2017-11-15 Nr. AB-21152-3-61-3-04788-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2030-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04788-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. J. padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. sausio 15 d. Kamerose, kuriose jis buvo laikomas, neįrengtos taburetės kiekvienam asmeniui, spintelės maistui sudėti. Produktus turėjo laikyti ant žemės arba prie tualeto esančioje spintelėje, kartu su higienos reikmenimis. Teigė, jog pareigūnai sąmoningai pažeidinėjo įstatymų reikalavimus. Tvirtino dėl to patyręs kančias, negalėjo normaliai užmigti, atsirado nerimas, neturėjo galimybės judėti kameroje, kurios plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Taip suvaržyta jo judėjimo laisvė. Pareiškėjas teigė, jog jam padaryta psichologinė, fizinė, moralinė žala, kurios jokie pinigai negali atstoti. Sukrėtimai, patirti nepatogumai turėjo įtakos jo elgesiui ir mąstymui, ilgą laiką teko išgyventi vidinį diskomfortą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2013 m. rugsėjo 23 d., išvyko 2014 m. sausio 16 d. Atsiliepime pateikti duomenys, kada, kurioje ir kokio ploto kameroje, su kiek asmenų pareiškėjas buvo laikomas. Pažymėjo, kad administracija negali daryti įtakos dėl suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus. Kai kurios kameros gali būti perpildytos, bet, atsiradus galimybei, suimtieji ir nuteistieji perkeliami į laisvesnes kameras. Pažymėjo, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Nurodė, jog skundą D. J. grindžia abstrakčiais argumentais. Pažymėjo, kad tam tikras privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Tvirtino, kad ginčo atveju nėra visų įstatyme numatytų sąlygų, kurioms esant kyla valstybės civilinė atsakomybė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pareiškėjo D. J. skundą tenkino iš dalies ir priteisė D. J. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 800 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tuo, kad nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. sausio 15 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų, kadangi vienam asmeniui tenkantis kameros plotas nesiekė normatyvinių reikšmių. Dėl šių priežasčių pareiškėjas tvirtina patyręs neturtinę žalą.

7. Teismas nustatė, kad nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. spalio 6 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas ne visada siekė 3,6 kv. m, t. y. neatitiko Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nurodytos minimalios vertės. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 71 dieną.

8. Teismas pažymėjo, kad dalis pareiškėjo nusiskundimų yra nulemti vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimu ir nenagrinėtini kaip savarankiški. Pažymėjo, kad kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės (per mažas staliukas, taburetės nebuvo įrengtos kiekvienam asmeniui), iš kurių pareiškėjas kildina jam padarytą neturtinę žalą, yra grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtą turtinę žalą bei neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo.

9. Atsižvelgęs į pareiškėjo kalinimo minėtomis sąlygomis trukmę (71 parą), teismas konstatavo, kad dėl kalinimo perpildytose kamerose kilę nepatogumai užsitęsė pernelyg ilgai, jų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str.), todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kurie negali būti kompensuojami vien tik jo teisių pažeidimo pripažinimu. Pažymėta, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo laikomas iš esmės visą buvimo Lukiškių TI-K laiką.

10. Teismas pripažino, kad pareiškėjo skundo reikalavimas iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, jo prašoma priteisti 10 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, neadekvati patirtiems išgyvenimams. Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 800 Eur kompensacija bus pakankama patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. 11. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

12. Atsakovo atstovas, atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta 10 000 Eur suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Mano, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

13. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

15. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs visumą pareiškėjo nurodytų aplinkybių, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas ne visada siekė 3,6 kv. m, kaip nustato Įsakymo 1.3.1 punktas, ir pareiškėjas teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 71 dieną, dalis pareiškėjo nusiskundimų yra nulemti vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo, o kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra grindžiamos bendro pobūdžio teiginiais, ir nusprendė, kad 800 Eur kompensacija bus pakankama patirtai neturtinei žalai atlyginti.

16. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia teiginiais, kad nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė žalos jam padarymo fakto, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio.

17. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

18. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. spalio 6 d. pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Tačiau pažymėtina, kad šis pažeidimas truko iš viso 75 paras (b. l. 9–10), o ne 71 parą, kaip kad buvo nurodęs pirmosios instancijos teismas.

20. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

21. Papildomai pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-336/2012 ir kt.).

22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymo sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui. Taigi tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.

23. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

24. Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 800 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis ir yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

26. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

27. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo atlyginti jam dokumentų kopijavimo ir spausdinimo išlaidas, kurios, kaip matyti iš tikrinamos bylos medžiagos, buvo patirtos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau toks prašymas Vilniaus apygardos administraciniam teismui nebuvo pareikštas ir minėtas teismas jo nesprendė (ABTĮ 41 str. 1 ir 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys