (duomenys neskelbtini) karinėje akademijoje, o išeidamas iš ginkluotųjų pajėgų pasirašė dokumentus dėl duomenų neatskleidimo ir neišvykimo į užsienio valstybes penkerius metus be ministerijos sutikimo.

Jis pažeidė pasižadėjimą dėl neišvykimo, todėl jis bijo grįžti į kilmės valstybę. Tačiau kaip pagrindinį išvykimo iš kilmės valstybės tikslą nurodė siekį nuvykti į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį, kur gyvena jo brolis, ir susirasti darbą. Migracijos departamento 2005 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. (15/6-11)-15PR-55 buvo nuspręsta jo prašymą suteikti prieglobstį nagrinėti iš esmės, suteikti jam laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą. 2005 m. birželio 30 d.

Užsieniečių registracijos centras informavo, kad pareiškėjas iš centro pasišalino ir per nustatytą laiką negrįžo. Migracijos departamento 2005 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. (15/6-11)-16PR-2 M. B. prašymo nagrinėjimas buvo sustabdytas, o 2005 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. (15/6-1 l)-14PR-5 – nutrauktas (prieglobsčio byla, b. l. 1-58).

Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktą medžiagą ir pareiškėjo pateiktą informaciją, teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, sąlygoję jo išvykimą iš kilmės valstybės, nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo ir neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) tautybės, išpažįsta pravoslavų tikėjimą, jokiai politinei partijai ar organizacijai nepriklauso, jokiuose mitinguose, nukreiptuose prieš valdžios institucijas nedalyvavo, apklausiamas pats nurodė, kad „politika neužsiima“, dėl šių priežasčių (duomenys neskelbtini) valdžios institucijų nebuvo persekiojamas.

Prieš pareiškėją nebuvo panaudoti jokie veiksmai, prilyginami persekiojimui Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties bei 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme. Remiantis pareiškėjo paaiškinimais ir byloje surinkta informacija, nėra pagrindo teigti, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjui gresia diskriminacinio pobūdžio persekiojimas, kuris kiltų dėl jo priklausymo tam tikrai rasei, religijai, tautybei, socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Pareiškėjas nepateikė pakankamai argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį, pavojaus kilmės valstybėje, o jo pateikti pavieniai faktai nelaikytini patikimu ir pakankamu individualios grėsmės įrodymu. (Duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c punkte ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo manyti, kad pareiškėją grąžinus į kilmės šalį jam galėtų grėsti kankinimai ar nuolatiniai šiurkštūs nežmoniški žmogaus teisių pažeidimai, kas galėtų prieštarauti Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui.

Pareiškėjo nenoras grįžti į kilmės valstybę nėra sąlygotas jokiomis realiai egzistuojančiomis su prieglobsčio būtinybe susijusiomis priežastimis, jo gyvybei, sveikatai, teisėms ir laisvėms negrėstų pavojus, dėl kurio asmeniui reikėtų suteikti tarptautinę apsaugą. Pagal byloje esančius duomenis apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje bei jo pateiktus paaiškinimus, galima padaryti išvadą, kad pagrindiniai motyvai paskatinę pareiškėją pateikti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje yra ekonominiai, todėl atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas yra ekonominis migrantas, kurio išvykimas iš kilmės valstybės susijęs su geresnių gyvenimo sąlygų paieška.

Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai vadovavosi Įstatymo 77 straipsnio 2 dalimi, 83 straipsnio 2 dalimi, ir nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, bei atsisakė suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo motyvai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

Atsižvelgęs į pareiškėjo paaiškinimų jo sulaikymo ir prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu visumą, tai, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymo metu buvo supažindintas su visomis jo pareigomis ir teisėmis, bei nebuvo jokių kliūčių jas įgyvendinti, nurodant visas galimo persekiojimo priežastis, skunde teismui ir teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė nenurodė teismui jokių papildomų aplinkybių ar argumentų, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodomos priežastys nėra pagrindas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes neatitinka nei persekiojimo, nei smurto, nei diskriminacijos apibrėžimų, nustatytų Lietuvos Respublikos bei tarptautiniuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose prieglobsčio suteikimą.

Teismas vertino, kad Migracijos departamentas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės aktais, reglamentuojančiais prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo tvarką, ir priėmė sprendimą remdamasis motyvuota Prieglobsčio reikalų skyriaus 2012 m. balandžio 19 d. išvada Nr. (15/6-9)-19PR-124RN, kurioje pateiktos visos faktinės bylos aplinkybės, taip pat nurodytas ir įstatyminis sprendimo pagrindas. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad prieglobsčio prašytojas nepateikė pakankamai argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį pavojaus kilmės šalyje, todėl atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą, pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo. Atsisakius pareiškėjui suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą bei papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, jis prarado teisę būti Lietuvos Respublikoje, todėl Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui pagrįstai nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad Migracijos departamento 2012 m. balandžio 19 d. sprendimas Nr. (15/6-9)-15PR-124 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. B. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“, yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti, vadovaujantis skunde išdėstytais ar kitais argumentais.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio d. sprendimu, prašo panaikinti šį sprendimą ir priimti naują – panaikinti Migracijos departamento 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-15PR-124 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. B. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš naujo (b. l. 40-42).

Apeliaciniame skunde nurodo šiuos nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui negresia joks diskriminacinio pobūdžio persekiojimas, ir šią išvadą padarė visiškai neatsižvelgdamas į teismo posėdyje jo pateiktus paaiškinimus. Pareiškėjo nuomone, aplinkybės, kad po išvykimo į Lietuvą 2005 metais ir grįžimo į (duomenys neskelbtini), jis buvo suimtas ir 9 mėnesius laikomas be jokių kaltinimų pareiškimo, po to jį nuolat persekiojo (duomenys neskelbtini) KGB pareigūnai, jam nebuvo leista išvykti iš (duomenys neskelbtini) į Ukrainą, jis ir jo šeimos nariai yra nuolatos sekami, klausomasi jų telefoninių pokalbių, atitinka persekiojimo turinį. Grąžintas į (duomenys neskelbtini), jis vėl bus suimtas, tardomas, t. y. jo atžvilgiu bus naudojama tiek psichinė, tiek fizinė prievarta. Pirmosios instancijos teismas, nevertinęs pateiktų paaiškinimų, o tik deklaratyviai nurodęs, jog pareiškėjas tariamai nieko naujo teismui nepaaiškino, pažeidė pareigą tinkamai, visapusiškai išnagrinėti bylą, todėl priėmė neteisėtą ir naikintiną sprendimą. Be to, teismas nemotyvavo, kodėl atmetė paaiškinimus dėl persekiojimo ir pareiškėjui gresiančių žmogaus teisių pažeidimų, jei jis bus grąžintas į (duomenys neskelbtini).

2. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjas yra ekonominis migrantas, o (duomenys neskelbtini) akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus grėsmės, yra nepagrįstos. Pripažįstama, jog net ir socialinių bei ekonominių teisių neužtikrinimas, kuris savo šiurkštumu neprilygtų persekiojimui, gali būti pakankamas, kad būtų paneigta vidinės apsaugos alternatyva. Tokią poziciją palaiko Europos pabėgėlių ir tremtinių taryba. Panaši pozicija išdėstyta ir 2003 m. JTVPK Gairių dėl vidinės persikėlimo alternatyvos 29 punkte, pabrėžiant, kad vidinės apsaugos alternatyva turėtų reikšti aukštesnį negu minimalų pragyvenimo lygį. Pirmos instancijos teismas šių nuostatų nepaisė, jų neanalizavo, todėl netinkamai išnagrinėjo bylą.

3. Teismas, priimdamas sprendimą, visiškai nesivadovavo Migracijos departamento surinkta informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini), kuri pateikta 2011 m. rugsėjo 26 d. pažymoje Nr. BLR-15/6-15-12-38 ir 2011 m. rugsėjo 6 d. pažymoje Nr. BLR-(15/6-14)-12-34, ir kuri patvirtina, kad bendra žmogaus teisių padėtis valstybėje neatitinka elementarių tarptautinių žmogaus teisių standartų. Apie įkalintų asmenų padėtį ir sąlygas, kokiomis jie yra laikomi, pateikta ypatingai daug informacijos. Šie faktai leidžia teigti, jog pareiškėją grąžinus į (duomenys neskelbtini), su juo bus elgiamasi žiauriai, nežmogiškai, jis bus kankinamas, tačiau pirmosios instancijos teismas jų nevertino.

4. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimu byloje Nr. C- 465/07, konstatavo, kad bendras smurto lygis prieglobsčio prašytojo kilmes šalyje gali būti pakankamas pagrindas nuspręsti, kad grąžinimo atveju asmeniui kiltų reali rimto ir individualaus pavojaus grėsmė ir pareiškėjas, prašantis suteikti jam papildomą apsaugą ir siekiantis įrodyti rimtą grėsmę jo gyvybei ar asmeniui, neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų būtent su jo asmeniu susijusių aplinkybių. Grėsmės egzistavimui įrodyti pakanka to, kad grąžinimo į kilmės valstybę ar regioną atveju asmeniui kiltų pavojus vien dėl buvimo toje teritorijoje ir joje paplitusio bendro pobūdžio smurto. Iš pažymose pateiktos informacijos akivaizdu, jog pareiškėjo grąžinimo į kilmės šalį atveju, jam kiltų reali ir individualaus pavojaus grėsmė dėl bendro ir paplitusio smurto, kylančio iš vietinės valdžios, tuo labiau, kad tokio pobūdžio veiksmus jis jau yra patyręs 2005 metais.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti.

Atsiliepime (b. l. 47-48) nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1. Nei teismo posėdyje, nei jo prašymo nagrinėjimo Migracijos departamente metu, apeliantas nepateikė jokios objektyvios informacijos, kurią būtų galima laikyti persekiojimu, kaip tai apibrėžiama prieglobsčio teisėje. Teismas įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, atsakydamas į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Manytina, kad pareiškėjas sąmoningai klaidina teismą, bandydamas sudaryti įspūdį, jog yra tam tikrų lemiamų aplinkybių, į kurias tiesiog nebuvo atsižvelgta, nors iš tikrųjų visa informacija, kurią užsienietis norėjo atskleisti Migracijos departamentui ir teismui, buvo pateikta bei užfiksuota tinkamai, nepažeidžiant prašymų dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procedūrinių reikalavimų.

2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje dėl prieglobsčio suteikimo esančią faktinę informaciją, pagrįstai padarė išvadą, kad apeliantas yra migrantas, dėl kitų, nei nurodyta apibrėžime (pabėgėlio), priežasčių (ekonominių, asmeninių) savanoriškai išvykęs iš savo šalies. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie darbo paieškas parodo, kad apeliantas turėjo finansinių problemų ir kad ieškojo įvairių būdų kaip jas išspręsti, iš kurių vienas − nuvykti į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį ir ten susirasti darbą, tačiau neteisėtai vykdamas per Lietuvos Respublikos teritoriją buvo sulaikytas ir siekdamas išvengti atsakomybės pateikė prieglobsčio prašymą.

3. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas, priimdami sprendimus įvertino visą byloje dėl prieglobsčio suteikimo esančią informaciją, taip pat ir apelianto nurodytas pažymas apie padėtį jo kilmės valstybėje. Tačiau minėtos pažymos nėra ir negali būti išsamūs dokumentai, be to, jos negali nulemti sprendimo dėl konkretaus prašymo suteikti prieglobstį, jose nepateikiama Migracijos departamento nuomonė ir nedaromas joks politinis pareiškimas. Kiekvienu atveju prieglobsčio prašymas yra nagrinėjamas individualiai ir individualiai vertinami faktai susiję su konkrečiu prieglobsčio prašytoju.

4. Apeliantas netinkamai interpretavo Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (EBTT) 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimą byloje Nr. C-465/07 dėl bendros nesaugios padėties ir atleidimą nuo pareigos pateikti įrodymus dėl kylančios grėsmės kilmės valstybėje. Minėtu sprendimu EBTT išaiškino 2004 m. balandžio 29 d. Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c punktą, aiškinamą kartu su minėtos direktyvos 2 straipsnio e punktu, pagal kuriuos „papildomą apsaugą galintis gauti asmuo − tai trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis arba ji būtų grąžintas (-a) į savo kilmės šalį, arba asmens be pilietybės atveju − į jo arba jos gyventą šalį, jam arba jai iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurtinius veiksmus, kuriam arba kuriai netaikomos 17 straipsnio 1 ir 2 dalys ir kuris arba kuri negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga“. Būtent minėtos direktyvos 15 straipsnio c punktas ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas reglamentuoja, kad smurto veiksmus sudaro rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. EBTT konstatavo, kad prieglobsčio prašytojo grėsmės egzistavimui įrodyti pakanka to, kad grąžinimo į kilmės valstybę ar regioną atveju asmeniui kiltų pavojus vien dėl buvimo toje teritorijoje ir joje paplitusio bendro pobūdžio smurto, tačiau kuris kyla būtent tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, t. y. tik tada prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų būtent su jo asmeniu susijusių aplinkybių. Remiantis surinkta informacija apie M. B. kilmės šalį, konstatuotina, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c punkte ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl teisės gauti laikiną teritorinį prieglobstį ar prieglobstį (pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą). Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo priimtas ginčijamas sprendimas, kuriuo jam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, yra teisėti ir pagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje kilusio ginčo išsprendimui reikšmingos, inter alia, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.

Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. LVAT administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).

Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime iš esmės konstatavo, jog atsakovas pareiškėjo atžvilgiu padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentams dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo nepritaria.

Visų pirma pažymėtina, kad Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog akivaizdžiai nepagrįstas prašymas suteikti prieglobstį – toks užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį. Taigi iš šios teisės normos turinio matyti, jog norint konstatuoti, kad asmens prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas, būtina nustatyti bent vieną Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąlygą: tai, kad prašyme akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus pagrindimo, jis yra paremtas apgaule arba juo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka. Įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis atvyko iš saugios kilmės valstybės arba pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba yra iš jos išsiunčiamas.

Ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas akivaizdžiai nepagrindė persekiojimo pavojaus kilmės šalyje, piktybiškai naudojasi Lietuvos Respublikos prieglobsčio procedūra (pareiškėjas Lietuvoje dėl prieglobsčio kreipėsi 2005 m., tačiau nesulaukęs Migracijos departamento sprendimo savavališkai pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro ir neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)), siekdamas nebūti išsiųstu iš Lietuvos Respublikos bei tokiu būdu įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje.

Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų, 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Analogiškai, pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte, jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.

Akivaizdu, kad asmuo, prašantis suteikti jam prieglobstį, privalo visapusiškai ir tinkamai bendradarbiauti su prašymą nagrinėjančia institucija, pateikti tikrovę atitinkančią informaciją ir padėti prašymą nagrinėjančiai institucijai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo 205 punkte. Pati prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra yra atliekama siekiant užtikrinti būtent prašymą pateikusio asmens teises ir interesus, be to, bendriausia prasme įrodinėjimo našta tenka prašymą pateikusiam asmeniui (Vadovo 196 punktas).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nevykdė pareigos pateikti tikrovę atitinkančius išsamius (t. y. visapusiškus) paaiškinimus dėl prieglobsčio prašymo motyvų, tokie paaiškinimai nebuvo pateikti ir pirmosios instancijos teismo bei apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas tinkamai nustatė, kad pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, sąlygoję jo išvykimą iš kilmės valstybės, nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą įrodymų visumą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog nėra pagrindo teigti, kad grąžinus pareiškėją į (duomenys neskelbtini) jis būtų persekiojamas. Apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybe, kad po išvykimo į Lietuvą 2005 metais ir grįžimo į (duomenys neskelbtini), jis buvo suimtas ir 9 mėnesius laikomas be jokių kaltinimų pareiškimo, po to jį nuolat persekiojo (duomenys neskelbtini) KGB pareigūnai, jam nebuvo leista išvykti iš (duomenys neskelbtini) į Ukrainą, jis ir jo šeimos nariai yra nuolatos sekami, klausomasi jų telefoninių pokalbių. Ši aplinkybė dėl suėmimo nėra svarbi nagrinėjamoje byloje laiko požiūriu, nes siekiant atsakyti į klausimą, ar prieglobsčio prašytojas, atvykęs į Lietuvą, visiškai pagrįstai bijojo būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, yra svarbu nustatyti, kaip jautėsi pareiškėjas prieš išvykdamas į Lietuvą ir būdamas Lietuvoje, o ne prieš 5 - 6 metus, per kuriuos pareiškėjas buvo išvykęs į Ukrainą dirbti, o grįžęs nuo 2011 m. rugpjūčio iki 2012 kovo mėnesio dirbo individualioje įmonėje „Volchovickij“. Darytina išvada, kad pareiškėjo vėlesni veiksmai po to, kai 2006 metais buvo suimtas, ir iki prieglobsčio paprašymo paneigia bet kokią pareiškėjo pagrįstą baimę minėto suėmimo pagrindu.

Teisėjų kolegija atsižvelgia taip pat į aplinkybę, kad 2012 metais pareiškėjas Lietuvos pareigūnų buvo sulaikytas, kai neteisėtai bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos per Kybartų PKP į Rusijos Federaciją, ir pareiškėjas tik tada pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvoje, pagrįstą tais pačiais motyvais, kaip ir 2005 metais. Pareiškėjas nepateikė pakankamai argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, leidžiančių suabejoti atsakovo išvada, kad prašyme akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo, o tuo pačiu ir išvada, kad pareiškėjo prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kurioms pritarė ir pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. LVAT praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai (ir paties pareiškėjo paaiškinimai, ir 2011 m. rugsėjo 26 d. pažyma Nr. BLR-15/6-15-12-38 ir 2011 m. rugsėjo 6 d. pažyma Nr. BLR-(15/6-14)-12-34) nesudaro pagrindo daryti prielaidą, jog pareiškėją grąžinus į (duomenys neskelbtini) jam grėstų tokio pobūdžio grėsmė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendime M. Elgafaji, N. Elgafaji prieš Staatssecretaris van Justitie byloje Nr. C-465/07 pateiktą Direktyvos nuostatų aiškinimą, taip pat išanalizavusi bylos aplinkybes, sprendžia, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu (duomenys neskelbtini) nevyko ginkluotas konfliktas, nebuvo informacijos, jog (duomenys neskelbtini) teritorijoje grėstų realus pavojus patirti rimtą grėsmę ar būtų sudarytos sąlygos sistemingiems pagrindinių žmogaus teisių ribojimams. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju vertintinos su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, dėl kurių buvimo pareiškėjui kilmės šalyje grėstų realus pavojus, kad jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė