2018-04-04 Nr. AB-7135-3-64-3-02000-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-25-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02000-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą bei atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriui, R. L. ir D. P. V. dėl administracinių aktų panaikinimo, teisės į nuosavybės atkūrimą perleidimo sutarties, paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir

atsakovų A. L., R. L. ir A. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriui, A. L., R. L., A. L., E. G. ir Z. P., trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo, dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su pareiškimu (Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. eI-271-394/2016), prašydamas: panaikinti Telšių apskrities viršininko administracijos Telšių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 1999 m. balandžio 12 d. pažymą Nr. 4613 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, panaikinti Telšių apskrities viršininko 1999 m. gegužės 19 d. išvadą Nr. 2473 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, panaikinti ir pripažinti negaliojančia 1999 m. rugsėjo 21 d. sutartį, registro Nr. TZB-12684, sudarytą tarp L.

L., gim. 1925 m., ir J. V., dėl teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą perleidimo, panaikinti Telšių apskrities viršininko 1999 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1667 patvirtinto AB „Hidroprojektas“ žemės reformos skyriaus 1999 m. parengto Plungės rajono Tverų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto priedo Nr. 14 pozicijas Nr. 395 ir 396, panaikinti Telšių apskrities viršininko 2000 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 68-11994 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-ei) L.

L.“, panaikinti Telšių apskrities viršininko 2000 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. 381 „Dėl žemės, miško ir vandens telkinių suteikimo naudotis asmenims, atkuriantiems nuosavybės teises Plungės rajone“ 9.7 punktą, panaikinti Telšių apskrities viršininko 2000 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 68-11995 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-ei) J. V.“, panaikinti Telšių apskrities viršininko 2000 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. 381 „Dėl žemės, miško ir vandens telkinių suteikimo naudotis asmenims, atkuriantiems nuosavybės teises Plungės rajone“ 9.8 punktą, panaikinti ir pripažinti negaliojančiu Telšių rajono 4-ojo biuro notarės L.

B. 2013 m. spalio 10 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (notarinio registro Nr. 4797) 12 punktą, panaikinti ir pripažinti negaliojančiu Rietavo notaro biuro notarės A. V. 2004 m. liepos 20 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (notarinio registro Nr. 1740), 3 punktą, taikyti restituciją, grąžinant natūra iš atsakovo R. L. 2,64 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini), valstybės nuosavybėn, taikyti restituciją, grąžinant natūra iš atsakovės D. P. V. 2,19 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras paaiškino, kad 2015 m. birželio 4 d. buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) 2015 m. gegužės 26 d. raštas Nr. 1SD-1474-(3.1.) „Dėl viešojo intereso gynimo“ dėl administracinių aktų, kuriais suformuotas 2,64 ha žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtumo. Nacionalinės žemės tarnybos rašte buvo nurodyta, kad atkuriant nuosavybės teises į buvusių savininkų O. L.-Š., S. L.-M. ir A. L. nuosavybės teisėmis valdytą žemę buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Klaipėdos apygardos prokuratūroje atlikus tyrimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo L. L. (gim. 1925 m.) teisėtumo, buvo nustatyti imperatyvių teisės aktų nuostatų, o tuo pačiu ir viešojo intereso pažeidimai, suteikiantys pagrindą prokurorui kreiptis į teismą su prašymu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje nustatyta tvarka.

3. Pagal gautą informaciją iš Nacionalinės žemės tarnybos dėl nuosavybės teisių atkūrimo L. L., gim. 1925 m., į buvusio savininko L. L., mirusio 1916 m., įpėdinių nuosavybės teisėmis valdytą 44,25 ha žemės valdą Kuršų kaime, Telšių rajone, ir tyrimo metu surinktus duomenis nustatyta, kad L. L., miręs 1916 m., nuosavybės teisėmis Kuršų kaime valdė 44,25 ha žemės. Po L. L. mirties ūkyje liko gyventi jo žmona O. L., sūnūs: A., Z., A. ir dukterys: S., J. ir V. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiuose dokumentuose, o būtent, Užvenčio nuovados Taikos teisėjo 1931 m. spalio 28 d. nutarime Nr. 1414 nurodyta, kad po L. L. mirties jo nuosavybės teisėmis valdytą 44,25 ha žemę paveldėjo ne visi šeimos nariai, o tik žmona O. L.-Š. (1/7 dalį – 6,3214 ha), duktė S. L.-M. (6/49 dalis – 5,4184 ha) ir sunūs A. L. (36/49 dalis – 32,5102 ha) (toliau – ir buvusieji savininkai). Iš šio dokumento, pareiškėjo teigimu, matyti, jog jame, kaip L. L., mirusio 1916 m., turto paveldėtojais nebuvo nurodyti sūnūs A. L. (gimimo data nežinoma) bei Z. L. (gim. 1895 m., miręs 1930 m., susilaukęs sūnaus L. L., gim. 1925 m., o taip pat dukterys V. L. (gimimo data nežinoma) bei J. L.-J. (gim. 1902 m., 1926 m. susituokusi su J. J., mirusi 1991 m.). Taigi pastarieji asmenys prieš 1940 m. žemės nacionalizaciją nuosavybės teise jų tėvo iki mirties turėtos žemės nevaldė, jokios kitos nuosavybės taip pat neturėjo.

4. Tyrimo metu nustatyta, kad L. L., gim. 1925 m. (Z. L., gim. 1895 m., sūnus), 1991 m. gruodžio 21 d. tuometinei Telšių apskrities viršininko administracijos (toliau – ir TAVA) Telšių rajono Luokės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą grąžinti buvusiam žemės savininkui Z. L. (tėvui) nuosavybės teise priklausiusią žemę buvusioje vietoje Kuršų kaime, Telšių rajone. L. L. pateikė savo gimimo liudijimo ir tėvo Z. L. mirties liudijimo kopijas. Nuosavybės teisėms patvirtinti L. L. įpėdinių (buvusių savininkų O.

L.-Š., S. L.-M. ir A. L.) nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra: 1) 1931 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento parengta ištrauka iš Telšių apskrities Varnių valsčiaus Kuršų kaimo išskirstymo vienkiemiais projekto plano, padaryto 1927 metais ir patvirtinto 1929 m. sausio 30 d., iš kurio matyti, kad L. L. įpėdiniai, turėję 2 žemės sklypus: Nr. 29 – 41,5563 ha ploto ir Nr. 40 – 2,3310 ha ploto, bendrai 43,8873 ha ploto, bei 0,3857 ha dalį žemės sklype Nr. 50, bendro ploto 1,9492 ha, paliktame visiems kaimo ūkininkams bendrai valdyti (iš viso 44,27 ha);

2) Užvenčio nuovados Taikos teisėjo 1931 m. spalio 28 d. nutarimas Nr. 1414, priimtas civilinėje byloje;

3) Telšių notaro F. M. 1931 m. gruodžio 21 d. akto Nr. 194 nuorašas, kuriame pateikta informacija apie tai, kad A. J. 1930 m. lapkričio 17 d. iš viešų varžytynių įgijo teises 2/7 dalis Kuršų kaime Varnių valsčiuje Telšių apskrityje esančio ir priklausiusio Z. L. nekilnojamojo turto, susidedančio iš 45 hektarų žemės su trobesiais, esančio dviejuose atskiruose sklypuose, bendrai valdomuose O., A., S. ir J. L.; nustatyta, jog 2/7 dalys nuo 44,25 ha ploto žemės, kurią paliko 1916 m. mirdamas L. L. ir kuri 1931 m. buvo jo įpėdinių valdoma, sudaro 12,64 ha;

4) Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro 1932 m. sausio 27 d. raštas Nr. 4068, adresuotas Varnių valsčiaus savivaldybei bei Varnių valsčiaus savivaldybės viršaičio 1932 m. sausio 29 d. raštas Nr. 391, kuriais patvirtinamas faktas, jog A. J. 1930 m. lapkričio 17 d. viešų varžytynių metu įsigyta žemė sudaro 2/7 L. L. įpėdiniams priklausančios žemės ir įeina į L. L. įpėdinių pažymėtą turtą rejestruose;

5) A. L. 1938 m. balandžio 1 d. prašymas Telšių apskrities hipotekos įstaigai dėl paveldėto turto pažymėjimo pripažinimo rejestre, remiantis pridedamu Užvenčio nuovados Taikos teisėjo 1931 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1414; 6) 1932 m. kovo 28 d. turto pasidalijimo sutartis. Šia sutartimi O. Š., S. M., Jonas ir J. J., A. L., Z. L. (gim. 1895 m., mirusio 1930 m.) mažamečių globėjai: K. Z., E. Z. ir J. Š. – susitarė dėl to, kiek kiekvienam iš jų tenka mirusio L. L. 44 ha žemės ir pastatų. Šios sutarties 7 paragrafe nurodyta, kad sutartis galioja iki bus sudaryti atitinkami notarine tvarka patvirtinti dokumentai; kadangi notariškai sudarytų ar notaro patvirtintų ir pripažintų rejestre nurodytų dokumentų dėl L. L. 44 ha ploto žemės ir pastatų pasidalijimo nebuvo pateikta, todėl minėta sutartis laikoma neįsigaliojusia;

7) pretendentų į L. L. įpėdinių žemę 1993 m. balandžio 20 d. sudarytas ir notariškai patvirtintas susitarimas, pagal kurį atkuriant nuosavybės teises kiekvienam pretendentui būtų tekę žemės plotai: A. J. – 2,10 ha; O. J.-J. – 2,10 ha; G. J.-Š. – 2,10 ha; J. J. – 2,10 ha; L. L. (Z. L., gim. 1895 m., mir. 1930 m., sūnui, gim. 1925 m.) – 5,00 ha; L. L. (A. L., gim. 1912 m., mir. 1970 m., sūnui, gim. 1936 m.) – 21,60 ha; J. J.-L. – 2,10 ha; pagal šį susitarimą pretendentams būtų buvusios atkurtos nuosavybės teisės į 37,10 ha, tai yra 6,79 ha mažiau, negu nurodyta Telšių apskrities Varnių valsčiaus Kuršų kaimo išskirstymo vienkiemiais projekto plane, padarytame 1927 m. (43,89 ha – 6,79 ha = 37,10 ha);

8) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2001 m. rugsėjo 21 d. pažymėjimas Nr. T-1129-L, kad Telšių apskrities Varnių valsčiaus Kuršų kaimo išskirstymo į viensėdžius byloje žemės tvarkymo projekto pateikimo 1927 m. spalio 25 d. protokole įrašyta, kad L. L. įpėdiniai turėjo 43,8873 ha žemės bei 0,3857 dalį bendro valdymo. Be to, šiame archyvo pažymėjime yra pažymėta, kad neatskiriamas archyvo pažymėjimo priedas yra Užvenčio nuovados Taikos teisėjo 1931 m. spalio 28 d. nutarimas Nr. 1414, Telšių notaro F. M. 1931 m. gruodžio 21 d. akto Nr. 194 nuorašas, Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro 1932 m. sausio 27 d. raštas Nr. 4068 Varnių valsčiaus savivaldybei bei kiti jau minėti dokumentai;

9) Telšių rajono apylinkės teismo 1993 m. birželio 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-431/1993, pradėtoje pagal A. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriuo buvo nustatytas juridinis faktas, kad J. P., B. S. iki 1940 m. liepos 21 d. nuosavybės teise valdė Telšių rajono Luokės apylinkės Šlovių kaime tris žemės sklypus: 25 ha žemės, iš jų buvo 0,5 ha miško, 17 ha žemės, iš jų buvo 1 ha ežero, ir 2,70 ha žemės. Juridinis faktas buvo nustatytas nuosavybės teisėms į žemę atstatyti. Šioje byloje buvo nustatyta, kad S. M. pardavė P. J. 6,79 ha žemės. Tai patvirtina 1993 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio protokolas;

10) Telšių rajono apylinkės teismo 2002 m. spalio 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-999-05/2002, kuriuo buvo nustatyta, jog 1932 m. kovo 28 d. susitarimas dėl žemės pasidalijimo tarp L. L. įpėdinių negali būti pripažįstamas pagrindu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po L. L. mirties jo turėtą 43,25 ha žemės plotą pasidalijo ir toliau nuosavybės teise valdė O. Š. (6,3 ha), S. M. (7 ha), A. L. (15,5 ha), Z. L. (5 ha), J. ir J. J. (10,5 ha), nes žemės pasidalijimas nebuvo patvirtintas notaro, dalis žemės buvo parduota (6,79 ha parduota P. J.). Teismas pripažino, jog 1932 m. kovo 28 d. susitarimas buvo sudarytas po žemės pirkimo fakto ir L. L. įpėdiniai jau neturėjo minimo ploto (44,25 ha) žemės ir nėra duomenų, kad parduota žemės dalis būtų buvusi atpirkta.

5. Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis išvardytais dokumentais yra pagrindas daryti išvadą, kad prieš 1940 m. nacionalizaciją L. L. (mirusio 1916 m.) įpėdiniai valdė jau ne 44,25 ha žemės, kurią jiems paliko mirdamas L. L., o 24,82 ha, nes l2,64 ha (2/7) žemės 1930 m. lapkričio 17 d. buvo parduoti A. J., o 6,79 ha S. L.-M. dar iki žemės nacionalizacijos pardavė P. J. (44,25 ha – 12,64 ha – 6,79 ha = 24,82 ha). Be to, prokuratūroje atlikto tyrimo metu gavus papildomus dokumentus iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, nustatyta, jog 1935 m. vasario 13 d. O. L.-Š. padovanojo savo sūnui A. L. 5,2696 ha žemės už tai, kad jis prižiūrės jos ūkį iki jos gyvos galvos. O. L.-Š. taip pat pareiškė, kad padovanojusi sūnui 5,2696 ha žemės, ji daugiau žemės Lietuvoje nebeturi, t. y. ji padovanojo visą savo turėtą žemės dalį iš L. L. palikimo. Šis sandoris buvo sudarytas dalyvaujant liudytojams ir yra patvirtintas notaro. Taigi po 1935 m. vasario 13 d. sandorio visa 24,82 ha ploto žemė nuosavybės teise priklausė tik A. L.. Todėl nuosavybės teisės įstatymų nustatyta tvarka galėjo būti atkuriamos tik į A. L. valdytą 24,82 ha ploto žemę, kurią jis nuosavybės teise valdė iki nacionalizacijos. L. L., gim. 1925 m., Z. L. sūnui, negalėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės į jo dėdės A. L. žemę.

6. Pareiškėjas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka), 13 punkto nuostatomis, nagrinėjamu atveju vėliausiai išduotas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, kuriuo turi būti vadovaujamasi sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo L. L. (gim. 1925 m.) teisėtumo, yra Telšių notaro 1935 m. aktų knygos akto Nr. 15 išrašas (rejestro Nr. 535), kuriame nurodyta, jog L. L. (gim. 1925 m.) močiutė O. L.-Š., į kurios valdytos žemės dalį pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio nuostatas L. L. galėtų pretenduoti, 1935 m. vasario 13 d. padovanojo visą jai priklausiusią žemę savo sūnui A. L. (gim. 1912 m., mirusiam 1970 m.), t. y. L. L., gim. 1925 m., dėdei.

7. Atkuriant nuosavybės teises į 44,25 ha žemės plotą Telšių apskrities Telšių rajono Kuršų kaime iš pradžių buvo pripažįstama, kad buvusieji savininkai yra visi L. L., mir. 1916 m., įpėdiniai, o nuo 2001 m. rugsėjo 21 d. jais buvo laikomi: O. L.-Š., S. L.-M. ir A. L.. Pareiškėjo nuomone, remiantis šiuo metu turimais duomenimis, atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu, pažeisdamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų, 9 straipsnio 1 dalies nuostatas, nustatė atkuriamo žemės ploto Kuršų kaime dydį ir buvusius savininkus. Pretendentai į L. L. įpėdinių žemę 1993 m. balandžio 20 d. susitarimu, patvirtintu Telšių rajono apylinkės Luokės apylinkės viršaičio, reg. Nr. 119, susitarė, kad atkuriant nuosavybės teises kiekvienam pretendentui būtų tekę: A. J. – 2,10 ha, O. J. – 2,10 ha, G. Š. – 2,10 ha, J. J. – 2,10 ha, J. L. – 2,10 ha, L. L. – 5,00 ha, L. L. – 21,60 ha. Remiantis šiuo susitarimu ir jame nurodytais žemės plotais bei Telšių rajono žemėtvarkos skyriuje turima 1927 m. parengta Telšių apskrities Varnių valsčiaus Kuršų kaimo išskirstymo vienkiemiais medžiaga ir buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimo procesas pretendentams. Konkrečiai L. L., gim. 1925 m., buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į 5,00 ha žemės.

8. Pareiškėjas pabrėžė, kad rengiant nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus L. L., gim. 1925 m., 1999–2000 m. Telšių rajono žemėtvarkos skyriuje buvo gauta informacija apie Užvenčio nuovados Taikos teisėjo 1931 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. 1414 ir informacija apie žemės sklypo dalies (2/7) pardavimą iš varžytynių A. J.. Šie duomenys buvo gauti tik Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2001 m. rugsėjo 21 d. pažymėjimu Nr. T-l 129-L. Taip pat vėliau buvo gautas ir teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-999-05/2002, kuriame užfiksuotas 6,79 ha žemės pardavimas P. J.. Pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius duomenis nustatyta, jog L. L., gim. 1925 m., 1999 m. sausio 21 d. TAVA Telšių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą perkelti 5 ha žemės iš buvusio savininko L. L. žemės Kuršų kaime Telšių rajone į Šiuraičių kaimą Plungės rajone. Telšių apskrities viršininko administracijos Telšių rajono žemėtvarkos skyrius 1999 m. balandžio 12 d. parengė pažymą Nr. 4613 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodyta, kad pagal L. L. pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, kad į buvusio savininko L. L. įpėdinių nuosavybės teisėmis valdytą 43,89 ha ploto žemę Kuršų kaime Telšių rajone L. L. turi nuosavybės teisę į 5,00 ha ploto žemę. Šioje pažymoje nurodyta, kad ji parengta pagal Telšių apskrities Varnių valsčiaus Kuršų kaimo išskirstymo vienkiemiais projekto planą, padarytą 1927 metais ir patvirtintą 1929 m. sausio 30 d., giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, pretendentų susitarimą, perleidimo sutartį. Taip pat minėtoje pažymoje nurodyta, kad A. L. ir L. L. priklauso po 5,40 ha žemės, A. L. – 10,80 ha, L. L. – 5,00 ha, A. J., O. J., G. Š., J. J. ir J. L. – po 2,10 ha žemės. Pažymoje yra pastaba, kad 6,79 ha buvo parduota P. J..

9. Atkuriant nuosavybės teises į L. L. įpėdinių valdytą žemę L. L., gim. 1925 m., Telšių apskrities viršininko administracijoje 1999 m. gegužės 19 d. buvo parengta išvada Nr. 2473 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurioje nurodyta, kad L. L., gim. 1925 m., turi teisę atkurti nuosavybės teises į 5,00 ha žemės plotą Telšių apskrities Plungės rajono Tverų seniūnijoje iš buvusio savininko L. L. įpėdinių Telšių apskrities Telšių rajono Kuršų kaime turėtos 43,89 ha žemės. Šioje išvadoje nurodyta, kad 3,03 ha žemės priskirtina grąžintinai žemei, 1,46 ha – grąžintinam miškui, 0,51 ha – valstybės išperkamai žemei (vertė – 592 Lt), kuri užimta asmeninio ūkio žeme.

L. L., gim. 1925 m., 1999 m. rugsėjo 21 d. sutartimi (registro Nr. TZB-12684) perleido J. V. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą, į 3,03 ha žemės plotą, esantį Kuršų kaime, pagrindas: išvada Nr. 2473. Telšių apskrities viršininko 1999 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1667 buvo patvirtintas AB „Hidroprojektas“ žemės reformos skyriaus 1999 m. parengtas Plungės rajono Tverų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas ir jame suformuotos žemės sklypų ribos pagal priedą Nr. 14. Šio priedo pozicijose Nr. 395 ir Nr. 396 yra nurodyta, jog atitinkamai J.

V. yra perduotas neatlygintinai 2,19 ha žemės sklypas, projekto plane pažymėtas Nr. 690, L. L. perduota neatlygintinai 2,64 ha žemės sklypas, projekto plane pažymėtas Nr. 572. Telšių apskrities viršininko 2000 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 68-11994 L. L., gim. 1925 m., buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,97 ha žemės plotą iš jam tenkančios buvusio savininko L. L. įpėdinių iki 1940 metų žemės nacionalizacijos Kuršų kaime valdytos žemės dalies, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,64 ha miško sklypą Telšių apskrities Plungės rajono Šiuraičių kaime.

Telšių apskrities viršininko 2000 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 68-11995 J. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko L. L. nuosavybės teisėmis valdytą Kuršų kaime turtą – 3,03 ha žemės plotą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,19 ha žemės sklypą Telšių apskrities Plungės rajono Patverio kaime. Telšių apskrities viršininko 2000 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. 381 9.7 punktu L. L. pagal sprendimą Nr. 68-11994 suteiktas 2,64 ha ploto žemės sklypas Šiuraičių kaime Plungės rajone.

Telšių apskrities viršininko 2000 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. 381 9.8 punktu J. V. pagal sprendimą Nr. 68-11995 suteiktas 2,19 ha ploto žemės sklypas Patverio kaime Plungės rajone. Telšių apskrities viršininko 2000 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. 68-11994 bei 2000 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. 381 9.7 punkto pagrindu Nekilnojamojo turto registre L. L. vardu 2000 m. kovo 8 d. buvo užregistruotas 2,64 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Telšių apskrities viršininko 2000 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. 68-11995 bei 2000 m. kovo 6 d.

įsakymo Nr. 381 9.8 punkto pagrindu Nekilnojamojo turto registre J. V. vardu užregistruotas 2,19 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas (duomenys neskelbtini).

10. Vadovaudamasis nurodytų faktinių aplinkybių visuma pareiškėjas padarė išvadą, kad L. L., gim. 1925 m., nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai, nes šis asmuo negalėjo būti pretendentu atkuriant nuosavybės teises į L. L., mirusio 1916 m., įpėdinių iki nacionalizacijos valdytą žemę, kadangi tokiu įpėdiniu ir žemės savininku buvo tik vienas asmuo – A. L. (gim. 1912 m. vasario 11 d., miręs 1970 m. gegužės 27 d.), kuris yra L. L., gim. 1925 m., dėdė.

11. Pareiškėjas nurodė, kad panaikinus ginčijamus administracinius aktus, t. y. panaikinus nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, turėtų būti taikoma restitucija, t. y. L. L. (gim. 1925 m.) privalėtų grąžinti 2,64 ha ploto žemės sklypą, o J. V. privalėtų grąžinti 2,19 ha ploto žemės sklypą, į kuriuos jiems atkurtos nuosavybės teisės, valstybės dispozicijon, tačiau šie sklypai pagal paveldėjimo teisės liudijimus yra paveldėti jų įpėdinių. Atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisės L. L. (gim. 1925 m.) ir J. V., perduodant jiems neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiesiems miškų bei žemės ūkio paskirties žemės sklypus, buvo atkurtos neteisėtai, nes negalėjo būti atkurtos, šie sklypai negalėjo pereiti trečiųjų asmenų nuosavybėn. Dėl šios priežasties turi būti panaikinti visi kiti, vėlesni sandoriai ar priimti administraciniai aktai, susiję su ginčo turtiniais vienetais.

12. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos Telšių skyrius atsiliepime sutiko su pareiškėjo pareiškimu ir prašė jį tenkinti.

13. NŽT paaiškino, kad per 2013–2015 m. laikotarpį nesikreipė į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, nes klausimas buvo pavestas ne Teisės departamentui, o žemėtvarkos specialistui, kuris neturėjo reikiamos kompetencijos.

14. Atsakovas R. L. atsiliepime prašė Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą atmesti.

15. R. L. paaiškino, pareiškėjo pateiktų dokumentų analizė nesudaro pagrindo patvirtinti arba paneigti to, kaip 1916 m. mirusio L. L. įpėdiniai iki nacionalizacijos valdė žemės sklypą. Dokumentuose esantys prieštaravimai nesudaro pagrindo besąlygiškai naikinti priimtus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir jų pagrindu sudarytus sandorius. Nors ir formaliai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis gina nuosavybės teisę, tačiau prokuratūros pareiškime pateiktos prielaidos dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo negali būti pagrindas teismo sprendimu atimti nuosavybę ir perduoti valstybei.

16. Pažymėjo, kad kreipdamasis į teismą, prokuroras be svarbių priežasčių praleido Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) numatytą bendrąjį 10 metų senaties terminą ir ABTĮ nustatytą 30 dienų terminą administraciniams aktams apskųsti, todėl prokuroro reikalavimams taikytina senatis.

17. Atsakovė D. P. V. prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti.

II. 18. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 23 d. sprendimu (administracinė byla Nr. eI-271-394/2016) pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmetė.

19. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčijami administraciniai aktai, teisės į nuosavybės atkūrimą perleidimo sutartis, kuriais remiantis 2000 m. vasario 23 d. buvo atkurtos nuosavybės teisės L. L., gim. 1925 metais (mirusiam 2013 m.), į 2,64 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą bei J. V., gim. 1936 metais (mirusiam 2004 m.) – į 2,19 ha ploto žemės sklypą, teisėtumo. Telšių apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 23 d. sprendimų bei kitų lydimųjų dokumentų galimas neteisėtumas grindžiamas tuo, kad L. L., gim. 1925 metais, neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, kadangi nuosavybės teisės į buvusio savininko L. L., mirusio 1916 metais, iki nacionalizacijos valdytą žemę atkurtos pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas bei netinkamai nustačius buvusį savininką.

20. Teismas nurodė, kad abiejų įstatymų – tiek 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, tiek ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tikslas ir paskirtis vienodi – jais siekiama bent iš dalies atkurti piliečių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir tokiu būdu apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Šiais įstatymais pirmiausia siekiama apginti to asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t. y. savininko, teises ir interesus. Kitų asmenų, numatytų 2 straipsnyje, teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisių. Jie gali atkurti nuosavybės teisę tik tuo atveju, jeigu turto savininkas miręs. Todėl nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu.

21. Lietuvos Respublikos Telšių apskrityje galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis. Asmenys, paveldėję L. L. turtą, nustatomi pagal šių Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104–1380 straipsnius. Pergyvenusio sutuoktinio teisę paveldėti reglamentavo 1148 straipsnis, kuriuo remiantis sutuoktinė turėjo paveldėti ¼ žemės sklypo, o likusią žemės sklypo dalį galėjo paveldėti vaikai (Sąvado X tomo 1 dalies 1148 straipsnyje įtvirtintos įsakytinės dalies likusiam gyvam sutuoktiniui nustatymo taisyklės: „Žmona gauna po vyro 1/4 dalį jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybe“; remiantis Sąvado 1128 straipsniu, „vaikai <...>, išskyrus įsakytinę dalį likusiam gyvam sutuoktiniui, dalija palikimą po lygią dalį kiekvienai galvai“). Teismas atkreipė dėmesį, kad Civilinių įstatymų sąvado 1255 straipsnis nustatė, jog palikimas įgyjamas jį priimant. Palikimo priėmimo tvarką detalizavo 1261 straipsnis ir numatė, kad laikoma, jog asmuo palikimą priėmė pradėjus turtą faktiškai valdyti ir tvarkyti. Vyriausiojo Tribunolo sprendime aiškinant Sąvado X tomo 1 dalies 1255 straipsnio nuostatas dėl palikimo priėmimo, yra nurodoma: „Įstatymas nereikalauja įpėdinystės teisių patvirtinimo, tad įvykdymui savo paveldėjimo teisės pakanka faktinai valdyti pačiam ar kam kitam pavedus valdyti (V.T.K.S. 1927. I. 3, Nr. 217)“. Minėtų civilinių įstatymų normos, reglamentuojančios bendrąją nuosavybės teisę, numato, kad bendrosios nuosavybės teisė nustatoma įgyjant turtą keliems asmenims drauge arba tenkant turtui dviem arba daugiau asmenų palikimu, dovanojimu ir t. t. Jeigu dalys nenustatytos, tariama, jog dalys yra lygios (minėto įstatymo 543 str.). 1925 m. Žemės tvarkymo įstatymo 10 skyrius leido bendrosios nuosavybės dalinimą ir perleidimą.

22. Tačiau šiuo atveju, teismo įsitikinimu, nėra pakankamai išlikusių dokumentų apie tai, kas buvo nacionalizuotų ar kitaip nusavintų ginčo žemės sklypų nuosavybės subjektu to turto nacionalizavimo metu. Teismas pabrėžė, kad vertinant faktus, įvykusius beveik prieš šimtą metų, tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, todėl tokiu atveju, kai absoliučios tiesos nustatyti neįmanoma dėl objektyvių priežasčių (neišlikę dokumentai ir kt.), teismai privalo vadovautis santykine tiesa, t. y. kai visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

23. Teismas pabrėžė, kad Piliečių nuosavybės teisės į žemės sklypus, išdėstytus rėžiais, atkūrimo ypatumus nustatė Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 23 punktas, žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 26 d. įsakymo Nr. 376 41–45 punktai. Iš byloje esančio 1993 m. balandžio 20 d. pretendentų į L. L. įpėdinių žemę susitarimo matyti, kad buvusios bendrosios nuosavybės dalyviai susitarė (ir šis susitarimas buvo notariškai patvirtintas), jog atkuriant nuosavybės teises, kiekvienam pretendentui būtų tekę žemės plotai: A. J. – 2,10 ha; O. J.-J. – 2,10 ha; G. J.-Š. – 2,10 ha; J. J. – 2,10 ha; L. L. (Z. L., gim. 1895 m., mir. 1930 m., sūnui, gim. 1925 m.) – 5,00 ha; L. L. (A. L., gim. 1912 m., mir. 1970 m., sūnui, gim. 1936 m.) – 21,60 ha; J. J.-L. – 2,10 ha (pagal šį susitarimą pretendentams būtų buvusios atkurtos nuosavybės teisės į 37,10 ha).

24. Įvertinęs pirmiau aptartas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad L. L., gim. 1925 m., Telšių apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 68-11994, 2000 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 381 bei J. V., gim. 1936 m. (pagal 1999 m. vasario 21 d. teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą perleidimo sutartį) Telšių apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 68-11995, 2000 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 381 nuosavybės teisės į paties L. L. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkurtos nepažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatų. Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į susiklosčiusios situacijos specifiką, į poreikį užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Todėl, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei tai, kad prokuroras kreipėsi 2015 m. birželio 26 d. pareiškimu, t. y. praėjus daugiau nei 15 metų nuo ginčijamų administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo, byloje yra aktualūs pareiškimo padavimo, ieškinio senaties taikymo, pusiausvyros tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą aspektai.

25. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais viešojo ir privataus intereso pusiausvyros užtikrinimo aspektu, pripažino, kad skundžiami aktai, kuriais nuosavybės teisės buvo atkurtos L. L. ir J. V., kuriam buvo perleistos nuosavybes teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, yra priimti 2000 m. vasario 23 d., jų pagrindu šiems asmenims de facto (iš tikrųjų) buvo realizuota jų turima teisė atkurti nuosavybės teises: suformuoti atitinkami sklypai, į juos atkurtos nuosavybės teisės – net daugiau nei prieš penkiolika metų iki pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos, nurodyti asmenys yra mirę, paveldėjimo teisės pagrindais atsakovai R. L. ir D. P. V. yra įgiję atkurtą nuosavybę. Todėl nagrinėjamu atveju patenkinus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą, būtų padaroma žalos kitoms viešojo intereso sferoms, o privatiems asmenims, t. y. sąžiningiems (priešingai neįrodyta) atsakovams, būtų sukurti papildomi subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai, nepagrįstai neproporcingai pažeistos jų teisės, tokia intervencija būtų griaunamas per ilgą laiką susiformavusių teisinių santykių stabilumas. Nagrinėjamoje byloje dėl susiklosčiusių teisinių santykių specifikos poreikis užtikrinti teisinių santykių stabilumą, tikėtinos sąnaudos, galbūt kilsiančios dėl valstybės intervencijos į susiformavusius santykius, tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, kad šie žemės sklypai yra priskirti rezervatams, draustiniams ar kitoms teritorijoms, turinčioms išskirtinę svarbą visuomenei, lemia, jog ginčo sprendimai, kuriais L. L., gim. 1925 m., buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko L. L. iki nacionalizacijos valdytos 1,97 ha žemės ir J. V., gim. 1936 m., buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko L. L. iki nacionalizacijos valdytos 3,03 ha žemės, turi būti palikti galioti.

26. Teismas nurodė, jog sprendžiant kilusį ginčą be kita ko būtina atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, pagal kurią valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita.

27. Šiuo atveju priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, teismo įsitikinimu, nėra adekvačios siekiamam tikslui, o tuo pačiu neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų.

III. 28. Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo pareiškimą tenkinti. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29. 1932 m. kovo 28 d. turto pasidalijimo sutartis negali būti teisiniu pagrindu nuosavybės teisėms atkurti. Šioje sutartyje nurodytas žemės plotas (44,30 ha) neatitiko realybės, nes sutarties sudarymo momentu jau buvo 12,64 ha mažesnis, t. y. sudarė 31,61 ha. Be to, Telšių rajono apylinkės teismo 1993 m. birželio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-431/1993 buvo nustatyta, kad 6,79 ha žemės S. L.-M. pardavė P. J.. Nors minėtoje civilinėje byloje nebuvo tikslių duomenų, nurodančių konkrečią 6,79 ha ploto žemės pardavimo datą, tačiau buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, patvirtinantis P. J. iki nacionalizacijos valdytos žemės plotą.

30. Telšių notaro 1935 m. aktų knygos išrašo aktu Nr. 15 – 1935 m. vasario 13 d. O. L.-Š. padovanojo savo sūnui A. L. 5,2696 ha žemės, su sąlyga, kad sūnus išlaikys ją iki gyvos galvos, nurodydama, kad daugiau ji žemės Lietuvoje neturi. Tvirtinant šį sandorį, notaras nurodė nuosavybės turėjimo (įgijimo) pagrindą – Kuršų kaimo išskirstymo vienkiemiais projekto planą, sudarytą 1927 metais matininko K. J., bei Užvenčio nuovados Taikos teisėjo 1931 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. 1414. Tai, pareiškėjo teigimu, patvirtina aplinkybę, kad tiek O. L.- Š., tiek A. L. nuosavybės teises į L. L. (mirusio 1916 m.) valdytą žemę po jo mirties įgijo būtent šių dokumentų pagrindu.

31. Vadovaujantis Tvarkos 13 punktu, nustatančiu, kad tuo atveju, jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą, vėliausiai išduotas dokumentas yra Telšių notaro 1935 metams aktų knygos išrašo aktas Nr. 15. Šie įrodymai patvirtina, kad nacionalizacijos metu visa 24,82 ha ploto žemė nuosavybės teise priklausė tik A. L.. Todėl nuosavybės teisės teisės aktų nustatyta tvarka galėjo būti atkuriamos tik į A. L. valdytą 24,82 ha plotą, o L. L., gim. 1925 m., Z. L. sūnui, negalėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės į jo dėdės A. L. turtą.

32. Telšių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-999-05/2002 buvo įvertintas 1932 m. kovo 28 d. susitarimas (sutartis) dėl žemės pasidalijimo tarp L. L. įpėdinių ir nustatyta, kad 1932 m. kovo 28 d. susitarimas negali būti pripažįstamas pagrindu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po L. L. mirties jo turėtą 44,25 ha žemės plotą pasidalijo ir toliau nuosavybės teise valdė O. Š., S. M., A. L., Z. L., Joana ir J. J., nes žemės pasidalijimas nebuvo patvirtintas notaro, dalis žemės buvo parduota (P. J.). Teismas pripažino, kad 1932 m. kovo 28 d. susitarimas buvo sudarytas jau po žemės pirkimo fakto ir L. L. įpėdiniai jau neturėjo minimo ploto (44,25 ha) žemės ir nėra duomenų, kad parduota žemės dalis būtų buvusi atpirkta.

33. Tai, kad susitarimas turi būti patvirtintas notaro („iki bus sudaryti atitinkami notariniai dokumentai“), nusprendė pačios sutarties šalys ir įtvirtino tai sutarties tekste. Todėl visose sutarties dalyse (tiek dėl pasidalintų žemės plotų, tiek dėl notarinio patvirtinimo) išreikštai sutarties dalyvių valiai turi būti taikomas vienodas teisinis vertinimas.

34. Tik Užvenčio nuovados taikos teisėjo 1931 m. spalio 28 d. nutarime Nr. 1414 nurodyti asmenys, paveldėto turto savininkai: O. L.-Š., S. L.-M. ir A. L., galėjo atsidalinti, išskirti, perdalinti kiekvienam iš jų priklausantį žemės sklypą ar atlikti su juo kitus veiksmus.

35. Teismas, remdamasis išrangos teisiniais santykiais, padarė neteisingą išvadą, kad turto pasidalijimo atveju nereikėjo notarinio patvirtinimo.

36. Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2000, nes šioje nutartyje teismas analizavo kitokius ir kito laikotarpio teisinius santykius.

37. Nėra teisinio pagrindo atsakovus laikyti sąžiningais įgijėjais. Neteisėtai įgytas turtas negali sukurti teisėtų lūkesčių.

38. Į teismą prokuroras kreipėsi 2015 m. birželio 26 d., t. y. nepraleidęs ABTĮ 33 straipsnio ir Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatyto 30 dienų termino nuo tada, kai sužinojo apie galimą viešojo intereso pažeidimą.

39. Nors prokuroras į teismą kreipėsi suėjus bendrajam 10 metų ieškinio senaties terminui, tačiau atsižvelgiant į tai, kad administraciniai aktai buvo priimti pažeidus imperatyvias Atkūrimo įstatymo nuostatas ir jais perleista 4,83 ha valstybinės žemės, nėra teisinio pagrindo teikti prioritetą teisinių santykių stabilumui. Patenkinus prokuroro pareiškimą jo prašomu būdu, viešasis interesas nepadarys didesnės žalos kitoms viešojo intereso sferoms, o fiziniams asmenims kiltų tik tokie nepatogumai, kad jie prarastų turtą, kurio negalėjo gauti iš valstybės.

40. Atsakovas NŽT Telšių skyrius 2016 m. balandžio 8 d. padavė prašymą dėl prisidėjimo prie pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinio skundo.

41. Atsakovas R. L. atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

42. R. L. pažymi, kad prokuroro reikalavimai grindžiami rašytiniais įrodymais, kurie prieštarauja vienas kitam, pavyzdžiui, O. L.-S. sūnui A. L. dovanojo, o S. L.-M. pardavė P. J. daugiau, negu joms priklausė.

43. R. L., jo teigimu, yra sąžiningas ginčo žemės sklypo įgijėjas bei valdytojas. Jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad kompetentinga institucija, sprendžianti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, padarys ar padarė klaidų nuosavybės teisių atkūrimo procese ir nuo jo valios tai nepriklausė. Nuosavybės teisės nebuvo atkurtos į didesnę žemės valdą, nei turėjo 1916 m. miręs L. L.. Vadinasi, teisingumas yra įgyvendintas.

44. Prokuroras be svarbių priežasčių praleido CK numatytą bendrąjį 10 metų senaties terminą ir ABTĮ nustatytą 30 dienų terminą administraciniams aktams apskųsti.

IV.

45. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su pareiškimu (Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. eI-88-289/2016), prašydamas: panaikinti Telšių apskrities viršininko 1999 m. gegužės 19 d. išvadą Nr. 2474 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, panaikinti Telšių apskrities viršininko 2003 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 78-13354 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. L.“, panaikinti Telšių apskrities viršininko 2003 m. kovo 10 d.

įsakymo Nr. 505 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo Telšių rajone“ 1.4. punktą dėl 2,67 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) Telšių rajone suteikimo J. L., pripažinti negaliojančiu 2003 m. gegužės 22 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. 4043, patvirtintą Telšių rajono 2-ojo notarų biuro notarės N. U., panaikinti Telšių apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 78-13994 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo A. L.“ dalį dėl grąžinto natūra viršyto 3,85 ha žemės ploto, paliekant nuosavybės teises atkurti A.

L. į 14,02 ha žemės plotą, panaikinti Telšių apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 2794 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo Telšių rajone“ 1.6 punkto dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į viršytą 3,85 ha žemės plotą, pripažinti negaliojančia 2004 m. vasario 4 d. žemės (miško) dovanų sutarties, notarinio registro Nr.TZB-1095, patvirtintos Telšių rajono 1-ojo notarų biuro notarės Z. B., dalį, kuria nuosavybės teisės perleistos į 1/2 dalį A. L. ir 1/2 dalį L.

L. 15,0700 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), dėl viršyto 3,85 ha žemės ploto; pripažinti negaliojančiu 2011 m. liepos 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. 4340, patvirtinto Telšių rajono 4-ojo notarų biuro notarės L. B., dalį, kuria A. L. paveldėjo 1/8 dalį, o R. L. – 3/8 dalis 15,0700 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini) dėl viršyto 3,85 ha žemės ploto, taikyti restituciją:

1) grąžinant natūra iš atsakovų A. L., A. L. ir R. L. 3,85 ha žemės plotą, esantį 15,0700 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini) Telšių r., Lietuvos Respublikos nuosavybėn;

2) piniginiu ekvivalentu priteisti iš atsakovių Z. P. ir E. G. solidariai 231,70 Eur valstybei.

46. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras paaiškino, kad prokuratūroje 2015 m. gegužės 29 d. buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. gegužės 26 d. raštas Nr. 1SD-1474-(3.1.) „Dėl viešojo intereso gynimo“, kuriame teigiama, kad atkuriant nuosavybės teises į buvusių savininkų O. L.-Š., S. L.-M. ir A. L. nuosavybės teisėmis valdytą žemę buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Tyrimo metu nustatyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu buvo pažeisti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų reikalavimai, 9 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 4 dalies nuostatos, nes atkuriant nuosavybės teises buvo neteisingai nustatytas atkuriamo žemės sklypo dydis ir buvusieji savininkai.

47. A. L. prašė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. L. turėtą žemę. L. L. pateikė prašymą grąžinti natūra buvusio savininko Z. L. žemę. Nacionalinė žemės tarnyba, gavusi tokius prašymus, remdamasi 1927 m. Varnių valsčiaus Kuršių k. išskirstymo vienkiemiais projekto planu, nustatė, kad tuo metu žemė priklausė L. L. įpėdiniams, t. y. buvo du žemės sklypai: Nr. 29 – 41,5563 ha ploto ir Nr. 40 – 2,3310 ha ploto, bendrai valdoma 43,8873 ha ploto, bei palikta tam tikra dalis, kuri priskirta kaimo ūkininkams. Prie šio plano prijungė ir Telšių rajono apylinkės teismo 1993 m. birželio 3 d. sprendimą, iš kurio matyti, kad A. J. nusistatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis buvo nusipirkęs 6,79 ha plotą iš M.. Turėdama šiuos dokumentus, NŽT padarė išvadą, kad atkurti galima tik į 37,10 ha plotą ir, kad pretendentais gali būti laikomi ne tik A. L. vaikai, bet ir anūkai. Nacionalinei žemės tarnybai buvo pateiktas susitarimas dėl atkūrimo. Šių dokumentų pagrindu L. L. buvo parengta pažyma Nr. 4613, kad jis turi nuosavybės teises į 5 ha plotą ir jam buvo parengta išvada dėl žemės persikėlimo į Plungės r. Tverų sen. Minėtų dokumentų pagrindu 1999 m. gegužės 19 d. buvo parengta išvada ir J. L., jai nuosavybės teisės buvo atkurtos 2003 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 78-13354, tų pačių metų kovo 10 d. įsakymo Nr. 5-05 1.4 punktu J. L. perduotas nuosavybėn 2,67 ha plotas Semtiškės k. Kitiems asmenims pagal šiuos nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus nuosavybės teisės nebuvo atkurtos.

48. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2001 m. rugsėjo 21 d. pateikė Telšių rajono žemėtvarkos skyriui archyvo pažymėjimą Nr. T-1129-L su įvairiais priedais, tarp jų buvo Užvenčio nuovados Taikos teisėjo 1931 m. spalio 28 d. nutarimas Nr. 1414 civilinėje byloje, iš kurio matyti, kad L. L. mirė 1916 m. gruodžio 2 d., į palaikų turtą pareiškė savo teises palikėjo vaikai A. L., S. L.-M. ir jo našlė O. L.-Š.; palaikų turtas yra Kuršų k. Varnių valsč. ir susideda iš 44,25 ha žemės su trobesiais. Taikos teisėjas nutarė užtvirtinti įpėdinystės teise L.

L. našlę žmoną O. L.-Š., jo dukterį S. L.-M. ir A. L.. Be to, remiantis kitu archyvo pažymėjimo priedu Telšių notaras F. M. 1931 m. gruodžio 21 d. surašė aktą Nr. 194 apie tai, kad A. J. 1930 m. spalio 13 d. iš viešų varžytynių įgijo teises į dvi septintąsias dalis nekilnojamojo turto, priklausiusio Z. L., Kuršų kaime, kurį sudaro 45 ha žemės su trobesiais dviejuose atskiruose sklypuose ir yra bendrame su O., A., S. ir J. L. valdyme. Šis aktas įregistruotas ir pripažinimo rejestre, todėl nekilo abejonių šio dokumento tikrumu.

Telšių apskrities viršininko administracijos Telšių rajono žemėtvarkos skyriaus sudaryta komisija, atsižvelgusi į archyvo pažymėjimą ir jo priedus, 2002 m. gegužės 22 d. protokolu nusprendė, kad L. L. įpėdiniai turi teisę tik į 24,86 ha žemės plotą, t. y. O. L.-Š. ir jos palikuonims priklauso 3,55 ha (1/7 dalis), S. M. ir jos palikuonims – 3,04 ha (6/49 dalys), o A. L. ir jo palikuonims – 18,27 ha (36/49 dalys). Kiti asmenys, išreiškę valią į nuosavybės teisių atkūrimą, jokių teisių neturi. Su tokiu komisijos sprendimu nesutiko L.

L., A. L., J. L. ir V. J., jie pageidavo, kad nuosavybės teisės jiems būtų atkurtos atsižvelgiant į 1932 m. kovo 28 d. sudarytą susitarimą tarp L. L. įpėdinių dėl žemės pasidalijimo. Komisija pasiūlė pretendentams kreiptis į teismą, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kadangi 1932 m. susitarimas neatitiko to meto galiojančio teisinio reglamentavimo (nebuvo notaro patvirtintas), t. y. pareikalavo, kad teismas susitarimą įteisintų (Tvarkos 12 p.). Pretendentai kreipėsi į teismą, tačiau Telšių r. apylinkės teismas 2002 m. spalio 11 d. sprendimu atmetė L.

L. pareiškimą dėl tokio fakto nustatymo, nes 1932 m. jau nebebuvo susitarime nurodyto žemės kiekio (S. L.-M. buvo pardavusi savo dalį). Teismas nurodė, kad nėra reikalo spręsti dėl juridinę reikšmę turinčio fakto. Atsižvelgdama į tokį išaiškinimą, komisija tęsė nuosavybės teisių atkūrimo procesą, manė, kad pretendentais gali būti O. L.-Š. ir jos įpėdiniai S. L.-M. ir A. L., tačiau nuosavybės teises jie įgyvendino į 37,10 ha, neatėmė ploto, parduoto varžytynių metu. A. L. turėjo teises į 28,67 ha ploto žemės atkūrimą, buvo realizuota 17,87 ha.

Dalį teisių, t. y. po 5,40 ha, ji perleido savo vaikams A. L. ir L. L., todėl atkurta buvo ir šiems asmenims.

49. Telšių apskrities viršininkas 2003 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. 78-13992 ir 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 2794 1 punktu atkūrė nuosavybės teises į L. L. tenkančią nekilnojamojo turto dalį, grąžinant natūra 5,40 ha žemės. Ji buvo padalinta į du žemės sklypus. L. L. mirė 2011 m., todėl jo turtą paveldėjo sutuoktinė A. L. ir sūnus R. L.. Nuosavybės teisės buvo atkurtos ir kitam A. L. vaikui A. L.. Administraciniai aktai buvo priimti 2003 m. gruodžio 1 d. ir 2003 m. gruodžio 24 d., natūra buvo grąžintas 3,40 ha žemės plotas bei 2004 m. rugsėjo 3 d. administraciniu aktu jam buvo papildomai perduoti 2 ha žemės. Taigi į buvusio savininko L. L. įpėdinių iki 1940 m. žemės nacionalizacijos Kuršų kaime valdytą žemę buvo atkurtos nuosavybės teisės į 7,10 ha plotą (L. L. – į 5 ha, J. L. – į 2,10 ha), o į buvusio savininko A. L. iki nacionalizacijos Kuršų kaime valdytą žemę buvo atkurtos nuosavybės teisės į 28,67 ha žemės (A. L. – į 17,87 ha, A. L. – į 5,40 ha, L. L. – į 5,40 ha), iš viso nuosavybės teisės atkurtos į 35,77 ha plotą.

50. Prokuroro nuomone, analizuojamu atveju buvo neteisingai numatytas grąžintinas žemės plotas. Be nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų reikia vertinti ir juridinius faktus, kurie buvo nustatyti. Šiandien nekyla abejonių, kad L. L. turėjo 44,25 ha ploto, tą patvirtina ir 1927 m. parengtas planas ir vėliau sekęs Užvenčio teisėjo patvirtinimas, kuriame įvardytas tas plotas, tačiau vertinant jo dydį, buvo atsižvelgta į juridinį faktą, kad S. M. savo dalį pardavė. Tai buvo nustatyta 1993 m. Tas plotas buvo atimtas iš bendro kiekio, t. y. 6,79 ha, bet yra dar vienas juridinę reikšmę turintis faktas, kad varžytynių metu iš L. turėto ploto A. J. įgijo teisę į 2/7 dalis. Tai atitiktų 12,64 ha plotą ir reikštų, kad nuosavybės teisių atkūrimas galėjo būti vykdomas tik į 24,82 ha plotą.

51. Prokuroro teigimu, atkūrimo metu buvo neteisingai nustatyti buvusieji savininkai, kurie galėjo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Tyrimo metu prokuroras pakartotinai kreipėsi į Centrinį valstybės archyvą, kad surinktų visus duomenis apie savininkus, ir paaiškėjo, jog 1935 m. O. L.-Š. savo dalį padovanojo sūnui A. L. nieko sau nepasilikdama. Tai buvo užfiksuota dovanojimo akte, todėl prokuroras darė išvadą, kad žemės nacionalizacijos metu, t. y. 1940 m. liepos 22 d., L. L. turėtą turtą – 24,82 ha, savininko teisėmis valdė tik vienas jo vaikas A. L.. Pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis nenumato galimybės atkurti nuosavybės teisių į dėdžių ar tetų turėtą nekilnojamąjį turtą.

52. 1935 m. akte Nr. 15 nurodyta, kad O. L.-Š. teises į palikimą įgijo Užvenčio nuovados teisėjo nutarimu, tas pats pasakytina ir apie A. L., jis nuosavybės teises kildino iš Užvenčio nuovados teisėjo nutarimo, tai matyti iš 1938 m. balandžio 1 d. jo prašymo Telšių apskrities hipotekos įstaigai. Galiojant Sąvadui visi sandoriai, susiję su nekilnojamuoju turtu, turėjo būti tvirtinami notaro.

53. Pareiškėjas prašė remtis paskutiniais dokumentais, kuriuos jis gavo iš archyvo, t. y. 1935 m. aktu Nr. 15, kuriuo savo dalį O. Š. dovanoja sūnui A.. Asmuo, darydamas padalijimą, nesivadovavo 1932 m. pasidalijimo aktu, laikė, kad ji nuosavybės teises įgijo pagal Užvenčio teisėjo nutarimą ir jas perleido. Taigi 1932 m. susitarimas neturi jokios reikšmės ir 2001 m. NŽT buvo gavusi A. L. susirašinėjimo dokumentus, kurie buvo 1938 metų. A. L., kreipdamasis į hipoteką taip pat rėmėsi Užvenčio teisėjo nutarimu. Šie dokumentai leidžia manyti, kad turtas buvo padalintas pagal 1931 m. Užvenčio teisėjo nutarimą, o ne pagal 1932 m. susitarimą. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas darė išvadą, kad nuosavybės teisės į 10,95 ha žemės plotą (35,77 ha (perduotas administracinių aktų pagrindu plotas) – 24,82 ha (nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais pagrįstas plotas) yra perleistos neteisėtai, nepateikus nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų į šį plotą. Neteisėtai perleistas žemės plotas pasiskirsto taip: A. L. yra perleista daugiau į 3,85 ha žemės plotą (28,67 ha – 24,82 ha), L. L. – į 5 ha, o J. L. – į 2,10 ha. Be to, dalis šio ploto – 7,10 ha, yra perleista asmenims, neturėjusiems teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. L. L. ir J. L.. Todėl pareiškėjas prašė naikinti tik administracinius aktus, priimtus A. L. atžvilgiu, nes ji buvo savininko A. L. sutuoktinė, be to, teisę atkurti nuosavybės teises į A. L. turėtą nekilnojamąjį turtą ji buvo perleidusi savo vaikams L. ir A.

54. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. 4043, patvirtinto 2003 m. gegužės 22 d. Telšių rajono 2-ojo notaro biuro notarės N. U., pagrindu A. L. paveldėjo 2,6700 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Telšių r., kurį 2003 m. rugpjūčio 20 d. sutartimi, notarinio registro Nr. 7501, ir žemės sklypo perdavimo–priėmimo aktu, notarinio registro Nr. 7503, pardavė V. J.. J. L. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą įgijo pagal neteisėtus ir imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujančius administracinius aktus, todėl neteisėtai įgytas nekilnojamasis turtas negalėjo būti perleistas, dėl šios priežasties 2003 m. gegužės 22 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, notarinio registro Nr. 4043, yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 ir 4.48 str.).

Pareiškėjas pabrėžė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, jeigu administraciniu aktu vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tai panaikinus administracinį aktą ir žemės sklypo negalint išreikalauti natūra, iš administraciniu aktu žemės sklypą gavusio asmens restitucija turi būti vykdoma pinigais. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti restitucijos natūra, nes nenustatytas trečiojo suinteresuotojo asmens V. J. nesąžiningumas, todėl restitucija taikoma sumokant ekvivalentą pinigais iš atsakovių Z.

P. ir E. G.. Atsakovės yra A. L., mirusio 2013 m., teisių perėmėjos. Atsakovės Z. P. ir E. G. laikytinos sąžiningomis įgijėjomis, todėl jos turi valstybei solidariai atlyginti mažiausią turto vertę – 231,70 Eur. A. L. 2004 m. vasario 4 d. dovanojo lygiomis dalimis savo sūnums L. L. ir A. L. asmeninės nuosavybės teise žemės (miško) dovanų sutartimi, notarinio registro Nr. TZB-1095, 15,0700 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Telšių r. bei žemės (miško) dovanų sutartimi, notarinio registro Nr. TZB-1098, 2,8000 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Telšių r.

L. L. mirė 2011 m. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. 4340, pagrindu L. L. turtą paveldėjo: ¼ dalį sutuoktinė A. L. ir ¾ dalis sūnus R. L.. Tarp paveldimo turto buvo L. L. priklausiusi ½ dalis 15,0700 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bei ½ dalis 2,8000 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini). A. L. nuosavybės teisę į viršytą 3,85 ha žemės plotą įgijo pagal neteisėtus ir imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujančius administracinius aktus, todėl neteisėtai įgytas nekilnojamasis turtas negalėjo būti perleistas, dėl šios priežasties 2004 m. vasario 4 d.

žemės (miško) dovanų sutartis, notarinio registro Nr. TZB-1095, dalyje bei paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, notarinio registro Nr. 4340, dalyje dėl 3,85 ha ploto perleidimo yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 ir 4.48 str.), o iš atsakovų A. L., A. L. ir R. L. išreikalautinas 3,85 ha plotas, esantis 15,0700 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini) (CK 4.96 str. 3 d.).

55. Apibendrindamas savo argumentus pareiškėjas akcentavo, kad nagrinėjami teisiniai santykiai pagal savo turinį patenka į viešojo intereso veikimo sritį, susijusią tiek su tinkamu ir teisėtu žemės reformos vykdymu, tiek su siekiu užkardyti neteisėtą valstybinės žemės perleidimą privačion nuosavybėn. Valstybė, o kartu ir visuomenė, kuri yra neatskiriama valstybės dalis, yra suinteresuota valstybinės žemės apsauga, t. y. valstybinė žemė turi būti tvarkoma teisės aktų nustatyta tvarka. Prokuroro nuomone, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, nebus pažeista pusiausvyra tarp viešojo intereso apsaugos bei atskirų asmenų teisėtų lūkesčių ir teisinio santykio stabilumo. Prokuroro ginamos vertybės turi prioritetą prieš teisinių santykių stabilumą ir asmenų teisėtus lūkesčius, nes palikus galioti ginčijamus administracinius aktus, valstybė, o tuo pačiu ir visuomenė, patirtų daug didesnę žalą, nei kad juos panaikinus, nes be teisinio pagrindo buvo perleista virš 10 ha valstybinės žemės.

56. Nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik A. L. įpėdiniams, o visi kiti įpėdiniai turėjo pagrįsti teisės atkurti nuosavybės teises turėjimą. Atsakovai neveikė taip, kaip to reikalauja teisės aktai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalį, įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovai turėjo teisėtus lūkesčius atkurti nuosavybės teises į visą žemės plotą, į kurį dabar yra atkurtos nuosavybės teisės, nes lūkesčiai susiformavo ne iš teisės, įtvirtintos įstatyme. Aplinkybė, kad valstybės institucija grąžino žemę, kurios neturėjo teisės perduoti, nesudaro pagrindo tokio asmens laikyti sąžiningu įgijėju.

57. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos Telšių skyrius atsiliepime sutiko su pareiškėjo pareiškimu ir prašė jį tenkinti.

58. Atsakovai A. L., R. L. ir A. L. atsiliepime prašė Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą atmesti.

59. Atsakovai paaiškino, kad tiek ieškinio senaties institutas, tiek skundo padavimo terminų nustatymas administraciniuose teisiniuose santykiuose turi tikslą užtikrinti teisinių santykių stabilumą. Stabilumo užtikrinimas turi būti derinamas su pagarbos įgytoms teisėms principu. Teisinis tikrumas, kurio išraiška kartu yra ir pagarba įgytoms teisėms, yra vertybė, todėl nagrinėjamu atveju taikytina ieškinio senatis.

60. Pažymėjo, kad dar 2001 m. rugsėjo 21 d. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo buvo gauta informaciją apie žemės perleidimą A. J., o teismų sprendimai, kurių pagrindu buvo nustatyta, kad L. L. įpėdinių valdytų žemės sklypų plotas turi būti sumažintas 6,79 ha, buvo priimti 1993 m. birželio 3 d. ir 2002 m. spalio 11 d. Tačiau sprendžiant dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko L. L. įpėdinių valdytą žemę minėta informacija nebuvo vadovautasi. NŽT dėl viešo intereso gynimo į prokuratūrą kreipėsi tik 2015 m. gegužės mėnesį. Atsižvelgiant į bylos medžiagą, visas išdėstytas aplinkybes, į tai, kad nuo administracinių sprendimų, kurių pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės, praėjo daugiau nei dešimt metų, yra pagrindas teigti, kad asmenys, įgiję nuosavybės teises, galėjo pagrįstai tikėtis, jog žemės sklypai jiems priklauso teisėtai, nepažeidžiant nustatyto teisinio reguliavimo.

61. Atsakovė E. G. ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimuose prašė dėl pareiškėjo reikalavimų spręsti teismo nuožiūra, nes neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi.

V. 62. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu (administracinė byla Nr. eI-88-289/2016) pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino: panaikino Telšių apskrities viršininko 1999 m. gegužės 19 d. išvadą Nr. 2474; panaikino Telšių apskrities viršininko 2003 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 78-13354; panaikino Telšių apskrities viršininko 2003 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 505 1.4. punktą dėl 2,67 ha žemės sklypo Simutiškės kaime Telšių rajone suteikimo J. L.; pripažino negaliojančiu 2003 m. gegužės 22 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą; panaikino Telšių apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 78-13994 dalį dėl grąžinto natūra viršyto 3,85 ha žemės ploto, paliekant nuosavybės teises atkurti A. L. į 14,02 ha žemės plotą; panaikino Telšių apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 2794 1.6 punkto dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į viršytą 3,85 ha žemės plotą; pripažino negaliojančia 2004 m. vasario 4 d. žemės (miško) dovanų sutarties dalį, kuria nuosavybės teisės perleistos į 1/2 dalį A. L. ir 1/2 dalį L. L. 15,0700 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini) Telšių r., dėl viršyto 3,85 ha žemės ploto; pripažino negaliojančia 2011 m. liepos 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį, kuria A. L. paveldėjo 1/8 dalį, o R. L. – 3/8 dalis 15,0700 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), dėl viršyto 3,85 ha žemės ploto; taikė restituciją grąžinant natūra iš atsakovų A. L., A. L. ir R. L. 3,85 ha žemės plotą, esantį 15,0700 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), Lietuvos valstybės nuosavybėn; taikė restituciją piniginiu ekvivalentu, priteisiant iš atsakovių Z. P. ir E. G. solidariai 231,70 Eur Lietuvos valstybei.

63. Teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos prokuroras operatyviai realizavo teisę kreiptis į teismą. Pareiškimas Šiaulių apygardos administraciniam teismui buvo pateiktas 2015 m. birželio 30 d., t. y. nepraleidus ABTĮ numatyto 30 dienų termino po to, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, kad galbūt pažeistas viešasis interesas (šiuo atveju – po duomenų gavimo 2015 m. birželio 15 d. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo).

64. Teismas nurodė, kad ginčas keliamas dėl dviejų aspektų – dėl atkuriamo žemės ploto Kuršų kaime dydžio ir buvusio (-ų) savininko (-ų). Aplinkybė, kas buvo po pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus.

65. Jonapolės bažnyčios knygų išraše nurodoma, kad 1916 m. gegužės 2 d. Kuršų kaime mirė L. L., namų valstietis, kuris apie 63 metus paliko pačią O. našle, paliko sūnus A., Z., A. ir dukteris S., J. ir V. našlaičiais.

66. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2144/2013 išaiškinta, kad tuo metu galiojantis teisinis reguliavimas nenumatė sutuoktinių bendros jungtinės nuosavybės instituto (Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 109 straipsnis numatė, kad santuoka nepadaro vyro ir žmonos turtų turėjimą bendru; juodu kiekvienas gali turėti ir dar įsigyti atskirą nuosavybę).

67. Teismas pažymėjo, kad 1938 m. balandžio 1 d. prašymu Telšių apskrities hipotekos įstaigai A. L., pateikdamas Užvenčio nuovados taikos teisėjo nutarimo iš 1931 m. spalio 28 d. apie užtvirtinimą įpėdinystės teisėse A. L., S. L.-M. ir O. L.-Š. į nejudamąjį turtą Kuršų kaime, likusį po L. L. mirties, nuorašą, paliudytą to paties teisėjo 1933 m. birželio 19 d. Nr. 2996, prašė pažymėti pripažinimo rejestre ir pažymėtus dokumentus persiųsti Telšių notarui prijungimui prie dovanų akto 15 Nr. 1935 m. A. L. minimame 1935 m. vasario 13 d. dovanų akte Nr. 15 buvo remiamasi Užvenčio nuovados taikos teisėjo 1931 m. spalio 28 d. nutarimo nuorašu, kur į minėtą L. L. palikimą yra užtvirtinusi jo našlė – žmona O. L.-Š. vienoje septintoje dalyje ir įpėdinystės teisėse mirusiojo duktė S. L.-M. šešiose keturiasdešimt devintose dalyse, A. L. – trisdešimt šešiose keturiasdešimt devintose dalyse. Iš pateikto Telšių notaro 1935 m. aktų knygos išrašo, akto Nr. 15, teismo vertinimu, matyti, kad 1935 m. vasario 13 d. O. L.-Š. padovanojo savo sūnui A. L. visą savo turėtą žemės dalį iš L. L. palikimo sau nieko nepasilikdama.

68. Atsižvelgęs į minėtų dokumentų visetą ir spręsdamas, kurie L. L. (mirusio 1916 m.) įpėdiniai turėjo nuosavybės teises į savininko valdytą žemės sklypą Kuršų kaime, teismas nustatė, kad L. L. duktė J. J. (L.) ir sūnus Z. L. nebuvo numatyti kaip įpėdiniai, įgiję nuosavybės teises į L. L. nuosavybės teise valdytą šiam ginčui aktualų nekilnojamąjį turtą. Tai reiškia, kad žemės nacionalizacijos metu L. L. turėtą ginčui aktualų nekilnojamąjį turtą savininko teisėmis (po O. L.-Š. 1935 m. dovanojimo akto) valdė tik jo sūnus A. L..

69. Telšių rajono apylinkės teismo 2002 m. spalio 11 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-999-05/2002 įvertinus liudytojų parodymus ir turimus rašytinius įrodymus, pripažinta, kad 1932 m. kovo 28 d. susitarimas dėl žemės padalijimo tarp L. L. įpėdinių negali būti pripažįstamas pagrindu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po L. L. mirties jo turėtą 44,25 ha žemės plotą pasidalijo ir toliau nuosavybės teise valdė O. Š., S. M., A. L., Z. L., J. ir J. J., nes žemės pasidalijimas nepatvirtintas notaro, dalis žemės buvo parduota.

70. Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju aktualu atsižvelgti ne tik į L. L. (mirusio 1916 m.) įpėdinių nustatymą, bet ir į turto perdavimą (t. y. pardavimą) tretiesiems asmenims. Nėra ginčo, kad atkurtinas plotas turėjo būti sumažintas 6,79 ha, t. y. ta dalimi, kurią L. L. duktė S. L.-M. pardavė P. J. (juridinis faktas nustatytas Telšių rajono apylinkės teismo 1993 m. birželio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-999-05/2005).

71. 1931 m. akte Nr. 194 numatyta, kad A. J. notarui įteikė šiuos nuorašus: Užvenčio nuovados taikos teisėjo 1930 m. lapkričio 17 d. nutarimo ir Šiaulių apygardos teismo Telšių rajono antstolio J. J. 1929 m. gruodžio 30 d. aprašo, paliudytus to paties taikos teisėjo 1930 m. lapkričio 17 d., apie A. J. įgijimą iš viešų varžytynių Užvenčio nuovados taikos teisėjo kameroje 1930 m. spalio 13 d. teisių į 2/7 dalis nekilnojamojo turto, priklausiusio Z. L. Kuršų kaime, kuris susideda iš 45 ha žemės su trobesiais, dviejuose atskiruose sklypuose ir yra bendrame su O., A., S. ir J. L. valdyme. Duotasis aktas pažymėtas Telšių apskrities pripažinimo rejestre 21 Nr. 25 dalyje ir įrašytas rejestran 1932 m. vasario mėn.

72. Vyriausiasis notaro padėjėjas pažymėjo, kad J. A. įgijo teisę į 2/7 dalis iš pažymėto I skyriaus Nr. 1 nekilnojamojo turto duotuoju aktu, surašytu Telšių notaro F. M. 1931 m. gruodžio 21 d., byla 57 Nr. – 1932 m. Minėtame pirmajame skyriuje nurodoma, kad „nekilnojamasis turtas yra Telšių apskr., Varnių valsč., Kuršų k. ir susideda ir žemės sklypų Nr. 29 ir Nr. 40, bendro ploto 43 ha 8873 kv. m; III skyriuje ties skiltimi „nuosavybės suvaržymai“ nurodoma, suvaržymas išdėstytas duotajame akte, byla Nr. 57, 1932 m.

73. Teisėjų kolegija sutiko su pareiškėju, kad atkuriamas 37,46 ha žemės plotas (44,25 ha – 6,79 ha (S. L.-M. parduotas plotas) turėjo būti sumažintas dar 12,64 ha (2/7 dalimi, parduota A. J.), todėl nuosavybės teisės galėjo būti atkuriamos tik į 24,82 ha plotą. Iš skundžiamų aktų teismas sprendė, kad realiai administraciniais aktais perduotas 35,77 ha žemės plotas, t. y. nuosavybės teisės į 10,95 ha yra perleistos neteisėtai. A. L. yra perleista daugiau į 3,85 ha žemės plotą, t. y. iš galimų 24,82 ha nuosavybės teisės atkurtos į 28,67 ha, L. L. (Z. L. sūnui) į 5 ha, o J. L. (J.) (J. (L.) J. dukrai) 2,10 ha. Taigi 7 ha plotas (5 ha +2,1 ha) atkurtas asmenims, neturėjusiems teisių į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. skundžiami sprendimai yra neteisėti iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja Atkūrimo įstatymo 2, 9, 10 straipsniams, Tvarkos 11, 12, 13 ir 14 punktams.

74. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino negaliojančiais 2003 m. gegužės 22 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą, kuriuo J. L., mirusios 1993 m. balandžio 9 d., turtą paveldėjo jos sutuoktinis A. L.; 2004 m. vasario 4 d. žemės (miško) dovanų sutarties dalį, kuria nuosavybės teisės perleistos į 1/2 dalį A. L. ir 1/2 dalį L. L. 15,0700 ha žemės sklype, 2011 m. liepos 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį, kuria A. L. paveldėjo 1/8 dalį, o R. L. – 3/8 dalis 15,0700 ha žemės sklype dėl viršyto 3,85 ha žemės ploto.

75. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika teismas nurodė, kad panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija. Tos pačios taisyklės taikomos sandorio panaikinimo atveju. Administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio (pagal pareigas) turi išspręsti restitucijos klausimą. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 str. 2 d., 6.241 str.). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 str.).

76. Teismas nustatė, kad 2003 m. rugpjūčio 20 d. sutartimi A. L. pardavė V. J. 2,67 ha žemės. A. L. mirus 2013 m., teisių perėmėjomis tapo atsakovės Z. P. (2014 m. sausio 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas) ir E. G. (2014 m. vasario 4 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas).

77. Atsakovė E. G. atsiliepime paaiškino, kad po draugo mirties 2014 m. Telšių rajono 4-ojo notarų biuro notarės L. B. patvirtinto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu (registras 9299) paveldėjo jai paliktą turtą ir nekilnojamojo turto registre įregistravo nuosavybės teises į butą, daugiau jokio kito turto iš A. L. nepaveldėjo.

78. Vadovaudamasis CK 5.1, 5.52–5.54 straipsnių normomis teismas padarė išvadą, kad rašytinių įrodymų, kodėl A. L. turto paveldėtojos negalėtų atsakyti už skolas, atsiradusias po palikimo priėmimo, nėra. Teismas pritarė pareiškėjui, kad nagrinėjamu atveju dėl A. L. paveldėto ir parduoto žemės sklypo nėra pagrindo taikyti restitucijos natūra, nes nenustatytas trečiojo suinteresuotojo asmens V. J. nesąžiningumas, todėl restitucija taikoma sumokant ekvivalentą pinigais iš atsakovių Z. P. ir E. G.. Atsakovės Z. P. ir E. G. laikytinos sąžiningomis įgijėjomis, todėl jos turi valstybei solidariai atlyginti mažiausią turto vertę – 231,70 Eur.

79. Atsakovų A. L., R. L. ir A. L. atžvilgiu paveldėjimo pažymėjimo ir dovanojimo sutarties pagrindu (neatlygintini sandoriai) perleidus ginčijamą žemės sklypą, į kurį nuosavybės teisės atkurtos pažeidus imperatyvias įstatymo normas, teismo nuomone, taikytina vienašalė restitucija natūra, t. y. minėti atsakovai įpareigotini grąžinti valstybei 3,85 ha žemės plotą, esantį 15,0700 ha žemės sklype.

80. Dėl viešojo intereso gynimo teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nuosavybės teisių atkūrimas atsakovams aiškiai pažeidė imperatyvias teisės normas, t. y. nuosavybė atkurta asmenims, neturintiems teisės į ginčui aktualaus L. L. nuosavybės teisėmis valdyto turto atkūrimą ir buvo atkurta nuosavybės ne tiek, kiek buvo galima atkurti atsižvelgus į turėtus nuosavybės teises pagrindžiančius dokumentus. Nuosavybės teisės dalimi ginčijamų administracinių sprendimų (L. L. ir J. L.) buvo atkurtos nesant tam faktinių ir materialiųjų teisinių pagrindų, t. y. į turtą, į kurį jie neturėjo teisės pretenduoti, todėl gintino privataus intereso šiuo aspektu nėra. Todėl pripažinęs, kad pareiškėjas pagrįstai ėmėsi pažeisto viešojo intereso gynimo priemonių, teismas atmetė atsakovų argumentus, susijusius su viešojo intereso nebuvimu.

VI. 81. Atsakovai A. L., R. L. ir A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti. Atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

82. Jei viešos varžytinės, kuriose A. J. įsigijo teisę į 2/7 nekilnojamojo turto, priklausiusio Z. L., įvyko 1930 m. spalio 17 d., ir tuo metu dar nebuvo išspręstas L. L., mirusio 1916 m., turto padalijimo įpėdiniams klausimas, kodėl notaras F. M. 1931 m. gruodžio 21 d. patvirtino šių varžytinių rezultatą – pirkimo–pardavimo sutartį, jei jau prieš tai Užvenčio nuovados taikos teisėjo 1931 m. spalio 17 d. nutarimu paskirsčius mirusio L. L. turtą, Z. L. neteko jokia jo dalis.

83. Turto pasidalijimo sutartis buvo pasirašyta 1932 m. kovo 28 d., o Užvenčio teisėjas įpėdinius nustatė 1931 m. spalio 28 d. nutarimu, t. y. anksčiau. Ši aplinkybė, atsakovų įsitikinimu, leidžia daryti išvadą, kad susitarimą pasirašę asmenys, kurie buvo nurodyti Užvenčio teisėjo 1931 m. spalio 28 d. nutarime (O. L.-Š., S. L.-M. ir A. L. bei kt.), nesivadovavo teismo nutarimu, o žemę, mišką ir pastatus iki nacionalizacijos valdė pagal 1932 m. susitarimą. Byloje nėra įrodymų, kad po minėtos sutarties pasirašymo buvo sudaryti kokie nors notaro patvirtinti dokumentai, o tai reiškia, kad 1932 m. kovo 28 d. susitarimas dėl turto pasidalijimo jo šalims galiojo iki pat nuosavybės nacionalizavimo.

84. Nors rašytinių įrodymų nėra, tačiau administracinės bylos, kurioje atsakovu patrauktas R. L., nagrinėjimo metu Nacionalinės žemės tarnybos atstovas patvirtino, jog L. atpirko iš A. J. 12,64 ha žemės.

85. Byloje esantys įrodymai neleidžia patvirtinti arba paneigti to, kaip 1916 m. mirusio L. L. įpėdiniai iki nacionalizacijos valdė žemės sklypą, tačiau dokumentuose esantys neatitikimai ir viena kitai prieštaraujančios faktinės aplinkybės, atsakovų nuomone, nesudaro pagrindo naikinti priimtus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

86. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog visi dabartiniai žemės valdytojai, patraukti į bylą atsakovais, yra sąžiningi įgijėjai, jų atžvilgiu taikė skirtingus standartus, kiek tai susiję su restitucijos taikymu natūra ar piniginiu ekvivalentu, kas yra neteisinga.

87. Teismas nesivadovavo Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl viešojo ir individualaus interesų derinimo. Teisinių santykių stabilumas ir apibrėžtumas yra viešojo intereso dalis.

88. Prokuroras, ginantis viešąjį interesą, be svarbių priežasčių praleido CK numatytą bendrąjį 10 metų senaties terminą ir ABTĮ įtvirtintą 30 dienų terminą administraciniams aktams apskųsti.

89. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

90. Pareiškėjas paaiškina, kad teismas, darydamas išvadą dėl tam tikro fakto buvimo ar nebuvimo, rėmėsi byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais, kaip tai daro apeliantai. Teismas teisingai nustatė, kad žemės nacionalizacijos metu L. L. turėtą turtą – 24,82 ha žemės – savininko teisėmis valdė tik vienas jo vaikas A. L., nes S. L.-M. savo turėtą dalį buvo pardavusi, o O. L.-Š. – padovanojusi A. L., todėl jokie kiti L. L. įpėdiniai – J. L.-J. ir Z. L. vaikai, neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.

91. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, pagrįstai pripažino, kad V. J. atveju restitucija natūra negalima, nes nenustatytas jos nesąžiningumas, o atsakovų A. L., R. L. ir A. L. atžvilgiu pagrįstai taikė vienašalę restituciją natūra, kadangi išreikalautiną plotą jie įgijo neatlygintinų sandorių pagrindu (CK 4.96 str. 3 d.).

92. Termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau.

93. Pareiškėjo ginamos vertybės turi prioritetą prieš teisinių santykių stabilumą ir asmenų teisėtus lūkesčius, nes palikus galioti skundžiamus administracinius aktus, valstybė ir visuomenė patirtų daug didesnę žalą, nei kad juos panaikinus.

94. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime prieštarauja atsakovų apeliacinio skundo tenkinimui.

95. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi administracinės bylos Nr. eA-962-1062/2017 (Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. eI-271-394/2016) ir eA-1179-415/2017 (Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. eI-88-289/2016) buvo sujungtos į vieną bylą, suteikiant jai numerį eA-1179-415/2017 (dabar Nr. eA-25-415/2018).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VII. 96. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., kadangi byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Dėl byloje taikytinos teisės

97. Pirmosios instancijos teismai sprendimuose, inter alia remdamiesti sufarmuota teismų praktika, teisingai nustatė byloje taikytiną teisę nurodydami:

97.1. Ginčo teisiniai santykiai susiklostė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje, todėl jiems taikytini specialūs TSRS (LTSR) įstatymų pagrindu nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto grąžinimą reglamentuojantys teisės aktai: 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą detalizuojanti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057.

97.2. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje yra išvardinti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o būtent – tai: 1) turto savininkas (1 dalies 1 punktas); 2) asmenys, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą (1 dalies 2 punktas); 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė tos šalies pilietybę, sutuoktinis, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai) į jiems tenkančią nekilnojamojo turto dalį (1 dalies 3 punktas); 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs sutuoktinis, vaikai (įvaikiai) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį (1 dalies 4 punktas); 5) asmenys, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu arba sutartimis, taip pat asmenys, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą (1 dalies 5 punktas).

97.3. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, „savininkas“ – tai asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Taigi atkuriant nuosavybės teises į žemę visais atvejais nustatytina, kurio asmens teisės buvo pažeistos įvykdant žemės nacionalizaciją, t. y. privalo būti nustatyta, kas nacionalizacijos momentu buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pagal Atkūrimo įstatymą sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą imperatyviai reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį tą nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444‑2093/2010; 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-799/2010; 2010 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-364/2010; 2009 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-532/2009; 2008 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1310/2008; 2004 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-178/2004; 2003 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-232/2003 ir kt.).

97.4. Kadangi žemės Lietuvoje nacionalizacijos aktu laikytina 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo deklaracija, todėl atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti nustatyta, kas buvo nusavintos žemės savininkas 1940 m. liepos 22 d. pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijoje dalyje galiojusius teisės aktus.

97.5. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Minėtas įstatymo nuostatas detalizuoja Tvarkos 11–14 punktai.

97.6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999 konstatavo, kad aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. 1918–1940 m. centrinėje Lietuvos teritorijos dalyje galiojo Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo 1 dalis (Civiliniai įstatymai), taip pat Lietuvos valstybės išleisti bendrieji ir specialūs teisės aktai, kurie reguliavo to meto žemės nuosavybės, naudojimo, valdymo ir disponavimo santykius.

98. Teisėjų kolegija, papildydama Nutarties 97 punkte nurodytus argumentus dėl teisinio reguliavimo, aktualaus šiai bylai išspręsti, taip pat pažymi, kad Tvarkos skyriuje „Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai“ nuo pat jos įsigaliojimo įtvirtinta nuostata, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą.

99. Pagal Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado trečiosios knygos skyriaus „Apie turtų įgijimą dovanai arba nemokamai“ normas, turto faktinis valdymas nuosavybės teisių perleidimo neįrodo (Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo 70708, 713 str.). Pagal tuo metu Lietuvoje galiojusio Ipotekos įstatymo 30 straipsnį, nekilnojamojo turto nuosavybės teisė, kai tas turtas perleidžiamas, buvo įgyjama įrašymu įgijėjo į ipotekos knygas nuo įrašymo laiko. Žemės tvarkymo įstatymo 91 straipsnio ir 92 straipsnio nuostatos reglamentavo žemės savininko dalies savo žemės atidalinimą savo būsimajam įpėdiniui bei bendrai valdomos žemės pasidalijimą, visų jos savininkų susitarimu. Įstatymo 92 straipsnis nustatė, kad bendrai valdoma žemė, visų jos savininkų susitarimu, gali būti pasidalinama. Šio straipsnio 2 dalis nustatė, kad „pasidalindami savininkai gali perleisti savo teises vieni kitiems, pareikšdami apie tai prie dviejų liudytojų vykdančiam bylą matininkui. Matininkas surašo įvykusio žemės perleidimo protokolą ir žemės perleidimą įtraukia į žemės tvarkymo projektą”. Pagal Žemės tvarkymo įstatymo 51 paragrafą, kad pažymėjus tokį turto perleidimą atitinkamose (ipotekos) knygose, toks aktas įgyja nuosavybės akto galią.

100. Teisės, aktualios šiam ginčui spręsti, taikymo aspektu taip pat būtina pažymėti, kad nėra jokių teisinių pagrindų vadovautis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, taikytomis teismuose nagrinėjant bylas iki 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus įvykdytos turto nacionalizacijos ar kitaip nusavinto turto. Todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimo argumentai, kad analizuodamas 1932 m. kovo 28 d. turto pasidalijimo sutartį, kuria L. šeimos nariai susitarė dėl to, kiek kiekvienam iš jų tenka mirusio L. L. 44 ha žemės ir pastatų, įsipareigojant iki nurodytos datos išsiskirstyti į atskirus sklypus ir pradėti gyventi savo sklypuose, teismas remiasi susitarimo metu galiojusių Rusijos imperijos Civilinio proceso įstatų reglamentavimu, nepaisant toliau nurodomų argumentų dėl nustatytų bylai reikšmingų faktų a priori (iš anksto) kolegijos vertintini kaip procesinių teisės normų taikymas nesant teisinių pagrindų.

Dėl faktų, reikšmingų sprendžiant dėl teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, ir jų vertinimo

101. Jonapolės bažnyčios knygų išraše nurodoma, kad 1916 m. gegužės 2 d. Kuršų kaime mirė L. L., namų valstietis, kuris apie 63 metus paliko pačią O. našle, paliko sūnus A., Z., A. ir dukteris S., J. ir V. našlaičiais.

102. 1938 m. balandžio 1 d. prašymu Telšių apskrities hipotekos įstaigai A. L., pateikdamas Užvenčio nuovados taikos teisėjo nutarimo „iš 1931 m. spalio 28 d. apie užtvirtinimą įpėdinystės teisėse A. L., S. L.-M. ir O. L.-Š. į nejudamąjį turtą Kuršų kaime, likusį po L. L. mirties“, nuorašą, paliudytą to paties teisėjo 1933 m. birželio 19 d., Nr. 2996, prašė pažymėti pripažinimo rejestre ir pažymėtus dokumentus persiųsti Telšių notarui prijungimui prie dovanų akto 15 Nr. 1935 m. A. L. minimame 1935 m. vasario 13 d. dovanų akte Nr. 15 buvo remiamasi Užvenčio nuovados taikos teisėjo 1931 m. spalio 28 d. nutarimo nuorašu, kur į „L. L. palikimą yra užtvirtinusi jo našlė – žmona O. L.-Š. vienoje septintoje dalyje ir įpėdinystės teisėse mirusiojo duktė S. L.-M. šešiose keturiasdešimt devintose dalyse, A. L. – trisdešimt šešiose keturiasdešimt devintose dalyse“. Telšių notaro 1935 m. aktų knygos išraše, akto Nr. 15, nurodyta, kad 1935 m. vasario 13 d. O. L.-Š. padovanojo savo sūnui A. L. visą savo turėtą žemės dalį iš L. L. palikimo sau nieko nepasilikdama.

103. Nurodyti dokumentai patvirtina, kad L. L. (mirusio 1916 m.) duktė J. J. (L.) ir sūnus Z. L. nebuvo numatyti kaip įpėdiniai, įgiję nuosavybės teises į L. L. nuosavybės teise valdytą šiam ginčui aktualų nekilnojamąjį turtą ir žemės nacionalizacijos metu L. L. turėtą ginčui aktualų nekilnojamąjį turtą savininko teisėmis po O. L.-Š. 1935 m. dovanojimo akto valdė tik jo sūnus A. L..

104. Vadovaudamasis nurodytų faktinių aplinkybių visuma pareiškėjas padarė išvadą, kad L. L., gim. 1925 m., nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai, nes šis asmuo negalėjo būti pretendentu atkuriant nuosavybės teises į L. L., mirusio 1916 m., įpėdinių iki nacionalizacijos valdytą žemę, kadangi tokiu įpėdiniu ir žemės savininku buvo tik vienas asmuo – A. L. (gim. 1912 m. vasario 11 d., miręs 1970 m. gegužės 27 d., kuris yra Z. L. brolis, o pastarojo sūnaus L. L., gim. 1925 m., dėdė).

105. Sprendžiant dėl teisių į nuosavybės teisės atkūrimą, turi būti įvertinti visi turto perleidimo sandoriai. Nuosavybėn atkurtinos žemės plotas turėjo būti sumažintas 6,79 ha, t. y. ta dalimi, kurią L. L. duktė S. L.-M. pardavė P. J. (juridinis faktas nustatytas Telšių rajono apylinkės teismo 1993 m. birželio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-999-05/2005).

106. Telšių notaro F. M. 1931 m. gruodžio 21 d. akte Nr. 194 nurodyta, kad A. J. notarui įteikė šiuos nuorašus: Užvenčio nuovados taikos teisėjo 1930 m. lapkričio 17 d. nutarimo ir Šiaulių apygardos teismo Telšių rajono antstolio J. J. 1929 m. gruodžio 30 d. aprašo, paliudytus to paties taikos teisėjo 1930 m. lapkričio 17 d., apie A. J. įgijimą iš viešų varžytynių Užvenčio nuovados taikos teisėjo kameroje 1930 m. spalio 13 d. teisių į 2/7 dalis nekilnojamojo turto, priklausiusio Z. L. Kuršų kaime, kuris susideda iš 45 ha žemės su trobesiais, dviejuose atskiruose sklypuose ir yra bendrame su O., A., S. ir J. L. valdyme. Duotasis aktas pažymėtas Telšių apskrities pripažinimo rejestre 21 Nr. 25 dalyje ir įrašytas rejestran 1932 m. vasario mėn.

107. Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro 1932 m. sausio 27 d. raštu Nr. 4068, adresuotu Varnių valsčiaus savivaldybei, bei Varnių valsčiaus savivaldybės viršaičio 1932 m. sausio 29 d. raštu Nr. 391 patvirtinamas faktas, jog A. J. 1930 m. lapkričio 17 d. viešų varžytynių metu įsigyta žemė sudaro 2/7 L. L. įpėdiniams priklausančios žemės ir įeina į L. L. įpėdinių pažymėtą turtą rejestruose.

108. Taigi nuosavybėn atkuriamas 37,46 ha žemės plotas (44,25 ha – 6,79 ha (S. L.-M. parduotas plotas) turėjo būti sumažintas dar 12,64 ha (2/7 dalimi, parduota A. J.), todėl nuosavybės teisės galėjo būti atkuriamos tik į 24,82 ha plotą.

109. Iš skundžiamų aktų teismas sprendė, kad realiai administraciniais aktais perduotas 35,77 ha žemės plotas, t. y. nuosavybės teisės į 10,95 ha yra perleistos neteisėtai.

110. A. L. yra perleista daugiau į 3,85 ha žemės plotą, L. L. (Z. L. sūnui) – į 5 ha, o J. L. (J.) (J. (L.) J. dukrai) – į 2,10 ha.

111. 1932 m. kovo 28 d. turto pasidalijimo sutartis, kuria L. šeimos nariai susitarė dėl to, kiek kiekvienam iš jų tenka mirusio L. L. 44 ha žemės ir pastatų, įsipareigojant iki nurodytos datos išsiskirstyti į atskirus sklypus ir pradėti gyventi savo sklypuose, nepripažintina nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo aspektu, nes akivaizdu, kad ši sutartis sudaryta ir dėl turto, kuris nebebuvo jos šalių nuosavybė. Byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis galima būtų konstatuoti šio susitarimo vykdymą tokia apimtimi, kuri atitiktų turto pasidalijimo sutarties sudarymo metu realiai nuosavybėje esančią turto dalį, o taip pat nėra ir jokių duomenų, kad turto perleidimas buvo pažymėtas ipotekos knygose. Visos šios aplinkybės suponuoja, kad yra teisinis pagrindas nesivadovauti šia sutartimi sprendžiant dėl nuosavybės teisių, turėtų žemės Lietuvoje nacionalizacijos akto paskelbimo metu.

Dėl individualių administracinių aktų neteisėtumo, prokuroro teisės ginti viešąjį interesą, šios teisės įgyvendinimo ir termino, praėjusio nuo ginčo teisės aktų priėmimo iki valstybės nuosavybės teisės gynimo, reikšmės

112. Teisėjų kolegija Nutarties 97–110 punktuose nurodytų faktų vertinimo ir teisės taikymo argumentų pagrindu konstatuoja, kad skundžiami administraciniai sprendimai yra neteisėti, nes nuosavybės teisė iš dalies atkurta be teisėto pagrindo (Atkūrimo įstatymo 2, 9, 10 straipsniai).

113. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1360/2014 nurodoma, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę, visuomenė suinteresuota teisėtu, skaidriu nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesu. Todėl konstatavus akivaizdų nuosavybės atkūrimo proceso ir jo metu priimtų administracinių aktų prieštaravimą imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, atsiranda teisinis pagrindas panaikinti neteisėtai priimtus administracinius aktus. Priešingu atveju imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančių administracinių aktų tolesnis galiojimas keltų abejonių viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso skaidrumu ir teisėtumu, valdžios institucijų siekiu tinkamai pabaigti šį svarbų socialinį procesą ir kiek įmanoma, atsižvelgiant į paties nuosavybės atkūrimo proceso Lietuvoje ypatumus bei siekius, teisingiau atkurti buvusių savininkų nuosavybę.

114. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2 punktas nustato, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, viešojo administravimo subjektų, organizacijų ar fizinių asmenų pareiškimą dėl viešojo intereso arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo.

115. Įvertinant tai, kas nurodyta Nutarties 113 punkte, prokuroras šioje byloje teisėtai įgyvendina teisę ginti viešąjį interesą.

116. Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007).

117. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šio ieškinio senaties termino kreiptis į teismą pradžios skaičiavimo momento specifikos, kai į teismą kreipiasi prokuroras, yra nurodęs, kad prokuroras, Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka nustatęs reikšmingą asmens, visuomenės, valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimui pašalinti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti (2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro kaip ieškovo veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir duomenis rinko per protingą terminą (2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013).

118. Dėl termino, praėjusio nuo ginčo teisės aktų priėmimo iki valstybės nuosavybės teisės gynimo, o šiuo atveju, neabejotinai, jis vertintinas kaip labai ilgas, reikšmės teisėjų kolegija pažymi, kad šis faktas reikšmingas sprendžiant dėl restitucijos taikymo/netaikymo vertinant konkuruojančių interesų pusiausvyrą, kai nėra teisinių pagrindų, paneigiančių asmenų, kuriems neteisėtai atkurta nuosavybė (iš dalies neteisėtai, kaip šioje byloje), sąžiningumą atsižvelgiant į tai, kad tokiose, kaip šioje byloje, situacijose vadovaujantis EŽTT jurisprudencija pripažįstama, kad tokie asmenys yra įgiję teisėtus lūkesčius.

Dėl teisėtų lūkesčių sampratos Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ir šiai bylai reikšmingos jurisprudencijos

119. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pakartota doktrininė nuostata, jog teisėti lūkesčiai turi būti konkretesni nei paprasta viltis (žr. pvz., 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą Althoff ir kiti prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 5631/05).

120. Ilgą laiką egzistuojanti sisteminė situacija, kurią valstybės institucijos toleruoja, yra pripažįstama teisėtų lūkesčių šaltiniu, nepaisant to, ar tokia situacija atitinka įtvirtintą teisinį reguliavimą. Ši pozicija iš esmės grindžiama objektyviu poreikiu numatyti valstybės institucijos ateities veiksmus (POPELIER, P. Legitimate expectations <...>, p. 15). Susiklosčiusios padėties toleravimas gali pasireikšti įvairiomis formomis: veiksmų, siekiant nutraukti teisei prieštaraujančią situaciją, nesiėmimu, formalių leidimų naudotis ginčo nuosavybe išdavimu, ginčo nuosavybės apmokestinimu, oficialia nuosavybės registracija bei kitokiu susiklosčiusios padėties pripažinimu (žr. pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2004 m. lapkričio 30 d. sprendimą byloje Öneryildiz prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 48939/99, ECHR 2004-XII, Europos Žmogaus Teisių Teismas. 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Valle Pierimpiè Società Agricola S.p.a. prieš Italiją, pareiškimo Nr. 46154/11).

121. Sąžiningo asmens įsitikinimas, grindžiamas pakankamai ilgą laiką galiojusiu administraciniu sprendimu, kad ginčo nuosavybe jis galės netrukdomai naudotis, yra pripažįstamas teisėtu lūkesčiu ir atitinkamai – nuosavybės, saugomos pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatas, komponentu (sudedamąja dalimi) ir EŽTT priimtuose sprendimuose bylose prieš Lietuvą. Šiuo aspektu visų pirma paminėtinas EŽTT 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Misiukonis ir kt. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 49426/09. Šioje byloje konstatuotas Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio pažeidimas, nustačius, kad valstybė, taisydama padarytas klaidas ir pritaikiusi restituciją, neproporcingai apribojo pareiškėjų nuosavybės teises, nes jie valstybei turėjo sugrąžinti daugiau nei iš tiesų gavo, pardavę ginčo žemę, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos nesilaikant eiliškumo.

Šių aplinkybių kontekste EŽTT pabrėžė, kad pareiškėjo įsitikinimas, kad jis, kaip buvusio tremtinio šeimos narys, turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimo prioriteto tvarka, nors ir neteisingas, neatrodo, kad buvo akivaizdžiai nepagrįstas, atsižvelgus į nacionalinės teisės aktus, kurie buvo taikytini, kai buvo priimtas sprendimas nuosavybės teises atkurti (apžvelgiamo sprendimo 60 p.). Teismas taip pat pripažino, kad pareiškėjai turėjo teisėtą lūkestį, kad jiems viešojo administravimo subjektų paskirta žemė nebus vėliau atimta (apžvelgiamo sprendimo 62 p.).

Nagrinėjamu aspektu aktualus ir EŽTT 2014 m. spalio 21 d. sprendimas byloje D. K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 34911/06. Byloje buvo nustatyta, kad 1999 m. ir 2000 m. valstybės žemės plotas nebuvo naudojamas kaip „namų valda“ ir kad jo pardavimas pareiškėjai pažeidė 1999 m. kovo 9 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 260 ir Teritorijų planavimo įstatymą. Nuosavybės teisės perdavimas pareiškėjai buvo panaikintas ir pagal Civilinio kodekso 1.80 straipsnį žemė buvo grąžinta valstybei, o pareiškėjai buvo grąžinti pinigai, kuriuos ji už ją sumokėjo.

Šiomis aplinkybėmis EŽTT konstatavo, kad valstybė buvo sukūrusi teisėtą lūkestį, kad pareiškėja, kaip bona fide (geru pasitikėjimu) savininkė, galės naudotis sklypu kaip „namų valda“. Pareiškėjos teisėti lūkesčiai buvo pripažinti ir EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 45092/07. Pareiškėjai 1996 m. valstybės parduotas žemės sklypas 2005 m. buvo sugrąžintas natūra buvusių savininkų įpėdiniams, paaiškėjus, kad dar 1991 m. į jį pretendavo piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Tuo metu pareiškėjai sumokėta 1 466 litų dydžio kompensacija, kuri atitiko 1996 metais už sklypą pareiškėjos sumokėtą investicinių čekių vertę. Tokiomis aplinkybėmis vertindamas pareiškėjos teisėtus lūkesčius, EŽTT pažymėjo, kad pareiškėjos gera valia, kuria ji įgijo ginčo nuosavybę, niekada nebuvo ginčijama nacionalinėje teisėje. Pareiškėja nežinojo, kad žemė jai buvo parduota pažeidžiant teisę. Be to, byloje nebuvo jokių duomenų, kad pareiškėja turėjo žinoti apie problemas, susijusias su žemės sklypu, kurį ji vėliau įsigijo iš valstybės. Teismo vertinimu, nacionaliniai teismai žymiai daugiau dėmesio skyrė žemės pardavimo sandorio panaikinimui ir buvusių savininkų teisių gynybai, tačiau nesugebėjo deramai įvertinti bona fide savininkės, pareiškėjos, nuosavybės teisių ir teisėtų lūkesčių.

EŽTT praktikoje taip pat pripažįstama, kad ilgą laiką egzistuojanti sisteminė situacija, kurią valstybės institucijos toleruoja, yra teisėtų lūkesčių šaltiniu, nepaisant to, ar tokia situacija atitinka įtvirtintą teisinį reguliavimą (šiuo klausimu žr. EŽTT 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Hamer prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 21861/03, 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Valle Pierimpiè Società Agricola S.p.a. prieš Italiją, pareiškimo Nr. 46154/11, 2010 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Depalle prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 34044/02, 2009 m. vasario 5 d. sprendimą byloje Vontas ir kiti prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 43588/06; 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Yildirir prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 21482/03).

Dėl teisinių vertinimų ginčo situacijoje nurodytos EŽTT jurisprudencijos kontekste ir procesinės bylos baigties

122. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, liudijančių apie atsakovų (asmenų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės, ir teisių perėmėjų paveldėjimo bei sutartiniais pagrindais) nesąžiningumą, tai, kad teisinis reguliavimas, skirtas nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms, ir jo taikymas yra sudėtingas bei tai, kad ginčo nuosavybe sąžiningai naudotasi ilgą laiką (apie 15 metų), pripažintina, kad atsakovai, nepaisant to, kad pagal nagrinėjamomis aplinkybėmis taikytiną teisinį reguliavimą nustatyta, jog jie neturėjo teisės įgyti ginčo nuosavybę, buvo įgiję teisėtą lūkestį netrukdomai ja naudotis ir jų teisės saugomos taikant Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatas.

123. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 23 d. sprendimu (administracinė byla Nr. eI-271-394/2016) pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmetė. Šis pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas.

124. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu (administracinė byla Nr. eI-88-289/2016) pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą patenkino. Nutarties 118–122 punktuose nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovų A. L., R. L. ir A. L. apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ričardas Piličiauskas