d0a34bdb-8c39-41a0-b7ff-91fc309eb7e1 · Panevėžio apygardos teismas

Pirmosios instancijos teismo teisėjasPirmosios instancijos teismo teisėja                          Civilinė byla Nr. 2A-871-544/2015Vitalija Ragauskienė                          Proceso Nr. 2-14-3-00650-2012-6             Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.2.4.;             2.4.1.4.1.; 2.4.1.4.8;;3.3.1.21; (S) PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 10 d.Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Margaritos Dzelzienės ir N. D.

Smetonienės, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo G. P. apeliacinį skundÄ dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieÅ¡kovų M. K. ir V. K. ieÅ¡kinį atsakovui G. P., tretiesiems asmenims Anykščių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarei R. B., Anykščių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarei B.

D. – I. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ir termino palikimui priimti pratęsimo.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė: ieÅ¡kovai V. K. ir M. K., kreipdamiesi į pirmosios instancijos teismÄ su ieÅ¡kiniu, prašė pripažinti O. K. 2011 m. lapkričio 3 d. sudarytÄ testamentÄ negaliojančiu, kadangi ji tuo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės ir jų valdyti, pratęsti terminÄ V. K. ir M. K. priimti palikimÄ po O. K. mirties ir priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

IeÅ¡kovai nurodė, jog O. K., kuri mirė (duomenys neskelbtini), 2010 m. birželio 15d. Anykščių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) notarų biure surašė oficialųjį testamentÄ , pagal kurį visÄ savo turtÄ lygiomis dalimis paliko savo vaikams V. K., G. P. ir vaikaičiui M. K.. Po O. K. mirties ieÅ¡kovai kreipėsi į notarÄ dėl palikimo priėmimo, tačiau sužinojo, kad O. K. Anykščių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) notarų biure yra sudariusi kitÄ , vėlesnį testamentÄ , kuriuo turtÄ paliko atsakovui G.

P.. IeÅ¡kovų vertinimu, atsakovas G. P. pasielgė neteisėtai, nes paskutinio testamento suraÅ¡ymo metu jų motinai O. K. jau buvo skirta slauga dėl psichikos sutrikimo. Mano, kad atsakovas G. P., siekdamas paveldėti visÄ motinos turtÄ , nuslėpė Å¡iÄ aplinkybę nuo notaro. IeÅ¡kinyje buvo pabrėžiama, kad 2011 m. lapkričio 3 d. O. K. jau buvo tokios bÅ«senos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, nes gydėsi psichikos sveikatos centre. Be to, O. K. visÄ laikÄ sakydavo, kad turtÄ nori palikti visiems trims pirmajame testamente nurodytiems įpėdiniams (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.89 str.).

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kovų M. K. ir V. K. ieÅ¡kinį tenkino visiÅ¡kai; pripažino negaliojančiu O. K. 2011 m. lapkričio 3 d. testamentÄ , patvirtintÄ Anykščių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarės B. D. – I., registro Nr. (duomenys neskelbtini); ieÅ¡kovams atnaujino praleistÄ trijų mėnesių terminÄ O. K., mirusios (duomenys neskelbtini), palikimui priimti; nutarė Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartimi taikytas laikinÄ sias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ir paskirstė bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pagal byloje esančius rašytinius įrodymus – ekspertizės akto išvadas, mirusiosios O. K. medicininių dokumentų išrašus, liudytojų A. G., A. L. T., R. K., G. Ž., L. J., P. V. P., V. K. paaiškinimus, matyti, jog O. K. dar prieš sudarant abu testamentus buvo pradėta gydyti dėl kraujotakos sutrikimų ir somatinių ligų, jai vystėsi galvos smegenų pažeidimai, dėl kurių išsivystė psichikos sutrikimai – demencijos sindromas, kuriam būdinga blogėjanti atmintis bei dėmesio koncentracija, dėl ko asmuo negali pakankamai suprasti ir kontroliuoti savo veiksmų.

Be to, pagal liudytojų parodymus, su O. K. bÅ«davo sunku susikalbėti, be kitų pagalbos ji nevaikščiodavo, pamirÅ¡davo vardus, kalbėdavo tik apie praeitį, vėliau pati skundėsi sveikata ir atmintimi. Atsižvelgdamas į visa tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iÅ¡ties galima daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog antrojo testamento sudarymo metu O. K. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Teismas pabrėžė ir tai, kad tokios iÅ¡vados neprieÅ¡tarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai tokio pobÅ«džio bylose, kadangi mirusios O.

K. medicininiuose dokumentuose dar gerokai prieÅ¡ jos mirtį buvo fiksuojami jos sveikatos sutrikimai, įskaitant ir susijusius su psichinės sveikatos prastėjimu, atliktos kompiuterinės tomografijos, nustatytas specialus nuolatinės pagalbos poreikis, o vėliau – ir specialus nuolatinės slaugos poreikis.Apeliaciniu skundu atsakovas G. P. praÅ¡o panaikinti skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ ieÅ¡kovų ieÅ¡kinį atmetant arba panaikinti skundžiamÄ teismo sprendimÄ ir bylÄ perduoti nagrinėti iÅ¡ naujo kitam pirmosios instancijos teismui bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Apeliantas dėsto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ bylose dėl CK 1.89 str. taikymo ir pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ir tendencingai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į byloje esančių įrodymų tarpusavio ryšį, nesivadovavo teisingumo ir protingumo kriterijais, nepagrįstai neprijungė prie bylos pateiktos UAB „Socialiniai ir sveikatos projektai“ medicinos direktoriaus iÅ¡vados, kurioje nurodyta, jog mirusioji O. K. antrojo testamento sudarymo metu suvokė savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti ir netenkino jo praÅ¡ymo skirti pakartotinę psichiatrinę ekspertizę.

Apelianto nuomone, tai patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas buvo Å¡aliÅ¡kas ir elgėsi tendencingai, dėl ko egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 str. 2 d., o skundžiamas sprendimas negali bÅ«ti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojų G. Ž., A. G., L. J., S. P., V. K. paaiÅ¡kinimus ir jo pateiktÄ pažymÄ , jog O. K. aktyviai dalyvavo bažnytiniame bei politinių kalinių – tremtinių choruose, į aplinkybes, kad ji pati savimi pasirÅ«pindavo ir Å¡eimos nariams buvo pasakiusi, kad visÄ jai priklausantį turtÄ palieka tik vienam sÅ«nui atsakovui G.

P., kuris ja rÅ«pinasi ir prižiÅ«ri. UAB „Socialiniai ir sveikatos projektai“ medicinos direktoriaus iÅ¡vadoje yra nurodyta, kad abiejų testamentų sudarymo metu O. K. suvokė savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti. Notarės B. D. – I. paaiÅ¡kino, kad O. K. adekvačiai, sklandžiai dėstė mintis, prisiminė ankstesnį testamentÄ , žinojo datas. Apeliantas pažymi, kad bÅ«tent antruoju testamentu O. K. iÅ¡reiÅ¡kė savo tikrÄ jÄ valiÄ , kuri pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ panaÅ¡aus pobÅ«džio byloje privalo bÅ«ti gerbiama ir jos paisoma, juo labiau, kad O.

K. suprato, jog ieÅ¡kovas V. K. ja visiÅ¡kai nesirÅ«pina, dėl ko ji ir pakeitė testamentÄ . Be to, apeliantas nurodė, jog O. K. medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys apie jos sveikatos bÅ«klę neatitiko realios jos sveikatos bÅ«klės. Atsiliepimu į pateiktÄ apeliacinį skundÄ M. K. praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti ir priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertinimo byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kurį naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo.

Nurodė, kad byloje nebuvo pagrindo skirti pakartotinę psichiatrinę ekspertizę, kadangi byloje esantis ekspertizės aktas yra iÅ¡samus, nekelia pagrįstų abejonių, o jame suformuluota iÅ¡vada yra aiÅ¡ki ir nedviprasmiÅ¡ka. Atsiliepime pabrėžiama ir tai, jog atsakovo reikalaujama deontologinė ekspertizė buvo skirta, tik pats atsakovas neapmokėjo Å¡ios ekspertizės iÅ¡laidų, o be to, atliekant pastarÄ jÄ ekspertizę nėra sprendžiami klausimai dėl medicininių dokumentų pildymo tikslumo.

Atsakovo tvirtinimai dėl neteisingo mirusios motinos medicininių dokumentų pildymo yra iÅ¡galvoti, kadangi pats atsakovas ir jo žmona prižiÅ«rėjo O. K., kuriai buvo nustatytas ir specialiųjų poreikių lygis, gaudavo jai skirtas socialines iÅ¡mokas, veždavo pas gydytojus, tačiau tuo metu klausimas dėl medicininių dokumentų netinkamų įrašų apeliantui nekilo. Taigi atsakovo praÅ¡ymai skirti papildomÄ ir pakartotinę ekspertizes yra akivaizdus piktnaudžiavimas savo teisėmis. Nurodė, kad teismas pagrįstai atsisakė priimti pelno siekiančio juridinio asmens pateiktÄ specialisto iÅ¡vadÄ , nes ji, nors yra kategoriÅ¡ka ir prieÅ¡tarauja ekspertizės akto iÅ¡vadoms, bet yra neargumentuota, jÄ surašęs asmuo nebuvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingos iÅ¡vados davimÄ ir buvo nesusipažinęs su visais reikÅ¡mingais dokumentais.

Choro, kurį lankė mirusioji O. K., pažyma negali bÅ«ti pripažinta oficialiu raÅ¡ytiniu įrodymu, patvirtinančiu O. K. gerÄ psichinę sveikatos bÅ«klę. Atsakovas, reikÅ¡damas nuÅ¡alinimÄ bylÄ nagrinėjančiai teisėjai, siekė vilkinti procesÄ , o aplinkybė, kad priimtas sprendimas nėra palankus atsakovui, dar nereiÅ¡kia, jog pirmosios instancijos teismas nebuvo objektyvus ar netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Pažymima ir tai, kad priimant skundžiamÄ sprendimÄ nebuvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos panaÅ¡aus pobÅ«džio bylose.

Atsiliepimu į pateiktÄ apeliacinį skundÄ notarė B. D. – I. praÅ¡o apeliacinį skundÄ nagrinėti teismo nuožiÅ«ra, atsižvelgiant į tai, kad mirusiosios O. K. antrasis sudarytas testamentas atitinka visus teisės aktų reikalavimus, jis pasiraÅ¡ytas notarų biure tinkamai nustačius testatoriaus asmens tapatybę bei patikrinus, ar asmuo nėra registruotas Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registre. Be to, sudarydama testamentÄ O. K. iÅ¡reiÅ¡kė savo valiÄ , tiksliai atsakinėjo į notarės užduodamus klausimus bei pati pasirašė testamentÄ .

Vien tai, kad testamentas testatorei buvo perskaitytas, nerodo, jog ji nesuprato su ja atliekamų veiksmų, o CK 5.28 str. 3 d. yra įtvirtinta notaro pareiga perskaityti testamentÄ testatoriui. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovo ir su juo susijusių asmenų paaiÅ¡kinimus ir parodymus vertino kaip nepatikimus, rėmėsi ekspertizės aktu, kuris nėra teismui privalomas, neatsižvelgė į aplinkybę, jog mirusiojo asmens testamente iÅ¡reikÅ¡ta valia privalo bÅ«ti ypač gerbiama, kad pats asmuo turi teisę savo nuožiÅ«ra spręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti jo turtu ir kad Å¡iuo atveju pati testatorė notarei paaiÅ¡kino, jog keičia sudarytÄ testamentÄ todėl, kad tik atsakovas ir jos Å¡eimos nariai ja rÅ«pinasi.

Pagal CK 5.17 str. 2 d., panaikinus vėlesnį testamentÄ , ankstesnis testamentas netampa galiojančiu, iÅ¡skyrus įstatyme numatytas iÅ¡imtis.Apeliacinis skundas atmetamas, o Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Apeliacinės instancijos teismas bylÄ nagrinėja neperžengdamas atskirojo skundo ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.), iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais, tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).Kaip matyti iš atsakovo G.

P. apeliacinio skundo, jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tvirtindamas, jog teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas spręsdamas klausimÄ dėl O. K. gebėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti bei padarė eilę proceso pažeidimų – netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, netenkino pareikÅ¡tų praÅ¡ymų dėl ekspertizių skyrimo, buvo Å¡aliÅ¡kas ir tendencingas. Apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , apeliacinį skundÄ , atsiliepimų į jį argumentus, o taip pat byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas ir teisėtas iÅ¡vadas ir nepadarė esminių materialinės bei proceso teisės pažeidimų, kurie sudarytų pagrindÄ naikinti ar keisti skundžiamÄ teismo sprendimÄ .Vienas iÅ¡ esminių apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus – suteikė pernelyg didelę įrodomÄ jÄ galiÄ byloje esančiam ekspertizės aktui bei neatsižvelgė į liudytojų notarės B.

D. – I. G. Ž., A. G. L. J., S. P. bei V. K. parodymus, dėl ko padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog O. K. antrojo testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Tačiau sutikti su tokiais apelianto argumentais nėra pagrindo.Pirmiausia pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktikÄ dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ , aiÅ¡kinimo ir taikymo, ne kartÄ yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, jog bet kokios informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Ä®vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikÅ¡mingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai Å¡alims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, taip pat reikia įvertinti kiekvienÄ Ä¯rodymÄ ir įrodymų visetÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-335/2009; Nr. 3K-3-316/2010; Nr. 3K-3-206-916/2015 ir kt.). Kartu pažymėtina ir tai, jog pasisakydamas dėl CK 1.89 normos aiÅ¡kinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieÅ¡kinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės, turi atsižvelgti į duomenis apie Å¡io asmens bÅ«senÄ sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumÄ ar žalingumÄ , pagrįstumÄ ir kt.).

Asmens bÅ«senÄ , kaip juridinį faktÄ , gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrÄ asmens bÅ«senÄ sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-451/2005; Nr. 3K-3-278/2009; Nr. 3K-3-421/2009; Nr. 3K-3-190/2013 ir kt.). Taigi ekspertizės aktÄ teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimÄ , kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto iÅ¡vados turi susiformuoti visapusiÅ¡kai, iÅ¡samiai ir objektyviai iÅ¡tyrus visus byloje esančius įrodymus.

Turi bÅ«ti įvertinami įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir iÅ¡vadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimÄ atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumÄ , detalumÄ , iÅ¡samumÄ , patikimumÄ , prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindÄ eksperto iÅ¡vadÄ vertinti patikimu įrodymu arba prieÅ¡ingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto iÅ¡vados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Taigi ekspertizės aktas turi bÅ«ti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrÄ sias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-503/2009;

Nr. 3K-3-163/2010 ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas Å¡ių įrodinėjimo procesÄ reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikėsi, nuo minėtos teismų praktikos nenuklypo ir pagrįstai mirusios O. K. bÅ«klę testamento sudarymo metu vertino ne tik pagal teismo psichiatrinės - psichologinės ekspertizės akto duomenis, bet ir pagal byloje esančius kitus per pakankamai ilgÄ laikotarpį iki ginčijamo sandorio sudarymo gautus reikÅ¡mingus medicininius duomenis ir kitus įrodymus.

Kaip jau minėta, nagrinėjant Å¡iÄ civilinė bylÄ buvo skirta ar atlikta teismo psichiatrinė – psichologinė ekspertizė. Nors, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, Å¡is dokumentas bylÄ nagrinėjančiam teismui ir neturi jokios iÅ¡ankstinės bei prioritetinės galios, tačiau jame esantys duomenys, sprendžiant klausimÄ dėl O. K. sugebėjimo suvokti savo veiksmų esmę antrojo testamento sudarymo metu, yra reikÅ¡mingi. Kaip matyti iÅ¡ aptariamo ekspertizės akto, Anykščių rajono psichikos sveikatos centro istorijoje yra užfiksuota, jog O.

K. psichiatrų buvo gydyta nuo 2010 m. birželio 16 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. Anykščių rajono savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros centro kortelėje yra užfiksuota, jog ji nuo įvairių ligų buvo gydyta nuo 2003 metų, nuo šio laikotarpio buvo daromi įrašai dėl galvos sukimosi. Iš ekspertizės akto matyti ir tai, kad 2010 birželio 16 d. O. K. buvo išrašytas siuntimas psichiatro konsultacijai, nurodant, kad, be kitų nustatytų susirgimų, jai diagnozuota ir lėtinė išeminė smegenų liga.

TÄ pačiÄ dienÄ O. K. buvo aplankyta kito gydytojo, kuris taip pat pažymėjo, jog diagnozė yra kraujagyslinė demensija. Atsižvelgiant į tai, pacientė buvo nukreipta į gydytojų konsultacinę komisijÄ dėl specialiųjų poreikių nustatymo. Vėliau O. K., kuri į gydymo įstaigÄ ne kartÄ buvo atvykusi ir su atsakovo žmona, gydytojams skųsdavosi bloga savijauta, bÅ«davo agresyvi, pagal medicininiuose dokumentuose atlikus įraÅ¡us, jos kognityvinės funkcijos ir atmintis blogėjo, ji nepajėgė savęs apsitarnauti.

Ekspertizės akte nurodyta ir tai, jog O. K. buvo gydoma nuo kraujotakos sutrikimų nuo 2004 metų, dėl somatinių ligų ir amžinų pokyčių vystėsi galvos smegenų pažeidimai bei iÅ¡sivystė psichikos sutrikimas – demencijos sindromas, kuriam bÅ«dinga blogėjanti atmintis ir dėmesio koncentracija ir dėl to asmuo negali pakankamai suprasti ir kontroliuoti savo veiksmus. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus kitÄ bylos medžiagÄ , ekspertizės metu ir buvo padaryta iÅ¡vada, kad O. K. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – kraujagysline demencija (įsigyta silpnaprotyste) antrojo testamento sudarymo metu, t. y. 2011 m. lapkričio 3 d., dėl ko ji dėl savo sveikatos bÅ«senos negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, taigi, negalėjo suprasti sudaryto sandorio turinio ir pasekmių (1 t., 181 – 183 b. l.).

Teisėjų kolegijos vertinimu tokiomis ekspertizės akto išvadomis, priešingai nei nurodo apeliantas, nėra pagrindo abejoti, kadangi jas patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys – tiek medicininiai dokumentai, tiek liudytojo parodymai ir pačių šalių paaiškinimai. Iš bylos duomenų nustatyta, kad O. K. buvo atliktos net dvi galvos smegenų kompiuterinės tomografijos (2009 ir 2011 metais), kurių duomenys rodė, jog jau nuo to laiko O. K. smegenyse yra pakitimų (kraujagyslinė encefalopatija, degeneraciniai pakitimai, vidinė ir išorinė hidrocefalija), kurie ir lėmė, kad išsivystė psichikos sutrikimas – demencijos sindromas (1 t., 160, 182 – 183 b. l.).

Be to, iš Anykščių rajono psichikos sveikatos centro direktoriaus pažymos matyti, kad šio centro gydytojų psichiatrų konsultacinė komisija, vadovaudamasi ir O. K. nustatyta diagnoze (F01.9 nepatikslinta kraujagyslinė demencija), nustatė specialų priežiūros poreikį iki 2012 m. birželio 17 d. Tačiau ligonės būklei blogėjant 2012 m. sausio 16 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus 5 teritorinis skyrius nustatė specialų nuolatinės slaugos poreikį neterminuotai, dėl ko O.

K. nuo 2010 m. birželio mėnesio iki 2012 m. gegužės mėnesio buvo mokama priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija, o nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2012 m. gegužės mėnesio – dar ir slaugos išlaidų kompensacija (1 t., 53, 62 b. l.). Taigi išdėstyti duomenys rodo, kad nuo 2004 metų buvo pradėti fiksuoti O. K. psichinės sveikatos pakeitimai, dėl kurių progresavimo jai išsivystė diagnozuotas psichikos sutrikimas, dėl kurio ji ginčijamo sandorio sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

Pirmiau iÅ¡dėstytas aplinkybes apie tai, kad O. K., sudarydama antrÄ jį testamentÄ , turėjo psichikos sutrikimų, patvirtina ir Å¡alių paaiÅ¡kinimai bei liudytojų parodymai. O. K. gydęs gydytojas A. G. nurodė, kad pacientei buvo diagnozuota kraujagyslinė demencija, kuri yra progresuojanti liga. Šį faktÄ patvirtino atlikta kompiuterinė tomografija, kadangi jos metu buvo konstatuota degeneraciniai smegenų pakitimai, t. y. negrįžtamas smegenų lÄ stelių žuvimas. Be to, konsultacijų metu pacientė skundėsi nemiga, atminties blogėjimu, buvo pikta, agresyvi, sveikata blogėjo.

Atlikus testus paaiÅ¡kėjo, kad yra ryÅ¡kus pažintinių funkcijų sutrikimas. Gydytojas paaiÅ¡kino ir tai, jog tokį sutrikimÄ turintis asmuo gali pasakoti iÅ¡ praeitis, tačiau nesuvokia dabarties, dėl ko O. K. į notarės klausimÄ galėjo atsakyti, kad supranta, tačiau neprisiminti, ko notarė klausė. Be to, gydytojas paaiÅ¡kino ir tai, kad prie kraujagyslinių demencijų bÅ«na praÅ¡viesėjimai, kadangi gali pagerėti kraujotaka, o aplinkiniai turėjo pastebėti sveikatos pakitimus (1 t., 82 – 83 b. l.).

Taigi vienas iš požymių, rodančių, kad O. K. išties turėjo psichikos sutrikimų, yra tai, kad ji galėjo puikiai suvokti praeitį, o ne dabartį. Būtent tokias aplinkybes, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, patvirtino liudytojos A. L. T., R. K., G. Ž., L. J., P. V. P., V. K., kurios nurodė, kad su O. K. būdavo sunku susikalbėti, ji sunkiai judėdavo, pamiršdavo vardus, kalbėdavo tik apie praeitį. Kartu pažymėtina, kad net ir G. Ž., A. G., L. J., S. P. bei V.

K. teiginiai, kuriuos apeliantas iÅ¡skyrė, tvirtindamas, jog jie įrodo, kad mirusioji O. K. puikiai suvokė aplinkÄ , pati judėjo ir buvo itin Å¡viesaus proto, niekaip nepaneigia virÅ¡ iÅ¡dėstytų aplinkybių visumos, patvirtinančios, kad O. K., sudarydama antrÄ jį testamentÄ , nesuvokė savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad O. K. galėjo atlikti tam tikrus fizinius veiksmus, nepatvirtina, kad ji nesirgo psichikos sutrikimu, dėl kurio negalėjo tinkamai suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės ir jų valdyti antrojo testamento sudarymo metu (1 t., 80 – 81, 82, 83, 139 – 140 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog liudytoja apklausta R. K., kuri pagal bylos medžiagÄ nuo rudens eidavo prižiÅ«rėti O. K. beveik kiekvienÄ dienÄ po pietų, nurodė, kad jau nuo 2011 metų vasaros pastarosios sveikata buvo paÅ¡lijusi, svaigdavo galva, ji Å¡aukdavo, nebežinodavo vardo (1 t., 81 – 82 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieÅ¡kovo V. K. buvusi žmona eidavo prižiÅ«rėti O. K., kuria taip pat rÅ«pinosi ir atsakovo G.

P. žmona, tik įrodo, jog mirusiajai iÅ¡ties buvo reikalinga priežiÅ«ra, kurios didžiÄ jÄ dalį vykdė abiejų Å¡alių artimieji. Be to, paties atsakovo G. P. ir jo žmonos S. P. paaiÅ¡kinimai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, taip pat patvirtina kad O. K. psichinė sveikata kėlė nerimÄ . Liudytoja S. P., nors ir tvirtino, kad O. K. buvo psichiÅ¡kai sveika, tačiau pati pripažino, jog jai svaigdavo galva, kad iÅ¡sigando, kai jos nerado namuose ir skubiai važiavo parsivežti iÅ¡ bažnyčios.

Å i liudytoja nurodė ir tai, jog su O. K. kartu gyveno 9 metus, vedė bendrÄ Å«kį, prižiÅ«rėjo ir rÅ«pinosi O. K., veždavo jÄ pas gydytojus (1 t., 107 – 108 b. l.). Taigi, ji tiesiogiai ir betarpiÅ¡kai rÅ«pinosi ne tik O. K. gyvenamosios aplinkos tvarkymu, tačiau ir jos sveikata. Atsižvelgiant į A. G. parodymus, kad aplinkiniai turėjo pastebėti O. K. sveikatos pakitimus, į apelianto paaiÅ¡kinimÄ , kad jis mamai buvo nupirkęs „vaikÅ¡tukus“, į atsakovo  patvirtinimÄ , kad O.

K. gaudavo pinigines lėšas į savo sÄ skaitÄ , kurias, naudodamiesi banko kortele, paimdavo jie patys (1 t., 79 – 80 b. l.) bei faktÄ , kad nuo 2009 iki 2011 metų O. K. 14 kartų kviesta greitoji medicinos pagalba dėl kraujotakos sutrikimų ir panaÅ¡ių simptomų ji nurodytu laikotarpiu 7 kartus lankyta gydytojo namuose (1 t., 183 b. l.), tampa neįtikimu apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas ir jo Å¡eimos nariai nepastebėjo jokių pastarosios psichinės sveikatos sutrikimų, kad ji pati save aptarnavo ir kad jie nežinojo, jog O.

K. yra nustatyta nuolatinė priežiÅ«ra, specialÅ«s poreikiai ir skirtos ženklios pinigų sumos jų užtikrinimui. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, atsižvelgė į jų visumÄ bei visiÅ¡kai pagrįstai padarė iÅ¡vadÄ , kad ginčo testamento sudarymo metu O. K. negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, dėl ko jos sudarytas antrasis testamentas negali bÅ«ti pripažįstamas galiojančiu.

Tokios iÅ¡vados nepaneigia ir apelianto minimas Anykščių (duomenys neskelbtini) bažnyčios vargonininko ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sÄ jungos pirmininkės pasiraÅ¡ytas pareiÅ¡kimas, kurį, prieÅ¡ingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas prijungė prie bylos ir vertino priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ . PaaiÅ¡kinime nurodyta, kad O. K. iki 2011 metų rugsėjo mėnesio aktyviai dalyvavo choro veikloje (2 t., 60-63 b. l.). Å is dokumentas nėra iÅ¡duotas oficialiai asmens psichinės sveikatos bÅ«klę įgaliotos vertinti įstaigos ar institucijos, o jo turinys nepaneigia pirmiau aptartų įrodymų visumos, patvirtinančios, kad O.

K. buvo nustatytas progresuojantis psichikos sutrikimas. Apeliaciniame skunde apeliantas tvirtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kadangi tendencingai vertino byloje esančius įrodymus, neskyrė jo prašomos ekspertizės bei neprijungė prie bylos UAB „Socialiniai ir sveikatos projektai“ specialisto konsultacinės išvados, dėl ko egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 str. 2 d. 1 p. Remiantis EŽTT praktika, sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (Gautrin and Others v.

France, nos. 21257/93; 21258/93; 21259/93, judgment of 20 May 1998, par. 58). LemiamÄ reikÅ¡mę turi tai, ar nuogÄ stavimas gali bÅ«ti laikomas objektyviai pagrįstu (Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, par. 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996,Reports 1996-III, § 58). Kartu pažymėtina, kad objektyvusis neÅ¡aliÅ¡kumo aspektas neturėtų bÅ«ti aiÅ¡kinamas pernelyg plačiai. Vien tai, kad Å¡alis nesutinka su teismo priimtais sprendimais byloje, nesant kitų objektyviai pagrįstų nuogÄ stavimų dėl teismo Å¡aliÅ¡kumo, neleidžia daryti iÅ¡vados dėl teismo neÅ¡aliÅ¡kumo stokos ir Konvencijos 6 str. 1 d. pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

Nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodo jokių objektyviai pagrįstų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo Å¡aliÅ¡kumo. Kaip matyti iÅ¡ byloje esančių duomenų, tokia jo pozicija iÅ¡ esmės susiformavo tuo metu, kai pirmosios instancijos teismas protokolinėmis nutartimis atsisakė tenkinti jo atstovų advokatų praÅ¡ymus dėl papildomos ir pakartotinės ekspertizių skyrimo (2 t., 32, 62 b. l.). Tačiau vien aplinkybė, jog bylÄ nagrinėjantis teismas netenkina praÅ¡ymo dėl įrodymų rinkimo, nepatvirtina teismo Å¡aliÅ¡kumo, nes teismas turi teisę atmesti pareikÅ¡tÄ praÅ¡ymÄ , jei įrodymas neatitinka liečiamumo ar leistinumo reikalavimų, jei pateiktas netinkamos formos, jei praÅ¡ymo tenkinimas užvilkins sprendimo byloje priėmimÄ ir (arba) toks praÅ¡ymas galėjo bÅ«ti pateiktas anksčiau ir pan. (CPK 159 str. 1 d., 245 str. 2 d., 251 str. 2 d.).

Å iuo atveju svarbu pažymėti ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas Å¡iÄ civilinę bylÄ , dar 2013 m. lapkričio 5 d. nutartimi tenkino ieÅ¡kovų ir atsakovų praÅ¡ymÄ skirti psichiatrinę - psichologinę bei deontologinę ekspertizę, tačiau atsakovas neapmokėjo deontologinės ekspertizės iÅ¡laidų, dėl ko ji, prieÅ¡ingai nei psichiatrinė – psichologinė ekspertizė, kurios atlikimo iÅ¡laidas apmokėjo ieÅ¡kovai, nebuvo atlikta (1 t., 162 – 163, 171, 172, 173 b. l.).

Taigi pats atsakovas, kuriam tuo metu antrinė teisinė pagalba dar nebuvo suteikta (1 t., 162, 175 b. l.), neįvykdė jam nustatytų pareigų, dėl ko jo praÅ¡oma skirti ekspertizė nebuvo atliekama. Tokios aplinkybės apeliacinės instancijos teismo vertinimu tik dar kartÄ patvirtina, jog bylÄ nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neturėjo jokios iÅ¡ankstinės nuomonės, nebuvo suinteresuotas ir nesielgė tendencingai. BÅ«tent dėl Å¡ios aplinkybės, t. y. praÅ¡omos ekspertizės neskyrimo pakartotinai, apeliantas buvo pareiÅ¡kęs nuÅ¡alinimÄ pirmosios instancijos teismo teisėjai bei visam pirmosios instancijos teismui, tačiau Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. bei Panevėžio apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartimis, kurios buvo priimtos vadovaujantis CPK 64 – 68 str. nuostatomis bei Å¡iuo metu yra įsiteisėjusios, tokie jo reikalavimai buvo atmesti (2 t., 33, 36, 39 b. l.).

Sprendžiant klausimÄ dėl teismo Å¡aliÅ¡kumo pažymėtina ir tai, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-585/2012; Nr. 3K-3-110/2013; kt.). Ä®rodymų pakankamumas byloje reiÅ¡kia, kad jie tarpusavyje neprieÅ¡tarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-316/2010; Nr. 3K-3-85/2014; kt.).

Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių Å¡alių įrodinėjamas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimÄ teismas civilinio proceso tvarka konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, todėl teismas iÅ¡vadÄ dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo iÅ¡lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamÄ faktÄ buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008).Bylos nagrinėjimo metu apeliantas nesutiko su byloje esančio ekspertizės akto iÅ¡vadomis ir prašė skirti pakartotinę ekspertizę.

Tačiau Å¡iuo atveju virÅ¡ nurodyta byloje esančių įrodymų visuma, kuriÄ teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, nesudarė pagrindo pagrįstai abejoti pateiktos ekspertizės akto pagrįstumu ar iÅ¡samumu bei skirti atlikti papildomÄ ar pakartotinę ekspertizę. Taigi apelianto argumentai iÅ¡ esmės yra susiję su subjektyviu teismo priimtų procesinių sprendimų vertinimu. Tačiau tai, kad teismas atsisakė skirti pakartotinę ekspertizę, savaime nereiÅ¡kia apelianto teisių į sÄ Å¾iningÄ procesÄ pažeidimo, nes bylos nagrinėjimo metu, nors Å¡alys ir privalo bÅ«ti aktyvios bei turi pareigÄ Ä¯rodinėti jų nurodomas aplinkybes, tačiau tai neturi tapti piktnaudžiavimu savo teisėmis ir proceso vilkinimu.

Å iuo atveju procesas vyko pakankamai ilgÄ laikÄ , Å¡alys teikė į bylÄ Ä¯rodymus, teismas Å¡alių praÅ¡ymu taip pat jų reikalavo, o atsakovo reikalavimas skirti jo praÅ¡omÄ ekspertizę buvo tenkintas. Po pirmosios ekspertizės atlikimo byloje buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių bylÄ iÅ¡nagrinėti iÅ¡ esmės ir priimti atitinkamÄ procesinį sprendimÄ . Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo G. P. apeliacinio skundo argumentai dėl teismo Å¡aliÅ¡kumo ir CPK 329 str. 2 d. nurodyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo yra nepagrįsti.

IÅ¡ apelianto argumentų galima spręsti, jog deontologinę ekspertizę yra praÅ¡oma skirti todėl, kad bÅ«tų nustatyta, ar mirusiosios O. K. medicininiai dokumentai buvo pildomi tinkamai, t. y. ar juose atlikti įraÅ¡ai nėra suklastoti bei neteisingi. Tačiau deontoligine ekspertize yra siekiama iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar teiktų asmens sveikatos priežiÅ«ros paslaugų kokybė buvo tinkama, o taikytas gydymas – pagrįstas, t. y. ar asmeniui buvo skirtas tinkamas gydymas, ar jam buvo atliekami tinkami ir tikslingi tyrimai, ar nebuvo padarytÄ klaidų gydant ir pan.

Tačiau Å¡i ekspertizė nėra skirta dokumentų klastojimo ar netinkamo pildymo atvejų nustatymui, nes tokie faktai gali bÅ«ti nustatyti tik atlikus ikiteisminį tyrimÄ . Be to, pagal nagrinėjamos bylos pagrindÄ ir dalykÄ deontologinės ekspertizės iÅ¡vados nebÅ«tų susijusios su bylos esme, kuriÄ sudaro nustatymas, ar ginčijamas sandoris negalioja dėl to, kad jį sudaręs asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės ir jų valdyti. Atsižvelgdamas į tai bei įvertindamas aplinkybę, jog byloje yra pateiktas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos RokiÅ¡kio teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kurio iÅ¡vados yra aiÅ¡kios, atitinka kitus byloje esančius įrodymus, o byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti tokių iÅ¡vadų pagrįstumu, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo reikalavimÄ skirti pakartotinę teismo deontologinę ir psichiatrinę - psichologinę pomirtinę ekspertizę.

To nepaneigia ir apelianto pateikta UAB „Socialiniai ir sveikatos projektai“ specialisto konsultacinė iÅ¡vada. Nors Å¡iame dokumente ir yra nurodytos visiÅ¡kai prieÅ¡ingos iÅ¡vados nei pirmiau aptartame ekspertizės akte, t. y. kad mirusioji O. K. antrojo testamento sudarymo metu suvokė savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti, tačiau tai akivaizdžiai prieÅ¡tarauja byloje esančių ir virÅ¡ aptartų įrodymų visumai, iÅ¡vadÄ pateikė pelno siekiančios įmonės specialistas, kuriam nebuvo pateikta visa reikalinga ir reikÅ¡minga medžiaga (asmens medicininiai dokumentai ir visa civilinės bylos medžiaga) ir kuris nebuvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingos iÅ¡vados davimÄ .

Todėl ši konsultacinė iÅ¡vada gali bÅ«ti vertinama tik kaip jÄ pateikusio asmens nuomonė, nes nėra motyvų ir argumentų, kodėl, pripažįstant faktÄ , kad mirusioji O. K. sirgo lėtine psichikos liga, yra daroma kategoriÅ¡kai prieÅ¡inga iÅ¡vada, nei ji yra padaryta ekspertizės akte (2 t., 83 – 84 b. l.).Apeliantas prašė bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus CPK 322 str. nurodytas iÅ¡imtis.

Apeliantas praÅ¡ymo nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka nemotyvavo, be to, jis turėjo galimybę pateikti visus norimus įrodymus ir nurodyti esmines aplinkybes iki bylos nagrinėjimo dienos. Teisėjų kolegija nenustatė kitų aplinkybių, dėl kurių byla apeliacine tvarka turėtų bÅ«ti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (CPK 322 str.), todėl apelianto praÅ¡ymas netenkinamas.Kartu su apeliaciniu skundu atsakovas V. P. papildomai pateikė 2015 m. birželio 2 d. „Socialiniai ir sveikatos projektai“ specialisto konsultacinę iÅ¡vadÄ Nr. 63 dėl O.

K. psichikos sveikatos bÅ«klės įvertinimo ir Anykščių (duomenys neskelbtini) bažnyčios vargonininko ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sÄ jungos pirmininkės pareiÅ¡kimÄ . CPK 314 str. įtvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo bÅ«ti pateikti pirmos instancijos teisme, iÅ¡skyrus, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai Å¡ių įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo vėliau. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nurodytÄ konsultacinę iÅ¡vadÄ , kuri yra tiesiogiai susijusi su nagrinėjamomis aplinkybės, todėl apeliacinės instancijos teismas šį naujÄ Ä¯rodymÄ priima (CPK 314 str.).

Kaip jau minėta, Anykščių (duomenys neskelbtini) bažnyčios vargonininko ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sÄ jungos pirmininkės pareiÅ¡kimas buvo priimtas ir įvertintas bylÄ nagrinėjant pirmojoje instancijoje (2 t., 60-63, 68 b. l.). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ .

Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovui M. K. yra priteisiama 100 Eur iÅ¡laidų advokato teisinei pagalbai pamokėti apeliacinės instancijos teisme už tinkamÄ atsiliepimo į apeliacinį skundÄ suraÅ¡ymÄ , kadangi jų dydis nevirÅ¡ija (yra mažesnis) Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ pagalbÄ nurodytų maksimalių dydžių (2 t., 96, 97 b. l., CPK 93, 98 str.).Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r i a:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti M. K., a. k. (duomenys neskelbtini) iÅ¡ G. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 100 Eur (vienÄ Å¡imtÄ eurų) iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija:                                                                               Ramunė Čeknienė                                                                                                         Margarita Dzelzienė                                                                                                         Nijolė Danguolė Smetonienė