2018-10-03 Nr. AB-17714-3-61-3-03914-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1848-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03914-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 36 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. gruodžio 4 d. iki 2016 m. balandžio 13 d. Lukiškių TI-K kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, be to, kameros plotas užstatytas baldais. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinama suimtųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpose, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti. Kaliniams nėra užtikrinama galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, nes mygtukai neveikia, jie yra sugedę. Vienos valandos pasivaikščiojimui skirtas laikas yra nepakankamas, pasivaikščiojimų kiemeliai neatitinka higienos normų reikalavimų, kiemeliai nėra valomi, juose nėra įrengtų šiukšlių kibirų, peleninių, be to kiemelių stoge yra asbesto, kuris kelia pavojų pareiškėjo sveikatai. Kamerose nėra įrengta ventiliacija, yra drėgna bei tamsu, langai uždengti grotomis. Kamerose nėra užtikrinamas tinkamas dirbtinis apšvietimas. Kamerose temperatūra neatitinka higienos normų reikalavimų, veisiasi pelėsis.

3. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo išduodamas reikiamas kiekis patalynės dalių, rankšluosčių, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nešvarūs drabužiai nemokamai skalbiami tik vieną kartą per mėnesį. Pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais buvo pažeistas. Lukiškių TI-K kamerose dažnai nebūna šilto vandens ir nesudaroma galimybė nusiprausti po dušu dažniau nei kartą per savaitę. Dušo patalpos įrengtos pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Kamerose pilna tarakonų, utelių, pelių, vorų, blakių. Neužtikrinamas tinkamas maistas, maistas nebuvo kaloringas ir skanus, dienos maisto davinio energetinė vertė per maža. Kalinimo laikotarpiu nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistas buvo nešamas tiesiai į kamerą, jis buvo atšalęs, sąlygos eiti į valgyklą nebuvo sudarytos, kameros netinkamai įrengtos.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje naujoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytos. Atsakovas paaiškino, kad tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus kameros plotas. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

6. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo V. P. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. gruodžio 4 d. iki 2016 m. balandžio 13 d. (131 dieną). Atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendime Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pateiktą išaiškinimą, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, teismas konstatavo, kad iš 131 dienos, pareiškėjo praleistos Lukiškių TI-K, vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus iš viso 17 dienų, o likusias 114 dienų vienam asmeniui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose neatitiko teisės aktų reikalavimų.

9. Teismas, atsižvelgęs į byloje pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, kuriuose nurodyta, kad patikrinimo metu išmatuota santykinė oro drėgmė, temperatūra ir apšvietimas kamerose Nr. 113, 116, 301 atitiko Higienos normos 134:2015 reikalavimus (b. l. 63, 66–71), sprendė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose santykinės oro drėgmės, temperatūros ir apšvietimo reikalavimai nebuvo pažeisti.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą dėl Lukiškių TI-K netinkamai atitverto sanitarinio mazgo, dėl ko buvo pažeista pareiškėjo teisę į privatumą, konstatavo, kad tais laikotarpiais, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas kartu su kitais asmenimis, galėjo būti pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, todėl Lukiškių TI-K laikomas atlikęs neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

11. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo nusiskundimus aplinkybių, kad Lukiškių TI-K kamerose dažnai nebūna šilto vandens ir nesudaroma galimybė nusiprausti po dušu dažniau nei kartą per savaitę, vienos valandos pasivaikščiojimui skirtas laikas yra nepakankamas, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinama suimtųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpose, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti, kad jam nebuvo išduodamas reikiamas kiekis patalynės dalių, rankšluosčių, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nešvarūs drabužiai nemokamai skalbiami tik vieną kartą per mėnesį, Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas tinkamas maisto kiekis, maistas nebuvo kaloringas ir skanus, dienos maisto davinio energetinė vertė per maža, Lukiškių TI-K kamerose veisėsi tarakonai, utelės, pelės, vorai, blakės, kamerose nebuvo arba neveikė prižiūrėtojų iškvietimo mygtukai, o dušo kameros ir pasivaikščiojimo kiemeliai apleisti, netvarkingi, trūksta inventoriaus. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės yra neindividualizuotos, bendro pobūdžio, nepagrįstos byloje esančia medžiaga. Taip pat teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, prašydamas sudaryti galimybes ir išduoti tinkamas priemones tarp lango ir grotų esančioms šiukšlėms pašalinti, todėl atmetė jo teiginius dėl kliūčių išvalyti tarp grotų ir lango esančias šiukšles.

12. Teismas sprendė, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vertindamas priteistinos žalos atlyginimo dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nei karto nesikreipė į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pažeidimo trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad 900 Eur suma yra adekvati pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

13. Teismas atmetė atsakovo prašymą priteisti 1,38 Eur bylinėjimosi išlaidų, konstatavęs, kad dokumentų kopijos buvo rengiamos vykdant teismo įpareigojimą, o ne pareiškėjo prašymą.

III. 14. Pareiškėjas V. P., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimu, apeliaciniame skunde prašo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo.

15. Pareiškėjas teigia, kad teismas neobjektyviai, nevisapusiškai ir šališkai išnagrinėjo bylą, pripažindamas pareiškėjo teiginius dėl pareigūnų iškvietimo mygtukų nebuvimo deklaratyviais. Pareiškėjas nurodė visas aplinkybes skunde, kokiuose korpusuose jis buvo laikomas ir kur nebuvo mygtukų. Atsakovas nepaneigė šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, tačiau teismas teikė prioritetą atsakovo argumentams be jokių įrodymų.

16. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57, 81 straipsnių reikalavimus. Teismas neatsižvelgė tai, kad pareiškėjas prašė savo skunde išreikalauti rašytinius įrodymus iš atsakovo dėl dušo patalpų, baldų, maisto sudėties ir organizavimo, kratos, higienos lentynėlių sanitarinėse patalpose, teismas nepagrįstai priėjo prie išvados, kad pareiškėjo argumentai nepasitvirtino, padarydamas nacionalinės ir tarptautinės teisės pažeidimus.

17. Pareiškėjas teigia, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl kamerų patalpose tvyrojusios drėgmės ir pelėsio, pažymi, jog dėl karantino kamerų teismas paliko neišspręstą klausimą, nes nepatikrino šių faktų. Teismas pasisakė dėl dieninio ir naktinio apšvietimo kamerose, tačiau neišreikalavo patikrinimo aktų iš Visuomenės sveikatos centro. Teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas nepažeidė teisės aktų dėl privatumo ir dušo patalpų, tačiau pareiškėjas skunde nurodė ir motyvavo, jog dušo patalpos neatitinka higienos reikalavimų ir teisės į privatumą.

18. Pareiškėjas pažymi, kad dušo patalpų duryse yra stebėjimo akutės, o dušai nėra atskirti jokiomis pertvaromis, todėl pareiškėją matė tiek pareigūnai, tiek kiti kaliniai, kurie tuo metu taip pat naudojosi dušu. Teismas taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad dušo patalpose sudrėksta asmeniniai drabužiai, kad paskirstymo patalpos yra sename korpuse, taip pat kad trumpalaikio sulaikymo kamerose buvo kokie nors pažeidimai. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo sveikatos būklės, t. y. kad kalinimo laikotarpiu jam pablogėjo sveikata – turėjo odos ir širdies problemų, tačiau teismas neišreikalavo pareiškėjo medicininės kortelės.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.

20. Atsakovas pažymi, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Vien tik pareiškėjo bendro pobūdžio paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

21. Atsakovas teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 4 d. iki 2016 m. balandžio 13 d.

23. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

24. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisiniu reguliavimu, teismų praktika ir byloje esančių įrodymų visuma, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 900 Eur padarytai neturtinei žalai atlyginti už ploto kamerose trūkumą bei pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su priteistos žalos dydžiu, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės atliko neteisingą įrodymų vertinimą ir neišreikalavo jo prašytus įrodymus iš atsakovo.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo padarytą teisės pažeidimą, trukusį 114 dienas, dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K esančiam asmeniui, reikalavimų, ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, kurie suponavo pareiškėjui teisę į jais padarytos neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 str.). Taip pat pagrįstai padarytos išvados atmetus pareiškėjo argumentus dėl atsakovo padarytų kitų teisės pažeidimų (t. y. dėl pareigūno iškvietimo sistemos mygtuko, oro drėgmės, temperatūros, apšvietimo, šilto vandens, galimybės naudotis dušu, pasivaikščiojimui skirto laiko, laisvalaikio užimtumo ir kitos veiklos, patalynės ir rankšluosčių, drabužių skalbimo, maisto kiekio ir kokybės, higienos kamerose, šiukšlių tarp grotų ir lango), kurių buvimo pirmosios instancijos teismas nepripažino pažeidimais, vertinimo, o apeliaciniame skunde pareiškėjas nepaneigė teismo teisingai konstatuotų išvadų ir išsamių motyvų.

27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavęs pareiškėjo buvimo visą laikotarpį Lukiškių TI-K (t. y. 131 dienas) ir jam tekusio minimalaus ploto normos pažeidimo trukmę – 114 dienas, vis dėlto priteisė per mažą neturtinės žalos sumą už nustatytus pažeidimus.

34. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (114 dienų neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, lėmęs nacionalinės teisės pažeidimą, ir iš viso 131 (t. y. 17+114) dienų neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, lėmęs Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-777-520/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1748-492/2018 ir kt.), nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 900 Eur neturtinės žalos atlyginimas nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytiems teisės pažeidimams.

35. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina iš viso 1077 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. y. 51 Eur tik už privatumo pažeidimą (17 dienų) ir 1 026 Eur už 114 dienas minimalaus gyvenamojo ploto kartu su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimus).

36. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė itin sunkias neigiamas pasekmes.

37. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti prašoma 36 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016 ir kt.). Ir nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 36 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

38. Dėl pareiškėjo argumentų, kad teismas nevisapusiškai ir neteisingai įvertino pateiktus įrodymus ir neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ABTĮ 140 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

39. Nurodytu aspektu pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.). Teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino visus įrodymus atskirai bei kartu visumoje, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių. Be to, į bylą buvo pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktai (b. l. 63–71), sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 76–78), todėl negalima sutikti su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas neteikė į bylą objektyvių duomenų apie gyvenimo sąlygas kamerose ar pirmosios instancijos teismas jų nevertino. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjo reikalavimas nėra tenkinamas visiškai, nesudaro pagrindo spręsti, kad teismas buvo šališkas, neobjektyvus ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylą.

40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas padidinant priteistiną neturtinės žalos sumą iki 1077 Eur, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies (ABTĮ 144 str. 1 d. 3 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui V. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 1 077 Eur (vieną tūkstantį septyniasdešimt septynis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius