2021-01-26 Nr. BB-390-1-03-6-00033-2017-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-4-458/2021

Teisminio proceso Nr. 1-03-6-00033-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.7.2.1; 1.2.18.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Arvydo Daugėlos (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. U. gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams, 223 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 23 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nuosprendis pakeistas: vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, M. U. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį paskirtos galutinės subendrintos trejų metų trijų mėnesių bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 100 valandų nemokamų darbų socialinių paslaugų (globos ir rūpybos įstaigose), nustatant vienerių metų terminą jai atlikti, ir įpareigojimą – visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje, taip pat baudžiamojo poveikio priemonę 25 MGL (941 Eur) įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią įpareigota sumokėti per tris mėnesius. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. M. U. nuteistas už tai, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d., būdamas automobilių klubo „A“ (reg. (duomenys neskelbtini)) vadovas, turėdamas teisę atstovauti ir priimti sprendimus klubo vardu bei kontroliuoti jo veiklą, einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas klubo turtą, 2014 m. sausio 1 d. disponuodamas nepanaudotu klubui 2011–2013 m. suteiktos paramos 1 990 121,62 Lt (576 379,06 Eur) likučiu, tyrimui nepateikė dokumentų, pagrindžiančių 2011–2013 m. gautos paramos nurašymą 2014 m., apskaitos registruose nurodydamas kaip panaudotą 960 000 Lt (278 035,22 Eur) sumą; 2014 m. ir 2015 m. Lietuvos Respublikos įmonėms suteikus klubui iš viso 182 110,05 Eur paramą: (duomenys neskelbtini), mokėjimo pavedimais užsienio bendrovėms pervedė 188 504,24 Eur: (duomenys neskelbtini), bet įtraukti į klubo apskaitą pateikė tik dalį dokumentų, patvirtinančių, kad iš įmonių gauta 130 790,13 Eur vertės prekių ir paslaugų, t. y. 57 714,27 Eur mažiau, nei pervesta suma; be to, iš pateiktų klubo buhalterinės apskaitos dokumentų negalima nustatyti, ar įsigijimo dokumentuose nurodytos 130 790,13 Eur vertės prekės ir paslaugos buvo realiai gautos ir panaudotos klubo veikloje, ar tik į apskaitą įtraukti įsigijimo dokumentai, taip iššvaistė savo žinioje esantį didelės vertės klubui priklausantį turtą – 466 539,46 Eur, padarydamas didelę turtinę žalą.

2. M. U. nuteistas ir už tai, kad nuo 2014 m. iki 2017 m. rugsėjo 30 d., būdamas automobilių klubo „A“ vadovas, turėdamas teisę atstovauti ir priimti sprendimus klubo vardu ir kontroliuoti jo veiklą, einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas klubo turtą, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas būdamas atsakingas už klubo buhalterinės apskaitos tvarkymą, 2014–2017 m. aplaidžiai tvarkė klubo buhalterinę apskaitą, t. y., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 2 dalies reikalavimus, dokumentais neįformino ir apskaitoje neparodė ilgalaikio turto įsigijimo bei netekimo (pardavimas, nurašymas ar kt.), apskaitos dokumentais nepagrindė 2011–2015 m. gautos paramos, kaip panaudotos klubo veikloje, nurašymo, nes tyrimui nepateikė dokumentų, pagrindžiančių 2011–2013 m. gautos paramos nurašymą apskaitos registruose ir nurodė kaip panaudotą 960 000 Lt (278 035,22 Eur) sumą; taip pat, Lietuvos Respublikos įmonėms suteikus klubui iš viso 182 110,05 Eur paramą, disponuodamas lėšomis klubo sąskaitoje, mokėjimo pavedimais užsienio bendrovėms pervedė iš viso 188 504,24 Eur, bet klubo apskaitoje apskaitė tik 130 790,13 Eur vertės iš įmonių gautų prekių ir paslaugų, t. y. 57 714,27 Eur mažiau, nei pervesta suma; be to, iš pateiktų klubo buhalterinės apskaitos dokumentų negalima nustatyti, ar įsigijimo dokumentuose nurodytos 130 790,13 Eur vertės prekės ir paslaugos buvo realiai gautos, ar tik į apskaitą įtraukti įsigijimo dokumentai; pažeisdamas Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1K-372 patvirtintų Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo ir politinių kompanijų dalyvių neatlygintinai gauto turto ir paslaugų įvertinimo taisyklių (2010 m. gruodžio 10 d. redakcija) 162 punktą, nepateikė tiriamo laikotarpio klubo inventorizacijos dokumentų; dėl nustatytų pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti 2014 m. sausio 1 d. – 2017 m. rugsėjo 30 d. automobilių klubo „A“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo M. U. gynėjas advokatas K. Jonaitis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 23 d. nuosprendžio dalis, kuriomis M. U. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 223 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują nuosprendį – M. U. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes išvadas padarė nesiėmęs įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo, BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nes nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, kad būtų pašalinti įrodymų prieštaravimai, nesilaikyta ultima ratio (baudžiamoji atsakomybė, kaip kraštutinė priemonė), in dubio pro reo (visos kylančios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai), nekaltumo prezumpcijos principų, nes teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios baudžiamosios teisės normas – BK 2 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį.

3.2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pagrindinis kriterijus, leidžiantis atskirti turto iššvaistymą nuo civilinio delikto, sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, turėtų būti iš anksto, dar iki sutarties sudarymo arba sutarties sudarymo metu, suplanuoti neteisėti kaltininko veiksmai, kurių tikslas pasisavinti arba perduoti tretiesiems asmenims patikėtą svetimą turtą. Šioje byloje, siekiant atriboti ir nustatyti, ar M. U. veikoje yra baudžiamoji ar kitų rūšių atsakomybė, būtina tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes ir tik jas nustačius galimas teisingas jų teisinis vertinimas. Byloje nustatyta, kad M. U. buvo automobilių klubo „A“ vadovas ir neabejotinai turėjo teisę jam atstovauti ir priimti sprendimus klubo vardu bei kontroliuoti jo veiklą, disponuoti klubo lėšomis. Esminė žemesnių instancijų teismų įrodymų vertinimo klaida yra tai, kad byloje nė viename iš užsienio teisėsaugos institucijų gautų atsakymų nėra nurodyta, kad M. U. dar iki komercinių santykių atsiradimo su bendrovėmis (duomenys neskelbtini) suplanavo kaltinime nurodyta forma (banko pavedimais) iššvaistyti klubo turtą, t. y. byloje nenustatyta, kad prieš atliekant banko pavedimus minėtoms užsienio bendrovėms M. U. buvo pažįstamas su šių bendrovių savininkais (vadovais) ar buvo iš anksto susitaręs su šių bendrovių atstovais iššvaistyti klubo turtą. Teismų nuosprendžiuose nėra motyvų, kuo pasireiškė M. U. išankstinis susitarimas su bendrovių, kurios gavo šias lėšas, atsakingais asmenimis, kokie buvo M. U. iš anksto suplanuoti veiksmai, turint tikslą perduoti tretiesiems asmenims jam patikėtą svetimą turtą. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio reikalavimų, nes nėra įtikinamas, kelia abejonių jame padarytų išvadų pagrįstumu.

3.3. Turto iššvaistymas gali būti padarytas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymas padarytas tiesiogine tyčia, kai kaltininkas supranta, kad neteisėtai neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar sau žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas neteks turto, ir to nori, o netiesiogine tyčia – kai suvokdamas tokį veikos pavojingumą ir numatydamas turtinę žalą kaltininkas, nors ir nenori žalos atsiradimo, sąmoningai leidžia jai kilti. Nagrinėjamu atveju teismų nuosprendžiuose nenustatyta ir nėra motyvų, kokie konkretūs M. U. veiksmai (ar neveikimas) leido daryti išvadas, kad M. U. suprato, kad, atsiskaitydamas už jo vadovaujamam klubui suteiktas prekes ir paslaugas, neteisėtai perleidžia savo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims (užsienio bendrovėms).

3.4. Teismų išvados, kad įvertinus informaciją, gautą pagal paklausimą dėl užsienio įmonių (duomenys neskelbtini) pateiktus duomenis, darytina išvada, kad įmonės, kurioms buvo pervestos lėšos, realiai jokios veiklos nevykdė, todėl iš jų klubas jokių paslaugų ir prekių faktiškai negavo, prieštarauja byloje surinktiems duomenims. Pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) yra oficialiai Ilinojaus valstijoje (JAV) veikianti bendrovė, turinti steigimo numerį, atsakingo darbuotojo tapatybės numerį, bendrovės savininką, bendrovės registraciją; 2015 m. gruodžio 18 d., kai klubas padarė vienintelį 7014,11 Eur banko pavedimą, ši bendrovė vykdė aktyvią veiklą ir nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 9 d. gavo net 109 įmokas, kurių bendra suma sudarė 532 476 JAV dolerių. (Duomenys neskelbtini) yra oficialiai Ilinojaus valstijoje (JAV) veikianti bendrovė su bendrovės savininkės duomenimis, bendrovės registracijos adresu, banko sąskaitos numeriu; 2014 m. spalio 2 d., kai klubas padarė vienintelį 37 390,13 Eur banko pavedimą, ši bendrovė jau buvo (duomenys neskelbtini) klientė (sąskaita atidaryta 2011 m. kovo 25 d.) ir nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. sausio 29 d. gavo net 333 įmokas, kurių bendra suma 7 691 870,47 JAV dolerių. (Duomenys neskelbtini) yra oficialiai Kipre veikianti bendrovė, pateikti savininko ir akcininko duomenys ir adresas; 2014 m. spalio 2 d. yra atlikusi 32 finansines operacijas, kurių bendra suma 734 316 JAV dolerių, pinigų mokėjimo profiliuose nurodant „Už automobilių atsargines dalis (variklius, kėbulus).

Apie (duomenys neskelbtini) byloje yra tik informacija iš užsienio institucijų apie galutinį bendrovės savininką, direktorių, daugiau duomenų apie šios bendrovės pajamas ir veiklos pobūdį prokuroras ir pareigūnai nerinko. Taigi, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad visos klubo lėšas gavusios bendrovės yra teisėtai įsteigti ir veikiantys ūkio subjektai, turintys savo išviešintus savininkus ir vadovus, kaltinime nurodytu laikotarpiu vykdė aktyvią ekonominę veiklą, gavo įplaukas ne tik iš klubo, bet ir kitų subjektų, jų veikla susijusi su automobilių ir jų atsarginių detalių prekyba.

Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į faktą, kad užsienio valstybių tarnybų pranešimuose nurodyta, kad bendrovės (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) policijai nežinomos, t. y. nepateko į policijos pareigūnų akiratį. Taigi teismai nesilaikė BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatų ir nesivadovavo teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161-511/2016, 2K-7-648/2019 ir kt.).

3.5. Turto iššvaistymas yra tokia veika, dėl kurios turėtų būti nustatyta, kur yra iššvaistytas turtas. Skirtingai nei dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) , apie kurias gauti duomenys iš užsienio valstybių teisėsaugos institucijų, ikiteisminio tyrimo pareigūnai nerinko (ar nenorėjo rinkti) duomenų apie įmonių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) veiklą, finansines operacijas, kaltinime nurodytu laikotarpiu gautas įplaukas, paslaugų suteikimą ir pan. Nesant tokių duomenų, nėra pagrindo daryti išvadą, kad klubo vardu ir naudai bendrovėms (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pervestos sumos buvo M. U. iššvaistytos.

3.6. Teismai perkėlė įrodinėjimo naštą kaltinamajam, nuosprendį grindė priešingomis, nei byloje nustatyta, faktinėmis aplinkybėmis ir akivaizdžiomis prielaidomis, apsiribojo tik Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – ir FNTT) specialistės, atlikusios ūkinės finansinės veiklos tyrimą byloje, išvadomis, kurias paneigia byloje surinkti duomenys ir apklausa, o tai sudaro pagrindą abejoti teismo išvadų objektyvumu ir pagrįstumu. Kita vertus, FNTT specialistės išvadoje pateikta ir teismų pakartota pozicija, kad automobilių klubo „A“ buhalterinės apskaitos dokumentų duomenys nepatvirtina, ar prekės ir paslaugos, nurodytos įsigijimo dokumentuose, buvo gautos, ar tik į apskaitą įtraukti įsigijimo dokumentai, gali suponuoti netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo požymius, bet nepatvirtina BK 184 straipsnio sudėties požymių. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo sudėtys yra materialiosios, būtinas šių nusikalstamų veikų požymis turtinė žala, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui, ji turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų duomenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012).

3.7. M. U. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už didelės – 466 539,46 Eur vertės klubui priklausančio turto iššvaistymą iš esmės remiantis FNTT specialistės paaiškinimu ir teisiamajame posėdyje duotais FNTT specialistės parodymais, kurių teismai pagal BPK 20, 90, 284 straipsniuose nustatytus reikalavimus negalėjo pripažinti įrodymu. Duodant FNTT specialistei pavedimą atlikti tyrimą bei pateikti išvadą, klausimai apie lėšas gavusių bendrovių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) veiklos pobūdį, finansines operacijas iš viso nebuvo kelti ir tokie duomenys ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rinkti, o kasatoriaus teiginiai, kad buhalterinės apskaitos dokumentais nepatvirtinti lėšų pervedimai užsienio bendrovėms atitinka realius ūkinius įvykius, nepaneigti.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad į klubo apskaitą buvo įtraukti prekių ir paslaugų įsigijimo dokumentai, bet turto iššvaistymas, teismo vertinimu, pasireiškė tuo, kad klubo buhalterinės apskaitos dokumentų duomenys nepatvirtina, ar prekės ir paslaugos, nurodytos įsigijimo dokumentuose, buvo gautos, ar tik buvo apskaityti įsigijimo dokumentai. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal bendrąją taisyklę sąskaitos faktūros paskirtis įforminti įvykusį prekių pateikimą (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-484/2009, 3K-3-55/2012).

Taigi, sąskaita faktūra gali būti laikoma prekių ir paslaugų įsigijimo dokumentu ir sutartiniu santykius patvirtinančiu dokumentu, todėl vien ta aplinkybė, kad sumokėjus už prekes ir paslaugas vėliau jos galimai visa apimtimi nebuvo suteiktos ar gautos, negali suponuoti turto iššvaistymo sudėties baudžiamojo įstatymo prasme. Nagrinėjamu atveju teismai pripažino, kad į klubo apskaitą buvo įtraukti prekių ir paslaugų įsigijimo dokumentai, byloje nustatyta, kad visi atsiskaitymai užsienio bendrovėms už klubui suteiktas prekes ar paslaugas buvo atliekami išimtinai banko pavedimais, visi pinigų gavėjai yra identifikuoti kaip veikiantys verslo subjektai.

Nei paslaugų teikėjai ar prekių tiekėjai, nei klubo dalininkai neturėjo ir neturi kasatoriui jokių finansinių pretenzijų dėl atsiskaitymo už suteiktas prekes ar paslaugas arba dėl klubo lėšų iššvaistymo ar pasisavinimo, todėl baudžiamasis procesas nuteistojo M. U. atžvilgiu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį yra nepagrįstai kriminalizuoti civiliniai santykiai, nes M. U. inkriminuoti teisės pažeidimai (nuteistasis visada neigė padaręs kokią nors nusikalstamą veiką) nėra tokio sunkumo, kad dėl jų būtų pagrindas taikyti būtent baudžiamąją atsakomybę ir kriminalines bausmes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2013, 2K-285/2013).

3.8. Byloje pateikta UAB (duomenys neskelbtini) auditorės A. B. 2019 m. balandžio 30 d. konsultacinė specialisto išvada, kuria gauti atsakymai į identiškus klausimus, kaip ir 2018 m. vasario 9 d. FNTT specialistės A. B. išvadose. Šių specialisčių išvados yra skirtingos dėl 2014–2017 m. laikotarpiu klubo disponuotų sumų ir priežasčių, kurios lėmė klaidingus klubo 2014–2015 m. rezultatus ir vėlesnių laikotarpių finansinės paramos likučių pasikeitimus buhalterinėje apskaitoje, nors byloje nustatyta, kad pateikdama nepriklausomą išvadą auditorė A. B. rėmėsi ne tik 2018 m. vasario 9 d. FNTT specialistės išvada, bet ir dokumentais, kurie yra FNTT specialistės išvados sudedamoji dalis. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai remdamasis specialisto išvada, nuosprendyje pagrįstai nurodė 2011–2013 m. klubui suteiktos paramos nepanaudotą 576 379,06 Eur likutį ir kad, kaip matyti iš specialistės A. B. paaiškinimų, nustatytas pinigų likutis klubo sąskaitoje ir apskaitytas gautos paramos likutis gali nesutapti, nes jie apskaitomi atskirai, nenurodė motyvų, kodėl teikia pirmenybę būtent FNTT specialistės, o ne nepriklausomos auditorės išvadoms.

3.9. Byloje nustatyta, kad M. U., kaip vadovas, įvykdė Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą pareigą organizuoti ir užtikrinti juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymą. Pagal 2011 m. vasario 1 d. sutartį Nr. 2011/2 klubo buhalterinę apskaitą nuo 2011 m. vasario 1 d. tvarkė juridinis asmuo – asociacija (duomenys neskelbtini), kuriai buvo privalu vadovautis visais buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančiais teisės aktais, bet to nepadarė, nes nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, 9 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Atsižvelgus į tai, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu klubo buhalterinę apskaitą tvarkė asociacija (duomenys neskelbtini), ir vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 ir 11 straipsnių nuostatomis, už buhalterinių įrašų teisingumą nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2016 m. birželio 16 d. atsako asociacija (duomenys neskelbtini). Tokią išvadą patvirtina aplinkybė, kad pirmiau minėtos buhalterinės apskaitos tvarkymo sutarties 2.1.5 punkte nurodyta, kad klientas pateikia bendrovei pasirašytas ataskaitas pristatyti į valstybines institucijas ne vėliau kaip likus dviem dienoms iki ataskaitų pristatymo termino pabaigos, bet šiame punkte neišvardyta, kokias konkrečias ataskaitas rengs asociacija (duomenys neskelbtini), sutarties 2.2 dalyje, 7 skyriuje įrašyta, kad klientas turi pateikti kitus dokumentus, bet neįvardyta, kokie tai dokumentai.

Iš buhalterinės apskaitos sutarties matyti, kad paslaugų teikėjos (duomenys neskelbtini) prisiimti įsipareigojimai nėra išsamūs, nedetalizuoti, neįvardyta, kokius buhalterinių sąskaitų likučius ir kokius dokumentus 2011 m. vasario 1 d. priėmė apskaitą tvarkanti asociacija (duomenys neskelbtini), nenumatytas apskaitos politikos taikymo metodas, bet šie faktai neatleidžia buhalterinę apskaitą tvarkiusios asociacijos (duomenys neskelbtini) nuo buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų laikymosi tvarkant klubo apskaitą.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nors M. U. ir organizavo apskaitos tvarkymą per specialųjį subjektą, šią pareigą atliko nekokybiškai, nes neužtikrino apskaitos duomenų tikrumo bei operacijų teisėtumo, t. y. tinkamo apskaitos tvarkymo, nes būdamas klubo vadovas ir kasininkas nepateikė reikiamų dokumentų finansinėms ūkinėms operacijoms pagrįsti, o apskaitą tvarkiusi asociacija tvarkė arba įtraukė į apskaitą tik tai, ką jai pateikdavo vadovas M. U. Teismas ignoravo aplinkybę, kad pagal buhalterinės apskaitos paslaugų sutarties 2.2 punktą būtent paslaugų teikėja (duomenys neskelbtini) įsipareigojo atskiru prašymu kreiptis į klubo vadovą, jeigu bus reikalinga informacija, kad būtų tinkamai suteiktos paslaugos, o 7.2 punkte nustatyta, kad paslaugų teikėja (duomenys neskelbtini) gali nutraukti paslaugų sutartį, jeigu klubas neteikia būtinų duomenų ar informacijos.

Iki 2016 m. birželio 16 d., kai buvo nutraukta buhalterinės apskaitos paslaugų sutartis, asociacija (duomenys neskelbtini) niekada nesikreipė į klubo vadovą, kad klubo apskaitai tinkamai tvarkyti ar deklaracijoms pateikti trūksta kokių nors dokumentų ar informacijos. M. U., nebūdamas tos srities specialistas ir šioms paslaugoms pasamdęs specializuotą įmonę, objektyviai nežinojo ir negalėjo žinoti, kokių konkrečiai dokumentų trūksta, kad būtų tinkamai tvarkoma buhalterinė apskaita.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo M. U. gynėjo advokato K. Jonaičio kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai patikrino byloje surinktus įrodymus, įvertino juos sąsajumo ir leistinumo aspektu. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, M. U. kaltė dėl klubo lėšų iššvaistymo teismų sprendimuose grindžiama ne tik finansinį tyrimą atlikusios FNTT specialistės išvada bei paaiškinimais teisme, bet ir finansiniuose dokumentuose užfiksuotais duomenimis, liudytojų A. A., A. D., E. G., L. Š. bei Š. V. parodymais, t. y. įrodymų visuma. Toks įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.

4.2. Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo jo ir jo ginamojo apeliacinį skundą, ne iki galo ištyrė apeliaciniame skunde dėstomus faktus dėl lėšų pervedimo įmonėms į užsienį realumo, neatliko reikiamo papildomo įrodymų tyrimo neva atsiradusiems prieštaravimams pašalinti, nepagrįsti. Duomenų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl kaltinamojo kaltės ar nekaltumo, o tai ir buvo padaryta nagrinėjamoje byloje. Priešingu atveju būtų pažeista principinė nuostata – reikalavimas bylą išnagrinėti per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad įrodymų tyrimo atlikti neprašė nė viena proceso šalis, nors apeliaciniame skunde buvo nurodoma į jų nepakankamumą, užklausų užsienio partneriams nebuvimą, jų veiklos aplinkybių nesiaiškinimą ir pan. Taigi, kasatoriaus nesutikimas su teismų sprendimais dėl įrodymų tyrimo apimties ir jų vertinimo išvadų savaime nereiškia, kad bylos procesas apeliacinės instancijos teisme (o kartu ir pirmosios instancijos teisme) vyko ir teismų sprendimai surašyti pažeidžiant BPK 304–307, 320, 326 straipsnių, 331 straipsnio 1 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis papildomai išanalizuotais ir neginčijamais pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad M. U. savo žinioje esančias klubo „A“ lėšas panaudojo klubo reikmėms (interesams), ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad lėšos buvo iššvaistytos, o M. U. tvirtinimai, jog buhalterinės apskaitos dokumentais nepatvirtinti lėšų pervedimai užsienio bendrovėms atitinka realius ūkinius įvykius, paneigti bylos įrodymų visuma. Kadangi nuteistasis M. U. ir jo gynėjas nei ikiteisminiam tyrimui, nei teismui nepateikė dokumentų ar kitų įrodymų apie realų ir tinkamą pinigų panaudojimą, nors tokią prievolę turėjo patikėtu turtu disponavęs vadovas (M. U.), remiantis objektyviais bylos duomenimis ir atsižvelgiant į kasacinio teismo suformuotą praktiką, lėšų iššvaistymo faktas nepaneigtas. Kasatoriaus teiginiai apie įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltininkui, apie nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo principų pažeidimą yra tik deklaratyvaus pobūdžio, iš esmės jau buvo nagrinėti ir motyvuotai atmesti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Kiti argumentai, būtent kad neva nebuvo išsiaiškintos konkrečios perduotų lėšų panaudojimo aplinkybės, atliktas priešpriešinis patikrinimas, kad sąskaitos faktūros byloje yra tinkamas įrodymas patvirtinti, kad prekės užsakytos ir gautos, kvalifikavimui reikšmės neturi. Kaip jau minėta, pareiga pateikti visus reikalingus dokumentus, pagrindžiančius realų, o ne tariamą lėšų panaudojimą įmonės interesais, tenka įmonės vadovui, disponavusiam patikėtu turtu ir su juo įvykdžiusiam tam tikras finansines operacijas – išleidusiam lėšas.

4.4. Nesutiktina su kasatoriaus teiginiu, kad faktūros gali būti laikomos tinkamu prekių ir paslaugų įsigijimo dokumentu ir kad aplinkybė, jog sumokėjus už prekes ir paslaugas pagal sąskaitą faktūrą vėliau prekės ar paslaugos galbūt visa apimtimi nebuvo suteiktos, negali suponuoti turto iššvaistymo sudėties. Išankstinio apmokėjimo arba avansinė sąskaita faktūra nėra pakankamas dokumentas po to neva realiai įvykdytam pirkimo ar paslaugos suteikimo sandoriui patvirtinti. Kartu su sąskaita faktūra, įrodančia tik užsakymo ir apmokėjimo faktą, turi būti darbų priėmimo ar prekių perdavimo arba paslaugų suteikimo aktai, prekių gabenimo važtaraščiai, kvitai ir pan., bet tokių dokumentų nerasta. Todėl specialisto išvada, kad dalis buhalterinės apskaitos dokumentų duomenų nepatvirtina, ar prekės ir paslaugos realiai buvo gautos, teisinga ir pagrindžia teismų teisingai pripažintą aplinkybę, kad mokėjimams pagrįsti buvo pateikta tik dalis dokumentų, bei atskleidžia faktą, kad finansinės operacijos buvo vykdomos neteisėtai, dėl to kaltininkas turi atsakyti įstatymų nustatyta tvarka.

4.5. Kasatoriaus teiginiai, kad gali būti kriminalizuoti tik iš anksto, dar iki sutarties sudarymo arba jos sudarymo metu suplanuoti neteisėti veiksmai, turint tikslą pasisavinti ar perduoti tretiesiems asmenims patikėtą kaltininkui turtą, nepagrįsti. Ši nuostata taikytina ne turto iššvaistymo, bet pasisavinimo atveju ir tik esant tiesioginei tyčiai. Iššvaistymas gali būti padarytas ne tik tyčiniais, bet ir neatsargiais veiksmais, tokiu atveju išankstinio sumanymo, taip pat ir susitarimo su trečiuoju asmeniu iššvaistyti lėšas nebūna. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokio pobūdžio bylose subjektyviuosius veikos požymius neretai atskleidžia objektyviųjų veikos požymių visuma.

4.6. Teismų sprendimuose pagrįstai konstatuota, kad vertinant nuteistojo atliktas finansines operacijas objektyviąja prasme laikytina, jog lėšos buvo išleistos be teisėto pagrindo, vadinasi, iššvaistytos. Taigi neteisėtumo elementas nustatytas. Taip pat teismai padarė išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog nėra jokių paramos nurašymą pagrindžiančių dokumentų, kad pavedimų užsienio įmonėms laikotarpiu klubas jokios veiklos nevykdė, o kad buvo realiai gautos į apskaitą įtrauktos prekės ir paslaugos, nepatvirtina jokie dokumentai, konstatavo, kad M. U. veikė tiesiogine tyčia, t. y. jis suprato neteisėtai ir neatlygintinai perleidžiąs jam patikėtą klubui priklausantį turtą, numatė, jog klubas šio turto neteks, ir to norėjo. Taigi abiejų instancijų teismai, įvertinę surinktų ir teismuose ištirtų įrodymų visetą, pagrįstai pripažino, kad M. U. veiksmuose nustatyti visi BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai. Todėl plačiau nepasisakytina dėl kasacinio skundo argumentų, kad M. U. už savo veiksmus turėtų atsakyti civilinio, o ne baudžiamojo proceso tvarka, kad jo vykdytos finansinės operacijos be pagrindo buvo kriminalizuotos todėl, kad realiai niekas pretenzijų nereiškia, o jei ir reikštų, tai ginčas galėtų būti netrukdomai išspręstas civilinių įstatymų nustatyta tvarka. Dėl to, kas pirmiau nurodyta, deliktinė atsakomybė šiuo atveju negalima, tai baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas.

4.7. Dėl aplaidžios apskaitos kasatorius teismų sprendimus ginčija iš esmės dviem aspektais, teigdamas, kad specialisto išvadoje padarytos išvados yra klaidingos, nes jos prieštarauja nepriklausomos auditorės konsultacinei išvadai, ir kad už buhalterinės apskaitos teisingumą atsakinga klubo buhalterinę apskaitą tvarkiusi asociacija (duomenys neskelbtini), o ne nuteistasis, kuris, nebūdamas specialistas, nežinojo, kokius dokumentus pateikti, kad apskaita būtų tvarkoma tinkamai.

4.8. Kaip matyti iš konsultacinės išvados turinio ir išvadą pateikusios auditorės paaiškinimo, auditorė tik įvertino specialistės išvadą atsižvelgdama į Valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo pažymą bei apskaitos tvarkymo paslaugas vykdžiusios bendrovės (duomenys neskelbtini) paslaugų teikimo sutartį. Jokių automobilių klubo finansinių dokumentų, priešingai nei teigia kasatorius, ji neturėjo ir dokumentų nevertino, todėl tokia išvada vadovautis priimant nuosprendį jokiu būdu negalima ir apskritai toks dokumentas – konsultacinė išvada dėl specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinis, nenurodytas proceso įstatyme.

4.9. Nagrinėjamu atveju finansinį ūkinį tyrimą atlikusi specialistė pagal kompetenciją savo išvadoje konstatavo, kad per vadovavimo klubui laikotarpį nuo 2014 m. iki 2017 m. M. U., būdamas atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos duomenų tikrumą bei operacijų teisėtumą, pažeisdamas ne tik Buhalterinės apskaitos įstatymo, bet ir Ne pelno subjektų neatlygintinai gauto turto ir paslaugų įvertinimo taisyklių reikalavimus, dokumentais nepagrindė ir apskaitoje neįformino ilgalaikio turto įsigijimo bei netekimo (pardavimo, nurašymo ar kt.), apskaitos dokumentais nepagrindė 2011–2015 m. gautos paramos dalies panaudojimo klubo veikloje, dalį gautos paramos – 130 790,13 Eur apskaitoje apskaitė kaip lėšas, panaudotas įsigyjant prekes ir paslaugas iš užsienio bendrovių, bet iš pateiktų klubo apskaitos dokumentų negalima nustatyti, ar prekės ir paslaugos už tokią sumą realiai buvo gautos, todėl neužtikrino, kad apskaitos registruose būtų apskaitytos įsigytos prekės ir paslaugos bei užfiksuotas jų panaudojimas ar nurašymas. Be to, nepateikė tikrinamojo laikotarpio klubo inventorizacijos aktų ar kitokių dokumentų. Visi šie pažeidimai lėmė atsiradusius baudžiamajame įstatyme nurodytus padarinius.

4.10. Pažymėtina, kad M. U., darbo ir vadovavimo klubui laikotarpiu būdamas atsakingas ne tik už tinkamą įmonės apskaitos organizavimą, bet ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, nenustatė jokios apskaitos politikos taikymo metodų, nepateikė buhalterinę apskaitą vykdžiusiai bendrovei dokumentų apie gautos didžiulės paramos lėšų panaudojimą klubo reikmėms, taip pat nenustatė dokumentų saugojimo tvarkos pagal Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo bei Lietuvos archyvų departamento direktoriaus įsakymu patvirtintų Dokumentų saugojimo taisyklių nuostatas, taip pat, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintas Inventorizavimo taisykles kiekvienais ataskaitiniais metais privalėdamas organizuoti ir atlikti turto ir lėšų inventorizaciją, užtikrinti inventorizacijos duomenų išsaugojimą bei inventorizacijos rezultatų perkėlimą į buhalterinę apskaitą (apskaitos registrus), to nepadarė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje detaliai aptartos priežastys (nekokybiškas pareigų vykdymas), nulėmusios buhalterinės apskaitos trūkumus ir atsiradusius padarinius. Tai, kad priežastys apibūdinamos kitaip, nei aiškina kasatorius, nereiškia, jog jo ginamasis M. U. nėra atsakingas už Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų nesilaikymą ir dėl to kilusių padarinių atsiradimą. Taigi M. U. netinkamai atliko savo kaip vadovo ir kasininko pareigas. Teismai teisingai konstatavo ir tai, kad M. U., kaip įmonės vadovas, ne tik turėjo, bet ir privalėjo žinoti buhalterinės apskaitos tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir užtikrinti tinkamą jų įgyvendinimą, tačiau elgėsi nerūpestingai – pareigos pateikti dokumentus nevykdė arba vykdė ne laiku ir nepakankamai, todėl dėl jo kaltės apskaita buvo tvarkoma tik iš dalies.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo M. U. gynėjo advokato K. Jonaičio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų ir dėl nenagrinėtinų skundų argumentų

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

7. Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

8. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

9. Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir savos vertinimo versijos, netinkamas BK 184 straipsnio 2 dalies ir 223 straipsnio 1 dalies taikymas grindžiamas ginčijant ir nesutinkant su teismų atliktu įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių nustatymu, teismų padarytomis išvadomis, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Todėl kasacinės instancijos teismas tokius kasatoriaus teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų laikymusi.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį

10. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnį kyla asmeniui, kuris iššvaistė jam patikėtą ar savo žinioje esantį svetimą turtą (turtinę teisę). Teismų praktikoje turto iššvaistymas – tai kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto (turtinės teisės) neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto (turtinės teisės) savininkui arba teisėtam valdytojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526/2010, 2K-210/2012, 2K-168/2013, 2K-P-89/2014, 2K-369-303/2017). Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pvz., yra ir materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę).

Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už šį turtą ar turtinę teisę. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala.

Kasacinio teismo praktikoje tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padaryti tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar savo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-325-895/2018).

Iššvaistymo požymių buvimas gali būti konstatuojamas ir tuo atveju, kai įmonės vadovas, piktavališkai veikdamas, sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123-895/2017, 2K-234-699/2017, 2K-302-489/2017, 2K-7-648/2019, 2K-254-895/2020).

11. Teismai, nustatydami BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius nuteistojo M. U. veiksmuose ir konstatuodami, kad M. U., būdamas automobilių klubo „A“ vadovas, kaltinime nurodytu laikotarpiu iššvaistė jam patikėtą ir savo žinioje esantį didelės vertės svetimą klubo „A“ turtą (lėšas), rėmėsi byloje surinktų ir teismų ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma: iš dalies paties nuteistojo M. U. parodymais, liudytojų N. P., G. B., V. P. parodymais, specialistės A. B. paaiškinimais pirmosios instancijos teisme, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2018 m. vasario 9 d. specialisto išvada „Dėl automobilių klubo „A“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 04/11-2-21-1664, Lietuvos automobilių sporto federacijos ir Lietuvos motociklų sporto federacijos raštais, pagal paklausimus gauta užsienio valstybių kompetentingų institucijų informacija, mokėjimų platformos (duomenys neskelbtini) raštais, banko sąskaitos išrašais. Teismų sprendimuose išdėstyti išsamūs šių įrodymų vertinimo motyvai, dėl jų patikimumo ir pakankamumo.

12. Byloje nustatyta, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. M. U. ėjo automobilių klubo „A” vadovo pareigas, t. y. turėjo visus įgaliojimus laisvai disponuoti klubo lėšomis, tvarkyti bei pasirašyti finansinius dokumentus, buvo atsakingas už klubo veiklos organizavimą bei jo tikslų įgyvendinimą ir pan., taip pat ėjo kasininko pareigas. Į klubo „A“ sąskaitą pervestos paramos davėjų lėšos buvo šio juridinio asmens turtas, t. y. svetimas turtas vadovui M. U. Šios lėšos buvo skirtos konkretiems asociacijos tikslams (uždaviniams) įgyvendinti.

13. M. U. teismų sprendimais pripažintas kaltu dėl to, kad iššvaistė jam patikėtą ir savo žinioje esantį didelės vertės svetimą klubo „A“ turtą, t. y.: 1) 2014 m. sausio 1 d. disponuodamas nepanaudotu 2011–2013 m. klubui suteiktos paramos likučiu – 576 379,06 Eur (1 990 121,62 Lt), tyrimui nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių šiuo laikotarpiu gautos paramos nurašymą 2014 m., apskaitos registruose nurodant kaip panaudotą 278 035,22 Eur (960 000 Lt) dydžio sumą; 2) disponuodamas Lietuvos Respublikos įmonių 2014–2015 m. klubui suteikta parama – iš viso 182 110,05 Eur, 2014–2016 m. užsienio bendrovėms mokėjimo pavedimais pervedė 188 504,24 Eur, tačiau įtraukti į klubo apskaitą pateikė tik dalį dokumentų, patvirtinančių, kad gauta 130 790,13 Eur vertės prekių ir paslaugų iš nurodytų įmonių, t. y. 57 714,27 Eur mažiau, nei pervesta suma. Be to, iš pateiktų automobilių klubo buhalterinės apskaitos dokumentų nenustatyta, kad 130 790,13 Eur sumos prekės ir paslaugos, nurodytos įsigijimo dokumentuose, buvo realiai gautos ir panaudotos klubo veikloje. Šios iššvaistytos sumos (278 035,22 Eur ir 188 504,24 Eur) nustatytos remiantis byloje pateikta specialisto išvada bei ją pateikusios specialistės paaiškinimais teisiamajame posėdyje.

14. Teismai išsamiai motyvavo, kodėl byloje ištirti ir įvertinti įrodymai paneigia M. U. teiginius, kad buhalterinės apskaitos dokumentais nepatvirtinti lėšų pervedimai užsienio bendrovėms atitinka realius ūkinius įvykius ir nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad M. U. savo žinioje esančias klubo „A“ lėšas panaudojo klubo interesams. Dėl to teismai teisingai konstatavo, kad klubo lėšos buvo iššvaistytos. Teismai teisingai pažymėjo ir tai, kad pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 184 straipsnį nebūtina nustatyti buvus išankstinį susitarimą su įmonėmis, kurioms buvo pervesti klubo pinigai, dėl turto perleidimo, nes šioje byloje bendrininkavimo klausimas nesprendžiamas. Taigi M. U. veiksmai, atlikti su jam patikėtomis klubo gautomis paramos lėšomis, kurių suma viršija 250 MGL dydžio sumą, buvo žalingi klubo interesams ir atitinka nusikalstamos turto iššvaistymo veikos požymius, dėl to yra teisingai kvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį

15. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių atskirų veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą; 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia šiame BK straipsnyje nustatytus padarinius. Buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo, o aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas – tik neatsargiai.

16. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytų visų trijų veikų sudėtys yra materialiosios, taigi baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai būtent šio straipsnio dispozicijoje nustatyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kitaip tariant, kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, reikia patikrinti ir tai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo tiesioginė padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros) kilimo sąlyga. Priežastinio ryšio nustatymas yra loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti, – ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-489/2015).

17. Pagal BK 223 straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; 2) buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; 3) verslo subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką.

18. Pagal teismų praktiką, buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41/2012). Įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat ir už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Realizuoti šią atsakomybę jis paprastai privalo priimdamas įsakymą dėl įmonės buhalterinės apskaitos organizavimo įmonėje bei apskaitos dokumentų išsaugojimo. Tačiau jei tokia pareiga atlikta nekokybiškai, aiškiai ignoruojant teisės aktus ir sukelia BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytus padarinius, tokiais atvejais pripažįstamas aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos organizavimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237-489/2015, 2K-133-697/2019).

19. Taip pat pažymėtina, kad pagal teismų praktiką įmonės vadovas yra tinkamas nusikalstamos veikos, nurodytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, subjektas, nes būtent jis, kaip įmonės vadovas, yra atsakingas už pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų pateikimą įmonės buhalteriui, kuris privalo juos apskaityti buhalterinėje apskaitoje. Jei įmonės vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų arba pateikia neteisingus, tada jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-273-1073/2019).

20. Abiejų instancijų teismai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir, remdamiesi bylos proceso metu ištirtais įrodymais bei vadovaudamiesi teismų praktika, padarė teisingą išvadą, kad nors automobilių klubo „A“ buhalterinę apskaitą pagal sutartį nuo 2011 m. vasario l d. iki 2016 metų birželio 16 d. tvarkė asociacija (duomenys neskelbtini), būtent M. U., kaip klubo vadovas, būdamas klubo vadovas ir kasininkas, buvo atsakingas už tinkamą asociacijos „A“ buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. už tinkamą klubo prekių ar paslaugų įsigijimo, perleidimo ir pan., prekių panaudojimo ar nurašymo, turto ir lėšų inventorizavimo dokumentų įforminimą bei išsaugojimą ir tokių dokumentų pateikimą asociacijos buhalteriją tvarkančiam asmeniui. Teismai konstatavo, kad M. U., būdamas atsakingas už pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų pateikimą buhalterinę apskaitą tvarkiusiai asociacijai (duomenys neskelbtini), kuri privalėjo juos teisingai apskaityti buhalterinėje apskaitoje, nepateikė reikiamų dokumentų finansinėms ūkinėms operacijoms pagrįsti, o apskaitą vedusi asociacija tvarkė arba apskaitė tik tai, ką jai pateikdavo vadovas M. U. Tokios teismų išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje apklaustos klubo buhalterinę apskaitą tvarkiusios asociacijos (duomenys neskelbtini) atstovės N. P. parodymais bei byloje nustatyta aplinkybe, kad 2017 m. birželio 17 d., t. y. dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios, sutartis asociacijos (duomenys neskelbtini) iniciatyva buvo vienašališkai nutraukta dėl sutarties sąlygų nevykdymo – klubui šiurkščiai pažeidus sutarties punktus dėl pirmiau minėtų įsipareigojimų.

21. Darytina išvada, kad M. U., būdamas klubo vadovas ir kasininkas, nors formaliai ir organizavo apskaitos tvarkymą pasirašydamas sutartį su tokią paslaugą teikiančia asociacija, neužtikrino apskaitos duomenų tikrumo bei operacijų teisėtumo, t. y. tinkamo apskaitos tvarkymo, dėl to negalima nustatyti automobilių klubo veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Taigi M. U. yra tinkamas nusikalstamos veikos, nurodytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, subjektas.

Dėl skunde nurodomų BPK pažeidimų

22. Teiginiai kasaciniame skunde, kad byloje padaryta BPK 20 straipsnio 5 dalies, 90, 284 straipsnių, 301 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio reikalavimų pažeidimų, nesilaikyta ultima ratio, in dubio pro reo, nekaltumo prezumpcijos principų, nurodyti deklaratyviai, teigiant, kad teismai nepagrįstai rėmėsi specialisto, ne nepriklausomos auditorės išvada, vadovavosi tik prielaidomis, priešingomis, nei byloje nustatyta, faktinėmis aplinkybėmis. Tokie teiginiai paliktini nenagrinėtini, nes nėra suformuluoti argumentai, pagrindžiantys esminių baudžiamojo proceso pažeidimų padarymą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. U. gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Sigita Jokimaitė

Arvydas Daugėla