2013-10-23 Nr. AB-6806-3-61-3-03316-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -1850/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03316-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, taip pat atstovaujančios Lietuvos valstybę, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1855-624/2013 pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 27 d. kreipėsi su skundu, kurį patikslino (b. l. 1-4, 27) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. ID-8241 (11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo“; priteisti iš atsakovų laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą 37 937 Lt dydžio valstybinės pareigūnų pensijos dalį.

Pareiškėjas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 11SP-138 nuo 2010 m. sausio 1 d. jam buvo paskirta 2 268,78 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. VRM išmokėjo sumažintą valstybinę pensiją. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į VRM dėl neteisėtai sumažintos pensijos išmokėjimo, tačiau 2012 m. gruodžio 12 d. gavo VRM sprendimą, kuriame nurodyta, kad išmokėti susidariusią nepriemoką ir mokėti paskirto dydžio valstybinę pensiją VRM neturi teisinio pagrindo. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje ne kartą pasisakyta dėl valstybinių pensijų ribojimo neteisėtumo. Akcentuojama, jog valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Pareiškėjas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), jo valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjas neginčija pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, tačiau nesutinka su valstybinės pensijos ribojimu pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kadangi pažeidžiami pagrindiniai teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principai, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Valstybei nustačius Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos valstybinės pensijos, kurią būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Pareiškėjas nurodė patyręs nuostolių, kurių dydis lygus negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pensijos daliai. Mano, kad Lietuvos valstybei taikytina civilinė atsakomybė, o dėl VRM veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėta visa jam priklausanti valstybinė pensija, todėl abu atsakovai turi atsakyti solidariai.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, taip pat atstovaujanti Lietuvos valstybę, su skundu nesutiko (b. l. 22-23).

Atsakovas nurodė, kad pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu. Atsiliepime nurodyta, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį, todėl negali būti taikomas nagrinėjamam ginčui. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių bei 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, nenustatyta, jog jie taikytini į praeitį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 5 d. sprendimu (b. l. 36-42) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 1D-8241 (11) dalį, kurioje atsisakyta V. B. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pareiškėjui V. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 37 883,07 Lt (trisdešimt septynis tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniasdešimt tris litus 07 ct) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Kitoje dalyje pareiškėjo V. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostata, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota pozicija, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo.

Teismas nustatė, jog pareiškėjui paskirta 2 268,78 Lt dydžio valstybinė pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. spalio mėn. įskaitytinai buvo apskaičiuota iš viso 77 588,52 Lt valstybinė pensija. Taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, perskaičiuota valstybinė pensija sudarė 62 070,68 Lt, o taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. kovo mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo išmokėta atitinkamai 16 566.89 Lt. 2010 m. sausio-vasario mėn. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos nebuvo taikytos ir per šį laikotarpį iš viso išmokėta 3 990,04 Lt (2103,02+1887,02), nuo 2012 m. rugsėjo mėn. Laikinojo įstatymo nuostatos pareiškėjo valstybinei pensijai apskaičiuoti nebuvo taikytos. Taigi, pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį susidarė 37 883,71 Lt (((62 070,68-3990,04)-3630,04)-16 566,89) valstybinės pensijos nepriemoka.

Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, teismas sprendė, jog pagal šį straipsnį pareiškėjui sumažinta pensija teisėtai ir pagrįstai, tačiau pareiškėjo pensijos mažinimą Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas pripažino neteisėtu.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas sprendė, jog pareiškėjui V. B. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalis – 37 883, 07 Lt priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, teismas sprendė, kad yra pagrindas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. Nr. ID-8241(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

III. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, taip pat atstovaujanti Lietuvos valstybę, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 46-47), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą dalyje dėl patenkintų pareiškėjo reikalavimų ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atmetus šį apelianto reikalavimą, prašoma sprendimo vykdymą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., kuomet bus patvirtintas 2014 m. valstybės biudžetas.

Atsakovas nurodo, neginčijantis pareiškėjui priteistos sumos aritmetinio dydžio, tačiau mano, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas, kadangi teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį ir negali būti taikomas ginčo teisiniams santykiams. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių bei 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, nenustatyta, jog jie taikytini į praeitį. Taikydamas Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ginčo teisiniams santykiams teismas įsibrautų į Konstitucinio Teismo kompetenciją – Konstitucijos normų ir konstitucinių teisės principų priemonėmis paneigtų Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių bei 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymo teisinio reguliavimo apimtį, tuo pripažindamas, kad šis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai. Dėl to LVAT turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 51-52).

Pareiškėjas pakartoja savo skundo argumentus. Remiasi LVAT 2011 m. spalio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 suformuota praktika.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 30 d. pareiškimu prisidėjo prie apeliacinio skundo (b. l. 53).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovo Vidaus reikalų ministerijos, taip pat atstovaujančios Lietuvos valstybę, apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju vyksta ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 1D-8241-(11) bei atsakovų atsiliepimo argumentai patvirtina, jog Vidaus reikalų ministerija, pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį būdama įgaliota skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, V. B. nuo 2010 m. sausio mėn. mokėjo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Ši sumažinta pensija dar kartą buvo perskaičiuoja vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta pensija pareiškėjui buvo mokama iki 2012 m. rugsėjo mėnesio.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 23-1070) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl asmens teisės į valstybinę pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėtoje byloje sprendė, jog pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo teisinius santykius, todėl konstatavo, kad atsakovu bylose dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turi būti Lietuvos valstybė.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. pažyma (b. l. 8) patvirtina, kad taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, vėliau pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai, nuostatas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas negavo 37 883,71 Lt jam priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, todėl šią nepriemoką Lietuvos valstybė privalo išmokėti.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, taip pat atsižvelgiant į išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje, be kita ko, išsamiai pasisakyta atsakovų apeliaciniame skunde keliamu Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimu bei administracinio sprendimo, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, pašalinimo iš teisės sistemos klausimu, suformuotą praktiką, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė priteisti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką ir panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kurioje atsisakyta V. B. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teisėjų kolegija neturi objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, todėl apeliacinį skundą šioje dalyje atmeta tais pačiais argumentais.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo. Teismas turi priimti tokį sprendimą, kurį būtų galima realiai įvykdyti. Kadangi teismo sprendimas vykdomas pagal teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytą teismo nurodymą, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje privalu išdėstyti patenkinto reikalavimo turinį (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 5 d. 1 p.). Tai turi būti padaryta itin aiškiai ir nedviprasmiškai. Teismo nurodymas, išdėstytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, neturi sudaryti byloje dalyvaujantiems asmenims galimybės skirtingai aiškinti teismo sprendimo turinį, to kaip konkrečiai ir kokia apimtimi jis turėtų būti vykdomas.

Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas apgynė pareiškėjo teises ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 37 883,07 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, tačiau teismas nenurodė laikotarpio, kuriuo pareiškėjo teisės buvo apgintos. Konstatuotina, jog tokia teismo sprendimo rezoliucinė dalis neatitinka aukščiau paminėtų reikalavimų. Dėl šių priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo rezoliucinė dalis patikslintina nurodant laikotarpį, už kurį pareiškėjui priteista pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Taip pat patikslintinas nepriemokos dydis, remiantis byloje esančia Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. pažyma priteisiant 37 883,71 Lt.

Atsakovai apeliaciniame skunde prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Civilinio proceso kodekso 284 straipsnis, kuris pagal analogiją yra taikomas ir administracinių bylų teisenoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-844/2010) numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Atsižvelgdama į priteistos sumos dydį, į tai, kad teismo sprendimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinusi valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo sprendimo vykdymas gali būti atidėtas 4 mėnesiams nuo šios teismo nutarties priėmimo dienos.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą. Nustačius, kad teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje netinkamai išdėstytas patenkinto reikalavimo turinys, teismo sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina nurodant laikotarpį, už kurį pareiškėjui priteista pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vidaus reikalų ministerijos, taip pat atstovaujančios atsakovą Lietuvos valstybę, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą patikslinti ir nustatyti, kad V. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, priteista 37 883,71 Lt (trisdešimt septyni tūkstančiai aštuoni šimtai aštuoniasdešimt trys litai 71 ct) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, neišmokėta laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Atidėti teismo sprendimo dalies, kuria pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, priteista 37 883,71 Lt (trisdešimt septyni tūkstančiai aštuoni šimtai aštuoniasdešimt trys litai 71 ct) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, neišmokėta laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., vykdymą keturiems mėnesiams, skaičiuojant nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė