2018-11-06 Nr. BB-6259-1-01-1-50684-2016-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-296-942/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50684-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.6.2; 1.1.8.7.9; 1.1.8.8; 1.1.10.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo T. T. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį vieneriems metams šešiems mėnesiams, 150 straipsnio 1 dalį ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė T. T. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 8 d. nutartis, kuria nuteistojo T. T. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. T. T. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2016 m. spalio 20 d. 20.00–00.00 val. bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus konfliktui su O. Z., su kuria jis gyveno neįregistravęs santuokos, žemino ir kankino nukentėjusiąją. T. T. rankomis ir keliu spaudė nukentėjusiajai kaklą, rankomis suėmė jai nosį, taip ribodamas galimybę jai kvėpuoti, demonstruodamas peilį, pridėjęs jį prie nukentėjusiosios kaklo, braukydamas juo per nukentėjusiosios kojas ir rankas ir žadėdamas ją supjaustyti, o kūno dalis sudėti į maišus ir išmesti miške, grasino ją sužaloti ir nužudyti, spjaudė nukentėjusiajai į veidą ir, laikydamas O. Z. už plaukų bei filmuodamas savo mobiliojo ryšio telefonu, liepė jai sakyti, kad ji yra kekšė, šypsotis į kamerą, grasino tą įrašą paviešinti. T. T. atlikdamas pirmiau nurodytus veiksmus taip pat rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 24 smūgius nukentėjusiajai į veidą, galvą, rankas, kojas, sėdmenis ir nugarą, taip padarė nukentėjusiajai kraujosruvą dešiniajame ausies kaušelyje, poodines kraujosruvas veide, dešiniame petyje, žaste, alkūnėje, dilbyje ir rieše, kairiame žaste ir plaštakoje, abiejose šlaunyse ir blauzdose, odos nubrozdinimus nosyje ir dešinėje šlaunyje. T. T. taip kankindamas nukentėjusiąją O. Z. jai sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

2. T. T. pagal BK 150 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu toje pačioje vietoje, pirmiau nurodytos nusikalstamos veikos padarymo metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, seksualiai prievartavo nukentėjusiąją O. Z. prieš jos valią, t. y., turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą, pasinaudodamas tuo, kad nukentėjusiosios pasipriešinimas buvo palaužtas prieš tai jo paties smurtiniais veiksmais, veikdamas prieš nukentėjusiosios valią, pargriovė ją ant pilvo ir nuplėšęs jos kelnes bei kelnaites įkišo savo varpą nukentėjusiajai į tiesiąją žarną bei taip tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu, o po to, sugriebęs ir laikydamas nukentėjusiąją už plaukų, įkišo savo varpą jai į burną ir taip toliau tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis T. T. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus pakeisti: jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir dėl jų padarymo nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos aplinkybės pripažinimo jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe; taikyti BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatas ir jam pagal BK 150 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki trejų metų atitinkamai sumažinant iki trejų metų laisvės atėmimo ir jam paskirtą galutinę subendrintą bausmę; taikyti BK 75 straipsnį (įstatymo redakcija, galiojusi 2015 m. kovo 23 d. – 2017 m. spalio 5 d.) ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti nustatant atitinkamus įpareigojimus ir draudimus. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtų sprendimų trūkumai, susiję su baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų neteisingu aiškinimu ir taikymu, turėjo lemiamą reikšmę parenkant jam neteisingą ir neadekvačią bausmę už jo padarytus veiksmus ir taip paskiriant per griežtą bausmę.

3.2. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos, iškreipė baudžiamojoje byloje esančių duomenų reikšmę, neteisingai interpretavo kasacinės instancijos teismo praktiką taikant BK 59, 60 straipsnių nuostatas. Neteisingas BK 59, 60 straipsnio nuostatų ir jų nuostatų sąveikos įvertinimas nulėmė baudžiamojo įstatymo pažeidimus, turinčius reikšmės bylai teisingai išnagrinėti.

3.3. BK 61 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškiai parodo įstatymo leidėjo valią susieti kaltinamam asmeniui skiriamos bausmės parinkimą ir dydžio nustatymą su jo atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių buvimu. Šiame kontekste ypač atkreiptinas dėmesys į BK 61 straipsnio 4 dalyje suformuluotą imperatyvą, tiesiogiai draudžiantį teismui skirti asmeniui bausmę, didesnę už įstatymo sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, jei yra šio asmens atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Pabrėžtina, kad teisingos bausmės paskyrimas, individualizuojant bausmę atsižvelgiant į kaltininko asmenybę ir jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, yra vienas pagrindinių teisingo baudžiamojo įstatymo elementų, suponuojantis teisingą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

3.4. Jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė teisingus parodymus apie įvykio aplinkybes, paaiškino, kokiomis aplinkybėmis buvo padaryta nusikalstama veika. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad: 2016 m. spalio 27 d. nukentėjusioji O. Z. kreipėsi į policiją dėl to, kad jis ją sumušė; tą pačią dieną apklausta nukentėjusioji nurodė neturinti jam pretenzijų dėl lytinių santykių; 2016 m. lapkričio 21 d. jam buvo pareikštas įtarimas dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo; apklausiamas kaip įtariamasis jis savo kaltę visiškai pripažino, gailėjosi, norėjo susitaikyti su nukentėjusiąja ir atlyginti jai padarytą žalą; minėtos apklausos metu apie priverstinius lytinius santykius su nukentėjusiąja jis nebuvo apklausiamas; 2017 m. kovo 10 d. nukentėjusioji paprašė ikiteisminį tyrimą tęsti ir dėl seksualinio prievartavimo ir neteisėto laisvės atėmimo; 2017 m. balandžio 11 d. jam buvo pareikštas įtarimas dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymo; apklausiamas kaip įtariamasis dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymo jis savo kaltę visiškai pripažino ir parodė, kad su O. Z. buvo priverstiniai oraliniai santykiai, tai darė iš pykčio, norėdamas ją pažeminti, dėl priverstinių analinių santykių neatsimena, priverstinius santykius jis filmavo mobiliojo ryšio telefonu; 2017 m. birželio 20 d. teisiamojo posėdžio metu jis savo kaltę visiškai pripažino ir parodė, kad nusikalstamas veikas padarė dėl girtumo, supratęs, kad alkoholis jam kiša koją gyvenime, jis užsikodavo, dėl to, ką padarė, labai gailisi ir atsiprašo nukentėjusiosios, taip pat jog nukentėjusiajai galėjo suduoti 24 smūgius, dėl analinio prievartavimo neatsimena, bet taip galėjo būti, ne viską atsimena dėl alkoholio ir pykčio, su civiliniu ieškiniu sutinka, tačiau palieka šį klausimą spręsti teismo nuožiūra, o į teisėjos klausimą atsakė, kad sutinka su viskuo, gailisi; 2017 m. rugsėjo 28 d. teisiamojo posėdžio metu tardamas paskutinį žodį jis nurodė, kad su jam inkriminuotais kaltinimais visiškai sutinka, labai gailisi, nukentėjusiosios atsiprašė, supranta, jog reikia atlyginti žalą, ir prašė neskirti realios laisvės atėmimo bausmės.

3.5. Pirmosios instancijos teismas vertindamas pirmiau nurodytas aplinkybes nurodė, kad „šioje byloje prieš pirminę įtariamojo apklausą kaltinamajam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą tik dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, t. y. jis netapo įtariamuoju dėl BK 150 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Duodamas parodymus po pranešimo apie įtarimą įteikimo kaltinamasis nurodė 2016 m. spalio 20 d. santykiavęs su nukentėjusiąja abipusiu sutikimu (t. 1, b. l. 83–84). Tik duodamas parodymus 2016 m. balandžio 11 d., t. y. po to, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, jog būtų galima pareikšti įtarimą ir dėl BK 150 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, kaltinamasis pripažino priverstinius oralinius santykius (t. 1, b. l. 88). Toks parodymų keitimas atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu prieš jį surinktus duomenis sudaro pagrindą teismui konstatuoti, jog nėra pagrindo taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto numatytos lengvinančios aplinkybės. Teismas taip pat pažymi, jog kaltinamasis teigia, kad po 2016 m. spalio 20 d. įvykio jis bandė padėti nukentėjusiajai ją slaugydamas, kitaip rūpindamasis. Tačiau teismas tokius jo teiginius vertina kaip gynybinę versiją, kadangi jokių kitų duomenų, be jo paties paaiškinimų, patvirtinančių šias aplinkybes, byloje nėra. Atvirkščiai, nukentėjusioji teigia, jog kaltinamasis jai neleido vykti iš karto pas medikus, tai patvirtina ir byloje esantys medicininiai duomenys – nukentėjusioji apžiūrėta 2016 m. spalio 21 d., t. y. kitą dieną (t. 2, b. l. 4–7). Todėl teismas neįžvelgia pagrindo taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės“.

3.6. Jo vertinimu, tokie pirmosios instancijos teismo argumentai neatitinka kasacinės instancijos teismo formuojamos teismų praktikos sprendžiant, ar asmens veiksmuose yra aptariama lengvinanti aplinkybė, pagal kurią visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jam nėra tapatus. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan. Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir t. t. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010).

3.7. Jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino visas esmines nusikalstamų veikų aplinkybes, t. y. kad mušė nukentėjusiąją ir turėjo su ja oralinių lytinių santykių ir galbūt analinių lytinių santykių, kurių gali neatsiminti dėl girtumo, savo parodymų nekeitė, visada stengėsi atsakyti į visus jam užduodamus klausimus, neneigė nusikalstamų veikų fakto ir jų esminių bruožų. Taigi akivaizdu, kad tokie jo parodymai visiškai atitinka kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo ir pripažinimo. Šiuo aspektu ypatingas abejones kelia pirmosios instancijos teismo argumentai, kuriais teismas grindė savo išvadą dėl aptariamos lengvinančios aplinkybės nebuvimo, nurodydamas, kad jis nevisiškai pripažįsta savo kaltę, nes neprisimena analinių lytinių santykių fakto. Jo nuomone, tokie pirmosios instancijos teismo argumentai yra nekorektiški teisės požiūriu ir neatitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimų, jais iškreipiamos ir pažeidžiamos baudžiamojo įstatymo nuostatos, nes reikalaujama iš asmens paaiškinti apie įvykio detales, kurių jis neprisimena, o faktą, kad asmuo šių įvykių neatsimena, naudoja prieš jį patį. Tokia teismo pozicija, kurią galima vertinti kaip precedento galią turinčią išvadą, iš esmės verčia asmenį, kuris savo valia, noriai prisipažįsta dėl nusikaltimo padarymo, tačiau neprisimena visų nusikaltimo padarymo aplinkybių, fantazuoti ir duoti teismui parodymus apie įvykius, kurių jis neprisimena, tačiau atitinkančius kaltinimo formuluotes, kadangi priešingu atveju teismas vertins, kad toks asmuo nepripažįsta savo kaltės.

3.8. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas šio pirmosios instancijos teismo padaryto pažeidimo ne tik kad neištaisė, bet, atmesdamas jo apeliacinį skundą, dar ir pateikė kasacinės instancijos teismo nustatytiems aptariamo baudžiamojo įstatymo taikymo taisyklių reikalavimams prieštaraujančius argumentus. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad „iš bylos matyti, kad T. T. parodymai iš esmės neprisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Kaip matyti iš įtariamojo apklausos 2016 m. lapkričio 21 d. protokolo (t. 1, b. 1. 83–84), perskaityto apeliacinės instancijos teisme, T. T., kuriam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nukentėjusiajai O. Z. panaudoto smurto, kad jis sudavė ne mažiau 5 smūgių į veido, galvos, rankų, kojų ir nugaros sritis, sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, nesunkiai sutrikdė O. Z. sveikatą, paaiškino, jog sudavė O. Z. kelis smūgius dešinės rankos delnu, į kurias vietas sudavė, neprisimena, kiek tiksliai smūgių sudavė, neprisimena. Tardamas paskutinį žodį apeliantas nurodė, kad pilnai sutinka su savo nusikaltimu, labai gailisi, atsiprašo, supranta, kad reikės atlyginti žalą, labai gailisi dėl to, ką padarė (t. 2, b. 1. 107). Apeliaciniame skunde, analogiškai, apeliantas kritikuoja teismo nuosprendį, tačiau nenurodo jokių savo veikos padarymo aplinkybių – tik dar kartą pareiškia, kad visiškai pripažįsta padaręs nusikalstamas veikas, gailisi, pripažįsta, kad buvo priverstiniai analiniai santykiai su nukentėjusiąja, jos atsiprašo“. Šiame kontekste kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo argumentas, jog jis apeliaciniame skunde neaprašė savo veiksmų, kuriuos jis pripažįsta, neatitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimų ir iš esmės pažeidžia jo teisę į gynybą ir į teisingą bylos išnagrinėjimą, nes viso baudžiamosios bylos proceso metu jis savo kaltę pripažino, kelis kartus buvo apklaustas ir davė išsamius ir teisingus parodymus.

3.9. Teismai taip pat netinkamai įvertino sunkinančios atsakomybės buvimą jo veiksmuose. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „analizuojant sunkinančias aplinkybes, teismas pažymi, jog tiek paties kaltinamojo, tiek nukentėjusiosios parodymuose pripažįstama, kad kaltinamasis nusikaltimų padarymo metu, t. y. 2016 m. spalio 20 d., buvo neblaivus ir kad tai turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui. Teismas pažymi, jog kitų duomenų – alkotesterio duomenų, specialisto išvadų ar pan., kurie galėtų patvirtinti kaltinamojo neblaivumą, byloje nėra. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nenustato kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų, todėl apsvaigimas nuo alkoholio įrodinėjamas pagal bylos duomenų pripažinimo įrodymais taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237/2009). Atsižvelgiant į tai, jog byloje esantys kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymai gauti laikantis teisėtumo, sąsajumo ir leistinumo kriterijų, būdingų duomenų pripažinimui įrodymais, teismas laiko įrodyta, jog byloje egzistuoja kaltinamojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimus jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas)“.

3.10. Jis neneigia, kad buvo išgėręs, tačiau toks teismo argumentas ir jo panaudojimas nagrinėjamos bylos aspektu taip pat galimai pažeidžia jo teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą, nes iš pirmiau nurodytų pirmosios instancijos teismo argumentų akivaizdu, kad tais atvejais, kai jo parodymai apie įvykius teismui yra priimtini, teismas juos vertina kaip patikimus ir jo parodymai vėlgi panaudojami prieš jį pripažįstant, kad jie patvirtina jo girtumą, nors tuo pačiu nuosprendžiu vertinami kaip nepatikimi kaltės pripažinimo kontekste.

3.11. Sutiktina, kad asmens apsvaigimas gali būti nustatomas ir neatlikus fiziologinių asmens tyrimų, tačiau iš BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimas gali būti konstatuotas tik tada, kai apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti. Tuo tarpu jis negali tiksliai pasakyti, kokio laipsnio buvo jo apsvaigimas nusikalstamų veikų padarymo metu, taip pat jis negali teigti, kad būtent girtumas turėjo įtakos jo veiksmams, nes jiems įtakos turėjo jo įsitikinimas, kad nukentėjusioji yra jam neištikima, taigi šiuos veiksmus jis galbūt būtų padaręs ir nebūdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

3.12. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į jo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su galimu jo neblaivumo poveikiu jo veiksmams, taip pažeisdamas baudžiamojo proceso ir baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nustatančius teismo pareigą teisingai išnagrinėti bylą ir įvertinti visus apeliacinio skundo argumentus bei į juos atsakyti. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad „teismas visiškai nepasisakė, ar blaivumas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, kada T. T. kilo mintis sumušti ir seksualiai prievartauti O.

Z. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, jei ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Jei nusikalstamas sumanymas susiformavo iš anksto ir nustatyta išankstinė tyčia padaryti nusikaltimą, tokiu atveju alkoholio vartojimas nelemia asmens apsisprendimo padaryti nusikaltimą, nes apsisprendimas jau padarytas. Nusikaltimo motyvai būna jau susiformavę ir asmens apsvaigimo nustatymas šioje situacijoje negali būti pripažįstama kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir sunkinti asmens teisinę padėtį (2009 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272/2009).

Tik paties apelianto prisipažinimas padėjo nustatyti teismui faktą dėl girtumo“. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šiuos apeliacinio skundo argumentus, konstatavo, kad „apeliaciniame skunde teigiama, kad apelianto girtumas veikos padarymo metu nustatytas tik jo paties parodymais, pirmos instancijos teismas nesiaiškino, ar girtumas turėjo įtakos veikos padarymui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais teiginiais, nes asmens girtumas gali būti nustatomas ne vien alkotesterio parodymais, tiek tyrimo metu, tiek teisme apeliantas aiškino, jog prieš veikos padarymą jis gėrė alkoholį (buvo išgėręs alaus, po to su Olga išgėrė 0,7 1 talpos romo butelį – t. l, b. 1. 84).

Pirmosios instancijos teisme jis nurodė – tuo metu, kadangi buvo labai girtas, labai didelis įniršis suėmė, tai buvo padaryta dėl alkoholio (t. l, b. 1. 171); buvo paimta 0,7 1 romo, iš pradžių gėrė dviese, o paskui atvyko draugas Deividas, pabaigė su juo (t. l, b. 1. 172). Tai yra pats apeliantas siejo veikos padarymą su pavartoto alkoholio įtaka, savo apsvaigimu“. Kitų argumentų, susijusių su jo neblaivumu ir šios jo apeliacinio skundo dalies atmetimu, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra.

3.13. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai svarstė galimybę taikyti jam BK 75 straipsnio, galiojusio nusikalstamų veikų padarymo metu, nuostatas, tačiau konstatavo, kad, paskyrus jam didesnę nei ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, nėra įstatymu įtvirtinto pagrindo spręsti dėl BK 75 straipsnio taikymo klausimo. Taigi galimybė taikyti BK 75 straipsnį liko neįvertinta vien dėl formalaus pagrindo, kuris, kaip minėta, baudžiamojoje byloje buvo nustatytas neteisingai.

3.14. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad jis: anksčiau buvo teistas, tačiau niekada neatliko laisvės atėmimo bausmės; anksčiau paskirtas bausmes įvykdė (sumokėjo baudą) ir dalyvavo jam paskirtoje smurtinį elgesį keičiančioje programoje; po nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo nėra padaręs kitų teisės pažeidimų, siekė susitaikyti su nukentėjusiąja ir pradėti naują gyvenimo etapą.

3.15. Jo nuomone, teisingai nustačius jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, o sunkinančios nebuvimą ir paskyrus bausmę, mažesnę už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, atsiranda pagrindas vertinti, ar negalima jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatų. Jo nuoširdus prisipažinimas, gailėjimasis, siekis keisti savo gyvenimą ir dabartinis požiūris į gyvenimą, tvirtas apsisprendimas nedaryti naujų nusikalstamų veikų leidžia taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas.

3.16. Teismai galėjo ir turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančios aplinkybes buvimą ir sunkinančios nebuvimą, o šios aplinkybės turėjo lemiamą reikšmę paskiriant jam bausmę. Akivaizdu, kad jei jam būtų buvęs pripažintas jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas, teismai būtų turėję atsižvelgti į BK 61 straipsnio nuostatas ir skirti jam bausmę, mažesnę arba artimą bausmės, numatytos BK 150 straipsnio 1 dalies sankcijoje, vidurkiui. Taigi, jei jam baudžiamasis įstatymas būtų buvęs pritaikytas teisingai ir tinkamai, jam turėjo ir galėjo būti paskirta bausmė, mažesnė nei ketveri metai laisvės atėmimo, o tai savo ruožtu suponuotų teismų pareigą svarstyti BK 75 straipsnio taikymą.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo T. T. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad T. T., 2016 m. lapkričio 21 d. apklausiamas kaip įtariamasis dėl fizinį skausmo nukentėjusiajai O. Z. sukėlimo ir nesunkaus jos sveikatos sutrikdymo, paaiškino, kad jis nukentėjusiajai sudavė kelis smūgius dešinės rankos delnu, į kurias vietas ir kiek tiksliai smūgių sudavė, neprisimena, kad lytiniai santykiai tarp jų buvo abipusiu sutarimu. Tik duodamas parodymus 2017 m. balandžio 11 d., t. y. po to, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, kad būtų galima pareikšti įtarimą ir dėl BK 150 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo, nuteistasis pripažino priverstinius oralinius santykius. Taigi toks parodymų kitimas atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu prieš jį surinktus duomenis pagrįstai leido teismui konstatuoti, kad nėra pagrindo nuteistajam taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų. Kartu pažymėtina, kad kasatorius, formaliai teigdamas, jog prisipažįsta padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nepadėjo teismui nustatyti tiesos baudžiamojoje byloje. Dėl to, esant tokioms aplinkybėms, kasatoriaus parodymai negali būti vertinami kaip prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis dėl to.

4.2. Kasatoriaus teiginys, kad teismas, nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažindamas tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos joms padaryti, nesiaiškino, ar apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamoms veikoms padaryti, yra nepagrįstas.

4.3. Kasatorius neneigia, kad nusikalstamų veikų padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tik nurodo, kad pats negali konstatuoti, jog būtent jo girtumas turėjo įtakos jo veiksmams, nes jo veiksmams įtakos turėjo jo įsitikinimas, jog nukentėjusioji jam neištikima, todėl šiuos veiksmus jis galbūt būtų atlikęs ir būdamas blaivus. Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, pats nuteistasis pripažino, kad prieš padarydamas nusikalstamas veikas jis gėrė alkoholį (buvo išgėręs alaus, po to su nukentėjusiąja išgėrė 0,7 1 romo butelį). Pirmosios instancijos teisme jis nurodė, kad kadangi buvo labai girtas, jį suėmė labai didelis įniršis, tai buvo padaryta dėl alkoholio, kad buvo paimtas 0,7 l butelis romo, iš pradžių gėrė dviese, o paskui atvyko draugas Deividas, pabaigė su juo. Taigi pats kasatorius nusikalstamų veikų padarymą siejo su pavartotu alkoholiu, savo apsvaigimu. Be to, ir smurtinis padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, vertinant visas nustatytas baudžiamosios bylos aplinkybes, leidžia teigti, kad kasatorius nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos joms padaryti. Priešingai, nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, nurodė, kodėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytą aplinkybę, ir argumentavo, kodėl jo apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamoms veikoms padaryti.

4.4. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas kasatoriui bausmę, atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, veikų stadiją, kaltės formą ir rūšį (padarė tyčinius, baigtus nusikaltimus, iš kurių vienas nesunkus, o kitas sunkus, abu nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, taip pat įvertino jo asmenybę apibūdinančius duomenis (dirba, teistas, teistumas neišnykęs, charakterizuojamas teigiamai). Įvertinęs nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, teismas nuteistajam tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai jam už BK 140 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, didesnę už šių BK straipsnių sankcijose nustatytą laisvės atėmimo bausmių vidurkį.

4.5. BK 75 straipsnis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, galiojusi nusikalstamų veikų padarymo metu) numatė, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

4.6. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę kasatoriui, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, reglamentuojantį bausmės paskyrimą, argumentavo, kodėl jam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, taip pat nurodė, kodėl nėra galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šiems pirmosios instancijos teismo argumentams pritarė. Iš tiesų, kasatoriui už nusikaltimus, iš kurių vienas sunkus, paskirta didesnė nei ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, be to, anksčiau skirta švelnesnė bausmė neturėjo teigiamo poveikio, todėl tai neleidžia taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

4.7. Pažymėtina, kad nėra pagrindo kasatoriui taikyti ir BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatų, nes yra tik viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, ir, kaip minėta, nėra pagrindo pripažinti, kad jis savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo T. T. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

6. Kasatorius, prašydamas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir dėl jų padarymo nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), teigia, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino visas esmines nusikalstamų veikų aplinkybes, t. y. kad mušė nukentėjusiąją ir turėjo su ja oralinių lytinių santykių ir galbūt analinių lytinių santykių, kurių gali neatsiminti dėl girtumo, savo parodymų nekeitė, visada stengėsi atsakyti į visus jam užduodamus klausimus, neneigė nusikalstamų veikų fakto ir jų esminių bruožų, o nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme išreiškė nuoširdų gailestį dėl to, ką padarė.

7. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Vadinasi, pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą aplinkybe, lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę, laikytina bet kuri iš šių situacijų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šią veiką; 3) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šioje veikoje dalyvavusius asmenis. Taigi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama tik nustačius du momentus: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių – kaltininko nuoširdų gailestį arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota.

8. Nagrinėjamų kasatoriaus skundo argumentų kontekste taip pat pabrėžtina, kad teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu; kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-106/2011, 2K-412/2014). Tik deklaratyvus kaltės pripažinimas negali būti pripažįstamas atsakomybe lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

9. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad: T. T. iš pradžių baudžiamojoje byloje buvo pareikštas įtarimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl nesunkaus nukentėjusiosios O. Z. sveikatos sutrikdymo; duodamas parodymus dėl pirmiau nurodyto įtarimo, T. T. nurodė, kad prisipažįsta visiškai kaltu, ir parodė sudavęs O. Z. kelis smūgius dešinės rankos delnu, į kurias vietas ir kiek tiksliai smūgių sudavė, neprisimena, spyręs koja į sėdmenis, tačiau nežinąs, vieną ar du kartus, labai besigailintis dėl to, ką padarė, taip pat nurodė santykiavęs su nukentėjusiąja abipusiu sutikimu; po to, kai ikiteisminio tyrimo metu surinkus pakankamai duomenų, jog būtų galima pareikšti T.

T. įtarimą ir dėl BK 150 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo, jam buvo pareikšti įtarimai dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje padarytų nusikaltimų, jis visiškai prisipažino kaltu, sutiko su anksčiau duotais savo parodymais, nurodė buvus priverstinius oralinius santykius, o dėl analinių santykių parodė neprisimenąs, ar jie buvo; teisiamajame posėdyje T. T. parodė, kad labai gailisi dėl to, ką padarė, pripažino mušęs nukentėjusiąją, sutiko su kaltinimu dėl prievartinio santykiavimo oraliniu būdu, o dėl santykiavimo analiniu būdu nurodė neprisimenąs, ar taip buvo; tardamas paskutinį žodį teisiamajame posėdyje nuteistasis nurodė visiškai sutinkantis su jam inkriminuotu nusikaltimu, labai atsiprašo ir gailisi dėl to, ką padarė, supranta, kad reikės atlyginti žalą; apeliaciniame skunde jis nedėstė savo padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių ir tik nurodė, kad visiškai pripažįsta padaręs nusikalstamas veikas, gailisi, pripažįsta, kad buvo priverstiniai analiniai santykiai su nukentėjusiąja, jos atsiprašo; apeliacinės instancijos teisme T.

T. nurodė savo apeliacinį skundą palaikantis, su kaltinimu ir civiliniu ieškiniu sutinkantis, norintis atlyginti žalą nukentėjusiajai ir prašė jam neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. Kartu nagrinėjamų kasatoriaus skundo argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistasis nukentėjusiąja po įvykio realiai nesirūpino ir nesistengė jai padėti. Taigi kasatorius iš esmės tik formaliai teigė prisipažįstantis padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nepadėjo teismui nustatyti tiesos baudžiamojoje byloje.

Dėl to jo parodymai negali būti vertinami kaip prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis dėl to, ką padarė, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

10. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriui pagrįstai nebuvo taikytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo

11. Kasatorius teigia, kad teismai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepagrįstai pripažino BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytą aplinkybę. Pasak kasatoriaus, BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimas gali būti konstatuotas tik tada, kai apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti. Tuo tarpu jis negali tiksliai pasakyti, kokio laipsnio buvo jo apsvaigimas nusikalstamų veikų padarymo metu, taip pat jis negali teigti, kad būtent girtumas turėjo įtakos jo veiksmams, nes jiems įtakos turėjo jo įsitikinimas, kad nukentėjusioji yra jam neištikima, taigi šiuos veiksmus jis galbūt būtų padaręs ir nebūdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

12. Pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstami ir tie atvejai, kai veiką padaro asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tam, jog būtų pripažinta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, turi būti nustatoma ir tai, ar apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ar girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Jei nusikalstamas sumanymas susiformavo iš anksto ir nustatyta išankstinė tyčia padaryti nusikaltimą, tokiu atveju alkoholio vartojimas nelemia asmens apsisprendimo padaryti nusikaltimą; taigi būtina tiksliai įvertinti nusikalstamos veikos padarymo situaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2009, 2K-465/2011, 2K-504/2013, 2K-492/2014). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-613/2011, 2K-405/2012, 2K-516/2014).

13. Baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad nuteistasis iš anksto būtų planavęs prieš nukentėjusiąją naudoti fizinį smurtą, seksualiai prievartauti ir tam būtų ruošęsis, – jo veiksmai buvo spontaniški (iš pradžių jis gėrė vienas, po to su nukentėjusiąja ir tik tuo metu, jiems įsikalbėjus apie tarpusavio santykius, nukentėjusiosios galimą neištikimybę, kilo konfliktas) ir tam įtakos turėjo apsvaigimas nuo alkoholio nusikalstamų veikų padarymo metu. Kartu nagrinėjamų kasatoriaus argumentų kontekste pažymėtina, kad iš baudžiamosios bylos matyti, jog pats nuteistasis pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje nurodė, kad veikas padarė, nes buvo piktas ir išgėręs, norėjo pažeminti nukentėjusiąją, kadangi buvo labai girtas, jį apėmė labai didelis įniršis, veikos buvo padarytos dėl alkoholio, jis suprato, kad alkoholis jam kiša koją, o apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad taip pasielgė dėl girtumo ir pykčio. Taigi pirmosios instancijos teismas, remdamasis baudžiamojoje byloje esančių ištirtų ir laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų įvertintų įrodymų visuma, teisingai nustatė, kad nuteistasis jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir kad tai turėjo įtakos šių veikų padarymui, ir tai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), o apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pažymėjęs, jog pats nuteistasis veikų padarymą siejo su pavartoto alkoholio įtaka, savo apsvaigimu, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada motyvuotai sutiko.

14. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos šioje baudžiamojoje byloje pritaikytos tinkamai.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 61 straipsnio 4 dalies, 75 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo

15. Kasatorius teigia, kad jei teismai būtų pripažinę buvus jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir panaikinę jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą, jie būtų turėję atsižvelgti į BK 61 straipsnio nuostatas ir skirti jam bausmę, mažesnę arba artimą bausmės, numatytos BK 150 straipsnio 1 dalies sankcijoje, vidurkiui. Vadinasi, jei jam baudžiamasis įstatymas būtų buvęs pritaikytas teisingai ir tinkamai, jam turėjo ir galėjo būti paskirta bausmė, mažesnė nei ketveri metai laisvės atėmimo, o tai savo ruožtu suponuotų teismų pareigą svarstyti BK 75 straipsnio taikymą. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad jo baudžiamojoje byloje yra netinkamai taikytos BK 61 straipsnio 4 dalies, 75 straipsnio 1 dalies nuostatos.

16. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad joje nustatyta viena, BK 60 straipsnio 1 dalyje nurodyta, nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o jo atsakomybę švelninančių aplinkybių nenustatyta. Šioje nutartyje konstatuota, kad teismai BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytą aplinkybę pagrįstai pripažino kasatoriaus atsakomybę sunkinančia aplinkybe, o BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos aplinkybės pagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tuo tarpu pagal BK 61 straipsnio 4 dalį teismas kaltininkui ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę gali skirti tik tuo atveju, jei kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, t. y. kai yra šių sąlygų visuma. Taigi esant tokiai situacijai nėra teisinio pagrindo svarstyti klausimo dėl BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo, nes nėra pirmiau minėtų, BK 61 straipsnio 4 dalyje nurodytų, sąlygų visumos.

17. Kasatoriaus argumentų dėl BK 75 straipsnio taikymo kontekste pažymėtina tai, kad pagal BK 75 straipsnio 2015 m. kovo 19 d. redakciją, galiojusią jo nusikalstamų veikų padarymo metu, teismas galėjo atidėti paskirtos bausmės vykdymą tik asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), ir tik tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje kasatoriui, tinkamai pritaikius baudžiamojo įstatymo nuostatas, turinčias reikšmės bausmei skirti, galutinė subendrinta bausmė už vieną tyčinį nesunkų ir vieną tyčinį sunkų nusikaltimą yra paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę kasatoriui, argumentavo, kodėl jam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, taip pat nurodė, kodėl nėra galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, o apeliacinės instancijos teismas motyvuotai šiems pirmosios instancijos teismo argumentams pritarė. Be to, pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, anksčiau nuteistajam paskirta švelnesnė bausmė neturėjo teigiamo poveikio, nepakeitė jo elgesio pozityvia linkme, nusikalstamų veikų (smurtinių) darymas yra įprastinė jo gyvenimo būdo dalis (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. baudžiamuoju įsakymu jis jau buvo įpareigotas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, buvo nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sukėlė skausmą savo sugyventinei, su kuria turi bendrą vaiką).

18. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog šioje baudžiamojoje byloje buvo netinkamai pritaikytos BK 61 straipsnio 4 dalies, 75 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų laikymosi

19. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į jo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su galimu jo neblaivumo poveikiu jo veiksmams, taip pažeisdamas baudžiamojo proceso ir baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nustatančius teismo pareigą teisingai išnagrinėti bylą ir įvertinti visus apeliacinio skundo argumentus bei į juos atsakyti. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas.

20. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Kartu nagrinėjamų nuteistojo kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad vien tik tai, jog apeliacinės instancijos teismas atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvio nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme.

21. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir visapusiškai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė nuteistąjį, perskaitė jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, Vilniaus teismo medicinos tarnybos eksperto R. Laurinavičiaus pranešimą, specialisto išvadą Nr. G 3282/2016 (01), peržiūrėjo baudžiamojoje byloje esantį vaizdo įrašą. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2018 m. kovo 8 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo T. T. apeliacinio skundo esminių argumentų, tarp jų ir dėl nuteistojo apsvaigimo nuo alkoholio įtakos nusikalstamų veikų padarymui, ir pateikė motyvus, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.

22. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo T. T. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų nepažeidė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo T. T. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Audronė Kartanienė

Aurelijus Gutauskas