d064428b-e421-4858-a8e6-5207cee3ccd3 · Klaipėdos apygardos teismas

?Civilinė byla <a href="paieska.aspx?card_id=DC7A9D0B-6417-4D06-B734-91F299697C11">Nr. 2S-74-777/2017</a> Civilinė byla Nr. e2A-698-777/2019 Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00954-2018-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.5.2.4; 3.1.7.6; 3.2.4.11; 3.3.1.18.3. (S) KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. liepos 4 d. Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos teisėjų Aurimo Brazdeikio, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Žerlausko, apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovų J. P. ir R. J. apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovų J. P. ir R. J. ieÅ¡kinį atsakovams E. K. ir ADB „Gjensidige“ dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :

1. IeÅ¡kovai kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriuo prašė priteisti ieÅ¡kovui J. P. solidariai iÅ¡ atsakovų 1 298,89 Eur, ieÅ¡kovei R. J. solidariai iÅ¡ atsakovų priteisti 3 374,31 Eur, priteisti 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas ir visas patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

2. IeÅ¡kinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog: 2.1. 2013 m. gruodžio 30 d., apie 17 val. 45 min., (duomenys neskelbtini), atsakovas, vairuodamas automobilį, partrenkė per važiuojamÄ jÄ kelio dalį ėjusiÄ pėsčiÄ jÄ Z. P., ieÅ¡kovo J. P. sutuoktinę ir ieÅ¡kovės R. J. motinÄ . 2017 m. gegužės 2 d. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių. 2.2. Nors ikiteisminis tyrimas ir nustatė, kad atsakovas Kelių eismo taisyklių reikalavimų nepažeidė, tačiau jis, bÅ«damas eismo dalyviu, tamsiu paros metu, valdydamas didesnio pavojaus Å¡altinį, turėjo bÅ«ti atidus, laikytis visų bÅ«tinų atsargumo priemonių, atidžiai ir tinkamai naudotis automobilio techninėmis galimybėmis (ilgų Å¡viesų žibintais), todėl savo neteisėtu neveikimu pažeidė bendro pobÅ«džio pareigÄ elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai, tai turėjo įtakos, kad ieÅ¡kovams buvo padaryta žala (netiesioginis priežastinis ryÅ¡ys).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 3. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovų po 300 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo E. K. naudai.

4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai: 4.1. Nustatė, kad ieÅ¡kovė R. J. apie savo pažeistÄ teisę sužinojo ne tada, kai įvyko eismo įvykis, o tik 2017 m. rugsėjo 18 d., kai Klaipėdos apygardos teismo nutartimi buvo atmestas jos atstovo skundas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Teigia, jog iÅ¡ Å¡ios neskundžiamos nutarties ji turėjo pagrindÄ suvokti, kad ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas teisėtai ir pagrįstai, ir jokie kaltinimai E. K. nebus pareikÅ¡ti, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių, todėl ji turi savo teises ginti civiline tvarka.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 112 straipsnio 1 dalies nustatyta, kad civilinis ieškinys gali būti pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, todėl esant priešingai ikiteisminio tyrimo baigčiai, R. J. būtų turėjusi procesinę teisę pareikšti civilinį ieškinį bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios.

Nustatė, kad į teismÄ su ieÅ¡kiniu ieÅ¡kovai kreipėsi 2018 m. birželio 13 d., todėl darė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovai ieÅ¡kinio senaties termino nepraleido. 4.2. Nurodė, kad eismo įvykio vietoje, t. y. Å¡alia (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies, yra dviračių ir pėsčiųjų takas, tačiau Z. P. juo nesinaudojo. Taip pat Z. P. matomumo zonoje, apytiksliai už 40 m nuo eismo įvykio metu sustojusio automobilio priekio, buvo pėsčiųjų perėja, tačiau Z. P. keliÄ kirto ne per perėjÄ .

Be to, Z. P., priėmusi sprendimÄ kirsti kelio važiuojamÄ jÄ dalį ne tam skirtoje vietoje, t. y. ne pėsčiųjų perėjoje, tai darė netinkamai – keliÄ kirto ne stačiai, o ėjo skersai. Teigia, jog 2014 m. spalio 22 d. specialisto iÅ¡vadoje Nr. 11K-96(14)/11K-211(14) nustatyta, kad partrenkimo metu Z. P. buvo deÅ¡iniuoju Å¡onu pasisukusi į link jos artėjusį automobilį „Chrysler Grand Voyager“ bei judėjo žengdama kaire koja į priekį, o prieÅ¡ pat partrenkimÄ Z. P. judėjo skersai važiuojamosios dalies į priekį, automobiliui „Chrysler Grand Voyager“ iÅ¡ kairės į deÅ¡inę.

Darė iÅ¡vadÄ , kad nėra pagrindo teigti, kad kokie nors E. K. veiksmai techniniu požiÅ«riu turėjo įtakos eismo įvykio kilimui. 4.3. Nurodė, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei Å¡ios bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos kitos aplinkybės, ar neteisėti atsakovo veiksmai, kurie galėjo turėti įtakos Z. P. sužalojimui eismo įvykio metu. Teigia, jog Å¡ios aplinkybės leidžia padaryti iÅ¡vadÄ , kad atsakovo veika nėra susijusi priežastiniu ryÅ¡iu su atsiradusia žala – Z.

P. sužalojimu, dėl kurio kitÄ dienÄ ji mirė. 4.4. Teigia, jog iÅ¡ byloje esančios ikiteisminio tyrimo medžiagos, kurioje yra autoavarijos vietos apžiÅ«ros protokolas ir autoavarijos vietos schema, nustatyta, kad nuo automobilio priekinio deÅ¡iniojo rato centro 38,50 m atstumu rytų kryptimi, deÅ¡iniame kelkraÅ¡tyje yra kelio ženklas „127 Pėsčiųjų perėja“, autoavarijos vietos schemoje pažymėtas, ir pėsčiųjų-dviračių takas. Nurodė, kad kelio ženklas „127 Pėsčiųjų perėja“ pagal KET yra įspėjamasis kelio ženklas, įspėjantis vairuotojÄ apie bÅ«simÄ pavojingÄ kelio ruoÅ¾Ä , kuriuo važiuojant reikia imtis atitinkamų atsargumo priemonių.

Darė iÅ¡vadÄ , kad Å¡is kelio ženklas tik patvirtina, jog Å¡iame kelio ruože pėsčiųjų perėja buvo, todėl pėsčiosios pareiga yra laikytis visų bÅ«tinų atsargumo priemonių ir į kitÄ kelio pusę eiti tik pėsčiųjų perėjomis. 4.5. Nurodė, kad byloje nustatyta, jog Z. P. buvo apsirengusi tamsiais rÅ«bais, nevilkėjo Å¡viesÄ atspindinčios liemenės, neturėjo atÅ¡vaito ar žibinto, o Å¡ias aplinkybes patvirtina ir ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teigia, jog nors ieÅ¡kovai nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios rÅ«bai nebuvo apžiÅ«rėti, dėl to negalima teigti, kad ji neturėjo atÅ¡vaito, ir jos veiksmai negali bÅ«ti vertinami kaip pagrindinė sÄ lyga eismo įvykiui kilti arba kaip didelis jos neatsargumas, tačiau prielaidų, kad nukentėjusioji turėjo atÅ¡vaitÄ , nepagrindė jokiais įrodymais. 4.6.

Teismo vertinimu, bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovas, eismo įvykio metu vairuodamas transporto priemonę, pažeidė KET reikalavimus ar buvo neatidus ir objektyviai turėjo galimybę iÅ¡vengti susidÅ«rimo su skersai važiuojamosios dalies ėjusia pėsčiÄ ja. Teigia, jog tai, kad E. K. neturėjo objektyvios galimybės laiku pastebėti pėsčiosios, patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu atlikti eksperimentai, kuriuose dalyvavo 11 statistų, iÅ¡ kurių 3 iÅ¡vis nepastebėjo pėsčiosios, 7 pastebėjo 0–20,5 m atstumu, t. y. tokiu atstumu, kuris yra nepakankamas sustabdyti transporto priemonę nepravažiuojant partrenkimo vietos (40,5 m), 1 asmuo pastebėjo pėsčiÄ jÄ iÅ¡ didesnio atstumo nei sustabdyti reikalingas atstumas.

Teigia, jog duomenų, kad E. K. bÅ«tų virÅ¡ijęs didžiausiÄ leistinÄ greitį, byloje nėra. Darė iÅ¡vadÄ , kad E. K. veikė pakankamai rÅ«pestingai ir atidžiai, kaip atitinkamomis sÄ lygomis buvo bÅ«tina, ir tokiu bÅ«du neprisidėjo prie žalos atsiradimo. 4.7. Nurodė, kad nesant draudžiamojo įvykio faktui, neatsiranda ir draudiko prievolė mokėti draudimo iÅ¡mokÄ ieÅ¡kovams. Teigė, jog esant iÅ¡dėstytoms aplinkybėms ir byloje pateiktiems raÅ¡ytiniams įrodymams, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimÄ bei susiklosčiusiÄ teismų praktikÄ ieÅ¡kovų ieÅ¡kinys atmestinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai 5. IeÅ¡kovai apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rÅ«mų 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį dėl civilinės atsakomybės panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ Â â€“Â ieÅ¡kinį tenkinti; priteisti visas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

6. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai: 6.1. Nurodė, kad pagal KET 100 punkto nuostatas, atsakovui nebuvo jokių apribojimų važiuoti su įjungtais tolimųjų Å¡viesų žibintais, nes, kaip nurodo pats vairuotojas, – buvo tamsus paros metas ir blogas matomumas. Teigia, jog 2014 m. spalio 22 d. specialisto iÅ¡vadoje Nr. 11K-9614/UK-211(14) nustatyta, jog pėsčiosios Z. P. įžengimo į važiuojamÄ jÄ dalį momentu automobilis „Chrysler Grand Voyager“ iki pėsčiosios pertrenkimo vietos buvo neprivažiavęs nuo 46,1 iki 76,5 metrų atstumu.

Teigia, jog tai yra didesnis atstumas, negu reikalingas 50 km/h važiuojančio automobilio sustabdymui. 6.2. Teigia, jog atsakovas nurodė, kad pėsčioji per keliÄ Ä—jo lėtai. Mano, jog tai leidžia teigti, kad važiuojant su įjungtomis tolimosiomis žibintų Å¡viesomis, pėsčioji bÅ«tų pastebėta anksčiau ir bÅ«tų iÅ¡vengta sunkių pasekmių. Teigia, jog lemiamas momentas, lemiantis kaltės buvimÄ Å¡ioje byloje, yra tai, kad atsakovas turėdamas pareigÄ vairuoti atidžiai ir tinkamai naudotis automobilio techninėmis galimybėmis (Å¡viesos žibintais), turėjo galimybę laiku pastebėti kliÅ«tį kelyje, o važiuodamas įjungtais tolimųjų Å¡viesų žibintais ir pamatęs kliÅ«tį (nukentėjusiÄ jÄ ), laiku sumažinti greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iÅ¡ anksto numatomos kliÅ«ties ir iÅ¡vengti susidÅ«rimo. 6.3.

Nurodė, kad abu eksperimentai atlikti pažeidžiant BPK 197 straipsnio nuostatas, nes abiem atvejais statistė (kliÅ«tis) buvo statoma prieÅ¡ingos eismo juostos (esant 2-jų krypčių važiavimo juostoms) kelkraÅ¡tyje 35 cm atstumu nuo asfaltuotos kairiosios kelio dalies kaÅ¡to. Teigia, jog 2017 m. kovo 16 d. eksperimento atlikimo protokole nurodyta, kad dalyviams buvo iÅ¡aiÅ¡kinama, kad kelio važiuojamojoje dalyje, pamačius pėsčiÄ jį, keliantį grėsmę eismo saugumui, suÅ¡ukti „matau“.

Mano, jog kliÅ«tis, esanti kairės (prieÅ¡prieÅ¡inio eismo) kelio juostos kelkraÅ¡tyje, negali sudaryti kliÅ«ties vairuotojui važiuojant deÅ¡iniÄ ja eismo juosta ir apskritai negali bÅ«ti pastebėta, nes vairuotojo dėmesys, ypač tamsiu paros metu, yra sutelktas į keliÄ prieÅ¡ais automobilį. 6.4. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iÅ¡ byloje esančios ikiteisminio tyrimo medžiagos, kurioje yra autoavarijos vietos apžiÅ«ros protokolas ir autoavarijos vietos schema, nustatyta, kad matomumo zonoje, nuo automobilio priekinio deÅ¡iniojo rato centro 38,50 m, atstumu rytų kryptimi, deÅ¡iniajame kelkraÅ¡tyje yra kelio ženklas „127 Pėsčiųjų perėja“.

Kelio ženklas „127 Pėsčiųjų perėja“ pagal KET yra įspėjamasis kelio ženklas, įspėjantis vairuotojÄ apie bÅ«simÄ pavojingÄ kelio ruoÅ¾Ä , kuriuo važiuojant reikia imtis atitinkamų atsargumo priemonių, o 37 punktas numato, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį. Mano, jog teismas paminėto įspėjamojo ženklo reikalavimų netaikė vairuotojui, nors ženklas buvo ir jo matomumo zonoje. 6.5. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nukentėjusiosios veiksmus.

Teigia, jog iÅ¡ KET punktų reikalavimų nukentėjusioji atliko Å¡iuos pažeidimus: ėjo per keliÄ neįsitikinusi saugumu ir nesinešė Å¡viečiančio žibinto. Mano, jog tai atitinka paprastÄ neatsargumÄ . IeÅ¡kovų vertinimu, kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad griežtosios atsakomybės atveju paprastas neatsargumas jokios įtakos žalos atlyginimo dydžiui neturi ir nesudaro pagrindo mažinti žalos atlyginimÄ . Teigia, jog nukentėjusiojo kaltė, reikalinga taikyti nuostolių paskirstymo principÄ , turi pasireikÅ¡ti kaip didesnio laipsnio atidumo ir rÅ«pestingumo neužtikrinimas (didelis neatsargumas), o ne kaip paprastas neatsargumas. 6.6.

Nurodė, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog nukentėjusioji neturėjo atÅ¡vaito. Teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu R. J. nurodė, kad motina neÅ¡iojo atÅ¡vaitÄ (paprastai ant rankos), nukentėjusiosios rÅ«bai tyrimo pareigÅ«nų nebuvo apžiÅ«rėti. Atkreipė dėmesį, jog į įvykio vietÄ atvykus policijos darbuotojams, nukentėjusiosios daiktai (rankinė, batai, pirÅ¡tinės) atsakovo jau buvo surinkti ir padėti ant kelio važiuojamosios dalies prieÅ¡ automobilį. Teigia, jog pagal įrodymų turinio loginį ryšį negalima teigti, kad atÅ¡vaitų nebuvo. 6.7.

Nurodė, kad kelio ženklas „127 Pėsčiųjų perėja“ pagal KET yra įspėjamasis kelio ženklas, įspėjantis vairuotojÄ apie bÅ«simÄ pavojingÄ kelio ruoÅ¾Ä , kuriuo važiuojant reikia imtis atitinkamų atsargumo priemonių, tačiau tai nėra ženklas, žymintis pačiÄ pėsčiųjų perėjÄ (ženklinimo Nr. 533 ir 534). Mano, jog tokiu bÅ«du neįrodžius perėjos buvimo fakto, nėra pagrindo daryti iÅ¡vados dėl nukentėjusiosios KET 49 punkto reikalavimų pažeidimo. 6.8.

IeÅ¡kovų teigimu, aplinkybę, kad Z. P. į kitÄ kelio pusę ėjo stačiu kampu, įrodo teismo medicinos eksperto G. P. iÅ¡vada, kurioje nurodyta, kad automobilis sudavė smÅ«gį iÅ¡ deÅ¡inės pusės kÅ«no atžvilgiu. Teigia, jog 2014 m. spalio 22 d. specialisto iÅ¡vadoje Nr. 11K-96(I4)/HK-211(14) nustatyta, kad partrenkimo metu Z. P. buvo deÅ¡iniuoju Å¡onu pasisukusi į link jos artėjusį automobilį „Chrysler Grand Voyager“ bei judėjo žengdama kaire koja į priekį, o prieÅ¡ pat partrenkimÄ Z.

P. judėjo skersai važiuojamosios dalies į priekį automobiliui „Chrystler Grand Voyager“ iÅ¡ kairės į deÅ¡inę. Mano, jog dėl Å¡ių įrodymų darytina iÅ¡vada, kad Z. P. iki pertrenkimo ėjo skersai keliÄ stačiu kampu. Darė iÅ¡vadÄ , jog esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo nukentėjusiosios veiksmus vertinti kaip ypač didelį neatsargumÄ .

7. Atsiliepimu į ieÅ¡kovų apeliacinį skundÄ atsakovas praÅ¡o atmesti ieÅ¡kovų apeliacinį skundÄ ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rÅ«mų 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ ; priteisti 400 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų.

8. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai: 8.1. Nurodė, kad jokie teisės aktai nenumatė atsakovui pareigos važiuoti su įjungtais tolimųjų Å¡viesų žibintais. TÄ konstatavo ir Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartyje, kuria buvo atmestas ieÅ¡kovės R. J. atstovo advokato A. P. skundas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Teigia, jog patys apeliantai nurodo, kad pagal KET tolimosios žibintų Å¡viesos privalo bÅ«ti perjungtos likus iki prieÅ¡prieÅ¡ais atvažiuojančios transporto priemonės ne mažiau kaip 150 m (KET 100.2 punktas).

Nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nurodyta, kad atsakovas, važiuodamas (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, matė tolumoje (žiedinėje sankryžoje) kitas transporto priemones (Å¡viesas), todėl tolimųjų Å¡viesos žibintų ir nejungė. 8.2. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas nepagrįstai vadovavosi 2015 m. gruodžio 17 d. ir 2017 m. kovo 16 d. eksperimentų iÅ¡vadomis. Teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų teisėtumÄ patikrino ne tik aukÅ¡tesnės instancijos prokuroras, bet Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi ir Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi iÅ¡nagrinėdamas R.

J. atstovo advokato R. P. skundus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Nurodė, kad visais atvejais buvo konstatuota, kad BPK 197 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos, eksperimentų metu įvykio situacija buvo atkurta, todėl duomenys buvo gauti teisėtu bÅ«du, dėl to nėra pagrindo netikėti eksperimentų rezultatais. 8.3. Nurodė, kad 2014 m. spalio 22 d. specialisto iÅ¡vadoje Nr. 11K-96(14)/11K-211(14) nurodyta, kad atsakovo faktinio greičio nustatyti negalima, tačiau automobilis stabdymo metu judėjo 42,5 km/h greičiu, o prieÅ¡ pėsčiosios partrenkimÄ â€“ greičiau.

Darė iÅ¡vadÄ , kad automobilis važiavo bÅ«tent 50 km/h greičiu. Taip pat paminėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė eismo įvykyje dalyvavęs atsakovas, E. K. bei I. K.. Jų parodymai vienodai patvirtina, kad atsakovas važiavo ne didesniu kaip 50 km/h greičiu. 8.4. Atsakovas teigia, jog laikydamasis Kelių eismo taisyklių ir nevirÅ¡ydamas leistino greičio, elgėsi maksimaliai apdairiai ir protingai bei turėjo pagrindo manyti, kad kiti eismo dalyviai nepažeidinės Kelių eismo taisyklių bei nesudarys jam kliūčių kelyje.

Pažymėjo, jog tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, kad transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonę vien dėl to, kad yra teorinė galimybė, kad kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių. Nurodė, kad tÄ pripažino ir Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje, atmesdamas ieÅ¡kovės R. J. atstovo advokato A. P. skundÄ . 8.5. Nurodė, kad faktÄ , jog atsakovas buvo maksimaliai apdairus ir rÅ«pestingas, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu atlikti eksperimentai, kai buvo atkurtas eismo įvykis (panaÅ¡ioje vietoje ir panaÅ¡iomis meteorologinėmis sÄ lygomis).

Teigia, jog eksperimento metu paaiÅ¡kėjo, kad net 3 statistai (iÅ¡ eksperimente dalyvavusių 11 statistų) iÅ¡ viso nepastebėjo pėsčiosios, 7 statistai pėsčiÄ jÄ pastebėjo per vėlai, t. y. pravažiavo Z. P. partrenkimo vietÄ ir nesugebėjo automobilio sustabdyti taip, kad iÅ¡vengtų susidÅ«rimo, ir tik 1-as statistas eksperimento metu pamatė pėsčiÄ jÄ iÅ¡ tokio atstumo, kad spėtų sustabdyti automobilį. Akcentavo tai, kad statistai žinojo, jog dalyvauja eksperimente ir turi pastebėti pėsčiÄ jį, taigi to laukė ir tikėjosi, todėl ir jų reakcija buvo atitinkami greitesnė nei atsakovo.

Tačiau nepaisant ir to, absoliuti dauguma vairuotojų tokiomis pačiomis sÄ lygomis, kaip įvyko 2013 m. gruodžio 30 d. eismo įvykis, nepamatė pėsčiosios ir nespėjo sustabdyti automobilio laiku. 8.6. Mano, jog apeliantų argumentai, kad jei atsakovas bÅ«tų važiavęs dar lėčiau ar net sustojęs, arba jei bÅ«tų įsijungęs tolimųjų žibintų Å¡viesas, eismo įvykis nebÅ«tų kilęs ir Z. P. nebÅ«tų žuvusi, yra hipotetinio pobÅ«džio. Teigia, jog tokios prielaidos negali bÅ«ti pakankamos priežastiniam ryÅ¡iui pagrįsti ir civilinei atsakomybei taikyti.

Faktas, kad Z. P. bÅ«tų nežuvusi, jei atsakovas tuo metu nebÅ«tų važiavęs automobiliu, tačiau faktinės aplinkybės yra tokios, kad bÅ«tent atsakovas tuo metu važiavo keliu, kai Z. P. neleistinoje vietoje kirto keliÄ ir sudarė kliÅ«tį atsakovo automobiliui. Mano, jog iÅ¡imtinai Z. P. veiksmai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryÅ¡iu su kilusiomis neigiamomis pasekmėmis, o ne tai, kad atsakovas tuo metu važiavo keliu. 8.7. Nurodė, kad aplinkybė, jog Z. P. nuo kelkraščio pasisukusi kirto kelio važiuojamÄ jÄ dalį, nepanaikina jos kaip pėsčiosios pareigų, numatytų KET 48 punkte.

Kita vertus, akivaizdu, kad einant kelio važiuojamÄ ja dalimi yra daug didesnis pavojus sukelti eismo įvykį nei einant kelkraščiu, todėl logiÅ¡ka, kad pėstiesiems, tamsiuoju paros metu esantiems kelio važiuojamojoje dalyje ar kertantiems kelio važiuojamÄ jÄ dalį, KET 48 punktas, įpareigojantis neÅ¡tis Å¡viečiantį žibintÄ arba vilkėti ryÅ¡kiaspalvę liemenę su Å¡viesÄ atspindinčiais elementais arba bÅ«ti prie drabužių prisisegus kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atÅ¡vaitÄ , yra taikytinas. 8.8.

Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 68-1-01017-13 medžiaga patvirtina, kad Z. P. 2013 m. gruodžio 30 d. dėvėjo tik tamsius rÅ«bus ir jokio atÅ¡vaito su savimi neturėjo. Teigia, jog Å¡iÄ aplinkybę patvirtina 2013 m. gruodžio 30 d. tarnybinis praneÅ¡imas, 2013 m. gruodžio 31 d. apžiÅ«ros protokolas, 2016 m. sausio 28 d. E. K. apklausos protokolas, kuriame ji nurodė, kad Z. P. buvo tik su tamsiais rÅ«bais, bei 2016 sausio 28 d. I. K. apklausos protokolas, kuriame ji nurodė, kad atÅ¡vaito nebuvo. 8.9.

Nurodė, kad byloje yra neginčijama, kad nuo automobilio priekinio deÅ¡iniojo rato centro 38,5 m atstumu rytų kryptimi buvo ženklas „127 Pėsčiųjų perėja“. Pažymėjo, kad įspėjamieji kelio ženklai gyvenvietėse yra statomi 50–100 m atstumu nuo pavojingo kelio ruožo (KET 1 priedo 2 punktas). Nurodė, kad pėsčiųjų perėja yra tolėliau nuo eismo įvykio, t. y. tame pačiame kelyje ties žiedine sankryža. Mano, jog Z. P. turėjo bÅ«ti suvokiama, kad jos kelio ruože (matomumo zonoje) yra pėsčiųjų perėja ir kad keliÄ ji privalo kirsti per jÄ .

Akcentavo ir tai, kad pėsčioji Z. P. buvo (duomenys neskelbtini) gyventoja, todėl jai neabejotinai buvo žinomos apylinkės ir keliai, taigi ir ties žiedine sankryža esanti pėsčiųjų perėja, todėl sutiko su teismo iÅ¡vada, kad kelio ruože pėsčiųjų perėja buvo, todėl pėsčiosios Z. P. pareiga buvo laikytis visų bÅ«tinų atsargumo priemonių ir į kitÄ kelio pusę eiti tik pėsčiųjų perėja. 8.10. Teigia, jog iÅ¡imtinai tik Z. P. veiksmai sudarė galimybes kilti grėsmei jos pačios saugumui, nes ji nesiėmė visų bÅ«tinų atsargumo priemonių galimam susidÅ«rimui su gatve važiuojančia transporto priemone iÅ¡vengti, todėl tokiu savo elgesiu ji ne tik sumažino, bet visiÅ¡kai prarado galimybę iÅ¡vengti susidÅ«rimo su transporto priemone.

Mano, jog tokie neatsakingi, nerÅ«pestingi ir neapdairÅ«s pačios pėsčiosios Z. P. veiksmai aiÅ¡kiai nulėmė eismo įvykį ir jo pasekmes, todėl Å¡alintina bet kokia atsakovo civilinė atsakomybė ir pareiga atlyginti žalÄ .

9. Atsakovė ADB „Gjensidige“ atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o ieÅ¡kovų apeliacinį skundÄ atmesti.

10. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai: 10.1. Nurodė, kad joks teisės aktas nenumatė pareigos E. K. važiuoti įjungus tolimųjų Å¡viesų žibintus. Teigia, jog bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad prieÅ¡ įvykį E. K. matė tolumoje (žiedinėje sankryžoje) kitas transporto priemones (Å¡viesas), todėl tolimųjų Å¡viesos žibintų nejungė. 10.2. Nurodė, kad 2017 m. kovo 16 d. atlikto eksperimento metu eksperimento dalyviai net važiuodami su įjungtais tolimųjų Å¡viesų žibintais pėsčiÄ jÄ pastebėjo esant tokiam atstumui, kurio nepakanka transporto priemonei sustabdyti.

Pažymėjo, jog visi eksperimente dalyvavę statistai apie kelyje turinčiÄ pasirodyti kliÅ«tį žinojo ir jos tikėjosi, o atsakovas nežinojo ir negalėjo tikėtis, kad važiuojamojoje kelio dalyje gali eiti žmogus. 10.3. Teigia, jog byloje nėra jokių duomenų, kad E. K. įvykio metu bÅ«tų virÅ¡ijęs leidžiamÄ 50km/h greitį. Mano, jog aplinkybę dėl važiavimo saugiu greičiu patvirtino kartu su E. K. važiavę Å¡eimos nariai bei 2014 m. spalio 22 d. specialisto iÅ¡vada Nr. 11K-96(14)/11K-211(14), kurioje nurodyta, kad automobilis stabdymo momentu judėjo 42,5 km/h greičiu. 10.4.

Pažymėjo, jog pėsčioji Z. P. pažeidė KET 48, 49 punktų reikalavimus, t. y. tamsiuoju paros metu nesinešė Å¡viečiančio žibinto, nevilkėjo ryÅ¡kiaspalvės liemenės su Å¡viesÄ atspindinčiais elementais, nebuvo prisisegus atÅ¡vaito, keliÄ kirto ne per perėjÄ , nors ji buvo vos 40 metrų. PrieÅ¡ kirsdama keliÄ ne pėsčiųjų perėjoje, neįsitikino, kad tai daryti bus saugu ir kad ji nesudarys kliÅ«ties atvažiuojančiai transporto priemonei, buvo itin neatsargi ir elgėsi rizikingai.

Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad būtent žuvusios didelis neatsargumas buvo vienintelė eismo įvykio priežastis, šalinanti E. K. civilinę atsakomybę. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai Apeliacinis skundas netenkintinas.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus atvejus, kai skundÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad bÅ«tinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalykÄ , apeliacinį skundÄ , tai, kad ieÅ¡kovės ir atsakovės (apeliantės) atstovai dalyvavo nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta bÅ«tinybė skundÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka, o raÅ¡ytinis Å¡ios bylos nagrinėjimas nepažeis Å¡alių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiÅ¡kumo principų įgyvendinimÄ .

13. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieÅ¡kovų reikalavimas priteisti iÅ¡ atsakovų patirtÄ neturtinę žalÄ teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena Å¡alis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalÄ ) ar sumokėti netesybas (baudÄ , delspinigius), o kita Å¡alis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalÄ ) ar sumokėti netesybas (baudÄ , delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Pagal atsiradimo pagrindus skiriamos dvi civilinės atsakomybės rÅ«Å¡ys – sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 straipsnio 2 dalis). CK XXII skyriaus, reglamentuojančio civilinę atsakomybę, normos apima tiek bendras abiem civilinės atsakomybės rÅ«Å¡ims taikytinas normas, įtvirtintas CK XXII skyriaus pirmajame skirsnyje „Bendrosios nuostatos“ (CK 6.245–6.255 straipsniai), tiek ir specialiÄ sias normas, taikomas atskirai tik sutartinei atsakomybei (CK 6.256–6.262 straipsniai) ir tik deliktinei atsakomybei (CK 6.263–6.2901 straipsniai).

15. Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad civilinei atsakomybei taikyti bÅ«tina nustatyti įstatyme įtvirtintas jos kilimo sÄ lygas: neteisėtus veiksmus, žalÄ (nuostolius), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė ir atlieka kompensacinį vaidmenį. Civilinė atsakomybė atsiranda esant asmens, įpareigoto atlikti atitinkamus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, kaltei dėl Å¡ių neteisėtų veiksmų padarymo ar neveikimo, žalai ir priežastiniam ryÅ¡iui tarp veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos.

Civilinės atsakomybės rÅ«Å¡is – deliktinė atsakomybė – yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, iÅ¡skyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė kyla iÅ¡ asmens neteisėtais veiksmais (neveikimu) padaromos žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-219/2015 ir joje nurodytÄ kasacinio teismo praktikÄ ).

16. Nagrinėjamoje byloje pareikÅ¡ti reikalavimai susiję su didesnio pavojaus Å¡altinio padarytos žalos atlyginimu. Tai specialus įstatyme įtvirtintas deliktinės atsakomybės atvejis, reglamentuojantis didesnio pavojaus Å¡altinių valdytojų civilinę atsakomybę už Å¡ių Å¡altinių padarytÄ Å¾alÄ (CK 6.270 straipsnis). Jis priskirtinas prie griežtosios deliktinės atsakomybės atvejų, kai taikoma atsakomybė be kaltės. Todėl sprendžiant turtinės žalos atlyginimo klausimÄ , kai prievolė atlyginti Å¡iÄ Å¾alÄ nukentėjusiajam atsiranda CK 6.270 straipsnyje įtvirtintu deliktinės atsakomybės atveju, turi bÅ«ti įrodytos Å¡ios civilinės atsakomybės sÄ lygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryÅ¡ys ir žala (nuostoliai).

Be to, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju žala buvo padaryta asmens sveikatai, sprendžiant dėl sveikatos sužalojimo nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos atlyginimo klausimÄ , taikytinas ir CK 6.283 straipsnyje įtvirtintas reglamentavimas, nustatantis atlygintinos žalos rÅ«Å¡is ir nuostolių sampratÄ .

17. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 30 d., apie 17.45 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties sankryža su (duomenys neskelbtini) gatve E. K. vairuodamas automobilį „Chrysler Grand Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) partrenkė per važiuojamÄ jÄ kelio dalį ėjusiÄ pėsčiÄ jÄ Z. P.. 2013 m. gruodžio 31 d. Z. P. dėl autoavarijos metu patirtų sužalojimų mirė. 2013 m. gruodžio 30 d. dėl Å¡io įvykio Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 68-1-01017 pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, kuris 2017 m. gegužės 2 d. Klaipėdos apygardos prokuratÅ«ros Klaipėdos apylinkės prokuratÅ«ros prokuroro nutarimu, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių.

18. Nagrinėjamu atveju, apeliantai įrodinėdami atsakovo E. K. civilinę atsakomybę nurodo, kad atsakovas nesinaudojo tolimosiomis žibintų Å¡viesomis, galbÅ«t virÅ¡ijo 50 km/h greitį, atsakovas nepaisė įspėjamojo kelio ženklo „127 Pėsčiųjų perėja“ bei tai, jog tamsiu paros metu, esant blogam matomumui, atsakovas vairuodamas padidinto pavojaus Å¡altinį vairavo ne pakankamai atidžiai, todėl pažeidė bendro pobÅ«džio pareigÄ elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai.

19. Apeliaciniu skundu nurodoma, jog pagal KET 100 punkto nuostatas atsakovui nebuvo jokių apribojimų važiuoti su įjungtais tolimųjų šviesų žibintais, kadangi buvo tamsus paros metas ir prastas matomumas, tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šios bylos kontekste yra aktualus 2002 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo Nr. 1950 (toliau – KET) (Redakcija galiojusi nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. spalio 11 d.) XII skyriuje „Šviesos prietaisų naudojimas“ nurodytas teisinis reglamentavimas, kuris nustato, jog tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui motorinių transporto priemonių, traktorių, savaeigių mašinų vairuotojai privalo važiuoti keliais su įjungtomis artimosiomis arba tolimosiomis žibintų šviesomis (99 punktas).

Å iame skyriuje taip pat nustatyta, jog tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui tolimosios žibintų Å¡viesos turi bÅ«ti perjungtos į artimÄ sias: apÅ¡viestuose keliuose (100.1 punktas); likus iki prieÅ¡prieÅ¡iais atvažiuojančios transporto priemonės ne mažiau kaip 150 m (100.2 punktas); kitais atvejais, kai tolimosios žibintų Å¡viesos gali akinti vairuotojus (net ir važiuojančius ta pačia kryptimi), arba kai prieÅ¡prieÅ¡ais atvažiuojantis vairuotojas duoda signalÄ perjunginėdamas Å¡viesas (100.3 punktas).

Akinamas vairuotojas privalo įjungti avarinę Å¡viesos signalizacijÄ ir neįvažiuodamas į kitÄ eismo juostÄ sulėtinti greitį, prireikus – ir sustoti (101 punktas). Å viesiuoju paros metu motorinių transporto priemonių, traktorių, savaeigių maÅ¡inų vairuotojai privalo važiuoti keliais su įjungtomis artimosiomis arba specialiai Å¡iam metui skirtomis žibintų Å¡viesomis (102 punktas). RÅ«ko žibintus leidžiama naudoti tik esant blogam matomumui, o priekinius – ir sugedus priekiniam kairiajam artimųjų Å¡viesų žibintui (103 punktas).

Kitų Å¡viesos prietaisų naudojimo bÅ«dų KET nereglamentuoja. IÅ¡ nurodyto teisinio Å¡viesos prietaisų naudojimo reglamentavimo akivaizdu, jog atsakovas neturėjo pareigos važiuoti įjungęs tolimÄ sias žibintų Å¡viesas, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovas važiuodamas su įjungtomis trumposiomis žibintų Å¡viesomis pažeidė KET reikalavimus, taip atlikdamas neteisėtus veiksmus, ir yra atsakingas dėl žalos kilimo.

20. Nors apeliantai daro prielaidÄ , jog atsakovui važiuojant su įjungtais tolimųjų Å¡viesų žibintais jis bÅ«tų anksčiau pastebėjęs nukentėjusiÄ jÄ ir bÅ«tų spėjęs sustoti, tačiau byloje surinkti įrodymai paneigiÄ Å¡iÄ prielaidÄ . Pažymėtina, jog prie nagrinėjamos civilinės bylos pridėta ikiteisminio tyrimo Nr. 68-1-01017-13 medžiaga, iÅ¡ kurios nustatyta, jog ikiteisminio tyrimo metu 2015 m. gruodžio 17 d. bei 2017 m. kovo 16 d. buvo atlikti eksperimentai, kuriuose dalyvavo 11 statistų, iÅ¡ kurių 3 nepastebėjo pėsčiosios, 7 pastebėjo 0–20,5 m atstumu, t. y. tokiu atstumu, kuris yra nepakankamas sustabdyti transporto priemonę nepravažiuojant partrenkimo vietos (40,5 m), 1 asmuo pastebėjo pėsčiÄ jÄ iÅ¡ didesnio atstumo nei sustabdymui reikalingas atstumas.

Civiliniame procese iÅ¡vadai apie fakto buvimÄ padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi bÅ«ti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobÅ«dį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Ä®vertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumÄ , sÄ sajumÄ , leistinumÄ , tarpusavio ryšį, pakankamumÄ Ä¯rodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v.

UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008.). Ä®vertinusi proceso Å¡alių nurodomas aplinkybes bei byloje surinktus raÅ¡ytinius įrodymus, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog labiau tikėtina, jog atsakovas net ir važiuodamas su įjungtais tolimųjų Å¡viesų žibintais laiku nebÅ«tų pastebėjęs nukentėjusiosios, todėl darytina iÅ¡vada, jog apeliantų argumentai dėl tolimųjų Å¡viesų žibintų naudojimo yra nepagrįsti, todėl atmestini.

21. Apeliaciniu skundu taip pat teigiama, jog atsakovas turėdamas pareigÄ vairuoti atidžiai ir tinkamai naudotis automobilio techninėmis galimybėmis (Å¡viesos žibintais), turėjo galimybę laiku pastebėti kliÅ«tį kelyje ir laiku sustojus iÅ¡vengti susidÅ«rimo. Apeliacinės instancijos teismas Å¡iuos argumentus laiko nepagrįstais. Kaip minėta Å¡ios nutarties 20 punkte, ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. kovo 16 d. buvo atliktas eksperimentas, kurio metu buvo modeliuojamas įvykęs eismo įvykis. Å io eksperimento metu eksperimento dalyviai net važiuodami su įjungtais tolimųjų Å¡viesų žibintais pėsčiÄ jÄ pastebėjo esant tokiam atstumui, kurio nepakanka transporto priemonei sustabdyti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas vairuodamas transporto priemonę nepažeidžiant KET nuostatų, nors ir turėdamas galimybę naudotis tolimosiomis Å¡viesų žibintais, negali bÅ«ti laikomas kaip nesilaikęs pareigos vairuoti atidžiai, kadangi Å¡iuo atveju didesnę įtakÄ eismo įvykio kilimui turėjo ne aplinkybė, jog atsakovas vairuodamas transporto priemonę nesinaudojo tolimaisiais Å¡viesų žibintais, o tai, kad nukentėjusioji (žuvusioji) esant tamsiam paros metui, neturėdama atÅ¡vaitų, nevilkėdama ryÅ¡kiaspalvės liemenės su Å¡viesa atspindinčiais elementais, kirsdama keliÄ ne pėsčiųjų perėjoje, neįvertinusi prie jos artėjančios atsakovo transporto priemonės elgėsi neatsargiai ir nerÅ«pestingai.

22. Apeliaciniu skundu teigiama, jog abu eksperimentai atlikti pažeidžiant BPK 197 straipsnio nuostatas, nes abiem atvejais statistė (kliÅ«tis) buvo statoma prieÅ¡ingos eismo juostos (esant 2-jų krypčių važiavimo juostoms) kelkraÅ¡tyje 35 cm atstumu nuo asfaltuotos kairiosios kelio dalies kaÅ¡to. Mano, jog kliÅ«tis esanti kairės (prieÅ¡prieÅ¡inio eismo) kelio juostos kelkraÅ¡tyje negali sudaryti kliÅ«ties vairuotojui važiuojant deÅ¡iniÄ ja eismo juosta, nes vairuotojo dėmesys, ypač tamsiu paros metu, yra sutelktas į keliÄ prieÅ¡ais automobilį.

Teisėjų kolegija nesutinka su Å¡iais apeliacinio skundo argumentais. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų teisėtumÄ patikrino ne tik prokuratÅ«ra, tačiau ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rÅ«mai (buvęs Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi bei Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi iÅ¡nagrinėję R. J. atstovo advokato R. P. skundus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.

Dar daugiau, atliktų eksperimentų rezultatus įvertino Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus vyriausiasis ekspertas, kuris surašė 2017 m. balandžio 10 d. specialisto iÅ¡vadÄ Nr. 11K-90(17). Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina iÅ¡vada, jog atliekant abu eksperimentus, aplinkybės, jog statistė buvo statoma prieÅ¡ingoje eismo juostoje, nėra pagrindas pripažinti, kad eksperimento duomenys gauti neteisėtu bÅ«du, o teisėjų kolegijos vertinimu, įvykio situacija buvo atkurta tinkamai, nepažeidžiant BPK 198 straipsnio nuostatų.

23. Apeliantai nurodė, jog kelio ženklas „127 Pėsčiųjų perėja“ pagal KET yra įspėjamasis kelio ženklas, įspėjantis vairuotojÄ apie bÅ«simÄ pavojingÄ kelio ruoÅ¾Ä , kuriuo važiuojant reikia imtis atitinkamų atsargumo priemonių, o 37 punktas numato, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį. Mano, jog teismas paminėto įspėjamojo ženklo reikalavimų vairuotojui netaikė, nors ženklas buvo ir jo matomumo zonoje.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su Å¡iais skundo argumentais. KET 37 punkte nustatyta: „artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieÅ¡ kelio ženklÄ â€žPėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kuriÄ jo važiavimo krypties eismo juostÄ , o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kuriÄ eismo juostÄ perėjoje įėjusį pėsčiÄ jį“. IÅ¡ nurodytos teisės normos matyti, jog įstatymų leidėjas Å¡iuo atveju nustatė, jog artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieÅ¡ kelio ženklÄ â€žPėsčiųjų perėja“ tuo tikslu, kad praleistų perėjoje į gatvę įėjusius pėsčiuosius.

Tai reiÅ¡kia, jog transporto priemonės vairuotojas, tik pamatęs pėsčiųjų perėja einantį pėsčiÄ jį, privalo sulėtinti greitį arba visiÅ¡kai sustoti, tačiau nagrinėjamu atveju faktinės bylos aplinkybės yra kitokios. Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, jog nuo automobilio priekinio deÅ¡iniojo rato centro 38,50 metrų atstumu rytų kryptimi, deÅ¡iniame kelkraÅ¡tyje yra kelio ženklas „127 Pėsčiųjų perėja“. Tai reiÅ¡kia, jog po automobilio susidÅ«rimo su nukentėjusiÄ ja (žuvusiÄ ja) automobilis sustojo iki pėsčiųjų perėjos likus 38,50 metrų atstumu, todėl darytina iÅ¡vada, jog nukentėjusioji (žuvusioji) išėjo į važiuojamÄ jÄ dalį ne pėsčiųjų perėjoje.

Atsižvelgdama į nurodytÄ KET 37 punkto iÅ¡aiÅ¡kinimÄ bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai Å¡io punkto reikalavimų vairuotojui netaikė.

24. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nukentėjusiosios veiksmus. Teigia, jog nukentėjusiosios veiksmai atitinka paprastÄ neatsargumÄ , o kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad griežtosios atsakomybės atveju paprastas neatsargumas jokios įtakos žalos atlyginimo dydžiui neturi ir nesudaro pagrindo mažinti žalos atlyginimÄ . Teisėjų kolegija nesutinka su Å¡iais skundo argumentais. CK 6.248 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendroji kreditoriaus kaltės esant civilinei atsakomybei taisyklė – jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali bÅ«ti atleistas nuo civilinės atsakomybės. CK 6.282 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali bÅ«ti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalÄ gali bÅ«ti atmestas.

Kitaip nei žalÄ padariusio asmens, nukentėjusiojo kaltė nepreziumuojama, jÄ turi įrodyti žalÄ padaręs asmuo. IÅ¡ apeliacinio skundo argumentų matyti, jog apeliantai neneigia, jog eismo įvykio kilimui įtakos turėjo ir nukentėjusiosios veiksmai, tačiau nesutinka su nustatytu nukentėjusiosios kaltės apimtimi.

25. Paprastas neatsargumas yra tada, kai veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje paprastas neatsargumas įvardijamas ir kaip neatidumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2006).

Antai byloje, kurioje žala atsirado žuvus iš autobuso lipusiam ir po jo ratais pakliuvusiam neblaiviam asmeniui (CK 6.270 straipsnis), kasacinis teismas sutiko su žemesnės instancijos teismų sprendimu, kad žuvusiojo kaltė pasireiškė tik kaip paprastas neatsargumas, ir neturtinės žalos dydžio nesumažino, nes didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę tretiesiems asmenims mažina tik nukentėjusiojo tyčia ar didelis neatsargumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2008).

26. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiÅ¡kia neprotingu arba iÅ¡skirtiniu rÅ«pestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rÅ«pestingas, kiek akivaizdžiai bÅ«tina esamomis aplinkybėmis. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad didelis neatsargumas yra tuomet, kai asmuo neužtikrina elementarių rÅ«pestingumo ir atidumo reikalavimų laikymosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010). Vertinant, ar buvo didelis nukentėjusiojo neatsargumas, reikÅ¡minga yra tai, ar nukentėjusysis sÄ moningai neatsižvelgė į tam tikrÄ rizikÄ , dėl kurios buvo instruktuotas, įspėtas ar neabejotinai žinojo jÄ esant.

27. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad teisiniu požiÅ«riu Z. P. eismo įvykio metu pažeidė KET 48 punkto ir 49 punkto reikalavimus, t. y. nukentėjusioji, eidama neapÅ¡viestu kelkraščiu tamsiuoju paros metu, nesinešė Å¡viečiančio žibinto, nevilkėjo ryÅ¡kiaspalvės liemenės su Å¡viesÄ atspindinčiais elementais bei nebuvo prie drabužių prisisegusi kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atÅ¡vaitÄ . Taip pat nesilaikė įpareigojimo į kitÄ kelio pusę eiti pėsčiųjų perėjomis, nors už 38,50 metrų nuo eismo įvykio metu sustojusio automobilio priekio, buvo pėsčiųjų perėja, tačiau Z.

P. keliÄ kirto ne per perėjÄ . Be to, į važiuojamÄ jÄ dalį pėsčioji žengė neįsitikinusi, jog eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Dar daugiau, Z. P., priėmusi sprendimÄ kirsti kelio važiuojamÄ ja dalį ne tam skirtoje vietoje, t. y. ne pėsčiųjų perėjoje, tai darė netinkamai – keliÄ kirto ne stačiai, o ėjo skersai (Å¡ios aplinkybės patvirtintos 2014 m. spalio 22 d. specialisto iÅ¡vadoje Nr. 11K-96(14)/11K-211(14)). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustatytomis aplinkybėmis, nukentėjusioji kaip pėsčioji ir eismo dalyvė, sudarė galimybes kilti grėsmei savo saugumui, nesiėmė visų bÅ«tinų atsargumo priemonių galimam susidÅ«rimui su gatve važiuojančia transporto priemone iÅ¡vengti, todėl jos veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti kaip didelis neatsargumas.

28. Nors apeliaciniu skundu yra nurodoma, jog nukentėjusioji neÅ¡iojo atÅ¡vaitÄ (paprastai ant rankos), tačiau tokių savo argumentų apeliantai nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena Å¡alis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, iÅ¡skyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Å iose proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo naÅ¡tos (lot. – onus probandi) paskirstymo taisyklė. Materialiosios teisės normos atskirais atvejais nustato kitokiÄ Ä¯rodinėjimo tvarkÄ , nurodydamos, kuri Å¡alis ir kÄ konkrečiai turi įrodyti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi bendrÄ ja įrodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), konstatuoja, jog apeliantai neįrodė aplinkybių, kad nukentėjusioji eismo įvykio metu su savimi turėjo atÅ¡vaitÄ ir jis buvo gerai matomas kitiems eismo dalyviams, todėl Å¡is apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

29. Apeliantai taip pat nurodo, jog kelio ženklas „127 Pėsčiųjų perėja“ pagal KET yra įspėjamasis kelio ženklas, įspėjantis vairuotojÄ apie bÅ«simÄ pavojingÄ kelio ruoÅ¾Ä , kuriuo važiuojant reikia imtis atitinkamų atsargumo priemonių, tačiau tai nėra ženklas, žymintis pačiÄ pėsčiųjų perėjÄ (ženklinimo Nr. 533 ir 534). Mano, jog tokiu bÅ«du neįrodžius perėjos buvimo fakto, nėra pagrindo daryti iÅ¡vados dėl nukentėjusiosios KET 49 punkto reikalavimų pažeidimo.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su Å¡iais apeliacinio skundo argumentais. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 3-83 (toliau – taisyklės), 34 punkte nustatyta, jog įspėjamieji ženklai, iÅ¡skyrus ženklus Nr. 138, 139, 146–149, gyvenvietėse įrengiami 50–100 m atstumu, o ne gyvenvietėse – 150–300 m atstumu prieÅ¡ pavojingo ruožo pradžiÄ . Jeigu ženklus įrengti nurodytu atstumu dėl kokių nors priežasčių sudėtinga, juos leidžiama įrengti ir kitokiu atstumu, tačiau tuo atveju po ženklu turi bÅ«ti papildoma lentelė Nr. 801, nurodanti atstumÄ iki pavojingo ruožo pradžios.

Minėtų taisyklių 70 punkte nustatyta, jog ženklas Nr. 127 „Pėsčiųjų perėja“ ne gyvenvietėse turi bÅ«ti įrengiamas prieÅ¡ visas ženklais Nr. 533, 534 pažymėtas pėsčiųjų perėjas, o gyvenvietėse prieÅ¡ perėjas, kurios matomos iÅ¡ mažesnio nei 150 metrų atstumo. KET 49 punkte nurodyta, jog į kitÄ važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virÅ¡ kelio) perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal Å¡aligatvių arba kelkraščių linijÄ .

Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per keliÄ stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. IÅ¡ byloje surinktų įrodymų matyti, jog nuo automobilio priekinio deÅ¡iniojo rato centro 38,50 metrų atstumu rytų kryptimi, deÅ¡iniame kelkraÅ¡tyje yra kelio ženklas „127 Pėsčiųjų perėja“, todėl atsižvelgiant į taisyklių 34 punkte nurodytÄ teisinį reglamentavimÄ darytina iÅ¡vada, jog pati perėja nuo automobilio priekinio rato centro iki pačios perėjos buvo atstumu nuo 88,50 metrų iki 138,50 metrų (38,50 metrų + 50 metrų – 38,50 metrų +100 metrų), tačiau Å¡ios aplinkybės nepaneigia nukentėjusiosios pareigos į kitÄ gatvės pusę pereiti tik perėjose.

Dar daugiau, nukentėjusioji, už maždaug 40 metrų matydama kelio ženklÄ â€ž127 Pėsčiųjų perėja“, turėjo ir galėjo suprasti, jog netoliese yra pėsčiųjų perėja, kur ji gali saugiai pereiti keliÄ , tačiau pasirinkdama kitokį kelio kirtimo bÅ«dÄ prisiėmė rizikÄ , jog gali nukentėti. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentÄ , jog neįrodytas perėjos buvimo faktas, kaip nepagrįstÄ .

30. Ä®vertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog kiti skundo argumentai teisinės reikÅ¡mės teisingam bylos iÅ¡nagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Atmesdamas skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, visapusiÅ¡kai ir nuodugniai iÅ¡tyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiÅ¡kino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstÄ ir teisėtÄ sprendimÄ , kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų 32. Å aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies, nors Å¡i ir bÅ«tų atleista nuo bylinėjimosi iÅ¡laidų mokėjimo į valstybės biudžetÄ (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

33. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovas E. K. praÅ¡o priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovų 400 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundÄ buvo pateikti Å¡ie atsakovės patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas patvirtinantys įrodymai, t. y. 2019 m. sausio 3 d. sÄ skaita už teisines paslaugas, serija SK Nr. 2019/01, joje nurodyta, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimÄ mokėtina suma sudaro 400 Eur. Taip pat pateiktas 2019 m. sausio 4 d. iÅ¡raÅ¡as – mokėjimo detalės, kuriuo atsakovė sumokėjo advokatui 400 Eur sumÄ .

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), konstatuoja, kad atsakovo praÅ¡oma priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidų suma nevirÅ¡ija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra pagrindas Å¡iÄ sumÄ priteisti atsakovui E. K. iÅ¡ ieÅ¡kovų (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

34. Apeliacinį skundÄ atmetus, iÅ¡ atsakovų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos bylinėjimosi iÅ¡laidos valstybei nepriteistinos (CPK 93 straipsnis).

35. Duomenų apie ieÅ¡kovų, atsakovės ADB „Gjensidige“ patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas byloje negauta, todėl Å¡is klausimas nespręstinas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija n u t a r i a : Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rÅ«mų 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Priteisti atsakovui E. K. iÅ¡ ieÅ¡kovų J. P. ir R. J. lygiomis dalimis po 200 Eur turėtų bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ apeliacinės instancijos teisme. Teisėjai Aurimas Brazdeikis Jolanta Gailevičienė Alvydas Žerlauskas