2020-03-04 Nr. AB-4876-3-61-3-01496-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-357-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01496-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3.; 12.10.; 12.13.1.2.; 12.13.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. D. ir G. A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. D. ir G. A. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja D. D. (toliau – ir pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. S-62 (7-25/2018), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 68-204 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-392. Netenkinus šių reikalavimų, atleisti pareiškėją nuo priskaičiuotų delspinigių.

2. Pareiškėjas G. A. D. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Komisijos 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. S-63 (7-26/2018), VMI 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 68-203 ir Kauno AVMI 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-391. Netenkinus šių reikalavimų, atleisti pareiškėją nuo priskaičiuotų delspinigių.

3. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

3.1. Nesutinka su Komisijos ir mokesčių administratoriaus konstatuotu faktu, kad patikrinimo pradžioje jie negalėjo turėti 20 000 Lt ir 46 000 Lt grynųjų pinigų likučio, kuris nurodytas pareiškėjų paaiškinimuose. Pareiškėjams niekada nebuvo pareikšti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, kurias padarius būtų buvę pajamų. Pareiškėjai neneigia, kad nepateikė reikiamų pajamų deklaracijų ir jose nenurodė turimų santaupų, tačiau tai nepaneigia piniginių lėšų turėjimo fakto. Patikrinimo metu nebuvo vertinta, ar pareiškėjai galėjo turėti neapmokestinamų pajamų, kurių nereikėjo deklaruoti. Pareiškėjai kiekvienais metais gaudavo iki 16 000 Lt pajamų už parduotas sodo gėrybes, grybus, uogas bei nenaudojamus daiktus, kurių nereikėjo deklaruoti ir nuo jų mokėti mokesčius. Šia veikla pareiškėjai nesivertė „komerciškai“ (kalba netaisyta), tačiau pardavę nereikalingus daiktus ir žinodami, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatas tokios pajamos nėra apmokestinamos, šia teise pasinaudojo. Be to, galiojantys teisės aktai neįpareigoja tokius pardavimus fiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Nei mokesčių administratorius, nei kitos institucijos nenustatė jokių kitų galimų pareiškėjų pajamų gavimo šaltinių, todėl pareiškėjams akivaizdu, kad visos pajamos buvo gautos iš teisėtų šaltinių bei tinkamai apmokestintos jų gavimo momentu.

3.2. Pareiškėjams apskaičiuotos per didelės statistinės vartojimo išlaidos, tokių išlaidų pareiškėjai nepatyrė, o pareiškėjų patirtos faktinės vartojimo išlaidos atsispindi bankų sąskaitų išrašuose. Pareiškėjai gyveno itin taupiai, nesilankė restoranuose ar kitose viešojo maitinimo įstaigose, neatostogavo, tikrinamuoju laikotarpiu turėjo skolų už komunalines paslaugas ir daugiau papildomų išlaidų nepatyrė. Apskaičiuojant pareiškėjų šeimos patirtas vartojimo išlaidas į vartojimo išlaidas nebuvo įtrauktos grąžinant banko paskolą patirtos išlaidos. Pareiškėjas 2004 m. iš AB SEB banko gavo 65 000 Lt paskolą, kurią atsiėmė iš banko sąskaitos grynaisiais pinigais ir naudojo įvairiems mokėjimams, vartojimo išlaidoms dengti. Todėl įmokos už šią paskolą turi būti priskiriamos vartojimo išlaidoms. Paimta paskola buvo naudojama vartojimo poreikiams tenkinti. Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidas grynaisiais pinigais apskaičiavus iš Statistikos departamento pateiktų rodiklių atimant išlaidas pagal banko sąskaitas, tačiau neįtraukiant išlaidų, kuriomis buvo grąžinama iš banko paimta paskola, buvo dirbtinai padidintos vartojimo išlaidos grynųjų pinigų sumomis ir taip iškraipyti patirtų išlaidų dydžiai. Tuo atveju, jeigu banko paskolos grąžinimo išlaidos būtų priskirtos vartojimo išlaidoms, skirtumo tarp statistinių vartojimo išlaidų rodiklių ir per banko sąskaitas patirtų vartojimo išlaidų rodiklių neliktų arba jis būtų žymiai mažesnis.

3.3. Pareiškėjai nesutinka su mokesčių administratoriaus konstatuota aplinkybe, jog V. A. ir M. A. 2011 m. neturėjo galimybės suteikti pareiškėjams 20 000 Lt paskolos, nes, pasak mokesčių administratoriaus, A. iš mokesčių administratoriui žinomų oficialių šaltinių neturėjo lėšų tokio dydžio paskolai pareiškėjams suteikti. Sandoris atitinka šalių – pareiškėjo ir V. A. valią, jo turinys ir forma – tuo metu galiojusių įstatymų keliamus reikalavimus. Mokesčių administratorius nevertino aplinkybės dėl A. galimų santaupų tikrinamojo laikotarpio pradžiai, apie ką buvo nurodyta pirminiame Komisijos sprendime. Mokesčių administratorius, vertindamas M. A. ir V. A. pajamas ir išlaidas, šios paskolos iš viso nevertino, nenurodė, kokiu pagrindu 2015 m. gruodžio 31 d. pranešimais apie atliktus mokestinius tyrimus Nr. FR0687-2340 ir Nr. FR0687-2341 nustatė išlaidas, gautas iš nenustatytų pajamų šaltinių (2010 m. – 8 018 Lt, 2012 m. – 5 694,59 Lt, 2013 m. – 5 418,19 Lt) ir siūlė patikslinti 2010–2012 m. ir 2013 m. pajamų deklaracijas, nurodant jose ne su darbo santykiais bei individualia veikla susijusias sumas, tačiau nesiūlė į deklaruojamų pajamų sumą įtraukti 20 000 Lt paskolą, kuri buvo suteikta taip pat iš galbūt nenustatytų pajamų šaltinių. A. ir M. A. pinigus paskolai pareiškėjui suteikti galėjo išsigryninti anksčiau, nei laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 5 d., nes jų paaiškinimuose nurodyta tik tai, kad skolinamus pinigus jie paėmė iš banko, tačiau nenurodyta, kada jie buvo paimti, taip pat ar visa suma, ar tik jos dalis. Aplinkybė, jog A. neturėjo galimybės suteikti paskolos, nepaneigia pačios paskolos suteikimo fakto, nes jie galėjo skolintis pinigines lėšas, kurios buvo gautos iš nenustatytų šaltinių, o ši aplinkybė šiame mokestiniame ginče nebuvo paneigta.

3.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas mokesčių mokėtojų atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindus, vadovaujasi ne tik Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) įtvirtintais atleidimo nuo delspinigių (baudų) pagrindais, bet ir laikosi pozicijos, kad, sprendžiant mokesčių mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių klausimus, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais ir atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus. Būtina įvertinti aplinkybes, jog buvo atliktas pirminis mokestinis patikrinimas ir Komisija pirmą kartą išnagrinėjusi pareiškėjų skundus grąžino bylą pakartotiniam mokestiniam patikrinimui. Tai akivaizdu, kad ilgą delspinigių skaičiavimo laikotarpį lėmė ne tik pareiškėjų, bet ir mokesčių administratoriaus veiksmai. Šiuo metu delspinigių suma prilygsta apskaičiuotų mokesčių sumoms, todėl akivaizdžiai delspinigiai atlieka baudimo funkciją.

4. Atsakovas VMI atsiliepimuose į pareiškėjų skundus prašė skundus atmesti. Atsakovas atsiliepimuose nurodė, kad:

4.1. Mokesčių administratorius atlikto patikrinimo metu pareiškėjų 2009–2013 m. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) bazę nustatė pagal jo atliktą įvertinimą, pritaikęs išlaidų metodą. Vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4, 6.1, 7, 14–17 punktais, LVAT praktika (2007 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-603/2007, 2011 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-201/2011 ir kt.) mokesčių administratorius, pagal savo įvertinimą apskaičiuodamas pareiškėjų GPM bazę nuo pareiškėjų 2009–2013 m. gautų pajamų, naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t. y. surinkta informacija iš komercinių bankų apie pareiškėjų gautas pajamas ir patirtas išlaidas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis apie gautas pajamas, turima valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro informacija apie pareiškėjų vardu registruotą nekilnojamą turtą, turima VĮ „Regitra“ informacija apie transporto priemones ir kt. Patikrinimo metu buvo vertinamos ir lyginamos pareiškėjų patirtos asmeninės išlaidos su faktiškai turėtomis (gautomis) pajamomis.

4.2. Mokesčių administratorius patikrinimo metu tyrė, ar pareiškėjai tikrinamojo laikotarpio pradžiai (2009 m. sausio 1 d.) turėjo GPMĮ nustatyta tvarka apmokestintų lėšų, kuriomis pareiškėjai galėtų pagrįsti tikrinamuoju laikotarpiu 2009–2013 m. patirtas asmenines išlaidas. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjai Vienkartinės gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijos (FR0593) nėra pateikę ir 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų piniginių lėšų nėra deklaravę. Atsižvelgęs į pareiškėjų paaiškinimus ir vadovaudamasis MAĮ 8 straipsnio 3 dalies nuostatomis, mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu padarė išvadą, kad kiekvienas iš sutuoktinių 2003 m. gruodžio 31 d. galėjo turėti santaupų, neviršijančių 50 000 Lt (įvertinant grynųjų pinigų likutį ir likutį banko atsiskaitomojoje sąskaitoje), kuriuos galėjo turėti šeimos nariai, neprivalantys pateikti Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos. Įvertinęs tai ir atsižvelgęs į pareiškėjų 2004–2008 m. laikotarpiu gautas pajamas ir patirtas išlaidas, mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas 2009 m. sausio 1 d. negalėjo turėti 46 000 Lt, pareiškėja – 20 000 Lt grynų pinigų likučio, kaip nurodyta jų paaiškinimuose, nes 2009 m. sausio 1 d. nustatytas neigiamas 42 556,20 Lt pajamų-išlaidų balansas. Išanalizavęs visą turimą informaciją apie pareiškėjų gautas pajamas bei išlaidas, mokesčių administratorius konstatavo, kad 2009–2013 m. pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87, 3.88 ir 4.73 straipsnių nuostatomis, mokesčių administratorius pareiškėjų kitas neapmokestintas pajamas padalino abiems pareiškėjams.

4.3. Pareiškėjai patirtų šeimos vartojimo išlaidų nenurodė, todėl jų vartojimo išlaidos apskaičiuotos pagal Statistikos departamento teikiamą informaciją ir iš jų atėmus faktiškai patirtas vartojimo išlaidas atsiskaitant per banką. Pakartotinio patikrinimo metu pareiškėjų vartojimo išlaidos už 2004–2008 m. apskaičiuotos atsižvelgus į Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikiamą informaciją apie namų ūkio pajamas ir išlaidas internetiniame puslapyje adresu www.stat.gov.lt, už 2009–2013 m. statistinės vartojimo išlaidos apskaičiuotos, taikant Statistikos departamento skelbiamą vartojimo išlaidų indeksą. Pagal klasifikatoriaus COICOP struktūrą ir 12 skyriaus (įvairios prekės ir paslaugos) paaiškinimus, gyventojo paskolų grąžinimas nėra įtrauktas į statistines vartojimo išlaidas, todėl šiuo atveju paskolos grąžinimo išlaidos iš statistinių vartojimo išlaidų nebuvo atimtos.

4.4. Įvertinus V. A. 20 000 Lt paskolos pareiškėjui suteikimo aplinkybės pagal 2011 m. sausio 5 d. beprocentinės paskolos sutartį, išanalizavus pačią sutartį, V. A. bei jos sutuoktinio M. A. paaiškinimus, atlikus jų 2009–2013 m. pajamų ir išlaidų analizę (2015 m. sausio 6 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaita Nr. FR0686-16), nustatyta, kad šie asmenys grynųjų pinigų likučio 2009 m. sausio 1 d. neturėjo, jų išlaidos 2009–2013 m. viršijo pajamas. V. A. likutis banko sąskaitose 2010 m. gruodžio 31 d. buvo 7 861,60 Lt, M. A. – 359,20 Lt. Nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 sausio 5 d. į šių asmenų sąskaitas ir iš jų nebuvo nei pervestos, nei išimtos pinigų sumos, kurios galėjo būti panaudotos minėtos paskolos suteikimui, be to, šie asmenys 2011 m. metinėse gyventojo (šeimos) turto deklaracijose suteiktų paskolų nedeklaravo. Atsižvelgdamas į tai, bei į aplinkybę, kad nei pareiškėjas, nei V. A. nepateikė piniginių lėšų perdavimo/grąžinimo faktą patvirtinančių įrodymų, mokesčių administratorius šios paskolos nevertinęs.

4.5. Nesutinka su pareiškėjų prašymu atleisti juos nuo delspinigių. Pareiškėjai šio klausimo nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai nekėlė. Vadovaujantis LVAT aktualia praktika, vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų sumos bei asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ir baudas ar atleisti nuo jų mokėjimo. Mokesčių administratorius, atlikdamas patikrinimą, neatliko neteisėtų ar nepagrįstų veiksmų (pvz., sąmoningo vengimo vertinti gautą informaciją, mokestinio patikrinimo vilkinimo ar pan.), todėl nėra pagrindo taikyti MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų principų ir atleisti pareiškėjus nuo delspinigių.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjų GPM ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSD įmokos) apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir patikrinimo rezultatus užfiksavo 2017 m. liepos 27 d. patikrinimo aktuose Nr. (7.46)FR0680-346 ir Nr. (7.46) FR0680-345 (toliau – ir Patikrinimo aktai). Kauno AVMI 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimais dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-392 ir Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-391 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimai) minėti Patikrinimo aktai buvo patvirtinti ir pareiškėjai nurodyta sumokėti 3 961,43 Eur GPM, 2 105,6 Eur GPM delspinigių, 1 188 Eur GPM baudą, 566,21 Eur PSD įmokų, 400,93 Eur PSD įmokų delspinigių, 170 Eur PSD įmokų baudą, pareiškėjui – 4 602,06 Eur GPM, 2 447,51 Eur GPM delspinigių, 1 381 Eur GPM baudą, 566,21 Eur PSD įmokų, 400,93 Eur PSD įmokų delspinigių, 170 Eur PSD įmokų baudą. VMI 2017 m. gruodžio 29 sprendimais Nr. 68-203 ir Nr. 68-204 (toliau – ir VMI sprendimai) patvirtino Kauno AVMI sprendimus. Komisija 2018 m. balandžio 9 d. sprendimais Nr. S-62 (7-25/2018) ir Nr. S-63 (7-26/2018) (toliau – ir Komisijos sprendimai) pakeitė VMI sprendimus ir pareiškėjams paskirtas baudas sumažino iki 10 procentų dydžio.

7. Teismas pažymėjo, kad mokestinis ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo pajamas ir pareiškėjai turėjo po 88 187,76 Lt GPMĮ nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų.

8. Teismas, pasisakydamas dėl įmokų už banko paskolą priskyrimo vartojimo išlaidoms, nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas 2004 m. gavo 65 000 Lt paskolą iš AB SEB banko, kurią išsiėmė grynaisiais pinigais. Tuo pačiu nustatyta, kad 37 012,21 Lt paskolos dalis buvo grąžinta bankui laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (2004 m. – 2 779,79 Lt, 2005 m. – 7 397 Lt, 2006 m. – 7 447,06 Lt, 2007 m. – 7 481,85 Lt, 2008 m. – 11 906,21 Lt). Kauno AVMI sprendimuose nurodyta, kad mokestinio patikrinimo metu, vertinant pareiškėjų grynaisiais pinigais patirtas vartojimo išlaidas, iš bendrų statistinių vartojimo išlaidų atimta ta išlaidų dalis, kuri patirta atsiskaitant bankiniais mokėjimo pavedimais.

Tuo pačiu pažymėta, jog į patirtas išlaidas per banko sąskaitą įtrauktos sumokėtos palūkanos už banko paskolą, delspinigiai už banko paskolą, pavedimai advokatams ir antstoliams, mokesčiai už banko paslaugas, atsiskaitymai už prekes prekybos centruose ir maitinimo paslaugas kavinėse. Mokesčių administratorius neįtraukė į pareiškėjų patirtas išlaidas pačios paskolos bankui mokėjimo išlaidų. Mokesčių administratorius pareiškėjų vartojimo išlaidas už 2004–2008 m. apskaičiavo atsižvelgdamas į Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikiamą informaciją apie namų ūkio pajamas ir išlaidas internetiniame puslapyje adresu www.stat.gov.lt (Teminės lentelės ->Gyventojai ir socialinė statistika-> Namų ūkio tyrimai), už 2009–2013 metus statistinės vartojimo išlaidos apskaičiuotos, taikant Statistikos departamento skelbiamą vartojimo išlaidų indeksą.

Pagal klasifikatoriaus COICOP struktūrą ir 12 skyriaus (įvairios prekės ir paslaugos) paaiškinimus, 12.6 grupei priklauso kitur nepriskirtos finansinės paslaugos, kurias sudaro netiesiogiai apskaičiuotos finansinio tarpininkavimo paslaugos, faktiniai mokesčiai už banko <...> ir panašių finansų įstaigų finansines paslaugas, brokerių, investavimo patarėjų, mokesčių konsultantų ir panašių mokesčių mokesčiai ir aptarnavimo mokesčiai, privačių pensijų fondų ir pan. administraciniai mokesčiai. Atsižvelgiant į tai, kad pagal klasifikatoriaus COICOP struktūrą 12.6 grupei nepriskirtos paskolų įmokos, mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiuodamas pareiškėjų vartojimo išlaidas neįtraukė į statistines vartojimo išlaidas pareiškėjų bankui grąžintų paskolų.

9. Teismas, pasisakydamas dėl vartojimo išlaidų, pabrėžė, kad pareiškėjai jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, skunduose nedetalizavo aplinkybių, kokiu būdu nurodytos statistinės išlaidos neatitinka pareiškėjų faktiškai patirtų vartojimo išlaidų (išskyrus argumentus dėl banko paskolų įmokų įtraukimo į vartojimo išlaidas), apsiribodami abstrakčiomis frazėmis dėl neteisingai apskaičiuotų vartojimo išlaidų ir citatomis iš LVAT nutarčių, todėl teismas šiuos pareiškėjų teiginius laikė deklaratyviais ir dėl jų plačiau nepasisakė.

10. Dėl pareiškėjų pajamų, kurių nereikėjo deklaruoti ir kurios yra neapmokestinamos, teismas pažymėjo, kad pareiškėjai skunduose nurodo kiekvienais metais gavę iki 16 000 Lt pajamų, kurių neprivalėjo deklaruoti ir nuo jų mokėti mokesčių už parduotas sodo gėrybes, grybus, uogas bei nebenaudojamus daiktus, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Nors pareiškėjai nėra pagal teisės aktus įpareigoti pardavimus fiksuoti tam tikrame buhalterinės apskaitos dokumente, tačiau tuo atveju, jeigu tam tikri sandoriai iš tikrųjų buvo įvykę, pareiškėjai turėjo teisę rinkti netiesioginius įrodymus, pvz., iš atsakingo turgavietės asmens pasireikalauti dokumentų, patvirtinančių aplinkybę, jog pareiškėjai buvo sumokėję už prekybos joje vietą ir pan.

11. Dėl V. A. 2011 m. suteiktos paskolos teismas nurodė, kad mokesčių administratorius 2016 m. sausio 6 d. atliko V. A. ir jos sutuoktinio M. A. 2009–2013 m. pajamų – išlaidų analizę, išanalizavo šių asmenų teiktas deklaracijas, bankų išrašus ir nustatė, kad pastarieji asmenys 2011 m. sausio 1–5 d. negalėjo turėti 20 000 Lt sumos, todėl negalėjo suteikti tokio dydžio paskolos pareiškėjams. Pareiškėjai šių mokesčio administratoriaus nustatytų aplinkybių neginčija, tačiau teigia, kad mokesčių administratorius negali nevertinti rašytinių įrodymų, kuriuose šalys patvirtino tarp jų susiklosčiusius sutartinius santykius. Teismas pažymėjo tai, kad siekiant įrodyti esamus / buvusius paskolinius teisinius santykius pagal CK nuostatas nepakanka pateikti rašytinę paskolos sutartį – CK 6.870 straipsnio 1–2 dalyse įtvirtinta imperatyvi taisyklė, pagal kurią paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Pinigų (20 000 Lt) pagal 2011 m. sausio 5 d. paskolos sutartį perdavimo pareiškėjui faktą patvirtinančių įrodymų byloje nėra, todėl teismas šį pareiškėjų teiginį laikė nepagrįstu. Šiuo atveju mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose nepripažino sandorio negaliojančiu, tačiau taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatą ir apskaičiavo pareiškėjų mokestinę nepriemoką pagal savo įvertinimą, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir parinkęs savo nustatytus metodus (šiuo atveju – išlaidų metodą). Teismas atkreipė pareiškėjų dėmesį į tai, kad šioje byloje nagrinėjami pareiškėjų atžvilgiu priimti sprendimai, tačiau ne V. A. bei M. A. mokestinio tyrimo eiga ir jo rezultatai, kurių pareiškėjai ginčyti šiuo atveju neturi teisės, todėl teismas dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su V. A. ir M. A. atliktų mokestinių tyrimų teisėtumu, nagrinėjamoje byloje negali vertinti. Mokesčių administratorius rėmėsi šių mokestinių tyrimų rezultatais, kiek jie susiję su pareiškėjui suteikta paskola, ir tinkamai juos įvertino, atsižvelgė į šių asmenų pajamas bei išlaidas, teiktas metines gyventojo (šeimos) turto deklaracijas, grynųjų pinigų likučius, bankų sąskaitų išrašus, t. y. vertino mokestinio tyrimo metu gautus duomenis.

12. Teismas, pasisakydamas dėl atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių, vadovavosi MAĮ 100 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1–4 punktais ir nurodė, kad nagrinėjamuoju atveju byloje nėra duomenų, iš kurių galima būtų daryti išvadą, jog pareiškėjų socialinė, ekonominė padėtis yra sunki, todėl nėra pagrindo atleisti pareiškėjų nuo apskaičiuotų mokesčių delspinigių vadovaujantis MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai iš esmės nenurodo nei vienos iš MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų aplinkybių. Tuo pačiu teismas nekonstatavo, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti MAĮ 153 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti pareiškėjų skundų nagrinėjimo terminai. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjai neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti juos nuo apskaičiuotų delspinigių ir MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais.

13. Teismas konstatavo, kad ginčijami sprendimai priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais.

III. 14. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti. Pareiškėjai apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, išdėstytus jų skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjai apeliaciniame skunde papildomai nurodo, kad:

14.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir susiklosčiusias faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė įstatymo normas. Iš skundžiamo sprendimo argumentų akivaizdu, jog nebuvo atsižvelgta į pateikto skundo argumentus, skundas buvo nagrinėjamas tik formaliai, o sprendime atkartoti kitų instancijų priimti sprendimai.

14.2. ABTĮ 108 straipsnio 1 dalyje nustatyta imperatyvaus pobūdžio proceso norma, reglamentuojanti teismo nutarties turinį. Šioje normoje, be kita ko, įtvirtinta bendro pobūdžio teismo pareiga motyvuoti priimamas teismo nutartis, kurioje, be kitų reikalavimų teismo nutarties turiniui, nustatyta, kad nutartyje turi būti nurodomi motyvai, kuriais teismas grindė savo išvadas, ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi. Teismas priimtame sprendime nenurodo jokių savarankiškų argumentų, o tik pakartoja atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, kurios yra grindžiamos tik prielaidomis, o ne konkrečiais faktais ar abejonių nekeliančiais įrodymais. Toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o tokį sprendimą pripažįsta teisėtu ir pagrįstu remdamasis vien tik argumentais, išdėstytais skundžiamame sprendime, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

14.3. Paskolos suteikimą patvirtina ir sandorio šalys, kurios patvirtina, kad paskola buvo suteikta. Mokesčių administratorius šiuos argumentus paneigiančių įrodymų nepateikė. Vien tai, jog A. neturėjo finansinės galimybės suteikti paskolą, nepaneigia pačios paskolos suteikimo fakto, kadangi A. galėjo skolinti pinigines lėšas, kurios galbūt buvo gautos iš nenustatytų šaltinių, o ši aplinkybė šiame mokestiniame ginče nebuvo paneigta. Mokesčių teisėje sandorių sudarymo ir galiojimo taisyklės negali būti vertinamos kitaip, nei tai nustato civilinė teisė. Sudarant sandorį tarp pareiškėjo ir V. A. buvo laikomasi įstatymuose numatytų reikalavimų, o sudaryto sandorio turinys ir forma atitiko tuo metu galiojusių įstatymų keliamus reikalavimus. Mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą bei paminėtus mokestinius tyrimus, be pagrįstų priežasčių nevertina nepalankių aplinkybių, tačiau atsižvelgia tik į išskirtinai mokesčių administratoriui palankias aplinkybes, dėl šių priežasčių mokesčių administratorius, atlikdamas įstatymų pavestas funkcijas, yra šališkas.

14.4. Šiuo konkrečiu atveju prie statistinių vartojimo išlaidų buvo priskirta ir statistiškai patiriamos išlaidos rūkalams, svaigalams, kelionėms, lėšos išleidžiamos viešojo maitinimo įstaigose ir kt. lėšos išleidžiamos laisvalaikio praleidimui. VMI ir Kauno AVMI teismui nepateikė įrodymų, jog pareiškėjai vartojo svaigalus, pirko tabako gaminius, keliavo, lankėsi kavinėse ir pan. Pareiškėjai tiek pirmosios instancijos pateiktame skunde, tiek ankstesniuose skunduose nurodė, jog jie gyveno taupiai, nekeliavo, nesilankė viešojo maitinimo įstaigose, nepirko alkoholinių gėrimų ir pan. Akivaizdu, jog pareiškėjai neturi galimybės pateikti įrodymų, kurie pagrįstų jų teiginius, priešingai, būtų įmanoma pateikti priešingus įrodymus, kurie patvirtintų, jog tokias išlaidas pareiškėjai patyrė, tačiau mokesčių administratorius tokių įrodymų nepateikė. LVAT yra išaiškinta, jog mokesčių administratorius prie faktinių vartojimo išlaidų gali pridėti statistines vartojimo išlaidas tik nustatęs, jog mokesčių mokėtojas, pvz., keliavo, lankėsi maitinimosi įstaigose ir pan. Mokesčių administratorius nepaneigė aplinkybės, jog mokesčių mokėtojo ir jo sutuoktinės vartojimo išlaidos buvo mažesnės negu statistinės.

14.5. Pareiškėjai gavo kiekvienais metais iki 16 000 Lt pajamų, kurių neprivalėjo deklaruoti ir apmokestinti. Šios pajamos buvo gautos parduodant sodo gėrybes, grybus, uogas bei nebenaudojamus daiktus. Pareiškėjai turgavietėse nieko nepardavinėjo, todėl teismo minimų netiesioginių įrodymų neturėjo ir neturi galimybės surinkti. Be to, ir GPMĮ neįpareigoja mokesčių mokėtojų rinkti nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų. MAĮ 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Turinio viršenybės prieš formą principas sudaro teisines prielaidas mokesčių administratoriui, kaip viešojo administravimo subjektui, kvalifikuojant atitinkamą mokestinį teisinį santykį neatsižvelgti į formalius reikalavimus, jeigu sąžiningo mokesčio mokėtojo veikla atitinka esmines mokesčių įstatymų sąlygas, su kuriomis siejamos atitinkamos teisės ir pareigos.

14.6. MAĮ 100 straipsnis yra speciali norma, skirta spręsti atleidimo nuo delspinigių klausimą, todėl ji negali būti supriešinama su MAĮ 8 straipsnio nuostatomis dėl bendrųjų (teisingumo, privalomumo) principų taikymo mokestiniuose santykiuose. Pareiškėja serga ir jai reikalingas nuolatinis ir brangus gydymas, tai patvirtina prie šio skundo pridedama išrašo iš medicinos dokumentų kopija. Pareiškėjų valdomai įmonei yra ketinama iškelti bankroto bylą, kadangi įmonė nebėra pajėgi atsiskaityti su savo kreditoriais, todėl pareiškėjai artimiausiu metu taps bedarbiais ir nebeturės pajamų šaltinio, todėl jų finansinė padėtis neleis atsiskaityti su mokesčių administratoriumi. Šiuo konkrečiu atveju turi būti vadovaujamasi neišskirtinai įstatymų normomis, tačiau ir MAĮ įtvirtintais protingumo ir teisingumo principais, įvertinant tai, kad mokesčių administratoriaus nustatyti mokestiniai pažeidimai nėra pakartotiniai ir sąlygoti mokesčių mokėtojų netyčinių veiksmų, o ir dabartinė pareiškėjų finansinė ir socialinė padėtis neleis įvykdyti mokestinių prievolių ir apskaičiuotų delspinigių.

15. Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis kaip atleidimo nuo delspinigių pagrindas gali būti taikomas, kai fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos aplinkybės siejamos su tokia mokesčių mokėtojo ekonomine (socialine) situacija, kai jis negauna jokių pajamų ar gauna jų nepakankamai ir yra valstybės remiamas arba jam tokios paramos reikia. Tačiau LVAT, aiškindamas šios normos taikymą, 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-807/2010 pažymėjo, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įregistruotas butas su rūsiu (bendras plotas 62,95 m2), adresu: (duomenys neskelbtini), ir negyvenamoji patalpa – pastogė (bendras plotas 51,97 m²), adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyriaus raštą, kuriuo pranešta tik dėl ketinimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Antis 1987”. Mokesčių administratorius patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjai tikrinamuoju laikotarpiu 2009–2013 m. turėjo 176 375,52 Lt GPMĮ nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Nagrinėjamos bylos atveju, nėra neginčytinai įrodyta, kad pareiškėjų ekonominė (socialinė) padėtis yra tokia sunki, jog pareiškėjai galėtų būti atleisti nuo palūkanų MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Mokestinis ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams papildomai apskaičiuotų GPM ir PSD įmokų bei jų delspinigių ir baudų, mokesčių administratoriui nustačius, kad 2009–2013 m. pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjų skundą atmetė. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame, be kita ko, teigia, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus ir faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gauta paskola iš V. A., su vartojimo išlaidų apskaičiavimu, dėl kitų pareiškėjų pajamų gavimo šaltinių, neatsakė į pareiškėjų pateiktus argumentus, skundus išnagrinėjo formaliai, sprendime atkartojo kitų instancijų priimtus sprendimus. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatleido pareiškėjų nuo apskaičiuotų delspinigių.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

19. Bylos medžiaga patvirtina, kad mokesčių administratorius atlikto patikrinimo metu pareiškėjų 2009–2013 m. GPM bazę nustatė vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, pagal jo atliktą įvertinimą, pritaikęs išlaidų metodą, t. y. lyginant pareiškėjų asmenines išlaidas su faktiškai turėtomis (gautomis) pajamomis.

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl mokesčių administratoriaus teisės remtis MAĮ 70 straipsniu ir Taisyklėmis bei apskaičiuoti pareiškėjams mokėtinus mokesčius pagal mokesčių administratoriaus atliekamą įvertinimą. Mokestinis ginčas iš esmės kilo dėl to, ar mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestinę prievolę pagal savo atliekamą įvertinimą, tinkamai įvertino įrodymus.

21. Dėl MAĮ 70 straipsnyje nustatytu būdu apskaičiuojamos mokestinės prievolės dydžio tikslumo pirmiausia pažymėtina, kad atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais (LVAT 2010 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-635/2010). LVAT yra nurodęs, kad MAĮ 70 straipsnio 1 dalies norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (LVAT 2007 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-603/2007).

22. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį būtent mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Ir tik mokesčių mokėtojui nesutinkant su mokesčių administratoriaus jam apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, mokesčių mokėtojas privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.). Aiškindamas minėtų teisės normų turinį, LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Pirmiausia būtent mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą. Tik nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010, 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012, 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-514-968/2019, 2019 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1007-556/2019). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju tiek mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi.

23. Pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams ir aplinkybių, susijusių su V. A. 2011 m. suteiktos paskola, vertinimui (nutarties 11 p.), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai pažymi, kad dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kai remiantis įvairiais civiliniais sandoriais įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, LVAT ne kartą yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos (žr., pvz., 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2019).

LVAT praktikoje taip pat pažymėta, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą; vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia; tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015, 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2019).

Mokesčių administratorius, įvertinęs patikrinimų metu nustatytas aplinkybes, bei atsižvelgęs į tai, kad nepateikta jokių pajamų gavimo faktą pagrindžiančių įrodymų, konstatavo, jog realiai piniginių lėšų perdavimas neįvyko, sandoris yra formalus. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad aptarta situacija, įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių prasme, lemia, jog šiuo atveju būtent pareiškėjams tenka pareiga įrodyti, t. y. pareiga pateikti papildomus tiesioginius ir / ar netiesioginius įrodymus, kurie patvirtintų teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad pareiškėjas pagal minėtą paskolos sutartį realiai gavo lėšų.

Tuo metu tokių įrodymų nebuvimas įrodymų vertinimo prasme reiškia, kad pareiškėjai neįrodė savo teiginių pagrįstumo, o tuo pačiu ir nepaneigė mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų bei jų pagrindu padarytų išvadų apie tai, jog pareiškėjai pagal aptariamą paskolos sutartį realiai piniginių lėšų negavo.

24. Atsakydama į pareiškėjų argumentus, susijusius su vartojimo išlaidomis ir kitomis pareiškėjų gautomis pajamomis, kurių nereikėjo deklaruoti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad mokesčių administratorius, atlikęs išsamią pareiškėjų gautų pajamų ir patirtų išlaidų analizę, pateikė pakankamai duomenų, įrodančių ginčo mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pareiškėjams pagrįstumą bei teisingumą. Teisėjų kolegija, visų byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinusi mokesčių administratoriaus skundžiamuose sprendimuose ir teismo sprendime išdėstytus motyvus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis (žr. Nutarties 8–10 p.). Šiuo aspektu pabrėžtina, kad paminėtų pirmosios instancijos teismo išvadų savaime nepaneigia pareiškėjų apeliaciniame skunde pateikti teiginiai dėl kitokio atskirų įrodymų vertinimo.

25. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad LVAT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013). Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrįstai nesivadovavo jokiais objektyviais teisinę galią turinčiais įrodymais nepagrįstais pareiškėjų abstraktaus pobūdžio paaiškinimais, kad jie gavo kiekvienais metais iki 16 000 Lt pajamų, kurių neprivalėjo deklaruoti ir apmokestinti.

26. Pirmosios instancijos teismo motyvai, vertinant faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gauta paskola iš V. A., su vartojimo išlaidų apskaičiavimu, dėl kitų pareiškėjų pajamų gavimo šaltinių, iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus reikalavimus (t. y. skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos).

27. Apeliaciniu skundu pareiškėjai taip pat prašo atleisti juos nuo apskaičiuotų delspinigių. Mokestinį ginčą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti tokį pareiškėjų prašymą iš esmės konstatavęs, kad pareiškėjai neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti juos nuo apskaičiuotų delspinigių vadovaujantis MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų skunde, taip pat apeliaciniame skunde išdėstytus papildomus argumentus dėl atleidimo nuo delspinigių ir pridėtus įrodymus, mokesčių mokėtojų ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes, konstatuoja, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, nėra pagrindo atleisti pareiškėjus nuo apskaičiuotų delspinigių. Atskirai paminėtina, kad pareiškėjų nurodytuose LVAT procesiniuose sprendimuose klausimai dėl delspinigių sumažinimo buvo sprendžiami individualių bylų aplinkybių kontekste, o nagrinėjamu atveju nėra nustatyta išskirtinių aplinkybių, kurios implikuotų būtinybę tenkinti pareiškėjų prašymą šioje dalyje.

29. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų D. D. ir G. A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Veslava Ruskan