2019-03-27 Nr. AB-7574-3-61-3-00285-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3124-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00285-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. (D. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. A. (D. A.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 metų liepos iki 2016 metų Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Atvykęs į Lukiškių TI-K pareiškėjas nebuvo pasirašytinai supažindintas su Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo ir kitais teisės aktais, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, todėl nežinojo savo teisių ir pareigų. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jose trūko oro, tvyrojo nemalonus kvapas, buvo drėgna, tamsu, kamerų plotą papildomai užėmė sanitarinis mazgas ir jose įrengti baldai. Kamerose nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas. Sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo gyvenamosios kameros dalies, juose nebuvo ventiliacijos. Kamerose įrengtas staliukas buvo per mažas, prie jo valgyti galėjo tik du asmenys, todėl kameroje laikomi asmenys buvo priversti valgyti pakaitomis. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, netvarkingi, juose nebuvo pavėsinių, jautėsi išmatų ir šlapimo kvapas. Be to, pasivaikščiojimo kiemelių stogeliai buvo iš asbesto, įrengti netinkamai, buvo kiauri. Lukiškių TI-K pareiškėjo sveikatai buvo padaryta neatitaisoma žala.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. Nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2015 m. liepos 22 d., nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2015 m. liepos 29 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 5 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d., nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. spalio 3 d., nuo 2015 m. spalio 7 d. iki spalio 12 d., 2015 m. spalio 15 d., 2015 m. spalio 23 d., nuo 2015 m. lapkričio 17 d. iki 2015 m. gruodžio 8 d., nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2016 m. sausio 15 d., nuo 2016 m. sausio 18 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kamerose nustatytus reikalavimus visiškai atitiko.

Lukiškių TI-K pripažino, kad kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, administracija stengėsi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, atsiradus galimybei būtų perkelti į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Lukiškių TI-K atsiliepime taip pat pažymėjo, kad tualetų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Įstaigos administracija nuolat iš suimtųjų ir nuteistųjų reikalavo palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką buvo atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Švarai palaikyti buvo išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui, bei universalus valiklis, tinkantis indams plauti. Karantino kameras valė iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plovė bei dezinfekavo su jam išduotais valikliais.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal buvusius resursus. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Kamerose pavojaus mygtukai buvo įrengti, tačiau labai dažnai juos gadina ir laužo kamerose esantys suimtieji bei nuteistieji. Asbestas Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose naudojamas nebuvo. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, nepateikta įrodymų, patvirtinančių atsiradusios žalos faktą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas 129,5 paros buvo laikomas pažeidžiant teisės aktais nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimą (3,6 kv. m.). Teismas darė išvadą, kad viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl šiuo aspektu pareiškėjo išdėstytus argumentus laikė pagrįstais. Teismas pažymėjo, kad tam tikrų baldų neužtikrinimas kamerose yra susijęs su ploto kamerose trūkumu, todėl šią aplinkybę vertino kaip ploto kamerose neužtikrinimo pasekmę.

7. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl tualeto įrengimo pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teisės aktai nustato sanitarinio mazgo atskyrimą 1,5 m tvorele, tačiau vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti, todėl į šią aplinkybę atsižvelgė vertindamas pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

8. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog kameros, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, visiškai atitiko higienos reikalavimus, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti, todėl įrodymų naštos paskirstymo prasme, bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, o vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime nurodė, kad siekiant užtikrinti kalinamo asmens teisę į saugią aplinką kamerose turėtų būti įrengtas pagalbos iškvietimo mygtukas. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pavojaus mygtukai yra įrengti, tačiau jie dažnai pačių nuteistųjų gadinami, laužomi, todėl neveikia. Teismas vertino, jog argumentai dėl mygtukų sugadinimo, jų remontavimo, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi, todėl darė išvadą, kad atsakovas pareiškėjo argumentų dėl teisės pasinaudoti pavojaus mygtukais neužtikrinimo jokiais įrodymais nepaneigė. Kita vertus pareiškėjas nedetalizavo, ar jam buvo kilęs koks nors pavojus, dėl kurio reikėjo tokiu mygtuku pasinaudoti. Pareiškėjas inicijuodamas ginčą siekia, kad jam būtų priteistas žalos dėl jo teisių pažeidimo atlyginimas, tačiau vien tik konstatuojamojo pobūdžio teiginiai dėl mygtuko nebuvimo, nenurodant, kaip konkrečiai dėl to buvo pažeistos pareiškėjo teisės, atsakovo veiksmų neteisėtumo nepatvirtina.

10. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vienos valandos pasivaikščiojimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Dėl pareiškėjo teiginių, kad pasivaikščiojimo kiemelių stogeliai neatitinka nurodyto ilgio, yra kiauri ir iš asbesto, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokia žala jo sveikatai buvo padaryta dėl šios medžiagos naudojimo, o abstraktūs teiginiai žalos padarymo fakto neįrodo.

11. Teismas taip pat akcentavo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių fizinius ir emocinius pareiškėjo sveikatos sutrikimus.

III. 12. Pareiškėjas D. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

13. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, kad teismas peržengė skundo nagrinėjimo ribas, nes atsakovo veiksmus vertino politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir nepagrįstai nenustatė pažeidimo, teismas taip pat neatsižvelgė į visuotinai žinomas aplinkybes, kad užstatytu plotu pasinaudoti neįmanoma, nenustatė priežastinio ryšio tarp netinkamų kalinimo sąlygų ir pablogėjusios pareiškėjo sveikatos. Pareiškėjo teigimu, kamerose esantys baldai ir sanitarinis mazgas nepagrįstai įskaičiuoti į pareiškėjui suteiktą gyvenamąjį plotą.

Lukiškių TI-K sąmoningai teismui pateikė neteisingus duomenis apie kamerose buvusių asmenų skaičių, nes informacija yra teikiama tik apie rytinio ir vakarinio kamerų patikrinimo metu buvusią situaciją ir neatspindi asmenų kaitos dienos metu, todėl pareiškėjui tekęs plotas turi būti skaičiuojamas atsižvelgiant į kamerose įrengtų lovų skaičių. Apeliaciniame skunde pažymima, jog Lukiškių TI-K kameros negali būti laikomos atitinkančiomis higienos normas, nes jos yra per mažos dideliam asmenų skaičiui laikyti, todėl konstatuojant ploto trūkumą savaime pripažįstama, kad aplinka buvo antisanitarinė.

Pasak pareiškėjo, kamerose nebuvo įrengta papildoma vėdinimo sistema, kameros buvo vėdinamos tik per langus, o tai prieštarauja teisės aktams. Dėl šios priežasties drėgmės lygis kamerose buvo viršijamas daug kartų, kamerose nuolat buvo pelėsio (apie 15 proc. kamerų ploto), dalis kamerų sienų buvo pažeistos, nuo jų byrėjo tinkas, dėl to kilo daug dulkių, žiemą kamerose buvo šalta, o vasarą – karšta. Asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius pareiškėjas turėjo skalbti kameroje įrengtoje praustuvėje, drabužius džiovino toje pačioje kameroje.

Lukiškių TI-K administracija atsisakydavo pareiškėjui suteikti valymo priemones, todėl jas pareiškėjas pirko pats. Ant langų buvo dvigubos grotos, kuriose buvo šiukšlių, jų nebuvo galima išvalyti. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusio kameros ploto, jame pareiškėjas buvo stebimas kitų nuteistųjų ir pareigūnų. Pats faktas, jog Lukiškių TI-K patalpose yra panaudota uždrausta medžiaga – asbestas, reiškia, kad pareiškėjui buvo sudaryta nesaugi, t. y. pavojų sveikatai ir gyvybei kelianti, aplinka. Vilniaus visuomenės sveikatos centro išvados dėl asbesto negali būti laikomos patikimomis, nes reikiami tyrimai dėl to nė karto nebuvo atlikti.

Vizualinė apžiūra tokiu atveju negali būti laikoma tinkama identifikavimo priemone. Žinodamas, kad Lukiškių TI-K yra asbesto, pareiškėjas labai išgyveno, nes girdėjo, kad asbestas gali suketi vėžinius susirgimus. Pareiškėjui taip pat nebuvo užtikrinamas tinkamas užimtumas už kameros ribų – jis tik 1 val. per dieną galėdavo pasivaikščioti kiemelyje, o kitas užimtumas sudarė tik 1,6 val. per mėnesį. Be to, kiemelių plotas beveik visais atvejais neatitiko asmeniui turinčios tekti ploto normos. Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas buvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, dėl to pareiškėjas negalėjo tinkamai įvertinti esamos aplinkos.

Kamerose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, o tai vertintina kaip saugios aplinkos nesudarymas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė fizinį ir psichologinį smurtą, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, pareiškėjui dažnai skaudėdavo galvą, o atlikus bausmę pasireikšdavo sveikatos sutrikimai, kurių anksčiau nebuvo.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nekonkretūs, prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas nenurodo, kaip pasireiškia tariamai jam padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 129,5 paros nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas bei tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, priteisė jam 1 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priteisti pareiškėjui 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kad skaičiuojant Lukiškių TI-K kamerose jam tekusį plotą į jį neturi būti įtraukiamas baldų bei sanitarinio mazgo užimamas plotas, taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K teismui pateikė neteisingus duomenis apie kamerose laikytų asmenų skaičių, todėl turėtų būti vadovaujamasi kamerose įrengtų lovų skaičiumi. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos reikalavimų – jose buvo drėgna, temperatūra neatitiko nustatytų normų, nebuvo tinkamos vėdinimo sistemos, kamerose buvo pelėsio, nuo sienų byrėjo tinkas, dėl to kilo dulkės, ant langų buvo įrengtos dvigubos grotos, kuriose buvo šiukšlių, Lukiškių TI-K administracija neišduodavo valymo priemonių, be to, pareiškėjas asmeninius drabužius turėjo skalbti ir džiovinti kameroje; Lukiškių TI-K buvo asbesto, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko ploto reikalavimų, pasivaikščioti kiemelyje pareiškėjas galėdavo tik 1 val. per dieną, jam nebuvo užtikrinamas užimtumas už kameros ribų, kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs fizinį ir psichologinį smurtą, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, pareiškėjui dažnai skaudėdavo galvą, o atlikus bausmę pasireikšdavo sveikatos sutrikimai, kurių anksčiau nebuvo. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė. Atsakovas apeliacinio skundo byloje neteikė.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016 ir kt.).

19. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo ir aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu (t. y. kad Lukiškių TI-K kamerose temperatūra neatitiko nustatytų normų, kamerose buvo pelėsio, nuo sienų byrėjo tinkas ir dėl to kildavo dulkių, ant langų buvo įrengtos dvigubos grotos, kuriose buvo šiukšlių, Lukiškių TI-K administracija neišduodavo valymo priemonių, pareiškėjas asmeninius drabužius turėjo skalbti ir džiovinti kameroje, pareiškėjui nebuvo užtikrinamas užimtumas už kameros ribų), su šiomis aplinkybėmis sieja prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nė vienas iš šių apeliacinio skundo argumentų ir reikalavimų nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t. y. šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Todėl nauji pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme taip pat nenagrinėtini. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, vertins tik tas pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, kurios buvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui, t. y. aplinkybes dėl kamerų ploto ir jose laikytų asmenų skaičiaus, kamerų vėdinimo, sanitarinių mazgų ir iškvietimo mygtukų įrengimo, asbesto naudojimo ir pasivaikščiojimo trukmės.

20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

21. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad Lukiškių TI-K sąmoningai teismui pateikė neteisingus duomenis apie kamerose buvusių asmenų skaičių, teisėjų kolegija vertina kaip bendro pobūdžio ir nepagrįstus bylos duomenimis. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi teisinio ir faktinio pagrindo abejoti valstybinės institucijos į bylą pateiktais oficialiais rašytiniais įrodymais, kurie nėra prieštaringi, atitinka pareiškėjo skundo teiginius apie ginčo laikotarpį, juose pateikti nuoseklūs duomenys apie pareiškėjo buvimą Lukiškių TI-K.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina ir kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo argumentus, kad į minimalų asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą neturi būti įtraukiamas baldų užimamas plotas. EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Todėl nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, turi būti vadovaujamasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m). Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui.

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu buvo pažeista 129,5 paros. Įvertinus byloje surinktus duomenis akivaizdu, kad skaičiuodamas pareiškėjui tekusią gyvenamojo ploto dalį bei konstatuodamas su tuo susijusius pažeidimus pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotą, t. y. jo, įvertindamas 3 kv. m ploto standartą, neįtraukė.

24. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad apskaičiuodamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K tekusį gyvenamąjį plotą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi atsakovo į bylą pateiktais oficialiais dokumentais, ploto normą skaičiavo tinkamai, remdamasis EŽTT suformuotu standartu bei atsižvelgdamas į nacionaliniu lygmeniu patvirtintus reikalavimus.

25. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose nebuvo įrengta papildoma vėdinimo sistema, kameros buvo vėdinamos tik per langus, todėl drėgmės lygis kamerose viršijo nustatytas normas. Pažymėtina, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas šių aplinkybių nebuvo detalizavęs, o vėdinimo poreikį iš esmės siejo su sanitarinio mazgo įrengimo neatitikimais. Vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į tinkamą sanitarinių mazgų įrengimą (netinkamą atskyrimą nuo likusio kameros ploto), buvo pažeista ir į tai atsižvelgė apskaičiuodamas pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Taigi šie pareiškėjo argumentai pirmosios instancijos teismo sprendimu jau buvo pripažinti pagrįstais.

26. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių teisėjų kolegija pažymi, jog galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto ar vienam asmeniui turinčio tekti kiemo ploto. Be to, pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore, todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

27. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat akcentuoja, jog Lukiškių TI-K nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, todėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo sudaryta saugi aplinka. Vien aplinkybės, jog nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, konstatavimas, savaime nesuponuoja pareiškėjo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų ir kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių atvejų, kada ir dėl kokių aplinkybių jam buvo iškilusi grėsmė, dėl kurios jam būtų reikėję pasinaudoti signalizacijos mygtuku, kurio kameroje tuo metu nebuvo (jis neveikė). Taigi pareiškėjas neįrodė, kad dėl signalizacijos mygtukų nebuvimo Lukiškių TI-K kamerose jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. kokia nors neturtinė žala.

28. Pasak pareiškėjo, pats faktas, jog Lukiškių TI-K patalpose yra panaudota uždrausta medžiaga – asbestas, reiškia, kad pareiškėjui buvo sudaryta pavojų sveikatai ir gyvybei kelianti aplinka, nes bet kokiu momentu produktas, turintis asbesto, gali būti pažeistas ir asbesto plaušeliai gali patekti į kvėpavimo takus. Žinodamas, kad Lukiškių TI-K yra asbesto, pareiškėjas teigia labai išgyvenęs, nes girdėjo, kad asbestas gali suketi vėžinius susirgimus.

29. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Teismo turimais duomenimis, Lukiškių TI-K gyvenamųjų korpusų konstrukcijose asbesto nėra, o šiferio lakštais yra padengti tik I ir II korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai, tačiau pasivaikščiojimo kiemai įrengti iki 2001 m. sausio 1 d. Šiferio lakštai Lukiškių TI-K nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskiria ir nekelia pavojaus sveikatai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teismui ir neteigia, kad šiferio lakštai kiemeliuose buvo laužomi ar sulaužyti, o tik daro prielaidą, kad tai gali būti padaryta. Todėl byloje nėra pagrindo pripažinti, kad pasivaikščiojimo kiemai kelia pavojų asmenų sveikatai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 ir kt.). Pareiškėjui pakankamai nepagrindus tokios rizikos buvimo, jo argumentai dėl pavojaus jo sveikatai ir gyvybei dėl asbesto buvimo Lukiškių TI-K atmestini kaip nepagrįsti.

30. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad jo sveikatai buvo padaryta nepataisoma žala, tačiau nepaaiškino nei kaip (kokiais susirgimais ar sutrikimais), nei kada tokia žala pasireiškė. Apeliaciniame skunde pareiškėjas papildomai nurodė, kad jam dažnai skaudėdavo galvą, o atlikus bausmę pasireikšdavo sveikatos sutrikimai, kurių anksčiau nebuvo, tačiau taip pat nedetalizavo, kokie konkrečiai nauji ir negrįžtami sveikatos sutrikimai ir kokiu mastu jam ėmė reikštis pabaigus atlikti laisvės atėmimo bausmę, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Įvertinus šiuos abstrakčius pareiškėjo paaiškinimus dėl sveikatos būklės bei byloje surinktą medžiagą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neturėjo pagrindo nustatyti, kad pareiškėjo sveikatai būtų padaryta kokia nors žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo atliktas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos pobūdžio ir masto vertinimas bei priteista 1 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma yra pakankama kompensuoti ir tokius pareiškėjo abstrakčiai nurodytus sveikatos sutrikimus kaip galvos skausmas.

31. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo nustatytą pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, ginamų vertybių pobūdį, pareiškėjo patirtus nepatogumus, teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma (1 200 Eur) yra adekvati ir pakankama pareiškėjo dėl nustatytų jo teisių pažeidimo patirtiems nepatogumams kompensuoti, keisti šią sumą nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. A. (D. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė