2022-07-20 Nr. AB-19007-3-62-3-00548-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3296-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00548-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 21S38486 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė tokius argumentus:

2.1. Pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini) du kartus (2018 m. ir 2021 m.) dalyvavo piliečių manifestacijose, palaikančiose žodžio laisvę ir žmogaus teises. Dėl dalyvavimo šiose manifestacijose pareiškėjas buvo persekiojamas (duomenys neskelbtini), sulaikytas, mušamas ir kankinamas. Jis buvo priverstas išvykti iš savo šalies. Nepaisant to, atsakovas, be kita ko, atsisakė pareiškėjui suteikti prieglobstį.

2.2. Pareiškėjas grasinimus patyrė dėl dalyvavimo pilietinėse manifestacijose. Į šiuos argumentus atsakovas neatsižvelgė bei nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas neįrodė jam kylančios individualios grėsmės. Tačiau pareiškėjas aiškiai nurodė, kad dėl gautų grasinimų jis negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jo visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Manė, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, todėl naikintinas.

2.3. Sprendime nepagrįstai nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, kadangi nebuvo objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Taip pat Departamentas nustatė nepagrįstus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvės valstybes terminus.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Migracijos departamentas nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsnių nuostatų.

3.2. Pareiškėjas savo pareiškimą dėl jam kylančios individualios grėsmės kilmės valstybėje grindė tik subjektyvia nuomone, nepateikiant objektyvių įrodymų dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą ar didelę žalą. Duomenų, kurie leistų vertinti, kad pareiškėjo nurodoma persekiojimo baimė yra objektyvi, nebuvo nustatyta. Departamentas tinkamai įvertino pareiškėjo pasakojimo aplinkybes informacijos apie kilmės valstybę kontekste. Įvertinus pareiškėjo prašymą, Migracijos departamentas konstatavo, kad įžvelgiama grėsmė prieglobsčio prašytojui iš esmės siejama su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pareiškėjo baimė patirti persekiojimą dėl dalyvavimo keliose pilietinėse akcijose savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybėje tariamas persekiojimas būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (rase, religija, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė. Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudarė pagrindo tokiai prielaidai. Be to, pareiškėjo pasakojimas apie dalyvavimą pilietinėse manifestacijose nebuvo detalus ir nuoseklus.

3.3. Nustatyti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvės valstybes terminai, atsakovo manymu, yra pagrįsti ir proporcingi.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą, uždraudžiant pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

5. Iš byloje esančios medžiagos teismas nustatė tokias aplinkybes:

5.1. Valstybės apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai 2021 m. liepos 5 d. sulaikė pareiškėją, neteisėtai kirtusį Lietuvos Respublikos sieną. 2021 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjas pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

5.2. Pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad nepriklausė jokiai partijai ar politinei organizacijai, dėl tautybės ar tikėjimo problemų neturėjo, politinėms partijoms nepriklausė. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 1 d. ir 2021 m. sausio 14 d. (duomenys neskelbtini) dalyvavo piliečių manifestacijose, palaikančiose žodžio laisvę ir žmogaus teises. Dėl dalyvavimo šiose manifestacijose jis buvo persekiojamas (duomenys neskelbtini), sulaikytas, mušamas ir kankinamas, todėl buvo priverstas išvykti iš kilmės šalies, neteisėtai kirsti Lietuvos valstybinę sieną. Norėdamas saugumo bei siekdamas išvengti grėsmės savo sveikatai ir gyvybei, prašė Lietuvoje prieglobsčio.

5.3. Departamentas, įvertinęs esminius pareiškėjo prašymo motyvus priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkis) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 (tris) metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

6. Teismas byloje vadovavosi 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies, Įstatymo 86 straipsnio 2 dalies, 87 straipsnio 1–3 dalių, 88 straipsnio, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punkto nuostatomis, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose.

7. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas prieglobsčio prašyme nurodė, jog sulaukė grasinimų dėl dalyvavimo keliose manifestacijose dėl geresnių gyvenimo sąlygų, pilietinių teisių ir laisvių, pats pareiškėjas pripažino, kad jis nebuvo joks opozicijos atstovas, darė išvadą, kad pareiškėjo pagrindinė išvykimo iš kilmės valstybės priežastis buvo prastos gyvenimo sąlygos kilmės valstybėje, t. y. ekonominės ir panašios priežastys. Teismas pažymėjo, kad ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Departamentas tyrimo metu nenustatė persekiojimo, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojui jo gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjas apklausų metu nurodė tik dalyvavimą skirtingais laikotarpiais keliose pilietinėse akcijose. Be to, Departamentas tyrimo metu nerado ir pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, kad jam buvo grasinama, kad jis buvo persekiojamas ar diskriminuojamas. Apklausų bei teismo posėdžio metu, pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį negrindė tuo, kad jam buvo grasinama dėl kokių nors politinių motyvų, dėl priklausymo partijoms, tam tikroms socialinėms grupėms, dėl savo rasės, tautybės ar religijos, dėl kokių nors konfliktų ar nesutarimų su kilmės šalies valstybinėmis institucijomis.

8. Apklausos metu prieglobsčio prašytojas teigė dalyvavęs dvejose manifestacijose, įvykusiose 2018 m. gegužės 1 d. ir 2021 m. sausio 14 d. Migracijos departamento surinkta informacija patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) protestai vyko 2017 m. sausio 21 d., 2017 m. gruodžio 31 d., 2018 m. vasario 25 d. ir šie protestai buvo sutikti (duomenys neskelbtini) represijomis. Tuo tarpu apie pareiškėjo nurodytą demonstraciją, vykusią 2018 m. gegužės 1 d. (duomenys neskelbtini), duomenų nerasta. Rasta duomenų apie demonstraciją, vykusią (duomenys neskelbtini) 2021 m. spalio 14 d., o duomenų apie 2021 m. sausio 14 d. demonstraciją, kurioje dalyvavo pareiškėjas, taip pat nerasta. Taigi, iš esmės pareiškėjo pasakojimai apie demonstracijas, susidorojimus su dalyviais, atitiko bendrą kilmės valstybės informaciją, tačiau nenustatyta dokumentų ar kitų šaltinių, patvirtinančių, kad pareiškėjas dalyvavo demonstracijose, buvo sulaikytas, kalinamas, kad prieš jį buvo smurtaujama (pavyzdžiui medicininiai įrašai, kad gulėjo ligoninėje, kad buvo įkalintas ir pan.). Be to, jokios kilmės valstybės informacijos apie protestus, kuriuose tariamai dalyvavo pareiškėjas, nebuvo rasta.

9. Departamentas pagrįstai nustatė ir konstatavo, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie jo padėtį kilmės valstybėje buvo abstraktus, nedetalus, nenuoseklus, pareiškėjas nesileido į detales, vengė tikslių, konkrečių atsakymų, jo atsakymai buvo bendro pobūdžio, todėl pasakojimas apie patirtą grasinimą pagrįstai kelia dvejonių dėl jo tikrumo, pateikti duomenys negali būti pripažinti patikimais ir laikomi nustatytais faktais. Departamentas nenustatė galimų grėsmių pareiškėjo kilmės valstybėje, o ir pats pareiškėjas nurodė, kad kilmės valstybėje nebuvo patyręs persekiojimo, nes su valstybinėmis institucijomis jis iš esmės nekonfliktavo. Departamento tyrimo metu surinkta informacija buvo įvertinta individualioje pareiškėjo situacijoje.

10. Taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka prieglobsčio suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 86 straipsnyje.

11. Pasisakydamas dėl papildomos apsaugos, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ne tik nenurodė individualių priežasčių, atitinkančių Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodytus kriterijus, bet ir nedetalizavo beatodairiško smurto aplinkybių kilmės valstybėje. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas buvo protestų organizatorius ar aktyvus protestų dalyvis. Pareiškėjas taip pat nėra pažeidžiamas asmuo, jis yra darbingo jauno amžiaus vyras. Prieglobsčio prašytojas visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra. Įvertinus surinktą informaciją, nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių prieglobsčio prašytojui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje kilmės šalyje kariniai ginkluoti konfliktai tęsiasi jau daugiau kaip du dešimtmečius, tačiau pareiškėjas tuo pagrindu ir nesiskundžia, tuo pačiu tai nėra ir riziką didinantis veiksnys, beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje.

12. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, tačiau laikė, kad nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas (5 metai) yra neproporcingas, todėl sutrumpino jį iki 3 metų. Teismas pažymėjo, kad, kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki trijų metų, keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, nėra pagrindo.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi.

14. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo tokius argumentus:

14.1. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

14.2. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad šalyje ilgą laiką vyksta ginkluoti konfliktai kurių metu žūsta šimtai žmonių, vyrauja politinis nestabilumas, nėra demokratijos, žemas gyvenimo lygis. Pareiškėjui kilmės valstybėje gali kilti reali grėsmė.

14.3. Departamento argumentai dėl pasakojimo detalumo, išsamumo, kitokių trūkumų ir įrodymų nepakankamumo, nelaikytini pagrindžiančiais prašymo atmetimą, o turėtų būti vertinami atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir gebėjimus, ir sudaryti pareiškėjui galimybes paaiškinti ar paneigti Migracijos departamento keliamas abejones. Atsakovas nepateikė duomenų, kurie leistų abejoti pareiškėjo pasakojimu, nenustatė jokių prieštaravimų, priešingai – pareiškėjo pasakojimas yra išsamus, detalus, pagrįstai leidžiantis juo tikėti. Be to, atsakovas net nevertino pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą savo kilmės šalyje, tik pakartojo bendro pobūdžio informaciją, kuri neturi nieko bendro su pareiškėjo realia situacija.

14.4. Pareiškėjo prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardinamos, kaip vien tik ekonominės, nes gali būti sąlygotos daugelio kitų aplinkybių, kaimo ir genties tradicijų, religinių įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo, nusikalstamumo ir bendrai nesaugios situacijos šalyje.

14.5. Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Taip pat panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovas pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, papildomai pažymint:

15.1. Pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad Migracijos departamentas neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, tačiau konkrečiai nenurodo, kokios pareiškėjo nurodytos savybės liko neįvertintos ar buvo įvertintos netinkamai (siaurai). Taip pat pareiškėjas nepaaiškina, kaip Migracijos departamentas nesilaikė tyrimui keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų, ko tyrimo metu neatliko ir ką, anot pareiškėjo, turėjo padaryti, tačiau nepadarė. Migracijos departamento vertinimu, deklaratyvūs teiginiai, be jokių konkrečių ir aiškiai įvardintų pažeidimų, nesudaro pagrindo abejoti ginčijamo Sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.

15.2. Bendra saugumo padėtis kilmės valstybėje per se nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo, kadangi yra vertinamos individualios su konkrečiu asmeniu susijusios aplinkybės, o ne bendra kilmės valstybės informacija. Atlikto tyrimo metu pareiškėjo kilmės valstybės informacija buvo įvertinta papildomos apsaugos suteikimo kontekste. Priimant Sprendimą buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjo situacija bei nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

15.3. Pareiškėjas pagrįstai buvo išsiųstas į kilmės šalį, o nustatytą draudimo atvykti terminą pirmosios instancijos teismas net sutrumpino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 21S38486, kuriuo, atmestas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), bei nuspręsta išsiųsti jį į kilmės valstybę, uždraudžiant atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybes, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjęs, kad Migracijos departamentas nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, minėtą terminą, skaičiuojamą nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, sutrumpino iki trejų metų.

18. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame, grįsdamas reikalavimus, teigia teismo išvadas dėl jo neatitikimo Įstatymo reikalavimams, keliamiems pabėgėlio statusui įgyti ir papildomai apsaugai gauti, esant nepagrįstas dėl netinkamo jo nurodytų aplinkybių išnagrinėjimo ir informacijos apie saugumo padėtį kilmės valstybėje vertinimo. Teismas neįvertino, kad atsakovas neįvykdė pareigos tyrimą dėl pareiškėjo prašymo atlikti atidžiai, jo nurodytas aplinkybes įvertinti naujausios kilmės valstybės informacijos kontekste.

19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

20. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, jog ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių (pagrįstų) aplinkybių nenurodyta apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

22. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

23. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

24. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje N. A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

25. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

26. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

27. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

28. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

29. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

31. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad sulaukė grasinimų, buvo kankinamas ir mušamas dėl dalyvavimo manifestacijose, dėl to bijo būti nužudytas.

32. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, apklausos metu nurodytas aplinkybes ir byloje pateiktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu nagrinėjamos situacijos vertinimu – nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė ekonominio pobūdžio priežastimis, tačiau iš teismo sprendimo taip pat matyti, kad teismas vertino ir aplinkybes dėl dalyvavimo manifestacijose. Savo ruožtu pasisakant dėl pareiškėjo prieglobsčio motyvų pirmiausiai atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas teigė, jog yra judėjimo (duomenys neskelbtini) įkūrėjas, „iniciatorius“, tačiau atsakovas nustatė, kad minėtas judėjimas įkurtas 2012 m. birželį, (duomenys neskelbtini) sostinėje (duomenys neskelbtini), organizaciją įkūrė jaunų (duomenys neskelbtini) studentų grupė. Pareiškėjas teigė, kad gimė (duomenys neskelbtini), o gyveno (duomenys neskelbtini), atstumas nuo minėto miesto iki (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini). Apie tai, kad gyveno (duomenys neskelbtini), pareiškėjas nieko neminėjo, jis taip pat ir nebuvo studentu. Be to, kai atsirado aptariamas judėjimas, pareiškėjui buvo (duomenys neskelbtini) metų. Taip pat pareiškėjas nurodė klaidingą organizacijos įkūrimo datą – 2016 m., nors, pagal atsakovo surinktą informaciją, organizacija įkurta 2011–2012 m. Taigi, mažai tikėtina, kad jis buvo vienas iš (duomenys neskelbtini) įkūrėjų. Šiame kontekste paminėtina, kad pirmieji (duomenys neskelbtini) protestai vyko jau 2011 m., todėl, jeigu pareiškėjas iš tikrųjų būtų vienas iš organizacijos įkūrėjų, tikėtina, jis apie juos turėjo žinoti. Taip pat sutiktina su atsakovu, kad pareiškėjas pateikė itin mažai detalių apie organizacijos įkūrimą, o jo žinios (kai neprieštaravo surinktai informacijai) buvo, iš esmės, teorinio pobūdžio.

33. Apklausų metu pareiškėjas, kalbėdamas apie priežastis, dėl ko galėtų patirti persekiojimą, nurodė tik dalyvavimą skirtingais laikotarpiais keliose pilietinėse akcijose. Tačiau abejonių pareiškėjo pasakojimo patikimumu kelia ir tai, kad, kaip nurodė atsakovas, duomenų apie pareiškėjo nurodytą demonstraciją, vykusią 2018 m. gegužės 1 d. (duomenys neskelbtini), nerasta. Atsakovas nustatė, kad demonstracija (duomenys neskelbtini) mieste vyko 2021 m. spalio 14 d., o duomenų apie 2021 m. sausio 14 d. demonstraciją, kurioje neva dalyvavo pareiškėjas, nerasta. Šių išvadų konkrečiais ir pagrįstais argumentais pareiškėjas nepaneigė, taip pat ir nepateikė konkrečių įrodymų (be kita ko, ir jo asmens duomenų), leidžiančių abejoti atsakovo surinkta informacija. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas teigė, kad savo dokumentus ir galimus įrodymus pametė miške, todėl negali pateikti įrodymų. Tačiau jis pats nurodė, kad buvo susisekęs su buvusiu kaimynu (duomenys neskelbtini), kuris nurodė, kad pareiškėjo namai „buvo nusiaubti“, buvo sudegintas jo automobilis. Nepaisant to, pareiškėjas nepateikė ir minėtų aplinkybių įrodymų, taip pat nepaaiškino, kodėl kaimynas negalėjo, pvz., nufotografuoti namų ar sudeginto automobilio. Taip pat pareiškėjas nepateikė įrodymų apie gautus šaukimus atvykti į kilmės valstybės institucijas, ar įrodymų apie sumušimus ir kitą jo nurodytą patirtą smurtą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo perpasakota bendra kilmės šalies situacija, nesiejant (o kartu ir įrodymais nepagrindžiant) jos su individualiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į pasakojimo trūkumus, negali būti laikoma patikimu įrodymu, kaip, iš esmės, ir konstatavo Migracijos departamentas bei pirmosios instancijos teismas.

34. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam pagrįstai nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

35. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsakovas nustatė, kad ginkluoti konfliktai nevyksta visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Taip pat nerasta duomenų, pagrindžiančių faktą, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) (kur gyveno pareiškėjas) vyksta karinis ar vidaus konfliktas, galintis kelti grėsmę asmens gyvybei. 2020/21 m. ataskaitoje (duomenys neskelbtini) praneša, jog ginkluotų grupuočių sukeltas smurtas yra paplitęs šalies rytuose ir centrinėje dalyje. Remiantis 2021 m. (duomenys neskelbtini) pateiktais duomenimis, (duomenys neskelbtini) provincijoje nebuvo užregistruota nė viena auka. Todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pagrįstais argumentais ar įrodymais (pvz., naujesne informacija) pareiškėjas šių atsakovo nustatytų aplinkybių nepaneigė, apeliaciniame skunde dėstė tik hipotetinio pobūdžio teiginius. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

36. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad Migracijos departamentas nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs, teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokia konkrečiai naujausia ir tiksliausia kilmės valstybės informacija paneigia bendrą saugumo padėtį jo kilmės šalyje ir jo gyvenamojoje vietoje. Teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo spręsti, jog Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis.

37. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas Sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką sutrumpino iki trejų metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas trejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką turėtų būti dar labiau sutrumpintas.

38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas