2018-12-05 Nr. AB-22403-3-61-3-01295-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-866-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01295-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. P., R. P. (R. P.), A. D., G. M. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai J. P., R. P. (R. P.), A. D., G. M. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. dirbtus viršvalandžius: J. P. 12 618,17 Eur, R. P. 16 852,57 Eur, A. D. 7 986,73 Eur, G. M. 13 246,94 Eur.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad jie dirba Departamento Sprogmenų paieškos skyriuje (toliau – ir Skyrius), yra statutiniai valstybės tarnautojai. Nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. darbas Departamento Skyriuje buvo organizuojamas taikant 48 valandų per savaitę (7 kalendorines dienas) darbo laiko normą, o turėjo būti taikoma 40 valandų per savaitę darbo laiko norma, todėl susidarė viršvalandžiai, už kuriuos Departamentas nesumokėjo.

3. Pareiškėjai pažymėjo, kad jų darbas iš esmės yra pertraukiamas, todėl, taikant 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpis) darbo laiko normą, buvo pažeista pareiškėjų teisė į teisingą apmokėjimą bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 29 straipsnio 3 dalis. Skyriuje darbas organizuojamas pamainomis, o darbo pobūdis nereikalauja, kad darbo funkcijų vykdymas būtų užtikrinamas 24 val. per parą, pasibaigus Skyriaus pareigūnų darbo laikui (pamainai), kita pamaina nėra organizuojama, t. y. funkcijų vykdymas nutrūksta.

4. Pareiškėjų manymu, ginčo laikotarpiu skaičiuojant susidariusius viršvalandžius, turi būti skaičiuojamas bet kuris 7 dienų laikotarpis. Pareiškėjai pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu galiojo 2009 m. balandžio 30 d. priimtas Departamento direktoriaus įsakymas Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“, pagal kurio 2.1 punktą savaitės (7 dienų laikotarpio) pradžia buvo laikomas pirmadienis. Pareiškėjų nuomone, toks taikytas skaičiavimas neatitiko galiojusių Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas teigė, kad susidariusi situacija patenka į Statuto 29 straipsnio 3 dalyje reguliuojamą sritį, todėl pareiškėjų darbas, viršijantis 40 val. per savaitę (nuo pirmadienio iki sekmadienio), tačiau neviršijantis 48 valandų per savaitę, nelaikytinas viršvalandiniu. Teigė, kad pareiškėjai klaidingai aiškina Statuto 29 straipsnio 3 dalį dėl nepertraukiamo funkcijų atlikimo. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjų užimamos pareigybės buvo įrašytos į Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą (3.3, 3.7 ir 3.11 punktai).

7. Departamentas nurodė, kad teisės aktuose nėra aiškiai reglamentuota, koks momentas laikytinas savaitės pradžia ir pabaiga, neįtvirtintas konkretus savaitės apibrėžimas, todėl Departamento direktoriaus 2009 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ 2.1 punkte buvo nustatyta savaitės darbo laiko apskaitos pradžia – pirmadienis, remiantis įstatymo analogija pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominėse veiklos srityse 10 punktą, pagal kurį savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 valandos iki sekmadienio 24.00 valandos.

8. Atsakovas pažymėjo, kad 2 val. trukmės pietų pertrauka buvo įskaitoma į pamainos laiką, pertraukos metu pareigūnai priskirtų funkcijų nevykdė, šį laiką naudojo savo nuožiūra. Tai, kad pareiškėjai naudojosi pertraukomis ir jų konkretų laiką pasirinkdavo savo nuožiūra, atsakovo teigimu, patvirtina Departamento teismui pateikti 2013–2015 metų Departamento saugomų objektų praėjimo kontrolės informacinės sistemos (toliau – ir SOPKIS), leidžiančios Departamentui automatizuotai leidimų pagalba kontroliuoti darbuotojų ir lankytojų įėjimą į Departamento saugomus objektus ir išėjimą iš jų, išrašai (IV t., b. l. 1–65), 2013–2015 metų Ginklų žurnalo išrašai apie tarnybinių ginklų išdavimą ir grąžinimą (II t., b. l. 133–180) bei 2013–2015 metų Skyriaus patikrintų objektų ir daiktų sąrašai (III t., b. l. 1–160). Teigė, jog iš SOPKIS ir Ginklų žurnalo išrašų matyti atvejai, kai pareiškėjai vėliau ateidavo į darbą, taip pat anksčiau išeidavo iš darbo, kas, atsakovo vertinimu, pagrindžia faktinį pareiškėjų darbo laiką. Departamentas nurodė, kad pritaikius 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų pareiškėjų neišdirbtos darbo valandos ir taip būtų pažeidžiami Departamento interesai.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. dirbtus viršvalandžius: J. P. 1 883,88 Eur; R. P. 2 553,84 Eur; G. M. 1 639,49 Eur, A. D. 1 303,62 Eur, kitą skundo dalį teismas atmetė.

10. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis teismas nustatė, kad pareiškėjai yra statutiniai valstybės tarnautojai, jie Departamento Skyriuje dirba specialistais ir vyresniaisiais specialistais, Departamento specialistai ir vyresnieji specialistai patenka į Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150.

11. Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, nustatė, jog pareiškėjų darbas buvo organizuojamas pertraukiamai, todėl darė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai pareiškėjų atliekamas funkcijas priskyrė nepertraukiamai atliekamoms funkcijoms ir nepagrįstai taikė pareiškėjams iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą. Atsakovo argumentus, kad Departamentas savo pareigas atlieka nepertraukiamai, teismas pripažino nepagrįstais, nes byloje vertinama, ar konkrečiai pareiškėjų atliekamos funkcijos buvo vykdomos nepertraukiamai.

12. Teismas nurodė, kad Departamento direktoriaus 2009 m. balandžio 30 d. įsakymas Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ nustato darbo laiko apskaitą Departamente, t. y. savaitės pradžia laikomas pirmadienis, todėl atsakovas pagrįstai vadovavosi tokia darbo laiko apskaita, pareiškėjams skaičiuodamas darbo užmokestį.

13. Įvertinęs atsakovo teismui pateiktus išėjimo / įėjimo duomenis (išrašus iš SOPKIS), teismas sprendė, jog šie duomenys negali būti laikomi teisiškai reikšmingais ir patikimais, nes neįrodytas tokių duomenų patikimumas, iš pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėjai asmeniniais, ar darbo tikslais įeidavo / išeidavo, be to, judėjimas per SOPKIS įėjimą yra galimas ir jo neužfiksavus (pavyzdžiui, įeinant ar išeinant su kitu darbuotoju). Taip pat Departamento saugomų objektų praėjimo kontrolės informacinės sistemos duomenys nepatvirtina, jog pareiškėjai iš saugomo objekto tam tikrais laikotarpiais išeidavo dėl to, jog jiems buvo pertrauka, nes tokie išėjimai gali būti ir tarnybiniais tikslais. Atsakovo argumentų dėl ginklų išdavimo ir grąžinimo teismas taip pat nelaikė pagrįstais, nurodydamas, kad pateikti duomenys nepagrindžia pareiškėjų faktiškai dirbto laiko. Teismas sprendė, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių atsakovo poziciją, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl 2 val. pietų pertraukos suteikimo, jos įskaitymo į darbo laiką, jei darbo laiko norma yra 48 val. per savaitę ir neįskaitymo, jei 40 val. per savaitę, ir jos naudojimo savo nuožiūra.

14. Vertindamas atsakovo argumentus, jog pritaikius 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą susidarytų pareiškėjų neišdirbtos darbo valandos, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl apmokėjimo už viršvalandžius, atsakovas neprašė minusuoti galimai neišdirbtas valandas iš dirbto laiko, bet prašė pripažinti, kad pareiškėjai elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja savo teisėmis. Teismas pažymėjo, kad apmokėdamas už pareiškėjų darbą ginčo laikotarpiu atsakovas žinojo tikslų pareiškėjų dirbtų valandų skaičių, už jas apmokėjo, taigi su tokiu elgesiu sutiko, apmokėjo tik už dirbtas valandas, o ne už nedirbtas.

15. Teismas, remdamasis atsakovo pateiktomis pažymomis apie pareiškėjų viršvalandžių perskaičiavimą laikotarpiu nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2015 m. birželio mėn., nustatė, jog pareiškėjams ginčo laikotarpiu susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, t, y. pareiškėjas J. P. iš viso dirbo 224 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 1 883,88 Eur nepriemoka (I t., b. l. 134–135); pareiškėjas R. P. iš viso dirbo 287 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 2553,84 Eur nepriemoka (I t., b. l. 145–146); pareiškėjas G. M. iš viso dirbo 200 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 1 639,49 Eur nepriemoka (I t., b. l. 156–157); pareiškėjas A. D. iš viso dirbo 159 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 1 303,62 Eur (I t., b. l. 169–170).

III. 16. Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

17. Apeliacinis skundas grindžiama šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Departamento paaiškinimus ir rašytinius įrodymus dėl 2 valandų trukmės pertraukos pailsėti ir pavalgyti įskaitymo į pareiškėjų pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, nebuvo pakankamai aktyvus, nesurinko ir neištyrė visų reikšmingų bylai įrodymų:

17.1.1. Su pareiškėjais žodžiu buvo susitarta, kad jiems suteikiama 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Už pietų pertraukos laiką jiems buvo mokamas atlyginimas. Pareiškėjų faktiškai nedirbtas laikas pietų pertraukų metu ženkliai viršija viršvalandžius. Aplinkybę, kad pareiškėjams buvo suteikiamos pertraukos pailsėti ir pavalgyti ir, kad pareiškėjai jas naudojo savo nuožiūra, patvirtina SOPKIS duomenys. Teismas, spręsdamas dėl SOPKIS duomenų nepatikimumo, rėmėsi tik prielaida bei tikrovę neatitinkančiais pareiškėjų teiginiais, neišreikalaudamas papildomų įrodymų, kad nustatytų, ar judėjimo fiksavimas Departamente yra kontroliuojamas, ar pareiškėjai Departamento nurodytais laikotarpiais (pagal SOPKIS duomenis) išeidavo tarnybiniais tikslais, neapklausdamas papildomų liudytojų, kad nustatytų, ar pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo suteikiamos pertraukos ir ar jos buvo įskaitomos į pareiškėjų darbo laiko normą.

17.1.2. Iš Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos saugomų objektų praėjimo kontrolės informacinės sistemos nuostatų, patvirtintų Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 1V- 147, 2, 5, 22 punktuose, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos darbuotojo pažymėjimo išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. V-102 (toliau - Tvarkos aprašas), 2, 22.1, 22.3, 26, 29 punktuose įtvirtinto reguliavimo matyti, kad darbuotojų patekimas į Departamento saugomus objektus yra griežtai kontroliuojamas. Be to, iš 2013–2015 metų patikrintų objektų ir daiktų sąrašų (toliau – ir Sąrašai) matyti, kad pareiškėjai (pagal SOPKIS duomenis) iš Departamento išeidavo ne tarnybiniais tikslais. Tarnybiniais tikslais iš Departamento jie išeidavo tik Sąrašuose nurodytu laiku. Visais kitais atvejais pareiškėjai tarnybines pareigas vykdė Departamento patalpose.

17.2. Teismas nevertino Departamento argumentų (taip pat netyrė juos patvirtinančių įrodymų), kad pareiškėjams nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2015 m. birželio mėn. pritaikius 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų pareiškėjų neišdirbtos darbo valandos, o tai neabejotinai rodo Departamento teisių bei teisėtų interesų pažeidimą. Teismas neįvertino to, kad pareiškėjai elgiasi nesąžiningai, pažeidė šalių interesų pusiausvyros, šalių lygiateisiškumo principus.

17.3. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, kadangi jis šioje byloje neturi prejudicinės reikšmės.

17.4. Pareiškėjams 22 val. baigus pamainą, saugomų asmenų apsaugos užtikrinimas nutrauktas nebuvo, nes saugomų asmenų apsaugos užtikrinimo funkcijas nakties metu vykdė kitų Departamento struktūrinių padalinių pareigūnai. Taigi Departamentas saugomų asmenų apsaugos funkciją ginčo laikotarpiu vykdė nepertraukiamai.

18. Pareiškėjai J. P., R. P., A. D., G. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Darbo, poilsio laikas ir jo kaita pamainos (darbo dienos) metu privalo būti žymima darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Jei pareigūnams (darbuotojams) yra suteikiama pertrauka pailsėti ir pavalgyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 158 straipsnio 1 dalies prasme, t. y. tokia pertrauka, kurią pareigūnai gali išnaudoti savo nuožiūra, palikti darbo patalpas ir nevykdyti funkcijų, nereaguoti į iškvietimus ir kt., toks pertraukai išnaudojamas laikas privalo būti žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ir atitinkamai už jį neturi būti mokamas darbo užmokestis. Jei pertraukos pailsėti ir pavalgyti suteikti dėl gamybinių ar kitų aspektų neįmanoma, pareigūnams sudaroma galimybė pavalgyti darbo metu, kaip tai numatyta Darbo kodekso 158 straipsnio 5 dalyje. Pagal pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius, nei vienam iš pareiškėjų poilsio laikas nebuvo žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, todėl darytina išvada, kad pareiškėjams būdavo sudaroma galimybė pavalgyti tarnybos metu. Apeliantas nepateikė nei vieno įrodymo, pagrindžiančio, kad pareiškėjams būdavo suteikiamos net iki 2 val. pertraukos tarnybos metu, kurių metu jie galėdavo nereaguoti į iškvietimus, nevykdyti funkcijų ir palikti tarnybą.

18.2. Skyriaus darbas ginčo laikotarpiu buvo organizuojamas pertraukiamai. Taikant ne 48 val., o 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, mėnesio darbo laikas ir apskaitinio laikotarpio darbo laikas atitinkamai turėjo būti mažinamas ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, negalėjo susidaryti neišdirbtų valandų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios laikotarpiu nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2015 m. birželio mėn., už darbą, viršijusį 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, t. y. viršvalandinį darbą.

20. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalyje (ginčo laikotarpiu galiojusi aktuali redakcija) nustatyta, kad pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Taigi įstatymų leidėjas siekė pareigūnų teisinį statusą nustatyti specialiu nei Darbo kodeksas įstatymu – Statutu. Statute pareigūnų darbo laikas yra specialiai reglamentuotas – tam skirtas 29 straipsnis („Pareigūnų darbo laikas“), nėra nuorodos į Darbo kodekso XIII skyrių („Darbo laikas“). Pareigūnų darbo ir poilsio režimas turi itin didelę specifiką lyginant su darbuotojais, dirbančiais darbo sutarties pagrindu. Statutas įtvirtina tarnybos ypatumų kompensavimo principą, pagal kurį pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas bei įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (įvairiais priedais ir priemokomis, specialia tvarka skaičiuojamu tarnybos stažu, pareigūnų valstybine pensija ir t. t.). Todėl negalima savaime sutapatinti pareigūnus ir darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis.

21. Statuto 29 straipsnio 1 dalyje (ginčo laikotarpiu galiojusi aktuali redakcija) nustatyta, kad pareigūnų, išskyrus šio straipsnio 3–5 dalyse nurodytus pareigūnus, darbo laiko norma negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį). Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytų 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą; šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu; šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė.

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šias Statuto nuostatas, nurodo, jog, siekiant nustatyti 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, privalo egzistuoti įstatyme įtvirtintų sąlygų visuma, t. y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, turi būti dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše ir turi būti įstaigos vadovo sprendimas (žr., pvz., 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1706/2009; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1/2012). Vien aplinkybė, jog pareigūno pareigybė yra įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, nėra pakankama konkretaus pareigūno atžvilgiu taikyti 48 val. per savaitę darbo laiko normą, nustatytą Statuto 29 straipsnio 3 dalyje (žr., pvz., Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-3727/2011; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3662/2011).

23. Šiuo atveju pareiškėjai Skyriuje ginčo laikotarpiu dirbo specialistais ir vyresniaisiais specialistais. Šios pareigybės yra įvardytos Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150, 3.7 ir 3.11 punktuose. Visuose pareiškėjų pareigybių aprašymuose (I t., b. l. 180–189) įtvirtinta nuostata, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas dirba pamaininį darbą, esant tarnybiniam reikalingumui, nepamaininį darbą. Departamento direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo Nr. 1V-229 „Dėl darbo laiko nustatymo“ (IV t., b. l. 77) 1.3 punktu Departamento pareigūnams, dirbantiems pamainomis, nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė; šių pareigūnų darbo laiko pradžia ir pabaiga nustatoma Departamento direktoriaus patvirtintuose darbo grafikuose. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjų užimamos pareigybės pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą sąrašą priskirtos Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybėms, pareiškėjai realiai dirbo pamainomis, jų darbo laikas nustatytas įstaigos vadovo sprendimu (įsakymu). Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, kadangi atsakovas neįrodė, kad pareiškėjų funkcijos buvo vykdomos nepertraukiamai, jų atžvilgiu nebuvo visų sąlygų taikyti 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos duomenimis, su šia pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe sutinka.

24. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pagrindo pareiškėjams taikyti 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 pateiktais išaiškinimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtame sprendime vertindamas Departamento Asmens apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto funkcijų nepertraukiamumą, pastebėjo, jog šias pareigas užimantys asmenys dirbo pamainomis nuo 7 val. iki 22 val., nuo 22 val. iki 7 val. nebuvo paskirtas nė vienas šias funkcijas vykdantis asmuo, o atsakovas nepateikė įrodymų, kad minėtu laiku šias funkcijas atlikdavo kitų skyrių pareigūnai, be to, esant reikalui, minėtas pareigas užimantys pareigūnai galėjo būti iškviečiami naktį, tai įforminant kaip darbo pratęsimą arba viršvalandinį darbą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga pareiškėjo pareigybė, yra vykdomos pertraukiamai, todėl nebuvo vienos iš teisiškai reikšmingų aplinkybių, nurodytų Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, pareiškėjui taikyti 48 valandų per savaitę darbo laiko normą.

25. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo pozicija, jog administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 nustatyti faktai negali būti pripažinti prejudiciniais nagrinėjamoje byloje, nes administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 vertintas darbo funkcijų atlikimas kitame Departamento struktūriniame padalinyje. Kita vertus, pareiškėjo administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 ir pareiškėjų nagrinėjamoje byloje darbo laiko organizavimas yra labai panašus: ginčo laikotarpiu pareiškėjai dirbo pamainomis nuo 7 val. iki 22 val., nuo 22 val. iki 7 val. jų funkcijų jokie asmenys neatlikdavo. Atsakovas nenurodė jokių atvejų, kai nuo 22 val. iki 7 val. ar kitu laikotarpiu būtent pareiškėjų funkcijas būtų atlikę kitų Departamento struktūrinių padalinių pareigūnai, taip pat konkrečiai neįvardijo, kokie pareigūnai galėtų atlikti tokias itin specialių žinių ir gebėjimų, išvardytų pareiškėjų pareigybių aprašymuose, reikalaujančias funkcijas. Vadinasi, Skyriaus funkcijų vykdymas realiai buvo pertraukiamas.

26. Nors atsakovas tvirtino, jog Departamentas (jo skyrių visuma) vykdo vadovybės apsaugos funkciją, kuri pagal Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį turi būti užtikrinama 24 valandas per parą, o sprogmenų aptikimas, nustatymas ir neutralizavimas tėra šios funkcijos dalis, teisėjų kolegija nesutinka, kad tai sudaro pagrindą pareiškėjų vykdomas konkrečias funkcijas pripažinti nepertraukiamomis. Skyriaus funkcijos yra išdėstytos Skyriaus nuostatų, patvirtintų Departamento direktoriaus 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. V-396 (II t., b. l. 191–192; 194–195), 5 punkte, taigi pats atsakovas atskyrė individualias savo struktūrinio padalinio funkcijas: planuoti, organizuoti ir vykdyti ginklų ir sprogmenų paiešką, identifikavimą ir lokalizavimą; koordinuoti bendrus ginklų ir sprogmenų paieškai pasitelktų pajėgų veiksmus bei kt. Atskiri įstaigos padaliniai skirtingai organizuoja savo darbo laiką ir vieni iš jų dirba pertraukiamai, o kiti – ne, todėl darbo pertraukiamumas turi būti vertinamas konkretaus pareigūno atžvilgiu. Atsakovas byloje nepaneigė pareiškėjų teiginių ir nepagrindė, kad pareiškėjų funkcijos Skyriuje buvo vykdomos nepertraukiamai. Papildomai atkreiptinas dėmesys į Departamento 2015 m. liepos 31 d. atsakymą J. P. (I t., b. l. 99–101), 2015 m. liepos 31 d. atsakymą R. P. (I t., b. l. 104–106), 2015 m. spalio 29 d. atsakymą A. D. (I t., b. l. 109–111), 2015 m. liepos 31 d. atsakymą G. M. (I t., b. l. 114–116), kuriais pareiškėjams atsisakyta apskaičiuoti ir sumokėti neapmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią už ginčo laikotarpiu dirbtus viršvalandžius, atsisakymą grindžiant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 pateiktu išaiškinimu, kad darbo pertraukiamumas turi būti vertinamas konkretaus pareigūno atžvilgiu, todėl jie negalėjo remtis kito pareigūno atžvilgiu priimtu teismo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vatsakovo teiginiai, jog pareiškėjų atžvilgiu gali būti taikoma 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma, nes Departamento kaip visumos funkcijos vykdomos nepertraukiamai, atmetami.

27. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <....>. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksto) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko) žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu.

28. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 suformuluotomis Statuto 29 straipsnio 3 dalies taikymo taisyklėmis. Atsakovo argumentai dėl šio teismo sprendimo klaidingumo teisėjų kolegijai nesukėlė abejonių šiame teismo sprendime pateiktų aiškinimų teisingumu ir nesudarė pagrindo nukrypti nuo suformuoto precedento, todėl yra atmetami. Iš nustatytų aplinkybių spręstina, jog pareiškėjų funkcijos buvo vykdomos pertraukiamai, todėl nebuvo vienos iš būtinų sąlygų jų atžvilgiu taikyti Statuto 29 straipsnio 3 dalyje numatytą 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą. Pažymėtina, kad tokios pat pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-132-552/2018.

29. Teisėjų kolegija, analizuodama atsakovo argumentus dėl pareiškėjams suteiktos 2 valandų trukmės pertraukos pailsėti ir pavalgyti, atkreipia dėmesį į tai, jog įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-221-2011; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1378-556/2016). Nagrinėjamu atveju įrodyti aplinkybę, kad su pareigūnais buvo susitarta dėl 2 valandų trukmės pertraukos pamainos metu pavalgyti ir pailsėti, kuria buvo galima pasinaudoti pasirinktu pareigūnui patogiu laiku ir už kurią buvo mokamas darbo užmokestis, privalo atsakovas, kuris apie tai teigia.

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai neigė atsakovo nurodytas aplinkybes apie pertrauką pailsėti ir pavalgyti, liudytojas E. R. teismo posėdyje nurodė, kad rašytinio patvarkymo dėl pertraukos trukmės darbo laiko metu nebuvo, Skyriuje buvo susiklosčiusi tokia praktika, kad darbuotojai galėjo išeiti darbo laiku su administracijos sutikimu, tačiau tai nebuvo niekur fiksuojama. Iš atsakovo pateiktų duomenų nematyti, jog susitarimas dėl 2 valandų pertrauktos pavalgyti ir pailsėti buvo sudarytas (vykdomas): pateiktuose darbo laiko žiniaraščiuose, išraše iš SOPKIS, išraše iš registro apie ginklų pareiškėjams išdavimą / grąžinimą bei kituose dokumentuose pietų pertraukos laikas nepažymėtas, atitinkami dėsningumai nepastebėti, išėjimų iš Departamento tikslas neužfiksuotas. Departamento direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 21 d. įsakyme Nr. 1V-229 „Dėl darbo laiko nustatymo“ Departamento darbuotojams, nedirbantiems pamainomis, nustatyta 45 minučių trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti.

31. Atsižvelgdama į tai, kad statutinei tarnybai būdingas griežtas reglamentavimas teisės aktais, bet vidaus administravimo sprendimų (atitinkamų įsakymų) Skyriuje dirbantiems asmenims suteikti 2 valandų trukmės pertraukas pamainos metu ir už jas apmokėti nėra, teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus dėl pailsėti ir pavalgyti skirto laiko išminusavimo iš pareiškėjų dirbtų viršvalandžių laiko. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokią išvadą priėjo ir 2017 m. birželio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-879-492/2017 bei 2018 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-132-552/2018, vertindamas tapačius atsakovo argumentus dėl darbo užmokesčio nepriemokos už viršvalandžius. Atsakovui neįrodžius, kad pareiškėjams darbo metu buvo suteikiamos pertraukos, kurias jie naudojo savo nuožiūra, nėra pagrindo vertinti, ar jie tokiomis pertraukomis piktnaudžiavo, arba šias pertraukas prilyginti pareiškėjų neišdirbtam darbo laikui.

32. Atsakovo apeliacinis skundas taip pat grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nebuvo pakankamai aktyvus, nesurinko ir neištyrė visų bylai reikšmingų įrodymų, nepateikė surinktų įrodymų analizės, šių įrodymų neapibendrino, nepadarė atitinkamų išvadų dėl teisiškai reikšmingų aplinkybių, neįvertino visų atsakovo argumentų. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje (86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (86 str. 3 d.). ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtinta teisėjo pareiga aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

33. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas įvertino pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas, nėra pagrindo. Liudytojas E. R. teismo posėdžio metu buvo apklaustas atsakovo iniciatyva, atsakovas pirmosios instancijos teismo neprašė liudytojais iškviesti kitus asmenis, apklaustinų asmenų neįvardijo ir apeliaciniame skunde. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Departamento Asmenų apsaugos skyriaus, Mobilios palydos skyriaus, Pastatų apsaugos skyriaus, Taktinės paramos skyriaus, Operatyvaus valdymo skyriaus darbo laiko apskaitos žiniaraščius, teigdamas, jog minėtų skyrių funkcijos buvo vykdomos nepertraukiamai, tačiau konstatavus, jog nuo 22 val. iki 7 val. pareiškėjų funkcijų neperimdavo jokie kiti darbuotojai, duomenys apie kitų skyrių, nei kuriame dirbo pareiškėjai, pareigūnų funkcijų nepertraukiamumą nebuvo teisiškai reikšmingi. Atsakovas nepateikė ir nenurodė jokių kitų duomenų (dokumentų), kurie būtų galėję turėti įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimui, bet šio teismo nebuvo ištirti ar išreikalauti. Be to, pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog atsakovas neįrodė pareiškėjams ginčo laikotarpiu suteikęs pertrauką pailsėti ir pavalgyti, kurios laikas buvo įskaičiuojamas į darbo laiką, bei šios pertraukos trukmės, neturėjo pagrindo vertinti, ar tokių pertraukų trukmė turėtų būti išskaičiuota iš pareiškėjų dirbtų viršvalandžių trukmės, ar pareiškėjai piktnaudžiavo jiems suteiktomis pertraukomis ir ar tokios pertraukos turėtų būti pripažintos pareiškėjų neišdirbtu darbo laiku. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir jas tinkamai išnagrinėjo.

34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas